Viešpaties Brahmos maldos Viešpačiui Kṛṣṇai

Brahmā tarė: „Brangusis Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Valdovas, Dievo Asmuo, vienintelis, kurį verta garbinti. Norėdamas Tave patenkinti, aš nuolankiai lenkiuosi ir meldžiuosi Tau. Tavo kūnas tamsus tarytum debesis prieš pratrūkstant lietui. Tave gaubia sidabru žaižaruojantis švytėjimas, kurį skleidžia Tavo geltoni rūbai.

Dar ir dar kartą nuolankiai lenkiuosi Mahārājos Nandos sūnui, kuris stovi priešais mane su kriaukle rankoje, auskarais ausyse ir povo plunksna plaukuose. Jo veidas švyti nuostabiu grožiu, Jo galvą dengia šalmas, kaklą puošia miško gėlių girlianda, o rankoje gardumynas. Jis nešiojasi lazdą, buivolo ragą ir fleitą. Jis stovi priešais, ir aš regiu Jo lotoso pėdutes.

Brangusis Viešpatie, žmonės kalba, jog aš – didžiausias Vedų žinovas ir mokytojas. Jie laiko mane šios visatos kūrėju, tačiau dabar yra aišku, jog Tavo esybė man nesuvokiama, nors Tu ir stovi priešais mane vaiko pavidalu. Žiūrint į Tave, bežaidžiantį su Savo draugais, veršeliais bei karvėmis, gali pasirodyti, jog esi bemokslis. Tu panašus į kaimo berniūkštį, kuris laiko rankoje kąsnelį skanėsto ir ieško veršelių. Tačiau Tavo ir mano kūnai taip skiriasi, kad aš net negaliu įsivaizduoti Tavojo galios. Aš jau pareiškiau „Brahma-saṁhitoje“, jog Tavo kūnas – nematerialus.“

„Brahma-saṁhitoje“ pasakyta, kad Viešpaties kūnas yra grynai dvasinis ir niekuo nesiskiria nuo Jo Paties. Kiekviena Jo kūno dalis gali pakeisti kurią kitą kūno dalį. Viešpats gali matyti rankomis, klausytis akimis, priimti aukas kojomis ir kurti burna.

Brahmā tęsė: „Tu apsireiški piemenėliu, nešdamas gėrį visiems bhaktoms, ir nors aš nusikaltau Tavo lotoso pėdoms, pavogdamas karves, veršelius bei draugus, aš žinau, kad esi man maloningas. Tu labai myli Savo bhaktus – tai transcendentinis Tavo bruožas. Ir nors Tu mane labai myli, aš negaliu visiškai suvokti Tavo kūno galimybių. O jeigu aš, aukščiausia šios visatos būtybė, Viešpats Brahmā, negaliu visiškai suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens vaikiško kūno galimybių, ką bekalbėti apie kitus? O jeigu man nesuprantama dvasinė Tavo vaikiško kūno galybė, kaip besuprasiu Tavo transcendentinius žaidimus? Todėl, kaip sakoma „Bhagavad-gītoje“, kiekvienas, kuris nors šiek tiek supranta transcendentinių Viešpaties žaidimų, Jo apsireiškimų ir pasitraukimų prasmę, vos palikęs materialųjį kūną tampa vertas įeiti į Dievo karalystę. Šiems žodžiams pritaria Vedos, kur sakoma, jog, pažinus Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nutrūksta besikartojančių gimimų ir mirčių grandinė. Tad aš siūlau žmonėms nesistengti suvokti Tave spekuliatyviu būdu.

Norint suprasti Tave, geriausia nuolankiai atsisakyti abstraktaus išmąstyto pažinimo ir pasistengti sužinoti apie Tave arba iš Tavęs Paties – „Bhagavad-gītos“ bei kitų Vedų raštų pasakotojo, arba iš dvasiškai susivokusio bhakto, kuris rado prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų. Tokio bhakto aiškinimų reikia klausytis nieko neišsigalvojant. Ir visiškai nebūtina ką nors keisti savo žemiškajame gyvenime – tereikia klausytis, ką skelbi Tu. Materialiais jutimais Tavęs pažinti neįmanoma, o klausantis pasakojimų apie Tave, savo neišmanymą palengva galima įveikti. Tik per Savo malonę Tu atsiskleidi Savo bhaktui. Kitaip Tu nepasiekiamas. Pastangos ieškoti Tavęs vien abstraktaus mąstymo priemonėmis, be atsidavimo tarnystės – tėra tuščias laiko švaistymas. Atsidavimo tarnystė yra tiek svarbi, kad net mažiausi žingsniai šia kryptimi gali padėti žmogui pasiekti didį tobulumą. Taigi nederėtų atmesti iškilnios atsidavimo tarnystės ir rinktis išprotavimų kelią, kuris tik šiek tiek padeda pažinti Tavo apreikštąjį kosminį pasaulį. Tavęs Paties, visa ko šaltinio, taip pažinti neįmanoma. Tuščios pastangos tų, kurie tesidomi spekuliatyviuoju pažinimu. Jie panašūs į žmogų, kuris ieško ryžių, kuldamas tuščius lukštus. Grūdų galima rasti tik nelukštentuose ryžiuose, o kokia prasmė kulti pelus, kai ryžiai jau išaižyti. Tai juk tuščias darbas.

Brangus Viešpatie, istorijoje daug pavyzdžių, kai po nepavykusių pastangų pasiekti transcendenciją žmogus visu kūnu, protu bei žodžiais pasišvenčia atsidavimo tarnystei ir taip pasiekia tobulumo viršūnę – ateina į Tavo buveinę. Pastangos pažinti Tave abstrakčiai mąstant ar mistine meditacija be atsidavimo tarnystės yra bergždžias darbas. Todėl net dirbant įprastus darbus reikia ištikimai Tau tarnauti ir visada būti arti Tavęs, klausantis apie Tave ir skelbiant Tavo transcendentinę šlovę. Jeigu žmogui patinka klausytis apie Tave ir Tave šlovinti, jis gali tapti visiškai tobulas ir patekti į Tavo karalystę. Tad jeigu žmogus visad yra su Tavimi, jeigu jis klausosi apie Tave, Tave šlovina ir savo darbo vaisius aukoja Tau, jis sėkmingai patenka į Tavo aukščiausiąją buveinę. Tave pažįsta tie, kurie apvalė savo širdį nuo visų nedorybių, o ją apvalyti galima klausantis apie Tave ir šlovinant Tavo Šviesybę.“

