Govardhanos kalvos garbinimas

Brāhmaṇų, kurie pernelyg didelį dėmesį skyrė Vedų aukojimams, istorijai baigiantis, Kṛṣṇa ir Balarāma pastebėjo, kad panašią auką rengia ir piemenys, norėdami patenkinti dangaus valdovą Indrą, kuris rūpinasi, kad niekam nestigtų vandens. „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad Kṛṣṇos bhaktas tvirtai žino, jog Kṛṣṇos sąmonė ir transcendentinė meilės tarnystė atpalaiduoja žmogų nuo visų kitų pareigų. Tyram Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai nereikia atlikinėti ritualinių apeigų, kurias nurodo Vedos, ir nebūtina garbinti pusdievių. Tas, kuris tapo Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas, jau atliko visas Vedų apeigas ir pagerbė visus pusdievius. Atlikdamas Vedų ritualines apeigas ir garbindamas pusdievius, žmogus nepažengs atsidavimo tarnystėje Kṛṣṇai. Bet tas, kuris visiškai atsidėjo Viešpaties tarnystei, jau įvykdė visus Vedų nurodymus.

Gyvendamas Vṛndāvanoje Kṛṣṇa norėjo paskatinti Savo bhaktus nutraukti šią veiklą ir užsiimti tik atsidavimo tarnyste Jam. Kṛṣṇa, visaregis Dievo Asmuo, žinojo, kad piemenys ruošiasi atnašauti auką Indrai, tačiau, laikydamasis mandagumo taisyklių, Jis labai nuolankiai ir pagarbiai pasiteiravo apie tai Nandos Mahārājos bei kitų vyresniųjų.

Kṛṣṇa paklausė: „Brangus tėve, atrodo, ruošiamasi dideliam aukojimui? Ką duos šis aukojimas ir kam jis skirtas? Kaip jis atliekamas? Papasakok Man apie tai. Norėčiau sužinoti apie šias apeigas ir koks jų tikslas.“ Tėvas Nanda Mahārāja į Jo klausimą neatsakė, nes manė, jog vaikas per mažas, kad suprastų painią yajñosatlikimo tvarką. Tačiau Kṛṣṇa buvo atkaklus: „Brangus tėve, šventas kilniaširdis žmogus neturi paslapčių. Jis neskirsto žmonių į draugus ir priešus, nes visada visiems atviras. Netgi ne itin kilnios širdies žmogus nieko neslepia nuo šeimos narių bei draugų – nebent nuo priešų. Tad ir tu neturėtum nuo Manęs ko nors slėpti. Visi žmonės pasinėrę į karminę veiklą. Kai kurie žmonės žino, kam ji skirta, ir pažįsta jos vaisius, o kiti veikia nežinodami nei jos tikslų, nei pasekmių. Žmogus, kuris veikia su tobulu išmanymu, gauna pilnavertį rezultatą, o tasai, kuris veikia be išmanymo, gerų rezultatų nepasiekia. Tad paaiškink, koks jūsų ruošiamų aukų tikslas. Ar aukojimas vyks pagal Vedų nurodymus, ar tai bus paprasčiausia žmonių šventė? Papasakok apie šį aukojimą smulkiau.“

Smalsiam Kṛṣṇai Nanda Mahārāja atsakė: „Mielas berniuk, šios apeigos, galima sakyti, tradicinės. Mes turime padėkoti tam, kuris valdo lietų, – Mahārājai Indrai, nes lietus priklauso nuo valdovo Indros malonės. Debesys – tai jo pasiuntiniai, o vanduo mūsų gyvenime labai daug reiškia. Todėl šia auka mes norime sušvelninti valdovo Indros širdį, nes jis siunčia pakankamai debesų, kad užtektų lietaus sėkmingai įdirbti žemę. Vanduo mums labai svarbus. Be lietaus negalėtume ūkininkauti ir išauginti grūdų. Be lietaus neįmanoma gyventi. Jo reikia, kad sėkmingai atliktume šventas apeigas, kad geriau gyventume, pagaliau, kad pasiektume išsilaisvinimą. Todėl mums nevalia atsisakyti tradicinių apeigų. Žmogui maža garbės, jeigu jis, paveiktas geismo, godumo ar baimės, apleidžia tradicines apeigas.“

