Kṛṣṇa pavagia netekėjusių mergelių gopių drabužius

Pagal Vedų papročius, netekėjusios dešimties-keturiolikos metų merginos, norėdamos gauti gerą vyrą, garbina arba Viešpatį Śivą, arba deivę Durgą. Netekėjusias Vṛndāvanos mergeles pavergė Kṛṣṇos grožis, ir vis dėlto prasidėjus Hemantai (metų laikas prieš pat žiemą) jos tebegarbino deivę Durgą. Pirmasis Hemantos mėnuo vadinamas Agrahāyana (spalis – lapkritis). Agrahāyanos mėnesį netekėjusios Vṛndāvanos mergelės ėmė garbinti deivę Durgą, duodamos įžadus. Iš pradžių jos valgė haviṣyānną – kartu virtų ankštinių, vadinamų „mung“, ir ryžių patiekalą be jokių prieskonių ir kurkumos. Vedos pataria valgyti šį patiekalą prieš ritualines apeigas kūnui apvalyti. Kiekvieną ankstų rytą, išsimaudžiusios Yamunos upėje, netekėjusios Vṛndāvanos gopės šlovino deivę Kātyāyanī. Kātyāyanī – kitas deivės Durgos vardas. Garbinant deivę, iš Yamunos pakrantės smėlio bei molio nulipdoma skulptūrėlė pagal Durgos atvaizdą. Vedų raštuose nurodomi materialūs elementai, iš kurių galima padaryti dievybės atvaizdą: jį galima nupiešti, išlieti iš metalo, pagaminti iš brangakmenių, medžio, žemės ar akmens, arba garbintojas gali sukurti jį savo širdyje. filosofai māyāvādžiai šiuos dievybių pavidalus laiko įsivaizduojamais, tačiau Vedų raštuose jie pripažįstami tapačiais arba Aukščiausiajam Viešpačiui, arba konkrečiam pusdieviui.

Netekėjusios gopės lipdė deivės Durgos atvaizdą ir garbino jį, aukodamos candanos pastą, girliandas, smilkalus, ugnį ir įvairiausias dovanas – vaisius, grūdus bei augalų šakeles. Pagarbinus deivę, prašoma palaiminimo. Netekėjusios mergelės karštai meldėsi deivei Kātyāyanī, kreipdamosi į ją šitaip: „O aukščiausioji išorine Dievo Asmens galia, o aukščiausioji mistine jėga, o aukščiausioji šio materialaus pasaulio valdove, o deive, būk mums gailestinga ir padėk ištekėti už Nandos Mahārājos sūnaus Kṛṣṇos.“ Dažniausiai vaiṣṇavaipusdievių negarbina. Tiems, kurie nori tyrai atsidavę tarnauti Viešpačiui ir tobulėti, Śrīla Narottama dāsa Ṭhākura griežtai uždraudė garbinti pusdievius. Tačiau gopės, kurių meilės Kṛṣṇai niekas nepranoksta, garbino Durgą. Pusdievių garbintojai kartais primena, esą štai ir gopės garbino deivę Durgą, tačiau nepamirškime, ko jos siekė. Dažniausiai deivę Durgą žmonės garbina trokšdami materialių malonumų. Tačiau gopės meldėsi, kad ištekėtų už Viešpaties Kṛṣṇos. Jeigu tikslas – Kṛṣṇa, tinka bet kurios priemonės jam pasiekti. Gopės buvo pasiruošusios daryti viską, kad tik patenkintų Kṛṣṇą ar galėtų patarnauti Jam. Tai pats nuostabiausias gopiųbruožas. Visą mėnesį jos garbino Durgą, kad atitektų Kṛṣṇai. Gopės kasdien meldėsi, kad Kṛṣṇa, Nandos Mahārājos sūnus, taptų jų vyru.

Ankstų rytą gopės traukdavo prie Yamunos kranto išsimaudyti. Susirinkusios ir susikibusios rankomis, jos garsiai giedodavo apie nepaprastus Kṛṣṇos žaidimus. Nuo seno Indijos moterys bei merginos eina maudytis į upę visiškai nuogos, palikdamos rūbus ant kranto. Prie upės, kur maudosi mergaitės bei moterys, pasirodyti vyrams buvo griežtai draudžiama. Taip elgiamasi ir dabar. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, žinodamas, ko nori jaunos netekėjusios gopės, palaimino jas, kad išsipildytų jų troškimai. Jos troško, kad Kṛṣṇa taptų jų vyru, ir Kṛṣṇa panoro patenkinti jų troškimus.

Mėnesiui baigiantis, Kṛṣṇa su draugais atėjo į moterų maudymosi vietą. Kitas Kṛṣṇos vardas – Yogeśvara, visų mistinių jėgų valdovas. Medituodami yogai išsiugdo gebėjimą suvokti menkiausius kitų žmonių sielos virpesius, ir Kṛṣṇa, be abejo, žinojo, apie ką svajoja gopės. Atėjęs prie upės, Jis nedelsdamas surinko gopiųdrabužius, įlipo į greta augantį medį ir šypsodamasis ėmė su jomis šnekučiuotis.