Viešpats yra visa aprėpiantis. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa sako: „Visa remiasi į Mane, tačiau sykiu Aš nesu visur.“ Kadangi Viešpats visa aprėpiantis, nėra to, ko Jis nežinotų. Visa aprėpiančios Aukščiausiojo Dievo Asmens esmės gyvoji būtybė savo ribotu protu pažinti negali, tačiau žmogus, kuris pasiekė minčių pastovumą, sutelkęs jas į Viešpaties lotoso pėdas, gali šiek tiek pažinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Ieškodamas jutiminio pasitenkinimo, protas nuolatos blaškosi – tokia jo esmė. Tad suvaldyti protą ir sutelkti jį į Viešpaties lotoso pėdas tegali tas, kurio jausmai nuolat tarnauja Viešpačiui. Proto telkimas į Viešpaties lotoso pėdas vadinamas samādhi. Kas dar nepasiekė samādhi, arba transo, negali suvokti Aukščiausiojo Viešpaties esmės. Galbūt yra filosofų bei mokslininkų, kurie ištyrė kiekvieną kosminio pasaulio atomą. Galbūt jie tiek daug žino, kad galėtų pasakyti, kokia yra kosminės erdvės atominė sandara, kiek danguje planetų ir žvaigždžių ar net kiek saulėje, kitose žvaigždėse bei dangaus šviesuliuose molekulinių dalelių. Tačiau Aukščiausiojo Dievo Asmens ypatybės nesuskaičiuojamos.

„Vedānta-sūtros“ pradžioje rašoma, kad Aukščiausiasis Asmuo – visų ypatybių šaltinis. Dažniausiai Jis vadinamas nirguṇa. Nirguṇa reiškia „tas, kurio ypatybės neaprėpiamos.“ Guṇa reiškia „ypatybė“, o nir – „neaprėpiama.“ Tačiau impersonalistai žodį nirguṇa interpretuoja kaip „be ypatybių.“ Kadangi esamas transcendentinio pažinimo lygis neleidžia jiems suprasti Viešpaties ypatybių, jie prieina prie išvados, esą Aukščiausiasis Viešpats ypatybių neturi. Tačiau ši išvada klaidinga. Juk Jis – pirmapradis visų ypatybių šaltinis. Jis be paliovos skleidžia įvairiausias ypatybes. Kaipgi tokia ribota būtybė kaip žmogus suskaičiuos Viešpaties ypatybes? Akimirką galbūt tai jam pavyktų padaryti, tačiau tą pat akimirką jų net padaugės. Taigi nustatyti transcendentinių Viešpaties ypatybių skaičiaus neįmanoma. Todėl Jis ir vadinamas nirguṇa.Jo ypatybės – nesuskaičiuojamos.

Nėra prasmės varginti protą besistengiant aprėpti begalines Viešpaties ypatybes. Teorinis pažinimas ir fizinės pratybos, siekiant mistinės yogos tobulumo, yra bergždžias darbas. Mums reikėtų suprasti, kad tai, kiek mūsų kūnas patirs džiaugsmo ir sielvarto, yra nulemta iš anksto; nėra prasmės stengtis išvengti kūniškosios būties vargų arba siekti laimės fiziniais pratimais. Išmintingiausia atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui visu kūnu, mintimis bei žodžiais ir nuolatos Jam tarnauti. Tik toks transcendentinis darbas teduos vaisių – visos kitos pastangos pažinti Absoliučiąją Tiesą nebus sėkmingos. Todėl išmintingas žmogus vengia pažinti Aukščiausiąjį Asmenį – Absoliučiąją Tiesą – abstrakčiai samprotaudamas ar pasitelkęs mistines jėgas. Užuot tai daręs, jis atsideda atsidavimo tarnystei ir visiškai pasikliauna Aukščiausiojo Dievo Asmens valia. Jis žino, kad viskas, kas nutinka kūnui, yra atlygis už ankstesnius jo karminius poelgius. Žmogus, gyvendamas paprastą gyvenimą ir viską aukodamas atsidavimo tarnystei, net ir nesistengdamas pelnys teisę patekti į transcendentinę Viešpaties buveinę. Juk visos gyvosios būtybės yra neatsiejamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės ir Dievo vaikai. Kiekvienam skirta prigimtinė teisė drauge su Viešpačiu patirti transcendentinius džiaugsmus, tačiau susiejusios save su materija sąlygotos gyvosios būtybės tą teisę praranda. Žmogus, pasirinkęs nesudėtingą atsidavimo tarnystės būdą, jau įgyja galimybę apsivalyti nuo materijos nešvarybių ir pasiekti transcendentinį bendravimo su Aukščiausiuoju Viešpačiu lygį.

Viešpats Brahmā apie save buvo pernelyg geros nuomonės ir, norėdamas patikrinti Viešpaties stebuklingų galių galimybes, pasielgė Viešpaties Kṛṣṇos atžvilgiu labai įžūliai. Jis pavogė Viešpaties veršelius ir berniukus, nes norėjo pasižiūrėti, kaip Viešpats juos susigrąžins. Tačiau taip pasielgęs Viešpats Brahmā prisipažino, jog buvo akiplėša, nes bandė priešpastatyti savo jėgą pirmapradžiam jėgos šaltiniui. Atsipeikėjęs Viešpats Brahmā suprato, kad nors materialaus pasaulio gyvųjų būtybių požiūriu jis ir nepaprastai galinga gyvoji būtybė, tačiau prieš Aukščiausiojo Dievo Asmens galybę jo galia ničnieko nereiškia. Materialaus pasaulio mokslininkai sukūrė tokį stebuklą, kaip atominis ginklas, kurį susprogdinus kuriame nors mieste ar kitame mažyčiame planetos taške, mūsų akimis, nutinka baisūs dalykai, tačiau kiek veiksmingas atominis ginklas būtų Saulėje? Ten jo galia tebūtų vos apčiuopiama. Pavogdamas Śrī Kṛṣṇos veršelius ir berniukus, Brahmā irgi parodė nepaprastą mistinę jėgą, tačiau kai Śrī Kṛṣṇa pareiškė Savo galybę, sukūręs tūkstančius veršelių ir berniukų ekspansijų, ir be vargo įrodė, jog jie gali realiai egzistuoti, Brahmā suvokė savo galios menkumą.

