Kaip buvo išlaisvintos aukas atnašaujančių brāhmaṇų žmonos

Įdienojo, ir piemenukai labai išalko, nes dar buvo be pusryčių. Priėję prie Kṛṣṇos ir Balarāmos jie tarė: „Brangūs Kṛṣṇa ir Balarāma, Jūs esate visagaliai. Jūs galite užmušti daugybę demonų, tačiau šiandien mus užpuolė alkis ir neduoda ramybės. Sugalvokite ką nors jam numalšinti.“

Draugų prašomi, Kṛṣṇa ir Balarāma parodė Savo gailestingumą kelioms brāhmaṇų, kurie atnašavo aukas, žmonoms. Jos buvo didžios Viešpaties bhaktai, ir Kṛṣṇa pasinaudojo proga, norėdamas jas palaiminti. Jis tarė: „Brangūs draugai, čia netoliese gyvena brāhmaṇai. Eikite į jų namus. Dabar jie atnašauja Vedų aukas, vadinamas āṅgirasa, nes nori pakilti į rojaus planetas. Eikite pas juos.“ Tačiau perspėjo juos: „Brāhmaṇai, pas kuriuos jus siunčiu, – ne vaiṣṇavai. Ištarti Mūsų, Kṛṣṇos ir Balarāmos, vardus jiems liežuvis neapsiverčia. Jie labai uoliai gieda Vedų himnus, nors Vedų pažinimo tikslas – atrasti Mane. Kadangi Kṛṣṇos ir Balarāmos vardai jiems nepatinka, Mano vardu verčiau jų nieko neprašykite. Prašykite išmaldos Balarāmos vardu.“

Išmaldą įprasta duoti aukštos padėties brāhmaṇams, o Kṛṣṇa ir Balarāma gimė ne brāhmaṇų šeimoje. Balarāma buvo kṣatriyo Vasudevos sūnus, o Kṛṣṇa Vṛndāvanoje – vaiśyo Nandos Mahārājos. Nė vienas iš Jų nepriklausė brāhmaṇų luomui. Todėl Kṛṣṇa pamanė, kad aukas atnašaujantys brāhmaṇai, ko gero, išmaldos kṣatriyui ir vaiśyui nepanorės duoti: „Man jie atsakys išmaldos. Tad ištarkite bent jau Balarāmos vardą – galbūt kṣatriyui jie sutiks duoti išmaldą.“

Aukščiausiajam Dievo Asmeniui liepus, berniukai nuėjo pas brāhmaṇus ir ėmė prašyti išmaldos. Jie prisiartino prie brāhmaṇų suglaudę delnus ir puolė kniūbsti, reikšdami pagarbą: „O žemės dievai, teikitės išklausyti mus, vykdančius Viešpaties Kṛṣṇos ir Balarāmos valią. Tikimės, kad jūs gerai Juos pažįstate, ir linkime jums visokeriopos sėkmės. Kṛṣṇa ir Balarāma netoliese gano karves, o mes Juos lydime. Atėjome paprašyti maisto. Jūs – brāhmaṇai, religinių taisyklių žinovai, ir jeigu manytumėt, kad mus vertėtų sušelpti, duokite mums pavalgyti, kad mes su Kṛṣṇa ir Balarāma galėtume numalšinti alkį. Jus, brāhmaṇus, visuomenė ypač gerbia, ir visos religinio gyvenimo normos jums turėtų būti žinomos.“

Nors kaimo berniukams neprivalu buvo išmanyti visas vediškąsias religinių apeigų taisykles, jie leido suprasti, kad bendraudami su Kṛṣṇa ir Balarāma tas taisykles išmaną. Brāhmaṇus pavadinę „religinių taisyklių žinovais“, berniukai pasakė, kad jeigu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa ir Balarāma, prašo maisto, brāhmaṇai tučtuojau, ilgai nesvarstydami turėtų duoti ko nors pavalgyti, nes „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad yajñą, auką, derėtų atlikinėti tik Viešpačiui Viṣṇu patenkinti.

