Rāsos šokis. Įžanga

„Śrīmad-Bhāgavatam“ pažymėta, kad rāsos šokis įvyko pilnaties naktį śarat sezono metu. Remiantis ankstesniais skyriais galima teigti, kad Govardhana-pūjos šventė vyko tuoj po jaunaties, Kārttikos mėnesį, o po to buvo atliktos bhrātṛdvitīyos apeigos. Vėliau Indra išliejo savo rūstybę liūtimis ir kruša, o Viešpats Kṛṣṇa pakėlė Govardhanos kalną ir išlaikė jį septynias dienas iki devintosios mėnulio jaunaties dienos. Dešimtąją dieną Vṛndāvanos gyventojai kalbėjo apie nepaprastus Kṛṣṇos darbus, o vienuoliktąją dieną Nanda Mahārāja laikėsi Ekādaśio. Kitą dieną, Dvādaśį, Nanda Mahārāja maudėsi Gangoje, buvo sučiuptas Varuṇos tarnų ir Viešpaties Kṛṣṇos išlaisvintas. Po to Kṛṣṇa Nandai Mahārājai bei piemenims parodė dvasinį dangų.

Taip baigėsi śarat sezono pilnaties naktis. Āśvinos pilnaties naktis vadinasi śarat-pūrṇimā. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakojimai liudija, jog Kṛṣṇai teko laukti dar vienerius metus, kad tokią pat pilnaties naktį galėtų pakviesti gopes rāsos šokiui. Govardhanos kalną Jis pakėlė teturėdamas septynerius metus. Taigi rāsos šokis vyko aštuntaisiais Kṛṣṇos gyvenimo metais.

Anot Vedų raštų, rāsa – tai šokis, kurį teatro aktorius šoka kartu su didele grupe moterų šokėjų. Kṛṣṇa, sulaukęs śarat sezono pilnaties nakties, pasipuošė tuo metu žydėjusiomis gėlėmis, daugiausia mallikos žiedais, kurie yra labai kvapnūs. Kṛṣṇa prisiminė, kaip gopės meldėsi deivei Kātyāyanī, kad Jis taptų jų vyru, ir nutarė, kad śarat sezono pilnaties naktis bus tinkamiausia nuostabiajam šokiui. Taigi jų troškimas gauti Kṛṣṇą už vyrą išsipildys šią naktį.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ šiuo atveju pavartoti žodžiai bhagavān api. Jie reiškia, kad Kṛṣṇa, nors Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, neturi troškimų, kuriuos reikėtų patenkinti, nes visada yra kupinas šešių vertybių. Ir vis dėlto Jis panoro pasilinksminti su gopėmis. Žodžiai bhagavān api pabrėžia, kad rasos šokis nėra įprastinis vaikinų bei merginų šokis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pavartoti žodžiai yogamāyām upāśritaḥ, kurie nurodo, kad šokis su gopėmis vyksta veikiant yogamāyai, o ne mahāmāyai. Kai šoka materialaus pasaulio vaikinai ir merginos, juos valdo mahāmāya, arba išorinė galia. Kṛṣṇos rāsos šokiui su gopėmis vadovavo yogamāyā.„Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad yogamāyā ir mahāmāyā skiriasi kaip auksas ir geležis. Mokslo apie metalus požiūriu auksas ir geležis yra metalai, tačiau savo ypatybėmis jie skiriasi. Rāsos šokis ir Kṛṣṇos draugystė su gopėmis irgi galėtų atrodyti įprasta vaikinų ir merginų draugyste, tačiau jų kokybė visiškai kita. Didieji vaiṣṇavai tai skiria, nes jie suvokia meilės Kṛṣṇai ir geismo skirtumą.

Tie, kuriuos valdo mahāmāyā, šoka geisdami patenkinti savo jutimus. Tačiau kai fleitos garsais Kṛṣṇa pakvietė gopes, jos lėkte nulėkė į rāsos šokio vietą, vejamos transcendentinio troškimo patenkinti Kṛṣṇą. „Caitanya-caritāmṛtos“ autorius Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmis aiškina, kad geismas, kaip ir meilė, yra jausmų tenkinimo forma, tačiau šitai negalioja Kṛṣṇai. Kitaip sakant, bet kuri veikla savo jutimams tenkinti yra materiali, o veikla norint patenkinti Kṛṣṇą – dvasinė. Tuo pačiu jutiminio pasitenkinimo principu vadovaujamasi atliekant bet kurį veiksmą. Tačiau veikiant dvasiniu lygmeniu tenkinami Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos jutimai, o veikiant materialiu – tik paties veikiančiojo. Antai materialiu lygmeniu dirbantis šeimininkui tarnas stengiasi patenkinti ne šeimininko, o greičiau savo jutimus. Jeigu šeimininkas neatlygina už darbą, tarnas jam nebetarnauja. Taigi tarnas šeimininkui tarnauja tenorėdamas patenkinti visų pirma save patį. Tuo tarpu dvasiniu lygmeniu besidarbuojantis Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnas tarnauja Kṛṣṇai be jokio užmokesčio, ir, nesvarbu, kas nutiktų, jis nesiliaus tarnavęs. Toks skirtumas tarp Kṛṣṇos sąmonės ir materialios sąmonės.

Iš visko sprendžiant, Kṛṣṇa šoko su gopėmis rāsos šokį, kai Jam buvo aštuoneri metai. Tada daugelis gopiųjau buvo ištekėjusios, nes Indijoje, ypač tais laikais, mergaitės tekėdavo labai anksti. Neretai vaikus gimdydavo dvylikametės. Taigi gopės, kurios troško, kad Kṛṣṇa taptų jų vyru, jau buvo ištekėjusios, bet vis dar vylėsi, kad Kṛṣṇa bus jų vyras. Kṛṣṇa buvo tarsi jų meilužis. Todėl Kṛṣṇos ir gopių meilės ryšiai vadinami parakīya-rasa.Nuotaikos, kuriomis gyvena vedęs vyras, kai jis geidžia svetimos žmonos, arba kai ištekėjusi moteris geidžia kito vyro, vadinasi parakīya-rasa.

