Kāliyos sutramdymas

Sužinojęs, jog Yamunos vandenis apnuodijo juodasis slibinas Kāliya, Kṛṣṇa stojo su juo į kovą, išvijo slibiną iš Yamunos, ir upės vanduo vėl tapo tyras.

Kai Śukadeva Gosvāmis pasakojo šią istoriją, Mahārāją Parīkṣitą sudomino Kṛṣṇos vaikystės žaidimai. Ir jis paprašė Śukadevos Gosvāmio, kad šis papasakotų plačiau, kaip Kṛṣṇa nubaudė ilgus metus upėje tūnojusį Kāliyą. Mahārāja Parīkṣitas norėjo kuo daugiau sužinoti apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus ir klausinėjo labai susidomėjęs.

Štai ką papasakojo Śukadeva Gosvāmis. Prie Yamunos telkšojo didžiulis užutėkis, kuriame ir gyveno juodasis slibinas Kāliya. Viskas aplink buvo labai apnuodyta, o iš vandens vis kilo nuodingi garai. Jei virš užutėkio skrisdavo paukštis, jis krisdavo į vandenį negyvas.

Nuodingų Yamunos garų nutroškinti, išdžiūvo pakrantės žolė ir medžiai. Viešpats Kṛṣṇa pamatė, ką padarė didžiojo slibino nuodai: pro Vṛndāvaną tekanti upė nešė mirtį.

Kṛṣṇa, kuris apsireiškė, kad sunaikintų pasaulio blogį, įkopė į milžinišką kadambos medį, kuris augo ant Yamunos kranto. Kadamba – medis, kraunantis apvalius geltonus žiedus ir augantis tik Vṛndāvanos apylinkėse. Įsiropštęs į medžio viršūnę, Kṛṣṇa susiveržė juostą ir tarsi imtynininkas skėstelėjęs rankomis šoko į patį nuodingojo užutėkio vidurį. Kadambos medis, nuo kurio šoko Kṛṣṇa, buvo vienintelis nenudžiūvęs medis. Kai kas mano, kad medis atgijo, kai jį palietė Kṛṣṇos lotoso pėdos, o kai kuriose Purāṇose tvirtinama, kad Garuḍa, amžinasis Viṣṇu nešiotojas, žinojo, jog Kṛṣṇa kažkada nuo jo šoks į upę ir, norėdamas apsaugoti medį, užlašino ant jo nektaro. Kai Viešpats Kṛṣṇa įšoko į vandenį, upė išsiliejo iš krantų, tarsi į ją būtų įmestas koks milžiniškas daiktas. Tokiomis Kṛṣṇos galiomis, kurias Jis čia parodė, stebėtis netenka – iš tikrųjų Jis yra visų galių šaltinis.

Kṛṣṇa yrėsi tarsi didžiulis galingas dramblys, sukeldamas baisų triukšmą, kuris pasiekė ir slibiną. Kāliya negalėjo to pakęsti – jis suprato, kad kažkas ruošiasi pulti jo būstą. Ir jis staiga išniro priešais Kṛṣṇą. Kāliya suprato, kad Kṛṣṇą vertėjo pamatyti – toks nuostabus buvo Jo kūnas: odos spalva priminė debesį, o kojos – lotoso žiedą. Kṛṣṇą puošė Śrīvatsos žymuo, įvairios brangenybės, o vilkėjo Jis geltonais rūbais. Žaviame Kṛṣṇos veide švietė šypsena, Jis žaidė Yamunos upėje, rodydamas begalinę jėgą. Nors Kṛṣṇa buvo nepaprastai gražus, Kāliyos širdyje užvirė baisus pyktis, ir jis galingais savo žiedais apsivijo Kṛṣṇą.