Berniukai tęsė: „Viešpats Viṣṇu, pasireiškęs Kṛṣṇos ir Balarāmos pavidalu, stovi ir laukia, tad paskubėkite duoti ką nors.“ Be to, jie paaiškino brāhmaṇams, kad maistą, kurį jie aukojo, jau galima valgyti. Dažniausiai vaiṣṇavai, tyri Viešpaties bhaktai, įprastinėse aukojimo apeigose nedalyvauja. Tačiau jie puikiai žino ritualus, kurie vadinasi dīkṣā, paśu-saṁsthā ir sautrāmaṇi. Valgyti galima po dīkṣos apeigų, prieš aukojant gyvulį bei prieš sautrāmaṇi apeigą, kai atnašaujami svaigalai. Berniukai tarė: „Dabar jau toks apeigų metas, kai mes galime paimti maistą – tai nebedraudžiama. Duokite mums pavalgyti.“

Viešpaties Kṛṣṇos ir Balarāmos palydovai buvo paprasti piemenukai, tačiau galėjo įsakinėti netgi atnašaujantiems ritualines Vedų aukas aukštos padėties brāhmaṇams. Tačiau smārta-brāhmaṇai, kuriems terūpėjo aukojimai, neišgirdo transcendentinių Viešpaties bhaktų liepimo. Jie netgi nesugebėjo tinkamai įvertinti to, kad išmaldos prašo Pats Aukščiausiasis Viešpats – Kṛṣṇa ir Balarāma. Brāhmaṇai išklausė argumentus, kurie buvo pateikti Kṛṣṇos ir Balarāmos vardu, tačiau tai jiems buvo nė motais – jie net nesiteikė kalbėti su berniukais. Tokie Viešpačiui neatsidavę brāhmaṇai, kad ir puikiausiai išmanantys Vedų aukojimo ritualus, yra tamsuoliai ir kvailiai, nors mano pasiekę dvasios tobulumo. Visi jų darbai beprasmiški, nes jie nežino Vedų tikslo. „Bhagavad-gītoje“ aiškinama, jog Vedų tikslas – suvokti Kṛṣṇą. Tegu jie ir gerai išmano Vedas bei ritualus, tačiau Kṛṣṇos jie nepažįsta, taigi jų Vedų supratimas yra paviršutiniškas. Ta proga prisimintina labai vertinga Viešpaties Caitanyos mintis. Jis pažymėjo: žmogui nebūtina gimti brāhmaṇo šeimoje, nes jeigu jis pažįsta Kṛṣṇą arba išmano Kṛṣṇos sąmonės mokslą, jis yra didesnis už brāhmaṇą ir vertas būti dvasiniu mokytoju.

Aukodami turėtume laikytis tam tikrų reikalavimų – aukojant svarbu deśa (vieta), kāla (laikas), pṛthag-dravya (įvairūs smulkiai apibūdinti kulto reikmenys), mantra (himnai), tantra (raštų liudijimai), agni (ugnis), ṛtvij (mokyti aukotojai), devatā (pusdieviai), yajamāna (atnašaujantys auką), kratu (pati auka) ir dharma(apeigos). Visi šie elementai skirti Kṛṣṇai patenkinti. Žinoma, jog Jis yra tas, kuris išties mėgaujasi visomis aukomis, nes yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo bei Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, kurios suvokti ar išgalvoti materialiu protu neįmanoma. Jis mums apsireiškia paprastu berniuku. Tačiau žmonėms, kurie tapatina save su kūnu, labai sunku Jį suvokti. Brāhmaṇai tesirūpino savo materialaus kūno patogumais ir tegalvojo vien apie tai, kaip pakilti į aukštesniųjų planetų buveines – svarga-vāsas. Todėl jie visiškai negalėjo suprasti Kṛṣṇos didybės.

Pamatę, jog brāhmaṇai nesiteikia su jais kalbėtis, berniukai labai nusiminė. Sugrįžę pas Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą jie papasakojo, kas įvyko. Išklausęs jų pasakojimą, Aukščiausiasis Asmuo nusišypsojo. Jis pasakė, kad neverta graužtis dėl brāhmaṇų elgesio, nes prašantiems išmaldos dažnai taip atsitinka, ir įtikino juos, kad renkant aukas ir prašant išmaldos nereikia tikėtis, jog visada seksis. Kai kur gali nepasisekti, tačiau nusivilti dėl to nereikėtų. Viešpats Kṛṣṇa paprašė berniukus grįžti atgal, tačiau šįsyk patarė kreiptis į atnašautojų brāhmaṇųžmonas. Jis pridūrė, kad brāhmaṇų žmonos – didžiai atsidavusios sielos. „Jos nuolat mąsto apie Mus. Eikite ir Mano bei Balarāmos vardu paprašykite ko nors pavalgyti. Aš įsitikinęs, kad jos duos jums visko, ko tik panorėsite.“