Iš tikrųjų Kṛṣṇa – visų mūsų vyras, nes Jis – aukščiausias besimėgaujantis subjektas. Gopės norėjo, kad Kṛṣṇa taptų jų vyru, tačiau vesti visų gopių Kṛṣṇa negalėjo. Bet kadangi gopės savaime laikė Kṛṣṇą savo viršiausiu vyru, jų ir Kṛṣṇos santykiai vadinami parakīya-rasa. Dvasiniame danguje, Goloka Vṛndāvanoje, amžinai reiškiasi parakīya-rasa, tačiau materialaus pasaulio parakīya-rasos kvaitulys jai nebūdingas. Materialaus pasaulio parakīya-rasa tegali sukelti pasibjaurėjimą, o dvasiniame pasaulyje ji reiškiasi kaip neprilygstami, nuostabūs Kṛṣṇos ir gopių santykiai. Egzistuoja daug kitokių santykių su Kṛṣṇa: šeimininko ir tarno, draugų, tėvų ir sūnaus, mylimojo ir mylimosios. Tačiau aukščiausia iš visų rasų laikoma parakīya-rasa.

Materialusis pasaulis – iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys. Jis tarytum pakrantės medžio atspindys vandenyje. Atsispindėdama vandenyje, medžio viršūnė atsiduria apačioje, o apatinė jo dalis – viršuje. Parakīya-rasa materialiame pasaulyje irgi iškreiptai atsispindi ir dėl to kelia pasibjaurėjimą. Todėl kai žmonės imituoja Kṛṣṇos ir gopių rāsos šokį, jie mėgaujasi iškreiptu, pasibjaurėtinu transcendentinės parakīya-rasos atspindžiu. Materialiame pasaulyje transcendentinės parakīya-rasos patirti neįmanoma. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad parakīya-rasos negalima imituoti netgi sapne ar vaizduotėje. Tas, kuris taip elgiasi, geria mirtinus nuodus.

Kai śarat sezono pilnaties naktį Kṛṣṇa, aukščiausias besimėgaujantis subjektas, panoro susitikti su gopėmis,tą pačią akimirką danguje visu savo grožiu nušvito žvaigždžių valdovas mėnuo. Pilnaties naktis śarat laiku – nuostabiausia metų naktis. Agroje, Indijos Utar Pradešo provincijoje, yra didžiulis Tadž Mahalo mauzoliejus, pastatytas iš geriausio marmuro. Śarat sezono pilnaties naktį būriai turistų traukia pasigėrėti nuostabia mėnesienos šviesa ant mauzoliejaus marmuro. Taigi ši pilnaties naktis garsėja savo grožiu iki šiol.

Rytuose patekėjusi pilnatis viską nudažė rausva šviesa. Mėnuliui patekėjus atrodė, tarsi dangus būtų nubertas raudona kuṅkuma. Ilgai nesimatęs su žmona, grįžęs namo vyras papuošia žmonos veidą raudona kuṅkuma. Taip ir ilgai lauktasis śarat metu patekėjęs mėnuo nudažė rytinę dangaus skliauto pusę.

Mėnuliui patekėjus, Kṛṣṇa dar labiau panoro šokti su gopėmis. Miškuose žydėjo gausybė kvepiančių gėlių. Viskas aplink alsavo gaiva ir kėlė šventišką nuotaiką. Viešpats Kṛṣṇa ėmė groti fleita, ir jos garsai pakerėjo visas Vṛndāvanos gopes. Patekėjusi pilnatis, raudona žara virš horizonto, ramus, vėsus oras ir žydinčios gėlės tūkstantį kartų padidino fleitos garsų žavesį. Gopes traukte traukė Kṛṣṇos grožis, o išgirdusios Jo fleitos garsus, jos ėmė degti troškimu patenkinti Kṛṣṇos jausmus.

Išgirdusios fleitos garsus, gopės tuoj pat metė savo darbus ir nubėgo pas Kṛṣṇą. Nuo greito bėgimo jų ausyse švytavo auskarai. Gopės skubėjo į Vaṁśīvaṭą. Suskambėjus Kṛṣṇos fleitai, kai kurios gopės melžė karves, tačiau vos įpusėjusios darbą metė jį ir puolė pas Kṛṣṇą. Viena gopė ką tik supylė pieną į katilą ir pastatė ant krosnies virti, bet ji jau nebesirūpino, kad užkaitęs pienas išbėgs – viską palikusi ji išskubėjo pasimatyti su Kṛṣṇa. Kai kurios iš gopių krūtimi maitino savo mažylius, kitos valgydino šeimas, tačiau visos kaip viena metė darbus ir puolė ten, iš kur sklido Kṛṣṇos fleitos garsai. Kai kurios gopės patarnavo savo vyrams, kitos pačios valgė, tačiau, užmiršusios apie vyrus bei valgį, jos nedelsdamos išbėgo iš namų. Prieš bėgdamos pas Kṛṣṇą, gopės norėjo pasidažyti veidą ir dailiau apsirengti, tačiau nespėjo nei baigti dažytis, nei tinkamai apsirengti, nes degė troškimu tuoj pat pamatyti Kṛṣṇą. Veidus jos išsidažė paskubomis, kaip pakliuvo, o kai kurios netgi drabužių tinkamai neapsivilko – rūbai, kuriuos dėvima žemiau juosmens, atsidūrė aukščiau juosmens, o aukščiau juosmens dėvimi drabužiai atsidūrė žemiau.

