Rudens aprašymas

Visos Vṛndāvanos šeimos kalbėjo apie tai, kaip Kṛṣṇa ir Balarāma užmušė Pralambāsurą ir prarijo visa naikinantį miško gaisrą. Piemenys pasakojo apie nepaprastus Kṛṣṇos žygius savo žmonoms ir kaimynams, ir visi labai stebėjosi. Jie pradėjo manyti, kad Kṛṣṇa ir Balarāma – pusdieviai, kurie suteikė jiems malonę, apsireikšdami Vṛndāvanoje ir tapę jų vaikais.

Prasidėjo liūčių metas. Indijoje po vasaros karščių labai laukiama liūčių. Danguje susitvenkę debesys užstoja saulę ir mėnulį ir džiugina lietaus laukiančius žmones. Po vasaros atėjusį liūčių metą visi sutinka kaip gyvybės šaltinį. Visus džiugina griaudėjantis dangus ir žaibo blyksniai.

Liūčių sezono požymius galėtume palyginti su gyvųjų būtybių, kurias temdo trys materialiosios gamtos guṇos, požymiais. Beribis dangus – tai Aukščiausiasis Brahmanas, o mažytės gyvosios esybės – debesuotas dangus, Brahmanas, kurį temdo trys materialios gamtos guṇos. Visi mes savo prigimtimi esame neatsiejamos Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelės. Debesys niekada negali užstoti Aukščiausiojo Brahmano – viso dangaus, kuriam nėra ribų, tačiau jo dalį jie užstoja. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad gyvosios esybės yra neatsiejamos Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelės. Tačiau jos tesudaro nedidelę Aukščiausiojo Viešpaties dalį. Šią dalį temdo trys materialios gamtos guṇos, todėl gyvosios esybės ir tūno materialiame pasaulyje. Dvasinis brahmajyoti švytėjimas yra tarsi saulės šviesa. Saulės šviesą sudaro smulkiausios šviesos dalelės, o brahmajyoti – begalybė labai smulkių Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelyčių. Vienas jų paveikia, arba aptemdo, materialioji gamta, o kitos išlieka laisvos.

Debesys – saulės išgarintas iš žemės vanduo. Ištisus aštuonis mėnesius saulė garina iš žemės vandenį. Vanduo kaupiasi ir sudaro debesis, o kai reikia, iškrinta lietaus pavidalu. Taip ir valstybė renka mokesčius iš piliečių, kurie uždirba pinigų materialia veikla: dirbdami žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje. Valstybė ima pajamų mokestį bei prekybos rinkliavą. Taip saulė garina vandenį iš dirvos. Kai dirvai vėl prireikia vandens, saulė paverčia jį debesimis ir paskirsto po visą žemės rutulį. Valstybės surinkti mokesčiai irgi paskirstomi žmonėms per švietimo, buitinio aptarnavimo, sveikatos apsaugos sistemą ir pan. Norint, kad valstybė klestėtų, tai labai svarbu. Vyriausybė neturi teisės švaistyti surinktų mokesčių – juos būtina skirti visuomenės labui.

Liūčių sezono metu pučia smarkūs vėjai, kurie siaučia po visą kraštą ir blaško lietaus debesis, skirstydami vandenį. Vasarai baigiantis, kai visur labai trūksta vandens, debesys primena turtingą žmogų, kuris esant nepritekliui dalina pinigus, kartais ištuštindamas visą savo piniginę. Taigi debesys visą sukauptą vandenį grąžina žemei.

Pasakojama, kad Mahārāja Daśaratha, Viešpaties Rāmacandros tėvas, kovėsi su priešais tarsi žemdirbys, kuris su šaknimis rauna nereikalingus augalus bei medžius. O kai reikėjo dalinti išmaldą, jis buvo tarsi dosniai lyjantis debesis. Debesys negaili lietaus, tad jie ir lygintini su kilniais labdaringais žmonėmis. Lietaus lašai krinta net ir ten, kur vandens nereikia – ant uolų ir kalnų, vandenynų bei jūrų. Lietus yra tarsi dosnus žmogus, kuris skiria savo santaupas labdarai ir dosniai ją teikia, nepaisydamas, reikalinga ji ar ne.