Vykdydami Kṛṣṇos valią, berniukai nedelsdami patraukė pas brāhmaṇų žmonas. Brāhmaṇų žmonas jie rado namuose labai dailiai pasipuošusias. Išreiškę savo pagarbą, berniukai tarė: „Brangiosios motinos, priimkite nuolankią pagarbą ir išklausykite mus. Norime jums pranešti, jog netoliese apsistojo Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma. Jie atginė čia Savo kaimenes. Tebus jums žinoma, jog tai Jie atsiuntė mus. Mes labai išalkę ir atėjome prašyti maisto Kṛṣṇai, Balarāmai ir sau.“

Išgirdusios apie tai, brāhmaṇų žmonos labai susirūpino Kṛṣṇa ir Balarāma. Jų elgesys buvo spontaniškas. Nereikėjo aiškinti, kad Kṛṣṇa ir Balarāma nepaprasti žmonės. Vos išgirdusios Jų vardus, brāhmaṇų žmonos labai panoro Juos pamatyti. Nuolatos mąstydamos apie Kṛṣṇą jos tobulėjo, nes praktikavo geriausią mistinės meditacijos formą. Brāhmaṇų žmonos puolė krauti į puodynes skanius valgius. Vyko aukojimas, ir visi valgiai buvo labai gardūs. Pridėjusios maisto tiek, kad jo užtektų geroms vaišėms, jos išskubėjo pas Kṛṣṇą – savo karščiausios meilės tikslą, tarsi upės į jūrą.

Jau seniai brāhmaṇų žmonoms magėjo pamatyti Kṛṣṇą. Tačiau kai tik jos susiruošė eiti pas Jį, vyrai, tėvai, sūnūs bei giminaičiai ėmė prašyti, kad jos liktų namuose. Bet jos nepaklausė. Kai bhaktas pradeda ilgėtis Kṛṣṇos, žemiškieji saitai jam neberūpi. Moterys atskubėjo į Vṛndāvanos mišką, ošiantį ant Yamunos krantų. Miške vešėjo jauni vijokliai, gėlės, įvairios žolės, medžiai ir krūmai. Ten jos pamatė Kṛṣṇą ir Balarāmą, kurie su mylimais draugais ganė karves.

Brāhmaṇų žmonoms atėjus, Kṛṣṇa vilkėjo auksu žėrinčiais rūbais. Ant Jo kaklo kabėjo daili miško gėlių girlianda, o į plaukus buvo įsegta povo plunksna. Išsidažęs paprastais Vṛndāvanos dažais, Jis atrodė tarsi šokėjas teatro scenoje. Kṛṣṇa stovėjo viena ranka atsirėmęs į draugo petį, o kitoje laikė lotoso žiedą. Jo ausis puošė lelijos, ant kūno buvo nupiešti tilakos ženklai, ir Jis žavingai šypsojosi. Dabar brāhmaṇų žmonos savo akimis pamatė Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, apie kurį tiek girdėjo, nuolat mąstė ir kuris buvo joms toks brangus. Jos susitiko su Kṛṣṇa akis į akį, ir pro jų akis Kṛṣṇa prasiskverbė į jų širdis.

Brāhmaṇų žmonos glaudė Kṛṣṇą prie savęs, kiek troško jų širdys, ir išsiskyrimo ilgesys netrukus aprimo. Jos buvo tarsi didieji išminčiai, kurie kaupdami žinias pagaliau įsilieja į Aukščiausiojo būtį. Viešpats Kṛṣṇa, visų širdyse gyvenanti Supersiela, suprato jų mintis. Jos atėjo čia, nepaisydamos giminių, tėvų, vyrų ir brolių draudimo, užmiršusios namų pareigas. Jos tenorėjo pamatyti Jį, kuris buvo jų gyvenimas ir siela. Jos pasielgė taip, kaip Kṛṣṇa nurodė „Bhagavad-gītoje“: „Palik visas žemiškąsias bei religines pareigas ir atsiduok Man.“ Taigi brāhmaṇų žmonos iki galo įvykdė „Bhagavad-gītos“ nurodymą, ir Kṛṣṇa, meiliai šypsodamasis, ėmė su jomis kalbėtis. Beje, kai Kṛṣṇa įžengė į jų širdis, jos glaudė Jį prie savęs ir su Juo susiliejusios juto transcendentinę palaimą. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo neprarado Savo individualumo, o visos brāhmaṇųžmonos išlaikė savąjį. Taigi ir Viešpats, ir brāhmaṇų žmonos patyrė būties vienovę, tačiau jų individualybė nebuvo pažeista. Kai vienas mylimasis paklūsta kitam, užmiršdamas save, tai yra vienovė. Apie šį jausmą Viešpats Caitanya kalbėjo „Śikṣāṣṭakoje“: Kṛṣṇai valia daryti ką nori, tačiau bhaktas privalo visados išsaugoti savo ir Jo norų vienovę, t.  y. prisiderinti prie jų. Tokios vienovės pavyzdys buvo brāhmaṇų žmonų meilė Kṛṣṇai.

