Gopės patiria išsiskyrimo jausmą

Vṛndāvanos gopės tiek prisirišo prie Kṛṣṇos, kad joms nepakako rāsos šokio nakties. Jos ir dieną norėjo būti su Juo. Kai Kṛṣṇa su Savo draugais piemenukais bei karvėmis traukdavo į mišką, gopių kūnai nėjo su Juo, tačiau širdys visada traukdavo iš paskos. Taigi gopės bendravo su Juo, slegiamos kankinančio išsiskyrimo jausmo. Viešpats Caitanya ir Jo tiesioginiai pasekėjai Gosvāmiai moko mus išsiugdyti tą išsiskyrimo su Kṛṣṇa jausmą. Net ir fiziškai nebūdami su Kṛṣṇa, mes galime bendrauti su Juo kaip ir gopės – jausdami išsiskyrimą. Transcendentinis Kṛṣṇos pavidalas, Jo ypatybės, Jo žaidimai, Jo aplinka – visa tai tapatu Jam Pačiam. Yra devyni atsidavimo tarnystės būdai. Atsidavimo tarnystė Kṛṣṇai, patiriant išsiskyrimo su Juo jausmą, leidžia bhaktui pasiekti aukščiausiąjį tobulumą – gopių lygį.

Śrīnivāsācāryos maldoje šešiems Gosvāmiams sakoma, kad jie atsisakė materialių turtų, kuriuos įgijo tarnaudami vyriausybėje, atsižadėjo didikų padėties ir iškeliavo į Vṛndāvaną, kur gyveno kaip paprasti elgetos, eidami nuo durų prie durų prašyti išmaldos. Tačiau, išgyvenę gopių patirtą išsiskyrimą su Kṛṣṇa, jie pasijuto tiek turtingi, kad skendėte skendėjo transcendentinėje palaimoje. Jagannātha Purio mieste Viešpats Caitanya irgi gyveno Rādhārāṇī, patyrusios išsiskyrimą su Kṛṣṇa, nuotaikomis. Tie, kurie priklauso Madhva-Gauḍīya-sampradāyai, kaip ir Viešpats Caitanya turėtų patirti išsiskyrimo su Kṛṣṇa jausmą, garbinti transcendentinį Jo pavidalą, aiškintis transcendentinį Jo mokymą, Jo žaidimus, ypatybes, aplinką ir santykius su Juo. Dvasiniai mokytojai turėtų padėti bhaktams pasiekti didįjį atsidavimo Kṛṣṇai tobulumą. Tarnauti Kṛṣṇai, nuolatos jaučiant išsiskyrimą su Juo, reiškia Kṛṣṇos sąmonės tobulumo būklę.

Gopės dažnai kalbėdavosi apie Kṛṣṇą, o jų pokalbiai būdavo labai panašūs į šį: „Mielosios draugės, – sakė viena gopė, – ar žinote, kad išsitiesęs ant žemės Kṛṣṇa pasiremia kaire ranka ir padeda ant jos galvą? Jis pakelia žaviuosius antakius ir švelniais pirštais užspaudžia fleitos skylutes. Garsai, kuriuos išgauna Kṛṣṇa, taip svaigina, kad dangaus planetų gyventojai, bekeliaujantys erdve su savo žmonomis ar mylimosiomis, sustingsta juos išgirdę ir sustabdo savo orlaivius. Orlaiviuose sėdinčios pusdievių žmonos susigėsta savo dainavimo ir muzikinių gabumų. Maža to, jų širdyse suliepsnoja santuokinės meilės jausmas, o jų plaukai bei standžiai aptempti rūbai išsitaršo.“

Kita gopė kalbėjo: „Mielosios draugės, Kṛṣṇa toks gražus, kad sėkmės deivė visada glaudžiasi prie Jo krūtinės, o Jo kaklą puošia aukso vėrinys. Nuostabusis Kṛṣṇa groja Savo fleita, norėdamas atgaivinti Savųjų bhaktų širdis. Jis – vienintelis kenčiančių gyvų būtybių draugas. Kai Jis groja fleita, Vṛndāvanos karvės bei kiti gyvuliai nustoja atrajoję ir sustingsta su nenurytu kąsniu, pastatę ausis. Atrodo, kad jie ne gyvi, o nupiešti. Kṛṣṇa taip žavingai groja fleita, kad Jo fleitos garsai keri net gyvulius, o ką kalbėti apie mus.“

