Akrūra atvyksta į Vṛndāvaną

Nārada Munis neužsiminė apie tai, kaip Kṛṣṇa užmušė Vyomāsurą, o tai reiškia, kad Vyomāsura ir demonas Keśis gavo galą tą pačią dieną. Demonas Keśis nusibaigė anksti rytą, po to berniukai išėjo į Govardhanos kalvą ganyti karvių, o ten buvo užmuštas ir Vyomāsura. Abu demonai buvo užmušti rytą, o vakare Kaṁsa paprašė Akrūros vykti į Vṛndāvaną. Gavęs Kaṁsos nurodymus, Akrūra kitą rytą sėdo į vežimą ir išvyko į Vṛndāvaną. Akrūra buvo didis Viešpaties bhaktas, tad pakeliui į Vṛndāvaną jis šlovino Viešpatį. Bhaktų mintys visada nukreiptos į Kṛṣṇą, taigi ir Akrūra nuolat galvojo apie Viešpaties Kṛṣṇos akis, primenančias lotosą.

Akrūra negalėjo suprasti, kokiais dorais darbais jis pelnė laimę vykti pas Viešpatį Kṛṣṇą. Jis pamanė, kad jeigu bus Kṛṣṇos valia, jam pavyks Jį pamatyti. Akrūra pasijuto laimingiausias žmogus, nes važiavo pas Kṛṣṇą, kurį trokšta išvysti didieji yogai mistikai. Jis buvo tikras, kad tą dieną, kai jis išvys Kṛṣṇą, visos jo ankstesnio gyvenimo nuodėmingų poelgių pasekmės išnyks ir laiminga galimybė, kurią teikia žmogaus gyvybės forma, bus tinkamai panaudota. Akrūra nutarė, kad Kaṁsa, siųsdamas jį parvežti Kṛṣṇos ir Balarāmos ir taip suteikdamas progą pamatyti Viešpatį, parodė jam didžią malonę. Jis prisiminė, kad didieji praeities išminčiai bei šventieji išsivadavo iš materialaus pasaulio tiesiog išvydę švytinčius Kṛṣṇos lotoso pėdų nagus.

„Aukščiausiasis Dievo Asmuo apsireiškė kaip paprastas žmogus, ir man teks didžiulė laimė Jį pamatyti“, – mąstė Akrūra. Jis labai jaudinosi laukdamas akimirkos, kai išvys lotoso pėdas, kurias garbina didieji pusdieviai Brahmā, Nārada bei Viešpats Śiva ir kurios žengia Vṛndāvanos žeme bei liečia gopių krūtines, pabarstytas kuṅkuma. Jis galvojo: „Kaip man pasisekė – aš išvysiu nuostabų Kṛṣṇos veidą su tilakos ženklu ant kaktos bei nosies. Matysiu Jo šypseną ir garbanotus juodus plaukus. Esu tikras, kad taip atsitiks, nes elniai šiandien bėga man iš dešinės pusės. Šiandien aš savo akimis pamatysiu dvasinės karalystės Viṣṇulokos grožį, nes Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viṣṇu, Savo valia atėjęs į šį pasaulį. Jis – grožio šaltinis, todėl mano akys šiandien bus pasotintos.“

Akrūra visiškai neabejojo, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viṣṇu. Kai Viešpats Viṣṇu pažvelgia į materialiąją energiją, atsiranda kosminis pasaulis. Ir nors Viešpats Viṣṇu yra šio materialaus pasaulio kūrėjas, Savo galia išlieka laisvas nuo materialios energijos poveikio. Vidine galia Jis išsklaido materialios energijos tamsybę. Taip, išskleidęs vidinę Savo galią, Kṛṣṇa, pirminis Viṣṇu, sukūrė ir Vṛndāvanos gyventojus. „Brahma-saṁhitā“ irgi patvirtina, kad Kṛṣṇos atributai ir buveinė yra Jo vidinės galios ekspansijos. Ši vidinė galia mūsų planetoje apsireiškia kaip Vṛndāvanos žemė, kurioje Kṛṣṇa džiugiai leidžia laiką su Savo tėvais ir bičiuliais piemenukais bei gopėmis. Iš Akrūros žodžių aišku, kad jeigu Kṛṣṇa pranoksta materialios gamtos guṇų poveikį, tai Vṛndāvanos gyventojai, su meile tarnaujantys Viešpačiui, irgi yra aukščiau šių guṇų.

