Akrūra grįžta ir pabuvoja Viṣṇulokoje Yamunos upėje

Viešpats Kṛṣṇa ir Nanda Mahārāja šiltai sutiko Akrūrą ir pasiūlė jam pernakvoti. Tuo tarpu abu broliai Balarāma ir Kṛṣṇa nuėjo vakarieniauti. Akrūra atsisėdo ant jam paruošto gulto ir ėmė galvoti apie tai, kad viskas, ko jis vylėsi ir troško, keliaudamas iš Mathuros į Vṛndāvaną, išsipildė. Viešpats Kṛṣṇa – sėkmės deivės vyras. Jeigu Jis patenkintas tyru Savo bhaktu, Jis duos jam viską, ko šis trokštų. Tačiau sau pačiam tyras bhaktas iš Viešpaties nieko neprašo.

Po vakarienės Kṛṣṇa ir Balarāma atėjo palinkėti Akrūrai labos nakties. Kṛṣṇa paklausė apie Kaṁsą, Savo dėdę iš motinos pusės: „Kaip jis elgiasi su savo draugais?“ Dar Jis pasiteiravo: „Kaip laikosi Mano giminaičiai?“ ir pasidomėjo Kaṁsos ketinimais. Po to Aukščiausiasis Dievo Asmuo pasakė Akrūrai, jog džiaugiasi jo atvykimu, pasidomėjo, ar sveiki Jo giminės bei draugai, ar nekamuoja jų kokios negalios. Kṛṣṇa apgailestavo, kad karalystę valdo Jo dėdė iš motinos pusės Kaṁsa. Jis pasakė, kad Kaṁsai ne vieta soste, ir kol jis valdys, jo pavaldiniams nėra ko tikėtis. Po to Kṛṣṇa tarė: „Mano tėvas daug prisikentėjo vien dėl to, kad Aš – jo sūnus. Dėl šios priežasties jis prarado ir kitus savo sūnus. Tikra laimė, kad tu apsilankei kaip draugas ir giminaitis. Mielasis drauge Akrūra, pasakyk Man, kokiu tikslu atvykai į Vṛndāvaną.“

Kai Kṛṣṇa paklausė apie tai, Akrūra, Yadu giminės palikuonis, papasakojo apie paskutinius įvykius Mathuroje, nenuslėpdamas ir Kaṁsos bandymo nužudyti Vasudevą, Kṛṣṇos tėvą. Jis papasakojo, kas įvyko, kai Nārada atskleidė Kaṁsai, jog Kṛṣṇa – Vasudevos sūnus, kurį jis paslėpė Nandos Mahārājos namuose. Akrūra viską išdėstė apie Kaṁsą. Jis papasakojo apie Nārados ir Kaṁsos susitikimą ir apie tai, kaip Kaṁsa pasiuntė jį į Vṛndāvaną. Iš Akrūros Kṛṣṇa sužinojo, kad Nārada papasakojo Kaṁsai, kaip vos gimęs Kṛṣṇa buvo perneštas iš Mathuros į Vṛndāvaną ir kaip Jis užmušė visus Kaṁsos siųstus demonus. Po to Akrūra pasakė Kṛṣṇai, kad atvyko į Vṛndāvaną pakviesti Jį į Mathurą. Sužinoję apie Kaṁsos kėslus, Balarāma ir Kṛṣṇa, nenugalimi priešų žudikai, atlaidžiai pasišaipė iš Kaṁsos.

Jie paprašė Nandos Mahārājos sukviesti visus piemenis ir pranešti jiems apie kelionę į Mathurą, kur jie dalyvaus Dhanur-yajños apeigose. Kaṁsa norėjo, kad apeigose dalyvautų visi. Kṛṣṇos paprašytas, Nanda Mahārāja nedelsdamas sukvietė piemenis ir paprašė paruošti pieniškų gardumynų bei šviežio pieno apeigoms. Taip pat jis liepė vyriausiajam Vṛndāvanos tvarkos sergėtojui pranešti visiems gyventojams apie iškilmingas Dhanur-yajños apeigas, kurias rengia Kaṁsa, ir pakviesti visus dalyvauti jose. Nanda Mahārāja piemenims pranešė, kad išvykti numatyta ryt rytą, ir jie ėmė ruošti karves bei jaučius, kuriuos gabens į Mathurą.

