Nepaprasta Kṛṣṇos galybė

Labai labai seniai ant Sarasvatī upės kranto susibūrė didieji išminčiai atnašauti didžiąją Satrayajños auką. Tokiuose susibūrimuose didieji išminčiai paprastai svarsto Vedų dalykus bei filosofinius klausimus. Susirinkime, apie kurį čia kalbama, iškilo toks klausimas: trys valdančiosios šį materialų pasaulį dievybės – Viešpats Brahmā, Viešpats Viṣṇu ir Viešpats Śiva – nustato kosmoso tvarką, tačiau kuris iš jų yra Aukščiausiasis? Ilgai svarstę šį klausimą, jie galop išrinko didį išminčių Bhṛgu, Viešpaties Brahmos sūnų, kuris turėjo išbandyti tris valdančiąsias dievybes ir pranešti susirinkusiems, kuri iš jų pati aukščiausia.

Su šia užduotimi didysis išminčius Bhṛgumunis pirmiausia iškeliavo į savo tėvo buveinę Brahmaloką. Trys dievybės valdo tris materialias ypatybes – dorybę, aistrą ir neišmanymą. Išminčių sumanymu Bhṛgu turėjęs patikrinti, kuri dievybė turi daugiausia dorybės bruožų. Todėl, atėjęs pas savo tėvą Viešpatį Brahmą, Bhṛgumunis tyčia neišreiškė jam pagarbos – nenusilenkė ir nepašlovino jo maldomis. Sūnaus arba mokinio pareiga – pamačius tėvą arba dvasinį mokytoją, išreikšti jam pagarbą ir sukalbėti tam tikras maldas. Tačiau Bhṛgumunis tyčia neišreiškė Viešpačiui Brahmai pagarbos, nes norėjo pamatyti, kaip Viešpats Brahmā reaguos į tokį atsainų jo elgesį. Sūnaus įžūlumas labai supykdė Viešpatį Brahmą, ir apie tai buvo galima spręsti iš tam tikrų požymių. Jis buvo pasiryžęs pačiai baisiausiai bausmei – prakeikti Bhṛgu, bet Bhṛgu buvo jo sūnus, todėl didžia savo intelekto jėga Viešpats Brahmā pažabojo sukilusį pyktį. Tai reiškia, kad nors Viešpatį Brahmą stipriai veikė aistra, jis galėjo ją sutramdyti. Viešpaties Brahmos rūstis ir gebėjimas jį suvaldyti yra tarsi liepsna ir vanduo. Vanduo randasi iš ugnies, tačiau ugnį galima juo užgesinti. Taip lygiai ir Viešpats Brahmā aistros paveiktas labai įpyko, tačiau pajėgė savo aistrą sutramdyti, nes Bhṛgumunis buvo jo sūnus.

Išbandęs Viešpatį Brahmą, Bhṛgumunis patraukė tiesiai į Kailāsos planetą – Viešpaties Śivos buveinę. Bhṛgumunis buvo Viešpaties Śivos brolis. Pamatęs brolį, Viešpats Śiva labai apsidžiaugė ir pakilo jį apkabinti. Bet Viešpačiui Śivai priėjus, Bhṛgumunis jį atstūmė. „Brangus broli, – pasakė jis, – tu toks nevalyvas, o tavo kūnas visad ištepliotas pelenais. Nesiliesk prie manęs, labai tavęs prašau.“ Kai Bhṛgumunis atsisakė apkabinti brolį, sakydamas, jog Viešpats Śiva labai nešvarus, tasai baisiausiai įtūžo.

Sakoma, kad įžeisti galima tiek veiksmu, tiek mintimis, tiek žodžiu. Pirmasis Bhṛgumunio įžeidimas, mestas Viešpačiui Brahmai, buvo padarytas mintimis. O antrasis įžeidimas, pasakius Viešpačiui Śivai, kad esą jis nevalyvas, buvo padarytas žodžiu. Kadangi būdingiausias Viešpaties Śivos bruožas – neišmanymas, išgirdus įžeidžiamus Bhṛgu žodžius, jo akys iš pykčio pasruvo krauju. Nepajėgdamas susivaldyti, jis stvėrė trišakį ir buvo pasiryžęs vietoje užmušti Bhṛgumunį. Visa tai vyko Viešpaties Śivos žmonos Pārvatī akyse. Jos asmenybę formavo trys tarpusavyje sumišusios guṇos, todėl ją vadina Triguṇamayī. Šįsyk padėtį išgelbėjo ji, sužadinusi Viešpaties Śivos dorybės ypatybę. Ji krito vyrui į kojas ir meiliais žodžiais įkalbėjo palikti Bhṛgumunį gyvą.

