Dangaus valdovo Indros maldos

Po to, kai pakėlęs Govardhanos kalvą Kṛṣṇa išgelbėjo Vṛndāvanos gyventojus nuo Indros rūstybės, Jam apsireiškė surabhi karvė iš Goloka Vṛndāvanos ir valdovas Indra iš dangaus planetos. Dangaus valdovas Indra suprato, jog nusikalto Kṛṣṇai, ir palikęs savo nuošalią vietą tyliai prisiartino prie Kṛṣṇos. Indra nuolankiai puolė prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, nors jo karūna ir švietė tarsi saulė. Indra žinojo apie Kṛṣṇos didybę, nes Kṛṣṇa yra Indros valdovas, tačiau jis niekaip negalėjo patikėti, kad Kṛṣṇa nusileido į žemę ir gyvena Vṛndāvanoje tarp piemenų. Kai Kṛṣṇa metė iššūkį Indros galybei, šisai supyko, nes manė, kad visatoje yra viršiausias ir galingiausias. Tačiau tolimesni įvykiai išsklaidė tuščią jo pasipūtimą. Suvokęs savo priklausomybę nuo Kṛṣṇos, jis atėjo pas Kṛṣṇą suglaudęs delnus ir kreipėsi į Jį malda:

„Brangusis Viešpatie, – kalbėjo Indra, – tuštybės pagautas aš jaučiausi įžeistas, kai Tu neleidai piemenims atnašauti Indra-yajños ir Patsai įsigeidei šioms apeigoms paruoštos aukos. Neįvertinęs Tavo didybės, aš maniau, kad Tu nori pasisavinti mano dalį, sakydamas, jog ši auka skirta Govardhanai. Dabar Tavo malone aš suprantu, kad esi Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, ir kad Tu pranoksti visas materialias ypatybes. Tavo padėtis transcendentinė ir vadinasi viśuddha-sattvam. Tu – aukščiau materialios dorybės guṇos, ir materialiosios ypatybės transcendentinės Tavo buveinės neveikia. Tavo vardas, šlovė, pavidalas, savybės bei žaidimai – aukščiau materialios gamtos, ir trys materialios guṇos jų nepasiekia. Tavo buveinę tepasieks tie, kurie pasirenka asketizmo ir susilaikymo kelią ir kurių visiškai neveikia materialiųjų ypatybių – aistros ir neišmanymo antpuoliai. Klysta tasai, kuris mano, kad atėjusį į šį pasaulį Tave ima veikti materialios gamtos guṇos.Materialiųjų guṇų tinklas Tavęs nepalies ir netgi šiame pasaulyje būdamas Tu, be abejo, su jomis neturi nieko bendra. Materialios gamtos dėsniai Tavo Šviesybės nesąlygoja.

Brangus Viešpatie, Tu – pirmapradis kosminio pasaulio tėvas, Tu – vyriausias jo dvasinis mokytojas ir visa ko savininkas. Amžinojo laiko pavidalu Tu tobulai baudi nusikaltusius. Materialiame pasaulyje yra daug tokių kvailių, kaip aš, kurie mano esą Aukščiausiasis Viešpats arba pasaulio ramstis. Tačiau Tu esi toks maloningas, kad nebaudi jų už įžeidimus, o randi būdų, kaip pažaboti tuščią pasipūtimą, ir jie supranta, kad niekas kitas, o tik Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Brangus Viešpatie, Tu – tėvų tėvas, vyriausias dvasinis mokytojas ir aukščiausias valdovas, todėl turi teisę bausti visas gyvąsias būtybes, kai jos netinkamai elgiasi. Tėvas, dvasinis mokytojas ir didžiausius valdžios įgaliojimus turintis jos atstovas savo sūnums, mokiniams bei piliečiams visada linki gero, todėl turi teisę juos bausti. Panorėjęs Tu apsireiški žemėje įvairiais amžinaisiais Savo pavidalais, nešdamas visiems gėrį. Tu ateini Savo buvimu pašlovinti Žemės planetą, bet svarbiausias Tavo tikslas – nubausti tuos, kurie skelbiasi Dievu. Materialiajame pasaulyje tarp įvairių gyvųjų esybių nuolatos vyksta kova dėl pirmenybės ir neišmanėliai, kurie pralaimi, pradeda skelbtis Dievu – Aukščiausiąja Asmenybe. Šiame pasaulyje daug tokių kvailių, kaip aš, tačiau ilgainiui, atsitokėję, jie nusilenkia Tau ir vėl eina teisingu keliu, tarnaudami Tau. Štai kodėl Tu baudi tuos, kurie Tau pavydi.

