Gopių giesmės

Viena gopė tarė: „Brangusis Kṛṣṇa, nuo tada, kai Tu gimei Vrajabhūmio žemėje, viskas čia spinduliuoja grožiu. Vṛndāvanos žemę apgaubė šlovė, tarsi čia būtų nužengusi sėkmės deivė. Ir tik mes jaučiamės labai nelaimingos, nes ieškome Tavęs, tačiau nors ir kaip stengiamės, negalime rasti. Mūsų gyvenimas Tavo rankose, tad prašome Tavęs sugrįžti pas mus.“

Kita gopė tarė: „Brangusis Kṛṣṇa, Tu įkvepi gyvybę net lotoso žiedui, augančiam skaidriuose ežerų vandenyse, kuriuos nuolat plauna tyras rudens lietus. Dailūs lotoso žiedai, tačiau be Tavo žvilgsnio jie vysta. Be Tavęs mirštame ir mes. Mes nei Tavo žmonos, nei vergės. Tu neeikvojai turtų mums išlaikyti, ir vis dėlto Tavo žvilgsnis mus pavergia. Jeigu dabar į mus nepažvelgsi, mes mirsime, ir dėl mūsų mirties Tu būsi kaltas. Nužudyti moterį – baisiausia nuodėmė. Jeigu Tu nepasirodysi ir mes mirsime, Tau teks kančiomis išpirkti šią nuodėmę. Todėl ateik, meldžiame Tave. Nemanyk, kad atimti gyvybę tegalima ginklu. Mes žūstame nematydamos Tavęs. Tu turėtum susimąstyti, jog atsakomybė už moterų mirtį teks Tau. Mes visada būsime Tau dėkingos, nes daugybę kartų išgelbėjai mums gyvybę – Tu apsaugojai mus nuo nuodingų Yamunos vandenų, nuo gyvatės Kāliyos, nuo Bakāsuros, nuo Indros rūstybės bei liūčių, nuo miško gaisro ir dar nuo daug ko. Tu – visų didžiausias ir galingiausias. Mes stebėjomės, kai Tu apgynei mus daugybės pavojų akivaizdoje, tačiau mus dar labiau stebina tai, kad dabar mus apleidai.

Brangusis Kṛṣṇa, brangus drauge, mes puikiai žinome, kad iš tikrųjų Tu nesi motinos Yaśodos ir piemens Nandos Mahārājos sūnus. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir visų gyvųjų būtybių Supersiela. Tu atėjai į šį pasaulį iš nepriežastinės Savo malonės įvykdyti Viešpaties Brahmos prašymą ir apginti žemę. Tik dėl Savo gerumo Tu apsireiškei Yadu giminėje. O geriausiasis iš Yadu giminės, kai baimės persekiojamas materialistinės gyvensenos žmogus prašo prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų, Tu niekada neatsisakai jo apginti. Kokie nuostabūs Tavo judesiai. Tu – visiškai nepriklausomas. Viena Tavo ranka apglėbusi sėkmės deivę, o kitoje rankoje laikai lotoso žiedą – tai ypatinga Tavo savybė. Štai koks Tu nepaprastas. Todėl mes prašome Tavęs pasirodyti ir palaiminti lotoso žiedu, kurį laikai rankoje.

Brangusis Kṛṣṇa, Tu išsklaidai Vṛndāvanos gyventojų nuogąstavimus. Tu – visų galingiausias didvyris, ir mes žinome, kad Tu vienu nuostabiu Savo šypsniu gali išsklaidyti tuščią bhaktų bei moterų – tokių, kaip mes, puikybę. Mes – paprastos Tavo tarnaitės, Tavo vergės, todėl neatstumk mūsų ir leisk pamatyti dailų it lotosas Tavo veidą.

Brangusis Kṛṣṇa, po to, kai palietei mus Savo lotoso pėdomis, mus degina aistra. Tavo lotoso pėdos patyrusiems jų prieglobstį, be jokios abejonės, sunaikina visas nuodėmes. Tu toks geras, kad net žvėrys glaudžiasi prie Tavo lotoso pėdų. Tavo lotoso pėdos – sėkmės deivės buveinė, ir vis dėlto jos šoko ant slibino Kāliyos galvų. Dabar mes prašome Tavęs uždėti Savo lotoso pėdas ant mūsų krūtinių ir numaldyti aistringą norą liesti Tave.