Gopėms išlekiant iš namų, apstulbę jų vyrai, broliai ir tėvai panoro sužinoti, kur jos skuba. Gopės buvo jaunos merginos, tad jas globojo arba vyrai, arba vyresnieji broliai, arba tėvai. Globėjai uždraudė joms eiti pas Kṛṣṇą, tačiau jos neklausė. Kai žmogų, panirusį į Kṛṣṇos sąmonę, traukia pas Kṛṣṇą, jam neberūpi jokios žemiškos pareigos, netgi neatidėliotinos. Kṛṣṇos sąmonė tokia galinga, kad atpalaiduoja nuo materialios veiklos. Śrīla Rūpa Gosvāmis parašė nuostabias eiles, kuriose viena gopė pataria kitai: „Mieloji drauge, jeigu tu nori džiaugtis gyvenimu materialioje visuomenėje, jeigu trokšti materialios draugystės ir meilės, verčiau neik pas besišypsantį jaunuolį, vardu Govinda, kuris Yamunos pakrantėje groja fleita ir kurio lūpas apšviečia pilnatis.“ Śrīla Rūpa Gosvāmis netiesiogiai teigia, kad nuostabaus besišypsančio Kṛṣṇos veido sužavėtas žmogus visiškai praranda potraukį materialiems džiaugsmams. Taip galima patikrinti, ką žmogus pasiekė Kṛṣṇos sąmonėje: tas, kuris tobulėja Kṛṣṇos sąmonėje, turėtų vis mažiau rūpintis materialiąja veikla ir savo jutimų tenkinimu.

Kai kurie vyrai neišleido gopių pas Kṛṣṇą ir jėga užrakino jas kambaryje. Negalėdamos ištrūkti, jos užsimerkusios ėmė medituoti į transcendentinį Kṛṣṇos pavidalą. Kṛṣṇos pavidalas jau gyveno jų mintyse. Jos įrodė esančios didžiausi yogai. „Bhagavad-gītoje“ pažymėta, kad tas, kuris nuolat tikėdamas ir su meile mąsto apie Kṛṣṇą, yra visų didžiausias yogas. Juk yogai sutelkia protą į Viešpaties Viṣṇu pavidalą – tai ir yra tikroji yoga. O Kṛṣṇa – pirmapradis visų viṣṇu-tattvų pavidalas. Gopės negalėjo pačios ištrūkti pas Kṛṣṇą, todėl jos kaip tobuli yogai ėmė medituoti į Jį.

Kai gyvosios būtybės patenka į sąlygotą būvį, jos ragauja dviejų rūšių karminės veiklos vaisius: sąlygotoji būtybė, nuolatos daranti nuodėmes, kenčia, o ta, kuri elgiasi dorai, gauna materialų pasitenkinimą. Tačiau ir tą, kuri patiria materialią kančią, ir tą, kuri patiria materialų pasitenkinimą, sąlygoja materiali gamta.

Kṛṣṇos palydovės gopės, kurios susirenka ten, kur apsireiškia Kṛṣṇa, yra skirtingų kategorijų. Daugumas gopių – amžinosios Kṛṣṇos palydovės. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: ānanda-cin-maya-rasa-pratibhāvitābhiḥ – dvasiniame pasaulyje Kṛṣṇos palydovai, ir ypač gopės, yra Viešpaties Kṛṣṇos malonumo galios pasireiškimas, Śrīmatī Rādhārāṇī ekspansijos. Tačiau kai Kṛṣṇa transcendentinius žaidimus apreiškia materialaus pasaulio visatose, Jį lydi ne tik amžinieji Jo palydovai, bet ir materialaus pasaulio gyventojai, pasiekusieji amžinųjų palydovų lygį. Gopės, kurios įsijungė į Kṛṣṇos žaidimus šiame materialiame pasaulyje, pranoko paprasto žmogaus lygį. Jei jos ir buvo sukaustytos karminės veiklos pančių, tai nuolatinė meditacija į Kṛṣṇą visiškai išvadavo jas nuo karmos pasekmių. Skausmingas ilgesys, kurį jos patyrė negalėdamos matyti Kṛṣṇos, išlaisvino jas nuo visų nuodėmių pasekmių, o transcendentinė meilės Kṛṣṇai ekstazė, apimanti Jam nesant greta, pranoksta visus dorus materialius darbus. Sąlygotoji siela – ar ji atlieka dorus, ar nuodėmingus darbus – pasmerkta gimti ir mirti, tačiau gopės, pradėjusios medituoti į Kṛṣṇą, pakilo aukščiau gimimo ir mirties, apsivalė ir taip pasiekė tų gopių lygį, kurias sukūrė Jo malonumo energija. Gopės, kurios galvojo apie Kṛṣṇą kaip apie Savo mylimąjį, apsivalė nuo visų materialios gamtos sukurtų karminių pasekmių, ir kai kurios jų tuoj pat paliko savo materialius kūnus, kuriuos sukūrė trys materialios gamtos guṇos.

Mahārāja Parīkṣitas klausėsi Śukadevos Gosvāmio pasakojimo apie gopes, atėjusias šokti rāsos šokį su Kṛṣṇa, ir išgirdęs, kad kai kurios gopės apsivalė nuo visų materijos nešvarybių, taigi išsivadavo nuo gimimo ir mirties tiesiog mąstydamos apie Kṛṣṇą kaip apie savo mylimąjį, paklausė: „Gopės nežinojo, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Joms Jis buvo patrauklus jaunuolis, kurį laikė savo mylimuoju. Kaipgi galima išsivaduoti iš materialaus būvio, galvojant apie savo mylimąjį?“ Čia reikėtų prisiminti, kad Kṛṣṇa ir paprastos gyvosios būtybės kokybės prasme tapatūs. Paprastos gyvosios būtybės, neatsiejamos Kṛṣṇos dalelės, kaip ir Kṛṣṇa yra Brahmanas, tačiau Kṛṣṇa – Aukščiausiasis, Parabrahmanas. Ir jeigu bhaktas apsivalo nuo materijos nešvarybių tiesiog mąstydamas apie Kṛṣṇą, tad kodėl tai neįmanoma kitiems – tiems, kurie mąsto apie kurią nors gyvąją esybę? Jeigu visos gyvosios būtybės yra Brahmanas, kodėl nuo materialios gamtos nešvarybių neapsivalo tie, kurie mąsto apie savo vyrą, sūnų arba apie kokią nors gyvąją būtybę apskritai? Tai labai išmintingas klausimas, nes ateistai visad pamėgdžioja Kṛṣṇą. Šiais Kali-yugos laikais daugybė nenaudėlių laiko save tokiais didžiais, kaip ir Kṛṣṇa, ir apgaudinėja žmones, tikindami, kad mąstyti apie juos tolygu mąstyti apie Kṛṣṇą. Nujausdamas pavojų, kuris gresia akliems Kṛṣṇą mėgdžiojančių demonų pasekėjams, Parīkṣitas Mahārāja pateikė šį klausimą, kuris, mūsų laimė, pateko į „Śrīmad-Bhāgavatam“ tarsi perspėjimas nekaltiems žmonėms, kad galvoti apie paprastą žmogų ar apie Kṛṣṇą nėra tas pats.