Išklausęs Nandą Mahārāją, Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tėvo ir visų Vṛndāvanos piemenų akivaizdoje prašneko žodžiais, kurie turėjo užrūstinti dangaus valdovą Indrą. Jis pasiūlė neatnašauti aukos. Priežastys, dėl kurių Jis įkalbinėjo visus neatnašauti Indrai aukų, buvo dvi. Pirmiausia, kaip pasakyta „Bhagavad-gītoje“, nedera garbinti pusdievių dėl materialių gėrybių. Šios gėrybės laikinos, o tai, kas laikina, domina tik menkai išmanančius žmones. Be to, net ir laikinas malones, kurias mes tariamės gauną iš pusdievių, iš tikrųjų siunčia Aukščiausiasis Dievo Asmuo. „Bhagavad-gītoje“ aiškiai pasakyta: mayaiva vihitān hi tān.Visas pusdievių malones iš tiesų teikia Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Be Aukščiausiojo Dievo Asmens valios niekas negali suteikti jokių malonių. Deja, kartais materialios gamtos veikiami pusdieviai ima keltis į puikybę. Laikydami save pasaulio valdovais, jie pamiršta, jog viskas priklauso nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens valios. „Śrīmad-Bhāgavatam“ nurodoma, kad Kṛṣṇa taip pasielgė norėdamas sukelti valdovo Indros rūstį. Kṛṣṇa nužengė į žemę visų pirma tam, kad sunaikintų demonus ir apgintų bhaktus. Žinia, valdovas Indra irgi buvo bhaktas, o ne demonas, bet kadangi jis išpuiko, Kṛṣṇa nutarė jį pamokyti. Pirmiausia Kṛṣṇa nutarė supykdyti Indrą, sustabdydamas Indra-pūją, kuriai ruošėsi Vṛndāvanos piemenys.

Turėdamas minty šį kėslą, Kṛṣṇa prašneko tarsi bedievis, išpažįstąs karma-mīmāṁsos filosofiją. Šios pasaulėžiūros šalininkai nepripažįsta Dievo Asmens visavaldystės. Jie teigia, kad dorai dirbantis žmogus gaus, ko nusipelnė. Jų nuomone, jeigu Dievas, kuris apdovanoja už padarytus darbus, ir yra, Jo garbinti nebūtina, nes nedirbančiam žmogui Viešpats malonių nesiųs. Jie sako, kad žmonės, užuot garbinę pusdievius ar Dievą, pirmiausia turėtų stengtis kuo geriau atlikti savo pareigas, ir jiems tikrai bus atlyginta. Taigi Viešpats Kṛṣṇa ėmė aiškinti Savo tėvui karma-mīmāṁsos filosofijos pagrindus. „Brangus tėve, – sakė Jis, – Aš nemanau, jog norint sėkmingai dirbti žemę reikėtų garbinti kokį nors pusdievį. Visos gyvosios būtybės gimsta pagal savo ankstesnę karmą, o pasitraukdamos iš gyvenimo nusineša karmą, kurią įgijo dabar. Kokios gyvybės rūšies kūną gauname ir koks pavidalas mums tenka, priklauso nuo mūsų praeities darbų, o šio gyvenimo poelgiai nulems kitą mūsų gimimą. Materialios laimės ir kančios pojūtis, gyvenimo patogumai ir nepritekliai – tai vis mūsų darbų ankstesniame ar šiame gyvenime vaisiai.“

