Kṛṣṇa sugrįžta pas gopes

Kai Viešpats Kṛṣṇa pagaliau sugrįžo pas gopes, Jis atrodė labai gražus, kaip ir dera pačiam tobuliausiajam. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: ānanda-cin-maya-rasa-pratibhāvitābhiḥ – vienas Kṛṣṇa nepasižymi nepaprastu grožiu, tačiau kai išsiskleidžia Jo galios – ypač Jo malonumo galia, kurią įkūnija Rādhārāṇī, Jis tampa neapsakomai gražus. Māyāvādos mokyklos idėją, kad Absoliučioji Tiesa yra tobula ir be Savo galių, gimdo išmanymo stoka. Iš tikrųjų Absoliučioji Tiesa be įvairių Savo galių nepilna. Ānanda-cin-maya-rasa reiškia, kad Kṛṣṇos kūnas yra transcendentinis amžinos palaimos ir išmanymo pavidalas. Kṛṣṇą visada lydi įvairiausios galios, todėl Jis tobulas ir gražus. „Brahma-saṁhitā“ ir „Skanda Purāṇa“ mums sako, kad Kṛṣṇą nuolatos supa daugybė tūkstančių sėkmės deivių. Visos gopės yra sėkmės deivės, ir Yamunos pakrantėje Kṛṣṇa laikė jų delnus Savo delnuose.

„Skanda Purāṇoje“ teigiama, kad iš daugelio tūkstančių gopių šešiolika tūkstančių – svarbiausios. Iš jų ypač išsiskiria šimtas aštuonios, o iš šimto aštuonių išsiskiria dar aštuonios. Iš aštuonių gopių svarbiausios – Rādhārāṇī ir Candrāvalī, o iš šių dviejų gopių svarbiausia yra Rādhārāṇī.

Kai Kṛṣṇa įžengė į ošiantį ant Yamunos kranto mišką, mėnulio šviesa išsklaidė jį gaubusią tamsą. Tada žydėjo kundos ir kadambos gėlės, ir švelnus vėjelis sklaidė jų kvapą. Manydamos, kad tai medaus kvapas, dūzgė bitės. Gopės išlygino minkštą smėlį ir patiesusios ant jo savo rūbus paruošė vietą Kṛṣṇai atsisėsti.

Dauguma gopių buvo Vedų pasekėjos. Ankstesniuose gyvenimuose, kai į žemę buvo nužengęs Viešpats Rāmacandra, jos buvo Vedų išminčiai, kurie panoro užmegzti su Viešpačiu Rāmacandra santuokinės meilės ryšį. Rāmacandra dovanojo jiems palaiminimą, kad jie gims žemėje Viešpačiui Kṛṣṇai nužengus ir tada Kṛṣṇa patenkins jų norus. Kai Kṛṣṇa nužengė į žemę, Vedų išminčiai gimė gopėmis Vṛndāvanoje. Įgavę jaunučių gopių išvaizdą, jie susitiko su Kṛṣṇa, ir šitaip išsipildė jų praeitų gyvenimų lūkesčiai. Jų tobulas troškimas išsipildė, ir jie džiaugėsi, nebeturėdami ko daugiau trokšti. Tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā“: žmogus, pasiekęs Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nieko daugiau nebetrokšta. Kai gopės buvo vėl su Kṛṣṇa, jų liūdesys ir sielvartas, kurį sukėlė išsiskyrimas su Juo, išsisklaidė. Jos daugiau nieko nebetroško. Šalia Kṛṣṇos pasijutusios visiškai laimingos, jos ištiesė savo rūbus ant žemės. Rūbai buvo plonos drobelės, apibirę raudona kuṅkuma, puošusia jų krūtis. Jos labai rūpestingai paruošė Kṛṣṇai vietą atsisėsti. Kṛṣṇa buvo visa jų gyvenimo prasmė, ir jos paruošė Jam labai patogią vietą.

Sėdėdamas tarp gopių, Kṛṣṇa dar labiau išgražėjo. Didieji yogai – Viešpats Śiva, Viešpats Brahmā ar net Viešpats Śeṣa bei kiti – visada stengiasi išvysti Kṛṣṇą savo širdyje, tačiau gopės savo akimis regėjo Kṛṣṇą, sėdintį priešais, ant jų drabužių. Kṛṣṇos grožis ypač išryškėjo tarp gopių. Jos buvo gražiausios moterys iš visų trijų pasaulių ir visos susirinko aplink Kṛṣṇą.

Gali kilti klausimas, kaip Kṛṣṇa galėjo sėdėti su kiekviena iš gopių skyrium ir vis dėlto būti vienas. Šiame posme yra labai svarbus žodis – īśvara. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: īśvaraḥ sarva-bhūtānām. Žodis īśvarataikomas, kalbant apie Aukščiausiąjį Viešpatį – Supersielą, kuri glūdi visų širdyse. Būdamas su gopėmis, Kṛṣṇa parodė Paramātmos gebėjimą kurti ekspansijas. Kṛṣṇa sėdėjo su kiekviena iš gopių neregimas kitoms. Gopėms Jis buvo toks maloningas, kad užuot glūdėjęs jų širdyse, kur Jį galima patirti per yogos meditaciją, sėdėjo greta jų. Taip Jis išreiškė ypatingą prielankumą gopėms, gražiausioms visos kūrinijos moterims. Sugrįžus numylėtajam gopiųViešpačiui, jos labai stengėsi įtikti Jam: žaidė antakiais, šypsojosi ir kiek įmanydamos tramdė savo pyktį. Kai kurios gopės užsikėlė Jo lotoso pėdas sau ant kelių ir masažavo. Šypsodamosi jos švelniai reiškė viduje gniaužiamą pyktį: „Brangusis Kṛṣṇa, mes paprastos Vṛndāvanos moterys ir nelabai teišmanome Vedas – nežinome, kas dera, o kas nedera. Todėl mes norime pateikti Tau vieną klausimą. Tu esi labai mokytas, todėl gali į jį atsakyti. Mes manome, kad įsimylėjėlių santykiuose galima išskirti trijų tipų vyrus. Pirmojo tipo vyrai tik ima, antrojo – atsako geru net ir tada, kai mylimoji labai priešiška, o tretieji meilės reikaluose nebūna nei priešiški, nei rodo palankumą. Kuriuos vyrus Tu labiausiai vertini arba, kitaip sakant, kurį iš jų pavadintum doru?“

