Nuostabusis Kṛṣṇa

Nenutuokdami, kaip sunku pažinti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir nesuvokdami nepaprastos Jo dvasios didybės, atviraširdžiai Vṛndāvanos piemenukai ir vyresnieji piemenys kalbėjo apie nuostabius Kṛṣṇos darbus, kurių nenuveiks joks žmogus.

Vienas jų tarė: „Brangieji bičiuliai, iš kur Vṛndāvanoje tarp mūsų toks nepaprastas berniukas? Tai, ką Jis daro, iš tiesų stebuklinga! Tai neįtikėtina. Tik pagalvokite – Jam viso labo septyneri metai! Kaip Jis galėjo viena ranka pakelti Govardhanos kalvą ir laikyti ją iškėlęs tarsi dramblių karalius lotoso žiedą? Drambliui pakelti lotoso žiedą – vieni juokai. Taip ir Kṛṣṇa be jokio vargo pakėlė Govardhanos kalvą. Kūdikystėje, dar dorai nepraregėjęs, Kṛṣṇa užmušė baisią demonę Pūtaną. Jis žindo krūtį ir kartu su pienu iščiulpė jos gyvybės orą. Jis nužudė demonę Pūtaną taip, kaip žudo gyvas būtybes amžinasis laikas atėjus mirties momentui. Kartą, vos trijų mėnesių amžiaus, Kṛṣṇa miegojo po rankiniu vežimėliu. Jis išalko ir, ištroškęs motinos pieno, ėmė verkti spardydamasis kojytėmis. Nuo Jo spyrio vežimėlis subiro į šipulius. Kṛṣṇai tebuvo metukai, kai Jį aukštai į dangų nusinešė viesulu pasivertęs demonas Tṛṇāvarta. Tačiau mažylis pakibo ant demono kaklo, ir demonas neišlaikęs krito žemėn ir užsimušė. Sykį Jo motina, supykusi, kad Jis vagia sviestą, pririšo Kṛṣṇą prie medinės piestos, kurią vaikas nuvilko prie dviejų yamala-arjunos medžių ir juos išvertė. Kitą kartą, kai miške su vyresniuoju broliu Balarāma Jis ganė veršelius, atsidangino demonas Bakāsura, ir Kṛṣṇa, griebęs jį už snapo, perplėšė pusiau. Kai demonas, vardu Vatsāsura, įsimaišęs į Kṛṣṇos ganomų veršelių bandą ketino Jį nužudyti, Kṛṣṇa tuoj pat pastebėjo įsibrovėlį ir nudobęs užmetė ant medžio. Kai Kṛṣṇa su broliu Balarāma įžengė į Tālavanos mišką, Juos užpuolė asilu pasivertęs demonas Dhenukāsura, bet Balarāma čiupo jį už užpakalinių kojų, sviedė į palmes ir tas nusigalavo. Demono Dhenukāsuros užnugary stovėjo didžiausias būrys demonų, pasivertusių asilais, tačiau ir jiems teko atsisveikinti su gyvybe. Nuo tada į Tālavanos mišką vėl nebijo eiti ir Vṛndāvanos gyventojai, ir žvėrys. Balarāmos rankomis Kṛṣṇa nudobė ir Pralambāsurą, įsimaišiusį į Kṛṣṇos draugų piemenukų būrį. Paskui Kṛṣṇa išgelbėjo Savo draugus ir karves nuo pašėlusio miško gaisro ir nubaudė Yamunos užutėkyje apsigyvenusį slibiną Kāliyą, priversdamas jį palikti Yamunos pakrantę. Šitaip Jis išvalė užnuodytus upės vandenis.“

Kitas Nandos Mahārājos draugas pareiškė: „Brangusis Nanda, mes nesuprantame, kodėl tavo sūnus Kṛṣṇa mums toks mielas. Netgi norėdami mes negalime Jo pamiršti. Kodėl atsiranda šis savaimingas prieraišumas? Štai pagalvok, kokie stebuklai! Vaikui vos septyneri metai, o Jis lengviausiai pakelia didžiulę Govardhanos kalvą! Nanda Mahārāja, mus kankina abejonės: ar kartais tavo sūnus Kṛṣṇa ne pusdievis? Jis tikrai nepaprastas berniukas. Galbūt Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo?“

Išgirdęs šias Vṛndāvanos piemenų liaupses, karalius Nanda atsakė: „Brangieji draugai, aš tegaliu pakartoti Gargamunio žodžius, kurie išsklaidys jūsų abejones. Atlikdamas vardo suteikimo sūnui apeigas, jis pasakė, kad šis berniukas nužengia į žemę įvairiomis epochomis ir kaskart vis kitokio gymio. Dabar, Vṛndāvanoje, Jis nužengė tamsiaodis, vardu Kṛṣṇa. Prieš tai Jis buvo gimęs baltas, paskui – raudonas, o dar vėliau – geltonas. Jis dar sakė, kad berniukas buvo Vasudevos sūnus ir kad visi, kurie žino apie Jo ankstesnįjį gimimą, vadina Jį Vāsudeva. Jis teigė, kad mano sūnus turi daugybę visokiausių vardų, atspindinčių įvairias Jo ypatybes bei darbus. Gargācārya mane patikino, kad šis berniukas šeimai atneš visokeriopą gėrį, o visiems Vṛndāvanos piemenims bei karvėms – transcendentinę palaimą. Nors mūsų laukia nemažai sunkumų, šio berniuko malone lengvai juos įveiksime. Gargācārya dar papasakojo, kad anksčiau Jis išgelbėjo išklydusį iš doros kelio pasaulį ir apgynė doruosius nuo nedorėlių. Be to, jis sakė, kad laimingi bus tie, kurie pamils berniuką, vardu Kṛṣṇa, – jie niekada nepražus ir jų neįveiks joks priešas. Apskritai kalbant, Jis toks pat, kaip Viešpats Viṣṇu, kuris visada gina pusdievius, tad demonai ir negali jų įveikti. Baigdamas Gargācārya pasakė, kad mano vaikas išaugęs Savo transcendentiniu grožiu, ypatybėmis, darbais, įtaka ir didybe bus kaip Viṣṇu, todėl mūsų neturėtų labai stebinti nepaprasti Jo darbai. Taip man pasakęs, Gargācārya iškeliavo namo, ir nuo tos dienos mes nuolatos stebime nepaprastus Kṛṣṇos darbus. Jeigu tikėtume Gargācārya, Jis turėtų būti Patsai Nārāyaṇa arba visiška Nārāyaṇos dalis.“

Dėmesingai išklausę Nandą Mahārāją, kuris perteikė Gargācāryos žodžius, piemenys dar labiau suvokė, kokie nuostabūs Kṛṣṇos darbai, nudžiugo ir buvo labai patenkinti. Jie ėmė šlovinti Nandą Mahārāją, kuris išsklaidė gaubusį Kṛṣṇą netikrumą. Piemenys sakė: „Tesaugo mus Kṛṣṇa, geriausias, gražiausias ir gailestingiausias. Kai rūstaujantis Indra siuntė liūtis, didelę krušą ir baisų vėją, Kṛṣṇa tuoj pat mūsų pasigailėjo. Jis pakėlė nuo žemės Govardhanos kalvą, kaip vaikas pakelia grybą, ir išgelbėjo mus, mūsų šeimas, karves ir visą mūsų turtą. Koks vis dėlto tai buvo stebuklas. Tegul Jis nepaliauja maloningai žvelgti į mus ir mūsų karves. Gyvenkime ramybėje, saugomi nuostabiojo Kṛṣṇos.“