Kṛṣṇa pasveikino jas: „Mielosios brāhmaṇų žmonos, jums nusišypsojo sėkmė ir Aš džiaugiuosi jus matydamas. Pasakykite, ką galėčiau jums padaryti. Jūs atėjote norėdamos pamatyti Mane, nors jūsų giminės, tėvai, broliai bei vyrai visaip kliudė ir draudė, taigi pasielgėte visiškai teisingai. Žmogus, kuris elgiasi taip, kaip jūs, išties žino, kas jam naudinga, nes transcendentinė meilės tarnystė Man be jokių išskaičiavimų ir apribojimų teikia gyvosioms būtybėms tikrąjį gėrį.“

Viešpats Kṛṣṇa čia pabrėžia, jog sąlygota siela aukščiausią tobulumo pakopą pasiekia atsiduodama Jam. Kitas pareigas reikia stačiai užmiršti. Toks visiškas atsidavimas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – tinkamiausias kelias sąlygotai sielai pasiekti Jį, nes iš tikrųjų Viešpats ir yra aukščiausias meilės objektas. Visi myli Kṛṣṇą, tačiau kiekvienas tai suvokia pagal savo pažinimo lygį. Palengva žmogus ima suprasti, jog tikrasis „aš“ – dvasinė siela, o ji yra ne kas kita, kaip neatsiejama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Taigi Aukščiausiasis Viešpats – galutinis meilės tikslas ir Jam reikia skirti visą save. Atsidavimas Aukščiausiajam Viešpačiui – geriausia, ką gali pasirinkti sąlygota siela. Mūsų gyvybė, nuosavybė, namų židinys, žmona, vaikai, namai, tėvynė, visuomenė ir kiti taip mums brangūs dalykai tėra Aukščiausiojo Dievo Asmens pasireiškimai. Jis – pagrindinis meilės objektas, nes tai Jis teikia mums džiaugsmą, apsireikšdamas įvairiausiais būdais – pagal fizinę, psichinę ar dvasinę mūsų būklę.

„Dabar mielosios brāhmaṇų žmonos, – tarė Kṛṣṇa, – galite grįžti namo. Atnašaukite aukas, tarnaukite savo vyrams, atlikite namų pareigas, kad vyrai būtų jumis patenkinti ir kaip dera pabaigtų pradėtus aukojimus. Juk jūsų vyrai – šeimos žmonės ir be jūsų pagalbos vargu ar įvykdys savo pareigas.“

Brāhmaṇų žmonos atsakė: „Brangus Viešpatie, Tau nederėtų taip kalbėti. Tu pažadėjai, kad visada apginsi Savo bhaktus, ir dabar turi tesėti šį pažadą. Kas Tau atsiduoda, tas nebegrįš į sąlygotą materialią būtį. Mes tikimės, jog Savo pažadą Tu įvykdysi. Mes atsidavėme Tavo lotoso pėdoms, kurios nubertos tulasī lapeliais, ir visai nenorime palikti šio prieglobsčio ir grįžti pas vadinamuosius gimines, draugus bei visuomenę. Ką mes pasakysim grįžusios namo? Vyrai, broliai, tėvai, sūnūs, motinos bei draugai nebepriims mūsų, nes mes juos palikome. Grįžti nebėra kur. Tad neragink mūsų eiti namo, o leisk pasilikti prie Tavo lotoso pėdų ir amžinai gyventi Tavo prieglobsty.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo atsakė: „Mielosios brāhmaṇų žmonos, būkit ramios – vyrai neatstums jūsų, ir nei broliai, nei sūnūs, nei tėvai jūsų neatsižadės. Jūs esate tyrai atsidavusios Man sielos, ir ne tik jūsų giminė, bet visi žmonės ir pusdieviai džiaugsis jumis.“ Kṛṣṇa glūdi visų širdyse ir yra Supersiela. Taigi kai žmogus tyrai atsiduoda Viešpačiui Kṛṣṇai, jis tuoj pat ima visiems patikti. Tyras Viešpaties bhaktas niekada niekam nejunta priešiškumo. Todėl protingas žmogus nebus priešiškas tyram bhaktai. „Transcendentinė meilė Man nepriklauso nuo kūniškų ryšių, – tęsė Kṛṣṇa, – ir visi nuolat apie Mane mąstantys žmonės neabejotinai sugrįš pas Mane ir amžinai bus su Manimi.“