Brangusis Viešpatie, nežinodamas, koks Tu be galo galingas, aš tuščiai didžiavausi savo materialiais turtais ir labai nusikaltau Tavo lotoso pėdoms. Būk maloningas ir atleisk man, Viešpatie, nes esu paskutinis kvailys. Palaimink mane, kad taip neprotingai daugiau nesielgčiau. Jeigu Tu, Viešpatie, manytumei, kad aš labai nusikaltau ir nesu vertas atleidimo, tada man telieka viltis, jog atsižvelgsi į tai, kad esu amžinas Tavo tarnas. Tu apsireiški šiame pasaulyje, kad apgintumei amžinus Savo tarnus ir sunaikintumei demonus, sukaupusius pernelyg dideles karines galias, kurios sunkia našta ima slėgti žemės pečius. Būk maloningas ir atleisk man, nes esu amžinas Tavo tarnas.

Brangusis Viešpatie, Tu Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Su gilia pagarba lenkiuosi Tau, nes esi Aukščiausioji Asmenybė ir Supersiela. Tu – Vasudevos sūnus ir Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa, visų tyrų bhaktų valdovas. Aš puolu ant žemės, reikšdamas Tau pagarbą. Tu įasmenini tobuliausią išmintį. Tu apsireiški ten, kur nori, bet kuriuo iš amžinųjų Savo pavidalų. Tu – visos kūrinijos pagrindas ir visų gyvųjų būtybių Aukščiausioji Siela. Per savo neišmanymą aš sutrikdžiau Vṛndāvanos ramybę, siųsdamas liūtis ir smarkią krušą. Šitaip pasielgti mane paskatino įniršis, kuris sukilo, kai Tu nutraukei man skirtą aukojimą. Tačiau Tu toks geras man, brangus Viešpatie, kad Savo malone galutinai pakirtai mano tuščią puikybę. Todėl prašau prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų. Brangus Viešpatie, Tu – ne tiktai aukščiausias valdovas, bet ir visų gyvųjų būtybių dvasinis mokytojas.“

Indros pašlovintas, Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gražiai nusišypsojo ir tarė: „Brangusis Indra, Aš todėl ir nutraukiau atnašavimą, kad norėjau apreikšti tau Savo nepriežastinę malonę ir priminti, jog Aš – amžinas tavo Viešpats. Aš ne tik tavo, bet ir visų kitų pusdievių valdovas. Visad atsimink, kad materialius turtus valdai Mano malone. Te visi atmena, kad Aš – Aukščiausiasis Viešpats. Kiekvienam Aš galiu suteikti Savo malonę arba nubausti, nes nėra aukštesnio už Mane. Matydamas, kad kas nors keliasi į puikybę, Aš atimu iš jo visus turtus, tuo pareikšdamas jam nepriežastinę Savo malonę.“

Beje, Kṛṣṇa kartais todėl ir atima žmogui turtus, kad jam būtų lengviau atsiduoti Kṛṣṇai. Tai ypatinga Viešpaties malonė. Kartais labai turtingas žmogus su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui tampa vargeta. Tačiau nereikia manyti, jog jis nuskurdo todėl, kad garbino Aukščiausiąjį Viešpatį. Tikroji tyro bhakto nuskurdimo priežastis yra ypatinga Kṛṣṇos malonė: kai tyras bhaktas nejučia, pametęs galvą, panori viešpatauti materialioje gamtoje, Kṛṣṇa parodo jam ypatingą malonę, atimdamas visus materialius turtus, ir bhaktas pagaliau visiškai atsiduoda Aukščiausiajam Viešpačiui.