Iš tikrųjų minčių apie Kṛṣṇą negalima lyginti net su mintimis apie pusdievius. „Vaiṣṇava Tantra“ perspėja: tas, kuris Viṣṇu, Nārāyaṇą ir Kṛṣṇą gretina su pusdieviais, vadinasi pāsaṇḍa, nenaudėlis. Išklausęs šį Mahārājos Parīkṣito klausimą, Śukadeva Gosvāmis tarė: „Brangusis karaliau, į tavo klausimą aš jau atsakiau.“


Mahārāja Parīkṣitas norėjo viską gerai išsiaiškinti, ir dvasinis mokytojas jam labai protingai atsakė: „Kodėl vėl klausi to, ką jau paaiškinau? Kodėl esi toks neatidus?“ Dvasinis mokytojas visada aukštesnis už mokinį, todėl mokytojas turi teisę barti mokinį. Śukadeva Gosvāmis žinojo, kad Mahārāja Parīkṣitas paklausė ne todėl, kad kažko nesuprato, o norėdamas perspėti ateities naivuolius, kurie ką nors gali palaikyti lygiu Kṛṣṇai.

Śukadeva Gosvāmis priminė Mahārājai Parīkṣitui Śiśupālos išvadavimą. Śiśupālą visada neramino priešiškumas Kṛṣṇai, todėl jis ir žuvo nuo Kṛṣṇos rankos. Bet kadangi Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śiśupāla gavo išvadavimą tik todėl, kad išvydo Jį. Jeigu net neapykantos graužiamas žmogus gali išsivaduoti, tereikia jam sutelkti mintis į Kṛṣṇą, ką tada bekalbėti apie tokias brangias Kṛṣṇai būtybes, kaip gopės, kurios Jį myli ir visada prisimena? Niekas neabejoja, kad draugai skiriasi nuo priešų. Jeigu Kṛṣṇos priešai apsivalo nuo materijos nešvarybių ir susilieja su Aukščiausiuoju, tai tokie brangūs Jo draugai, kaip gopės, be abejonės, pasiekė išsivadavimą ir yra kartu su Juo.

Be to, „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa vadinamas Hṛṣīkeśa. Śukadeva Gosvāmis irgi teigė, kad Kṛṣṇa yra Hṛṣīkeśa, Supersiela, o paprastas žmogus – sąlygota, į materialų kūną įvilkta siela. Kṛṣṇa ir Jo kūnas sudaro vienovę, nes Kṛṣṇa yra Hṛṣīkeśa. Visi, kurie mano, kad Kṛṣṇa skiriasi nuo Savo kūno, yra paskutiniai kvailiai. Kṛṣṇa – ne tik Hṛṣīkeśa, bet ir Adhokṣaja. Būtent šiuos du žodžius čia pavartojo Mahārāja Parīkṣitas. Hṛṣīkeśa – Supersiela, o Adhokṣaja – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, egzistuojantis virš materialios gamtos. Jis apsireiškia toks, koks yra, iš nepriežastinės Savo malonės, tenorėdamas parodyti prielankumą paprastoms gyvosioms būtybėms. Deja, neišmanėliai klaidingai mano, kad Jis yra toks pat paprastas žmogus, kaip ir jie, ir šitaip tiesia sau kelią į pragarą. Śukadeva Gosvāmis dar kartą pabrėžė, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nežūstantis, neaprėpiamas ir tas, kurio nesutepa materijos nešvarybės.

Śukadeva Gosvāmis ėmė aiškinti Mahārājai Parīkṣitui dar plačiau. Kṛṣṇa nėra paprastas žmogus. Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kupinas visų dvasinių ypatybių. Materialiame pasaulyje Jis apsireiškia iš nepriežastinės Savo malonės ir visada yra toks pat, nekintamas. Tai irgi patvirtina „Bhagavad-gītā.“ „Bhagavad-gītoje“ Viešpats pažymi, kad Jis apsireiškia per Savo dvasinę galią, o ne verčiamas materialios galios. Apsireiškęs Jis netampa pavaldus materialiai galiai. Materiali galia yra Jam pavaldi. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad materiali galia paklūsta Jo valiai. „Brahma-saṁhitoje“ irgi teigiama, kad materiali galia, vadinama Durga, yra tarsi šešėlis, kuris atkartoja kieno nors judesius. Taigi, jei dėl kurių nors priežasčių mes pajuntame potraukį Kṛṣṇai ir prisirišame prie Jo – ar dėl Jo grožio, ypatybių, didybės, šlovės, jėgos, atsižadėjimo bei išminties, ar iš geismo, pykčio, baimės, meilės bei draugystės, – mes neabejotinai apsivalysime nuo materijos nešvarybių.

Aštuonioliktajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpaties pasakyta, kad tas, kuris skelbia Kṛṣṇos sąmonę, Jam labai brangus. Skelbdamas grynąją Kṛṣṇos sąmonę pamokslininkas susiduria su daugybe sunkumų. Kartais jį sužaloja, o kartais netgi nužudo. Tai yra didelė askezė dėl Kṛṣṇos. Todėl Kṛṣṇa ir sako, kad toks pamokslininkas Jam labai labai brangus. Jeigu Kṛṣṇos priešai, sutelkę į Jį savo mintis, gali tikėtis, jog išsilaisvins, tad ką ir kalbėti apie išties brangius Kṛṣṇai asmenis? Iš čia daroma išvada, kad pamokslininkas, skelbiantis Kṛṣṇos sąmonę visame pasaulyje, pelnys išsilaisvinimą bet kuriomis aplinkybėmis. Tačiau išsilaisvinimas jam visiškai nerūpi, nes tas, kuris praktikuoja Kṛṣṇos sąmonę, atsidavimo tarnystę, iš tikrųjų jau pasiekė išsilaisvinimą. Taigi, kaip Śukadeva Gosvāmis patikino Mahārāją Parīkṣitą, galima visiškai neabejoti, kad žmogus, kuris jaučia potraukį Kṛṣṇai, išties išsilaisvins iš materijos pančių, nes Kṛṣṇa – transcendentinis visų mistinių jėgų valdovas.