Prieš prasidedant liūtims dirvoje nebelieka jokių syvų, ir ji atrodo labai skurdžiai. Tačiau po liūčių žemė vėl sužaliuoja ir atrodo derlinga bei kupina gyvybės. Čia tiktų palyginimas su žmogumi, kuris griežtai tramdo savo kūną, norėdamas įgyvendinti materialius troškimus. Po liūčių sužaliavusi žemė lygintina su materialių norų išsipildymu. Kartais, kai valdžia atsiduria nepageidaujamos vyriausybės rankose, kai kurie žmonės bei partijos, siekdami valdžios, atlieka griežtas askezes, o kai jiems pavyksta užimti valdžią, jie suklesti, paskirdami sau solidžias algas. Lygiai taip suklesti ir žemė liūčių metu. Iš tikrųjų žmogus turėtų laikytis griežtų askezių tik siekdamas dvasinės laimės. „Śrīmad-Bhāgavatam“ siūlo atlikti tapasyą, askezę, kad pažintume Aukščiausiąjį Viešpatį. Žmogus, kuris praktikuoja atsidavimo tarnystės askezę, atgimsta dvasiniam gyvenimui ir taip pasiekia beribę dvasinę palaimą. Tačiau jei askezė ar atgaila skirta materialiai naudai gauti, jos rezultatai, kaip teigia „Bhagavad-gītā“, yra laikini ir jais tesusigundo menkesnio intelekto žmonės.

Liūčių metu, vakarais, virš medžių viršūnių šmėžuoja pulkai tarsi ugnelės žybsinčių jonvabalių. Tuo tarpu dangaus šviesulių, žvaigždžių ir mėnulio nesimato. Taip ir Kali amžiuje bedieviai bei piktadariai labiau pastebimi, o žmonių, kurie išties vadovaujasi nurodytais Vedose dvasinio išsilaisvinimo principais, beveik nepastebėsi. Kali-yugos amžius gyvosioms būtybėms yra tarsi debesuotas laikotarpis. Šiame amžiuje per išvystytos materialios civilizacijos skraistę nesimato tikrojo žinojimo. Į pigius samprotavimus linkę žmonės, bedieviai ir vadinamųjų „religinių principų“ kūrėjai tarsi tie jonvabaliai yra labiau pastebimi, o žmones, kurie griežtai laikosi Vedų normų ir šventraščių nurodymų, užstoja amžiaus debesys. Žmonės turėtų išmokti orientuotis pagal tikruosius šviesulius – saulę, mėnulį bei žvaigždes, o ne pagal jonvabalius. Jonvabalių žiburėliai nakties tamsos neišsklaidys. Kartais net liūčių metu dangus pragiedrėja – išneria mėnulis, suspindi žvaigždės ar saulė. Taip kartais ir Kali-yugoje atsiranda žmonėms palankios aplinkybės. Šitaip turėtų būti vertinamas vediškasis Viešpaties Caitanyos judėjimas, skleidžiantis Hare Kṛṣṇa mantrą.Užuot ieškoję prašviesėjimo pas ateistus ir abstrakčių teorijų mėgėjus, žmonės, kuriems rūpi tikroji šviesa, turėtų pasinaudoti šio judėjimo teikiamomis galimybėmis.

Po pirmojo lietaus, kai danguje griaudėja perkūnija, tarsi mokiniai, staiga puolę kartoti pamokas, ima kvaksėti varlės. Dažniausiai mokiniai keliasi anksti rytą – ne tada, kai įsigeidžia, o kai vienuolyne ar kurioj švietimo įstaigoj suskamba varpelis. Dvasinio mokytojo liepiami, jie keliasi ir atlikę rytmetines pareigas sėda mokytis Vedų raštų ar kartoti Vedų mantras. Kali-yugos tamsoje visi miegame, tačiau kai ateina didis ācārya, tereikia jam pakviesti ir žmonės ima kruopščiai tyrinėti Vedas, kad įgytų tikrųjų žinių.

