Kaip Kṛṣṇa užgesino gaisrą miške

Išklausęs pasakojimą apie tai, kaip buvo nubaustas Kāliya, karalius Parīkṣitas paklausė Śukadevos Gosvāmio, kas privertė Kāliyą palikti puikiąją savo šalį ir kodėl Garuḍa jo nekentė. Tada Śukadeva Gosvāmis papasakojo karaliui apie gyvates, kurios veisėsi Nāgālayos saloje. Kāliya ten buvo viena iš vyriausiųjų gyvačių. Garuḍa maitinosi gyvatėmis ir, dažnai skrisdamas į tą salą medžioti, nužudė daugybę gyvačių. Kai kurias iš jų surydavo, tačiau daugybę kitų užmušdavo šiaip sau. Visa roplių giminė taip sunerimo, kad jų vadas Vāsukis kreipėsi į Viešpatį Brahmą pagalbos. Viešpats Brahmā pasirūpino, kad Garuḍa paliktų juos ramybėje, tačiau kas mėnesį, pasirodžius delčiai, ropliai turėdavo aukoti Garuḍai vieną gyvatę: ją reikėdavo palikti po medžiu kaip auką. Garuḍa buvo patenkintas aukomis ir kitų gyvačių nelietė.

Tačiau ilgainiui tuo ėmė naudotis Kāliya. Jis labai didžiavosi savo sukauptais nuodais bei materialia jėga ir pamanė: „Kam Garuḍai aukos?“ Jis liovėsi aukoti Garuḍai ir visas aukas ėmė ėsti pats. Kai Garuḍa, didis bhaktas, skraidinantis ant savo pečių Viṣṇu, sužinojo, kad Kāliya suryja jam skirtas aukas, jis baisiausiai įtūžo ir nulėkė į salą, ketindamas užmušti įžūliąją gyvatę. Iškėlęs savo galvas su nuodingais ir aštriais dantimis, Kāliya bandė kautis su Garuḍa ir taikėsi įkąsti Garuḍai, Tārkṣyos sūnui, tačiau tas, pagautas siaubingo įtūžio, su milžiniška jėga, verta Viešpaties Viṣṇu nešėjo, kirto Kāliyai žėrinčiais aukso sparnais. Kāliya, dar vadinamas Kadrusūta – Kadrū sūnumi, nieko nelaukdamas spruko į Kāliyadāhos užutėkį prie Yamunos upės, kur Garuḍa negalėjo jo pasiekti.

Savo slėptuve Kāliya pasirinko Yamunos vandenis neatsitiktinai. Seniau maisto ieškoti Garuḍa skrido ne tik į gyvatės Kāliyos salą, bet ir į Yamunos upę, kurioje gaudė žuvis. Tačiau jos vandenyse meditavo didis yogas, garsėjantis Saubhario Munio vardu, kuris labai užjautė žuvis ir paprašė Garuḍos palikti jas ramybėje. Garuḍa skraidino patį Viešpatį Viṣṇu, tad vykdyti kitų valios neprivalėjo, ir visgi didžio yogo jis paklausė. Užuot likęs ir prarijęs daug žuvų, jis nusinešė tik vieną didžiulę žuvį – žuvų vedlį. Saubharis Munis apgailestavo, kad Garuḍa nusinešė žuvų vedlį, ir, norėdamas apginti kitas žuvis, prakeikė Garuḍą: „Jei nuo šiol Garuḍa bent kartą atskris čia gaudyti žuvų – į šį prakeiksmą įdedu visą galią, – jis tučtuojau žus.“