Nanda Mahārāja ir kiti vyresnieji bendruomenės nariai ėmė įrodinėti, kad, nepatenkinus viešpataujančios dievybės, vien materialia veikla gerų rezultatų nepasieksi. Ir tai tikra tiesa. Juk kartais net ir geriausio specialisto gydomas ligonis miršta, nors jam suteikiama tobuliausia medicinos pagalba. Taigi net ir geriausia medicinos pagalba bei patyrusio mediko pastangos savaime dar nėra ligonio pasveikimo priežastis – čia pasireiškia ir Aukščiausiojo Dievo Asmens ranka. Tėvų rūpinimasis vaiku irgi nėra jo gerovės priežastis. Kartais net ir labai rūpestingų tėvų vaikai išauga netikę arba numiršta. Taigi rezultatą lemia ne vien materialios priežastys. Reikia Aukščiausiojo Dievo Asmens valios. Todėl Nanda Mahārāja ir sakė, kad, norint gauti gerą derlių iš žemės, būtina patenkinti Indrą – vyriausiąją lietaus dievybę. Tačiau Viešpats Kṛṣṇa su tuo nesutiko, sakydamas, kad pusdieviai apdovanoja tik tuos, kurie vykdo nurodytas pareigas. Pusdieviai negali apdovanoti žmogaus, kuris neatlieka pareigų. Taigi pusdieviai yra priklausomi nuo to, ar žmogus vykdo pareigas, ir apdovanodami žmogų jie nėra visagaliai.

„Brangus tėve, garbinti pusdievį Indrą visiškai nebūtina, – pasakė Viešpats Kṛṣṇa, – kiekvienas gaus tai, ko nusipelnė, ir be šio garbinimo. Gyvenimas rodo, kad žmogus daro tai, į ką linkęs, taigi gyvųjų būtybių polinkiai ir nulemia jų veiklos rezultatą, kad ir kas jie būtų – žmonės ar pusdieviai. Gyvosios būtybės gauna geresnius ar blogesnius kūnus, susikuria sau priešus ar draugus arba lieka kam nors abejingos tik todėl, kad kiekviena gyva būtybė vis kitaip veikia. Visi turėtume stengtis vykdyti tas pareigas, į kurias linksta prigimtis, ir nešvaistyti jėgų įvairių pusdievių garbinimui. Jeigu pareigos atliekamos tinkamai, pusdieviai bus patenkinti, taigi juos garbinti nebūtina. Verčiau gerai atlikime mums skirtas pareigas. Iš tikrųjų nevykdant pareigų laimė neįmanoma. Todėl tas, kuris sąžiningai nevykdo nurodytųjų pareigų, lyginamas su puolusia moterimi. Brāhmaṇų pareiga – aiškintis Vedas. Valdovų kṣatriyų pareiga – ginti valdinius. Vaiśyų luomo pareiga – ūkininkauti, prekiauti ir globoti karves, o śūdrų – tarnauti aukštesniųjų klasių žmonėms: brāhmaṇams, kṣatriyams ir vaiśyams. Mes priklausome vaiśyams ir mūsų pareiga – ūkininkauti, prekiauti žemės ūkio produktais, globoti karves ir tvarkyti piniginius reikalus.“

Kṛṣṇa priskyrė Save vaiśyų luomui, nes Nanda Mahārāja laikė didelę karvių bandą, kurią ganė Kṛṣṇa. Jis išvardijo keturis vaiśyų verslus – tai žemės ūkis, prekyba, karvių globa ir piniginiai reikalai. Nors vaiśyai gali dirbti bet kurį iš minėtų darbų, pagrindiniu Vṛndāvanos užsiėmimu buvo karvių priežiūra.

Kṛṣṇa tėvui dar pasakė: „Kosminis pasaulis yra valdomas trijų materialios gamtos guṇų – dorybės, aistros ir neišmanymo. Šios trys guṇos sukuria, palaiko ir naikina pasaulį. Debesis atsiranda veikiant aistros guṇai, tad lietaus priežastis – aistros guṇa. Po lietaus gyvosios būtybės sulaukia jo vaisių – suklesti žemės ūkis. Kuo čia dėtas Indra? Jeigu jūs Indrai ir neįsiteiktumėt, ką jis padarys? Indra nėra mums ypač naudingas. Jis siunčia lietų ir į vandenyną, kur vandens visiškai nestokoja. Jis laisto tiek vandenyną, tiek žemę, tad garbinti jį mums nėra prasmės. Mums juk nereikia keltis į kitą miestą, kaimą ar svečią šalį. Miestų pastatai tarsi rūmai, tačiau mes visiškai gerai gyvename ir čia, Vṛndāvanos miške. Mūsų gyvenimas labiausiai susijęs su Govardhanos kalva ir Vṛndāvanos mišku. Tai ir yra mūsų pasaulis. Taigi, brangus tėve, pradėkite auką vietos brāhmaṇams ir Govardhanos kalvai, o su Indra nesusidėkime.“