Išsigelbėjęs nuo Viešpaties Śivos pykčio, Bhṛgumunis tiesiu keliu patraukė į Śvetadvīpos planetą, kur gėlių patale ilsėjosi Viešpats Viṣṇu, o Jo žmona, sėkmės deivė, masažavo Jo lotoso pėdas. Tada Bhṛgumunis tyčia padarė pačią didžiausią nuodėmę – įžeidė Viešpatį Viṣṇu veiksmu. Pirmasis Bhṛgumunio įžeidimas buvo padarytas mintimis, antrasis – žodžiais, o trečiasis – veiksmu. Šie trys įžeidimai yra vienas už kitą rimtesni. Įžeidimas mintimis yra palyginti lengvas, įžeidimas žodžiais – jau daug rimtesnis, o įžeidimas veiksmu – pats didžiausias. Taigi labiausiai Bhṛgumunis įžeidė Viešpatį Viṣṇu. Sėkmės deivės akivaizdoje jis koja palietė Jo krūtinę. Žinoma, Viešpats Viṣṇu yra visų maloningiausias. Jis neužsirūstino ant Bhṛgumunio už tokį poelgį, nes Bhṛgumunis buvo didis brāhmaṇas. Brāhmaṇui reikia atleisti, net jei kitąsyk jis ir padaro įžeidimą, ir Viešpats Viṣṇu parodė tai savo pavyzdžiu. Vis dėlto sakoma, kad po šio įvykio sėkmės deivė Lakṣmī nėra tokia prielanki brāhmaṇams, o kadangi sėkmės deivė neskuba dovanoti jiems malonių, jie dažniausiai yra labai neturtingi. Palietęs Viešpaties Viṣṇu krūtinę, Bhṛgumunis iš tikrųjų baisiai Jam nusikalto, tačiau Viešpats Viṣṇu yra toks kilniadvasis, kad to nė nepastebėjo. Vadinamieji brāhmaṇai, gyvenantys Kali-yugoje, kitąsyk labai didžiuojasi, kad gali kojomis paliesti Viešpaties Viṣṇu krūtinę. Tačiau kai Bhṛgumunis koja prisilietė prie Viešpaties Viṣṇu krūtinės, tai buvo kas kita. Nepaisant to, kad jis labai nusikalto Viešpačiui Viṣṇu, Viešpats iš Savo neregėto kilnumo pažiūrėjo į tai atlaidžiai.

Viešpats Viṣṇu nesupyko ir neprakeikė Bhṛgumunio, priešingai, Jis pakilo iš Savo guolio kartu su žmona, sėkmės deive, ir išreiškė brāhmaṇui Savo pagarbą: „Brangus brāhmaṇe, tai, kad tu atvykai čia, Man yra didžiausia laimė. Prisėsk ir pailsėk štai ant šio pagalvio. Brangus brāhmaṇe, Aš labai gailiuosi, kad nesuspėjau tinkamai tavęs pasitikti, kai tu tik įėjai. Aš labai tau nusikaltau ir prašau Man atleisti. Tavo širdis tokia tyra, ir tu toks didis, kad vanduo, nuplovęs tavo kojas, gali išvalyti net šventąsias vietas. Todėl prašau savo buvimu išvalyti Vaikuṇṭhos planetą, kurioje Aš gyvenu su Savo palydovais. Brangus tėve, didis išminčiau, tavo kojos švelnios tarsi lotoso žiedas, o Mano krūtinė kieta tarsi žaibo strėlė. Todėl bijau, kad tu skaudžiai užsigavai, koja palietęs Mano krūtinę. Leiski paliesti tavo pėdas ir numalšinti skausmą.“ Ir Viešpats Viṣṇu ėmė masažuoti Bhṛgumunio pėdas.