Pamatę, koks pavojus iškilo slibino žieduose smaugiamam Kṛṣṇai, Jį mylintys piemenukai ir Vṛndāvanos gyventojai suakmenėjo iš baimės. Jie skyrė Kṛṣṇai viską – gyvenimą, turtą, meilę, darbus. Viskas buvo paaukota Kṛṣṇai, tad išvydę pavojų, kuris Jam grėsė, vaikai siaubo pagauti krito ant žemės. Karvių, jaučių bei veršelių akyse, įbestose į Kṛṣṇą, buvo matyti sielvartas ir nerimas. Iš baimės jie tepajėgė raudoti ir sustingę stovėjo ant kranto, niekuo negalėdami padėti savo mylimam Kṛṣṇai.

Kai prie Yamunos kranto dėjosi tokie dalykai, pasireiškė negeri ženklai. Ėmė drebėti žemė, iš dangaus krito meteoritai, dešinioji vyrų kūno pusė ėjo pagaugais. Šie ženklai pranašavo didžiulį pavojų. Juos išvydę, piemenys ir pats Nanda Mahārāja labai išsigando ir sunerimo. Be to, jie sužinojo, kad Kṛṣṇa, kaip tyčia, išėjo į ganyklą be vyresniojo brolio Balarāmos. Tai išgirdę, Nanda, Yaśodā ir piemenys dar labiau susirūpino. Jie be galo mylėjo Kṛṣṇą ir, nežinodami visų Jo galių, baisiai susisielojo, nes Kṛṣṇa buvo jiems visų brangiausias, ir viską – gyvenimą, nuosavybę, meilę, mintis ir darbus jie buvo paaukoję Kṛṣṇai. Iš begalinės meilės Kṛṣṇai juos apniko mintys, kad šiandien Kṛṣṇos laukia baisi pražūtis.

Visi Vṛndāvanos gyventojai, kurie tuo metu buvo kaime, išėjo ieškoti Kṛṣṇos. Ėjo ir vaikai, ir jauni vyrai, ir senukai, ir moterys, ir gyvuliai – visi, kas gyvi. Kṛṣṇa jiems buvo vienintelis gyvasties šaltinis. Tuo tarpu Balarāma, išminties valdovas, ramiai Sau stovėjo ir šypsojosi. Jis žinojo, koks galingas buvo Jo jaunesnysis brolis Kṛṣṇa, ir suprato, kad nėra ko jaudintis, kai Kṛṣṇa kaunasi su paprasčiausia materialaus pasaulio gyvate. Taigi Jis buvo visiškai ramus. O Vṛndāvanos gyventojai, didžiai susirūpinę, puolė ieškoti Kṛṣṇos. Jie sekė Kṛṣṇos pėdomis, kurias Jis paliko Vṛndāvanos žemėje, ir taip artinosi prie Yamunos upės. Sekdami pėdomis, pažymėtomis vėliavos, lanko ir kriauklės ženklais, galų gale jie priėjo upės krantą ir išvydo verkiančius berniukus bei karves, kurie žvelgė į juodojo slibino glėbyje suspaustą Kṛṣṇą. Dar didesnis skausmas sugniaužė jų širdis. Vrajabhūmio gyventojams atrodė, kad Kṛṣṇa tikrai žuvęs, ir juos apėmė didis sielvartas.

Tik Balarāma šypsodamasis stebėjo jų neviltį. Nors Vṛndāvanos gyventojai nedaug težinojo apie Kṛṣṇą, jų meilė buvo begalinė. Kai jie pamatė Kṛṣṇą Yamunos upėje, slibino Kāliyos glėbyje, ir sielvartaujančius piemenukus bei karves, visi prisiminė Kṛṣṇos draugiškumą, besišypsantį Jo veidą, švelnius žodžius ir gerumą. Galvodami apie tai ir įsitikinę, kad jų Kṛṣṇa nebeištrūks iš Kāliyos gniaužtų, jie pajuto, jog be Kṛṣṇos ištuštėjo visi trys pasauliai. Viešpats Caitanya irgi sakė, kad visi trys pasauliai be Kṛṣṇos Jam nieko nereiškia. Tai – aukščiausioji Kṛṣṇos sąmonės pakopa. Beveik visi Vṛndāvanos gyventojai patyrė nepaprastą meilės Kṛṣṇai ekstazę.