Pamokęs Indrą, Viešpats Kṛṣṇa paprašė jį grįžti į savo dangaus planetų viešpatiją ir niekad neužmiršti, kad jis nėra aukščiausiasis ir visada turėtų paklusti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Viešpats patarė jam likti dangaus valdovu, tačiau paragino saugotis tuščio pasipūtimo.

Po to Kṛṣṇai nusilenkė ir ėmė Jį garbinti transcendentinė karvė surabhi, kuri, kaip ir Indra, atkeliavo susitikti su Kṛṣṇa. Surabhi su malda kreipėsi į Viešpatį: „Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, Tu esi galingiausias iš visų yogųmistikų, nes Tu – visatos siela. Iš Tavęs vieno atsiranda kosminis pasaulis. Ir nors Indra labai stengėsi pražudyti mano palikuonis – Vṛndāvanos karves, Tu jas globojai ir išsaugojai jų gyvybes. Nieko kito mes nelaikome Aukščiausiuoju ir neieškome kitų dievų ar pusdievių globos. Todėl Tu esi mūsų Indra, Tu – viso kosminio pasaulio tėvų tėvas, Tu – karvių, brāhmaṇų, pusdievių ir visų tyrų Tavo Šviesybės bhaktų globėjas, ir tik Tavo malone jie tobulėja. O visatos Aukščiausioji Siela, leiski nuplauti Tave mūsų pienu, nes Tu esi mūsų Indra. O Viešpatie, Tu apsireiški, kad palengvintumei nedorų darbų naštą, kuri užgulė žemę.“

Karvės surabhi savo pienu nuprausė Kṛṣṇą, o nešiojantis Indrą dramblys išmaudė dangaus valdovą dangiškosios Gangos vandeniu iš savo straublio. Po to dangaus valdovas Indra kartu su karvėmis surabhi, kitais pusdieviais bei jų motinomis pagarbino Viešpatį Kṛṣṇą, išmaudydami Jį Gangos vandeniu ir karvių surabhipienu. Govinda, Viešpats Kṛṣṇa, buvo labai patenkintas jais. Aukštesniųjų planetų – Gandharvalokos, Vidyādharalokos, Siddhalokos ir Cāraṇalokos gyventojai visi drauge ėmė šlovinti Viešpatį, giedodami šventą Jo vardą. Jų žmonos bei rojaus planetų mergelės pradėjo linksmai šokti ir be paliovos berti iš dangaus gėles, suteikdamos Viešpačiui daug džiaugsmo. Ta proga, kad viskas taip gerai ir laimingai pasibaigė, karvės užliejo žemę savo pienu. Pasruvo upių vandenys, gaivindami medžius, kurių šakos linko įvairiausių spalvų ir skonių vaisiais bei žiedais. Nuo medžių varvėjo medus. Kalvose ir kalnuose suvešėjo vertingos gydomosios žolės, galėjai rasti daug brangiųjų akmenų. Pykčio kamuojami žemesnieji gyviai prarado įgimtą pyktį. Visi šie nuostabūs dalykai vyko todėl, kad žemėje buvo Kṛṣṇa.

Patenkintas karaliumi Indra, Kṛṣṇa – Vṛndāvanos karvių Viešpats, garsus Govindos vardu, leido jam grįžti į dangaus karalystę. Indrą apsupo būriai pusdievių, ir visi kartu jie nuskriejo kosmine erdve. Nepaprastas įvykis, apie kurį čia buvo papasakota, – ryškus pavyzdys, parodantis, kiek gėrio Kṛṣṇos sąmonė atneša pasauliui. Žemesnieji padarai – net ir tie pamiršta savo pyktį ir įgauna kilnias pusdievių ypatybes.