Kai visos gopės, kaip buvo minėta, stojo Kṛṣṇos akivaizdon, Jis pasveikino jas, tačiau kartu ir nustebino vingriais Savo žodžiais. Kṛṣṇa – didžiausias oratorius. Tai Jis apreiškė „Bhagavad-gītą.“ Jis gali kalbėti apie viską, sudėtingiausiomis filosofijos, politikos bei ekonomikos temomis. Tad norėdamas sužavėti gopes, kurios Jam buvo labai brangios, Jis taip pradėjo Savo gudrią kalbą:

„O Vṛndāvanos mergelės, kokios jūs laimingos ir brangios Man. Aš labai džiaugiuosi, kad atėjote, ir tikiuosi, kad Vṛndāvanoje viskas klojasi gerai. O dabar sakykite, ko norėtumėte. Ką galėčiau padaryti jums gero? Kas privertė ateiti tokią gūdžią naktį? Sėskitės ir pasakykite, ką galėčiau nuveikti jūsų labui.“

Gopės atėjo pas Kṛṣṇą, norėdamos drauge su Juo pabūti, šokti, myluoti ir bučiuoti Jį, ir kai Kṛṣṇa sutiko jas taip šaltai, pagal visas mandagumo taisykles, jos nustebo. Jis elgėsi su jomis kaip su laisvo elgesio moterimis. Todėl jos ėmė viena kitai šypsotis ir sunerimusios klausytis šitaip kalbančio Kṛṣṇos. Pamatęs, kad jos šypsosi Jam, Kṛṣṇa tarė: „Mielosios Mano, supraskit, jog dabar gūdi naktis ir miške labai pavojinga. Po mišką slankioja plėšrūs džiunglių žvėrys – tigrai, lokiai, šakalai ir vilkai. Jums čia tikrai nesaugu. Naktį čia nėra kur pasislėpti, kur pasuksite – visur bastosi grobio ieškantys žvėrys. Man regis, jūs smarkiai rizikavote, ateidamos čia gūdžią naktį. Tuojau pat grįžkite namo.“

Kai Kṛṣṇa pamatė, kad jos tebesišypso, Jis pasakė: „Aš sužavėtas jūsų grožiu. Jūsų visų tokie dailūs, liauni liemenys.“ Gopės buvo nepaprastai gražios. Jos apibūdinamos žodžiu sumadhyamā. Didžiausia moters puošmena – liaunas liemuo, ir ši ypatybė vadinasi sumadhyamā.

Kṛṣṇa norėjo joms įteigti, kad jos per jaunos, kad pačios rūpintųsi savimi. Globos joms iš tiesų reikėjo. Jos ne itin išmintingai pasielgė, gūdžią naktį atėjusios pas Kṛṣṇą. Be to, Kṛṣṇa leido suprasti, kad ir Jis, ir jos jauni. „Nedera jaunoms mergaitėms ir vaikinams būti drauge vidurnaktį.“ Neatrodė, kad išgirdusios tokį patarimą gopės būtų labai apsidžiaugusios, todėl Kṛṣṇa ėmė jas atkalbinėti kitaip:

„Mielosios Mano, jūs, žinoma, išėjote iš namų be savo globėjų leidimo, todėl, manau, jūsų motinos, tėvai, vyresnieji broliai ar net sūnūs, jau nekalbu apie vyrus, nerimauja, kur jūs išbėgote. Kol jūs čia, jie turbūt visur jūsų ieško ir, matyt, labai jaudinasi. Taigi nedelskite. Sugrįžkit atgal ir nuraminkite juos.“

Gopes kiek sutrikdė ir įpykdė žaismingas Kṛṣṇos patarimas, ir, atitraukusios nuo Jo akis, jos ėmė gėrėtis mišku. Tuo metu mišką nutvieskė skaisti mėnesiena, oras tykiai sruveno virš išsiskleidusių žiedų, lengvas vėjelis šiugždeno žalius medžių lapus. Kṛṣṇa pasinaudojo tuo, kad jos žvelgė į mišką, ir patarė: „Man regis, šiąnakt jūs atėjote pasigėrėti nuostabiu Vṛndāvanos mišku ir turbūt atsidžiaugėte kiek širdis geidžia. O dabar jums laikas grįžti namo. Aš žinau, kad esate labai dorovingos moterys, todėl dabar, pasigrožėjusios nuostabiu Vṛndāvanos mišku, grįžkite namo ir vėl ištikimai tarnaukite savo vyrams. Nors jūs dar labai jaunos, kai kurios iš jūsų turbūt jau turite vaikų. Ko gero, jūsų kūdikiai verkia palikti namuose, tad grįžkite namo ir pamaitinkite juos savo pienu. Aš puikiai suprantu, kad jūs labai mylite Mane, ir tas transcendentinis potraukis atvedė jus čia, vos išgirdote Mano fleitą. Jūsų meilės jausmas Man teisingas, nes Aš – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Visos gyvosios būtybės – neatsiejamos Mano dalelės, ir jų jausmai Man visiškai natūralūs. Taigi šis meilės jausmas labai pagirtinas, ir Aš jus sveikinu. O dabar grįžkite namo. Dar turiu pridurti, kad dorovingai moteriai geriausias religijos principas – neveidmainiaujant tarnauti savo vyrui. Moteris turi būti ne tik dorovinga ir ištikima savo vyrui, bet ir privalo maloniai elgtis su jo draugais, klausyti jo tėvo bei motinos ir mylėti jaunesniuosius jo brolius. O visų svarbiausia – moteris turi rūpintis savo vaikais.“