Brahmā kreipėsi į Viešpatį Kṛṣṇą vardu „Acyuta“, nes Viešpats niekada neužmiršta net ir mažiausios bhakto paslaugos. Savo bhaktams Jis toks geras ir taip juos myli, kad mažiausią paslaugą vertina kaip didžiulį darbą. O Brahmā iš tiesų ilgai tarnavo Viešpačiui. Būdamas aukščiausiąja būtybe, kuriai skirta rūpintis šios visatos reikalais, jis, neabejotinai, yra ištikimas Kṛṣṇos tarnas. Todėl jam pavyko Kṛṣṇą nuraminti. Brahmā prašė, kad Viešpats laikytų jį klusniu Savo tarnu, kuriam galima atleisti mažyčius nusižengimus ir įžūlumą. Jis prisipažino pernelyg didžiavęsis savo, galingojo Viešpaties Brahmos, padėtimi. Ir tai suprantama, nes materialiame pasaulyje jis įkūnija aistrą. Todėl jis ir padarė klaidą. Tačiau pagaliau Viešpats Kṛṣṇa turėtų būti gailestingas, pasigailėti Savo pavaldinio ir atleisti jam šią nemenką klaidą.

Viešpats Brahmā suvokė savo menkumą. Be abejo, jis – didis šios visatos mokytojas. Jis atsakingas už materialios gamtos, kurią sudaro materialiųjų pradmenų visuma – netikrasis ego, dangus, oras, ugnis, vanduo ir žemė, sukūrimą. Nors visata ir milžiniška, bet ją galima išmatuoti, kaip kad ir mūsų kūną, kuris yra septynių uolekčių ilgio. Dažniausia žmogaus kūnas yra septynių jo uolekčių ilgio. Visata mums atrodytų milžiniška, tačiau Viešpačiui Brahmai ji yra septynių uolekčių. Egzistuoja ne tik ši, bet ir galybė kitų visatų, kurios mūsų Viešpačiui Brahmai nepavaldžios. Kaip milijonai mikroskopinių dalelyčių skverbiasi pro langą dengiančio tinklelio akutes, taip milijonai ir trilijonai besimezgančių visatų išeina iš Mahā-Viṣṇu kūno porų, o Mahā-Viṣṇu juk tėra visiškos Kṛṣṇos ekspansijos dalis. Ir nors Viešpats Brahmā yra aukščiausioji šios visatos būtybė, argi jis greta Viešpaties Kṛṣṇos jau toks reikšmingas?

Tad Viešpats Brahmā save lygino su kūdikiu motinos įsčiose. Kai, kūdikiui įsčiose judinant rankutes ar spardantis, kliūva motinai, argi ji supyks ant vaiko? Žinoma, ne. Viešpats Brahmā – labai didi asmenybė, bet vis dėlto ir pats Brahmā, ir visa, kas egzistuoja, glūdi Aukščiausiojo Dievo Asmens įsčiose. Viešpaties galia – visa aprėpianti, ir nėra kūrinijoje vietos, kur ji neveiktų. Viešpaties galia aprėpia viską, tad mūsų visatos ir kitų milijonų bei trilijonų visatų Brahmos yra Viešpaties galios veikimo ribose. Štai kodėl Viešpats laikomas motina, o visa, kas glūdi motinos įsčiose, yra tarsi jos kūdikis. Gera motina nepyksta, jeigu jos įsčiose besispardydamas kūdikis užgauna ją.

Po to Viešpats Brahmā pripažino, jog gimė lotoso žiede, kuris išdygo iš Nārāyaṇos bambos, kai buvo sunaikinti trys pasauliai, arba trys planetų sistemos – Bhūrloka, Bhuvarloka ir Svarloka. Skiriamos trys visatos dalys: Svarga, Martya ir Pātāla. Šios trys planetų sistemos naikinant visatą nugrimzta į vandenis. Tada Nārāyaṇa, visiška Kṛṣṇos dalis, atsigula ant naikinimo vandenų, iš Jo bambos išauga lotosas, o jo žiede gimsta Brahmā. Tad visiškai nesuklystama pasakius, kad Nārāyaṇa yra Brahmos motina. Kadangi sunaikinus mūsų visatą Viešpats taps visų gyvųjų būtybių atilsio vieta, Jis vadinamas Nārāyaṇa. Žodis nārareiškia gyvųjų būtybių visumą, o ayana – atilsio vietą. Garbhodakaśāyī Viṣṇu pavidalas vadinamas Nārāyaṇa, nes Jis guli ant naikinimo vandenų. Maža to, Nārāyaṇa yra visų gyvųjų būtybių atilsio vieta ir, pasak „Bhagavad-gītos“, glūdi visų širdyse. Šia prasme Jis irgi yra Nārāyaṇa, nes ayana reiškia ne tik „atilsio vieta“, bet ir „žinių šaltinis.“ Dar „Bhagavad-gītā“ teigia, kad gyvosios būtybės atmintis kyla iš Supersielos, glūdinčios širdyje. Gyvoji būtybė, pakeitusi kūną, ankstesnį gyvenimą pamiršta, tačiau jos širdyje glūdinti Supersiela, Nārāyaṇa, primena, kaip ji turėtų elgtis, kad įgyvendintų savo ankstesniuosius troškimus. Viešpats Brahmā norėjo įrodyti, kad Kṛṣṇa – pirminis Nārāyaṇa, kad Jis – Nārāyaṇos šaltinis ir kad Nārāyaṇa – ne išorinės galios, māyos, apraiška, o dvasinės galios pasireiškimas. Išorinė galia, arba māyā, ima veikti, sukūrus šį kosminį pasaulį, o pirminė, dvasinė Nārāyaṇos galia veikė dar iki sukuriant. Taigi Nārāyaṇos ekspansijos – Kṛṣṇos į Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu į Garbhodakaśāyī Viṣṇu, Garbhodakaśāyī Viṣṇu į Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ir Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu į kiekvieną širdį, – yra Jo dvasinės galios pasireiškimai. Jie – ne materialios galios pasireiškimo rezultatas, todėl nėra laikini. Visa tai, ką atlieka materialioji galia, – laikina, o tai, ką atlieka dvasinė, – amžina.

Viešpats Brahmā dar kartą patvirtino savo teiginį, kad Kṛṣṇa yra pirminis Nārāyaṇa. Jis pareiškė, kad milžiniškas visatos pavidalas tebeguli ant Garbhodakos vandenų. Jis pasakė: „Milžiniškas visatos pavidalas – viena Tavo galios apraiškų. Visatos pavidalas irgi yra Nārāyaṇa, nes Jis guli ant vandens, o mes visi glūdime Jo įsčiose. Įvairius Tavo Nārāyaṇos pavidalus aš regiu visur. Matau Tave gulintį ant vandenų, jaučiu savo širdyje, o štai dabar Tu stovi priešais mane. Tu esi pirmapradis Nārāyaṇa.