Kai gopės sužinojo, kad Akrūra atvyko išsivežti Kṛṣṇos ir Balarāmos į Mathurą, jos labai sunerimo. Kai kurios gopės taip susisielojo, kad jų veidai pajuodo, jos ėmė karštai alsuoti, o jų krūtinėse smarkiau ėmė plakti širdys. Akimirksniu išsitaršė gopių šukuosenos bei rūbai. Išgirdusios, jog Kṛṣṇa ir Balarāma vyksta į Mathurą, namuose besitvarkančios gopės viską užmiršo ir metė darbus, tarsi tuoj tektų mirti ir atsisveikinti su šiuo pasauliu. Kai kurios gopės, pagalvojusios, jog teks išsiskirti su Kṛṣṇa, čia pat nualpo. Gopės prisiminė kerinčią Jo šypseną, pokalbius su Juo, ir jų širdis sugniaužė sielvartas. Jų atminty iškilo Dievo Asmuo, jos prisiminė, kaip Jis vaikštinėdavo Vṛndāvanos žeme ir linksmais žodžiais viliodavo jų širdis. Galvodamos apie Kṛṣṇą ir apie tai, jog teks išsiskirti su Juo, smarkiai plakančiomis širdimis gopės suėjo draugėn. Visos jos tegalvojo apie Kṛṣṇą, ir joms iš akių sruvo ašaros. Jos ėmė kalbėtis:

„O Apvaizda, kokia Tu žiauri! Tu, matyt, nežinai, kas yra gailestis. Tavo valia susitinka draugai, tačiau, neleidusi išsipildyti jų troškimams, Tu vėl juos išskiri. Tai tarsi beprasmis vaikų žaidimas. Tu suvedei mus su nuostabiuoju Kṛṣṇa, kurio dailią nosį bei plačią kaktą puošia garbanoti melsvai juodi plaukai ir kuris visada šypsosi, Savo šypsena švelnindamas nesantaikos ardomą materialųjį pasaulį, o dabar išskiri mus – tai žiauru. O Apvaizda, kokia Tu negailestinga! Ir keisčiausia, kad dabar Tu apsireiški Akrūros pavidalu, nors vardas „Akrūra“ reiškia „nežiaurus.“ Iš pradžių mes vertinome Tave, kai davei mums akis regėti nuostabų Kṛṣṇos veidą, tačiau dabar Tu tarsi koks kvailas padaras stengies atimti iš mūsų regėjimą, kad vėl nematytume Kṛṣṇos. Nandos Mahārājos sūnus Kṛṣṇa irgi labai žiaurus! Jam nuolat reikia naujų draugų. Jis su niekuo ilgai nedraugauja. Mes, Vṛndāvanos gopės,palikome savo namus, draugus, gimines ir tapome Kṛṣṇos tarnaitėmis, o Jis paniekina mus ir išvažiuoja. Jis net nepažvelgia į mus, nors mes visiškai paklusome Jo valiai. Dabar Jo žvilgsnį gaudys visos Mathuros mergelės. Jos lauks Kṛṣṇos atvykstant ir žvelgs į mielą besišypsantį Jo veidą, gerte gerdamos Jo grožį tarsi medų. Nors mes žinome, kad Kṛṣṇa labai tvirtas ir ryžtingas, tačiau bijome, kad, išvydęs dailius jaunų Mathuros mergelių veidus, Jis tuoj užmirš apie viską pasaulyje. Mes bijome, kad jų pavergtas Jis pamirš mus – juk mes tesame paprastos kaimo mergelės. Jis nebebus su mumis mielas. Todėl mes nebesitikime, kad Kṛṣṇa sugrįš į Vṛndāvaną. Jis neatsispirs Mathuros mergelių draugijai.“

Gopės įsivaizdavo prašmatnias iškilmes Mathuroje: Kṛṣṇa eina gatvėmis, o miesto moterys bei mergelės iš savo namų balkonų žvelgia į Jį. Mathuros mieste gyveno įvairios Daśārhos, Bhojos, Andhakos ir Sātvatos bendruomenės. Visos jos priklausė vienai Yadu giminei, kurioje apsireiškė Kṛṣṇa. Šios bendruomenės irgi laukė Kṛṣṇos atvykstant. Jau buvo žinoma, kad Kṛṣṇa, kuris yra sėkmės deivės prieglobstis ir visų džiaugsmų bei transcendentinių ypatybių šaltinis, ruošiasi aplankyti Mathurą.

Gopės ėmė smerkti Akrūros poelgį. Jos kalbėjo, kad jis išsiveža Kṛṣṇą – didžiausią jų brangenybę ir akių džiaugsmą. Jis išsiveža Kṛṣṇą, net nepranešdamas joms apie tai ir jų net nepaguosdamas. Akrūrai nederėjo šitaip žiauriai elgtis, jis privalėjo jų pagailėti.