Per liūtis daugybė tvenkinių, ežerų ir upelių, kurie buvo išdžiūvę, prisipildo vandens. Materialistai yra tiek pat sausi ir tik kartais, susikrovę „turtus“, sukūrę šeimas ar sukaupę banke santaupų, tarsi ir atkunta, tačiau netrukus vėl išdžiūva kaip upeliūkštis ar tvenkinys. Pasak poeto Vidyāpačio, su bičiuliais, šeima, vaikais ar žmona, be abejonės, galima patirti džiaugsmą, tačiau tas džiaugsmas yra tarytum lašas vandens dykumoje. Kiekvienas trokšta laimės tarsi dykumoje atsidūręs žmogus vandens. Tačiau lašas vandens, net ir tikras, dykumoje nieko nevertas. Gyvendami materialistiškai, mes svajojame apie beribę it vandenynas laimę, tačiau visuomenė, draugai ir žemiškoji meilė suteikia tik menką lašelį mūsų trokštamos laimės. Mes nerandame pasitenkinimo ir esame tarytum tie upeliūkščiai, ežerai ir tvenkiniai, kurie per sausrą išdžiūva.

Pasisotinę lietaus vandeniu, žolė, medžiai ir visa augmenija ryškiai sužaliuoja. Kartais žolę apipuola raudoni vabzdžiai, ir kai raudona bei žalia spalvos susimaišo su panašių į skėčius grybų spalvomis, gamtovaizdis visiškai pasikeičia tarsi staiga praturtėjęs žmogus. Tada ūkininkas, matydamas savo laukuose gausų javų derlių, džiaugiasi, o stambūs įmonininkai, nieko nenutuokiantys apie antgamtinių jėgų veikimą, būna nepatenkinti, nes bijo rinkos varžovų. Kitose šalyse stambūs įmonininkai, užimantys valdžios postus, draudžia žemdirbiams auginti daug javų, nes nežino, kad visus javus teikia Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Vedos nurodo: eko bahūnām yo vidadhāti kāmān – Aukščiausiasis Dievo Asmuo palaiko šią kūriniją, todėl Jis pasirūpina, kad visoms gyvoms būtybėms nieko netrūktų. Gyventojams pagausėjus, Aukščiausiasis Viešpats pasirūpina, kaip juos išmaitinti. Tačiau ateistams ir piktadariams gausus javų derlius ne prie širdies, ypač jeigu jis kenkia jų bizniui.

Liūčių metu atgyja gyvosios esybės, kurios gyvena žemėje, danguje bei vandenyse, kaip ir žmonės, kurie ryžtasi su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui. Tai įrodo mūsų mokiniai – Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai. Prieš tapdami mokiniais jie buvo kupini nešvaros, nors iš prigimties turėjo ir gerų bruožų. Nieko nežinodami apie Kṛṣṇos sąmonę, jie skendėjo purvyne ir buvo labai nelaimingi. Kai šie žmonės kreipėsi į Kṛṣṇos sąmonę, pasitaisė jų sveikata. Dabar jie laikosi visų taisyklių ir nurodymų, todėl jų kūnai ėmė spindėti. Šafrano spalvos rūbais, su tilaka kaktoje, laikantys rankose karolius ir užsidėję juos ant kaklo, jie atrodo tarsi nusileidę tiesiai iš Vaikuṇṭhos.

Per liūtis, kai patvinusios upės veržiasi į vandenynus bei jūras, jos tarsi sudrumsčia vandenyno ramybę. Taip ir mistinę yogą praktikuojantį žmogų, kuris nepasiekė dvasinio gyvenimo aukštumų, gali sujaudinti lytinis geidulys. Tačiau kalnų viršūnės, nors ir plaunamos lietaus srautų, nepakinta. Taip ir tas, kuris pasiekė Kṛṣṇos sąmonės aukštumas, nesutriks sunkią valandą, nes dvasiškai tobulesnis žmogus ir nepalankiausias gyvenimo sąlygas laiko Viešpaties malone ir todėl pelnytai gauna teisę eiti į dvasinę karalystę.

Liūčių metu kai kurie retai važinėjami keliai apželia aukšta žole. Taip ir brāhmaṇas, kuris neišsiugdė įpročio gilintis į Vedas ir laikytis jų nurodymų, padedančių žmogui tobulėti, apauga aukšta māyos žole. Tada, užmiršęs pirmapradę savo esmę, jis netgi neprisimena, jog esame amžini Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnai. Kai minėtomis aplinkybėmis suveši aukšta māyos žolė, žmogus išklysta iš kelio, tapatindamas save su māyos kūrinija. Pasiduodamas iliuzijai, jis pamiršta dvasinį gyvenimą.