Išklausiusios Aukščiausiojo Dievo Asmens valią, brāhmaṇų žmonos grįžo namo pas vyrus. Džiaugdamiesi, kad žmonos sugrįžo, brāhmaṇai kartu su jomis, kaip ir nurodoma śāstrose, atliko aukojimus. Vedose reikalaujama, kad religines apeigas vyras ir žmona atliktų kartu. Brāhmaṇų žmonoms sugrįžus, aukojimas buvo atliktas kaip pridera, pagal visas taisykles. Beje, viena brāhmaṇo žmona, jėga sulaikyta nuo pasimatymo su Kṛṣṇa, pradėjo medituoti į šį, iš pasakojimų susikurtą Kṛṣṇos paveikslą ir, paskendusi mintyse apie Kṛṣṇą, paliko savo materialųjį kūną, kurį jai buvo suteikę gamtos dėsniai.

Śrī Govinda, amžinai džiaugsmingas Dievo Asmuo, apreiškė Savo transcendentinius žaidimus ir, nužengęs paprasto žmogaus pavidalu, suvalgė brāhmaṇų žmonų pasiūlytus valgius. Šitaip Jis nori patraukti paprastus žmones į Kṛṣṇos sąmonę. Jo kalba ir grožis sužavėjo Vṛndāvanos karves, piemenukus ir mergaites.

Kai žmonos grįžo iš susitikimo su Kṛṣṇa, atnašavusieji aukas brāhmaṇai ėmė gailėtis nusidėję – juk jie nepavalgydino Aukščiausiojo Dievo Asmens. Pagaliau jie suprato savo klaidą: dėl Vedų ritualų jie užmiršo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris tarsi paprastas žmogus atėjo ir paprašė pavalgydinamas. Matydami, koks tvirtas jų žmonų tikėjimas ir kaip jos atsidavusios Viešpačiui, brāhmaṇai visaip save barė. Jie labai krimtosi, kad jų žmonos sugebėjo įtikti Viešpačiui, o jie patys net nenutuokė, ką reiškia mylėti Aukščiausiąją Sielą ir su transcendentine meile tarnauti Jai. Jie svarstė: „Teprasmenga gimimas brāhmaṇais! Teprasmenga Vedų raštų išmanymas! Teprapuola didieji atnašavimai ir visos taisyklės! Teprapuola šeima! Tepradingsta mūsų patirtis ir tiksliai, pagal šventraščių taisykles atliktos apeigos! Tepražūva visa tai, jei mes neišmokome su transcendentine meile tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris nepasiekiamas spėlionių apniktiems protui, kūnui bei jutimams!“

Ne veltui apgailestavo mokyti brāhmaṇai, Vedų ritualų žinovai. Religinių pareigų vykdymas neugdant Kṛṣṇos sąmonės – tuščias laiko ir jėgų švaistymas. „Išorinė Kṛṣṇos galia, – tęsė brāhmaṇai, – nepaprastai galinga, ji sukuria iliuziją, kuriai nepasipriešins net didžiausias yogas mistikas. Mes, patyrę brāhmaṇai, laikomi kitų visuomenės narių mokytojais, tačiau išorinė galia apgavo mus. Kokios laimingos šios moterys, gyvenimą atidavusios Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai. Kaip lengvai jos nusimetė šeimos saitus, kurių atsikratyti taip sunku. Šeimyninis gyvenimas – tarsi gilus šulinys, kuris teprailgina materialias kančias.“

Moterys dažniausiai yra atviraširdės ir greitai priima Kṛṣṇos sąmonę, o patyrusios meilę Kṛṣṇai gali be didelių pastangų išsivaduoti iš māyos gniaužtų, kuriuos sunkiai įveikia netgi vadinamieji protingi ir mokyti vyrai.

