Demonų Keśio ir Vyomāsuros mirtis

Kaṁsos pamokytas, demonas Keśis pasivertė dideliu nuožmiu arkliu ir įsiveržė į Vṛndāvaną. Jo ilgi karčiai plaikstėsi vėjyje, kanopos draskė žemę, o kai jis sužvingo, siaubas sukaustė pasaulį. Kṛṣṇa matė, kad žvengdamas ir mosuodamas padangėje uodega, panašia į didžiulį debesį, demonas privertė iš siaubo drebėti visus Vṛndāvanos gyventojus. Kṛṣṇa suprato, kad arklys kviečia Jį į kovą. Viešpats priėmė iššūkį ir pasiruošė sutikti demoną Keśį. Kviesdamas Kṛṣṇą į kovą, arklys puolė Jį, skleisdamas siaubingus garsus, primenančius liūto riaumojimą. Keśis šoko ant Viešpaties, bandydamas savo tvirtomis kojomis ir kietomis it akmuo kanopomis Jį sutrypti. Tačiau Kṛṣṇa tuoj stvėrė jį už kojų, sužlugdydamas jo ketinimą, ir įpykęs ėmė vikriai sukti arklį aplink Save. Keliskart apsukęs, Jis nubloškė Keśį už šimto žingsnių – tarsi Garuḍa didelę gyvatę. Kṛṣṇos nublokštas arklys čia pat prarado sąmonę, tačiau po kurio laiko atsipeikėjo ir su baisia jėga bei įtūžiu, išžiojęs nasrus dar kartą puolė Kṛṣṇą. Kai Keśis šoko ant Jo, Kṛṣṇa staigiai įbruko kairę ranką į jo gerklę. Arklį pervėrė baisus skausmas, nes Kṛṣṇos ranka buvo tarytum įkaitintas geležies strypas. Visi jo dantys tuoj pat išbyrėjo. Kṛṣṇos ranka arklio ryklėje ėmė didėti ir užkimšo jam gerklę. Milžinas arklys ėmė dusti, mėšlungiškai spardytis, jį išpylė prakaitas. Atėjo demono galas: jo akys išsprogo ir iš jo ėmė veržtis šlapimas bei išmatos. Šitaip paliko jį gyvybės jėga. Kai arklys nudvėsė, jo nasrai prasižiojo ir Kṛṣṇa lengvai ištraukė ranką. Kṛṣṇos draugai visiškai nenustebo, kad Jam taip lengvai pavyko nudobti Keśį, tačiau pusdieviai buvo apstulbę. Susižavėję jie sveikino Kṛṣṇą ir bėrė ant Jo gėles.

Po šio įvykio didysis bhaktas Nārada Munis aplankė Kṛṣṇą, kad nuošaly galėtų su Juo pasikalbėti. „Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, – tarė jis, – Tu – beribė Supersiela, vyriausiasis visų mistinių jėgų valdovas, visatos Viešpats, visa aprėpiantis Dievo Asmuo. Tu – kosminio pasaulio ramstis, visų bhaktų valdovas ir visų mūsų Viešpats. Brangus Viešpatie, kadangi Tu esi visų gyvų būtybių Supersiela, Tu glūdi jų širdyse tarytum ugnis medžio pliauskoje. Tu – visų gyvųjų būtybių veiklos liudininkas, Tu – aukščiausiasis valdovas, kuris glūdi jų širdyse. Tu Pats Sau pakankamas. Tu buvai prieš atsirandant materialiai visatai ir Savo galia ją sukūrei. Tavo išmintingąja valia iš gamtos guṇų sąveikos gimsta šis materialus pasaulis, ir Tu jį palaikai, o ilgainiui sunaikini. Šis vyksmas Tavęs neveikia, Tu – amžinas vyriausiasis valdovas. Brangus Viešpatie, Tu apsireiškei žemėje, kad išžudytumei visus vadinamuosius karalius, kurie tėra demonai. Tie nenaudėliai išsipuošė karalių rūbais ir apgaudinėja žmones. Tu apsireiškei tesėdamas Savo pažadą, jog ateisi į šį materialų pasaulį ginti tikėjimo tiesų ir naikinti nenaudėlių, kurie yra tarytum rakštis. Brangusis Viešpatie, aš įsitikinęs, kad poryt pamatysiu, kaip demonai Cāṇūra, Muṣṭika bei kiti imtynininkai ir drambliai, o kartu ir pats Kaṁsa žus nuo Tavo rankos. Ir aš tai išvysiu savo akimis. Tikiuosi pamatyti ir kitų demonų – Śaṅkhos, Yavanos, Muros ir Narakāsuros – galą. Aš pamatysiu ir tai, kaip iš dangaus karalystės Tu išneši pārijātos gėlę ir nugalėsi patį dangaus valdovą.“

„Brangusis Viešpatie, – tęsė Nārada Munis, – paskui turėsiu progos pamatyti Tavo vestuves su karalaitėmis, narsių karalių dukterimis, už kurias Tu turėsi sumokėti kṣatriyo jėga.“ (Kṣatriyas, kuris ketina vesti labai gražią ir garbingą didžio karaliaus dukrą, turi kautynėse įveikti savo varžovus. Karalaitės ranka tenka nugalėtojui.)