„Brangus valdove, – kalbėjo Viešpats Bhṛgumuniui, – Mano krūtinę pašventino tavo pėdų prisilietimas, ir dabar aš neabejoju, kad sėkmės deivė Lakṣmī su džiaugsmu pasiliks prie jos per amžius.“ Lakṣmī dar vadinama Cañcala, nes nenustygsta vienoje vietoje. Todėl mes matome, kad kitąsyk turtingos šeimos per kelias kartas nusigyvena, o vargšų šeimos pralobsta. Materialiame pasaulyje sėkmės deivė Lakṣmī yra Cañcalā, o Vaikuṇṭhos planetose ji niekada nesitraukia nuo Viešpaties lotoso pėdų. Kadangi Lakṣmī dar vadinama Cañcala, Viešpats Nārāyaṇa leido suprasti, kad ji ne visada glaudėsi prie Jo krūtinės, tačiau dabar, kai Bhṛgumunis savo kojos prisilietimu pašventino Jo krūtinę, sėkmės deivė niekur daugiau nebesitrauks nuo jos. Bhṛgumunis, žinoma, suvokė, koks jis menkas prieš Viešpatį, ir Aukščiausiojo Dievo Asmens elgesys jį apstulbino. Iš dėkingumo Viešpačiui jam užėmė gerklę, ir jis negalėjo pratarti nė žodžio. Iš Bhṛgumunio akių ėmė ristis ašaros, ir, negalėdamas nieko pasakyti, nebylus jis stovėjo priešais Viešpatį.

Išmėginęs Viešpatį Brahmą, Viešpatį Śivą ir Viešpatį Viṣṇu, Bhṛgumunis sugrįžo pas išminčius prie Sarasvatī upės kranto ir papasakojo apie tai, ką patyrė. Išminčiai labai dėmesingai jį išklausė ir nutarė, kad tarp viešpataujančių dievybių Viṣṇu turi daugiausia dorybės. „Śrīmad-Bhāgavatam“ šiuos didžius išminčius pavadino brahma-vādinām. Brahma-vādinām yra tie, kurie diskutuoja apie Absoliučiąją Tiesą, tačiau prie galutinės išvados dar nėra priėję. Paprastai žodis brahma-vādī nurodo į impersonalistus arba studijuojančius Vedas. Tai rodo, kad visi susirinkusieji išminčiai rimtai studijavo Vedų raštus, bet dar nebuvo priėję prie galutinės išvados, kas yra Aukščiausiasis Absoliutus Dievo Asmuo.


Išklausę, ką patyrė Bhṛgumunis, aplankęs tris viešpataujančias dievybes – Viešpatį Śivą, Viešpatį Brahmą ir Viešpatį Viṣṇu, išminčiai padarė išvadą, kad Aukščiausioji Tiesa, Dievo Asmuo, yra Viešpats Viṣṇu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad, sužinoję iš Bhṛgumunio kelionės smulkmenas, išminčiai be galo nustebo, kad Viešpats Viṣṇu išliko visiškai ramus, nors Bhṛgumunis bakstelėjo Jį koja, tuo tarpu Viešpačiui Brahmai ir Viešpačiui Śivai supykdyti nė to nereikėjo. Žvakės liepsnelė virpa nuo menkiausio vėjelio, bet didžiojo žibinto, stipriausio šviesos šaltinio – saulės – nesuvirpins net pats galingiausias viesulas. Asmenybės didybė matuojama gebėjimu neprarasti savitvardos net tokioje situacijoje, kai ją stengiamasi išvesti iš pusiausvyros. Susirinkę Sarasvatī upės pakrantėje išminčiai nutarė, kad tas, kuris nori atrasti tikrą ramybę ir atsikratyti visų baimių, turi ieškoti prieglobsčio prie Viṣṇu lotoso pėdų. Jeigu Viešpačiui Brahmai ir Viešpačiui Śivai suerzinti pakako smulkmenos, ar gali jie įkvėpti savo pasekėjams taikingumo bei ramybės? O dėl Viešpaties Viṣṇu, tai „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kiekvienas, kuriam Viešpats Viṣṇu, arba Kṛṣṇa, yra geriausias draugas, pasieks aukščiausią gyvenimo tobulumą ir visišką taiką.

