Vidyādharos išvadavimas ir demono Śaṅkhāsuros mirtis

Kartą Vṛndāvanos piemenys, vadovaujami Nandos Mahārājos, sumanė nukeliauti į Ambikāvaną atlikti Śivarātri apeigų. Rāsa-līlā švenčiama rudenį. Pirmoji didelė šventė po jos – Holi, arba Dolayātrā. Tarp Dolayātros ir rāsa-līlos švenčių yra dar viena svarbi šventė – Śivarātri, kurią daugiausia švenčia šivaitai – Viešpaties Śivos pasekėjai. Tačiau kartais ją švenčia ir vaiṣṇavai, nes Viešpatį Śivą jie laiko vienu didžiausių vaiṣṇavų. Bhaktai, atsidavę Kṛṣṇos pasekėjai, Śivarātri vis dėlto švenčia ne visada. Todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir sakoma, kad Nandos Mahārājos vadovaujami piemenys „kartą sumanė.“ Taigi jie ne visad dalyvaudavo Śivarātri apeigose, tačiau kartą iš smalsumo panoro nukeliauti į Ambikāvaną. Ambikāvana yra kažkur Gudžarato provincijoje. Kai kas sako, kad ji – prie Sarasvatī upės, tačiau Gudžarato provincijoje Sarasvatī upės nerasime. Vienintelė upė ten – Savarmati. Indijoje visos svarbios šventos vietos yra prie tokių nuostabių upių, kaip Ganga, Yamunā, Sarasvatī, Narmadā, Godāvarī ir Kāverī. Ambikāvana buvo ant Sarasvatī kranto, tad visi piemenys su Nanda Mahārāja ten ir patraukė.

Ambikāvanoje jie pamaldžiai pagerbė Viešpaties Śivos ir Ambikos dievybes. Paprastai prie Viešpaties Śivos šventyklos glaudžiasi ir kita – Ambikos (arba Durgos) šventykla, nes Ambikā – Viešpaties Śivos žmona, kuri kilniausia ir skaisčiausia moteris. Ji nė per žingsnį nesitraukia nuo savo vyro. Priėję Ambikāvaną, Vṛndāvanos piemenys pirmiausia išsimaudė Sarasvatī upėje. Atkeliavus į šventą vietą, visų pirma reikia išsimaudyti, o kartais ir nusiskusti galvą. Tai daroma pirmiausia. Išsimaudę keleiviai nusilenkė dievybėms, o po to šventose vietose išdalijo aukas.

Pasak Vedų, aukoti reikia brāhmaṇams. Vedų śāstrose teigiama, kad tik brāhmaṇai ir sannyāsiai turi teisę imti aukas. Vṛndāvanos piemenys dovanojo karves, padabintas aukso papuošalais ir puikiomis girliandomis. Brāhmaṇams aukojama, nes jie neužsiima jokia veikla, kuri teiktų pelno. Jie dirba brahmanišką darbą, kuris aprašytas „Bhagavad-gītoje“: daug mokosi, atgailauja ir atlieka askezes. Jie turi būti išsimokslinę patys ir privalo mokyti kitus. Jų pareiga ne tik patiems būti brāhmaṇais, bet ir ruošti kitus brāhmaṇus. Jeigu atsiranda norinčių tapti brāhmaṇo mokiniais – jie jais irgi gali tapti. Svarbiausias brāhmaṇo užsiėmimas – garbinti Viešpatį Viṣṇu. Taigi brāhmaṇai verti to, kad jiems būtų aukojama. Tačiau gavę aukų daugiau negu jiems reikia, brāhmaṇai privalo jas panaudoti Viṣṇu tarnystei. Štai kodėl Vedų raštai ir pataria aukoti brāhmaṇams. Aukodamas jiems, žmogus patenkina Viešpatį Viṣṇu ir visus pusdievius.

Piligrimai išsimaudo, pagerbia dievybes ir dalija aukas. Be to, jiems patariama vieną dieną pasninkauti. Šventoje vietoje reikėtų išbūti bent tris dienas. Pirmąją dieną pasninkaujama, o vakare galima išgerti šiek tiek vandens, nes vanduo pasninko nenutraukia.

