Kaip Nanda Mahārāja buvo išgelbėtas iš Varuṇos nagų

Govardhanos apeigos vyko per jaunatį. Po to septynias dienas pliaupė liūtys ir pliekė kruša, kurias siuntė valdovas Indra. Praslinko dar devynios mėnulio pilnaties dienos, o dešimtąją valdovas Indra pagarbino Viešpatį Kṛṣṇą, ir tuo viskas sėkmingai pasibaigė. Vienuoliktąją pilnėjančio mėnulio dieną buvo Ekādaśis. Nanda Mahārāja visą dieną pasninkavo, o ankstyvą Dvādaśį (kita diena po Ekādaśio) rytą nuėjo išsimaudyti Yamunos upėje. Giliai įbridęs į vandenį, jis tuoj pat buvo sučiuptas Varuṇadevos tarnų. Jie atvedė Nandą Mahārāją pas pusdievį Varuṇą, kaltindami jį maudžiusis upėje netinkamu laiku. Pagal astronominius skaičiavimus, metas, kada jis maudėsi, laikomas demonišku. Nanda Mahārāja ketino maudytis Yamunoje anksti rytą, dar nepatekėjus saulei, tačiau atėjo šiek tiek per anksti ir išsimaudė nepalankiu momentu. Todėl ir buvo sulaikytas.

Kai Varuṇos tarnai nusivedė Nandą Mahārāją, jo palydovai ėmė šauktis Kṛṣṇos ir Balarāmos. Kṛṣṇa ir Balarāma iškart suprato, kad Nandą Mahārāją sulaikė Varuṇa, ir patraukė į Varuṇos buveinę, nes buvo įsipareigoję visus gelbėti. Vṛndāvanos gyventojai, tyri Viešpaties bhaktai, kurių vienintelis prieglobstis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, šaukėsi Jo pagalbos tarsi vaikai, kuriems vieninteliai gynėjai – jų tėvai.

Pusdievis Varuṇa priėmė Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą labai pagarbiai ir tarė: „Brangusis Viešpatie, nuo tos akimirkos, kai Tu pasirodei, mano, pusdievio Varuṇos, gyvenimą galima laikyti sėkmingu. Nors man priklauso visi vandens turtai, aš žinau, kad ne jie lemia gyvenimo sėkmę. Dabar žvelgiu į Tave ir galiu pasakyti, kad nuo šios akimirkos mano gyvenimas tapo sėkmingas, nes pamačius Tave man daugiau nebeteks gimti materialiame kūne. Todėl su pagarba lenkiuosi Tau, o Viešpatie, Aukščiausioji Dievo Asmenybe, Aukščiausiasis Brahmane ir visa ko Supersiela. Tu – tobuliausia transcendentinė asmenybė, ir materiali gamta Tavęs neveikia. Labai apgailestauju, kad kvaili tarnai, neišmanantys, kas dera ir kas nedera, per klaidą sulaikė Tavo tėvą Nandą Mahārāją. Prašau atleisti už mano tarnų padarytą įžeidimą. Aš manau, kad Tu Pats taip sumanei, kad galėtumei apsilankyti pas mane ir suteikti man malonę. Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, Govinda, būki man maloningas. Štai Tavo tėvas. Jis gali eiti su Tavimi.“

Taip Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, išgelbėjo Savo tėvą ir, visiems džiūgaujant, atvedė jį pas draugus. Nanda Mahārāja labai stebėjosi, kad toks turtingas pusdievis parodė Kṛṣṇai didžiausią pagarbą. Vis dar negalėdamas atsipeikėti, Nanda ėmė pasakoti apie šį nutikimą draugams bei giminėms.

Ir nors Kṛṣṇa rodė didžius stebuklus, Nanda Mahārāja ir motina Yaśodā vis tiek nelaikė Jo Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Jiems Jis tebuvo mylimas Jų vaikas. Taigi Nandai Mahārājai net į galvą neatėjo, kad Varuṇa garbina Kṛṣṇą todėl, kad Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Priešingai, jis manė, jog Kṛṣṇa toks nuostabus vaikas, kad net pats Varuṇa Jį pagerbė. Nandos Mahārājos draugai piemenys panoro sužinoti, ar Kṛṣṇa iš tiesų yra Aukščiausioji Asmenybė ir ar tik nesiruošia Jis dovanoti jiems išlaisvinimą. Kol jie tai svarstė, Kṛṣṇa perprato jų mintis ir, norėdamas patvirtinti, kad jie tikrai sugrįš į dvasinę karalystę, apreiškė jiems dvasinį dangų. Žmonės, gyvenantys materialiame pasaulyje, paprastai sunkiai dirba ir net nenutuokia, kad yra ir kita karalystė, kitas dangus, vadinamas dvasiniu dangumi, kuriame gyvenimas amžinas, kupinas palaimos bei žinojimo. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: kas grįžta į dvasinį dangų, tas daugiau niekada nepateks į materialų mirties bei kančių pasaulį.

Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, labai nori, kad sąlygotos sielos sužinotų apie dvasinį dangų, kuris plyti toli toli nuo šio materialaus dangaus, anapus daugybės visuminės materialios galios sukurtų visatų. Žinoma, Kṛṣṇa labai maloningas visoms sąlygotoms sieloms, tačiau, kaip teigiama „Bhagavad-gītoje“, Savo bhaktams Jis ypač palankus. Išgirdęs, kas jiems rūpi, Kṛṣṇa tuoj pat pagalvojo, kad Jo bhaktos Vṛndāvanoje turėtų sužinoti apie dvasinį dangų ir jame plaukančias Vaikuṇṭhos planetas. Visos materialaus pasaulio sąlygotos sielos klaidžioja neišmanymo patamsiuose. O tai reiškia, kad būtį jos suvokia tik kūniškai.

