Gopes pavilioja fleitos garsai

Kṛṣṇai labai patiko miške, kur žydėjo gėlės ir linksmai dūzgė bitės bei tranai. Paukščiai, medžiai ir jų šakos atrodė nepaprastai laimingi, ir Kṛṣṇa, beganydamas su Śrī Balarāma bei piemenukais karves, ėmė groti transcendentine Savo fleita. Išgirdusios Kṛṣṇos fleitos garsus, Vṛndāvanos gopės prisimindavo Jį ir girdavo nuostabų Jo grojimą. Besistengdamos apsakyti melodingus Kṛṣṇos fleitos garsus, gopės prisimindavo ir žaidimus su Juo. Tada jų mintys visai susijaukdavo, ir jos neįstengdavo žodžiais išreikšti tų garsų grožio. Kalbėdamos apie transcendentinius garsus, jos prisimindavo Kṛṣṇos drabužius, Jo plaukus, kuriuos puošė povo plunksna, tarsi Jis būtų šokėjas, ir už ausies kyšančias mėlynas gėles. Jo rūbai spindėjo aukso geltoniu, o ant kaklo kabojo vaijayantī vėrinys. Žavingai pasipuošęs Kṛṣṇa pildė fleitos skylutes nektaru, kuris sruvo iš Jo lūpų. Taip gopės įsivaizdavo Kṛṣṇą, bežengiantį į Vṛndāvanos mišką. Šį mišką visada gaubia šlovės aureolė, nes ten galima rasti Kṛṣṇos ir Jo palydovų pėdų žymes.

Kṛṣṇa nuostabiai grojo fleita, ir jos garsai burte užbūrė gopes. Šie garsai jaudino visas juos girdinčias gyvąsias būtybes. Viena iš gopių tarė draugėms: „Didžiausias akių tobulumas – tai regėti Kṛṣṇą ir Balarāmą, kai Jie, grodami fleitomis, žengia į mišką ir gano su draugais karves.“

Tie, kurie nuolat skendi transcendentinėje meditacijoje ir mato Kṛṣṇą viduje ir išorėje, kurie mąsto apie Jį – grojantį fleita, žengiantį į Vṛndāvanos mišką ir ganantį karves kartu su piemenukais, – išties pasiekė tobulą samādhi. Samādhi, transas – tai visų jutimų sutelkimas į kurį nors objektą, o gopių žodžiai nurodo, jog prisiminus Kṛṣṇos žaidimus pasiekiamas meditacijos ir samādhi tobulumas. „Bhagavad-gītoje“ irgi tvirtinama, kad iš visų yogų tobuliausias yra tas, kuris nuolat paskendęs mintyse apie Kṛṣṇą.

Kitos gopės nuomone, ganantys karves Kṛṣṇa ir Balarāma atrodė tarsi besiruošiantys išeiti į sceną aktoriai. Kṛṣṇa vilkėjo žvilgančiais geltonais rūbais, o Balarāma – žydrais. Rankose Jie laikė jaunas mango šakeles, povo plunksnas bei gėlių puokštes. Pasipuošę lotoso žiedų girliandomis Jie kartais draugų būryje dainuodavo nuostabiais Savo balsais. Viena gopė klausė kitos: „Kodėl Kṛṣṇa ir Balarāma tokie gražūs?“ O toji atsakė: „Mielosios draugės, mes net įsivaizduoti negalime, kokius dorybingus darbus teko nuveikti bambuko fleitai, kad dabar galėtų gerti Kṛṣṇos lūpų nektarą.“ Kartais Kṛṣṇa bučiuoja gopes, todėl tik jos gali paragauti transcendentinio Jo lūpų, kurios laikomos gopių nuosavybe, nektaro. Todėl gopės klausinėjo: „Kodėl Kṛṣṇos fleita – paprasta bambuko lazdelė – nuolatos geria Kṛṣṇos lūpų nektarą? Jos tėvai turėtų būti labai laimingi, kad ši bambuko lazdelė tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui.“

Ežerai ir upės laikomi medžių motinomis, nes medžiai gyvena vien vandeniu. Vṛndāvanos ežerų ir upių vandenyje žydėjo daugybė laimingų lotoso žiedų, nes vandenys manė: „Kaipgi galėjo atsitikti, kad mūsų vaikas – bambuko lazdelė geria Kṛṣṇos lūpų nektarą?“ Matydami, kad jų giminaitis tarnauja Viešpačiui, džiūgavo ir upių bei ežerų pakrantėse augantys bambukai, kaip kad išmanantys žmonės džiaugiasi regėdami Viešpačiui tarnaujančius savo vaikus. Nuo džiaugsmo apimtų medžių šakų varvėjo medus, kuris sunkėsi iš bičių avilių.