Akrūra mąstė ir apie transcendentinių Viešpaties žaidimų svarbą. Jis pagalvojo, kad transcendentiniai Kṛṣṇos darbai, pamokymai, ypatybės bei žaidimai žmonėms neša gėrį ir laimę. Žmonės, kalbėdami apie transcendentinį Viešpaties pavidalą, ypatybes, žaidimus bei atributus, gali nuolat būti Kṛṣṇos sąmonėje. Taigi visa visata galėtų gyventi gėryje ir taikiai tobulėti. Civilizacija be Kṛṣṇos sąmonės tėra išpuoštas numirėlis. Lavoną galima labai gražiai papuošti, tačiau jeigu jis neturi sąmonės, papuošalai nieko nekeičia. Žmonių visuomenė be Kṛṣṇos sąmonės – negyva ir beprasmė.

Akrūra manė: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, apsireiškė Yadu giminės ainiu. Jis nustato religijos įstatymus. Tie, kurie laikosi šių įstatymų, yra pusdieviai, o kurie jų nesilaiko – demonai. Jis apsireiškė apginti pusdievių, paklusnių Aukščiausiojo Viešpaties valiai. Pusdieviai ir Viešpaties bhaktai mielai laikosi Kṛṣṇos įstatymų, o Kṛṣṇa mielai visaip juos globoja. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad žmonėms visada naudinga klausytis ir pasakoti apie Kṛṣṇos žygius, apie tai, kaip Jis gina bhaktus ir naikina demonus. Bhaktai bei pusdieviai per amžius vis labiau garsins šlovinguosius Viešpaties darbus.

Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – visų dvasinių mokytojų mokytojas, Jis – puolusių sielų gelbėtojas ir trijų pasaulių valdovas. Jį galima išvysti akimis, pateptomis meilės Dievui aliejumi. Šiandien aš galėsiu pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kurio transcendentinis grožis taip smarkiai pakerėjo sėkmės deivę, kad ji niekada nesiskiria su Juo. Kai tik atvyksiu į Vṛndāvaną, išlipsiu iš vežimo ir pulsiu ant žemės, pagerbdamas Aukščiausiąjį Viešpatį, materialios gamtos ir visų gyvųjų būtybių valdovą. Kṛṣṇos lotoso pėdas visada garbina didieji yogaimistikai, todėl aš irgi joms nusilenksiu ir tapsiu vienu iš Jo draugų, tokių, kaip Vṛndāvanos piemenukai. Kai nusilenksiu Viešpačiui Kṛṣṇai, Jis tikriausiai uždės Savo nieko nebijančią lotoso ranką man ant galvos. Jis tiesia Savo ranką visoms sąlygotoms sieloms, ieškančioms prieglobsčio prie Jo lotoso pėdų. Kṛṣṇa yra galutinis materialios būties įbaugintų žmonių gyvenimo tikslas, ir kai susitiksiu su Juo, Jis būtinai suteiks man prieglobstį prie Savo lotoso pėdų. Aš trokštu, kad Jo lotoso rankos palytėtų mano galvą.“

Taigi Akrūra tikėjosi Kṛṣṇos rankos palaiminimo. Jis žinojo, kad Indrai, kuris yra visų trijų pasaulių – aukštesniųjų, viduriniųjų ir žemesniųjų planetų sistemų – valdovas, Viešpats suteikė palaiminimą vien už tai, kad tasai pasiūlė Kṛṣṇai truputį vandens. Bali Mahārāja irgi davė Vāmanadevai išmaldą – žemės trims žingsniams žengti ir lašelį vandens. Už tai Bali Mahārāja gavo Indros vietą. Kai gopės, šokdamos su Kṛṣṇa rāsos šokį, pavargo, Jis kvapnia it lotoso žiedas ranka nubraukė nuo jų veido prakaito lašelius, kurie priminė perliukus, ir gopės iškart atsigavo. Taigi Akrūra tikėjosi tos visagalės Kṛṣṇos rankos palaiminimo. Žmogui, kuris priima Kṛṣṇos sąmonę, kad ir kas jis būtų, Kṛṣṇos ranka gali suteikti bet kurį palaiminimą. Jeigu jis nori materialios laimės, kuri tepasiekiama dangaus valdovui, Kṛṣṇos ranka suteiks jam šį palaiminimą. Jeigu jis nori išsivaduoti iš materialios būties kančių, Kṛṣṇos ranka nubrauks kančias. O jei žmogus, kuris tyrai, transcendentiškai myli Kṛṣṇą, nori būti su Juo ir pajusti Jo transcendentinio kūno prisilietimą, Kṛṣṇos ranka suteiks jam šį palaiminimą.