Brangus Viešpatie, ši Tavo inkarnacija įrodė, kad esi aukščiausias māyos valdovas. Tu esi šiame kosminiame pasaulyje, tačiau visa kūrinija slypi Tavyje. Tu tai įrodei, apreikšdamas motinai Yaśodai visą pasaulį savo burnoje. Nesuvokiama yogamāyos galia Tu padarai tai niekam nepadedant.

Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, visas kosminis pasaulis, kurį mes dabar regime, glūdi Tavo kūne. Ir vis dėlto aš matau Tave ne iš vidaus, o iš išorės, kaip ir Tu mane. Argi be Tavo nesuvokiamos galios tai įmanoma?“

Viešpats Brahmā čia pabrėžia, kad, nepripažinus nesuvokiamos Aukščiausiojo Dievo Asmens galios, neįmanoma teisingai paaiškinti šių dalykų esmės. Jis tęsė: „Brangus Viešpatie, neieškokime ilgai pavyzdžių, argi šios dienos įvykiai – tai, ką aš mačiau savo akimis – nėra Tavo nesuvokiamų galių įrodymas? Iš pradžių aš mačiau Tave vieną; paskui Tu išsiplėtei, sukurdamas draugų, veršelių ir Vṛndāvanos karvių ekspansijas; vėliau aš regėjau Tave ir berniukus keturrankiais Viṣṇu pavidalais, o materialūs pradmenys, pusdieviai ir aš pats garbinome Juos. Paskui Jie vėl atvirto piemenukais, o Tu likai vienas, kaip ir anksčiau. Argi tai nereiškia, kad Tu – Aukščiausiasis Viešpats Nārāyaṇa, visa ko šaltinis, ir kad viskas kyla iš Tavęs, po to vėl į Tave sugrįžta, o Tu išlieki vis toks pats?

Žmonės, nieko nežinantys apie Tavo nesuvokiamą galią, negali suprasti, kad Tu tampi ir kūrėjas Brahmā, ir kūrinijos saugotojas Viṣṇu, ir jos naikintojas Śiva. Žmonės, nesuvokiantys dalykų esmės, mano, kad aš, Brahmā, – kūrėjas, Viṣṇu – saugotojas, o Viešpats Śiva – naikintojas. O iš tiesų tik Tu ir kuri, ir saugai, ir naikini. Lygiai taip Tu apsireiški ir įvairiomis inkarnacijomis: tarp pusdievių Tu įsikūniji Vāmanadeva, tarp didžiųjų išminčių – Paraśurāma, tarp žmonių Tu apsireiški Pats, kaip Viešpats Kṛṣṇa ar Viešpats Rāma, tarp gyvūnų Tu pasirodai šerno pavidalu, o tarp vandens gyvių – žuvies. Ir vis dėlto Tu negimsti, nes esi amžinas. Tu Savo nesuvokiama galia ateini ir išeini – ateini apginti ištikimų Savo bhaktų ir sunaikinti demonų. O mano Viešpatie, o visa aprėpiantis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, o Supersiela, mistinių jėgų valdove, niekas negali suvokti transcendentinių Tavo žaidimų, kuriuos Tu apreiški šiuose trijuose pasauliuose. Niekas negali pasakyti, kaip veikia Tavo yogamāya, kaip Tu apsireiški ir reiški Savo transcendentinę galią. Brangus Viešpatie, kosminis pasaulis yra tarsi akimirkos sapnas, jo laikinumas kelia nerimą mūsų protams. Todėl šiame pasaulyje mus nuolat persekioja rūpesčiai. Gyvenimas materialiajame pasaulyje – vienas vargas ir kančia. Ir vis dėlto laikinas materialus pasaulis mums mielas ir brangus, nes radosi iš Tavojo kūno – amžino, kupino palaimos ir žinojimo.

Todėl aš prieinu prie išvados, kad Tu esi Aukščiausioji Supersiela, Absoliuti Tiesa ir aukščiausioji pirmapradė asmenybė. Tu – Aukščiausioji Siela, Tu – vienut vienas, nors Savo nesuvokiamomis transcendentinėmis galiomis Tu išsiskleidei daugybe Viṣṇu pavidalų, gyvosiomis būtybėmis ir apreiškei įvairiausias galias. Galybė gyvųjų būtybių yra tarsi pirmapradės liepsnos kibirkštys. Tavo Šviesybe, neteisinga manyti, kad Supersiela beasmenė, nes aš matau, kad Tu esi pirmapradis asmuo. Menko išmanymo žmogus manys, kad Tu esi Nandos Mahārājos sūnus ir negali būti pirmapradis asmuo, nes gimei kaip visi žmonės. Tai klaidinga nuomonė. Pirmapradis asmuo – tai Tu, štai ką aš galiu pasakyti. Tu – Nandos sūnus, tačiau, nepaisant to, be jokių abejonių esi pirminis asmuo. Tu – Absoliučioji Tiesa, Tu ne šio materialaus tamsos pasaulio gyventojas. Tu – pirminės brahmajyoti šviesos ir visų materialiųjų šviesulių šaltinis. Tavo transcendentinis švytėjimas tapatus brahmajyoti. „Brahma-saṁhitā“ pažymi, jog brahmajyotiyra ne kas kita, o Tavo kūno šviesa. Yra daugybė Viṣṇu bei Tavo inkarnacijų, įkūnijančių įvairius Tavo bruožus, tačiau ne visos jos tolygios. Tu – pirminis žiburys. Kitos inkarnacijos gali šviesti ryškiai, kaip ir pirminis žiburys, tačiau jis yra visų šviesų pradžia apskritai. Tu ne šio materialaus pasaulio kūrinys, tad ir po jo sunaikinimo Tu būsi toks, koks esi.