Gopės tęsė: „Bet labiausiai stebina tai, kad Kṛṣṇa, Nandos sūnus, ilgai nesvarstydamas sėdo į vežimą. Tai rodo, kad Kṛṣṇa nepasižymi dideliu protu. O jeigu Jis ne kvailys, tai – blogai išauklėtas. Ir ne vien Kṛṣṇa toks. Piemenys irgi tikri beširdžiai – ruošdamiesi kelionei į Mathurą, jie jau kinko jaučius bei veršius. Vṛndāvanos vyresnieji irgi nejaučia gailesčio – jiems mūsų skausmas nė motais ir jie net nebando atkalbėti Kṛṣṇos nuo kelionės į Mathurą. Mūsų neužjaučia netgi pusdieviai – bent jie galėtų sutrukdyti Kṛṣṇos kelionei į Mathurą.“

Gopės meldėsi pusdieviams, kad šie pasiųstų gaivalines nelaimes – uraganą, audrą ar smarkią liūtį ir Kṛṣṇa negalėtų vykti į Mathurą. Po to jos ėmė samprotauti: „Jeigu nieko nedaro vyresnieji – tėvai ir globėjai, mes pačios sutrukdysime Kṛṣṇai. Mums nelieka nieko kita, kaip pačioms įsikišti. Visi susimokė prieš mus, kad tik atimtų Kṛṣṇą. Tačiau be Jo mes nė akimirkos neišgyvensime.“ Gopės nutarė užtverti kelią, kuriuo turėjo važiuoti Kṛṣṇos vežimas. Jos kalbėjo: „Mes šokome su Kṛṣṇa rāsos šokį labai ilgą naktį, o ji prabėgo it akimirka. Mes gėrėjomės meilia Jo šypsena, glamonėjome Jį ir su Juo šnekučiavomės. Argi ištversime nors akimirką, jeigu Jis mus paliks? Vakarop, dienai pasibaigus, Kṛṣṇa ir vyresnysis Jo brolis Balarāma grįždavo su draugais namo. Kṛṣṇos veidas būdavo pilkas nuo dulkių, kurias keldavo karvių kanopos. Jis šypsodavosi ir grodavo fleita, ir taip maloniai žvelgdavo į mus. Argi galėsime Jį pamiršti? Argi pamiršime Kṛṣṇą – mūsų gyvenimo prasmę? Mūsų širdys dieną naktį su Juo – Jis pagrobė jas, ir jeigu Jis išvažiuos, mes nebegalėsime gyventi.“ Šios mintys gramzdino gopes į dar didesnį sielvartą. Nebegalėdamos susivaldyti, jos ėmė garsiai šaukti Kṛṣṇą įvairiais vardais: „O brangusis Dāmodara! O brangusis Mādhava!“

Visą naktį prieš Kṛṣṇai išvykstant gopės verkė. Kai patekėjo saulė, baigęs rytinį maudymąsi, Akrūra sėdo į vežimą ir kartu su Kṛṣṇa ir Balarāma iškeliavo į Mathurą. Kṛṣṇai ir Balarāmai įkandin, savais jaučiais kinkytais vežimais, prikrautais didelių molio ąsočių su jogurtu, pienu bei ghī, traukė Nanda Mahārāja ir piemenys. Kṛṣṇa prašė nepastoti kelio, tačiau gopės, gailiai žvelgdamos į Jį, apsupo vežimą. Matydamas gopių sielvartą, Kṛṣṇa labai susijaudino, tačiau Jis privalėjo vykti į Mathurą, nes taip išpranašavo Nārada. Kṛṣṇa bandė nuraminti gopes. Jis sakė, kad joms nėra ko liūdėti – užbaigęs reikalus, Jis tuoj pat grįšiąs. Tačiau įkalbėti jas išsiskirstyti buvo neįmanoma. Šiaip ar taip, vežimas pamažu pajudėjo į vakarus, ir gopės susikaupusios, neatitraukdamos nuo jo akių, sekė jį mintimis tol, kol vežimą buvo galima regėti. Jos žvelgė į plėvesuojančią virš jo vėliavą, kol ta išnyko ir galiausiai tolumoje teliko ratų sukeltas dulkių debesėlis. Gopės stovėjo nekrusteldamos, kol vežimas visiškai dingo iš akiračio. Sustingusios, jos atrodė tarsi nupieštos. Gopės nutarė, kad Kṛṣṇa grįš negreit ir kupinomis nusivylimo širdimis grįžo namo. Graužiamos neapsakomo sielvarto, likusios be Kṛṣṇos, gopės dienų dienas mąstė apie Jo žaidimus, ir tai teikdavo joms šiek tiek paguodos.