Dar kita gopė tarė: „Brangios draugės, kai pro šalį praeina Kṛṣṇa su povo plunksna plaukuose ir natūraliais Vṛndāvanos dažais papuoštu kūnu, sustingsta ne tik gyvuliai, bet ir negyvi daiktai – Vṛndāvanos upės ir ežerai. Visas išdabintas lapais bei gėlėmis, Jis panašus į didvyrį. Kai Kṛṣṇa ima groti fleita ir kai su Balarāma šaukia karves, Yamunos upė nustoja tekėjus ir laukia, kol vėjas atpūs dulkių nuo Kṛṣṇos lotoso pėdų. Yamunos upė tokia pat nelaiminga, kaip ir mes. Ji nepatiria Kṛṣṇos malonės. Upė sustingsta ir liaujasi bangavusi – kaip mes liaujamės verkusios iš ilgesio Kṛṣṇai.“

Kṛṣṇai išėjus, gopės be paliovos liejo ašaras, tačiau kartais, pagalvojusios, jog netrukus gali grįžti Kṛṣṇa, liaudavosi verkti. Bet įsitikinusios, jog Jis dar negrįžta, jos vėl nuliūsdavo ir pravirkdavo.

Kṛṣṇa – pirmapradis Dievo Asmuo, visų Viṣṇu pavidalų pradžia, o piemenukai – pusdieviai. Viešpatį Viṣṇu nuolat supa ir garbina įvairūs pusdieviai – Viešpats Śiva, Viešpats Brahmā, Indra, Candra bei kiti. Kai Kṛṣṇa traukdavo Vṛndāvanos mišku arba vaikštinėdavo po Govardhanos kalvą, Jį visada lydėdavo piemenukai. Eidamas Kṛṣṇa grojo fleita – taip Jis sušaukdavo karves. O kadangi Jis vaikštinėjo po mišką, medžiai ir visa kita augmenija įgydavo Kṛṣṇos sąmonės. Kas įsisąmonina Kṛṣṇą, tas viską Jam paaukoja. Nors medžių bei kitų augalų sąmonė ne itin tobula, tačiau būdami šalia Kṛṣṇos bei Jo draugų jie irgi įgyja Kṛṣṇos sąmonę. Tada jie stengiasi visus savo turtus – vaisius, žiedus ir be paliovos varvantį nuo šakų medų – aukoti Jam.

Kṛṣṇa vaikštinėjo Yamunos krantu, pasipuošęs kaktą tilaka, o ant kaklo Jis buvo pasikabinęs įvairių miško gėlių girliandą. Jo kūnas buvo išteptas sandalmedžio pasta ir apibarstytas tulasī lapeliais. Kamanės nuo to tiršto ir svaigaus tarsi nektaras kvapo šėlte šėlo. Jų dūzgimas patiko Kṛṣṇai ir Jis imdavo groti fleita. Susilieję išvien svaigstančių kamanių dūzgimas ir fleitos garsai buvo tokie malonūs, kad pakerėdavo vandenų gyventojus – gerves, gulbes, antis bei kitus paukščius. Užuot plaukioję ar skraidę, jie sustingdavo, užsimerkdavo ir panirę mintyse garbindavo Kṛṣṇą.

Viena gopė tarė: „Mieloji drauge, Kṛṣṇa ir Balarāma labai dailiai pasipuošė auskarais ir perlų vėriniais. Jie linksminasi pačioje Govardhanos kalvos viršūnėje, ir kai Kṛṣṇa, kerėdamas visą kūriniją, užgroja fleita, viską užlieja nežemiška palaima. Kai Jis groja, pabūgę nustoja griaudėti debesys. Jie nedrįsta pertraukti Kṛṣṇos fleitos melodijos ir tik retkarčiais švelniai sugruma, kad pritartų jai, – šitaip jie sveikina Kṛṣṇą, savo draugą.“

Kṛṣṇa laikomas debesų draugu, nes ir debesys, ir Kṛṣṇa gelbsti kenčiančius. Kai visi kenčia nuo nepakeliamos kaitros, debesys atneša gaivinantį lietų. O kai materialistiškai gyvenantys žmonės blaškosi materialių kančių liepsnose, juos gelbsti Kṛṣṇa. Todėl debesys ir Kṛṣṇa laikomi draugais, juolab jie yra tos pačios spalvos. Sveikindami didįjį savo draugą, debesys prapliupo ne lietumi, o smulkių žiedų srautais, ir, krisdamos ant Kṛṣṇos galvos, gėlės saugojo Jį nuo svilinančių saulės spindulių.

