Dhenukāsuros mirtis

Taip Śrī Kṛṣṇa su vyresniuoju broliu Balarāma praleido Savo vaikystės metus, vadinamus kaumāra ir peržengė paugaṇḍos amžių, kuris trunka nuo šešių iki dešimties metų. Piemenys pasitarę nutarė leisti ganyti karves berniukams, kurie įžengė į šeštuosius metus. Taigi Kṛṣṇai ir Balarāmai buvo patikėta globoti karves, ir Jie išvaikščiojo visą Vṛndāvaną, Savo kojų prisilietimu valydami jos žemę.

Grodamas fleita, Kṛṣṇa ginė karves ir vedė visus piemenukus per Vṛndāvanos mišką, kur buvo daugybė gėlių, vešlios žolės bei įvairios augmenijos. Bičių, gėlių ir vaisių pilnas Vṛndāvanos miškas yra šventas kaip ir aiškus bhakto protas. Miškas aidėjo nuo paukščių klegesio. Skaidrus ežerų vanduo nuplaudavo nuovargį. Pūtė vėjelis, nešdamas svaigų kvapą ir gaivindamas kūną bei protą. Kṛṣṇa su draugais ir Balarāma įėjo į mišką ir, matydamas, kaip jame gera, iš širdies džiaugėsi malonia aplinka. Kṛṣṇa išvydo medžius, kurie linko nuo vaisių, jaunas šakeles, svyrančias prie žemės ir prisilietimu reiškiančias pagarbą Jo lotoso pėdoms. Medžių, vaisių bei gėlių nuolankumas džiugino Kṛṣṇą, ir, supratęs jų norus, Jis šypsojosi ir juos tenkino.

Ir tada Kṛṣṇa tarė Savo vyresniajam broliui Balarāmai: „Brangus broli, Tu viršiausias tarp mūsų, Tavo lotoso pėdas garbina pusdieviai. Štai pilni vaisių medžiai nusilenkė, kad pagarbintų Tavo lotoso pėdas. Atrodo, tarsi jie veržtųsi iš tamsos, į kurią pateko tapę medžiais. O juk Vṛndāvanos žemėje išaugę medžiai yra ne šiaip sau gyvos būtybės. Kadangi ankstesniuose gyvenimuose jos laikėsi impersonalaus požiūrio, dabar gyvena negalėdamos pajudėti, tačiau jos gali regėti Tave Vṛndāvanoje ir meldžia, kad leistumei dvasiškai tobulėti, tiesiogiai bendraujant su Tavimi.

Dažniausia medžiai – tai gyvosios būtybės, kurias valdo tamsa. Tamsoje skendi ir filosofai impersonalistai, tačiau tamsą jie galėtų išsklaidyti, jeigu pasinaudotų Tavo buvimu Vṛndāvanoje. Man regis, jog aplink Tave dūzgiančios bitės ankstesniuose gyvenimuose buvo Tavo bhaktai, kurie niekaip negali su Tavimi išsiskirti, nes tokio gero ir mylinčio šeimininko, kaip Tu, jie neras. Tu – aukščiausias, pirminis Dievo Asmuo, ir bitės stengiasi visur Tave šlovinti, kas akimirką giedodamos apie Tave. Manau, kad tarp jų yra ir didūs išminčiai, Tavo Šviesybės bhaktai, kurie pasivertė bitėmis, nes nė akimirkai negali likti be Tavęs. Brangusis broli, Tu – aukščiausioji, šlovingiausioji Dievybė. Pažvelk į povus, kaip atsidėję jie šoka Tavo akivaizdoje, o elniai tarsi gopės – kupinomis meilės širdimis sveikina Tave. Girių gyventojos gegutės pasitinka Tave, netverdamos džiaugsmu, nes supranta, jog Tavo apsilankymas neša gėrį jų namams. Vṛndāvanos gyventojai, netgi tie, kurie yra medžiai bei gyvūnai, šlovina Tave. Jie pasiruošę nuoširdžiai Tave sutikti, kaip ir dera didžiai sielai savo namuose pasitikti kitą didžią sielą. Ir žemė čia tokia šventa ir laiminga, nes Tavo lotoso pėdos ženklina ją.