Atskubėjusi prie Yamunos, motina Yaśodā buvo bepuolanti į upę, tačiau kiti ją sulaikė ir ji nualpo. Ne mažesnis skausmas draskė ir Kṛṣṇos draugų krūtines. Jiems iš akių srautais – tarsi liūtis ar išsiliejusios upės bangos – liejosi ašaros. Tačiau norėdami, kad motina Yaśodā atsitokėtų, jie ėmė garsiai pasakoti apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus. Motina Yaśodā gulėjo rami, tarytum negyva, nes jos sąmonė buvo nukreipta į Kṛṣṇos veidą. Nanda ir kiti Vṛndāvanos gyventojai, kurie Kṛṣṇai paaukojo viską, net ir gyvybę, jau buvo besiruošią šokti į Yamunos vandenis, tačiau Viešpats Balarāma juos sulaikė, puikiai žinodamas, kad jokio pavojaus nėra.

Dvi valandas tarsi vaikelį Kṛṣṇą laikė suspaudęs savo glėby Kāliya. Bet kai Kṛṣṇa pamatė, kad visi Gokulos gyventojai, tarp kurių buvo ir Jo tėvas, motina, gopės, berniukai bei karvės, tiesiog alpo iš sielvarto ir ilgiau jau nebūtų ištvėrę, Jis tuojau pat išsilaisvino. Jo kūnas ėmė didėti, ir nors slibinas visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti Kṛṣṇą glėbyje, nuo įtampos slibino žiedai nusilpo, ir jam nebeliko nieko kito, kaip paleisti Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Kāliya niršo. Jo milžiniški gobtuvai išsipūtė, iš šnervių ėmė veržtis nuodingi garai, akyse žėravo ugnis, o iš nasrų pasipylė liepsnos. Kurį laiką milžinas slibinas nejudėdamas spoksojo į Kṛṣṇą. Laižydamasis savo dvišakiais liežuviais, išpūtęs dvigubus gobtuvus, nuodais pasruvusiomis akimis jis žvelgė į Kṛṣṇą. Ūmai Kṛṣṇa puolė slibiną tarsi Garuḍa gyvatę. Kāliya pabandė Kṛṣṇai įkąsti, tačiau Jis lengvai išsisuko. Jie ėmė suktis ratu, kol slibinas pagaliau pavargo ir neteko jėgų. Tada Kṛṣṇa šoko ant slibino galvų ir prispaudė jas. Brangakmeniai, kurie švytėjo ant slibino galvų, rausvai apšvietė Viešpaties lotoso pėdas, ir Kṛṣṇa – seniausiasis visų dailiųjų menų (tarp jų ir šokių) meistras – ėmė šokti ant linguojančių slibino gobtuvų. Tai pamatę, aukštesniųjų planetų gyventojai ėmė berti gėles, mušti būgnus, groti fleitomis ir giedoti maldas bei giesmes. Rojaus gyventojai – gandharvos, siddhos ir pusdieviai – džiūgavo.