Taip Kṛṣṇa paaiškino, kas yra moters pareiga. Be to, Jis pabrėžė tarnavimo vyrui svarbą: „Jeigu palikusi dabartinį kūną moteris iš tikrųjų nori pakilti į aukštesniąsias planetas, ji neturi apleisti savo vyro, net jei šis yra bjauraus būdo, neturtingas, nevykėlis ar senas ir ligų suluošintas. Be to, moterį, kuri neištikima savo vyrui ir žvalgosi į kitus, smerkia ir visuomenė. Toks polinkis neleis moteriai pakilti į dangaus planetas ir bus jos nuosmukio priežastis. Ištekėjusi moteris neturėtų ieškoti meilužio – tai draudžia Vedų gyvenimo normos. Jeigu jums atrodo, kad jūs labai Mane mylite ir nenorite su Manimi išsiskirti, patarčiau jums nesistengti tiesiogiai su Manimi bendrauti. Verčiau eikite namo ir kalbėkite, galvokite apie Mane, ir, nuolatos atmindamos Mane bei kartodamos Mano vardus, jūs tikrai pasieksite dvasinį tobulumą. Visiškai nereikia būti šalia Manęs. Grįžkite namo.“

Aukščiausiojo Dievo Asmens pamokymuose gopėms nebuvo jokio pašaipos šešėlio. Kiekviena dora moteris turėtų labai rimtai vertinti tokius nurodymus. Aukščiausiasis Dievo Asmuo čia ypač pabrėžia, kad moters pareiga – būti dorovinga. Todėl visos rimtos moterys, norinčios pasiekti aukštesnę būties pakopą, turėtų vadovautis šiuo principu. Kṛṣṇa – visų gyvųjų būtybių meilės tikslas. Išsiugdęs meilę Kṛṣṇai, žmogus pakyla aukščiau Vedų nurodymų, tapdamas transcendentiškas jų atžvilgiu. Gopėms tai pavyko, nes Kṛṣṇą jos regėjo tiesiogiai, tačiau sąlygotoje būklėje esančiai moteriai tai neįmanoma. Deja, kartais koks nenaudėlis, vadovaudamasis monizmo, arba vienovės filosofija, apsimeta esąs Kṛṣṇa ir mėgdžioja Kṛṣṇos elgesį su gopėmis.Praradęs atsakomybės jausmą, jis ima naudotis rāsa-līla kaip priedanga naivioms moterims suvedžioti ir klaidina jas, žadėdamas dvasinį tobulumą. Perspėdamas Viešpats Kṛṣṇa čia pažymi, kad tai, kas įmanoma gopėms, neįmanoma paprastai moteriai. Moteris gali tobulėti, darydama pažangą Kṛṣṇos sąmonėje, tačiau ji neturi leistis suvedžiojama Kṛṣṇa apsišaukusio nenaudėlio. Čia patariama atliekant atsidavimo veiklą artėti prie Kṛṣṇos, giedoti ir mąstyti apie Jį. Nereikia sekti vadinamaisiais sahajiyomis, tariamais bhaktais, kurie į viską žiūri lengvabūdiškai.

Išgirdusios tokius šaltus Kṛṣṇos žodžius, gopės labai nuliūdo, nes pamanė, kad jų troškimas šokti rāsos šokį su Kṛṣṇa neišsipildys. Jas apėmė nerimas. Neviltis ėmė gniaužti joms gerkles. Užuot žvelgusios Kṛṣṇai į veidą, jos nudelbė akis ir kojų pirštais ėmė braižyti žemėje vingius. Jų skruostais nusirito didelės ašaros, nuplaudamos nuo veido dažus. Ašaros sumišo su kuṅkuma ant jų krūtų ir lašėjo ant žemės. Jos negalėjo pratarti nė pusės žodžio ir tylėdamos laukė. Savo tylėjimu jos parodė Kṛṣṇai, kaip giliai sužeistos jų širdys.

Gopės nėra paprastos moterys. Iš esmės jos to paties lygio, kaip ir Kṛṣṇa. Jos – amžinosios Kṛṣṇos palydovės. „Brahma-saṁhitoje“ patvirtinama, kad jos – Kṛṣṇos malonumo galios ekspansijos ir, būdamos Kṛṣṇos energija, nesiskiria nuo Jo. Nors Kṛṣṇos žodžiai prislėgė jas, jos negalėjo piktai atsakyti. Ir vis dėlto gopės norėjo papriekaištauti Kṛṣṇai už negerus žodžius, tad jų balsai virpėjo. Šiurkščiai barti Kṛṣṇos jos nenorėjo, nes Jis – jų brangenybė, širdis ir siela. Gopių širdyse gyveno tik Kṛṣṇa. Jos buvo visiškai Jam atsidavusios ir ištikimos sielos. Žinia, išgirdusios nelauktus žodžius, jos bandė kažką atsakyti, tačiau liežuvis jų neklausė ir gopių akys pasruvo ašaromis. Galų gale jos šiaip ne taip prašneko:

„Kṛṣṇa, – tarė jos, – koks Tu žiaurus! Tu neturėtum šitaip kalbėti. Mes – visiškai Tau atsidavusios sielos. Neatstumk mūsų ir nekalbėk taip piktai. Žinoma, Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gali daryti ką tinkamas, tačiau šitaip negailestingai elgtis su mumis Tau nederėtų. Mes palikome viską ir atėjome pas Tave tetrokšdamos prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų. Mes žinome, jog Tu visiškai nepriklausomas ir gali elgtis, kaip Tau patinka, tačiau prašome neatstumti mūsų. Mes Tavo bhaktai. Tu turėtumei elgtis su mumis taip, kaip elgiasi su Savo garbintojais Viešpats Nārāyaṇa. Daugelis Viešpaties Nārāyaṇos pasekėjų garbina Jį, norėdami išsivaduoti, ir Jis dovanoja jiems išsivadavimą. Kaipgi Tu gali atstumti tuos, kurių vienintelis prieglobstis – Tavo lotoso pėdos?“