Nieko nuostabaus, kad Vṛndāvanos gyventojai šitaip pasitinka tokią nepaprastą būtybę, kaip Tu. Žolelės, vijokliai bei kiti augalai irgi yra laimingi, palietę Tavo lotoso pėdas. Juos, Tau palytėjus, apgaubia šlovė. Pašlovinti ir kalnai bei upės, nes Tu į juos žvelgi. Tačiau šlovingiausios, žinia, yra Tavo sužavėtos Vrajos mergelės, gopės, nes Tu apkabini jas tvirtomis Savo rankomis.“

Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma, bendraudami su Vṛndāvanos gyventojais ir veršeliais bei karvėmis, Yamunos pakrantėje patyrė daug džiaugsmo. Dažnai paskui Kṛṣṇą ir Balarāmą traukdavo ir jų draugai. Lydėdami Kṛṣṇą ir Balarāmą, pasipuošusius miško gėlių girliandomis, berniukai giedojo ir mėgdžiojo bičių dūzgimą. Kitąsyk beeidami jie imdavo mėgdžioti ežeruose plaukiojančių gulbių girgsėjimą, o pamatę šokančius povus rodė Kṛṣṇai, kaip šie šoka. Kṛṣṇa išlenkęs kaklą irgi mėgdžiodavo povų šokį ir juokino Savo draugus.

Kṛṣṇos globojamos karvės turėjo savo vardus, ir Jis meiliai jas šaukdavo. Išgirdusios Kṛṣṇos kvietimą, karvės atsiliepdavo mūkdamos, ir berniukai iš visos širdies džiaugėsi šiuo pokalbiu. Visi jie mėgdžiojo paukščių balsus – ypač cakorų, povų, gegučių bei bhāradvājų. O pamatę, kaip bėga tigrų ar liūtų riaumojimo išgąsdinti silpnesni gyvūnai, berniukai kartu su Kṛṣṇa ir Balarāma juos pamėgdžiodami irgi lėkdavo iš paskos. Nuilsę jie krisdavo ant žemės. Balarāma, padėjęs galvą kuriam nors berniukui ant kelių, ilsėjosi, o Kṛṣṇa tuoj pat šokdavo masažuoti Jam kojas. Kartais Jis vėdindavo Balarāmą palmių lapais, ir gaivaus oro gūsiai nuvydavo Jo nuovargį. Kol Balarāma ilsėdavosi, berniukai dainuodavo, šokdavo arba galynėdavosi ir šokinėdavo. Kṛṣṇa neatsilikdavo nuo berniukų ir, nusitvėręs už jų rankų, džiaugdavosi drauge su jais, kvatodavo ir girdavo jų žaidimus. Pajutęs nuovargį, Kṛṣṇa įsitaisydavo ant didžiulio medžio šaknų ar kurio piemenuko kelių. Kai Kṛṣṇa tarsi ant pagalvės atsiguldavo ant medžio šaknų ar berniuko kelių, keli berniukai masažuodavo Jam kojas, vėduodavo Jį lapais. Dainingesni vaikai, norėdami suteikti Jam džiaugsmo, švelniais balsais dainuodavo, ir Jo nuovargis beregint išsisklaidydavo. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa – tas, kurio pėdoms tarnauja sėkmės deivė, Savo vidine galia apsireiškęs kaimo berniuko pavidalu, draugavo su piemenukais, tarsi būtų vienas jų. Ir nors Jis išvaizda nesiskirdavo iš kitų kaimo berniūkščių, kartais įrodydavo esąs Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Atsiranda žmonių, kurie apsišaukia Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ir mulkina naivuolius, tačiau jie tesugeba apgaudinėti – Dievo galybės parodyti jie negali.

