Kaip Kṛṣṇa prarijo gaisrą miške

Kol Kṛṣṇa ir Balarāma su draugais žaidė, neganomos karvės, šviežios žolės paviliotos, nuklydo į miško gilumą. Ožkos, karvės ir buivolai ėjo iš giraitės į giraitę, kol atsidūrė Iṣīkātavī miške. Čia žaliavo vešli žolė, kuri ir patraukė gyvulius. Tačiau įėję į mišką jie išvydo, kad medžius apsupo didžiulės liepsnos, ir ėmė gailiai baubti. O kitame miško gale Kṛṣṇa, Balarāma ir Jų draugai pasigedo gyvulių ir labai susirūpino. Jie sekė paskui karves pagal nuėstos žolės juostą ir kanopų žymes. Berniukai išsigando, kad dingo karvės – svarbiausiasis jų gyvenime turtas. Ieškodami jų, jie nusilpo ir ištroško. Tačiau staiga vaikai išgirdo baubiant karves. Kṛṣṇa iš visų jėgų ėmė šaukti jas vardais. Išgirdusios Kṛṣṇos balsą, karvės atsiliepė džiaugsmingai mykdamos. Tuo tarpu liepsnos jau supo iš visų pusių, ir padėtis darėsi labai grėsminga. Stiprus vėjas dar labiau kurstė ugnį, ir atrodė, jog ugnis praris viską – ir judančius, ir nejudančius daiktus. Karvės ir berniukai ne juokais išsigando ir žvelgė į Balarāmą tarsi mirštantysis į Aukščiausiojo Dievo Asmens atvaizdą. Jie tarė: „Brangūs Kṛṣṇa ir Balarāma, mes tuoj sudegsime gaisro liepsnose, tad meldžiame prieglobsčio prie Jūsų lotoso pėdų. Mes žinome, kad Jūs galite apsaugoti mus nuo šio baisaus pavojaus. Kṛṣṇa, brangus bičiuli, mes esame artimi Tavo draugai ir neturėtume taip kentėti – tai būtų neteisinga. Mes esame visiškoje Tavo valioje, juk Tu žinai, kas yra religinis gyvenimas. Mes turime tik Tave vieną ir nieko daugiau.“

Išgirdęs maldaujamus draugų balsus, Dievo Asmuo maloningai pažvelgė į juos. Jo žvilgsnis bylojo, kad bičiuliams nėra ko baimintis. Po to Kṛṣṇa – didis stebukladarys, galingasis Dievo Asmuo, prarijo liepsnas. Taip baisaus pavojaus akimirką berniukai ir karvės buvo išgelbėti. Iš baimės berniukai buvo jau netenką sąmonės, tačiau jie atsipeikėjo ir pravėrę akis pamatė, kad vėl besą miške kartu su Kṛṣṇa, Balarāma ir karvėmis. Jie nustebo išvydę, kad liepsnos jau nebegresia ir karvės išgelbėtos. Tylomis vaikai pamanė, kad Kṛṣṇa – ne paprastas berniukas, o koks nors pusdievis.

Vakare, grodami fleitomis, kartu su berniukais ir karvėmis Kṛṣṇa ir Balarāma grįžo į Vṛndāvaną. Jiems priartėjus prie kaimo, gopės ėmė džiūgauti. Visą dieną, kol Kṛṣṇa buvo miške, gopės temąstė apie Jį, ir kiekviena akimirka Jo belaukiant prailgdavo tarsi dvylika metų.