Atkeliavę Nanda Mahārāja ir piemenys įsikūrė nakčiai ant Sarasvatī kranto. Jie pasninkavo ištisą dieną, o vakare išgėrė truputį vandens. Kai piemenys ilsėjosi, iš esančio šalimais miško atšliaužė didžiulė gyvatė ir ėmė godžiai ryti Nandą Mahārāją. Nanda bejėgiškai sušuko: „Brangusis sūnau Kṛṣṇa, ateik ir išgelbėk mane nuo šios baisios gyvatės! Ji tuoj praris mane!“ Nandai Mahārājai bešaukiant pagalbos, pabudo visi piemenys ir pamatė, kas vyksta. Nieko nelaukdami jie griebė degančias pliauskas ir puolė talžyti gyvatę, stengdamiesi ją užmušti. Tačiau gyvatė, nepaisydama smūgių pliauskomis, toliau rijo Nandą Mahārāją.

Čia atsirado Kṛṣṇa ir Savo lotoso pėda palietė gyvatę. Kṛṣṇos lotoso pėdos paliesta gyvatė išsinėrė iš odos ir virto nuostabiu pusdieviu Vidyādhara. Jis buvo toks gražus, jog norėjosi jį garbinti. Jo kūnas tviskėjo, o kaklą puošė aukso vėrinys. Jis nusilenkė Viešpačiui Kṛṣṇai ir stovėdamas priešais Jį visa savo povyza reiškė didžiausią nuolankumą. Kṛṣṇa paklausė pusdievio: „Pasirodo, tu labai dailios išvaizdos pusdievis ir tave globoja sėkmės deivė. Kaipgi tu galėjai šitaip bjauriai pasielgti ir kaip gavai gyvatės kūną?“ Ir pusdievis ėmė pasakoti savo ankstesniojo gyvenimo istoriją.

„Brangusis Viešpatie, – pasakė jis, – ankstesniajame gyvenime aš vadinausi Vidyādhara ir visame pasaulyje garsėjau savo grožiu. Aš buvau įžymybė ir daug keliavau savo orlaiviu. Vienos kelionės metu sutikau didį išminčių, vardu Aṅgirā. Jis buvo bjaurios išvaizdos ir aš, didžiuodamasis savo grožiu, pasijuokiau iš jo. Už šį nuodėmingą poelgį didysis išminčius pasmerkė mane tapti gyvate.“

Čia derėtų pažymėti, kad žmogus, nepatyręs Kṛṣṇos malonės, nuolat yra veikiamas materialios gamtos guṇų,kad ir koks jis būtų tobulas materialiai. Vidyādhara buvo pusdievis, ir jo materiali padėtis buvo gana aukšta, be to, jis išsiskyrė grožiu. Tačiau nors jis užėmė aukštą materialią padėtį ir savo orlaiviu galėjo keliauti kur tinkamas, buvo pasmerktas kitą gyvenimą tapti gyvate. Bet kuris net ir materialiai iškilęs žmogus gali būti pasmerktas gauti baisaus gyvio kūną, jeigu nėra atsargus. Nederėtų manyti, kad įgijusi žmogaus kūną gyvoji būtybė nebenupuola į žemesnes rūšis. Vidyādhara pats pasakė, jog yra pusdievis ir vis dėlto buvo pasmerktas tapti gyvate. Tačiau, Kṛṣṇos lotoso pėdoms palietus, jis tuoj pat atgavo Kṛṣṇos sąmonę. Vidyādhara prisipažino, kad ankstesnį gyvenimą jis buvo nusidėjėlis. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus žino, kad jis visada, bet kuriomis aplinkybėmis yra Kṛṣṇos tarno tarnas ir kad pats jis nieko nevertas, o jeigu ir padaro gerą darbą, tai tik Kṛṣṇos ir dvasinio mokytojo malone.

Pusdievis Vidyādhara toliau pasakojo Śrī Kṛṣṇai: „Puikuodamasis nepaprastu grožiu, – sakė jis, – aš pasišaipiau iš didžiojo išminčiaus Aṅgiros bjaurumo, ir už tą nuodėmę jis mane prakeikė. Taip aš virtau gyvate. Tačiau dabar supratau, kad išminčius mane ne prakeikė, bet palaimino. Jeigu jis nebūtų prakeikęs, nebūčiau gavęs gyvatės kūno, o Tu nebūtum užmynęs manęs Savo lotoso pėda ir nebūtum apvalęs nuo visokio materijos purvo.“