Ir vis dėlto Akrūra būgštavo, nes jį siuntė Kaṁsa, Kṛṣṇos priešas: „Aš važiuoju pas Kṛṣṇą Jo priešo pasiųstas.“ Kartu jis galvojo: „Kṛṣṇa glūdi visų širdyse kaip Supersiela, Jis turėtų perskaityti ir mano slapčiausias mintis.“ Nors Kṛṣṇos priešas pasitikėjo Akrūra, Akrūros širdis vis dėlto buvo tyra. Jis buvo tyras Kṛṣṇos bhaktas. Jis nepaisė net Kaṁsos rūstybės, kurią galėjo užsitraukti, kad tik susitiktų su Kṛṣṇa. Akrūra neabejojo, kad Kṛṣṇa nepalaikys jo priešu, nors ir vyko pas Kṛṣṇą Kaṁsos siųstas. „Nors mano užduotis nuodėminga, nes esu Kaṁsos pasiuntinys, tačiau kai prisiartinsiu prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, aš stosiu Jo akivaizdon su didžiausiu nuolankumu, suglaudęs delnus. Jis tikrai bus patenkintas mano ištikimybe, galbūt meiliai nusišypsos, pažvelgęs į mane, ir Savo žvilgsniu išvaduos mane nuo visų nuodėmių pasekmių. Tada aš pasieksiu transcendentinę palaimą ir žinojimą. Kadangi Kṛṣṇa matys, kas vyksta mano širdyje, Jis tikrai mane apkabins, kai prisiartinsiu prie Jo. Aš ne tik priklausau Yadu giminei, bet ir esu tyrai, besąlygiškai Jam atsidavęs bhaktas. Kai Jis mane apglėbs, mano kūnas, širdis ir siela visiškai apsivalys nuo praėjusį gyvenimą atliktų poelgių pasekmių. Kai Jis prisilies prie manęs, aš iškart atsistosiu ir su didžiausiu nuolankumu sudėsiu rankas. Be abejo, Kṛṣṇa ir Balarāma kreipsis į mane: „Dėde Akrūra“, ir nuo tos akimirkos, kai Jie šitaip mane pavadins, visą mano gyvenimą apgaubs šlovė. Žmogaus gyvenimas tampa sėkmingas tik tada, kai Aukščiausiasis Dievo Asmuo atkreipia į jį dėmesį.“

Čia aiškiai pasakyta, jog visi turėtume stengtis tarnyste ir atsidavimu atkreipti į save Aukščiausiojo Dievo Asmens dėmesį. Jeigu žmogus netarnauja Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, jo gyvenimas yra beprasmis. „Bhagavad-gītoje“ pažymėta, kad Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, visiems vienodas. Jis neturi nei draugų, nei priešų. Tačiau Jis labiau linksta prie Savo bhakto, kuris tarnauja Jam su meile bei atsidavimu. Be to, „Bhagavad-gītoje“ sakoma, kad Aukščiausiasis Viešpats atsiliepia į Savo bhakto tarnystę. Akrūra pagalvojo, kad Kṛṣṇa panašus į dangaus planetose augantį troškimų medį, dovanojantį tą vaisių, kurio trokšta garbintojas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra visa ko šaltinis. Bhaktas turėtų žinoti, kaip tarnauti, kad Kṛṣṇa atkreiptų į jį dėmesį. Todėl „Caitanya-caritāmṛtoje“ aiškinama, kad žmogus privalo vienu metu tarnauti ir dvasiniam mokytojui, ir Kṛṣṇai, taip tobulėdamas Kṛṣṇos sąmonėje. Tarnystė Kṛṣṇai vadovaujant dvasiniam mokytojui ir yra tikroji tarnystė, nes dvasinis mokytojas yra apreikštas Kṛṣṇos atstovas. Śrī Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura sako, kad tasai, kuris patenkina dvasinį mokytoją, patenkina Aukščiausiąjį Viešpatį. Tai labai panašu į tvarką valstybinėje įstaigoje. Šioje įstaigoje žmogus dirba vadovaujamas skyriaus vedėjo. Jeigu skyriaus vedėjas patenkintas žmogaus darbu, jo laukia paaukštinimas ir didesnis atlyginimas.

