Niokojanti liūtis Vṛndāvanoje

Kai Indra sužinojo, kad Kṛṣṇa sustabdė Vṛndāvanos piemenų rengiamą aukojimą, jis labai supyko ir išliejo savo pyktį ant Vṛndāvanos gyventojų bei jų valdovo Nandos Mahārājos, nors puikiausiai žinojo, kad juos globoja Patsai Kṛṣṇa. Indra – visų debesų valdovas pasišaukė sāmvartakos debesį. Šio debesies jis šaukiasi, kai reikia nusiaubti visą kosminį pasaulį. Jis įsakė sāmvartakai lėkti į Vṛndāvaną ir užtvindyti visas jos apylinkes. Indra tarsi demonas manė esąs visagalis aukščiausiasis asmuo. Kai demonai įgyja daug galių, jie ima niekinti aukščiausiąjį valdovą, Dievo Asmenį. Nors Indra buvo ir ne demonas, tačiau jis ėmė pernelyg didžiuotis materialia savo galia ir metė iššūkį aukščiausiam valdovui. Jis bent jau tą akimirką manė esąs toks galingas, kaip Kṛṣṇa. Indra tarė: „Kokie įžūlūs tie Vṛndāvanos žmonės! Jie tėra miškų gyventojai, bet ėmė taip didžiuotis savo draugu Kṛṣṇa, kuris vėlgi tėra paprastas žmogus, kad išdrįso mesti iššūkį pusdieviams.“

„Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa pažymi, kad pusdievių garbintojai nėra labai išmintingi. Visą dėmesį, – teigia Jis, – reikia skirti Kṛṣṇos sąmonei ir nieko daugiau negarbinti. Istorija apie tai, kaip Kṛṣṇa supykdė Indrą, o po to jį nubaudė, Viešpaties bhaktams akivaizdžiai primena, kad tam, kuris praktikuoja Kṛṣṇos sąmonę, nebereikia garbinti jokių pusdievių, net jeigu kuris iš jų ir pyktų. Kṛṣṇa visada apgins Savo bhaktus, ir jie turėtų visiškai pasikliauti Jo malone.

Indra prakeikė Vṛndāvanos gyventojus už jų poelgį: „Jūs, Vṛndāvanos gyventojai, išdrįsę mesti iššūkį pusdievių valdžiai, patirsite daug kančių savo materialiame gyvenime. Jūs atsisakėte atnašauti auką pusdieviams, todėl materialių kančių vandenynas taps jums neįveikiama kliūtis.“ Ir pridūrė: „Paklausę plepaus berniūkščio, vardu Kṛṣṇa, Vṛndāvanos piemenys paniekino mane, valdovą. Kas Jis – kažkoks berniūkštis, o jie klauso Jo, – štai kas mane labiausiai siutina.“ Ir jis įsakė sāmvartakos debesiui nuniokoti klestinčią Vṛndāvaną. „Vṛndāvanos gyventojai, – sakė Indra, – pernelyg didžiuojasi materialiais turtais ir pernelyg pasikliauja mažuoju savo draugu Kṛṣṇa. Jis – plepus vaikėzas, kuris nieko nenutuokia, kas vyksta kosmose, nors tariasi daug žinąs. Svarbiausias jiems Kṛṣṇa, ir už tai reikia juos nubausti, todėl aš įsakau sāmvartakai užtvindyti Vṛndāvaną ir sunaikinti jos gyventojus kartu su jų karvėmis.“

Čia nurodoma, kad kaimo gyventojų gerovę lemia karvės. Jų netekę, žmonės praranda visus savo turtus. Kai karalius Indra įsakė sāmvartakai ir jį lydintiems debesims skrieti į Vṛndāvaną, jie išsigando. Tačiau karalius Indra padrąsino juos: „Lėkite pirmi, o aš, audrų siausmo lydimas, ant savo dramblio trauksiu jums iš paskos. Aš panaudosiu visą savo jėgą Vṛndāvanos gyventojams nubausti.“

Indrai įsakius, virš Vṛndāvanos susitelkė grėsmingi debesys ir prapliupo neregėto smarkumo liūtis. Be paliovos žaibavo ir griaudėjo, siautė smarkus vėjas, o lietus pylė kaip iš kibiro. Jo čiurkšlės smigo it aštrios strėlės. Neišsenkančiais vandens srautais debesys pamažu užtvindė visą Vṛndāvanos žemę, ir jau nebesimatė nei aukštumų, nei slėnių. Padėtis darėsi grėsminga, ypač gyvuliams. Liūtį lydėjo smarkūs vėjai, ir visa, kas gyva, Vṛndāvanoje kentė baisų šaltį. Nesitikėdami iš nieko pagalbos, Vṛndāvanos gyventojai kreipėsi į Govindą, prašydami prieglobsčio prie Jo lotoso pėdų. Ypač žemai lenkė galvas siaubingos liūties nukamuotos karvės. Slėpdamos veršelius po pilvais, jos prisiartino prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, prašydamos prieglobsčio prie Jo lotoso pėdų. Vṛndāvanos gyventojai ėmė maldauti Viešpatį Kṛṣṇą: „Brangusis Kṛṣṇa, – kalbėjo jie, – Tu visagalis ir labai myli Savo bhaktus. Apginki mus nuo Indros rūstybės.“