Taigi išminčiai priėjo prie išvados, kad vaiṣṇava-dharmos principus vykdantis žmogus pasiekia tikrą tobulumą, tuo tarpu tas, kuris vadovaujasi vienokios ar kitokios religinės grupės skelbiamais principais, tačiau nepažengia į priekį, pažindamas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viṣṇu, praranda visus savo nesavanaudiško darbo vaisius. Vykdyti religinius principus – tai tobulai pažinti tiesą. Tobulai pažinęs tiesą, žmogus nustoja domėtis materialiais dalykais. Galutinė tiesa – tai savojo „aš“ ir Aukščiausiojo „Aš“ pažinimas. Aukščiausiasis „Aš“ ir individualusis „aš“ skiriasi kiekybiškai, nors kokybės prasme jie ir yra tapatūs. Šitokia analitinė pažinimo samprata yra teisinga. Teoriškai suprasti: „Aš nesu materija, aš esu siela“ dar nėra tobulas pažinimas. Tikroji religijos esmė – atsidavimo tarnystė, arba bhakti. Tai patvirtina „Bhagavad-gītā.“ Viešpats Kṛṣṇa sako: „Atmesk visus kitus religinius principus ir tiesiog atsiduok Man.“ Todėl terminas dharma vartotinas tik kalbant apie vaiṣṇava-dharmą, arba bhagavad-dharmą, kurią vykdant savaime įgyjamos visos kilniausios ypatybės ir visa, kas kilniausia ir geriausia gyvenime.

Aukščiausioji ir galutinė pažinimo pakopa yra Aukščiausiojo Viešpaties pažinimas. Jį tegalima pažinti per atsidavimo tarnystę – joks kitas religijos metodas nepadės to padaryti. Todėl atsidavimo tarnystė padeda mums išsyk pažinti tiesą. Pažinęs tiesą, žmogus praranda susidomėjimą materialiu pasauliu. Tai nepasiekiama abstrakčių filosofinių apmąstymų būdu. Tai, kad bhaktas liaujasi domėjęsis materialiu pasauliu, yra ne teorinio pažinimo nuopelnas. Jis nebesidomi materialiu pasauliu, nes turi tam tikrą praktinę patirtį. Kai bhaktas patiria bendravimo su Aukščiausiuoju Viešpačiu saldumą, išgirtoji visuomenė, draugystė ir meilė jam daugiau neatrodo patrauklios. Toks atsižadėjimas nėra formalus, žmogus atsižada pasaulio, patyręs transcendentinių santykių su Aukščiausiuoju Viešpačiu skonį. „Śrīmad-Bhāgavatam“ priduria, kad, pažinęs tiesą ir atsižadėjęs materialių jutiminių malonumų, žmogus be papildomų pastangų pasiekia ir aštuonias mistinės yogos jėgas, pavyzdžiui: aṇimą, laghimą ir prāpti siddhi. Šiuo atveju geriausias pavyzdys yra Mahārāja Ambarīṣa. Jis buvo ne yogas mistikas, o didis bhaktas, tačiau kai didis mistikas Durvasa susiginčijo su Mahārāja Ambarīṣa, nugalėjo Mahārājos Ambarīṣos atsidavimas Viešpačiui. Kitaip sakant, bhaktui nereikia praktikuoti mistinės yogos sistemos, kad būti stipriam. Jis stiprus Viešpaties malone, kaip kad vaikas, kuris pasitiki stipraus tėvo globa ir yra jo ginamas.

Jeigu žmogus pagarsėja kaip Viešpaties bhaktas, jo šlovė neišblės niekada. Kai pokalbio metu Viešpats Caitanya paklausė Rāmānandos Rāyos: „Kas pelno didžiausią šlovę?“, Rāmānanda Rāya atsakė, kad visų šlovingiausias yra tasai, kuris išgarsėja kaip tyras Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas. Todėl išvada būtų tokia: viṣṇu-dharma, arba atsidavimo tarnystės Aukščiausiajam Dievo Asmeniui religija, skirta mąstantiems žmonėms. Mąstančio žmogaus mintys, jeigu jis pasirinko teisingą kelią, galų gale nukrypsta į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Mąstydamas apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, žmogus išsivaduoja nuo neigiamo poveikio, kurį jam daro materialus pasaulis, ir tokiu būdu įgyja ramybę. Pasauliui stinga tvarkos ir ramybės, nes žmonių visuomenėje tokių taikių bhaktų labai reta. Vienodas visoms gyvosioms būtybėms tegali būti bhaktas. Bhaktas vienodas gyvūnams, žmonėms ir visoms gyvosioms esybėms, nes kiekvieną gyvą esybę jis suvokia kaip neatsiejamą Aukščiausiojo Viešpaties dalelę. „Īśopaniṣada“ aiškiai sako, kad žmogus, pasiekęs tokį lygį, kai visas gyvas būtybes ima vertinti vienodai, niekam nebejus neapykantos ir neteiks pirmenybės. Bhaktas nesistengia turėti daugiau negu turi. Todėl bhaktas yra akiñcana, jis patenkintas bet kokiomis gyvenimo sąlygomis. Sakoma, jog bhaktas yra ramus ir pragare, ir rojuje. Bhaktas abejingas viskam, kas nesusiję su atsidavimo tarnyste. Tokia sąmonė rodo, kad žmogus yra pasiekęs aukščiausią tobulumo pakopą, iš kurios galima pasikelti į dvasinį pasaulį – sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktams pati patraukliausia yra aukščiausioji materialioji guṇa – dorybė. Patyręs brāhmaṇas yra dorybės simbolis. Todėl bhaktui labiausiai patinka brahmaniškasis būvis. Jo nedomina aistra ar neišmanymas, nors ir šios ypatybės kyla iš Aukščiausiojo Viešpaties Viṣṇu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ bhaktus vadina nipuṇa-buddhi – tai reiškia, kad jie priklauso didžiausio intelekto žmonių sluoksniui. Kadangi bhaktas nesiblaško tarp prisirišimo ir neapykantos, jis gyvena labai taikiai, ir aistra bei neišmanymas jam neturi įtakos.

Čia gali kilti klausimas, kodėl bhaktas yra prisirišęs prie materialaus pasaulio dorybės ypatybės, jeigu visų materialiųjų ypatybių atžvilgiu jis transcendentiškas? Atsakymas būtų toks: įvairūs žmonės yra skirtingų materialios gamtos guṇų valdžioje. Tie, kuriuos valdo neišmanymo guṇa, vadinasi rākṣasos, tie, kuriuos valdo aistros guṇa – asuros, o tie, kuriuos valdo dorybės guṇa – suros, arba pusdieviai. Šias trijų žmonių kategorijas Aukščiausiojo Viešpaties valia sukūrė materialioji gamta, tačiau dorybės guṇos valdžioje esantys žmonės turi daugiau galimybių už kitus sugrįžti į dvasinį pasaulį, namo, atgal pas Dievą.

Taigi visiems išminčiams, kurie susirinko ant Sarasvatī upės kranto, kad išsiaiškintų, kuri dievybė turi aukščiausią valdžią, neliko jokių abejonių dėl Viṣṇu garbinimo. Visi jie ėmė su atsidavimu tarnauti Viešpačiui ir pasiekė išsvajotą tikslą – sugrįžo pas Viešpatį.

Tiems, kurie iš tikrųjų nori ištrūkti iš materijos pančių, geriausia išsyk sutikti su Śrī Śukadevos Gosvāmio išvadomis, pateiktomis „Śrīmad-Bhāgavatam“ pradžioje. Čia sakoma: „Śrīmad-Bhāgavatam“ klausymasis labai paspartina išsivadavimą, nes „Śrīmad-Bhāgavatam“ perpasakojo Śukadeva Gosvāmis. Tą patį patvirtina ir Sūta Gosvāmis: jeigu tas, kuris be tikslo klaidžioja šiame materialiame pasaulyje, panorės išgirsti nektariškus Śukadevos Gosvāmio žodžius, jis būtinai padarys teisingą išvadą, kad varginančią kelionę iš kūno į kūną tegalima užbaigti su atsidavimu tarnaujant Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kitaip sakant, įdėmiai klausydamasis „Śrīmad-Bhāgavatam“, žmogus galutinai nutaria su meile ir atsidavimu tarnauti Viṣṇu. Jis tikrai išvengs šios materialios gyvenimo kelionės, ir tai pats lengviausias kelias. Tereikia susikaupus klausyti nuostabių Śukadevos Gosvāmio žodžių, pasiekusių mus „Śrīmad-Bhāgavatam“ forma.