Tu – pirmapradis asmuo, todėl „Gopāla-tāpanī“ (Upaniṣada, Vedų raštų dalis) bei „Brahma-saṁhitā“ Tave vadina govindam ādi-puruṣam. Govinda yra pirminis asmuo, visų priežasčių priežastis. „Bhagavad-gītā“ irgi nurodo, kad Tu – Brahmano šviesos šaltinis. Nederėtų manyti, kad Tavo kūnas panašus į paprastą materialų kūną. Jis – akṣara, „neirstantis.“ Materialų kūną nuolat drasko trejopos kančios, o Tavo kūnas yra sac-cid-ānanda-vigraha: kupinas palaimos, žinojimo ir amžinatvės. Be to, Tu – nirañjana, nes Tavo – motinos Yaśodos sūnelio bei gopių Viešpaties – žaidimai yra nesuteršti materialių ypatybių. Tu apsireiškei piemenukais, karvėmis bei veršeliais, tačiau transcendentinė Tavo galia besiplečiant nesumenko. Tu amžinai esi visuma. Vedų raštuose pasakyta, kad jeigu iš visumos – Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos – viską atimtumei, ji vis tiek išlieka visuma, Aukščiausioji Absoliuti Tiesa. Ir nors yra daugybė visumos ekspansijų, ji visad yra viena. Visi Tavo žaidimai – dvasiniai, tad materialios gamtos guṇos jų jokiu būdu nesuteps. Kai Tu nusprendi priklausyti nuo Savo tėvų Nandos ir Yaśodos, Tavo galia nesusilpnėja – taip Tu reiški meilę Savo bhaktams. Niekas Tau neprilygsta. Tik menkesnės nuovokos žmogui gali kilti mintis, kad Tavo žaidimai bei apsireiškimas materialūs. Tu transcendentalus ir nežinojimui, ir žinojimui – tai patvirtina „Gopāla-tāpanī.“ Tu esi pirminė amṛta (nemirtingumo nektaras), neyrantis. Vedose teigiama: amṛtaṁ śāśvataṁ brahma. Brahmanas – amžinas, tobuliausias visa ko šaltinis, negimstantis ir nemarus.

Upaniṣadose pasakyta, kad Aukščiausiasis Brahmanas šviečia kaip saulė, kad Jis yra visa ko pradžia, ir tas, kuris pažįsta šį pirmapradį asmenį, išsivaduoja iš sąlygoto materialaus gyvenimo. Kas pamilsta Tave ištikimai Tau tarnaudamas, tas pamato Tavo didybę, suvokia, kaip Tu gimsti, apsireiški ir pasitrauki iš pasaulio, sužino apie Tavo darbus. „Bhagavad-gītā“ pritaria minčiai, kad žmogus, kuris suvokė Tavo pirmapradę esmę ir tai, kaip Tu apsireiški šiame pasaulyje ir išeini iš jo, palikęs dabartinį kūną, nedelsiant eina į dvasinę karalystę. Taigi tas, kas išmintingas ir nori įveikti materialaus neišmanymo vandenyną, ieško Tavo lotoso pėdų prieglobsčio ir nesunkiai patenka į dvasinį pasaulį.

Yra daug tariamųjų medituotojų, kurie net nežino, jog Tu – Aukščiausioji Siela. Jog Tu – Aukščiausioji Siela, glūdinti kiekvieno širdyje, pažymėta „Bhagavad-gītoje.“ Tad nereikia jokio kito meditavimo objekto, tereikia medituoti Tave. Materialaus neišmanymo vandenyną lengvai įveikia tas, kuris nuolat medituoja Tavo pirminį Kṛṣṇos pavidalą. Tačiau nežinantys, jog Tu – Aukščiausioji Siela, netgi praktikuodami tariamąją meditaciją pasilieka šiame materialiame pasaulyje. Tas, kuris bendraudamas su Tavo bhaktais įsisąmonina, jog Viešpats Kṛṣṇa – pirminė Supersiela, gali įveikti materialaus neišmanymo vandenyną. Antai žmogus jau nesuklys ir nepalaikys virvės gyvate. O suprasdamas, kad virvė – ne gyvatė, jis atsikrato baimės. Taigi, jeigu žmogus pažins Tave, studijuodamas Tavo pamokymus „Bhagavad-gītoje“ ar klausydamasis Tavo tyrų bhaktų, kurių mintys išdėstytos „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir kituose Vedų raštuose, ir jeigu jis supras, jog Tu – galutinis pažinimo tikslas, materialios būties jau nebebijos.

Žmogui, kuris ištikimai Tau tarnauja, ir vadinamasis išsivadavimas, ir nelaisvė nieko nereiškia. Kaip ir virvė nekelia baimės žinančiam, kad ji – ne gyvatė. Bhaktas žino, kad šis materialusis pasaulis priklauso Tau, tad viską skiria transcendentinei meilės tarnystei Tau. Nelaisvė jam neegzistuoja. Tam, kuris pasiekė saulės planetą, saulės patekėjimas bei nusileidimas, diena ir naktis nebeegzistuoja. Yra pasakyta, kad Tu, Kṛṣṇa, tarytum saulė, o māyā – kaip tamsa. Kur šviečia saulė, ten negalima tamsa. Tad tiems, kurie visad su Tavimi, nėra nei nelaisvės, nei išsivadavimo. Jie ir taip laisvi. Tuo tarpu žmonės, kurie klaidingai įsitikinę, kad ir be Tavo lotoso pėdų prieglobsčio jie išsilaisvino, neišvengia nuopuolio, nes jų mintis negryna.

Apgailėtini tie, kurie mano, kad Supersiela ir Tu Pats yra kažkas skirtinga, ir ieško Supersielos ne širdyje, o kur nors miškuose ar Himalajų olose.

„Bhagavad-gītoje“ Tu mokai, jog reikia atmesti visus kitus dvasinio pažinimo būdus ir tereikia atsiduoti Tau, nes tai ir yra tobulybė. Tu visais atžvilgiais esi aukščiausias, tad trokštantis Brahmano šviesos bei norintis pažinti Supersielą Tavęs ir ieško. „Bhagavad-gītoje“ Tu nurodai, kad kažkiek atstojančiu Tave Supersielos pavidalu Tu Pats įėjai į šį materialųjį kosminį pasaulį. Tu esi visų širdyse, ir nėra reikalo ieškoti Supersielos kažkur kitur. Tas, kuris taip elgiasi, yra neišmanėlis. Neišmanymą įveikęs žmogus supranta, jog Tu – beribis. Tu – ir viduje, ir išorėje. Tu esi visur. Užuot dar kažkur ieškojęs Supersielos, bhaktas visas savo mintis sutelkia į Tave, glūdintį širdyje. Juk Tavęs ieškos tik materialios būties sampratos atsikratę žmonės, o ne kiti. Pavyzdys apie žmogų, kuris virvę palaikė gyvate, tinka tik tam, kuris dar nieko apie Tave nežino. Juk tai protas virvę palaiko gyvate. Māyā irgi teegzistuoja mūsų protuose. Māyā yra ne kas kita, kaip nežinojimas, kad esi Tu. Kai žmogus Tave pamiršta, tai ir yra māyos sąlygotas būvis. Todėl iliuzija išoriškai ir vidujai į Tave susikaupusio nepaveiks.