Materialiame pasaulyje labiausiai vertinami keturi dalykai: gimimas padorioje šeimoje, turtas, išsilavinimas ir grožis. Tai yra materialūs privalumai. Deja, be Kṛṣṇos sąmonės šie materialūs privalumai kartais tampa nuodėmės ir nuopuolio priežastimi. Nors Vidyādhara buvo labai dailaus gymio pusdievis, dėl savo išdidumo turėjo tapti gyvate. Gyvatės – labai žiaurios ir piktos gyvosios būtybės, tačiau žmogus, kurio širdis dega pagieža artimam, nuodingesnis ir už gyvatę. Gyvatę galima sutramdyti ir valdyti, užkalbant mantromis ir žolėmis, o žmogaus, kurio širdis kupina pagiežos, niekas nesuvaldys.

„Brangus Viešpatie, – tęsė Vidyādhara, – dabar aš turbūt būsiu apsivalęs nuo visų nuodėmių, todėl prašau Tavo leidimo sugrįžti į savo namus dangaus planetose.“ Pusdievio prašymas rodo, kad žmonės, prisirišę prie karminės veiklos ir svajojantys apie aukštesniosiose planetų sistemose prieinamus malonumus, negali pasiekti šio galutinio savo gyvenimo tikslo be Aukščiausiojo Dievo Asmens leidimo. „Bhagavad-gītoje“ irgi pažymėta, kad menkesnės nuovokos žmonės geidžia materialių gėrybių, todėl garbina įvairius pusdievius, bet iš tikrųjų pusdieviai teikia malones tik Viešpaties Viṣṇu, arba Kṛṣṇos, valia. Pusdieviai neturi galios vieni teikti materialias malones. Tačiau net ir tas, kuris trokšta materialių malonių, gali garbinti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, prašydamas Jį palaiminimo. Kṛṣṇa visagalis teikti netgi materialius palaiminimus. Tačiau prašyti materialių malonių iš pusdievių netolygu prašyti jų iš Kṛṣṇos. Dhruva Mahārāja garbino Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, siekdamas materialaus palaiminimo, tačiau, pelnęs Aukščiausiojo Viešpaties palankumą ir išvydęs Jį savo akimis, jis buvo tiek patenkintas, jog visko atsisakė. Protingas žmogus neprašo pusdievių malonės ir jų negarbina – jis kreipiasi tiesiai į Kṛṣṇos sąmonę, ir netgi turėdamas materialių troškimų, prašo jų Kṛṣṇos, o ne pusdievių.

Laukdamas Kṛṣṇos leidimo grįžti į dangaus planetas, Vidyādhara tarė: „Tavo lotoso pėdų prisilietimas išvadavo mane nuo visų materialiųjų kančių. Tu galingiausias iš visų mistikų. Tu – pirmapradis Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tu – visų bhaktų valdovas. Tu viskuo aprūpini planetų sistemas, štai kodėl aš prašau Tavo leidimo. Nuo šiol aš visiškai atsidaviau Tavo valiai. Puikiai žinau, kad tie, kurie be paliovos kartoja šventą Tavo vardą, išsilaisvina iš visų nuodėmingų poelgių pasekmių. Be abejonės, išsilaisvina ir tie, kuriems teko laimė patiems patirti Tavo lotoso pėdų prisilietimą. Todėl aš visiškai neabejoju, kad Tavo lotoso pėdų prisilietimas atpalaidavo mane nuo brāhmaṇo prakeikimo.“

Viešpats Kṛṣṇa sutiko, kad Vidyādhara grįžtų namo, į aukštesniąją planetų sistemą. Pelnęs šią garbę, jis apėjo aplink Viešpatį pagerbdamas Jį, o po to Jam nusilenkė ir grįžo į savo dangaus planetą. O Nanda Mahārāja buvo išgelbėtas nuo mirties, kuri grėsė atsidūrus gyvatės pilve.