Kita išvada būtų tokia: mes niekada neturime laikyti pusdievių, netgi Viešpaties Śivos ir Viešpaties Brahmos, lygiais Viešpačiui Viṣṇu. Jeigu pusdievius mes laikome lygiais Viešpačiui Viṣṇu, tai, pasak „Padma Purāṇos“, iškart virstame ateistais. Vedų raštams priklausantis veikalas „Hari-vaṁśa“ irgi pabrėžia, kad garbintinas tėra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viṣṇu. Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą ar kitą viṣṇu-mantrą rekomenduojama kartoti visada ir visomis aplinkybėmis. Antroje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje Viešpats Brahmā sako: „Ir Viešpats Śiva, ir aš atliekame įvairius Aukščiausiojo Dievo Asmens mums skirtus vaidmenis ir veikiame Jo nurodymu.“ „Caitanya-caritāmṛtoje“ irgi pasakyta, kad šeimininkas tėra vienas – Kṛṣṇa, o visi kiti, kad ir kokiai gyvybės formai jie priklausytų, tėra Kṛṣṇos tarnai.

„Bhagavad-gītoje“ Viešpats patvirtina, kad nėra aukštesnės tiesos už Kṛṣṇą. Ir Śukadeva Gosvāmis, norėdamas atkreipti dėmesį į tai, kad iš visų viṣṇu-tattvos pavidalų pats pilnavertiškiausias Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra Viešpats Kṛṣṇa, papasakojo, kas nutiko Viešpačiui Kṛṣṇai esant žemėje.

Kartą vieno brāhmaṇo žmona pagimdė kūdikį. Deja, vos gimęs, kūdikis palietė žemę ir kaipmat mirė. Brāhmaṇas, kūdikio tėvas, paėmė mirusį vaiką ir nuėjo į Dvāraką – į karaliaus rūmus. Brāhmaṇas labai sielvartavo, kad jų akyse taip anksti mirė jų vaikas. Jis prarado dvasios ramybę. Seniau, iki pat Dvāpara-yugos laikų, kai Viešpats Kṛṣṇa buvo nužengęs į žemę, ją valdė atsakingi karaliai, ir dėl ankstyvos vaiko mirties paprastai buvo kaltinamas karalius. Toks atsakomybės jausmas egzistavo ir Viešpaties Rāmacandros laikais. Pirmoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje aiškinome, kad karalius buvo atsakingas už valdinių gerovę, ir jis net privalėjo rūpintis, jog nebūtų pernelyg karšta ar šalta. Nors šiuo atveju ne karalius buvo kaltas, brāhmaṇas mirus vaikui tučtuojau patraukė prie jo rūmų vartų ir ėmė jį kaltinti:

„Mūsų karalius, Ugrasena, nekenčia brāhmaṇų!“ Tikslus žodis, pavartotas originalo tekste, – brāhma-dviṣaḥ.Tasai, kuris priešiškas Vedoms, patyrusiems brāhmaṇams arba brāhmaṇų kastai, vadinamas brahma-dvit. Taigi brāhmaṇas apkaltino karalių esant brahma-dvit. Be to, brāhmaṇas kaltino karalių esant śaṭha-dhī, „veidmainiu, kuriam stinga intelekto.“ Šalies vadovas turi būti labai išmintingas, idant sugebėtų žiūrėti savo valdinių gerovės, tačiau, anot brāhmaṇos, karalius, nors ir sėdėjo valdovo soste, neturėjo intelekto. Todėl brāhmaṇas jį pavadino lubdha – „godžiu.“ Kitaip sakant, karalius, arba šalies vadovas, neturi teisės vadovauti vyriausybei arba valdyti, jeigu yra godus savimyla. Natūralu, kad valdovas, kuriam patrauklūs materialūs malonumai, ima galvoti tik apie save. Todėl kitas čia pavartotas žodis – viṣayātmanaḥ.