„Mielosios mergaitės, – tarė Jis, – jūs turite kiekviena paeiliui prieiti prie Manęs ir paprašyti, kad grąžinčiau rūbus, ir tada Aš jums atiduosiu juos. Aš nejuokauju ir kalbu visai rimtai. Neturiu jokio noro su jumis juokauti, nes, garbindamos deivę Kātyāyanī, jūs visą mėnesį laikėtės reguliatyviųjų principų. Tačiau nepulkite čia visos kartu, eikite po vieną. Aš noriu pamatyti kiekvienos jūsų grožį – jūsų visų tokie liauni liemenys. Prašau prieiti po vieną. Padarykite, kaip Aš geidžiu.“

Išgirdusios linksmus Kṛṣṇos žodžius, vandenyje besimaudančios mergaitės ėmė žvalgytis viena į kitą ir šypsotis. Jos apsidžiaugė šiuo Kṛṣṇos prašymu, nes buvo Jį įsimylėjusios. Mergaitės droviai žvalgėsi viena į kitą, tačiau iš vandens nebrido, nes buvo nuogos. Ilgai išbuvusios vandenyje jos sušalo ir drebėjo, tačiau švelnūs ir linksmi Govindos žodžiai pripildė jas džiaugsmo, ir susijaudinusios jos tarė: „Brangusis Nandos Mahārājos sūnau, nesišaipyk iš mūsų, tai neteisinga. Tu esi labai gerbiamas, nes Tavo tėvas – Nanda Mahārāja. Tu ir mums labai patinki, tačiau Tau nevalia šitaip šaipytis iš mūsų, juk vandenyje mes sušalome ir visos tirtame. Neversk mūsų kentėti ir tuoj pat grąžink drabužius.“ Po to jos labai nuolankiai kreipėsi į Kṛṣṇą: „Mielas Śyāmasundara, mes esame amžinos Tavo tarnaitės ir nedvejodamos privalome vykdyti Tavo valią, nes tai mūsų religinė pareiga. Bet šio Tavo prašymo mes negalime įvykdyti, ir jeigu Tu primygtinai to reikalausi, mes pasiskųsime Nandai Mahārājai. O jeigu Nanda Mahārāja Tavęs nenubaus, tada apie Tavo nederamą elgesį mes pranešime karaliui Kaṁsai.“

Išklausęs netekėjusių gopių žodžius, Kṛṣṇa atsakė: „Mielos mergaitės, jeigu laikote save amžinosiomis Mano tarnaitėmis ir visada pasiryžusios vykdyti Mano valią, tada įsakau: šypsodamosi iš eilės ateikite pas Mane pasiimti savo rūbų. Man nė motais, kad skųsitės Mano tėvui. Jis jau senas ir nieko Man nepadarys.“

Gopės pamatė, kad Kṛṣṇa tvirtai ir ryžtingai nusiteikęs, ir suprato, jog joms nelieka nieko kita, kaip tik paklusti Jo valiai. Viena po kitos jos brido iš vandens, bet, būdamos visiškai nuogos, stengėsi pridengti nuogumą kaire ranka. Šitaip jos ir stovėjo, visos drebėdamos. Jos buvo tokios paprastos ir tyros, jog negalėjo nepatikti Viešpačiui Kṛṣṇai. Taip išsipildė netekėjusių gopių, kurios prašė Kātyāyanī, kad Kṛṣṇa taptų jų vyru, troškimas. Nuoga moteris tegali pasirodyti savo vyrui. Netekėjusios gopės to ir geidė. Šitaip Kṛṣṇa įvykdė jų norą. Patenkintas Jis užsimetė jų rūbus ant peties ir tarė: „Mielosios mergaitės, jūs maudėtės nuogos Yamunos upėje ir padarėte baisią šventvagystę. Tuo jūs supykdėte Yamunos valdovą pusdievį Varuṇadevą. Tad sudėkite rankas ties kakta ir nusilenkite pusdieviui Varuṇai, kad jis atleistų jums už šį prasikaltimą.“ Gopės buvo labai naivios ir kiekvieną Kṛṣṇos žodį laikė tiesa. Norėdamos išvengti Varuṇadevos pykčio bei pasiekti geidžiamą tikslą ir, visų svarbiausia, – suteikti malonumą savo garbinamam Viešpačiui Kṛṣṇai, gopės pakluso Jo valiai. Taip jos tapo Kṛṣṇos mylimosiomis ir klusniausiomis Kṛṣṇos tarnaitėmis.