O Viešpatie, Tavo žavios akys – tarsi lotosas, tokios gražios ir mielos. Tavo kalbos tokios puikios, kad žavi netgi didžiausius mokslininkus, kuriuos Tu irgi pakerėjai. Mus žavi ir Tavo melodinga kalba, ir Tavo veido bei akių grožis. Todėl prašome Tavęs numalšinti mūsų aistrą bučiniais, kurie yra tarsi nektaras. Brangusis Viešpatie, ir Tavo Paties žodžiai, ir žodžiai, kurie apsako Tavo darbus, srūva nektaru. Tavo žodžių besiklausantis ar juos bekartojantis žmogus gali išsigelbėti iš materialios būties liepsnų. Tavuosius žodžius visada šlovina didieji pusdieviai – Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva, kurie nori su šaknimis išrauti visų gyvųjų materialaus pasaulio būtybių nuodėmes. Tereikia žmogui pasistengti išgirsti transcendentinius Tavo žodžius, ir neilgai trukus jų darbai tampa dori. Vaiṣṇavams Tavo žodžiai suteikia transcendentinį džiaugsmą. Šventieji, skleidžiantys transcendentinę Tavo žinią po visą pasaulį, – patys dosniausi žmonės.“ (Šią mintį patvirtino ir Rūpa Gosvāmis, pavadindamas Viešpatį Caitanyą dosniausia inkarnacija, nes Viešpats Caitanya skleidė Kṛṣṇos žodį ir meilę Kṛṣṇai po visą pasaulį, neprašydamas už tai jokio atlygio.)

„Brangusis Kṛṣṇa, – tęsė gopės, – Tu labai klastingas. Įsivaizduok, kaip mes kankinamės, prisiminusios šelmišką Tavo šypseną, malonų žvilgsnį, pasivaikščiojimus su Tavimi Vṛndāvanos mišku ir Tavo pavidalą, kuris nuolat iškyla prieš mūsų akis. Pokalbiai su Tavimi nuošaliose vietose šildė mūsų širdis. Ir dabar mums liūdna visa tai prisiminus. Mes prašome Tavęs išgelbėti mus. Brangusis Kṛṣṇa, Tu, be abejo, žinai, kaip mes nuliūstame, kai Tu išgeni karves iš Vṛndāvanos kaimo į mišką. O kaip mums sopa širdis pagalvojus, kad Tavo švelnias lotoso pėdas bado sausa žolė ir smulkūs miško akmenėliai! Mes prie Tavęs taip prisirišome, kad tegalvojame apie Tavo lotoso pėdas.

O Kṛṣṇa, kai Tu pargeni gyvulius iš ganyklų, mes regime Tavo veidą, kurį supa garbanotų plaukų sruogos. Jis dulkinas, nes Tu ėjai paskui karvių bandą. Mes regime švelniai besišypsantį Tavo veidą ir pajuntame dar stipresnį norą patirti džiaugsmą su Tavimi. O brangusis Kṛṣṇa, Tu – visų mylimiausių mylimiausias. Tu visada suteiki prieglobstį atsidavusioms sieloms. Tu patenkini visų norus. Tavo lotoso pėdas garbina pats visatos kūrėjas Viešpats Brahmā. Kad ir kas garbintų Tavo lotoso pėdas, Tu visada suteiki jam palaiminimus. Taigi būk mums vėl maloningas ir padėk Savo lotoso pėdas ant mūsų krūtinės – palengvink mūsų kančias. Brangusis Kṛṣṇa, mes šaukiamės Tavo bučinių, kuriuos dovanoji netgi Savo fleitai. Tavo fleitos garsai užburia visą pasaulį, jiems negali likti abejingos ir mūsų širdys. Todėl būk maloningas – sugrįžk ir išbučiuok mus saldžiomis tarsi nektaras Savo lūpomis.“