Kai Kṛṣṇa šoko ant vienų Kāliyos galvų, kitomis galvomis slibinas bandė nublokšti Jį žemyn. Kāliya turėjo apie šimtą galvų, tačiau Kṛṣṇa nė vienos neleido jam pakelti. Jis trempė Kāliyą Savo lotoso pėdomis, kol tas visiškai nusilpo. Dabar slibinas kovojo tik už savo gyvybę. Jis ėmė vemti atmatomis ir spjaudytis liepsna. Raugėdamas nuodais, jis šiek tiek apsivalė nuo nuodėmių. Pykčio apakintas jis vis dar tebesigynė, vis dar bandė pakelti vieną iš galvų ir nužudyti Viešpatį. Tačiau Viešpats tuoj čiupęs lenkė ją žemyn ir šokdamas trypė ant jos. Atrodė, tarsi Kāliya garbintų Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viṣṇu, o iš jo nasrų plūstantys nuodai būtų lyg gėlės, aukojamos Viešpačiui. Staiga iš Kāliyos burnos ėmė plūsti nebe nuodai, o kraujas, ir slibinas visiškai išseko. Atrodė, jog nuo Viešpaties spyrių ant jo kūno neliko sveikos vietos. Galiausiai slibinui tapo aišku, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir jis liovėsi priešintis. Jis suvokė, jog Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats, visa ko valdovas.

Viešpats, kurio įsčiose glūdi visa visata, trempė slibiną jo žmonų – Nāgapatnių akivaizdoj. Kāliyos žmonos puolė garbinti Viešpatį, nors besiskubindamos nespėjo net susitvarkyti plaukų, rūbų ir papuošalų. Kaip ir vyras, jos nusilenkė Aukščiausiajam Viešpačiui ir ėmė melstis. Susijaudinusios slibino žmonos stūmė priešais vaikus ir parpuldamos Yamunos pakrantėje reiškė Kṛṣṇai nuolankią pagarbą. Nāgapatnės žinojo, kad Kṛṣṇa – visų atsidavusių Jam sielų prieglobstis, ir tikėjosi apsaugoti vyrą nuo jam gresiančio pavojaus, maldomis švelnindamos Viešpaties širdį.

Nāgapatnės meldėsi: „O brangusis Viešpatie, Tau visi lygūs, Tu nedarai skirtumo tarp sūnų, draugų ir priešų. Todėl toji bausmė, kurią Tu maloningai skyrei Kāliyai, labiausiai jam tinka. O Viešpatie, Tu atėjai visų pirma tam, kad sunaikintum visus šio pasaulio ramybės drumstėjus. Tu – Absoliuti Tiesa, todėl Tavo bausmė nesiskiria nuo Tavo malonės. Mes įsitikinusios, kad šioji Tavo bausmė Kāliyai iš tikrųjų tėra palaiminimas. Mes tikime, kad bausdamas Tu suteiki didžiulę malonę, nes Tavo bausmė naikina nuodėmes. Neabejotina, kad šitą būtybę, kuri turi slibino kūną, slegia daugybė nuodėmių, antraip argi ji turėtų tokį kūną. Šokdamas ant slibino galvų, Tu palengvini jam nuodėmingų darbų naštą, kurią lėmė slibino kūnas. Tai, kad Tu supykai ir nubaudei jį, jam tik į gera. Mus stebina Tavo maloningumas šiam slibinui – turbūt ankstesniuose gyvenimuose jis atliko daug dorovingų darbų: džiugino visus susilaikymu bei askezėmis ir padarė daug gera visoms gyvosioms būtybėms.“