Niekas neprilygs šiam gopių pasiektam Kṛṣṇos sąmonės lygiui. Juk joms nerūpėjo nei Varuṇa, nei kiti pusdieviai – jos tegeidė patenkinti Kṛṣṇą. Kṛṣṇai labai patiko gopių paprastumas, ir Jis visoms iš eilės grąžino rūbus. Nors Kṛṣṇa apgavo jaunas netekėjusias gopes ir privertė nuogas stovėti Jo akivaizdoje, nors draugiškai šaipėsi iš jų, elgėsi su jomis tarsi su lėlėmis ir pavogė jų rūbus, jos vis dėlto buvo patenkintos ir nesiruošė skųstis. Gopių laikyseną Viešpats Caitanya Mahāprabhu nusako Savo maldose: „Brangus Viešpatie Kṛṣṇa, Tu gali Mane apkabinti ar sutrypti, gali sudraskyti Mano širdį niekada Man nepasirodydamas. Gali daryti viską, kas Tau patinka, nes Tavo veiksmų laisvė neribota. Tačiau kad ir kaip Tu pasielgtum, Tu amžiams būsi Mano Viešpats ir nieko kito Aš negarbinsiu.“ Štai ką gopėms reiškė Kṛṣṇa.

Viešpats Kṛṣṇa buvo patenkintas gopėmis, ir kadangi visos jos norėjo būti Jo žmonomis, Jis tarė: „Brangios paklusniosios mergaitės, Aš žinau, kad trokštate Manęs, žinau, kodėl garbinote deivę Kātyāyanī, ir visiškai pritariu jūsų poelgiui. Tas, kuris visa savo sąmone atsigręžia į Mane, netgi darydamas tai iš geismo, yra kilni siela. Kaip niekada neišdygs pakepintos sėklos, taip nesukels karmos pasekmių troškimai, susiję su meilės tarnyste Man.“

„Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: karmāṇi nirdahati kintu ca bhakti-bhājām. Visus žmones pančioja darbai, kuriais jie siekia pasitenkinimo, tačiau bhaktas darbuojasi tik norėdamas patenkinti Viešpatį, tad kentėti dėl savo veiklos pasekmių jam netenka. Gopių jausmų Kṛṣṇai, nors jie ir būtų panašūs į geismą, nepalyginsi su įprastomis moterų aistromis. Priežastį paaiškina Pats Kṛṣṇa. Atsidavimo tarnystės Kṛṣṇai darbai yra transcendentalūs, jie yra virš bet kurių karmos pasekmių.

„Brangiosios gopės, – tęsė Kṛṣṇa, – jūsų troškimas, kad tapčiau jūsų vyru, išsipildys, nes to prašydamos jūs garbinote deivę Kātyāyanī. Kitą rudenį susitiksime, ir Aš būsiu jūsų vyras. Aš pažadu.“

Pasitraukęs į medžių šešėlį, Kṛṣṇa jautėsi laimingas. Eidamas Jis kreipėsi į Vṛndāvanos gyventojus: „Brangus Stokakṛṣṇa, brangus Varūthapa, brangus Bhadrasena, brangus Sudāma, brangus Subala, brangus Arjuna, brangus Viśāla, brangus Ṛṣabha – pažvelkite į laiminguosius Vṛndāvanos medžius. Savo gyvenimą jie skyrė kitų labui. Jie patys kantriai kenčia visas gamtos skiriamas nelaimes – viesulus, liūtis, nepakeliamą kaitrą ir šaltį, tačiau žiūrėkit, kaip jie stengiasi palengvinti mūsų nuovargį ir suteikti mums savo pavėsį. Mielieji draugai, Aš manau, kad gimimas medžiais daro jiems garbę. Jie taip stengiasi suteikti kitiems savo pavėsį, kad panašūs į didžiadvasius, kilnius ir dosnius žmones, kurie visada suteiks išmaldą kiekvienam tiesiančiam ranką. Šie medžiai priglaus kiekvieną. Žmonėms jie teikia viską, ko reikia – lapus, žiedus, vaisius, pavėsį, šaknis, žievę, kvapnius prieskonius ir kurą. Jie – geriausias kilnaus gyvenimo pavyzdys. Jie panašūs į taurius žmones, kurie viską, ką turi – kūną, protą, darbus, intelektą ir žodžius – paaukojo gyvųjų esybių labui.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo vaikštinėjo Yamunos krantu, liesdamas medžių lapus ir vaisius, žiedus bei šakeles, ir šitaip šlovino jų dosnumą. Įvairūs žmonės gali skirtingai vertinti įvairios labdaringos veiklos naudą visuomenei, nelygu koks jų požiūris. Tuo tarpu Kṛṣṇos sąmonės judėjimo plėtojimas suteikia amžiną gėrį visiems. Visi turėtų būti pasirengę jį skleisti. Viešpats Caitanya mokė būti nuolankesniam už trypiamą žolę ir kantresniam už medį. Medžių kantrybę apibūdino Pats Kṛṣṇa. Skelbiantieji Kṛṣṇos sąmonę turėtų pasinaudoti Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Caitanyos pamokymais, kuriuos Jie neiškreipdami perteikė mokinių seka.

Eidamas per Vṛndāvanos mišką netoli Yamunos, Kṛṣṇa sustojo gražioje vietoje, atsisėdo ir leido karvėms atsigerti šalto, skaidraus upės vandens. Pavargę piemenukai, Kṛṣṇa ir Balarāma irgi numalšino troškulį. Po susitikimo su jaunosiomis gopėmis, kurios maudėsi Yamunoje, visą rytą Kṛṣṇa praleido su berniukais.