Išgirdęs šiuos Kṛṣṇos žodžius, Nanda Mahārāja tarė: „Brangusis berniuk, jei Tu prašai, aš pasirūpinsiu, kad būtų surengtas dar vienas aukojimas vietos brāhmaṇams bei Govardhanos kalvai. Bet atlikime ir Indra-yajños auką.“

Tačiau Kṛṣṇa atsakė: „Brangusis tėve, verčiau nedelsk. Pasiruošimas aukojimui, kurį Tu ketini surengti Govardhanai ir vietos brāhmaṇams, atims daug laiko. Indra-yajñai jau viskas paruošta, surinkti visi būtini reikmenys, tad geriau nedelsdamas pradėk auką Govardhanos kalvai bei vietos brāhmaṇams.“

Galų gale Mahārāja Nanda nusileido. Tada piemenys ėmė klausinėti Kṛṣṇos, kaip Jis norėtų atnašauti yajñą,ir Kṛṣṇa pareiškė: „Iš yajñai skirtų grūdų bei lydyto sviesto pagaminkite skanių valgių. Paruoškite ryžius, dālą,chalavą, pakoras, puri ir įvairiausius pieno patiekalus – saldžius ryžius, rabrī, saldžius rutuliukus, sandeśą, rasagullas bei laḍḍu. Sukvieskite mokytus brāhmaṇus, kurie moka giedoti Vedų himnus ir ugnyje atnašauti aukas. Negailėkite jiems grūdų. Po to papuoškite karves ir gerai jas pašerkite. Kai tai padarysite, išdalinkite brāhmaṇams pinigų. O dėl menkesnių padarų, pavyzdžiui, šunų, bei žemesniųjų sluoksnių („penktosios klasės“) atstovų – caṇḍālų, kurie laikomi „neliečiamaisiais“, tai juos irgi galima sočiai pamaitinti prasādam. Padavę karvėms geriausios žolės, pradėkite aukojimą, kuris vadinasi Govardhana-pūjā. Ši auka suteiks Man didžiulį malonumą.“

Iš esmės Viešpats Kṛṣṇa čia apibrėžė ekonominę vaiśyų bendruomenės veiklą. Visi turi savo vaidmenį – tiek žmonijos sluoksnių atstovai, tiek gyvuliai – karvės, šunys, ožkos ir kt. Visi turėtų darbuotis bendram visuomenės labui, o visuomenę sudaro ne tik gyvoji, bet ir negyvoji gamta – kalnai, žemė. Vaiśyai privalo rūpintis visuomenės gerove – tiekti grūdus, globoti karves, rūpintis maisto pervežimu, tvarkyti finansų bei banko reikalus.

Kṛṣṇa paaiškina, jog globoti karves yra svarbiau negu rūpintis šunimis ir katėm, be kurių šiuolaikinis žmogus negali gyventi, nors pastarųjų vėlgi nereikia niekinti. Kitas dalykas, apie kurį Jis kalba, yra tai, kad aukštesniųjų klasių žmonės neturėtų palikti be globos caṇḍālų, arba „neliečiamųjų.“ Kiekvienas yra svarbus, tačiau vieni visuomenės nariai už visuomenės vystymąsi atsako tiesiogiai, o kiti – netiesiogiai. Tačiau Kṛṣṇos sąmonėje nuosekliai rūpinamasi visų gerove.