Akrūra pamanė: „Jeigu Kṛṣṇa ir Balarāma bus patenkinti mano maldomis, Jie paims mane už rankos ir atsives į namus. Jie bus labai pagarbūs bei svetingi. Ir, žinoma, Jie pasidomės, ką veikia Kaṁsa ir jo pakalikai.“

Šitaip Akrūra, Śvaphalkos sūnus, pakeliui iš Mathuros mąstė apie Śrī Kṛṣṇą. Vṛndāvaną jis pasiekė vakarop. Akrūra net nepastebėjo, kiek laiko truko kelionė. Kai jis atvyko į Vṛndāvaną, saulė jau leidosi. Kai Akrūra kirto Vṛndāvanos ribą, jis pamatė karvių pėdas ir Viešpaties Kṛṣṇos pėdas su vėliavos, trišakio, žaibo ir lotoso žiedo ženklais. Pamatęs Kṛṣṇos pėdas, Akrūra iš didžios pagarbos nušoko nuo vežimo. Jį pagavo ekstazė, kuri pasireiškė visais jos požymiais: jis verkė ir visas virpėjo. Pamačius dulkes, kurias lietė Kṛṣṇos lotoso pėdos, jį užtvindė nesuvaldomo džiaugsmo banga. Jis krito veidu ant žemės ir pradėjo po ją vartytis.

Akrūros kelionė į Vṛndāvaną turėtų būti mums pavyzdys. Tas, kuris sumanė keliauti į Vṛndāvaną, turėtų sekti tobulu Akrūros pavyzdžiu ir visada atminti Viešpaties darbus bei žaidimus. Pasiekus Vṛndāvanos ribą, reikia nedelsiant apsiberti Vṛndāvanos dulkėmis, ilgai negalvojant apie savo materialią padėtį ar garbę. Garsioje Narottamos dāsos Ṭhākuros giesmėje yra tokie žodžiai: viṣaya chāriyā kabe śuddha habe mana – „Vṛndāvaną aš tegalėsiu aplankyti tada, kai mano mintys apsivalys ir jose neliks materialaus jutiminių malonumų purvo.“ Iš tikrųjų į Vṛndāvaną neįmanoma nuvykti vien tik nusipirkus bilietą. Kaip reikia keliauti į Vṛndāvaną, mums parodė Akrūra.

Įvažiavęs į Vṛndāvaną, Akrūra pamatė Kṛṣṇą ir Balarāmą, stebinčius, kaip melžiamos karvės. Kṛṣṇa vilkėjo geltonais rūbais, o Balarāma – melsvais. Akrūra pastebėjo, kad Kṛṣṇos akys nepaprastai panašios į dailius rudeninius lotoso žiedus. Jis matė Kṛṣṇą ir Balarāmą, kai Juodu buvo pačiame jaunystės žydėjime. Jie buvo panašaus sudėjimo, tik Kṛṣṇos oda buvo tamsi, o Balarāmos – šviesi. Kṛṣṇa ir Balarāma yra sėkmės deivės prieglobstis. Jie buvo dailiai nuaugę: nuostabių rankų, meilių veidų ir nepaprastai stiprūs kaip drambliai. Ir štai Akrūra, iš pradžių regėjęs Jų pėdų žymes, dabar savo akimis išvydo ir Juos Pačius. Nors Kṛṣṇa ir Balarāma – pačios galingiausios asmenybės, Jie pažvelgė į Akrūrą šypsodamiesi. Akrūra suprato, kad Kṛṣṇa ir Balarāma ką tik grįžo iš miško, kur ganė karves. Jie buvo išsimaudę, apsivilkę švariais rūbais ir pasipuošę gėlių girliandomis bei brangakmenių vėriniais. Jų kūnai buvo ištrinti sandalmedžio pasta. Akrūrą pakerėjo gėlių ir sandalmedžio kvapas bei Jų išvaizda. Jis pasijuto nepaprastai laimingas, pats savo akimis matydamas Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir Jo visišką ekspansiją Balarāmą, nes žinojo, kad Jie – pirmapradės asmenybės visoje kūrinijoje.