Kartais gopės kalbėdavo draugėms apie Kṛṣṇą: „Brangios bičiulės, mūsų Vṛndāvana atnešė šlovę visai žemei, nes šią planetą pagerbė Devakī sūnus, palikdamas joje lotoso pėdas. Kai Govinda užgroja fleita, ima šėlti povai. Kai Govardhanos kalvos viršūnėje ar slėnyje žvėrys, medžiai ir augalai pamato šokančius povus, jie nuščiūva ir labai įdėmiai klausosi transcendentinių fleitos garsų. Mums atrodo, kad tokia palaima jokioje kitoje planetoje neįmanoma.“ Nors gopės tebuvo kaimo piemenaitės, jos gerai išmanė apie Kṛṣṇą. Taigi aukščiausias tiesas galima pažinti klausantis Vedų iš autoritetingų šaltinių.

Kita gopė tarė: „Brangiosios draugės, pažvelkite į stirnas! Nors tai kvaili gyvuliai, tačiau ir jos ateina pas Nandos Mahārājos sūnų Kṛṣṇą. Jas vilioja ne tik Kṛṣṇos ir Balarāmos rūbai – tereikia išgirsti fleitos garsus, ir stirnos kartu su savo vyrais kupinomis meilės akimis pagarbiai lenkiasi Viešpačiui.“ Gopėspavydėjo stirnoms, nes jos galėjo tarnauti Kṛṣṇai kartu su savo vyrais. Gopės pamanydavo, kokios anos laimingos, nes kai jos norėdavo eiti pas Kṛṣṇą, jų vyrai ne itin tuo džiaugdavosi.

Dar kita gopė sakė: „Mielosios draugės, Kṛṣṇa taip puošniai apsirengęs, jog moterys tik dėl Jo atlieka įvairiausias apeigas. Transcendentiniai Jo fleitos garsai žavi netgi dangaus gyventojų žmonas. Jos keliauja orlaiviais erdvėmis, o greta jų visada būna jų vyrai, tačiau pasigirdus Kṛṣṇos fleitai jos ima jaudintis. Jų šukuosenos išsileidžia, o drabužiai, standžiai aptraukę kūną, atsipalaiduoja.“ Taigi transcendentiniai Kṛṣṇos fleitos garsai pasiekia visus visatos kampelius. Svarbu ir tai, kad gopės žinojo apie įvairiausių orlaivių, skraidančių dangumi, buvimą.

Trečioji gopė štai ką pasakė: „Mielos bičiulės, transcendentinė Kṛṣṇos fleita užburia net karves. Joms atrodo, jog iš fleitos liejasi nektaras, ir jos tuojau pat pastato ilgas ausis, norėdamos, kad į jas patektų sodrusis nektaras. Veršeliai gi, apžioję motinų spenelius, nebegali žįsti pieno. Atsidavimo jausmas gniaužia jiems kvapą, o iš akių srūva ašaros, kurios parodo, kaip karštai jie glaudžia prie širdies Kṛṣṇą.“ Netgi Vṛndāvanos karvės ir veršeliai verkė dėl Kṛṣṇos ir glaudė jį prie širdies. Iš tikrųjų meilę Kṛṣṇos sąmonėje vainikuoja ašaros.

Viena jauna gopė pareiškė savo motinai: „Brangi motule, paukščiai, tupintys ant medžių šakų, žvelgia į fleita grojantį Kṛṣṇą labai atidžiai klausydamiesi. Jų išvaizda sakyte sako, kad jie pamiršo viską ir tesiklauso Kṛṣṇos fleitos garsų. Tai liudija, jog tie paukščiai nepaprasti – tai didieji išminčiai ir bhaktai, gimę Vṛndāvanos miške tik todėl, kad išgirstų Kṛṣṇos fleitą.“ Didieji išminčiai ir mokslininkai domisi Vedų tiesomis, o jų esmė trumpai išreikšta „Bhagavad-gītoje“: vedaiś ca sarvair aham eva vedyaḥ. Vedų tiesos skirtos tam, kad pažintume Kṛṣṇą. Paukščių elgesys aiškiai rodė, kad jie – tikrieji Vedų išminties žinovai, kadangi pasiryžo klausytis transcendentinių Kṛṣṇos fleitos garsų ir atmetė kitas vediškojo pažinimo šakas. Išgirdusi transcendentinę Kṛṣṇos fleitą, netgi Yamunā panūdo apglėbti Jo lotoso pėdas. Ji liovėsi audringai bangavusi ir nešdama rankose lotoso žiedus ramiai nuplaukė, kad švelniausių jausmų kupina padovanotų juos Mukundai.