Apie šį prakeiksmą žinojo tik Kāliya. Todėl jis buvo tikras, jog Garuḍa daugiau čia nebepasirodys, ir suprato, kad išmintingiausia būtų pasislėpti užutėkyje netoli Yamunos. Tačiau Saubhario Munio prakeiksmas Kāliyai nepadėjo: iš Yamunos jį išvarė Garuḍos šeimininkas Kṛṣṇa. Beje, Garuḍa yra labai artimas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir toks galingas, jog gali nepaisyti jokių įstatymų ar prakeiksmų. Prakeikdamas Garuḍą, kuris, anot „Śrīmad-Bhāgavatam“, prilygsta Bhagavānui, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Saubharis Munis labai nusikalto. Nors Garuḍa net nebandė keršyti Muniui, tačiau bausmės už didžio vaiṣṇavo įžeidimą šis neišvengė. Dėl šio įžeidimo Saubharis Munis krito iš pasiektojo yogos lygio, vedė ir ėmė vaikytis jutiminių materialaus pasaulio džiaugsmų. Saubhario Munio, kuris medituodamas jau ragavo dvasinę palaimą, nuopuolis – gera pamoka tam, kuris įžeidinėja vaiṣṇavus.

Kai Kṛṣṇa išlipo iš užutėkio, kuriame gyveno Kāliya, Jį išvydo draugai bei giminaičiai, susirinkę ant Yamunos kranto. Kṛṣṇa apsireiškė jiems išsitepęs candanos pasta, pasipuošęs brangakmeniais ir visas nusagstytas auksu. Vṛndāvanos gyventojai, piemenukai ir piemenys, motina Yaśodā, Mahārāja Nanda ir karvės su veršeliais, išvydę iš Yamunos išlipantį Kṛṣṇą, pasijuto taip, tarsi jiems kas gyvybę būtų grąžinęs. Visi žino, kaip žmogus džiaugiasi, kai jam grįžta gyvybė. Su didžiausiu palengvėjimu visi iš eilės glaudė Kṛṣṇą prie krūtinės. Motina Yaśodā, Rohiṇī, Mahārāja Nanda bei piemenys, apkabinę Kṛṣṇą, pasijuto tokie laimingi, kad manė pasiekę galutinį gyvenimo tikslą.

Juokdamasis apkabino Kṛṣṇą ir Balarāma, nes Jis, kai visi aplink labai jaudinosi, žinojo, kuo viskas baigsis. Pasirodžius Kṛṣṇai, džiūgavo medžiai upės pakrantėje, karvės, jaučiai bei veršeliai. Kṛṣṇos bei Jo šeimos narių pasveikinti atėjo ir Vṛndāvanoje gyvenantys brāhmaṇai su žmonomis. Brāhmaṇai yra visuomenės dvasiniai mokytojai. Kṛṣṇai laimingai išsigelbėjus, jie laimino Kṛṣṇą bei Jo šeimą ir ta proga paprašė Nandą Mahārāją išmaldos. Šis taip džiaugėsi Kṛṣṇos sugrįžimu, jog išdalijo brāhmaṇams daugybę karvių ir aukso. Kol Nanda Mahārāja dalijo išmaldą, motina Yaśodā glaudė prie savęs Kṛṣṇą ir be paliovos verkė.

Atėjo naktis, ir Vṛndāvanos gyventojai nutarė su karvėmis ir veršeliais pernakvoti ant upės kranto, nes buvo labai išvargę. Vidurnaktį, visiems bemiegant, ūmai įsiliepsnojo miškas, ir netrukus liepsna grasino praryti visus Vṛndāvanos gyventojus. Išsigandę kaitrios ugnies, Vṛndāvanos gyventojai ėmė šauktis Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Dievo Asmens pagalbos, nors Jis tebuvo jų vaikas. Jie prašė: „Brangusis Kṛṣṇa! O Aukščiausioji Dievo Asmenybe! Brangusis Balarāma, jėgos šaltini! Pamėginkite išgelbėti mus nuo negailestingos ir visa naikinančios ugnies. Mums nebėra daugiau į ką kreiptis pagalbos. Viską naikinanti ugnis tuojau mus praris!“ Jie meldėsi Kṛṣṇai, sakydami, kad vienintelis jų prieglobstis – Jo lotoso pėdos. Viešpats Kṛṣṇa, gailėdamas Savo gimtojo kaimo gyventojų, prarijo ugnį, kuri buvo apėmusi visą mišką, ir išgelbėjo juos. Tai Kṛṣṇos valioje, nes Jis – beribis. Jis turi galią daryti viską, ką nori.