Demono Pralambāsuros mirtis

Užgesinęs milžinišką gaisrą, lydimas giminių, draugų, karvių, veršelių bei jaučių, kurie šlovino Jį giesmėmis, Kṛṣṇa sugrįžo į karvių karalystę – Vṛndāvaną. Kol Kṛṣṇa ir Balarāma su piemenukais linksmai leido dienas Vṛndāvanoje, atėjo ir vasara. Indijoje vasarą nepaprastai karšta, tad žmonės ja ne itin džiaugiasi, tačiau Vṛndāvanoje niekas neliūdėjo, nes vasara ten priminė pavasarį. Taip vyko todėl, kad Vṛndāvanoje gyveno Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma, kuriems paklūsta net Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva. Vṛndāvanoje buvo daug krioklių, ir malonus jų ošimas užgožė svirplių čirpimą. Čia netrūko vandens, todėl miškas visada buvo žalias ir nepaprastai gražus.

Vṛndāvanos gyventojų niekada nekankino svilinantys saulės spinduliai ir vasaros kaitra. Vṛndāvanos ežerų pakrantėse žėlė tanki žolė, o vandenyje žydėjo įvairiausi lotosai – kalhāra, kañja bei utpala.Kvapnias jų žiedadulkes nešiojo vėjelis. Yamunos upės, ežerų bei krioklių vanduo pursleliais tiško ant Vṛndāvanos gyventojų ir maloniai juos gaivino, tad vasaros kaitra jų beveik nekamavo.

Vṛndāvanoje nepaprastai gražu. Čia visada žydi gėlės, klaidžioja dailūs elniai, čiulba paukščiai, šokdami klykauja povai ir dūzgia bitės. Penkiais įvairiais balsais skambiai kukuoja gegutės.

Grodamas fleita, vyresniojo brolio Balarāmos bei kitų piemenukų ir karvių lydimas Kṛṣṇa, malonumų versmė, įžengė į nuostabųjį Vṛndāvanos mišką, kad pasigėrėtų jo grožiu. Vaikai vaikštinėjo tarp neseniai sužaliavusių medžių, kurių žiedai buvo panašūs į povo plunksnas. Pasipuošę šių gėlių girliandomis ir išsimarginę šafrano spalvos kreida, jie šoko, dainavo ir galynėjosi. Kai Kṛṣṇa šoko, vieni piemenukai dainavo, o kiti grojo fleitomis, pūtė buivolo ragus ir plojo delnais, girdami Kṛṣṇą: „Kaip gražiai šoki, mielas broliuk!“ Šie berniukai buvo aukštesniųjų planetų pusdieviai, nusileidę padėti Kṛṣṇai rengti Jo žaidimus. Piemenukais virtę pusdieviai gyrė šokantį Kṛṣṇą tarytum šokėjai, drąsinantys vienas kitą. Kadangi nei Balarāma, nei Kṛṣṇa dar nedalyvavo plaukų kirpimo apeigose, ilgos Jų plaukų sruogos atrodė tarsi varnų plunksnos. Visi jie ilgai žaidė slėpynes, šokinėjo arba galynėjosi. Kartais, draugams šokant ar dainuojant, Kṛṣṇa irgi imdavo juos girti: „Mielieji bičiuliai, kaip gražiai jūs šokate ir dainuojate.“ Gaudydami tarsi kamuolį, berniukai žaidė belo ir āmalakī vaisiais, žaidė „aklą vištą“, ėjo gūžynių – erzino vienas kitą ir vaikėsi, stengdamiesi prisiliesti ranka. Jie vaizdavo miško elnius bei įvairiausius paukščius, kvatojo mėgdžiodami varlių kvarkimą ir smagiai suposi įsirengę po medžiais sūpynes. Kartais jie žaidė karalių ir pavaldinius. Taip Kṛṣṇa ir Balarāma žaisdami su draugais mėgavosi ramybe dvelkiančia Vṛndāvanos aplinka, kur daug upių, ežerų, upokšnių, nuostabių medžių, vaisių bei gėlių.