„O brangus Kṛṣṇa, – tęsė jos, – Tu didžiausias mokytojas. Tai nekelia abejonių. Tavo pamokymai moterims būti ištikimoms savo vyrams ir gailestingoms vaikams, rūpintis namų ūkiu ir klausyti vyresniųjų šeimos narių visiškai atitinka śāstrų tiesas. Tačiau mes juk žinome, kad visus tuos śāstrų nurodymus galima tobulai įvykdyti, atradus prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų. Mūsų vyrai, draugai, šeimos nariai bei vaikai mums brangūs ir mieli tik todėl, kad juose glūdi Tu, nes Tu – visų gyvųjų būtybių Supersiela. Be Tavęs jie yra niekas. Kai Tu palieki kūną, jis tuoj pat tampa negyvas, o śāstros nurodo, kad lavoną reikia nedelsiant išmesti į upę arba sudeginti. Taigi šiame pasaulyje Tu esi visiems brangiausias. Savo tikėjimą ir meilę aukodamos Tau, mes jokiu būdu neliksime be savo vyrų, draugų, sūnų ar dukterų. Jeigu moteris Tave laiko viršiausiu vyru, ji niekada nebepraras savojo vyro, kaip tai atsitinka kūniškajame gyvenime. Laikant Tave savo viršiausiu vyru, mums nebegrės joks išsiskyrimas, našlystė ar skyrybos. Tu – amžinas vyras, amžinas sūnus, amžinas draugas ir amžinas mokytojas. Žmogus, užmezgęs su Tavimi ryšį, bus laimingas amžinai. Tu mokai visų tikėjimo tiesų, tad pirmiausia reikia garbinti Tavo lotoso pėdas. Śāstrose irgi pasakyta: ācārya-upāsanā – pirmutinis reikalavimas yra garbinti Tavo lotoso pėdas. Be to, „Bhagavad-gītoje“ teigiama, jog Tu – vienintelis besimėgaujantis subjektas, vienintelis savininkas, vienintelis draugas. Todėl mes ir atėjome pas Tave, užmiršusios vadinamuosius draugus, visuomenę bei meilę, ir dabar mes priklausome Tau. Tegul mes visad būsime Tavo! Mes būsime Tavo, nes tai įgimta Tavo teisė. Būk mums artimiausias draugas, nes toks ir esi. Leisk Tave apkabinti kaip patį mylimiausiąjį.“

„Neatkalbinėk mūsų, – tarė gopės lotosaakiui Kṛṣṇai, – išsižadėti taip ilgai puoselėto troškimo turėti Tave už savo vyrą. Kiekvienas protingas žmogus, kuriam rūpi jo gerovė, visą savo meilę aukoja Tau. Išorinės galios apgauti žmonės, ieškantys pasitenkinimo klaidingose idėjose, stengiasi mėgautis vieni, skyrium nuo Tavęs. Žemiškieji vyras, sūnus, duktė, draugai, tėvas ir motina tėra materialių kančių šaltinis. Niekas šiame materialiame pasaulyje negali būti laimingas vien todėl, kad turi vadinamuosius tėvą, motiną, vyrą, sūnų, dukrą ar draugą. Nors tėvui ir motinai derėtų rūpintis savo vaikais, nemažai vaikų kenčia nuo bado ir neturi pastogės. Daug yra gerų gydytojų, tačiau ligoniui mirus joks gydytojas jo neatgaivins. Daug yra būdų, kaip apsiginti, bet jei žmogus pasmerktas, niekas jo neišgelbės, o be Tavo globos tariamoji pagalba tik pratęsia kančias. Todėl mes prašome Tavęs, o brangiausias viešpačių Viešpatie, neužgniaužti tiek ilgai mūsų puoselėto troškimo turėti Tave savo viršiausiu vyru.

Brangusis Kṛṣṇa, mes moterys ir, žinia, jaučiame pasitenkinimą visa širdimi atsidėdamos šeimai, tačiau Tu pavergei mūsų širdis. Mes negalime jų skirti šeimos rūpesčiams. Be to, Tu atkakliai prašai mus grįžti namo, ir tai teisingas prašymas, tačiau, deja, išgirdus jį mus tarsi stabas ištiko. Mūsų kojos bejėgės žengti net žingsnį nuo Tavo lotoso pėdų. Jeigu Tavęs prašomos mes netgi grįžtume namo, ką ten veiksime? Mes bejėgės ką nors daryti be Tavęs. Užuot visa širdimi atsidėjusios šeimos reikalams kaip derėtų moterims, mes išpuoselėjome kitą troškimą, kuris dabar be paliovos degina mūsų širdis. Brangusis Kṛṣṇa, užgesink mūsų širdžių liepsną nuostabia Savo šypsena ir transcendentiniais Tavo lūpų garsais. Jeigu šito nepadarysi, mes sudegsime ilgesio liepsnose. Ilgesio kamuojamos, mes nuolat mąstysime apie Tave ir nuostabius Tavo bruožus ir paliksime savo kūnus. Gal tada – kitą gyvenimą nušvis laimė būti prie Tavo lotoso pėdų. Brangusis Kṛṣṇa, jei sakysi, kad mums grįžus namo mūsų vyrai užgesins tą geismo liepsną, mes tegalėtume atsakyti, jog tai jau nebeįmanoma. Kartą Tu suteikei mums progą linksmintis su Tavimi miške ir lietei mūsų krūtis, ir tai mums reiškė palaiminimą, kaip ir visoms Vaikuṇṭhalokų sėkmės deivėms, kurios priklauso Tau. Patyrusios šį transcendentinį malonumą, mes norime numalšinti savo geismą tik su Tavimi ir niekuo kitu. Brangusis Kṛṣṇa, pusdieviai visada garbina sėkmės deivės lotoso pėdas, nors ji niekada nesitraukia nuo Tavo krūtinės Vaikuṇṭhos planetose. Ji atliko didžias askezes bei atgailas, trokšdama prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų, kurios visada nubarstytos tulasī lapeliais. Tavo lotoso pėdos – tikrasis Tavo tarnų prieglobstis, ir sėkmės deivė, užuot rymojus ant Tavo krūtinės, lenkiasi ir garbina Tavo lotoso pėdas. Mes prašome sau vietos po Tavo lotoso pėdų dulkėmis. Neatstumk mūsų, nes mes visiškai Tau atsidavusios sielos.