Išklausęs jų maldas Kṛṣṇa suprato, kad tai Indra, nepagarbintas aukomis ir negavęs duoklės, siunčia liūtis su didele kruša bei stipriais vėjais, nors liūčių metas dar ir neprasidėjo. Kṛṣṇa žinojo, kad Indra tyčia rodo savo pyktį. Todėl pamanė Sau: „Tasai pusdievis, dėdamasis aukščiausiuoju, parodė didžią galią, bet Aš pamokysiu jį, kaip Man ir dera, kad žinotų, jog pats jis nepajėgus tvarkyti visatos reikalų. Aš – visa ko Aukščiausiasis Viešpats ir sutramdysiu tuščią pasipūtimą, kurį sukėlė jo galybė. Visi pusdieviai – Mano bhaktai, todėl jie neturėtų pamiršti, kad viršiausias esu Aš. Tačiau Indra vis dėlto ėmė didžiuotis materialia galybe ir galų gale visai pašėlo. Aš turiu padėti jam atsikratyti tuščio pasipūtimo ir apginti Savo tyrus bhaktus Vṛndāvanoje. Jie dabar visiškai priklauso nuo Mano malonės. Aš paimsiu juos Savo globon ir mistinėm galiom juos išgelbėsiu.“

Šitaip pagalvojęs, Viešpats Kṛṣṇa viena ranka pakėlė Govardhanos kalvą, kaip kad vaikas pakelia nuo žemės grybą. Pakeldamas Govardhanos kalvą, Jis apreiškė dar vieną iš transcendentinių Savo žaidimų. Paskui Viešpats Kṛṣṇa kreipėsi į bhaktus: „Brangieji broliai, brangus tėve, brangūs Vṛndāvanos gyventojai, slėpkitės po Govardhanos kalvos skėčiu, kurį štai pakėliau – čia jūs būsite saugūs. Tenegąsdina jūsų ši kalva, nebijokite – Mano ranka ją išlaikys. Jus iškankino smarkios liūtys ir vėjai, todėl Aš pakėliau šią kalvą, kuri saugos jus tarsi didžiulis skėtis. Manau, dabar baigsis jūsų vargai. Tegu jums ir jūsų gyvuliams po tuo skėčiu būna gera.“ Viešpaties Kṛṣṇos paraginti, Vṛndāvanos gyventojai suėjo po didžiule kalva ir išsigelbėjo kartu su savo turtu bei gyvuliais.

Vṛndāvanos gyventojai ir jų gyvuliai, nejusdami nei alkio, nei troškulio, nei kitų vargų, išbuvo pasislėpę po kalva visą savaitę. Netikėdami savo akimis jie žiūrėjo, kaip Kṛṣṇa laiko kalvą mažuoju kairės rankos piršteliu. Įsitikinęs nepaprasta Kṛṣṇos mistine jėga, dangaus valdovas Indra liko it perkūno trenktas, o jo ryžtas palūžo. Jis nedelsdamas sušaukė visus debesis ir įsakė jiems trauktis. Kai dangus išsigiedrijo ir vėl nušvito saulė, vėjo siausmas nuščiuvo. Tuo metu Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, dabar išgarsėjęs ir kaip „tas, kuris laikė pakėlęs Govardhanos kalvą“, tarė: „Brangūs piemenys, audra jau baigėsi, ir jūs kartu su žmonomis, vaikais, karvėmis bei savo turtu galite grįžti namo. Potvynis atslūgo ir išsiliejusios upės grįžo į savo vagas.“

Vyrai sukrovė savo mantą į vežimus ir gindami karves iš lėto išėjo iš po kalvos. Kai po Govardhanos kalva nieko nebeliko, Viešpats Kṛṣṇa labai palengva nuleido ją lygiai į tą pačią vietą, kurioje ji stūksojo anksčiau. Kai kalva vėl atsidūrė savo vietoje, Vṛndāvanos gyventojai apspito Kṛṣṇą ir neapsakomo džiaugsmo apimti puolė Jį glėbesčiuoti. Gopės, kurios, žinoma, irgi labai mylėjo Kṛṣṇą, pagirdė Jį jogurtu, sumišusiu su ašaromis, ir apipylė palaiminimais. Motina Yaśodā, motina Rohiṇī, Nanda ir Balarāma – stipriausias iš stipriausiųjų vienas po kito glėbesčiavo Kṛṣṇą ir meilės, kurios nepajėgė sulaikyti, pagauti vis laimino ir laimino Jį. Danguje susirinkę įvairių planetų sistemų – Siddhalokos, Gandharvalokos bei Cāraṇalokos pusdieviai irgi labai džiaugėsi. Jie bėrė gėles, kurios tarsi liūtis krito į žemę, pūtė kriaukles, mušė būgnus, o Gandharvalokos gyventojai, pakilaus dievobaimingumo pagauti ir norėdami nudžiuginti Viešpatį, ėmė groti tanbūrais. Po šio įvykio Aukščiausiasis Dievo Asmuo, supamas brangių Savo bičiulių ir gyvulių, grįžo į namus. Gopės kaip visada giliausių jausmų pagautos iš visos širdies ėmė dainuoti apie šlovingus Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus.