Pasakojimas apie rāsos šokį

Išgirdusios raminančius Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos žodžius, gopės buvo labai patenkintos. Ir ne tik Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžiai, bet ir galimybė paliesti Jo rankas bei pėdas padėjo gopėms visiškai pamiršti baisias išsiskyrimo kančias. Tada Aukščiausiasis Dievo Asmuo pradėjo šokti rāsą. Rāsa šokamas su dideliu būriu merginų. Taigi Kṛṣṇa pradėjo šokti su gražiausiomis ir laimingiausiomis visų trijų pasaulių merginomis. Vṛndāvanos gopės, kupinos susižavėjimo Kṛṣṇa, šoko su Juo susikibusios rankomis.

Kṛṣṇos rāsos šokio jokiu būdu neturėtume lyginti su kuriais nors materialiais šokiais – pramoginiais ar šokamais per pobūvius. Rāsos šokis – visiškai dvasinis. Norėdamas tai įrodyti, Kṛṣṇa, tobuliausias mistikas, pasklido daugybe Savo pavidalų ir stojo šalia kiekvienos gopės. Apkabinęs per pečius iš abiejų pusių stovinčias gopes, Jis pradėjo šokti. Gopės nežinojo apie mistines Kṛṣṇos ekspansijas, nes matė tik vieną Kṛṣṇą. Kiekviena manė, jog Kṛṣṇa šoka tik su ja viena. Virš tos vietos, kur vyko stebuklingasis šokis, sklandė pulkais orlaivių dangaus planetų gyventojai, kurie labai troško pamatyti nuostabųjį Kṛṣṇos ir gopių šokį. Gandharvos ir kinnarosužgiedojo. Žmonų lydimi gandharvos ėmė barstyti ant šokančiųjų gėles.

Kṛṣṇai ir gopėms bešokant, nuostabiai skimbčiojo jų varpeliai, papuošalai ir apyrankės. Kṛṣṇa atrodė it žalsvo safyro medalionas ant aukso grandinėlės, papuoštos brangakmeniais. Kai jie šoko, išryškėjo nepaprastas jų kūno grožis. Kojų judesiai, grakštumas, kai jie apkabindavo vienas kitą, antakių virptelėjimai, šypsniai, šokančių gopiųkrūtys, jų rūbai, auskarai, skruostai, gėlėmis papuošti plaukai – viskas jiems šokant ir dainuojant susiliejo išvien ir priminė debesis, perkūniją, sniegą ir žaibus. Kṛṣṇa buvo panašus į susitvenkusius debesis, o gopių giesmės skambėjo lyg perkūnija. Jų grožis priminė žaibus danguje, o prakaito lašeliai ant veidų atrodė tarsi krintančios snaigės. Taip gopės ir Kṛṣṇa visiškai atsidavė šokiui.

Gopės taip troško pasilinksminti su Kṛṣṇa, kad jas išmušė raudonis. Norėdamas patenkinti jų troškimus, Kṛṣṇa ėmė ploti delnais į taktą jų giesmėms. Iš tikrųjų visas pasaulis skamba Kṛṣṇai dainuojant, tačiau įvairios gyvosios būtybės Jį girdi skirtingai. „Bhagavad-gītā“ patvirtina: ye yathā māṁ prapadyante. Kṛṣṇa šoka, ir su Juo šoka visos gyvosios būtybės, tačiau dvasinio ir materialaus pasaulio šokiai labai skiriasi. Šią mintį išreiškia „Caitanya-caritāmṛtos“ autorius, sakydamas, kad Kṛṣṇa yra šokių meistras ir vadovas, o visi kiti tėra atlikėjai. Visi stengiasi mėgdžioti šokantį Kṛṣṇą. Tie, kurie išties įsisąmonino Kṛṣṇą, įsiklauso į Kṛṣṇos šokį ir nešoka taip, kaip jiems šauna į galvą. Tačiau materialaus pasaulio gyventojai bando mėgdžioti Kṛṣṇą – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Juos šokdina Kṛṣṇos māyā, o jie tariasi esą lygūs Kṛṣṇai, tačiau tai netiesa. Kṛṣṇos sąmonei svetima ši klaidinga samprata, nes tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, žino, jog Kṛṣṇa – valdovų valdovas, o visi kiti – Jo tarnai. Žmogus turėtų šokti Kṛṣṇos džiaugsmui, o ne mėgdžioti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ar bandyti Jam prilygti. Gopės norėjo pradžiuginti Kṛṣṇą, todėl Kṛṣṇai dainuojant jos skatino Jį: „Puiku, puiku.“ Kartais, kai jos stengdavosi suteikti Jam džiaugsmo nuostabiomis dainomis, Jis irgi jas girdavo.

Kai kurios gopės pavargo bešokdamos ir padėjo rankas ant Śrī Kṛṣṇos pečių. Jų šukuosenos išsileido ir iš plaukų pabiro gėlės. Kai gopės apkabino Kṛṣṇą, nuo Jo kūno aromato, kurį skleidė lotosai ir kitos kvapiosios gėlės bei sandalmedžio pasta, joms užgniaužė kvapą. Gopės pajuto stiprų potraukį Kṛṣṇai, ir jie ėmė bučiuotis. Kai kurios gopės priglusdavo prie Kṛṣṇos skruostų ir kartu su Kṛṣṇos bučiniais, kuriuos mielai Jam grąžindavo, ragavo iš Jo burnos sukramtytus betelio riešutus. Taip, ragaudamos betelio riešutus, gopės dvasiškai tobulėjo.

Ilgai šokusios ir dainavusios, gopės pavargo. Šalia šoko Kṛṣṇa, ir, norėdamos nuvyti nuovargį, jos kėlė Śrī Kṛṣṇos ranką ir glaudė prie savo aukštų krūtinių, kurios, kaip ir Kṛṣṇos ranka, skleidė amžiną gėrį. Ir Kṛṣṇa, ir gopės prisiliesdami vienas prie kito įgaudavo dar daugiau dvasinės stiprybės. Gopėms buvo taip gera su Kṛṣṇa – sėkmės deivės vyru, kad pamiršo apie savo vyrus. Kṛṣṇos glėbyje giedodamos bei šokdamos, jos užmiršo viską. „Śrīmad-Bhāgavatam“ taip apsako gopių, atėjusių į rāsos šokį su Kṛṣṇa, grožį: į plaukus jos įsisegė lotoso žiedus, o veidus pasipuošė sandalmedžio pasta ir tilaka. Virš besišypsančių lūpų blizgėjo prakaito lašeliai. Skimbčiojo ant kojų parišti varpeliai bei žiedai. Gėlės iš plaukų biro prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, ir Jis buvo labai patenkintas.

„Brahma-saṁhitoje“ teigiama, kad gopės – tai ekspansijos, kurias paskleidžia teikianti malonumą Kṛṣṇos galia. Glostydamas gopes, žvelgdamas į meilias jų akis, Kṛṣṇa džiaugėsi kaip vaikas, kuris liečia savo atspindį veidrodyje. Kai Kṛṣṇa lietė jų kūnus, gopės juto dvasinės palaimos antplūdį. Joms vis nesisekė pataisyti susijaukusių rūbų, nors ir mėgino tvarkytis. Kadangi šalia buvo Kṛṣṇa, gopės visiškai užsimiršo, išsidraikė jų plaukai ir rūbai, atsisegė papuošalai.

Kol Kṛṣṇa su gopėmis šoko rāsą, danguje susibūrė apstulbę pusdieviai ir jų žmonos. Savotiško geismo pagautas, mėnulis negalėjo nuo šokio atitraukti akių ir iš nuostabos jam užgniaužė kvapą. Kažkada gopės prašė deivės Kātyāyanī, kad Kṛṣṇa būtų jų vyras. Dabar Kṛṣṇa patenkino jų norą, pasklidęs į tiek pavidalų, kiek buvo gopių, ir linksminosi su jomis kaip tikras vyras.

Śrīla Śukadeva Gosvāmis pažymėjo, kad Kṛṣṇa yra Pats Sau pakankamas – ātmārāma. Jis Pats vienas trykšta džiaugsmu ir Jam nereikia kitų gyvų būtybių. Kadangi gopės norėjo, kad Kṛṣṇa būtų jų vyras, Jis patenkino jų troškimą. Kai Kṛṣṇa pamatė, kad šokdamos su Juo gopės pavargo, Jis tuojau perbraukė delnais jų veidus, nuvydamas nuovargį. Atsidėkodamos Kṛṣṇai už gerumą bei atidumą, gopės meiliomis akimis žvelgė į Jį. Gėrį skleidžiančių Kṛṣṇos rankų prisilietimai pripildė jas džiaugsmo. Besišypsantys gopių veidai švytėjo grožiu, ir su transcendentiniu malonumu jos šlovino Kṛṣṇą. Gopės buvo tyri bhaktai, ir kuo ilgiau jos šoko su Kṛṣṇa, tuo labiau suvokė Jo didybę ir tuo pagarbiau su Juo elgėsi. Jos norėjo suteikti Kṛṣṇai džiaugsmo, šlovindamos transcendentinius Jo žaidimus. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų valdovų valdovas, ir gopės norėjo Jį garbinti už joms reiškiamą nepaprastą malonę.

Gopės kartu su Kṛṣṇa įbrido į Yamunos vandenis, kad nuvytų šalin rāsos šokio sukeltą nuovargį. Glamonėjant Kṛṣṇą, lelijų girliandos ant jų kaklų iširo ir paraudo nuo kuṅkumos ant jų krūtų. Aplink dūzgė kamanės, rinkdamos iš gėlių medų. Kṛṣṇa su gopėmis įbrido į vandenį kaip dramblys, lydimas patelių. Gopės ir Kṛṣṇa visiškai apkvaito: jie žaidė vandenyje ir džiaugėsi, kad gali išsimaudyti ir užmiršti nuovargį po rāsos šokio. Šypsodamosi gopės ėmė taškyti Kṛṣṇą, o Kṛṣṇai tai labai patiko. Kai Kṛṣṇa bejuokaudamas su gopėmis irgi linksmai taškėsi, rojaus planetų pusdieviai ėmė berti gėles. Šitaip jie šlovino nuostabųjį Kṛṣṇos, aukščiausio besimėgaujančio subjekto, rāsos šokį bei Jo išdaigas su gopėmis Yamunos vandenyse.

Išsimaudę Viešpats Kṛṣṇa ir gopės išlipo iš vandens ir, dvelkiant švelniam vėjeliui, kuris nuo upės ir pievų nešė įvairiausių gėlių kvapus, vaikštinėjo Yamunos krantu. Eidamas Kṛṣṇa deklamavo eiles. Taip tykioje rudens mėnesienoje Jis džiaugėsi su gopėmis.

Lytinis potraukis ypač sustiprėja rudenį, tačiau Kṛṣṇos santykiai su gopėmis ypatingi tuo, kad su lytiniu potraukiu neturėjo nieko bendra. Pasakodamas apie rāsos šokį „Bhāgavatam“, Śukadeva Gosvāmis pabrėžia tai žodžiais avaruddha-saurataḥ: lytiniui potraukiui šiuo atveju nebuvo progos prasiveržti. Viešpaties Kṛṣṇos šokis su gopėmis skiriasi nuo paprastų materialaus pasaulio gyvųjų būtybių šokių. Norėdamas išsklaidyti būsimus neteisingus rāsos šokio bei Kṛṣṇos ir gopių santykių aiškinimus, besiklausantis „Śrīmad-Bhāgavatam“ Mahārāja Parīkṣitas tarė Śukadevai Gosvāmiui: „Kṛṣṇa nužengė į žemę, kad įtvirtintų reguliatyviuosius religijos principus ir sutramdytų įsigalinčią bedievystę. Tačiau Kṛṣṇos bei gopių elgesys gali tapti akstinu bedieviškiems materialaus pasaulio principams įsigalėti. Aš tiesiog stebiuosi, kad Jis šitaip elgėsi – gūdžią naktį linksminosi drauge su svetimomis žmonomis.“ Śukadeva Gosvāmis buvo patenkintas Mahārājos Parīkṣito klausimu, nes atsakymas į jį užbėgs už akių begėdiškiems māyāvādžių, impersonalistų, ketinimams lygintis su Kṛṣṇa ir linksmintis su jaunomis merginomis bei moterimis.

Pagrindiniai Vedų nurodymai leidžia turėti lytinius santykius tiktai su savo žmona ir jokiu būdu ne su kita moterimi. Kṛṣṇos ir gopių santykiai iš pažiūros reikštų, jog šioms nuorodoms buvo tarsi nusižengta. Iš Śukadevos Gosvāmio žodžių Mahārāja Parīkṣitas puikiai suprato, kaip čia išties yra, bet norėdamas, kad transcendentinė Kṛṣṇos ir gopių ryšių, atsiskleidusių rāsos šokyje, esmė taptų dar aiškesnė, jis išreiškė nuostabą. Tai labai svarbu, norint užkirsti kelią nevaržomam prakṛta-sahajiyų bendravimui su moterimis.

Mahārāja Parīkṣitas pavartojo kelis svarbius žodžius, kuriuos reikėtų paaiškinti. Pirmasis žodis, jugupsitam,reiškia „vertas pasibjaurėjimo.“ Visų pirma Mahārājos Parīkṣito abejones sukėlė tai, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nužengęs diegti religijos principų, vidury nakties šoka su svetimomis žmonomis, jas glamonėja ir bučiuoja. Vedų nurodymai tai draudžia. Jis juk iš pradžių ir Pats patarė pas Jį atėjusioms gopėms grįžti atgal namo. Kviesti į pasimatymą svetimas žmonas ar jaunas merginas ir šokti su jomis, pasak Vedų, yra išties nepadoru. Kodėl gi Kṛṣṇa taip pasielgė?

Kitas jo pavartotas žodis – āpta-kāma. Kai kam atrodytų savaime aišku, jog sutikus merginas Kṛṣṇą apėmė geiduliai, tačiau Mahārāja Parīkṣitas paaiškino, jog tai neįmanoma. Geiduliai negalėjo Jo užvaldyti. Pirmiausia, tai akivaizdu netgi materialistui – Kṛṣṇai tada tebuvo aštuoneri metai. Tokio amžiaus berniukui nekyla geiduliai. Āpta-kāma reiškia, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo semiasi džiaugsmo Pats iš Savęs. Taigi Jis net ir geidulio pagautas išsiverstų be kitų gyvų būtybių. Na, o gal Jis Pats nejuto geismo ir Jį paveikė gopių aistra? Tačiau Mahārāja Parīkṣitas pavartoja kitą žodį – yadu-pati, kuris nurodo, kad Kṛṣṇa – kilniausias Yadu giminės atstovas. Yadu giminės karaliai pasižymėjo nepaprastu dorovingumu, tokie buvo ir jų palikuonys. Ar galėjo dorovingoje šeimoje gimęs Kṛṣṇa nepadoriai pasielgti – netgi ir gopių kurstomas? Tai rodo, jog Kṛṣṇa negalėjo nedorai elgtis. Tačiau Mahārāja Parīkṣitas nesuprato, kodėl Kṛṣṇa šitaip pasielgė. Ko Jis išties norėjo?

Kitas žodis, kurį pavartojo Mahārāja Parīkṣitas, kreipdamasis į Śukadevą Gosvāmį, – suvrata, arba „davęs įžadą dorai elgtis.“ Śukadeva Gosvāmis buvo mokytas brahmacāris, taigi jis niekaip negalėjo kalbėti apie kūniškuosius džiaugsmus. Brahmacāriui tai griežtai draudžiama, o ką jau kalbėti apie tokį brahmacārį, kaip Śukadeva Gosvāmis. Tačiau rāsosšokio aplinkybės kėlė Mahārājai Parīkṣitui nemažą įtarimą, tad jis ir paprašė Śukadevos Gosvāmio jį išsklaidyti. Śukadeva Gosvāmis tuoj pat atsakė, jog tai, kad aukščiausias valdovas pažeidė religijos principus, rodo didžią Jo galybę. Antai ugnis gali praryti bet kokią bjaurastį – taip pasireiškia nepaprasta jos galia. Saulė vėlgi gali išgarinti vandenį iš šlapimo ar išmatų, ir tai jos visiškai neteršia – priešingai, saulės spinduliai išvalo nešvarią vietą ir užmuša ligų skleidėjus.

Kitas sakys, esą jei Kṛṣṇa – didžiausias autoritetas, tai reikėtų Juo sekti. Atsakydamas į tai, Śukadeva Gosvāmis visiškai aiškiai nurodo, kad īśvarāṇām, arba aukščiausias valdovas, gali kartais ir nesilaikyti Savo nurodymų, tačiau tai tegali pats valdovas, o ne jo pasekėjai. Niekam nevalia mėgdžioti antžmogiškų valdovo žygių. Śukadeva Gosvāmis perspėjo, kad neturintiems visiškos laisvės pasekėjams, nuo kurių valios niekas nepriklauso, netgi mintyse nedera mėgdžioti antžmogiškų valdovo žygių. Tegu māyāvādžių filosofai tuščiai skelbiasi Kṛṣṇa, tačiau jie negali pakartoti Kṛṣṇos žygių. Jiems gal pavyks įtikinti pasekėjus kvailai mėgdžioti rāsos šokį, tačiau ne jų jėgoms pakelti Govardhanos kalvą. Praeity mes ne kartą turėjome progos įsitikinti, kaip nedorieji māyāvādžiai apgaudinėjo savo pasekėjus – vaizduodavo Kṛṣṇą, norėdami patirti rāsa-līlos džiaugsmus. Ne kartą areštu ir bausmėmis jiems kelią yra užkirtusi oficialioji valdžia. Orisoje Ṭhākura Bhaktivinoda nubaudė žmogų, kuris pasivadino Viṣṇu inkarnacija ir su jaunutėmis merginomis mėgdžiojo rāsa-līlą. Šiuo apsišaukėliu daug kas skundėsi. Tuo metu Bhaktivinoda Ṭhākura buvo teisėjas, ir kai valdžia liepė jam pamokyti tą nenaudėlį, jis labai griežtai jį nubaudė. Niekam nevalia mėgdžioti rāsa-līlos šokio. Śukadeva Gosvāmis perspėja, kad mums net mintis neturėtų kilti jį mėgdžioti. Jis labai aiškiai sako, kad tas, kuris iš kvailumo bandys mėgdžioti Kṛṣṇos rāsos šokį, žus kaip tas, kuris užsimanytų mėgdžioti Viešpatį Śivą ir išgertų vandenyną nuodų. Viešpats Śiva išgėrė vandenyną nuodų, jų nenurydamas. Nuo nuodų jo kaklas pamėlynavo, todėl Viešpatį Śivą vadina Nīlakaṇṭha. Tačiau jeigu paprastas mirtingasis bandys mėgdžioti Viešpatį Śivą ir gers nuodus arba rūkys gañją, jo neišvengiamai laukia staigi mirtis ir pragaištis. Taigi Viešpaties Śrī Kṛṣṇos nuotykiai su gopėmis vyko ypatingomis aplinkybėmis.

Daugelis gopių ankstesniuose gyvenimuose buvo didieji išminčiai ir puikūs Vedų žinovai. Viešpačiui Kṛṣṇai apsireiškus Viešpaties Rāmacandros pavidalu, jie pareiškė norą būti kartu su Juo. Viešpats Rāmacandra palaimino išminčius, žadėdamas, jog jų troškimas bus patenkintas, kai Jis apsireikš kaip Kṛṣṇa. Taigi gopės ilgai puoselėjo norą patirti džiaugsmą kartu su Viešpačiu Kṛṣṇa, kai Jis nužengs į žemę. Jos kreipėsi į deivę Kātyāyanī, prašydamos, kad Kṛṣṇa taptų jų vyru. Yra daugybė kitų faktų, kurie patvirtina Kṛṣṇos visagalybę ir rodo, kad Jo nevaržo taisyklės ir nurodymai, galiojantys materialiame pasaulyje. Ypatingais atvejais Jis elgiasi taip, kaip Jam patinka, norėdamas suteikti malonę Savo bhaktams. Tai įmanoma tik Jam, nes Jis – aukščiausiasis valdovas. Paprasti žmonės turi vadovautis Viešpaties Kṛṣṇos nurodymais, pateiktais „Bhagavad-gītoje“, ir išmesti iš galvos bet kokią mintį apie Viešpaties Kṛṣṇos, šokančio rāsą, mėgdžiojimą.

Kṛṣṇa pakėlė Govardhanos kalvą ir užmušė tokius piktus demonus, kaip Pūtanā. Akivaizdu, kad tai antžmogiški žygiai. Rāsos šokis irgi yra antžmogiškas, ir paprastam žmogui jo pamėgdžioti neįmanoma. Paprastas žmogus, atliekantis kokią nors pareigą, kaip ir Arjuna, turi tai daryti siekdamas patenkinti Kṛṣṇą – tai jo valioje. Arjuna buvo karys, ir Kṛṣṇa norėjo, kad Arjuna kautųsi už Jį. Arjuna sutiko, nors iš pradžių kautis jis ir nenorėjo. Paprastiems žmonėms būtina vykdyti savo priedermę. Jie neturėtų daryti to, ko nepajėgūs – mėgdžioti Kṛṣṇos rāsa-līlą ir tuo pačiu ruošti sau pragaištį. Viena yra neabejotina – Kṛṣṇa viską darė gopių labui ir visiškai nesistengė elgtis savanaudiškai. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: na māṁ karmāṇi limpanti – Kṛṣṇa nepatiria nei saldžių, nei karčių Savo veiklos vaisių. Todėl Jo poelgiai negali prieštarauti religijai. Jis transcendentiškas bet kurio poelgio ar religijos principo atžvilgiu. Materialios gamtos guṇos Jo neveikia. Jis – vyriausias visų gyvųjų būtybių valdovas; ir žmonės, ir dangaus planetų pusdieviai, ir žemesniųjų gyvybės rūšių atstovai yra Jo valdžioje. Jis – Aukščiausiasis visų gyvųjų būtybių ir materialios gamtos Viešpats, todėl nei su religija, nei su bedievyste niekas Jo nesieja.

Apibendrindamas tai, ką pasakė, Śukadeva Gosvāmis pareiškė, kad didieji išminčiai ir bhaktai, visiškai apsivalę nuo sąlygoto gyvenimo purvo, gali laisvai veikti nebijodami materialiosios gamtos nešvarybių, nes jų širdyse yra Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Šitaip jie išlieka nepavaldūs materialios gamtos guṇų nustatytiems malonumo ir kančios dėsniams. Tad kaipgi Kṛṣṇa, apsireiškęs Savo Paties vidine galia, gali būti pavaldus karmos dėsniams?

„Bhagavad-gītoje“ Viešpaties aiškiai pasakyta, kad kiekvieną kartą Jis apsireiškia Savo vidine galia. Karmosdėsniai negali lemti, koks bus Jo kūnas, kaip tai atsitinka paprastoms gyvoms būtybėms. Bet kuriai gyvajai esybei dėl savo praeities darbų tenka atitinkamas kūnas. Tačiau Kṛṣṇos kūnas – o Jis visada apsireiškia tam tikru kūnu – nepriklauso nuo Jo praeities darbų. Kṛṣṇos kūnas – tai priemonė, padedanti Jam patirti Jo vidinės galios teikiamą transcendentinį malonumą. Nuo karmos dėsnių Jis visiškai laisvas. Monizmo šalininkus māyāvādžius gamtos dėsniai verčia įgyti vienokį ar kitokį kūną, tad jų teiginiai, esą jie ir Kṛṣṇa, arba Dievas, sudaro vienovę, yra tuščios kalbos. Apgavikai, kurie skelbiasi esą lygūs Kṛṣṇai ir mėgdžioja rāsa-līlą, yra pavojingi visuomenei. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, glūdi ir gopių, ir jų vyrų kūnuose kaip Supersiela. Jis rodo kelią visoms gyvosios būtybėms. Šią mintį patvirtina „Kaṭha Upaniṣada“: nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām. Supersiela vadovauja individualios sielos darbams. Tai Ji ir veikia, ir yra tų veiksmų liudininkas.

Kad Kṛṣṇa glūdi kiekvienoje širdyje, patvirtinama ir „Bhagavad-gītoje.“ Jis – visų veiksmų pradžia, iš Jo kyla atmintis bei užmaršumas. Jis – pirminė asmenybė ir Vedų pažinimo tikslas. Jis – vedāntos filosofijos kūrėjas, todėl Jis tobulai išmano vedāntą. Vadinamieji vedāntos pasekėjai ir māyāvādžiai negali pažinti Kṛṣṇos tokio, koks Jis yra, ir savo neleistinu elgesiu, mėgdžiodami Kṛṣṇos darbus, jie tik klaidina pasekėjus. Kai Kṛṣṇa su kuo nors susitinka arba ką nors apkabina, negali būti ir kalbos apie nusižengimą padorumui, nes Kṛṣṇa, mūsų visų Supersiela, jau ir taip gyvena visų mūsų kūnuose.

Kai kas klausia, kodėl Kṛṣṇa, jei Jis Pats Sau pakankamas, vis dėlto apreiškia su gopėmis žaidimus, kurie kelia tokį nerimą mūsų vadinamiesiems moralistams? Atsakytume, kad šie veiksmai – tai ypatinga malonė puolusioms, sąlygotoms sieloms. Gopės yra Jo vidinės galios ekspansijos, tačiau jos atsirado žemėje kaip paprastos gyvosios būtybės, nes Kṛṣṇa norėjo apreikšti rāsa-līlą. Materialiame pasaulyje malonumas labiausiai pasireiškia per vyro ir moters lytinį potraukį. Moteris yra tam, kad sukeltų vyro geismą, o vyras savo ruožtu sukelia moters geismą. Tai svarbiausias materialaus gyvenimo principas. Kai priešingų lyčių geiduliai susijungia, žmonės dar labiau įstringa į materialiąją būtį. Kṛṣṇa apreiškė rāsa-līlos šokį, norėdamas parodyti žmonėms ypatingą malonę. Jis nori pavilioti sąlygotas sielas. Sąlygotos sielos labai domisi priešingų lyčių santykiais, taigi tokius santykius jos gali turėti su Kṛṣṇa ir taip išsivaduoti iš materijos nelaisvės. Antroje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje Mahārāja Parīkṣitas irgi pažymi, kad Viešpaties Kṛṣṇos žaidimai bei darbai – tai vaistas sąlygotoms sieloms, sergančioms materialumo liga. Besiklausydamos pasakojimų apie Kṛṣṇą jos pagyja. Sąlygotosios sielos negali gyventi be materialių džiaugsmų ir skaito knygas apie žemišką meilę, tačiau, besiklausydamos pasakojimų apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus su gopėmis, jos galėtų nusiplauti materijos purvą.

Kaip ir iš kieno lūpų klausytis šių pasakojimų, Śukadeva Gosvāmis mums irgi paaiškina. Problema ta, kad pasaulį užtvindė māyāvādžiai, ir kai žmonės, nežinodami, kokį poveikį daro māyāvādos filosofija, pasiklauso, ką kalba profesionaliu „Śrīmad-Bhāgavatam“ skaitymu besiverčiantis māyāvādis, jie ima visiškai nieko nebesuprasti. Paprastiems žmonėms nepatartina aptarinėti rāsa-līlos, nes jie yra paveikti māyāvādžių filosofijos. Tačiau jei rāsa-līlą aiškina dvasinio tobulumo pasiekęs žmogus, tie, kurie klausosi jo aiškinimų, neabejotinai tolydžio priartės prie Kṛṣṇos sąmonės ir nusiplaus materijos purvą.

Be to, svarbu ir tai, kad su Kṛṣṇa šokusių gopių kūnai nebuvo materialūs. Gopės šoko su Kṛṣṇa dvasiniais kūnais, o jų vyrai manė, kad jos miega šalia. Vadinamuosius gopių vyrus buvo užbūrusi išorinė Kṛṣṇos galia, taigi ji neleido jiems suprasti, kad jų žmonos išėjo šokti su Kṛṣṇa. Tad kuo pagrįstas kaltinimas Kṛṣṇai, kad Jis šoko su svetimomis žmonomis? Gopių kūnai, priklausantys jų vyrams, gulėjo lovose, tuo tarpu neatsiejamos, dvasinės Kṛṣṇos dalelės šoko su Kṛṣṇa. Kṛṣṇa – aukščiausioji asmenybė, dvasios visuma, ir šoko su dvasiniais gopių kūnais. Taigi kuo nors kaltinti Kṛṣṇą nėra jokio pagrindo.

Kai rāsos šokis baigėsi, baigėsi ir Brahmos naktis („Bhagavad-gītos“ teigimu, labai ilgas laiko tarpsnis), ir atėjo brāhma-muhūrtos laikas. Brāhma-muhūrta prasideda maždaug pusantros valandos prieš saulės patekėjimą. Šiuo paros laiku žmogui patariama keltis ir išsimaudžius užsiimti kasdienine dvasine praktika: atlikti maṅgala-ārati ir kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Tai pats tinkamiausias laikas dvasinei praktikai. Atėjus šiai palankiai valandai, Kṛṣṇa paprašė gopių eiti namo. Gopės nenorėjo eiti, bet jos buvo labai paklusnios ir malonios Jam, tad kai tik Kṛṣṇa paprašė jas grįžti namo, merginos tuoj pat išėjo. Śukadeva Gosvāmis baigia pasakojimą apie rāsa-līląpažymėdamas, kad žmogus, kuris iš tinkamo šaltinio klausosi apie Kṛṣṇos, Paties Viṣṇu, žaidimus su gopėmis, Jo galios ekspansijomis, išsigydo nuo pačios pavojingiausios ligos – geismo. Jeigu žmogus išklausys pasakojimą apie rāsa-līlą, jis visiškai atsikratys lytinio geismo ir pasieks tobulą dvasinį pažinimą. Bet kadangi žmonės paprastai klauso māyāvādžių aiškinimų ir patys yra māyāvādžiai, jie vis labiau įsitraukia į lytinį gyvenimą. Sąlygotoji siela turi išklausyti, kaip rāsa-līlos šokį aiškina autoritetingas dvasinis mokytojas, kuris padeda teisingai viską suprasti. Tik taip žmogus gali pasiekti aukščiausią dvasinio gyvenimo pakopą. Priešingu atveju jis visiškai susipainios. Materialusis geismas – savotiška širdies liga. Sąlygotai sielai, kuri nori pagyti nuo šios materialios ligos, siūloma klausytis, tačiau ne iš sukčių impersonalistų lūpų. Klausytis autoritetingų aiškinimų ir teisingai juos suprasti yra visai kas kita.