Kartą, kai Kṛṣṇa ir Balarāma buvo įnikę į Savo transcendentinius žaidimus, į vaikų būrį įsibrovė piktasis demonas, vardu Pralambāsura, kuris ketino pagrobti Balarāmą ir Kṛṣṇą. Kṛṣṇa slėpėsi po piemenuko išvaizda, tačiau Jam, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, buvo žinoma viskas – praeitis, dabartis ir ateitis. Todėl kai vaikų būryje pasirodė Pralambāsura, Kṛṣṇa ėmė svarstyti, kaip jį nudobus, tačiau Savo minčių neatskleidė ir elgėsi su juo draugiškai. „Mielas drauge, – tarė Jis, – kaip puiku, kad atėjai pažaisti su mumis.“ Kṛṣṇa sukvietė draugus ir pasakė: „Dabar pasiskirstysime poromis ir, iškvietę viens kitą į kovą, žaisime grumtynes.“ Išgirdę šį pasiūlymą, berniukai suėjo būrin ir pasiruošė dvikovai. Vieni stojo Kṛṣṇos, o kiti – Balarāmos pusėn. Nugalėtieji turėjo nešioti nugalėtojus ant nugaros. Berniukai pradėjo žaisti, retkarčiais užmesdami akį į besiganančias Bhāṇḍīravanos miške karves.

Laimėjo Balarāmos būrys, kuriame buvo Śrīdāmā bei Vṛṣabha, ir Kṛṣṇos būriui teko juos nešti ant nugaros per Bhāṇḍīravanos mišką. Patyrę pralaimėjimą, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa ant nugaros nešė Śrīdāmą, o Bhadrasena – Vṛṣabhą. Pralambāsura, pasivertęs piemenuku ir mėgdžiodamas vaikus, ant nugaros nešė Balarāmą. Pralambāsura, didžiausias iš demonų, sumetė, kad iš visų piemenukų galingiausias yra Kṛṣṇa.

Vengdamas susitikti su Kṛṣṇa, Pralambāsura stengėsi nunešti Balarāmą kuo toliau. Demonas buvo išties galingas, tačiau jis nešė ne bet ką, o Balarāmą, kuris prilygo kalnui. Netrukus demonas pajuto baisų svorį ir atgavo tikrąją išvaizdą. Su aukso šalmu ir auskarais ausyse demonas buvo panašus į žaibuojantį debesį, kuris nešėsi mėnulį. Balarāmos akivaizdoje demonas išaugo iki pat debesų, jo akys žėravo ugnimi, o burnoje sužibo aštrūs dantys. Iš pradžių demono išvaizda Balarāmą nustebino ir Jis pamanė: „Kaip galėjo šis berniukas, nešęs Mane ant nugaros, taip staiga pasikeisti?“ Tačiau, būdamas aiškaus proto, Jis greit sumetė, kad tai demonas, kuris neša Jį tolyn nuo draugų, kad užmuštų. Nedelsdamas Balarāma galinguoju kumščiu smogė demonui per galvą, tarsi rojaus planetų karalius trenkia žaibu į kalną. Nuo Balarāmos smūgio demonas krito negyvas it gyvatė sutriuškinta galva, ir kraujas pliūptelėjo jam iš burnos. Tarsi milžiniškas kalnas, į kurį trenkė karaliaus Indros žaibas, demonas griuvo sukeldamas didžiulį triukšmą. Netrukus čia atbėgo ir berniukai. Šiurpaus vaizdo apstulbinti, jie ėmė girti Balarāmą: „Šaunuolis, šaunuolis!“ Vienas po kito su didžiausia meile jie apkabino Balarāmą, manydami, kad Jis tik per plauką išsigelbėjo nuo mirties, šlovino Jį ir sveikino. Rojaus planetų pusdieviai džiūgavo, laimindami ir sveikindami Jį, nugalėjusį didįjį demoną Pralambāsurą. Jie apibėrė transcendentinį Balarāmos kūną gėlių lietumi.