Tas, kuris nors šiek tiek patyrė atsidavimo tarnystės skonį, supras Tavo didybę. Tačiau kol žmogus nepasuko į atsidavimo tarnystės kelią – netgi trokšdamas patirti Brahmaną bei Paramātmą, – tol Tavo asmens bruožai jam nesuprantami. Galima būti impersonalistų dvasiniu mokytoju, galima išeiti į mišką, apsigyventi oloje ar kalnuose, tapti atsiskyrėliu ir ilgus metus medituoti, tačiau neatlikus nors menkučio atsidavimo tarnystės veiksmo neįmanoma suprasti Tavo didybės. Kol žmogaus nepaliečia stebuklinga atsidavimo tarnystės jėga, jis negali patirti ir Brahmano bei Paramātmos netgi daugelio metų pastangomis.

Brangusis Viešpatie, suteik man laimę šį ar kitą gyvenimą, kad ir kur aš gimčiau, tapti vienu Tavųjų bhaktų. Kad ir kur būčiau, leisk man ištikimai Tau tarnauti. Man nesvarbu, kokį gyvybės pavidalą įgysiu, nes matau, kad net karvėmis, veršeliais ar piemenukais gimusiems bhaktams tenka laimė be paliovos su transcendentine meile tarnauti Tau ir būti su Tavimi. Todėl aš noriu būti ne didis pusdievis, kupinas neišmanymo, o vienas jų. Vṛndāvanos gopėms ir karvėms teko laimė maitinti Tave savo pienu. Žmonės, kurie aukoja gausias aukas, atnašauja geriausias ožkas, negali patirti tobulybės – pažinti Tave. O su atsidavimu Tau tarnaujančios paprastos kaimo moterys ir karvės gali tenkinti Tave savo pienu. Tu pasisotinai jų pienu, tačiau aukomis Tu nepasotinamas. Todėl aš neatsistebiu, galvodamas, koks laimingas Mahārāja Nanda, motina Yaśodā, piemenys ir gopės, – juk Tu, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Absoliučioji Tiesa, gyveni Vṛndāvanoje ir esi jiems pats artimiausias ir mylimiausias. Brangusis Viešpatie, Vṛndāvanos gyventojų laimė nesuvokiama. Mes, pusdieviai, gyvųjų būtybių jausmus valdančios dievybės, didžiuojamės savo pranašumais, tačiau su laimingaisiais Vṛndāvanos gyventojais net lygintis negalime, nes savo gerais darbais jie betarpiškai džiaugiasi Tavo buvimu ir galimybe bendrauti su Tavimi. Mes didžiuojamės, jog valdome jausmus, tačiau Vṛndāvanos gyventojai yra pasiekę tokio transcendentinio tobulumo, kad mums jie jau nebepavaldūs. Jie jaučia džiaugsmą tarnaudami Tau. Tad laikyčiau didžiausia laime, jeigu viename būsimų mano gyvenimų gaučiau progą gimti Vṛndāvanos žemėje.

Brangusis Viešpatie, manęs nevilioja nei materialūs turtai, nei išsivadavimas. Prie Tavo lotoso pėdų nuolankiai meldžiu – leisk man bet kokios gyvybės pavidalu gimti šiame Vṛndāvanos miške, kad mane palaimintų dulkės nuo Vṛndāvanos bhaktų pėdų. Net jeigu išaugčiau kuklia šios žemės žolele – toks gimimas man būtų didžiausia garbė. O jeigu man nenušvis laimė išaugti Vṛndāvanos miške, leisk gimti šalia Vṛndāvanos, kad bhaktos, išėję į ganyklą, vaikščiotų per mane. Net ir tai man būtų didžiausia laimė. Aš trokštu gimti tuo, kurį laimintų dulkės nuo bhaktų pėdų.

Aš matau, kad čia visi spinduliuoja Kṛṣṇos sąmone. Jiems terūpi Kṛṣṇos lotoso pėdos, kurių ieško net Vedos.“

„Bhagavad-gītā“ liudija, kad Vedų tikslas – surasti Kṛṣṇą, o „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta, kad vien skaitant Vedų raštus atrasti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nepaprastai sunku. Bet Jis lengvai pasiekiamas tyro bhakto malone. Tyriems Vṛndāvanos bhaktams teko didžiulė laimė, nes Mukundą (Viešpatį Kṛṣṇą) jie regėjo nuolat. Žodį mukunda galima aiškinti dvejopai. Muk reiškia išsivadavimą. Viešpats Kṛṣṇa suteikia išvadavimą, taigi ir transcendentinę palaimą. Šio žodžio prasmė siejasi ir su besišypsančiu Jo veidu, kuris panašus į kundos žiedą. Be to, mukha reiškia „veidas.“ Kundos gėlė nepaprastai graži, ir atrodo, tarsi ji šypsotųsi. Taip atsirado šis palyginimas.

Tyri Vṛndāvanos bhaktai nuo kitų bhaktų skiriasi tuo, kad neturi jokių troškimų, išskyrus vienintelį – būti drauge su Kṛṣṇa. Kṛṣṇa labai geras Savo bhaktams, tad tenkina jų norus. Bhaktai visad ieško Kṛṣṇos draugijos, ir Viešpats visada pasiryžęs šį jų norą patenkinti. Vṛndāvanos bhaktų meilė spontaniška – jie nesilaiko reguliatyviųjų principų. Jiems nebūtina griežtai jų laikytis, nes jiems teko patirti transcendentinę meilę Kṛṣṇai. Reguliatyviųjų principų tesilaiko dar nepatyrę transcendentinės meilės. Brahmā irgi yra Viešpaties bhaktas, tačiau jis privalo laikytis reguliatyviųjų principų. Savo maldoje Jis prašo, kad Kṛṣṇa suteiktų jam progą gimti Vṛndāvanoje ir patirti spontanišką meilę.

Viešpats Brahmā tęsė: „Viešpatie, kartais pagalvoju, kaip Tavo Šviesybė atsidėkos Vṛndāvanos gyventojams už jų atsidavimo tarnystę. Žinau, jog Tu – didžiausias visų palaiminimų šaltinis, tačiau neįsivaizduoju, kaip pajėgsi atsidėkoti Vṛndāvanos gyventojams už jų tarnystę. Aš galvoju apie tai, koks Tu geras ir dosnus. Net Pūtanai, kuri atėjo Tavęs apgauti, apsimetusi mylinčia motina, Tu dovanojai išsivadavimą ir leidai jai tapti tikra motina. Aghāsurą ir Bakāsurą – tos pačios giminės demonus – irgi išvadavai. Visa tai glumina mane. Vṛndāvanos gyventojai paaukojo Tau viską: savo kūną, mintis, savo meilę ir net namus. Viską jie atidavė Tau. Kaipgi Tu grąžinsi jiems skolą? Juk Tu jau atidavei Save Pūtanai! Manau, Tu liksi amžinas Vṛndāvanos gyventojų skolininkas ir niekad nepajėgsi jiems atsilyginti už meilės tarnystę.