Śukadeva Gosvāmis čia pavartoja žodį śraddhānvita, apibūdinantį tą, kuris išėjo dvasinio gyvenimo mokyklą. Śraddhā, arba tikėjimas – tai pradžia. Tasai, kuris išsiugdė tikėjimą, jog Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Aukščiausioji Dvasinė Siela, gali ir pasakoti, ir klausytis apie rāsa-lilą. Śukadeva pavartoja ir žodį anuśṛṇuyāt.Reikia klausyti, ką sako mokinių sekos atstovas. Žodis anu turi dvi reikšmes – „sekti“ ir „visada.“ Taigi žmogus visada turi laikytis mokinių sekos nubrėžto kelio ir vengti atsitiktinių tiek māyāvādžių, tiek paprastų žmonių, kurie „Śrīmad-Bhāgavatam“ skaitymą pavertė bizniu, postringavimų. Žodis anuśṛṇuyāt nurodo, kad klausytis reikia autoritetingos asmenybės, kuri priklauso mokinių sekai ir įsigilino į Kṛṣṇos sąmonę. Kas klausysis iš autoritetingo šaltinio, tas netrukus sulauks gerų vaisių. Klausydamasis apie rāsa-līlą, žmogus pasiekia aukščiausią dvasinio gyvenimo lygį.

Čia Śukadeva Gosvāmis vartoja du reikšmingus žodžius – bhaktim ir parām. Bhaktiṁ parām reiškia atsidavimo tarnystės lygį, aukštesnį negu pradinis. Pradinio lygio yra tie, kurie neišmano bhakti filosofijos ir tesidomi Dievybių garbinimu šventykloje. Tai dar nėra tobula bhakti. Tobula atsidavimo tarnystė, arba bhakti, neturi nė krislo materijos purvo. Pavojingiausia susiteršimo rūšis – geidulys arba lytinis gyvenimas. Atsidavimo tarnystės bhaktiṁ parāmgalybė nepaprasta – kuo toliau šiuo keliu žmogus pažengia, tuo mažiau jį traukia materialus gyvenimas. Jeigu žmogus sugeba pasinaudoti privalumais, kuriuos teikia pasakojimo apie rāsa-līlos šokį klausymasis, jis neabejotinai pasieks transcendentinį lygį. Besiklausant geiduliai iš jo širdies išnyks be pėdsakų.

Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura nurodo, kad, pasak „Bhagavad-gītos“, Brahmos diena (tiek pat ir naktis) trunka keturis milijonus tris šimtus tūkstančių mūsų metų, padaugintų iš tūkstančio. Pasak Viśvanāthos Cakravarčio Ṭhākuros, rāsos šokis truko ištisą Brahmos naktį, tačiau gopės to nepajuto. Norėdamas patenkinti gopių norus, Kṛṣṇa padarė taip, kad naktis truktų labai ilgai. Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma, tačiau Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura mums primena, kad Kṛṣṇa netgi surištas virvėmis apreiškė motinai visatą, kurį slypėjo Jo burnoje. Kaip tai atsitiko? Atsakytume, kad Kṛṣṇa, norėdamas suteikti malonumą Savo bhaktui, gali padaryti bet ką. Štai kad ir gopės– jos norėjo patirti džiaugsmą su Kṛṣṇa ir gavo progą būti drauge su Juo ilgus metus. Taip Jis ištesėjo Savo pažadą. Kai Kṛṣṇa, gopėms besimaudant Yamunos upėje prie Cīraghāṭos, pavogė jų rūbus, Jis pažadėjo, jog kada nors, kurią nors naktį įgyvendins jų norus. Ir vieną naktį Kṛṣṇa išties tapo jų mylimuoju vyru, tačiau tai buvo ne paprasta, o Brahmos naktis, ir truko ji milijonus metų. Kṛṣṇai įmanoma viskas, nes Jis – aukščiausiasis valdovas.