„Dar aš pamatysiu, kaip Dvārakoje Tu išvaduosi iš pragariškų kančių karalių Nṛgą, – pasakė Nārada Munis. – Būsiu liudininkas ir to, kaip Tu laimėsi žmoną bei Syamantakos brangakmenį ir išgelbėsi mirusį brāhmaṇo sūnų, nors jis jau bus iškeliavęs į kitą planetą. Aš matysiu, kaip Tu užmuši demoną, vardu Pauṇḍraka, ir pelenais paversi Kāśī karalystę, kaip žiauriose kautynėse, kovodamas Mahārājos Yudhiṣṭhiros pusėje, nužudysi karalių Cedį ir Dantavakrą. Aš išvysiu šiuos ir daugelį kitų riteriškų Tavo žygių, kuriuos Tu atliksi karaliaudamas Dvārakoje. Šiuos Tavo malonybės atliktus darbus apdainuos visų laikų didieji poetai. Kurukṣetros mūšyje Tu paimsi į rankas Savo draugo Arjunos kovos vežimo vadžias ir kaip amžinasis laikas, nenugalimasis mirties įsikūnijimas, Tu pražudysi visus ten susirinkusius karius. Prieš mano akis šiame kovos lauke kris daugybė karių. Viešpatie, su pagarba lenkiuosi Tavo lotoso pėdoms. Tu esi visiškai transcendentinis, kupinas tobulo išmanymo ir palaimos. Tu Pats Savy tobulas ir pranoksti visus troškimus. Išskleisdamas vidinę Savo galią, Tu duodi valdžią māyai. Niekas negali aprėpti beribės Tavo galios. Brangus Viešpatie, Tu – vyriausiasis valdovas. Tu glūdi Savo Paties vidinėje galioje, ir beprasmiška manyti, kad Tu priklausai nuo Savo kūrinių.

Tu gimei Yadu, arba Vṛṣṇi, giminėje. Tavo apsireiškimas žemėje pirminiu amžinojo palaimingo žinojimo pavidalu – tai Tavo žaidimas. Tu niekam nepavaldus, tik Sau Pačiam, todėl su pagarba lenkiuosi Tavo lotoso pėdoms.“

Nārada Munis norėjo pareikšti žmonėms, kad Kṛṣṇa visiškai nepriklausomas. Tai, kad Jis apsireiškė Yadu šeimoje ir draugavo su Arjuna, visai nereiškia, kad Jis buvo priverstas veikti dėl rezultatų. Tokie Jo žaidimai. Jam viskas yra žaidimas, tačiau mums Jo darbai – tikri ir neginčijami.

Nārada Munis pagarbiai nusilenkė Viešpačiui Kṛṣṇai ir paprašęs Jo leidimo iškeliavo. Nudobęs demoną Keśį, Kṛṣṇa tarsi niekur nieko sugrįžo pas Savo draugus į mišką ganyti karvių. Kṛṣṇa amžinai žaidžia šiuos transcendentinius žaidimus Vṛndāvanoje su Savo draugais – piemenukais bei gopėmis, tačiau kartais Jis parodo ir nepaprastą Aukščiausiojo Dievo Asmens šaunumą, nužudydamas įvairius demonus.

Tą patį rytą Kṛṣṇa su bičiuliais piemenukais užkopė žaisti į pačią Govardhanos kalvos viršūnę. Jie žaidė vagis ir tvarkos sergėtojus. Vieni berniukai buvo tvarkos sergėtojai, kiti – vagys, o treti – ėriukai. Vaikams bežaidžiant, pasirodė demonas, vardu Vyomāsura, „skraidantis dangumi.“ Jis buvo kito pikto demono – Mayos sūnus. Šių demonų burtai stebuklingi. Vyomāsura pasivertė piemenuku, kuris žaidė vagį, ir pavogė daug berniukų, vaidinusių ėriukus. Po vieną jis išnešiojo beveik visus vaikus ir suslapstė juos kalno olose, o angas užvertė akmenimis. Kṛṣṇa perprato demono gudrybę ir čiupo jį tarytum liūtas ėriuką. Norėdamas ištrūkti, demonas pabandė išaugti sulig kalnu, bet Kṛṣṇa nepaleido jo iš rankų. Su baisia jėga Jis trenkė demoną į žemę ir užmušė tarsi gyvulį skerdykloje. Pribaigęs demoną Vyomą, Viešpats Kṛṣṇa išlaisvino iš kalno olų visus draugus. Visi draugai bei pusdieviai šlovino nepaprastus Jo žygius. Po to Kṛṣṇa su karvėmis bei vaikais vėl grįžo į Vṛndāvaną.