Viena gopė tarė motinai Yaśodai: „Mieloji mama, tavo sūnus išsiskiria iš visų piemenukų. Jis išmano įvairiausius menus, moka ganyti karves bei groti fleita. Jis Pats kuria dainas ir groja jas fleita. Kai jis rytais ar vakarais groja, pusdieviai Viešpats Śiva, Brahmā, Indra bei Candra nulenkia galvas ir labai įdėmiai klauso. Jie labai mokyti ir daug išmano, tačiau Kṛṣṇos fleitos muzikinių dermių susekti jie nepajėgia. Pusdieviai atidžiai klauso ir stengiasi jas suprasti, tačiau fleitos garsai tik dar labiau juos suglumina.“

Kita gopė tarė: „Mieloji drauge, kai Kṛṣṇa pargena karves namo, Jo paliktos pėdos su vėliavos, žaibo, trišakio ir lotoso žiedo ženklais numalšina žemės skausmą, kurį sukelia karvių kanopos. Kaip Jis gražiai eina, žengdamas plačiais žingsniais ir laikydamas rankoje fleitą. Vien pažvelgus į Kṛṣṇą, mumyse sukyla aistringas noras būti kartu su Juo, mes sustingstame ir stovime negalėdamos krustelėti tarsi medžiai. Mes net pamirštame apie savo išvaizdą.“

Kṛṣṇa turėjo daug tūkstančių karvių, suskirstytų kaimenėmis pagal spalvas. Nuo spalvos priklausė ir jų vardai. Kai ateidavo laikas grįžti iš ganyklos, karvės susirinkdavo neragintos. Kaip vaiṣṇavai kartoja mantrą su maldos vėriniu, kurį sudaro šimtas aštuoni karoliukai, reiškiantys šimtą aštuonias gopes, taip ir Kṛṣṇa šaukdavo šimtą aštuonias karvių kaimenes.

„Grįždamas Kṛṣṇa pasipuošia tulasī lapelių girliandomis, – pasakojo draugei gopė, – apkabina per petį Savo bičiulį piemenuką ir ima pūsti transcendentinę fleitą. Jo fleitos garsai, panašūs į vīṇos, keri juodąsias elnes. Jos prieina prie Kṛṣṇos ir sužavėtos sustingsta, pamiršusios namus ir vyrus. Kaip kad mus užburia transcendentinių Kṛṣṇos ypatybių vandenynas, taip ir elnes užburia Jo fleitos garsai.“

Kita gopė motinai Yaśodai tarė: „Brangioji motina, grįžęs namo tavo sūnus pasipuošia vos prasiskleidusiais kundos žiedais ir groja Savo fleita draugams, norėdamas juos nudžiuginti ir praskaidrinti jų nuotaiką. Lengvas pietų vėjelis, kvapnus ir vėsus, švelniai glosto kūną. Tuo pasinaudoja pusdieviai gandharvos, siddhos ir ima šlovinti Kṛṣṇą maldomis, pūsdami ragus ir mušdami būgnus. Kṛṣṇa labai geras Vrajabhūmio, Vṛndāvanos, gyventojams, ir kai Jis su draugais pargena karves, visi prisimena, kaip Jis laikė iškėlęs Govardhanos kalvą. Naudodamiesi proga, aukščiausieji pusdieviai – Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva vakarinėmis maldomis prisideda prie piemenukų, šlovinančių Kṛṣṇos ypatybes.

Kṛṣṇa lyginamas su mėnuliu, patekėjusiu iš Devakī įsčių vandenyno. Vakare grįžęs namo, Jis nors ir atrodo pavargęs, tačiau stengiasi pradžiuginti Vṛndāvanos gyventojus, būdamas kartu su jais ir spinduliuodamas gėrį. Kai Kṛṣṇa grįžta, pasipuošęs gėlių girlianda, Jo veidas būna nuostabiai gražus. Plačiu žingsniu, tarytum dramblys, Jis įžengia į Vṛndāvaną ir lėtai pasiekia namus. Jam grįžus, visi Vṛndāvanos vyrai, moterys bei karvės tuoj pat pamiršta svilinantį dienos karštį.“

Tokius transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus bei darbus minėjo gopės, Kṛṣṇai palikus Vṛndāvaną. Šie pasakojimai padeda mums nors šiek tiek suprasti, koks patrauklus Kṛṣṇa. Kṛṣṇa žavi visus ir viską – taip reikėtų apibūdinti Kṛṣṇos patrauklumą. Tiems, kurie stengiasi panirti į Kṛṣṇos sąmonę, gopių pavyzdys labai pamokantis. Su Kṛṣṇa galima bendrauti netgi prisimenant transcendentinius Jo žaidimus. Visi mes norime ką nors mylėti. Kṛṣṇos sąmonės esmė – mylėti Kṛṣṇą. Nuolat kartodami Hare Kṛṣṇa mantrą ir prisimindami transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus, žmonės įgyja visišką Kṛṣṇos sąmonę, ir tai padaro jų gyvenimą prasmingą ir vertingą.