Per liūtis debesuotame danguje tai vienur, tai kitur blyksteli žaibas. Šis reiškinys lygintinas su geidulinga moterimi, kuri galvoja apie daugelį vyrų. Debesį galima palyginti su valdžią turinčiu žmogumi, nes lietaus metu jis maitina gyvas būtybes. Valdžios žmogus taip pat aprūpina daug gyvųjų būtybių: šeimos narius, gausų savo įmonės darbininkų būrį. Deja, visą jo gyvenimą gali sugriauti žmona, nutardama skirtis su juo. Kai vyras praranda ramybę, griūva viskas: suyra šeima, išsiskirsto vaikai, užsidaro įmonė. Todėl moteriai, kuri trokšta įgyti Kṛṣṇos sąmonę, geriau su vyru sugyventi taikiai. Sutuoktiniai neturėtų skirtis jokiomis aplinkybėmis. Norėdami, kad jų gyvenimą lydėtų sėkmė, vyras ir žmona turėtų riboti lytinius santykius ir sutelkti savo mintis į Kṛṣṇos sąmonę. Šiaip ar taip, materialiame pasaulyje vyrui reikia moters, o moteriai – vyro. Sujungę savo gyvenimus, jie privalo taikiai gyventi Kṛṣṇos sąmonėje, nesiblaškydami it žaibas po debesuotą dangų.

Retkarčiais debesuotame, griaudėjančiame danguje pasirodo vaivorykštė, panaši į lanką be templės. Lankas išlenktas todėl, kad abu jo galus jungia templė. O vaivorykštė ir be templės nuostabiai išsilenkia danguje. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, atėjęs į šį materialų pasaulį, irgi atrodo panašus į paprastą žmogų, tačiau materialios sąlygos Jo neveikia. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako, kad Jis apsireiškia vidine Savo galia, kurios nepančioja išorinė galia. Tai, kas paprastai būtybei yra pančiai, Dievo Asmeniui – laisvė. Liūčių metu mėnulį užstoja debesys, tačiau tarpais jis išnyra iš už debesų. Kartais plaukiant debesims atrodo, kad mėnulis juda, tačiau iš tiesų jis nejuda – šis įspūdis susidaro dėl debesų judėjimo. Taip ir iliuzija aptemdo tikrąją dvasios šviesą, kai žmogus sutapatina save su judančiu materialiu pasauliu, ir materialių darbų tėkmė verčia jį manyti, esą jis einąs per įvairias gyvenimo sritis. Tą pojūtį sukelia netikras ego, kuris atriboja dvasinę būtį nuo materialios, kaip kad debesys atriboja mėnulio šviesą nuo tamsos. Kai prasidedant liūtims atslenka pirmieji debesys, ima džiaugsmingai šokti povai. Šokančius povus galima palyginti su išvargintais materialistinio gyvenimo žmonėmis. Jeigu jiems pavyksta susitikti su žmonėmis, kurie su atsidavimu ir meile tarnauja Viešpačiui, jie tampa apšviesti ir ima šokti tarsi povai. Mes turėjom progos tuo įsitikinti – daugelis mokinių, kurie prieš ateidami į Kṛṣṇos sąmonę buvo šalti ir niūrūs, susipažinę su bhaktais ėmė šokti tarsi džiūgaujantys povai.

Augalai auga gerdami iš dirvos vandenį. Taip ir ilgų askezių išsekintas žmogus, patyręs jų rezultatus, pradeda džiaugtis gyvenimu ir semiasi jutiminių malonumų iš šeimos, visuomenės, meilės, namų ir pan. Kartais galima matyti, kaip gervės bei antys klaidžioja ežerų ir upių pakrantėmis, nors pakrančių vandenys dumblini, pilni šiukšlių bei dygliažolių. Taip elgiasi ir šeimos žmonės, kurie neišsiugdė Kṛṣṇos sąmonės: jie visą gyvenimą kenčia, tačiau išsižadėti materialaus gyvenimo nenori. Be Kṛṣṇos sąmonės žmogus neras laimės nei gyvendamas šeimoje, nei būdamas vienas. Śrīla Narottama dāsa Ṭhākura savo maldose teigia norįs bendrauti su tuo žmogumi, kuris su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui ir be paliovos gieda šventą Viešpaties Caitanyos vardą – nesvarbu, ar jis vedęs, ar atsižadėjęs pasaulio. Materialisto gyvenimas – tai nesibaigiančių bėdų virtinė, o Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus visada jaučiasi laimingas.