Kṛṣṇai besilinksminant draugų būry reiškėsi Jo vidinė galia. Tačiau Jam ir vėl atsirado proga parodyti Savo antžmogiškąją Dievo galybę. Artimiausi Jo draugai Śrīdāmā, Subala ir Stokakṛṣṇa su didžia meile kreipėsi į Kṛṣṇą bei Balarāmą šiais žodžiais: „Brangus Balarāma, Tu labai galingas. Tavo rankos nepaprastai tvirtos. Brangusis Kṛṣṇa, Tu gali užmušti pikčiausius demonus, kurie drumsčia ramybę. Tad žinokit, jog čia šalimais dunkso didžiulis Tālavanos miškas. Jame auga daugybė palmių, ir medžiai lūžta nuo vaisių. Daug jų prinoko ir krinta žemėn, kiti jau sunokę kybo ant šakų. Miške labai gražu, tačiau visi bijo baisaus demono Dhenukāsuros ir kojos ten nekelia. Niekas negali pasirinkti vaisių. Brangusis Kṛṣṇa ir Balarāma, demonas pasivertęs asilu. Kartu su juo miške gyvena ir kiti demonai – jo draugai, irgi pasivertę asilais. Jie labai stiprūs, tad patekti į Tālavaną labai sunku. Brangūs broliai, tik Jūs galite užmušti tuos demonus. Niekas, išskyrus Jus, ten neis, nes bijo pražūti. Tālavanos mišką net žvėrys iš toli lenkia, jame nemiega paukščiai, ten nesutiksi nė gyvos dvasios. Beliko džiaugtis tik svaigiu aromatu, kurį iš šio miško atneša vėjas. Turbūt niekas net ir neragavo saldžių vaisių nei nuo medžių, nei nuo žemės. Brangusis Kṛṣṇa, tiesą sakant, tas saldus aromatas neapsakomai mus vilioja. Brangus Balarāma, eikime ten ir paragaukime vaisių. Jų kvapas sklinda iš toli, jis tvyro visur. Argi Jūs neužuodžiate?“

Linksmai besišypsančių bičiulių paprašyti, Kṛṣṇa ir Balarāma panoro suteikti jiems malonumą ir, lydimi draugų, Jie patraukė stačiai į mišką. Įėjęs į Tālavaną, Balarāma dramblio jėga ėmė purtyti medžius. Purtant nunokę vaisiai pabiro ant žemės. Išgirdęs krentant vaisius, Dhenukāsura – demonas, kuris pasivertęs asilu gyveno miške, – puolė ten, iš kur sklido garsas. Nuo jo galingų šuolių dundėjo žemė ir medžiai lingavo kaip per žemės drebėjimą. Pirmiausia demonas puolė Balarāmą ir užpakalinėmis kojomis spyrė Jam į krūtinę. Balarāma neatsakė į Jo išpuolį, tačiau kai siaubingai įniršęs demonas dar įnirtingiau Jam spyrė, Balarāma viena ranka nutvėrė jį už kojų, apsuko aplink Save ir sviedė į medžių viršūnes. Balarāmai besukant aplink Save demoną, tas išleido paskutinį kvapą. Balarāma užmetė jo kūną ant aukščiausios palmės, tačiau tas buvo toks sunkus, kad palmė su šaknimis nuvirto ant kitų medžių, nugriaudama ir juos. Atrodė, tarsi mišku prašvilpė siaubingas viesulas. Medžiai virto vienas paskui kitą. Nepaprasta jėga, kurią parodė Balarāma, neturėtų mūsų stebinti, nes Balarāma – Dievo Asmuo, kurį dar vadina Ananta Śeṣanāga. Ant milijonų Savo galvų Ananta Śeṣanāga laiko planetas. Ant Jo laikosi visas kosminis pasaulis, tarsi ant dviejų siūlų audžiama drobė.