Brangusis Kṛṣṇa, Tave vadina Hari. Tu panaikini visų gyvųjų būtybių kančias, ir ypač tų, kurios atsižadėjo namų, šeimos ir visiškai pasiaukojo Tau. Mes palikome namus, nes tikėjomės visas savo jėgas skirti tarnaudamos Tau. Prašome leisti Tau tarnauti. Mes nebeprašome laikyti mus Savo žmonomis. Leisk būti Tavo tarnaitėmis. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Tau patinka parakīya-rasa ir Tu garsėji kaip transcendentinis moterų medžiotojas, tad mes atėjome patenkinti transcendentinių Tavo troškimų. Mes norime patenkinti ir savo jausmus, nes vieno žvilgsnio į Tavo besišypsantį veidą tereikia, kad mumyse sukiltų labai stiprus geismas. Eidamos pas Tave, mes pasipuošėme naujais drabužiais, įsisegėme papuošalus, tačiau kol Tu mūsų neapkabinsi, mūsų apdarai ir grožis nesuspindės. Tu – Aukščiausiasis Asmuo, ir jeigu Tu padėsi mums visiškai pasipuošti, tapęs puruṣa-bhūṣaṇa – papuošalu vyro pavidalu, visi mūsų troškimai bei kūno papuošimas įgaus pilnatvę.

Brangusis Kṛṣṇa, mes negalime atsigrožėti Tavo nuostabiu, papuoštu tilaka bei auskarais veidu, ant kurio krinta plaukų sruogos ir kuriame švyti nepaprasta šypsena. Mus žavi Tavo rankos, kurios visada drąsina Tau atsidavusias sielas. Mus žavi ir Tavo krūtinė, prie kurios visada glaudžiasi sėkmės deivė, tačiau mes nesiveržiame į jos vietą. Mes būsime patenkintos tebūdamos Tavo tarnaitėmis. Ir jeigu Tu vis dėlto apkaltintumei mus palaidu elgesiu, mes tiesiog paklaustume Tavęs – ar visuose trijuose pasauliuose atsiras bent viena moteris, kurios nepakerėtų Tavo grožis ir ritmiškos giesmių melodijos, sklindančios iš transcendentinės Tavo fleitos? Visų trijų pasaulių vyrai ir moterys lygūs Tavo akivaizdoje, nes ir vyrai, ir moterys priklauso paribio galiai, prakṛti.Juk išties nėra nė vieno besimėgaujančio subjekto, arba vyro. Visiems mums skirta tenkinti Tave. Nė viename iš trijų pasaulių neatsiras moters, kuri, pajutusi potraukį Tau, neišklystų iš doros kelio, nes Tavo grožis toks kilnus, kad ne tik vyrai ar moterys, bet ir karvės, paukščiai, žvėrys, dargi medžiai, vaisiai bei gėlės žavisi Tavimi, o ką kalbėti apie mus? Neabejotina, kad Tu kaip Viešpats Viṣṇu, kuris visada gina pusdievius nuo demonų išpuolių, atėjai į Vṛndāvaną tenorėdamas apginti jos gyventojus nuo įvairiausių kančių. O brangiausias kenčiančiųjų bičiuli, uždėk ranką ant degančių mūsų krūtinių ir galvų, nes mes atsidavėme Tau. Mes – amžinos Tavo tarnaitės. Tačiau nemanyk, jog palietę degančias mūsų krūtines Tavo lotoso delnai pavirs pelenais. Patikėk, Tavo delnai pajus malonumą, o ne skausmą, kaip kad malonūs yra spiginančios saulės spinduliai lotosui, nors jis švelnus ir gležnas.“

Išklausęs karštą gopių prašymą, maloningasis Aukščiausiasis Dievo Asmuo nusišypsojo joms, ir nors yra Pats Sau pakankamas, priglaudė gopes prie Savęs ir bučiavo, kaip jos to geidė. Kai Kṛṣṇa šypsodamasis žvelgė į gopių veidus, jų grožis didėjo šimteriopai. Gopių apsuptas ir besilinksminantis su jomis, Kṛṣṇa buvo tarytum mėnulio pilnatis tarp milijonų žėrinčių žvaigždžių. Šimtų gopių būryje, papuoštas spalvinga gėlių girlianda, Aukščiausiasis Dievo Asmuo klajojo Vṛndāvanos mišku ir dainavo tai vienas, tai drauge su gopėmis. Taip Viešpats ir gopės priėjo vėsų smėlėtą Yamunos krantą. Vandeny žydėjo lelijos ir lotosai. Šioje transcendentinėje aplinkoje Kṛṣṇa ir gopės patyrė abipusį džiaugsmą. Kai jie vaikštinėjo upės pakrante, Kṛṣṇa kartais padėdavo ranką ant gopės galvos ar krūtinės, apkabindavo ją per liemenį. Taip jie linksminosi – žnaibėsi, pokštavo, neatitraukdami akių vienas nuo kito. Kai Kṛṣṇa liesdavo gopių kūnus, jos dar geismingiau trokšdavo Jį apkabinti. Šios išdaigos visiems labai patiko. Taip gopės patyrė begalinę Aukščiausiojo Dievo Asmens malonę – jos džiaugėsi būdamos su Kṛṣṇa, bet jų santykiai neturėjo nė menkiausio žemiško lytinio gyvenimo atspalvio.

Tačiau netrukus gopės ėmė labai didžiuotis, laikydamos save laimingiausiomis visatos moterimis, juk jos gavo tokią malonę – bendrauti su Kṛṣṇa. Viešpats Kṛṣṇa, dar vadinamas Keśava, tuoj pat pastebėjo jų puikybę, sukeltą didžiulės sėkmės, kuri nusišypsojo joms, – galimybės būti su Juo. Ir iš Savo nepriežastinės malonės, norėdamas sutramdyti tuščią jų didžiavimąsi, Jis išnyko, parodydamas, kad yra tobulai nuo visko atsižadėjęs. Aukščiausiasis Dievo Asmuo visada kupinas šešių rūšių vertybių, ir šis pavyzdys parodo Jo atsižadėjimo ypatybę. Šis įvykis patvirtina, kad Kṛṣṇa neturi jokių prisirišimų. Jis visada Pats Sau pakankamas ir nuo nieko nepriklausomas. Taip vyksta transcendentiniai žaidimai.