Kaip laukuose stovinčius pylimus kartai nuplauna smarki liūtis, taip ir klaidinga ateistinė propaganda Kali amžiuje pralaužia Vedų nurodymų nustatytas ribas. Dėl to žmonės pamažu pagenda ir tampa bedieviais. Liūčių metu vėjo genami debesys prapliumpa lietumi, kuriuo visi džiaugiasi lyg nektaru. Toks pat nektaras yra ir turtingų žmonių – valdovų bei pirklių dovanos, kurias jie Vedų pasekėjų, brāhmaṇų,paskatinti dalina kaip išmaldą didelių aukojimų metu. Keturi žmonių visuomenės sluoksniai – brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai ir śūdros – sukurti tam, kad žmonės taikiai sugyventų ir bendradarbiautų. Kai visuomenei vadovauja patyrę Vedų brāhmaṇai, kurie atnašauja aukas ir lygiai paskirsto turtus, taip viskas ir vyksta.

Vṛndāvanos miškas po lietaus dar pagražėjo, gausiai prinoko mango, datulių, gervuogių ir kitų uogų bei vaisių. Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jo draugai ir Viešpats Balarāma įžengė į mišką pasidžiaugti naujuoju metų laiku. Šviežioje žolėje atsiganiusios karvės atgavo jėgas ir jų tešmenys išpampo nuo pieno. Kai Viešpats Kṛṣṇa šaukė karves vardais, šios žvelgdamos su meile tuojau bėgo pas Jį ir iš džiaugsmo pienas tekėjo iš jų tešmenų. Traukdamas per Vṛndāvanos mišką netoli Govardhanos kalno, Viešpats Kṛṣṇa švytėte švytėjo iš džiaugsmo. Yamunos pakrantės medžiuose Jis matė bičių avilius, iš kurių varvėjo medus. Nuo Govardhanos kalno šniokšdami krito kriokliai. Kṛṣṇa girdėdavo malonų jų ūžesį, kai landžiodavo po Govardhanos olas. Liūčių metas dar nepasibaigė, tačiau pamažu artinosi ruduo, ir kartais, dažniausiai užklupus lietui, Kṛṣṇa su bičiuliais slėpdavosi miške po medžiais ar Govardhanos olose ir smagiai leisdavo laiką, ragaudami prinokusius vaisius ir šnekučiuodamiesi. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma visą dieną būdavo miške, motina Yaśodā atsiųsdavo Jiems vaisių, saldumynų ir ryžių su jogurtu. Kṛṣṇa sėsdavo valgyti ant akmens Yamunos pakrantėje. Kṛṣṇa, Balarāma ir piemenukai valgė ir kartu sekė akimis karves, veršelius bei jaučius. Karvės atrodė pavargusios, nes sunkūs tešmenys traukė prie žemės. Tačiau dabar, pailsėjusios ir priėdusios žolės, jos atrodė patenkintos, ir Kṛṣṇa džiaugėsi, žiūrėdamas į jas. Jis didžiavosi, regėdamas miško grožį, kuris buvo vėlgi Jo galios pasireiškimas.

Tokiomis akimirkomis Kṛṣṇa girdavo ypatingą gamtos veikimą liūčių metu. „Bhagavad-gītoje“ pažymėta, jog materialioji galia, arba gamta, negali veikti savarankiškai. Ji veikia valdoma Kṛṣṇos. „Brahma-saṁhitoje“ teigiama, kad materiali gamta, kuri vadinama Durga, veikia kaip Kṛṣṇos šešėlis. Ji paklūsta visiems Kṛṣṇos įsakymams. Taigi gamtos grožis liūčių metu pasireiškė Kṛṣṇos valia. Netrukus vanduo tvenkiniuose tapo skaidrus it krištolas. Pūtė gaivus artėjančio rudens vėjelis. Dangus visiškai išsigiedrijo ir vėl atgavo įprastą žydrą spalvą. Skaidriame miško tvenkinyje žydintys lotosai atrodė tarsi puolę yogai, kurie grįžo į dvasinį gyvenimą ir vėl atgavo savo grožį.

Atėjus rudeniui, gamtai grįžta natūralus grožis. Materialistas, įsitraukęs į Kṛṣṇos sąmonę ir pradėjęs gyventi dvasiškai, irgi tampa tyras kaip rudens dangus ir vanduo.

