Kaṁsa siunčia Akrūrą atvežti Kṛṣṇos

Vṛndāvana visada paskendusi mintyse apie Kṛṣṇą. Visi jos gyventojai mąstė apie Kṛṣṇos žaidimus ir skendėjo transcendentinės palaimos vandenyne. Tačiau materialusis pasaulis toks drumstas, kad net Vṛndāvanoje asuros,demonai, bandė sutrikdyti taiką bei ramybę.

Kartą, pasivertęs jaučiu, į kaimą įsiveržė demonas, vardu Ariṣṭāsura. Demono kūnas ir ragai buvo milžiniški, o kanopomis jis rausė žemę. Demonas su tokiais trenksmais įlėkė į Vṛndāvaną, jog, rodės, prasidėjo žemės drebėjimas. Iš pradžių jautis siaubingai maurojo ir rausė upės krantą, o paskui puolė į patį kaimą. Jautis baubė taip nuožmiai ir aižiai, kad kai kurios nėščios moterys bei karvės be laiko pagimdė. Jis buvo labai didelis, stambus ir stiprus, jo kupra it kalnas lietė debesis. Įsiveržęs į Vṛndāvaną, Ariṣṭāsura buvo toks baisus, kad vos pamatę piktąjį demoną, vyrai bei moterys didžiai išsigando, o karvės ir kiti gyvuliai spruko iš kaimo.

Padėtis kėlė siaubą, ir Vṛndāvanos gyventojai pradėjo šaukti: „Kṛṣṇa! Kṛṣṇa! Gelbėk mus!“ Kṛṣṇa ir Pats pamatė, kaip sprunka į šalis karvės, tad nedelsdamas atsiliepė: „Nebijokite, nebijokite.“ Po to Jis pasitiko Ariṣṭāsurą ir tarė: „Tu, menkas padare! Kam gąsdini Gokulos gyventojus? Ką tuo laimėsi? Jeigu atėjai išbandyti Mano visagalybę, Aš pasiruošęs su Tavimi kautis.“ Taip Kṛṣṇa iškvietė demoną į kovą. Kṛṣṇos žodžiai jį labai įsiutino. Kṛṣṇa stovėjo priešais jautį, ranka atsirėmęs į draugo petį. Įniršęs jautis ėmė artintis prie Kṛṣṇos, rausdamas kanopomis žemę. Ariṣṭāsura pakėlė uodegą, ir, atrodė, kad ji styro tarp debesų. Jo akys pasruvo krauju ir vartėsi nuo įtūžio. Jautis, atstatęs ragus, puolė Kṛṣṇą tarsi Indros žaibas. Tačiau Kṛṣṇa tuoj pat nutvėrė jį už ragų ir bloškė šalin – tarsi milžiniškas dramblys blokštų kur kas menkesnį savo varžovą. Nors demonas baisiai pailso, o nuo jo varvėjo prakaitas, jis, sukaupęs drąsą, vėl pakilo ir su nežmoniška jėga ir įniršiu dar kartą puolė Kṛṣṇą. Lėkdamas jautis sunkiai alsavo. Kṛṣṇa vėl sugriebė jį už ragų ir trenkė į žemę, o demono ragai nulūžo. Kṛṣṇa ėmė spardyti demoną tarsi besimėtantį šlapią skudurą. Nuo spyrių Ariṣṭāsura apvirto ant nugaros ir ėmė mėšlungiškai kilnoti kojas. Apsipylęs krauju, kuris sumišo su šlapimu bei išmatomis, išvirtusiomis iš akiduobių akimis, jis iškeliavo į mirties karalystę.

Pažymėdami šį nepaprastą žygį, dangaus planetų pusdieviai apibėrė Kṛṣṇą gėlėmis. Jau prieš šią pergalę Kṛṣṇa buvo visų Vṛndāvanos gyventojų džiaugsmas, tačiau dabar nuo Jo niekas nebegalėjo atplėšti akių. Kartu su Balarāma Jis pergalingai įžengė į Vṛndāvanos kaimą, ir visi gyventojai džiaugsmingai Juos šlovino. Kam nors atlikus nepaprastą žygdarbį, jo giminės bei draugai, žinia, labai džiaugiasi.