Piemenys, atkeliavę atlikti Viešpaties Śivos ir Ambikos garbinimo apeigų, baigė visus reikalus ir susiruošė grįžti į Vṛndāvaną. Pakeliui jie kalbėjo apie nepaprastus Kṛṣṇos darbus. Prisiminus, kaip buvo išvaduotas Vidyādhara, jų meilė Kṛṣṇai dar labiau sustiprėjo. Jie atkeliavo nusilenkti Viešpačiui Śivai ir Ambikai, o atsitiko taip, kad jie dar labiau pamilo Kṛṣṇą. Gopės irgi garbino deivę Kātyāyanī, kad dar labiau pamiltų Kṛṣṇą. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, jog žmonės, kurie trokšdami asmeninės naudos stengiasi garbinti tokius pusdievius, kaip Viešpats Brahmā, Śiva, Indra ir Candra, nepasižymi dideliu protu ir yra pamiršę tikrąjį gyvenimo tikslą. Tačiau šie piemenys – Vṛndāvanos gyventojai buvo nepaprasti žmonės. Visus savo darbus jie skyrė Kṛṣṇai. Jeigu žmogus garbina pusdievius Viešpatį Śivą ir Viešpatį Brahmą, kad dar stipriau prisirištų prie Kṛṣṇos, tam tereikia pritarti. Tačiau jeigu jis kreiptųsi į pusdievius dėl asmeninės naudos, tai būtų smerktina.

Po šio įvykio, vieną nuostabią naktį Kṛṣṇa su vyresniuoju Savo broliu Balarāma – abu nepaprastai galingi – patraukė į Vṛndāvanos mišką. Juos lydėjo Vrajabhūmio mergelės, ir jie džiaugėsi, būdami kartu. Jaunosios Vrajos merginos buvo labai dailiai apsirengusios, pasitepusios sandalmedžio pasta ir pasipuošusios gėlėmis. Danguje, apsuptas žėrinčių žvaigždžių, švietė mėnulis. Pūtė švelnus vėjas, nešdamas mallikos gėlių kvapą, nuo kurio kamanės stačiai šėlo. Šią tykią naktį Kṛṣṇa ir Balarāma pradėjo dainuoti melodingas dainas. Vrajos mergelės buvo taip sužavėtos Jų dainų ritmo, jog nieko aplink nebematė: išsitaršė jų plaukai bei drabužiai, krito žemėn gėlių girliandos.

Tuo metu, kai gopes užbūrė Kṛṣṇos ir Balarāmos balsai, pasirodė demonas, Kuveros bičiulis (Kuvera buvo dangaus planetų iždininkas). Jo vardas buvo Śaṅkhāsura, nes jo galvą puošė brangusis akmuo, panašus į jūros kriauklę. Śaṅkhāsura labai didžiavosi materialiais turtais, kaip ir du Kuveros sūnūs, kurie neatkreipė dėmesio į pasirodžiusį Nāradą Munį. Śaṅkhāsura pamanė, kad Kṛṣṇa ir Balarāma tėra paprasti piemenukai, besilinksminantys dailių merginų būryje. Materialiame pasaulyje turtuolis dažniausiai mano, jog visos gražios moterys turėtų priklausyti jam. Śaṅkhāsura irgi pamanė, kad jeigu jis priklauso tokiems turčiams, kaip Kuvera, tai jis, o ne Kṛṣṇa ir Balarāma, turėtų linksmintis su tokiomis dailiomis merginomis. Ir jis nutarė pasiimti jas sau. Išdygęs priešais Kṛṣṇą, Balarāmą ir Vrajos merginas, Śaṅkhāsura ėmė temtis jas šiaurės pusėn. Įsakinėjo joms, tarsi būtų jų šeimininkas ar vyras, ir visiškai nekreipė dėmesio į čia pat esančius Kṛṣṇą ir Balarāmą. Vrajos mergelės, kurias jėga vedėsi Śaṅkhāsura, ėmė šauktis Kṛṣṇos ir Balarāmos pagalbos, tad broliai stvėrė storas lazdas ir puolė juos vytis. „Nebijokite, nebijokite, – šūktelėjo Jie gopėms, – Mes tuoj pamokysim tą demoną.“ Jie greitai pasivijo Śaṅkhāsurą, ir šis, pamatęs, kad broliai labai stiprūs, pabūgęs dėl savo gyvybės paliko gopes ir šoko bėgti. Bet Kṛṣṇa neleido jam pasprukti. Palikęs gopes Balarāmos globai, Jis nusivijo Śaṅkhāsurą. Kṛṣṇa norėjo atimti iš demono panašųjį į kriauklę brangakmenį, kuris puošė jo galvą. Netoli tenubėgo Śaṅkhāsura – Kṛṣṇa jį pavijo, tvojo kumščiu per galvą ir užmušė. Pasiėmęs brangakmenį, Jis grįžo atgal ir visoms Vrajos mergelėms matant dovanojo jį vyresniajam broliui Balarāmai.