Rudenį danguje nelieka tamsių debesų grūsties, o vandenyje – dumblo. Apsivalo žemė. Taip ir pradėjęs praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę žmogus netrukus apsivalo nuo išorinės ir vidinės nešvaros. Todėl Kṛṣṇa ir vadinamas Hari. Hari reiškia „tasai, kuris pašalina.“ Žmogui tereikia pradėti praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, ir Kṛṣṇa tuoj pat pašalina bjauriausius įpročius. Rudens debesys – balti, nes juose nebėra vandens. Taip ir atsižadėjęs veiklos žmogus, kuris paliko visus šeimos reikalus (namų, žmonos bei vaikų išlaikymą) ir visiškai pasinėrė į Kṛṣṇos sąmonę, išsivaduoja nuo visų rūpesčių ir tampa šviesus kaip rudens debesis. Kartais rudenį kalnuose šniokščia tyro vandens kriokliai, o kartais jie tyli. Taip ir didieji šventieji kartais skleidžia tyrą žinojimą, o kartais tyli. Tvenkiniai, per liūtis sklidini vandens, rudenį ilgainiui išdžiūva. Maži gyviai, besiveisiantys juose, negali suprasti, kad jų kasdien mažėja, kaip nesuvokia ir materijon įklimpę žmonės, jog kasdien vis trumpėja jų gyvenimas. Jiems labiau rūpi karvės, nuosavybė, vaikai, visuomenė bei draugystė. Kadangi rudenį senka vanduo, o saulė tebekepina, tvenkiniuose besiveisiančių gyvių knibždėlynas nerimsta. Lygiai taip elgiasi ir nesusivaldantys žmonės, kurie visada jaučiasi nelaimingi, nes nesugeba džiaugtis gyvenimu ar išlaikyti šeimos narių. Dumblina žemė palengva išdžiūva, o jauna šviežia augmenija nuvysta, taip ir Kṛṣṇos sąmonę įgijusio žmogaus troškimas mėgautis šeimyniniu gyvenimu ima nykti.

Atėjus rudeniui, vandenynas nurimsta tarytum dvasiškai pažinęs save žmogus, kurio nebetrikdo trys materialios gamtos guṇos. Rudenį ūkininkai kaupia laukuose vandens atsargas – stato tvirtus pylimus, užtverdami kelią laukuose susikaupusiam vandeniui. Maža vilties, kad dar palis, tad jie stengiasi sulaikyti vandenį. Dvasiškai patobulėjęs žmogus irgi neeikvoja jėgų jausmams valdyti. Penkiasdešimties metų sulaukusiems žmonėms siūloma pasitraukti iš šeimos ir tausoti fizines jėgas – jas reikėtų skirti tik Kṛṣṇos sąmonei tobulinti. Jeigu žmogus nemoka valdyti jausmų ir sutelkti jų transcendentinės meilės tarnystei Mukundai, jam nepavyks išsigelbėti.

Rudenį dieną nepakenčiamai kepina saulė, tačiau vaiski nakties mėnesiena per dieną išvargusiems žmonėms teikia poilsį. Žmogui, ieškančiam prieglobsčio pas Mukundą, arba Kṛṣṇą, jo nuovargis, kurį sukelia klaidingas sielos ir kūno tapatinimas, kaipmat išnyksta. Mukunda, arba Kṛṣṇa, yra Vṛndāvanos mergelių paguoda. Vrajabhūmio mergeles visada kankina išsiskyrimas su Kṛṣṇa. Tačiau, pasimačius su Juo mėnesienos nutviekstą rudens naktį, išsiskyrimo sukeltas nuovargis dingsta. Naktį, išsisklaidžius debesims, nuostabiai šviečia žvaigždės. Gražus it žvaigždė rudens danguje tampa ir apsivalęs nuo visų nešvarybių bei įsisąmoninęs Kṛṣṇą žmogus. Nors, pasak Vedų, jis turėtų vykdyti karmą – atnašauti aukas, tačiau galutinis aukos tikslas, kaip nurodo „Bhagavad-gītā“, – kreiptis į Kṛṣṇos sąmonę, gerai suvokus, kur veda Vedos. Taigi tyrą Kṛṣṇą įsisąmoninusio bhakto širdį galėtume palyginti su vaiskiu rudens dangumi. Giedrame rudens danguje mėnulis ir žvaigždės tviska labai ryškiai. Kaip mėnulis nušvinta tarp žvaigždžių, taip Viešpats Kṛṣṇa apsireiškia Yadu giminės padangėje tarp Yadu giminės narių. Kai miško pievose pražysta gėlės, švelnus, kvapnus vėjelis atgaivina po vasaros karščių ir liūčių. Deja, gopių jis visiškai nepaguodžia, nes jų širdys priklauso Kṛṣṇai. Paprastiems žmonėms rudens vėjelis malonus, bet gopės džiaugsmą tepajunta Kṛṣṇos glėbyje.