Visiems mums atrodo, kad materialus pasaulis yra mūsų namai. Taip suvokdami gyvenimą, kitaip sakant, apimti neišmanymo ir įsikūniję skirtingais pavidalais mes ir veikiame. Veikla, kurią atlieka visi kūnai, vadinasi karma. Tai veikla siekiant naudos. Kūniška būties samprata visas sąlygotas sielas verčia veikti pagal tai, kokios rūšies kūną jos turi. Veikdamos jos kuria sau kitą sąlygotą gyvenimą. Gerai neišmanydamos apie dvasinį pasaulį, jos dažniausiai neužsiima dvasine veikla, kuri vadinasi bhakti-yoga. O tie, kurie sėkmingai praktikuoja bhakti-yogą, palikę savo dabartinį kūną eina tiesiai į dvasinį pasaulį – Vaikuṇṭhos planetas. Visi Vṛndāvanos gyventojai – tyri bhaktai. Palikę kūnus, jie patenka net ne į Vaikuṇṭhalokas, o tiesiai į Kṛṣṇaloką. Neabejotina, kad nuolat praktikuojančios Kṛṣṇos sąmonę ir su brandžiu, tyru atsidavimu tarnaujančios Kṛṣṇai asmenybės gauna progą po mirties susitikti su Juo materialaus pasaulio visatose. Kṛṣṇos žaidimai vyksta nuolat – jei ne šioje, tai kitoje visatoje. Kaip saulė nuolat šviečia kurioje nors šios planetos vietoje, taip nenutrūksta ir kṛṣṇa-līlā, arba transcendentinis Kṛṣṇos apsireiškimas bei žaidimai. Jie vyksta arba mūsų, arba kitoje visatoje. Brandą, arba visišką Kṛṣṇos sąmonę, įgiję bhaktai išsyk eina į tą visatą, kurioje apsireikš Kṛṣṇa. Čia bhaktai turi progos pirmą kartą asmeniškai ir tiesiogiai bendrauti su Kṛṣṇa. Tačiau bhaktai, kaip matome iš Kṛṣṇos vṛndāvana-līlos mūsų planetoje, mokosi ir toliau. Taigi Kṛṣṇa Vṛndāvanos gyventojams parodė Vaikuṇṭhos planetas, kad jie žinotų, kas jų laukia.

Kṛṣṇa jiems apreiškė amžinąjį dvasinį dangų, visad esantį, beribį ir kupiną žinojimo. Materialiame pasaulyje egzistuoja įvairios skirtingo pažinimo lygio formos. Pavyzdžiui, gyvoji būtybė vaiko kūne žino mažiau negu suaugusio. Skirtingų rūšių gyvosios būtybės – vandens gyviai, medžiai ir kiti augalai, ropliai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, civilizuoti žmonės ir barbarai – nevienodo lygio. Žmogaus gyvybės formą pranokstančių pusdievių, kurie gyvena Cāraṇalokoje, Siddhalokoje ir pačioje Brahmalokoje, Viešpaties Brahmos buveinėje, pažinimo lygis irgi niekada nebūna vienodas. Tačiau už šio materialaus pasaulio ribų – Vaikuṇṭhos danguje – visų pažinimas yra absoliutus. Ten ir Vaikuṇṭhos planetose, ir Kṛṣṇalokoje visos gyvosios būtybės su atsidavimu tarnauja Viešpačiui.

„Bhagavad-gītā“ patvirtina mintį, kad visiškas pažinimas – tai supratimas, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Vedose ir „Bhagavad-gītoje“ dar pasakyta, kad brahmajyoti, arba dvasiniame danguje, nereikia saulės, mėnulio ar elektros šviesos. Jame visos planetos švyti pačios ir yra amžinos. Brahmajyoti, dvasiniame danguje, nėra nei kūrimo, nei naikinimo. Be to, „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad anapus materialaus dangaus egzistuoja amžinasis dvasinis dangus, kur nėra nieko laikino. Tačiau žinių apie dvasinį dangų tegali suteikti didieji išminčiai bei šventieji, kurių jau nebeveikia trys materialiosios gamtos guṇos. Dvasinę esmę suvokti tegalima nuolat egzistuojant transcendentiniu lygmeniu.

Todėl rekomenduojama praktikuoti bhakti-yogą ir dvidešimt keturias valandas per parą veikti Kṛṣṇos sąmonėje, nes tik tada materialios gamtos guṇos nebeturės mums galios. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus lengvai suvokia dvasinio dangaus bei Vaikuṇṭhalokos esmę. Vṛndāvanos gyventojai visada yra pasinėrę į Kṛṣṇos sąmonę, todėl jie labai lengvai suvokė transcendentinę Vaikuṇṭhalokų esmę.

Taigi Kṛṣṇa kartu su Nanda Mahārāja atvedė piemenis prie užutėkio, kur vėliau Akrūrai buvo apreikšta Vaikuṇṭhos planetų sistema. Upėje jie išsimaudė ir jiems atsivėrė Vaikuṇṭhalokų esmė. Pamatę dvasinį dangų bei Vaikuṇṭhalokas, Nandos Mahārājos vadovaujami piemenys pajuto stebuklingą palaimą, o brisdami iš upės išvydo Kṛṣṇą, garbinamą puikiausiomis maldomis.