Viešpats, Akrūros ir Balarāmos lydimas, greitai važiuodamas pasuko prie Yamunos krantų. Vieną kartą išsimaudžius Yamunoje, galima palengvinti savo nuodėmingų poelgių naštą. Kṛṣṇa ir Balarāma išsimaudė upėje ir nusiprausė veidus. Atsigėrę skaidraus, tyro it krištolas Yamunos vandens, Jie vėl įsėdo į vežimą. Vežimas stovėjo aukštų medžių paunksmėje, ir kai broliai susėdo į jį, Akrūra paprašė leisti ir jam išsimaudyti Yamunoje. Vedų ritualai nurodo, kad maudydamasis upėje žmogus, bent iki pusės įbridęs į vandenį, pašnibždom sukalbėtų Gāyatrī mantrą. Įbridęs į upę, Akrūra staiga vandenyje išvydo Kṛṣṇą su Balarāma. Jis nustebo, nes buvo įsitikinęs, kad Jie tebesėdi vežime. Suglumęs jis išbrido iš vandens ir nuskubėjo pažiūrėti, kur iš tiesų yra berniukai. Koks buvo jo nustebimas, kai pamatė Juos, kaip ir anksčiau, besėdinčius vežime! Jis ėmė abejoti, ar tikrai matė Juos vandeny, tad vėl sugrįžo prie upės. Šį kartą upėje jis išvydo ne tik Balarāmą ir Kṛṣṇą, bet ir daugybę pusdievių, visus siddhas, cāraṇas ir gandharvas. Jie stovėjo prie gulinčio Viešpaties. Dar jis pamatė Śeṣanāgą su tūkstančiais Savo gobtuvų. Viešpats Śeṣanāga dėvėjo melsvą rūbą, o Jo kaklai švytėjo baltumu. Baltieji Śeṣanāgos kaklai atrodė tarsi sniegu užklotos kalnų viršūnės. Ant susirangiusio Śeṣanāgos Akrūra pamatė visiškai ramų Kṛṣṇą: Jis turėjo keturias rankas, o Jo akys buvo panašios į rausvus lotoso žiedlapius.

Taigi, sugrįžęs prie upės, Akrūra išvydo Balarāmą, kuris buvo virtęs Śeṣanāga, ir Kṛṣṇą, pasivertusį Mahā-Viṣṇu. Jis pamatė nuostabiai besišypsantį, su keturiomis rankomis Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Jis žvelgė į visus, ir niekas negalėjo atitraukti nuo Jo akių – toks Jis buvo mielas ir gražus: tiesi nosis, plati kakta, dailios ausys ir rausvos lūpos. Tvirtos Jo rankos siekė kelius. Jo pečiai buvo aukšti, o krūtinė labai plati ir iškili tarsi jūros kriauklė. Bamba buvo giliai įkritusi, o ant pilvo vingiavo trys raukšlės. Klubai buvo platūs ir stambūs, tarsi moters, o šlaunys priminė dramblio straublį. Blauzdos bei sąnariai irgi buvo labai gražūs. Kojų nagai švytėjo, o pirštai priminė lotoso žiedlapius. Jo šalmą puošė vertingi brangakmeniai. Liemenį juosė dailus diržas, o plačią krūtinę – šventoji virvelė. Ant Jo riešų ir virš alkūnių žėrėjo apyrankės. Ant kulkšnių skambėjo varpeliai. Viešpaties grožis akino, o Jo delnai atrodė tarsi lotoso žiedas. Jo grožį dar labiau pabrėžė įvairūs Viṣṇu-mūrti simboliai: kriauklė, vėzdas, diskas ir lotoso žiedas, kuriuos Jis laikė keturiose rankose. Jo krūtinę žymėjo Viṣṇu ženklai, o ant kaklo kabojo ką tik nuskintų gėlių girlianda. Žodžiu, nuo Jo negalėjai atitraukti akių. Be to, Akrūra pamatė, kad Jo Šviesybę supa Jo artimi palydovai. Ten buvo keturi Kumāros – Sanaka, Sanātana, Sananda ir Sanat-kumāra, taip pat Sunanda bei Nanda ir pusdieviai Brahmā bei Śiva. Čia buvo ir devyni didieji mokyti išminčiai, bhaktai Prahlāda ir Nārada bei aštuonetas tyraširdžių Vasu, kurie šlovino Viešpatį maldomis. Kai Akrūra pamatė transcendentinę Dievo Asmenybę, jį užliejo meilės banga, o kūną ėmė krėsti transcendentinis virpulys. Akimirką jis suglumo, tačiau išlaikė aiškią sąmonę ir nusilenkė Viešpačiui. Suglaudęs delnus, virpančiu balsu jis pradėjo Jam melstis.