Kṛṣṇa slepiasi nuo gopių

Kai Kṛṣṇa staiga išnyko, gopės puolė Jo ieškoti. Niekur Jo neradusios, jos išsigando ir iš meilės Jam vos nepamišo. Su didžiausia meile gopės prisiminė Kṛṣṇos žaidimus. Paskendusios šiose mintyse, jos neteko sąmonės, prieš sudrėkusias nuo ašarų jų akis ėmė kilti Kṛṣṇos žaidimų vaizdai, jos girdėjo, kaip Jis kalba su jomis, matė, kaip jas apglėbia bei bučiuoja. Jos taip mylėjo Kṛṣṇą, kad ėmė mėgdžioti Jo šokį, eiseną bei šypseną, elgėsi taip, tarytum jos pačios būtų Kṛṣṇa. Dingus Kṛṣṇai, jos visiškai neteko proto ir visos ėmė tvirtinti esančios Kṛṣṇa. Vėliau jos susirinko į būrį ir pradėjo garsiai kartoti Kṛṣṇos vardą, klaidžiodamos po mišką ir ieškodamos Jo.

Išties Kṛṣṇa yra visa aprėpiantis, Jis – ir danguje, ir miške, ir širdyje. Jis nuolat yra visur.
Ir štai gopės pradėjo klausinėti apie Kṛṣṇą medžius ir augalus. Miške augo ir galiūnai medžiai, ir gležni augalėliai. Gopės kreipėsi į juos: „Brangus banjano medi, ar čia nepraėjo Nandos Mahārājos sūnus, ar tu negirdėjai Jo juokiantis ir grojant fleita? Jis pagrobė mūsų širdis ir nuėjo. Jeigu matei, pasakyk, kuria puse Jis pasuko. Mielasis aśokos medi, mielieji žydintys nāgos ir campakos medžiai, ar nematėte pro šalį einant jaunėlio Balarāmos brolio? Jis pradingo, nes mes ėmėme labai didžiuotis.“ Gopės žinojo, kodėl taip netikėtai dingo Kṛṣṇa. Jos suprato, kad Kṛṣṇa paliko jas, norėdamas sutramdyti jų puikybę, nes bežaisdamos su Kṛṣṇa jos pamanė esančios laimingiausios visatos moterys ir ėmė labai didžiuotis. Kṛṣṇai nepatinka, kai Jo bhaktai didžiuojasi tarnyste Jam. Jis priima kiekvieno tarnavimą, tačiau nemėgsta, kai bhaktas ima puikuotis prieš kitus. Jeigu kartais kam nors tokie jausmai kyla, Kṛṣṇa juos nuslopina, pakeisdamas Savo požiūrį į bhaktą.

Po to gopės kreipėsi į tulasī medelius: „Mielosios tulasī, Viešpats Kṛṣṇa labai jus myli, nes jūsų lapelius visada mato prie Savo lotoso pėdų. Mielieji mālatī, mallikos ir jazmino žiedai, gal Kṛṣṇa jus užkliudė, kai, dovanojęs mums transcendentinį džiaugsmą, ėjo pro šalį. Ar matėte praeinantį Mādhavą? O mango medžiai, o duonmedžiai, kriaušės medi, o asanos medžiai! O gervuogynai, belo medžiai ir žiedų nubarstyti kadambosmedžiai – jūs labai dorovingi, nes augate ant Yamunos kranto. Čia turėjo praeiti Kṛṣṇa. Gal galit pasakyti, kur link Jis patraukė?“

Paskui gopės nukreipė žvilgsnį į žemę, kuria vaikščiojo, ir tarė: „Brangioji Žemės planeta, mes nežinome, kiek tu atgailavai ir kiek atlikai askezių, kad dabar tave ženklina Viešpaties Kṛṣṇos pėdų žymės. Kokia Tu linksma, tie džiūgaujantys medžiai ir augalai – tai tarsi plaukai ant tavo kūno. Viešpats Kṛṣṇa turbūt labai Tavimi patenkintas, nes ar būtų tave apkabinęs, kai apsireiškė šerno Varāhos pavidalu? Kai tave užliejo vanduo, Jis išgelbėjo tave, Savo iltimis pakėlęs visą tavo būties naštą.“