Vedų nuostatos moterims draudžia atlikti apvalomuosius įšventinimus – joms neįteikiama šventoji virvelė, neleidžiama gyventi dvasinio mokytojo āśramoje kaip brahmacāriṇī. Moterims nerekomenduojama griežta drausmė ir joms ne ypač sekasi nagrinėti filosofinius klausimus apie savęs pažinimą. Be to, iš prigimties jos nėra tyros širdies ir ne itin linksta prie dorų, dvasinių poelgių. „Bet argi nenuostabu, kad jos patyrė transcendentinę meilę Kṛṣṇai? Mes, kuriuos visi laiko apvalomųjų apeigų žinovais, pernelyg žavimės materialiuoju gyvenimu ir nepajėgiame suvokti tikrojo savo poelgių tikslo. Nors piemenukai minėjo mums Kṛṣṇą ir Balarāmą, tačiau mes buvome Jiems nepagarbūs. Dabar mums aišku, jog Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pasiuntęs Savo draugus prašyti maisto, iškrėtė pokštą, kuris prilygsta malonei. Antraip, kam gi Jis būtų juos siuntęs? Jų alkį Jis galėjo numalšinti ir be mūsų pagalbos – tereikėjo Jam panorėti.“

Sužinojęs, kad Kṛṣṇa vertėsi iš karvių ganymo, kas nors tvirtins, jog Viešpats nėra Pats Sau pakankamas. Sužinojęs, jog Kṛṣṇa iš tikrųjų išalko, jis gali įtarti, jog maistas Jam vis dėlto reikalingas. Tačiau prisiminkime, kad Kṛṣṇai nuolat tarnauja sėkmės deivė. Pastovi tarnystė Kṛṣṇai gali padėti atsikratyti blogo įpročio nenustygti vietoje. Vedų raštuose – „Brahma-saṁhitoje“ teigiama, jog Kṛṣṇos buveinėje Jam labai pagarbiai tarnauja ne viena, o daugybė tūkstančių sėkmės deivių. Taigi manyti, kad Kṛṣṇai reikėjo brāhmaṇų maisto – iliuzija. Tai gudrybė, kuria Jis tenorėjo parodyti, kokia malonė yra su tyru atsidavimu Jam patarnauti. Smulkūs Vedų ritualų aprašymai, tinkamas aukai laikas ir vieta, įvairūs apeigų reikmenys, Vedų himnai, žynys, galįs atlikti aukojimą, ugnis, pusdieviai, aukos atnašautojas bei religijos principai – visa tai skirta Kṛṣṇai pažinti, nes Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats Viṣṇu ir visų yogų mistikų valdovas.

„Jis apsireiškė Yadu giminėje kaip vaikas. Mes buvome tokie neišmanėliai, jog nesupratome, kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – kalbėjo brāhmaṇai. – Tačiau, kita vertus, mes galime didžiuotis savo nepaprastomis žmonomis, kurios įstengė su tyra transcendentine meile patarnauti Viešpačiui, nors mes atkakliai tam priešinomės. Nuolankiausiai lenkiamės Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdoms. Jo iliuzijos galia – māyā – panardina mus į karminę veiklą. Todėl prašome Viešpatį maloningai atleisti mums, nes mes tesame paprasčiausi išorinės Jo galios vergai.“

Taip brāhmaṇai atgailavo dėl savo nuodėmingos veiklos. Jie norėjo patys išreikšti pagarbą Kṛṣṇai, tačiau nėjo pas jį, nes bijojo Kaṁsos. Kitaip sakant, žmogui, kuris neapsivalė per atsidavimo tarnystę, labai sunku visiškai atsiduoti Dievo Asmeniui. Mokytieji brāhmaṇai ir jų žmonos – akivaizdus pavyzdys. Brāhmaṇųžmonos, tyros atsidavimo tarnystės įkvėptos, nepaisė jokių kliūčių. Jos nedvejodamos ėjo pas Kṛṣṇą. O brāhmaṇai, nors ilgainiui ir suvokė Viešpaties visagalybę ir atgailavo, vis dėlto bijojo karaliaus Kaṁsos, nes buvo pernelyg paskendę karminėje veikloje.