Kṛṣṇa atsakė: „Mielosios draugės, tie, kurie tik atsako į meilę, yra nelyg pirkliai. Meilės reikaluose jie atiduoda tiek, kiek gauna. Iš esmės, čia apie meilę negali būti ir kalbos. Tai tik dalykiški santykiai, paremti asmenine nauda ir rūpinimusi savimi. Geresnis antrasis žmonių tipas, kurie myli nepaisydami priešiškumo. Net ir meilės santykių nepatyrę žmonės geresni už pirklius. Nuoširdžios meilės pavyzdys – tėvas ir motina, kurie myli savo vaikus netgi jų niekinami. Trečiojo tipo vyrai nei atsiliepia į meilę, nei niekina mylimąją. Juos galėtume skirti dar į dvi grupes. Viena grupė – tai nuo nieko nepriklausomi, kuriem nereikia meilės. Jie vadinami ātmārāmomis, tai reiškia, kad jie skendi mintyse apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, todėl jiems nesvarbu, ar juos kas myli, ar ne. Kita grupė – nedėkingi žmonės. Juos vadina beširdžiais. Šios rūšies žmonės priešgyniauja aukštesnės padėties asmenims. Antai sūnus, kurį mylintys tėvai viskuo aprūpina, kartais būna beširdis ir neatsilygina geru už gera. Tokio tipo žmones įprasta vadinti guru-druha, tai reiškia, kad jie naudojasi savo gimdytojų ar dvasinio mokytojo malone, tačiau dėl pastarųjų nesuka sau galvos.“

Kṛṣṇa netiesiogiai atsakė į gopių klausimus ir netgi į jų užuominą, jog Jis deramai neatsiliepė į jų jausmus. Kṛṣṇa paaiškino, kad Jis, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra Pats Sau pakankamas. Jam nereikia kitų meilės, tačiau, pasak Jo, tai nereiškia, jog Jis yra nedėkingas.

„Mielosios draugės, – tęsė Kṛṣṇa, – gal jus Mano žodžiai bei poelgiai ir nuliūdino, tačiau žinokite, kad kartais Aš neatsiliepiu į Savo bhaktų jausmus. Kitąsyk Mano bhaktai karštai Mane myli, tačiau Aš deramai neatsiliepiu į jų jausmus, kad jų meilė Man tolydžio stiprėtų. Jeigu jie pernelyg lengvai pasiektų Mane, jiems gali šauti mintis: „Kaip lengvai pasiekiamas Kṛṣṇa.“ Todėl kartais Aš ir neatsiliepiu į meilę. Jeigu beturtis susikrauna turtus, o po to juos praranda, jis dieną naktį galvoja apie prarastą turtą. Taip kartais ir Aš, norėdamas, kad Mano bhaktų meilė Man dar sustiprėtų, apsimetu, kad jie Mane prarado, ir jų jausmai Man, užuot išblėsę, dar labiau sustiprėja. Brangiosios draugės, tačiau nepamanykite, kad elgiausi su jumis kaip su paprastais bhaktais. Aš žinau, kas jūs esate. Jūs atsisakėte bet kokių religijos bei visuomenės įsipareigojimų, nutraukėte ryšius su tėvais. Nepaisydamos visuomenės elgesio bei religijos priedermių, jūs atėjote pas Mane ir mylėjote Mane, ir Aš tiek jums dėkingas, kad negaliu elgtis su jumis kaip su paprastais bhaktais. Nemanykite, kad palikau jus. Aš buvau su jumis. Aš tik stebėjau, ar labai Manęs ilgitės. Tad neieškokite priekabių. Jei Aš jums brangus, atleiskite už netinkamą elgesį. Aš nesugebėsiu atsilyginti už jūsų stiprią meilę net jeigu gyvensite taip ilgai, kaip dangaus planetų pusdieviai. Už tokią meilę neįmanoma nei atsidėkoti, nei atsilyginti. Tad prašau jūsų rasti džiaugsmą savo pačių doruose poelgiuose. Jūs esate pavyzdys, kaip mylėti Mane, nes įveikėte didžiausią kliūtį – giminystės ryšius. Tegu jus džiugina jūsų pačių pavyzdingas būdas, nes Savo skolos jums grąžinti nesugebėsiu.“

Vṛndāvanos bhaktų tarnystė Viešpačiui – tyriausio atsidavimo pavyzdys. Autoritetingos śāstros teigia, kad atsidavimo tarnystė turi būti ahaituka ir apratihata. Tai reiškia, kad atsidavimo tarnystei neturi kliudyti jokios religinės ar politinės nuostatos. Atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai yra transcendentinio lygio. Gopės taip tyrai ir ištikimai tarnavo Kṛṣṇai, kad Patsai Kṛṣṇa pasijuto joms skolingas. Tad Viešpats Caitanya ir pažymėjo, kad Vṛndāvanos gopių atsidavimo tarnystė pranoksta visus būdus priartėti prie Aukščiausiojo Dievo Asmens.