Viešpatie, Vṛndāvanos gyventojų tarnystė tokia nepaprastai tobula tik todėl, kad visi jų įgimti polinkiai savaime tarnauja Tau. Pasakyta, kad prisirišimą prie materialiųjų daiktų bei namų gimdo iliuzija, kuri materialiame pasaulyje sukausto gyvąją būtybę. Tačiau tai tepasakytina apie tuos, kurie neįsisąmonino Kṛṣṇos. Vṛndāvanos gyventojai tokių kliūčių, kaip prisirišimas prie namų židinio, nepatiria. Jiems nebeliko jokių kliūčių, nes savo meilę atidavė Tau, o jų namai tapo šventyklomis, nes čia visada esi Tu. Dėl Tavęs jie pamiršo viską. Įsisąmoninusiems Kṛṣṇą tokių kliūčių, kaip namų židinys, nebėra. Iliuzija jiems irgi neegzistuoja.

Tavo apsireiškimas piemenėlio – piemenų sūnaus pavidalu irgi, suprantama, yra nematerialus. Tu tiek skolingas jiems už jų meilę, jog apsireiški, kad Savo transcendentiniu buvimu įkvėptumei juos tarnauti su dar didesne meile. Vṛndāvanoje skirtumo tarp dvasiškumo ir materialumo nėra, nes viskas čia skirta meilės tarnystei Tau. Brangusis Viešpatie, Vṛndāvanos žaidimais Tu tik įkvepi Savo bhaktus. Jeigu kas Tavo žaidimus Vṛndāvanoje laiko materialiais, jis labai klysta.

Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, tie, kurie išjuokia Tave, sakydami, esą Tavo kūnas toks pat materialus, kaip ir visų žmonių, „Bhagavad-gītoje“ vadinami demonais ir neišmanėliais. Tu visada transcendentalus. Abhaktai klysta, laikydami Tave materijos kūriniu. Juk Tu apsireiški šiuo, panašiu į paprasto piemenėlio kūnu, kad dar labiau sustiprintum transcendentinę bhaktų palaimą ir įkvėptum jų atsidavimą.

Brangus Viešpatie, ką aš bepasakysiu apie žmones, kurie skelbiasi jau pažinę Dievą arba patys tapę Dievais dvasiškai tobulėdami. Aš atvirai prisipažįstu, kad mano kūnas, protas ir kalbos dovana nepadeda man pažinti Tavęs. Ką galėčiau apie Tave pasakyti ir kaip galiu Tave suvokti savo jausmais? Protas – jausmų valdovas, tačiau ir tas mąstant apie Tave bejėgis man padėti. Tavo ypatybės, darbai ir kūnas materialiam protui nesuvokiami. Tik Tavo malonė teleidžia šiek tiek suprasti, koks Tu esi. Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis kūrinijos Viešpats, nors kartais apgaudinėju save, manydamas, jog pats esu visatos viešpats. Net jeigu ir iš tiesų taip yra, tokių visatų – galybė, galybė ir jas valdančių Brahmų. O Tu – jų visų valdovas. Kadangi esi Supersiela, glūdinti visų širdyse, Tu žinai viską. Tad leisk man būti nuolankiausiu Tavo tarnu. Viliuosi, jog Tu man atleisi, kad sutrukdžiau Tau žaisti su draugais bei veršeliais. O dabar, jeigu Tu leisi, aš kuo skubiausiai pasitrauksiu ir netrukdysiu Tau.

Brangus Viešpatie Kṛṣṇa, jau Tavo vardas nurodo, kad Tu – visų patraukliausias. Saulės bei mėnulio patrauklumas kyla iš Tavęs. Saulė yra Yadu giminės puošmena. Mėnulis suteikia jėgų žemei, pusdieviams, brāhmaṇams, karvėms ir vandenynams. Tu – aukščiausiasis grožis, nuo Tavo rankos žuvo Kaṁsa ir kiti demonai. Tad aš galiu pagrįstai teigti, kad Tu – vienintelė verta garbinti Dievybė šioje kūrinijoje. Nuolankiai garbinsiu Tave iki pat šio materialaus pasaulio pabaigos. Kol materialiame pasaulyje švies saulė, aš nuolankiai Tau tarnausiu.“

Pagarbiai nusilenkęs Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir apsukęs aplink Jį tris ratus, visatos viešpats Brahmā sustojo, laukdamas leidimo sugrįžti į savo buveinę – Brahmaloką. Aukščiausiasis Dievo Asmuo mostu parodė, kad jam leista eiti. Ir, Brahmai nuėjus į šalį, Viešpats Śrī Kṛṣṇa tapo toks pat, kaip tą dieną, kai dingo karvės bei piemenukai.

Kṛṣṇa paliko Savo draugus, pietaujančius Yamunos pakrantėje, ir nors Jis grįžo lygiai po metų, piemenukams atrodė, kad teprabėgo akimirka. Šitaip reiškiasi Kṛṣṇa bei įvairios Jo galios. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Kṛṣṇa glūdi visų širdyse ir kad iš Jo kyla atmintis bei užmarštis. Visos gyvosios būtybės yra aukščiausiosios Viešpaties galios valdžioje. Kartais jos atsimena, kokia jų prigimtinė padėtis, o kartais – ne. Aukščiausios galios veikiami Kṛṣṇos draugai negalėjo suprasti, kad visus metus jų nebūta Yamunos pakrantėje ir kad juos buvo užbūręs Brahmos sukurtas vaizdinys. Kai Kṛṣṇa apsireiškė berniukams, jie pagalvojo: „Štai ir Kṛṣṇa! Kaip greit Jis sugrįžo.“ Jie prapliupo juoku, galvodami, kad Kṛṣṇa nenorėjo jų gardžiai pietaujančių palikti. Smarkiai įsilinksminę, vaikai ėmė Jį kviesti: „Brangusis bičiuli Kṛṣṇa, kaip greitai Tu sugrįžai! Na ir gerai, pietauti mes dar net nepradėjome, nė trupinėlio nesuvalgėme. Sėsk greta – pavalgysime kartu.“ Kṛṣṇa nusišypsojo ir atsisėdo su draugais pietauti. Valgydamas draugų būryje, Kṛṣṇa galvojo: „Berniukai įsitikinę, kad Aš vos išėjęs sugrįžau, ir jiems nei į galvą, jog visus metus su Viešpaties Brahmos burtų jėga galynėjausi.“