Nāgapatnės priminė, kad tas, kuris ankstesniuose gyvenimuose neatliko dorybingų darbų ir su atsidavimu netarnavo Viešpačiui, negali susitikti su Kṛṣṇa. „Śikṣāṣṭakoje“ Viešpats Caitanya sako, kad kiekvienas privalo su atsidavimu tarnauti Viešpačiui: nuolankiai kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą, laikydamas save menkesniu už gatvėje trypiamą šiaudą, ir nelaukdamas pagarbos sau visada reikšti pagarbą kitiems. Nāgapatnės negalėjo atsistebėti, kad Kāliyai, kuris dėl baisių nuodėmių gavo gyvatės kūną, buvo leista tiek prisiartinti prie Viešpaties, kad Viešpaties lotoso pėdos lietė jo galvas. Paprasti dorybingi darbai, be abejonės, negalėjo to lemti. Šie prieštaravimai kėlė joms didžiausią nuostabą. Nāgapatnės tęsė maldą: „O brangusis Viešpatie, mes negalime atsistebėti, kad jam teko laimė savo galva paliesti dulkes nuo Tavo lotoso pėdų. Apie tokią laimę tesvajoja didžios ir šventos asmenybės. Netgi sėkmės deivė atliko griežtas askezes, trokšdama, kad Tu palaimintumei dulkėmis nuo Savo pėdų. Tad kodėl gi taip lengvai ant Kāliyos galvos nukrito šios dulkės? Iš autoritetingų šaltinių žinome, kad tie, kuriuos palaimino dulkės nuo Tavo lotoso pėdų, nenori užimti netgi pačios aukščiausios – Brahmos padėties. Jie netrokšta viešpatauti nei rojaus planetose, nei žemėje, nei aukštesnėse už šią (Siddhalokos) planetose ir nesvajoja apie mistines jėgas, kurios įgyjamos per yogą. Tokie tyri bhaktai nebetrokšta net išsivadavimo įsiliejus į Tave. O Viešpatie, nors šis gyvačių valdovas gimė padaru, kurį globoja pačios žemiausios gamtos guṇos ir nuolat lydi pyktis, jis pelnė tai, kas retam tepasiekiama. Po visatą klaidžiojančios ir įvairiais gyvais padarais įsikūnijančios gyvos esybės gali nesunkiai pelnyti didžiausią palaiminimą tik Tavo malone.“

„Caitanya-caritāmṛtoje“ irgi pažymėta, jog gyvosios esybės klaidžioja po visatą, įsikūnydamos įvairiomis gyvybės formomis, tačiau Kṛṣṇos ir dvasinio mokytojo malone jos gali įgyti atsidavimo tarnystės sėklą, ir tai joms atvertų kelią į išsivadavimą.

„Su pagarba lenkiamės Tau, – tęsė Nāgapatnės, – brangus mūsų Viešpatie, nes Tu – Aukščiausiasis Asmuo. Tu gyveni visose gyvosiose būtybėse kaip Supersiela. Tu esi virš kosminio pasaulio, ir vis dėlto viskas glūdi Tavyje. Tu įkūniji nenuilstantį laiką. Laiko jėga kyla iš Tavęs, ir todėl Tu regi ir įkūniji visuotinį laiką. Tu – praeitis, dabartis ir ateitis, mėnuo, diena, valanda, akimirka – viskas. Taigi, o Viešpatie, Tu regi visa, kas vyksta, vyko ir vyks kas akimirką, kas valandą, kas dieną, kas mėnesį, kasmet praeityje, dabar ir ateityje. Tu esi visatos pavidalas, tačiau kartu ir skiriesi nuo jos. Visata ir Tu yra vienovė ir skirtybė kartu. Todėl mes pagarbiai lenkiamės Tau.

Tu Pats esi visata, ir vis dėlto Tu – jos kūrėjas. Tu esi visatos valdovas ir globėjas. Tu esi pirminė jos priežastis. Nors Tu reiškiesi joje Savo trijų ypatybių inkarnacijomis – kaip Brahmā, Viṣṇu ir Maheśvara, Tu esi virš materialios kūrinijos. Iš Tavęs kyla gyvosios būtybės – jų jutimai, gyvybė, jų protas bei išmintis, tačiau Tave Patį galima suvokti tik per Tavo vidinę galią. Tad su pagarba lenkiamės Tau – visos kūrinijos centrui, beribiui, subtiliausiam iš subtiliausių ir visa žinančiam.

Tavęs trokšta įvairūs filosofai teoretikai. Tu – galutinis filosofinių ieškojimų tikslas. Iš tiesų visos filosofijos bei mokymai kalba apie Tave. Su pagarba lenkiamės Tau, nes Tu – visų šventraščių ir viso žinojimo šaltinis. Tu esi visų įrodymų pagrindas ir Aukščiausiasis Asmuo, dovanojantis mums tobuliausią žinojimą. Iš Tavęs kyla visi troškimai ir kiekvienam Tu teiki pasitenkinimą. Tu esi įkūnytosios Vedos. Tad pagarbiai lenkiame Tau savo galvas.

Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, Tu – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, kuris šį kartą apsireiškė žemėje Vasudevos sūnumi, įkūnijančiu tyrą dorybės būvį. Tu – viešpataujanti proto ir intelekto Dievybė, Pradyumna ir Aniruddha. Tu esi visų vaiṣṇavų Viešpats. Išsiskleidęs catur-vyūhos ekspansijomis – kaip Vāsudeva, Saṅkarṣaṇa, Aniruddha bei Pradyumna, Tu skatini tobulinti protą bei intelektą. Tai Tu padedi gyvosioms esybėms nugrimzti į užmarštį arba atrasti tikrąją savo esmę. Tai patvirtinta ir penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje: Viešpats glūdi visų širdyse Supersielos pavidalu ir, būdamas gyvosios būtybės širdyje, padeda jai užmiršti, kas ji yra, arba atkurti pirmapradę savo esmę. Mes šiek tiek suvokiame, jog Tu glūdi mūsų širdyse ir stebi mūsų veiksmus, tačiau iki galo suprasti Tavo buvimą labai sunku. Mes galime suvokti, jog Tu esi mumyse, tik iki tam tikros ribos. Tu esi aukščiausias ir materialios, ir dvasinės energijų valdovas. Todėl nors Tu ir kosminis pasaulis nėra tas pat, esi aukščiausias visko valdovas. Tu esi kosminio pasaulio kūrėjas bei liudininkas, Tu – pagrindinė medžiaga, iš kurios sudarytas šis pasaulis. Todėl pagarbiai Tau lenkiamės.

Brangus Viešpatie, kosminiam pasauliui atsirasti nereikėjo Tavo pastangų. Paleisdamas veikti Savo galias – dorybės, aistros bei neišmanymo guṇas – Tu gali kurti, palaikyti ir naikinti kosminį pasaulį. Valdydamas laiką, mesdamas žvilgsnį į materialią gamtą, Tu gali sukurti visatą ir išjudinti įvairias materialios gamtos jėgas, kurios glūdi įvairiausiose būtybėse. Tad suprasti, kaip Tu veiki šiame pasaulyje, neįmanoma.

Brangusis Viešpatie, nors Tu išsiskleidei trijų svarbiausiųjų šios visatos dievybių (Viešpaties Brahmos, Viešpaties Viṣṇu ir Viešpaties Śivos) ekspansijomis, kurios kuria, saugo ir naikina, tikrąjį palaiminimą visoms gyvoms būtybėms teikia Tavo apsireiškimas Viešpaties Viṣṇu pavidalu. Tad tikrąją ramybę pasiekusiems, tobuliausios ramybės ieškantiems žmonėms siūloma garbinti ramybę įkūnijantį Tavo pavidalą – Viešpatį Viṣṇu.

O Viešpatie, Tau skiriame savo maldas. Tu matai, kad šis vargšas slibinas netrukus atsisveikins su gyvenimu. Tu žinai, kad viskas, ką mes – moterys turime, net ir mūsų gyvybė, priklauso vyrui. Todėl prašome Tavęs atleisti mūsų vyrui Kāliyai, nes jeigu jis mirs, mums bus labai sunku. Pagalvok apie mus ir atleisk Savo įžeidėjui. Brangus Viešpatie, visos gyvosios būtybės yra Tavo vaikai ir visus Tu globoji. Šis slibinas irgi yra Tavo vaikas. Atleisk jam įžeidimą, nes jis įžeidė Tave, be abejo, nieko nežinodamas apie Tavo galybę. Mes prašome šįkart atleisti. Brangus Viešpatie, priimk mūsų meilę ir tarnystę, nes esame amžinos Tavo Šviesybės tarnaitės. Tu gali liepti mums ką tik nori, ir mes įvykdysime Tavo valią. Kiekviena gyvoji būtybė gali atsikratyti nevilties, jeigu ji vykdys Tavo valią.“