Atėjus rudeniui pastoja karvės, stirnos, kitų žvėrių bei paukščių patelės, nes dažniausiai tada sustiprėja patinų lytinis potraukis. Tai primena transcendentalistus, kuriems Aukščiausiojo Viešpaties malone tenka galimybė pasiekti gyvenimo tikslą. Śrīla Rūpa Gosvāmis „Upadeśāmṛtoje“ moko žmones tarnauti Viešpačiui su didžiausiu įkvėpimu, kantrybe ir tikėjimu. Reikia gyventi vadovaujantis taisyklėmis ir nurodymais, nesusiteršti materija ir laikytis bhaktų draugijos. Tas, kuris laikysis šių principų, būtinai pasieks geidžiamą atsidavimo tarnystės rezultatą. Kantriai besilaikantieji reguliatyvių atsidavimo tarnystės principų visad pasiekia tikslą, kaip ir pastojusi moteris susilaukia kūdikio.

Rudenį ežerai pražysta lotoso žiedais, tačiau lelijos tada nežydi. Ir lelijos, ir lotosai auga saulėje, bet kaitrūs rudens saulės spinduliai palankūs tik lotosui. Tai pasakytina ir apie šalį, kuri turi galingą karalių ar vyriausybę. Jiems valdant negali klestėti nepageidaujami visuomenės elementai – vagys ir plėšikai. Kai piliečiai žino, jog jų neužpuls plėšikai, jie gali ramiai gyventi ir dirbti. Tvirta vyriausybė yra tarsi kaitrūs rudens saulės spinduliai, lelijos – tarsi plėšikai ir kiti nepageidaujami visuomenės nariai, o lotoso žiedai – tarsi patenkinti valstybės piliečiai. Rudenį laukuose subręsta javai, ir žmonės džiaugiasi gausiu derliumi. Jie atlieka apeigas, pavyzdžiui, Navānną, kai Aukščiausiajam Dievo Asmeniui atnašaujami surinkti grūdai. Grūdai aukojami Dievybėms įvairiose šventyklose. Visi kviečiami ragauti saldaus ryžių patiekalo iš naujojo derliaus. Atliekamos ir kitos religinės apeigos bei garbinimo ritualai, ypač Bengalijoje, kur vyksta didžiausia iš šių apeigų – Durgā-pūja.

Į Vṛndāvaną atėjo nepaprastai gražus ruduo, nes Vṛndāvanoje gyveno Aukščiausiasis Dievo Asmuo – Kṛṣṇa ir Balarāma. Pirkliai, karališkojo luomo atstovai ir didieji išminčiai galėjo laisvai keliauti ir Viešpaties malone turėti visko, ko trokšta. Taip transcendentalistai, ištrūkę iš materialaus kūno narvo, pasiekia trokštamą tikslą. Kol tęsiasi liūtys, prekijų luomo žmonės negali keliauti, todėl ir jų pelnas menkas. Karališkojo luomo atstovai taip pat tuo metu negali keliauti ir rinkti iš žmonių mokesčius. Liūtys sulaiko ir šventuosius, kurie norėtų keliauti ir skelbti transcendentines žinias. Tačiau rudenį visi ištrūksta iš šios nelaisvės. Transcendentalistų – jñānių, yogų ir bhaktų – dvasiniai laimėjimai nėra tobuli, kol jie yra materialiame kūne. Tačiau palikęs kūną, t.  y. po mirties, jñānis ištirpsta dvasiniame Aukščiausiojo Viešpaties švytėjime, yogas pasikelia į aukštesniąsias planetas, o bhaktas eina į Aukščiausiojo Viešpaties planetą, Goloka Vṛndāvaną, arba į Vaikuṇṭhas ir ten džiaugiasi amžinu, dvasiniu gyvenimu.