Pabandžiusios prakalbinti medžius bei kitus augalus, gopės kreipėsi į gražuoles stirnas, kurios žvelgė į jas meiliomis akimis. „Matyt, Kṛṣṇa, Patsai Aukščiausiasis Nārāyaṇa, – kalbėjo jos stirnoms, – bus praėjęs šiuo taku drauge su Savo palydove sėkmės deive Lakṣmī. Jeigu jie čia nepraėjo, iš kur tada vėjelis neša Jo girliandos, ant kurios raudonuoja kuṅkuma nuo sėkmės deivės krūtinės, aromatą? Eidami pro šalį, ko gero, jie palietė jus, todėl jūs tokios smagios ir taip meiliai žvelgiate į mus. Būkite geros, pasakykite, kur link nuėjo Kṛṣṇa? Kṛṣṇa yra Vṛndāvanos geradaris. Jis vienodai geras ir jums, ir mums, tad palikęs mus Jis turbūt pabuvo ir su jumis. O laimingieji medžiai, mes prisimename Kṛṣṇą, jaunesnįjį Balarāmos brolį. Jis praėjo viena ranka per pečius apglėbęs sėkmės deivę, o antrojoj sukiodamas lotoso žiedą. Jis turbūt džiaugėsi jūsų reiškiama pagarba, ir Jo akyse švietė pasitenkinimas.“

Kai kurios gopės klausė draugių: „Mielosios draugės, kodėl neklausinėjate vijoklių, taip džiaugsmingai apkabinusių aukštus medžius, tarsi jie būtų jų vyrai? Matyt, Kṛṣṇos pirštai lytėjo jų žiedus. Ko gi jie šitaip džiūgautų?“

Gopės visur ieškojo Kṛṣṇos, o kai visiškai pavargo, pradėjo kalbėtis tarsi pamišėlės. Nusiraminti jos galėjo tik mėgdžiodamos įvairius Kṛṣṇos žaidimus. Viena vaizdavo raganą Pūtaną, o antroji tarsi Kṛṣṇa palinko prie jos krūties. Kita gopė vaizdavo rankinį vežimėlį, o dar kita atsigulė po vežimėliu ir ėmė spardytis, kliudydama vežimėlio ratus, kaip tai darė Kṛṣṇa, norėdamas užmušti demoną Śakaṭāsurą. Jos mėgdžiojo mažylį Kṛṣṇą, gulintį ant žemės, o viena iš gopių vaizdavo demoną Tṛṇāvartą, kuris jėga nusinešė mažąjį Kṛṣṇą į padanges. Kita gopė rodė, kaip Kṛṣṇa žengė pirmuosius žingsnius, skimbčiojant varpeliams ant Jo kulkšnių. Dvi gopėsvaizdavo Kṛṣṇą ir Balarāmą, o kitos – Jų draugus piemenukus. Viena gopė apsimetė Bakāsura, ir kai kita pargriovė ją, ši nukrito tarsi užmuštas demonas, o dar viena nugalėjo Vatsāsurą. Gopės mėgdžiojo Kṛṣṇą, šaukiantį karves vardais. Viena gopė pradėjo groti fleita, o kita gyrė ją tarsi Kṛṣṇos bičiuliai, klausydamiesi Jo grojimo. Viena gopė užsikėlė kitą ant pečių, kaip Savo draugus užsikelia Kṛṣṇa. Bemąstydama apie Kṛṣṇą, ant pečių laikanti draugę gopė ėmė girtis pati esanti Kṛṣṇa: „Žiūrėkit, kaip aš einu!“ Dar kita pakėlė ranką, laikydama drabužio kraštą, ir tarė: „Dabar jums nėra ko bijoti liūčių ir baisių viesulų. Aš jus išgelbėsiu!“ Ji vaizdavo, kaip Kṛṣṇa kelia Govardhanos kalvą. Viena gopė koja prispaudė kitos gopės galvą, sakydama: „Nevidone Kāliya, aš žiauriai tave nubausiu! Nešdinkis iš čia! Aš atėjau į šį pasaulį nubausti piktadarius!“ Kita gopė savo draugėms pasakė: „Pažiūrėkit! Dega miškas ir liepsnos tuoj mus praris. Užsimerkite, aš tučtuojau išgelbėsiu jus nuo mirties pavojaus.“