Kai Nāgapatnės baigė melstis, Viešpats Kṛṣṇa atleido Kāliyai ir nebaudė jo. Viešpaties sutryptas, jis gulėjo be sąmonės. Kai Kāliyai buvo atleista, jis atsipeikėjo ir palengva jam grįžo gyvybės jėga ir jausmai. Sudėjęs rankas maldai, Kāliya nuolankiai kreipėsi į Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą: „Brangusis Viešpatie, aš gavau kūną, kuris verčia mane būti piktu ir pavydžiu ir neleidžia išsivaduoti iš tamsaus neišmanymo. Tavo Šviesybė puikiai žino, kaip sunku nugalėti įgimtus instinktus, nors dėl jų kaltės gyva būtybė yra priversta keliauti iš vieno kūno į kitą.“ „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad iš materialios gamtos gniaužtų išsiveržti labai sunku, tačiau atsidavus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai, materialios gamtos guṇos praranda galią. „Brangus Viešpatie, – tęsė Kāliya, – Tu esi materialios gamtos guṇų, kurios sukūrė šią visatą, pirmapradis kūrėjas. Tu lėmei skirtingą gyvų būtybių mąstyseną, dėl kurios jos turi skirtingus kūnus. Brangus Viešpatie, aš gimiau slibinu, todėl esu toks piktas. Tačiau kaip aš galėčiau pakeisti savo prigimtį be Tavo malonės? Ištrūkti iš māyos nagų nepaprastai sunku. Tavo māyā laiko mus nelaisvėje. Brangus Viešpatie, būk maloningas ir atleisk man už nevaldomus materialius polinkius. Taigi nužudyk mane arba išgelbėk – Tavo valia.“

Išklausęs Kāliyos žodžius, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris elgėsi kaip paprastas berniukas, įsakė jam: „Tučtuojau plauk į vandenyną. Bėk iš čia negaišdamas nė akimirkos. Gali paimti visus savo vaikus, žmonas ir turtą. Daugiau nenuodyk Yamunos vandens. Tegul niekas nebetrukdo atsigerti prie upės Mano karvėms bei piemenukams.“ Tada Viešpats pakartojo žmonėms tai, ką Jis įsakė slibinui Kāliyai, kad visi tai atmintų ir daugiau jo nebebijotų.

Tie, kurie išgirdo pasakojimą apie slibiną Kāliyą ir jam tekusią bausmę, daugiau nebebijos piktų gyvačių darbų. Viešpats pridūrė: „Kas išsimaudys Kāliyos užutėkyje, kuriame maudžiausi Aš su Savo draugais piemenukais, ar kas visą dieną pasninkavęs šio vandens paaukos protėviams, tas nusiplaus visas nuodėmes.“ Viešpats patikino Kāliyą: „Tu atsibastei čia iš nuostabios šalies, skalaujamos vandenyno, nes bijojai Garuḍos, kuris norėjo tave suėsti. Dabar, išvydęs Mano lotoso pėdų žymes ant tavo galvos, jis tavęs nebelies.“

Viešpats buvo patenkintas Kāliya ir jo žmonomis. Išgirdusios Viešpaties valią, slibino žmonos puolė Jį garbinti prašmatniomis aukomis – dailiais rūbais, gėlėmis, girliandomis, brangenybėmis, papuošalais, sandalmedžio pasta, lotoso žiedais ir nuostabaus skonio vaisiais. Taip jos atsidėkojo Garuḍos valdovui, keliančiam joms šiurpą. Vykdydami Viešpaties Kṛṣṇos valią, gyvatės netrukus paliko Yamunos užutėkį.