„Brahma-saṁhitoje“ pasakyta, kad Kṛṣṇa – pirmapradis Dievo Asmuo ir visų priežasčių priežastis. Akrūra suprato, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo apsireiškė Savo sukurtojo pasaulio labui, kad sugrąžintų tikėjimo principus ir sunaikintų demonus. Švytėdami tarsi safyro ir sidabro kalnai, brolių kūnai išsklaidė tamsą, kurioje skendėjo visas pasaulis. Akrūra nedvejodamas šoko iš vežimo ir visu ūgiu tarsi lazda krito ant žemės prieš Kṛṣṇą ir Balarāmą. Kai Akrūra palietė Aukščiausiojo Dievo Asmens lotoso pėdas, jį užliejo transcendentinė palaima, jam užgniaužė gerklę ir jis nebegalėjo ištarti nė žodžio. Iš akių jam pabiro ašaros – tai buvo transcendentinis poveikis, kurį darė Kṛṣṇos buvimas. Pagautas ekstazės, jis sustingo tarsi būtų praradęs regėjimą ir kalbos dovaną. Viešpats Kṛṣṇa, toks maloningas bhaktams, pakėlė Akrūrą ir apkabino jį. Atrodo, Viešpats Kṛṣṇa buvo labai patenkintas Akrūra. Balarāma irgi apkabino Akrūrą. Kṛṣṇa ir Balarāma atvedė jį už rankos į svetainę, patogiai pasodino ir atnešė vandens kojoms nuplauti. Pagerbdami jį, Jie atnešė medaus ir kitų gėrybių, kaip ir dera tokiais atvejais. Kai Akrūra patogiai atsisėdo, Kṛṣṇa su Balarāma pasakė dovanoją jam karvę, o paskui pasiūlė gardžių patiekalų, ir Akrūra ėmė valgyti. Kai jis pavalgė, Balarāma pasiūlė betelio riešutų, prieskonių bei sandalmedžio pastos, kad jis dar maloniau ir patogiau jaustųsi. Viešpats Kṛṣṇa Patsai priėmė svečią, kaip nurodoma Vedų, pamokydamas visus, kaip reikia sutikti svečią. Pasak Vedų, netgi jei svečias – tavo priešas, jį reikia taip gražiai sutikti, kad jis visiškai nejustų jokio pavojaus iš šeimininko. Jeigu šeimininkas – vargšas, jis privalo bent pasodinti svečią ant šiaudinio demblio ir paduoti stiklinę vandens. Kṛṣṇa ir Balarāma sutiko Akrūrą, kaip ir derėjo Jų aukštai padėčiai.

Po to, kai Akrūra buvo deramai sutiktas ir pagerbtas, Nanda Mahārāja, Kṛṣṇos įtėvis, tarė: „Brangus Akrūra, štai ko norėčiau tavęs paklausti. Žinau, kad tave globoja Kaṁsa, žiaurusis demonas. Jo globa – tai skerdiko rūpinimasis gyvuliais, kuriuos jis ruošiasi papjauti. Kaṁsa toks savanaudis, kad nužudė net savo tikrosios sesers vaikus. Ar galiu aš nuoširdžiai tikėti, jog jis globoja Mathuros gyventojus?“ Šis teiginys labai reikšmingas. Jeigu valstybės politinės ar vykdomosios valdžios vadovai rūpinasi tik savimi, jiems niekada nerūpės piliečių gerovė.

Malonūs Nandos Mahārājos žodžiai padėjo Akrūrai pamiršti dienos nuovargį po kelionės iš Mathuros į Vṛndāvaną.