Kartais rudens saulės kaitra darėsi nepakenčiama, tad, Kṛṣṇai ir Balarāmai su draugais begrojant fleitomis, Jų gailėdami danguje susitvenkdavo debesys. Norėdami susidraugauti su Kṛṣṇa, debesys virš berniukų galvų išskleisdavo vėsinantį savo skėtį.

Žaismingos čiabuvės merginos irgi su malonumu barstė veidus ir krūtis Vṛndāvanos dulkėmis, rausvomis nuo Kṛṣṇos lotoso pėdų prisilietimo. Jos buvo pilnakrūtės ir labai aistringos, tačiau kai jų krūtis glostė jų mylimieji, didelio malonumo jos nepatirdavo. Iš miško tankymės jos matydavo, kaip Kṛṣṇai einant nuo Jo lotoso pėdų byrantys kuṅkumos milteliai rausvai nudažo Vṛndāvanos lapus ir žoles. Jo lotoso pėdas gopės glausdavo prie savo krūtinių, irgi pabarstytų kuṅkuma, o Kṛṣṇai su Balarāma ir draugais bevaikščiojant po Vṛndāvanos mišką, rausvieji milteliai biro ant žemės. Taigi aistringos čiabuvės žiūrėjo į fleita grojantį Kṛṣṇą ir, pamačiusios ant žemės rausvą kuṅkumą,nedelsdamos barstė ja savo veidą bei krūtis. Šitaip jos patirdavo visišką pasitenkinimą, kurio nejausdavo, kai mylimieji liesdavo jų krūtis. Pažintis su Kṛṣṇos sąmone gali tuoj pat patenkinti visus materialius geismus.

Kita gopė ėmė kalbėti apie Govardhanos kalvą, sakydama, kokia ji nepaprasta: „Tai laiminga Govardhanos kalva – ji taip dažnai mato Viešpačius Kṛṣṇą ir Balarāmą, bevaikštančius po ją. Govardhaną nuolat lyti Viešpaties lotoso pėdos. Dėkodama Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai, Govardhanos kalva teikia įvairiausius vaisius, šaknis, žoles bei malonų, krištolinio tyrumo ežerų vandenį – ir viską ji skiria Viešpačiui. Tačiau geriausia Govardhanos dovana – šviežia žolė karvėms ir veršeliams.“ Govardhanos kalva žinojo, kad Viešpačiui visada bus malonu tas, kas malonu mylimiausiems Jo palydovams – karvėms ir piemenukams.

Kita gopė sakė, kad Vṛndāvanos miškas atrodė stebuklingai, kai po jį vaikštinėdami Kṛṣṇa ir Balarāma grojo fleitomis ir bičiuliavosi su įvairiomis judančiomis ir nejudriomis gyvomis esybėmis. Jiems grojant transcendentinėmis fleitomis, judančios gyvosios esybės sustingdavo netekę žado, o nejudriosios – medžiai ir kiti augalai – ekstazės pagauti imdavo virpėti.

Ant pečių Kṛṣṇa ir Balarāma nešiodavosi pančius, tarytum būtų buvę paprasti piemenukai. Prieš melždami karves berniukai surišdavo užpakalines karvių kojas trumpa virve. Šios virvės beveik visada buvo matyti ant berniukų ir Kṛṣṇos bei Balarāmos pečių. Nors Kṛṣṇa ir Balarāma – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jie elgėsi tarsi paprasti piemenukai, tad viskas, ką Jie darė, buvo nuostabu.

Kai Vṛndāvanos miške ar ant Govardhanos kalvos Kṛṣṇa ganė karves, likusios kaime gopės nė akimirkai Jo nepamiršdavo ir pasakodavo viena kitai apie transcendentinius Jo žaidimus. Vienaip ar kitaip nuolatos prisiminti Kṛṣṇą – puikus Kṛṣṇos sąmonės pavyzdys. Gopių elgesys visada tobulas, tad Viešpats Caitanya ir sakė, jog niekas negarbina Aukščiausiojo Viešpaties geriau už gopes. Gimė jos ne kilmingose brāhmaṇų ar kṣatriyų, o vaiśyų šeimose, ir netgi ne turtingų prekijų, o piemenų. Gopės nebuvo labai išsilavinusios, nors iš brāhmaṇų, Vedų mokslo autoritetų, daug sužinojo. Gopės nuolat mąstė apie Kṛṣṇą, ir kitkas joms nerūpėjo.