Būtent po šio įvykio didysis išminčius Nārada atskleidė Kṛṣṇos paslaptį. Nārada Munis paprastai vadinamas deva-darśana – „tas, kurį tegali regėti pusdieviai arba pasiekusieji pusdievių lygį.“ Nors Nārada atėjo pas Kaṁsą, kuris toli gražu nebuvo pasiekęs pusdievių tobulumo, vis dėlto demonų karalius jį pamatė. Žinoma, Kaṁsa matė ir Kṛṣṇą, jau nekalbant apie Nāradą Munį, tačiau paprastai, norint išvysti Viešpatį ir Jo bhaktus, reikia apvalyti savo akis. Aišku, bendraujantis su tyru bhaktu žmogus pats to nesuprasdamas daug laimi, ir tai vadinasi ajñāta-sukṛti. Jis nesuvokia, kaip viskas vyksta, tačiau vien regėdamas Viešpaties bhaktą jau dvasiškai auga. Nārada Munis tenorėjo paspartinti įvykius. Kṛṣṇa nužengė užmušti demonus, o Kaṁsa buvo svarbiausias iš jų. Nārada norėjo paspartinti atomazgą, todėl jis pasirodė Kaṁsai ir atskleidė jam visą tiesą. „Tave turi užmušti aštuntasis Vasudevos sūnus, – pasakė Nārada Kaṁsai. – Aštuntasis sūnus yra Kṛṣṇa. Vasudeva tave apgavo, ir tu manei, jog aštuntasis jo vaikas – mergaitė. Iš tikrųjų mergaitę pagimdė Yaśodā, Nandos Mahārājos žmona, o Vasudeva sukeitė vaikus. Taigi tu buvai apgautas. Kṛṣṇa, kaip ir Balarāma, – Vasudevos sūnus. Bijodamas tavo žiauraus būdo, Vasudeva sumaniai paslėpė Juos Vṛndāvanoje, toliau nuo tavo akių.“ Dar Nārada papasakojo Kaṁsai: „Kṛṣṇa ir Balarāma nuslėpė Savo kilmę, o Juos globoja Nanda Mahārāja. Visus asuras, tavo draugus, kuriuos siuntei į Vṛndāvaną žudyti vaikų, užmušė Kṛṣṇa ir Balarāma.“

Vos Kaṁsa išgirdo šiuos Nārados Munio žodžius, jis išsitraukė savo aštrųjį kalaviją, ketindamas tuoj pat nužudyti Vasudevą už dviveidystę. Tačiau Nārada jį nuramino. „Tu žūsi ne nuo Vasudevos rankos, – pasakė jis. – Kodėl taip nori jį užmušti? Verčiau pasistenk nužudyti Kṛṣṇą ir Balarāmą.“ Tada įniršęs Kaṁsa suėmė Vasudevą bei jo žmoną ir sukaustė grandinėmis. Pasikliovęs Nārados pranešimu, Kaṁsa nedelsdamas pasikvietė demoną Keśį ir liepė jam tuoj pat keliauti į Vṛndāvaną užmušti Balarāmos bei Kṛṣṇos. Tačiau iš tikrųjų Kaṁsa pasiuntė jį į Vṛndāvaną, kad vėliau, Kṛṣṇos ir Balarāmos nužudytas, demonas Keśis patirtų išlaisvinimą.

Netrukus Kaṁsa sukvietė patyrusius dramblių tramdytojus – Cāṇūrą, Muṣṭiką, Śalą, Tośalą bei kitus ir tarė: „Brangūs bičiuliai, atidžiai paklausykite, ką pranešiu. Vṛndāvanoje, Nandos Mahārājos namuose, gyvena du broliai – Kṛṣṇa ir Balarāma. Iš tikrųjų Jie yra Vasudevos sūnūs. Kaip žinote, pranašaujama, jog man lemta žūti nuo Kṛṣṇos rankos. Tad štai, aš prašyčiau jūsų surengti imtynininkų varžybas. Žmonės iš visų šalies kampelių susirinks dalyvauti šventėje. Aš pasirūpinsiu, kad būtų atsiųsti ir tie du vaikėzai, o jūs imtynių aikštėje Juos nužudysite.“

Šiaurės Indijoje žmonėms iki šiol patinka imtynininkų varžybos. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakoja, kad jos buvo mėgstamos ir prieš penkis tūkstančius metų. Kaṁsa ketino surengti tokias varžybas ir sukviesti žmones. Be to, dramblių tramdytojams jis pasakė: „Būtinai atsiveskite dramblį, vardu Kuvalayāpīḍa, ir laikykite jį prie imtynių aikštės vartų. Patykokite, kai atvyks Kṛṣṇa su Balarāma, ir tegul jis Juos nužudo.“