Kai Dhenukāsura pakibo ant medžių, subėgo jo draugai ir bendrai ir siaubingai įsiutę puolė Balarāmą ir Kṛṣṇą. Jie degė ryžtu atkeršyti už draugo mirtį. Tačiau Kṛṣṇa ir Balarāma čiupo vieną po kito asilus už užpakalinių kojų ir, lygiai kaip ir pirmąjį, įsukę svaidė ant palmių. Šitaip Kṛṣṇa ir Balarāma išgalabijo juos visus. Medžiai, nukarstyti asilų lavonais, atrodė įspūdingai. Rodės, tarsi tarp medžių viršūnių susitelkė įvairiaspalviai debesys. Sužinoję apie nepaprastą įvykį, aukštesniųjų planetų pusdieviai ėmė berti ant Kṛṣṇos ir Balarāmos gėles, mušti būgnus ir kalbėti atsidavimo maldas.

Teprabėgo kelios dienos po Dhenukāsuros mirties, o Tālavanos miške žmonės jau rinko vaisius ir įsidrąsinę gyvuliai pamažėle grįžo į mišką rupšnoti vešlios žolės. Žmogus, kuris klausosi pasakojant ir apdainuoja šiuos transcendentinius brolių Kṛṣṇos ir Balarāmos žygius bei žaidimus, didina savo dorovingų darbų kraitį.

Kṛṣṇa ir Balarāma su draugais grodami fleitomis grįžo į Vṛndāvanos kaimą. Berniukai šlovino nepaprastus Jų darbus Tālavanos miške. Jų veidus, patamsėjusius nuo karvių sukeltų dulkių, puošė tilaka, o į Kṛṣṇos plaukus buvo įsegta povo plunksna. Jiedu su Balarāma grojo fleitomis, ir jaunos gopės džiūgavo, matydamos namo grįžtantį Kṛṣṇą. Jam nesant Vṛndāvanoje, gopes apimdavo neapsakomas liūdesys. Jos nuolat galvodavo apie tai, kaip Kṛṣṇa vaikštinėja po mišką ir gano karves. O pamačiusios Jį grįžtant, užmiršdavo visus savo rūpesčius ir, apspitę Jį tarsi bitės nektaro kupiną lotoso žiedą, nenuleisdavo akių nuo Jo veido. Kṛṣṇai įžengus į kaimą, jaunos gopės ėmė šypsotis ir juoktis, o Kṛṣṇa, grodamas fleita, gėrėjosi puikiais linksmų gopių veidais.

Kṛṣṇą ir Balarāmą pasitiko mylinčios Jų motinos Yaśodā su Rohiṇī ir puolė vykdyti visus savo mylimų sūnų norus. Motinos tarnavo savo transcendentiniams vaikams ir sykiu Juos laimino. Jos kruopščiai išmaudė Juos ir dailiai aprengė. Kṛṣṇą apvilko gelsvais rūbais, o Balarāmą – melsvais, uždėjo papuošalus bei gėlių girliandas. Kai praėjo darbo dienos ganykloje nuovargis, Jie atrodė žvalūs ir nepaprastai gražūs.

Motinų gardžiai maitinami, Jie viską su malonumu suvalgė. Pavalgydinusios ir paguldžiusios į švarų patalą, mamos pradėjo dainuoti apie Jų žaidimus, ir Jie netrukus kietai įmigo. Šitaip piemenėliai Kṛṣṇa ir Balarāma linksmai leido dienas Vṛndāvanoje.

Kai kada Kṛṣṇa su Balarāma ir draugais, o kartais vien tik su draugais ginė karves prie Yamunos. Prasidėjo vasara, ir sykį ištroškę berniukai bei karvės atsigėrė upės vandens, kurį buvo užnuodijęs didžiulis slibinas, vardu Kāliya.

Atsigėrę vandens, berniukai ir karvės apsinuodijo. Jie ūmai kaip negyvi krito ant žemės. Tačiau tereikėjo Kṛṣṇai, kuris yra gyvastis viso, kas gyva, pažvelgti į berniukus bei karves, ir jie atsipeikėjo. Didžiai stebėdamiesi, karvės ir vaikai sužiuro viens į kitą. Jie žinojo, kad atsigėrę Yamunos vandens jie mirė, tačiau maloningas Kṛṣṇos žvilgsnis grąžino jiems gyvybę. Taip jie patys patyrė Kṛṣṇos, kuris yra Yogeśvara – mistikų yogų valdovas, mistinę jėgą.