Papietavę Kṛṣṇa, Jo draugai bei veršeliai patraukė namo į Vrajabhūmį. Kelyje jie dar kartą apžiūrėjo negyvo milžino slibino Aghāsuros kūną. Kṛṣṇai grįžtant namo į Vrajabhūmį, Jį lydėjo visų Vṛndāvanos gyventojų žvilgsniai. Jo šalmą puošė povo plunksna bei miško gėlės. Gėlių girlianda kabėjo ant Jo kaklo, o kūnas buvo išdažytas spalvotais Govardhanos kalvos olų mineralais. Govardhanos kalva visada garsėjo raudonais mineraliniais dažais. Kṛṣṇa su draugais jais ir išsidažė. Visi piemenėliai nešėsi po ragelį iš buivolo rago, lazdą ir fleitą ir šaukė savo veršelius vardais. Jie taip didžiavosi nepaprastais Kṛṣṇos darbais, kad, grįždami į kaimą, šlovino Jį dainom. Visos Vṛndāvanos gopės žiūrėjo, kaip į kaimą sugrįžta nuostabusis Kṛṣṇa. Berniukai sukūrė puikių dainų apie tai, kaip jie išsigelbėjo iš milžinės gyvatės nasrų ir kaip ji buvo užmušta. Kai kurie Kṛṣṇą vadino Yaśodos, o kiti – Nandos Mahārājos sūnumi. „Jis yra nepaprastas, Jis ištraukė mus iš didžiojo slibino nasrų ir jį užmušė“, – kalbėjo vaikai. Tačiau nė vienas jų nepagalvojo, kad nuo Aghāsuros mirties jau praėjo metai.

Tada Mahārāja Parīkṣitas pasiteiravo Śukadevos Gosvāmio, kas atsitiko, kad Vṛndāvanos gyventojai staiga taip karštai pamilo Kṛṣṇą, nors Jis buvo ne jų šeimų narys. Mahārāja Parīkṣitas klausė: „Kodėl piemenukų tėvai Kṛṣṇą pamilo labiau už savo tikruosius sūnus, kai šis, jiems dingus, sukūrė jų pavidalus? Ir kodėl karvės labiau mylėjo Kṛṣṇos sukurtuosius, o ne savuosius veršelius?“

Śukadeva Gosvāmis atsakė, kad išties kiekviena gyvoji būtybė labiausiai rūpinasi pati savimi. Kiti dalykai – namai, šeima, draugai, tėvynė, visuomenė, turtas, prabanga bei šlovė – jai yra antraeiliai. Jie mums patinka tik todėl, kad teikia malonumą mūsų asmenybei. Todėl žmogus dažniausiai apie save ir galvoja, labiausiai rūpinasi pačiu savimi ir savo kūnu – labiau negu žmona ir vaikais ar draugais. Kai jam iškyla tiesioginis pavojus, jis visų pirma pasirūpins savimi, o tik po to kitais. Tai natūralu. Tai reiškia, jog labiau už viską jis myli save. Dar žmogus labai rūpinasi savo materialiuoju kūnu. Apie dvasinės sielos egzistavimą neišmanantis žmogus taip stipriai prisiriša prie savo kūno, kad net pasenęs stengiasi jį įvairiais dirbtiniais būdais kuo ilgiau išsaugoti, manydamas, kad seną ir sugriuvusį kūną dar išgelbės. Žmonės sunkiai dirba nuo aušros iki sutemos, tenorėdami sau malonumo – taip elgiasi ir tie, kurie laiko save kūnu, ir tie, kurie laiko save siela. Mes prisirišame prie daiktiškos nuosavybės, nes ji teikia malonumą kūnui ar jausmams. Prisirišimas prie kūno pasireiškia tik todėl, kad jame glūdi „aš“, dvasinė siela. Žmogui dvasiškai tobulėjant imama suvokti, kad siela teikia malonumą todėl, kad ji – neatsiejama Kṛṣṇos dalis. Galų gale būtent Kṛṣṇa yra tasai, iš kurio visi semiasi džiaugsmo. Jis yra visos būties Supersiela. Norėdamas, kad mes apie tai sužinotume, Kṛṣṇa apsireiškia Pats ir sako mums, kad Jis visų žaviausias, tas, į kurį krypsta visų dėmesys. Tai, kas nėra Kṛṣṇos dalimi, nepatrauks ir nesužavės.

Žavių dalykų materialiame pasaulyje yra todėl, kad yra Kṛṣṇa. Tad Kṛṣṇa ir yra visų malonumų šaltinis, visa ko aktyvusis pradas. Dvasiškai tobuli transcendentalistai mato, kad viskas yra susiję su Kṛṣṇa. „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad mahā-bhāgavata, t.  y. tobulas bhaktas, supranta Kṛṣṇą kaip aktyvųjį visų judrių ir nejudrių gyvų būtybių pradą. Todėl jis įžvelgia viso kosminio pasaulio sąsają su Juo. Laimingasis, kurio prieglobstis yra Kṛṣṇa ir kuris viską sieja su Juo, jau išsivadavo. Jis jau neegzistuoja materialiame pasaulyje. Šiai minčiai pritaria „Bhagavad-gītā.“ Kas su atsidavimu tarnauja Kṛṣṇai, tas jau pasiekė brahma-bhūtos, t.  y. dvasinį lygį. Jau vardas „Kṛṣṇa“ byloja apie dorybę bei išsilaisvinimą. Kiekvienas, kuris pasirinko Kṛṣṇos lotoso pėdų prieglobstį, yra laive, plaukiančiame per neišmanymo vandenyną. Jam materialaus pasaulio platybės sumažėja iki veršelio pėdos. Didžiųjų sielų žvilgsniai nukreipti į Kṛṣṇą, Jis – materialiųjų pasaulių prieglobstis.

Tam, kuris gyvena Kṛṣṇos sąmone, dvasinis pasaulis Vaikuṇṭha čia pat. Jis jau ne materialiame pasaulyje, kur kas žingsnis tyko pavojai. Śukadeva Gosvāmis išsamiai išaiškino Mahārājai Parīkṣitui, kas yra Kṛṣṇos sąmonė. Jis netgi pateikė karaliui Viešpaties Brahmos žodžius bei maldas. Pasakojimai apie Viešpaties Kṛṣṇos ir Jo draugų piemenėlių žaidimus, pietus ant Yamunos kranto ir Viešpaties Brahmos maldas yra transcendentiški. To, kuris jų klausosi, juos atpasakoja ar recituoja, visi dvasiniai troškimai būtinai išsipildys. Taip aprašyti Kṛṣṇos vaikystė ir Jo žaidimai su Balarāma Vṛndāvanoje.