Be to, Kaṁsa patarė savo bičiuliams pamaloninti Viešpatį Śivą gyvulių aukomis – Dhanur-yajña bei auka, kuri atnašaujama keturioliktąją mėnulio kalendoriaus dieną Caturdaśį. Caturdaśis – trečioji diena po Ekādaśio. Šią dieną garbinamas Viešpats Śiva. Viena iš visiškų Viešpaties Śivos dalių yra Kālabhairava. Šį Viešpaties Śivos pavidalą garbina demonai, aukodami gyvulius, kurie nužudomi dievybės akivaizdoje. Kālabhairavai aukojama ir dabar. Indijoje yra vietovė, vadinama Vaidyanātha-dhāma, kur demonai Kālabhairavos dievybei aukoja gyvulius. Kaṁsa buvo vienas iš demonų, kurie garbino Kālabhairavą. Be to, jis buvo patyręs diplomatas ir greit sugalvojo, kaip jo bičiuliai demonai turėtų užmušti Kṛṣṇą ir Balarāmą.

Sutvarkęs šį reikalą, Kaṁsa pasikvietė Akrūrą, kuris buvo kilęs iš Yadu giminės. Šioje giminėje Vasudevos sūnumi gimė Kṛṣṇa. Akrūrai atėjus, Kaṁsa labai maloniai paspaudė jam ranką ir tarė: „Brangusis Akrūra, Bhojos ir Yadu giminėse aš neturiu geresnio draugo už tave. Tu nepaprastai dosnus, todėl draugiškai prašau tavo paslaugos. Aš kreipiuosi į tave, tarsi valdovas Indra kreiptųsi į Viešpatį Viṣṇu, ir prašau tučtuojau keliauti į Vṛndāvaną ir surasti ten du berniukus – Kṛṣṇą ir Balarāmą. Jie yra Nandos Mahārājos sūnūs. Imk puikų vežimą, kurį paruošiau tiems berniukams parvežti, ir kuo greičiau Juos atvežk. Tai mano prašymas. Aš ketinu Juos nužudyti. Kai tik Jie privažiuos prie vartų, Juos pasitiks milžinas dramblys Kuvalayāpīḍa ir galbūt jam pavyks Juos užmušti. Tačiau jeigu atsitiktų taip, kad Jie išvengs mirties, tada Juos užpuls imtynininkai ir pribaigs. Toks mano sumanymas. Kai bus baigta su šiais berniūkščiais, aš susidorosiu ir su Vasudeva bei Nanda, kurie remia Vṛṣṇi ir Bhojos gimines. Nužudysiu ir savo tėvą Ugraseną bei jo brolį Devaką, nes iš tikrųjų jie – mano priešai, kurie trukdo mano sumanymams ir žygiams. Šitaip aš atsikratysiu visų priešų. Jarāsandha – mano uošvis, be to, turiu gerą draugą beždžionę Dvividą. Jiems padedant, nušluosiu nuo žemės visus karalius, kurie remia pusdievius. Tokie mano planai. Aš įveiksiu visus priešus, o po to nekliudomas valdysiu pasaulį. Beje, turėtum žinoti, kad Śambara, Narakāsura ir Bāṇāsura yra artimiausi mano draugai, ir kai pradėsiu karą prieš karalius, kurie remia pusdievius, jie padės man kuo galėdami. Neabejoju, kad atsikratysiu visų priešų. Prašau tavęs kuo greičiau keliauti į Vṛndāvaną ir įkalbėti vaikus atvykti pasigrožėti Mathura ir pažiūrėti imtynių varžybų.“

Išgirdęs Kaṁsos sumanymą, Akrūra atsakė: „Brangusis karaliau, tu puikiai sugalvojai, kaip pašalinti kliūtis, trukdančias tavo diplomatinei veiklai. Tačiau būk ramus, jei tavo planas ir nepavyktų. Juk pagaliau žmogus sumano, o sprendžia Dievas. Mes galime būti kupini didžiausių sumanymų, tačiau jeigu jiems nepritars aukščiausiasis valdovas, jie žlugs. Kiekvienas šiame materialiame pasaulyje žino, kad viską galų gale nulemia antgamtinė jėga. Išradingas protas gali turėti didžiausių sumanymų, tačiau žmogus privalo atminti, jog turės naudotis veiklos vaisiais, kurie gali atnešti ne tik laimę, bet ir kančią. Tačiau aš neprieštarauju tavo pasiūlymui. Esu tavo draugas, tad padarysiu, kaip tu liepi, ir atvešiu Kṛṣṇą ir Balarāmą.“

Davęs draugams paskutinius nurodymus, Kaṁsa juos paliko, o Akrūra grįžo namo.