Kṛṣṇos sąmonės judėjimas tęsia Govardhana-pūjos aukojimų tradiciją. Viešpats Caitanya nurodė: jeigu garbintinas Kṛṣṇa, garbintinas ir Jo kraštas – Vṛndāvana bei Govardhanos kalva. Šiuos žodžius patvirtina ir Viešpaties Kṛṣṇos teiginys, kad Govardhana-pūjā tolygi Jo Paties garbinimui. Nuo to laiko Govardhana-pūjā švenčiama iki šiol. Ji vadinasi Annakūṭa. Visose Vṛndāvanos ir ne tik Vṛndāvanos šventyklose šioms apeigoms ruošiamos gausios vaišės, ir visi susirinkusieji dosniai vaišinami. Kartais valgiai mėtomi į minią, ir ji džiūgaudama renka juos nuo žemės. Tai pavyzdys, kuris rodo, jog Kṛṣṇai paaukotas maistas prasādamnesusitepa netgi nukritęs ant žemės. Todėl žmonės su didžiausiu malonumu jį renka ir valgo.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa patarė piemenims nutraukti Indra-yajñą ir pradėti Govardhana-pūją, norėdamas nubausti Indrą, kuris ėmė pernelyg didžiuotis aukščiausio dangaus planetų valdovo padėtimi. Nanda Mahārāja, o jam įkandin ir kiti piemenys – nuoširdūs ir paprasti žmonės sutiko su Kṛṣṇos pasiūlymu ir viską padarė taip, kaip Jis sakė. Jie pagarbino Govardhaną ir apėjo aplink visą kalvą. (Šiais laikais, kaip ir tada, kai Kṛṣṇa įvedė Govardhana-pūją, Vṛndāvanos gyventojai pasipuošę susirenka prie kalvos, atgena karves ir garbina Govardhaną, eidami aplink ją.) Vykdydami Viešpaties Kṛṣṇos valią, Nanda Mahārāja ir piemenys sukvietė mokytus brāhmaṇus ir ėmė garbinti Govardhanos kalvą – giedojo Vedų himnus ir aukojo prasādą. Į šventę atėję Vṛndāvanos gyventojai išpuošė savo karves ir pašėrė jas žole. Gindami priekyje karves, jie patraukė aplink kalvą. Gopės, apsivilkusios puošniais drabužiais, važiavo aplink kalvą jaučiais kinkytais vežimais ir giesmėmis šlovino Kṛṣṇos žaidimus. Govardhana-pūjoje dalyvaujantys brāhmaṇai, žyniai, laimino piemenis ir jų žmonas gopes.

Kai viskas buvo paruošta, Kṛṣṇa apreiškė Save milžinišku transcendentiniu pavidalu ir paskelbė Vṛndāvanos gyventojams, kad Govardhanos kalva – tai Jis Pats. Kṛṣṇa norėjo įtikinti Savo bhaktas, kad Govardhanos kalva ir Kṛṣṇa – tapatūs. Po to Kṛṣṇa ėmė valgyti visus čia paaukotus valgius. Govardhanos kalvos ir Kṛṣṇos tapatumas visų pripažįstamas iki šiol, o Govardhanos akmenys didžių bhaktų garbinami lygiai taip, kaip garbinama Kṛṣṇos Dievybė šventyklose. Bhaktai renka nuo Govardhanos kalvos mažas uolienos nuolaužas ar akmenukus ir garbina juos. Tai tolygu garbinti Dievybę. Kṛṣṇos pavidalas, kuris ėmė valgyti aukas, egzistavo atskirai, o Pats Kṛṣṇa kartu su Vṛndāvanos gyventojais lenkėsi Jam ir Govardhanos kalvai. Lenkdamasis milžiniškam Savo Paties pavidalui bei Govardhanos kalvai, Kṛṣṇa sakė: „Tik pažvelkit, Govardhanos kalva įgavo milžinišką pavidalą ir išreiškė palankumą, priimdama mūsų aukas.“ Kṛṣṇa dar pridūrė susirinkusiems: „Tas, kuris neseks Mano pavyzdžiu ir negarbins Govardhanos kalvos, neras laimės. Ant Govardhanos kalvos knibžda daugybė gyvačių, ir tie, kurie nepagerbs Govardhanos, žus nuo jų įkandimų. Jei Govardhanos apylinkių žmonės nori, kad nuo jų karvių ir nuo jų pačių nenusigręžtų laimė, tegarbina kalvą taip, kaip Aš nurodžiau.“

Atlikę Govardhana-pūjos auką, Vṛndāvanos gyventojai įvykdė Kṛṣṇos, Vasudevos sūnaus, valią ir grįžo į namus.