Taip, tarsi pamišėlės, gopės pergyveno Kṛṣṇos dingimą. Jos klausinėjo apie Kṛṣṇą medžių bei kitų augalų. Kai kur jos rasdavo Jo pėdų žymes su vėliavos, lotoso žiedo, trišakio, žaibo ir kitais ženklais. Pamačiusios juos, gopės sušuko: „Žemėje Kṛṣṇos pėdų žymės! Vėliava, lotoso žiedas, trišakis bei žaibas labai ryškūs.“ Jos patraukė paskui aptiktąsias pėdas, tačiau neilgai trukus šalia pamatė ir kitus pėdsakus ir labai nuliūdo. „Mielosios draugės, pažvelkite! Kieno gi tie pėdsakai? Jie greta Mahārājos Nandos sūnaus pėdų. Aišku, čia praėjo Kṛṣṇa, apglėbęs kažkokią gopę, tarsi dramblys su mylimąja. Matyt, toji gopė tarnavo Kṛṣṇai, mylėdama Jį labiau nei mes. Todėl nors mus Jis ir paliko, Jos neatsisakė ir pasiėmė kartu. Mielosios draugės, tik pamanykite, kokia transcendentinė šlovė gaubia šios vietos dulkes. Dulkes nuo Kṛṣṇos lotoso pėdų garbina net Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva ir sėkmės deivė Lakṣmī. Ir vis dėlto kaip liūdna, kad toji gopė yra kartu su Kṛṣṇa. Ji geria Kṛṣṇos bučinių nektarą, o mums telieka sielvarto lašai. Žiūrėkite, štai čia gopės pėdų jau nebematyti. Turbūt sausa žolė badė padus, ir Kṛṣṇa užsikėlė Rādhārāṇī ant peties. Ak, kaip Kṛṣṇa Ją myli! Štai čia, atrodo, Kṛṣṇa, norėdamas pradžiuginti Rādhārāṇī, nuskynė keletą žiedų. Jis pasistiebė, kad pasiektų aukštai žydinčias medžio šakas – matote, čia atsispaudė tik pusė Jo pėdos. Brangios draugės, pažvelkite, čia Kṛṣṇa su Rādhārāṇī, matyt, prisėdo, ir Kṛṣṇa puošė Jos plaukus gėlėmis. Patikėkit, šičia Jie kartu sėdėjo. Kṛṣṇa Pats Sau pakankamas ir Jam nereikia ieškoti kito džiaugsmo šaltinio, tačiau, norėdamas patenkinti Savo bhaktą, Jis elgėsi su Rādhārāṇī tarsi aistringas jaunuolis su savo drauge. Kṛṣṇa toks geras, kad visada kantriai pakenčia visus rūpesčius, kuriuos jam atneša draugės.“

Ir gopės pradėjo ieškoti gopės, kurią nusivedė Kṛṣṇa, trūkumų. Jos kalbėjo, kad svarbiausioji gopė,Rādhārāṇī, kurią išskyrė Kṛṣṇa, ko gero, labai didžiuojasi ir laiko Save kilniausia tarp gopių. „Tačiau ar galėjo Kṛṣṇa palikti mus ir pasiimti Ją vieną, jeigu Ji nepasižymėtų nepaprastomis ypatybėmis ir grožiu. Tikriausiai Ji nusiviliojo Kṛṣṇą į miško gilumą ir tarė: „Brangusis Kṛṣṇa, Aš labai pavargau. Negaliu toliau eiti. Būk geras, nešk Mane kur nori.“ Kṛṣṇa, išgirdęs tokius žodžius, ko gero, Jai tarė: „Na gerai, sėsk ant Mano peties.“ Bet Kṛṣṇa tuoj dingo, ir dabar Rādhārāṇī tikriausiai sielvartauja: „O Mano mylimasis, brangusis Mano, koks Tu nuostabus ir galingas. Kur Tu dingai? Aš viso labo klusniausioji Tavo tarnaitė. Man labai negera. Sugrįžk ir vėl būk su Manimi.“ Tačiau Kṛṣṇa pas Ją neina. Turbūt stebi Ją iš tolo ir mėgaujasi Jos sielvartu.“

Ieškodamos Kṛṣṇos, gopės nuklydo į miško gilumą, ir kai pamatė Rādhārāṇī vieną, labai nusiminė. Toks Kṛṣṇos sąmonės požymis. Iš pradžių jos pavyduliavo Rādhārāṇī, kad iš visų gopių Kṛṣṇa tepasirinko Ją vieną, tačiau pamačiusios, kad Kṛṣṇa paliko ir Rādhārāṇī ir kad Ji vieniša sielvartauja, jos pajuto Jai užuojautą. Kai gopės atrado Rādhārāṇī, Ji papasakojo, kaip negražiai Ji pasielgė – ėmė didžiuotis ir buvo už išdidumą nubausta. Išklausius Jos pasakojimą, gopėms iš širdies Jos pagailo. Paskui visos kartu su Rādhārāṇī leidosi gilyn į tankmę, kol jau nebesimatė mėnulio šviesos.

Pastebėjusios, kad vis labiau temsta, gopės sustojo. Jų protas ir intelektas buvo panirę į mintis apie Kṛṣṇą. Jos ėmė mėgdžioti Jo darbus ir kartoti žodžius. Gopių sielos ir širdys priklausė vienam Kṛṣṇai, todėl garbindamos Jį jos ėmė giedoti, visiškai pamiršusios savo šeimas. Jos susirinko ant Yamunos kranto ir tikėdamosi, kad Śrī Kṛṣṇa sugrįš, pradėjo giedoti apie Jo šlovę: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.“