Brāhmaṇas dar kaltino karalių esant kṣatra-bandhu. Taip vadinamas žmogus, gimęs kṣatriyų šeimoje arba priklausantis karališkai giminei, tačiau neturintis ypatybių, privalomų karališkam asmeniui. Karalius privalo remti brāhmaṇų kultūrą bei labai rūpintis valdinių gerove, jis neturi teisės siekti materialių malonumų ir būti godus. Jeigu žmogus, neturintis reikalingų ypatybių, apsimeta karališkos kilmės kṣatriyas, jis yra ne kṣatriyas, o kṣatra-bandhu.Taip lygiai ir brāhmaṇo sūnus, neturintis brahmaniškų ypatybių, vadinamas brahma-bandhu arba dvija-bandhu. Tai reiškia, jog žmogaus negalima laikyti brāhmaṇu ar kṣatriyu, vien remiantis jo kilme. Žmogus turi įgyti reikiamas ypatybes, tada jis gali būti laikomas brāhmaṇu ar kṣatriyu.

Taigi brāhmaṇas metė kaltinimą, esą naujagimis mirė dėl to, jog šalį valdo netikęs karalius. Brāhmaṇas suvokė šį įvykį labai šališkai ir visą kaltę suvertė karaliui. Pavyzdžiai iš Vedų istorijos rodo, kad monarchijos sistemoje tuo atveju, kai karalius kṣatriyas prarasdavo pasitikėjimą, brāhmaṇų patarėjų taryba iš jo atimdavo valdžią. Atsižvelgiant į visa tai, galima teigti, kad karaliaus postas Vedų visuomenėje buvo labai atsakingos pareigybės.

Todėl brāhmaṇas pasakė: „Nevalia reikšti pagarbos ir lenktis karaliui, kuris kupinas pagiežos. Toks karalius leidžia savo dienas arba medžioklėje, giriose žudydamas žvėris, arba baudžia mirtimi valdinius už padarytus nusikaltimus. Jis nemoka valdytis ir turi netikusį būdą. Valdiniai, kurie lenkiasi bei reiškia pagarbą tokiam karaliui, niekada nebus laimingi. Jie niekada neišbris iš skurdo, bus slegiami nuolatinių rūpesčių, nerimo ir nepažins laimės.“ Šių laikų politinėje sistemoje monarcho postas panaikintas, ir nors egzistuoja prezidentas, dabar jis neatsako už gyventojų gerovę. Nors šiame Kali amžiuje šalies vadovas ir gauna daugumą balsų ir užima šį aukštą postą, piliečių gyvenime nesumažėja rūpesčių bei vargo, jie yra nepatenkinti ir nelaimingi.

Negyvi gimė ir antrasis bei trečiasis brāhmaṇo vaikai. Jis susilaukė devynių vaikų, ir visi jie gimė negyvi. Kaskart, kai gimdavo negyvas vaikas, brāhmaṇas eidavo prie rūmų vartų ir kaltindavo karalių. Kai brāhmaṇas atėjo į Dvāraką devintąjį kartą, mieste svečiavosi Arjuna ir Kṛṣṇa. Išgirdęs brāhmaṇo kaltinimus, kad karalius jo nebegina, Arjuna sukluso ir priėjo prie brāhmaṇo. Jis paklausė: „Brangus brāhmaṇe, kodėl tu sakai, jog nebeliko garbingų kṣatriyų, kurie galėtų apginti šalies piliečius? Nejau čia neatsiras tokio, kuris bent suvaidintų kṣatriyą,palaikytų lanką bei strėles ir parodytų, kad gali tave apginti? Nejau visi šios šalies karališkojo luomo atstovai jau nebeturi jėgos ir šaunumo, o tik atnašauja kartu su brāhmaṇais aukas ir daugiau niekuo nesidomi?“ Taip Arjuna leido suprasti, kad kṣatriyai neturi teisės ramiai gyventi ir atlikinėti Vedų aukojimus. Priešingai, jie turi parodyti savo šaunumą, gindami piliečius. Iš brāhmaṇų, pasinėrusių į dvasinę veiklą, niekas nesitiki, kad jie imsis veiksmų, susijusių su fizine prievarta. Todėl jiems reikalinga kṣatriyų apsauga, kad niekas netrukdytų jiems vykdyti aukštesnio lygio nurodytų pareigų.

„Jeigu brāhmaṇai prieš savo valią netenka žmonos ar vaikų, – tęsė Arjuna, – o karaliai kṣatriyai nepasirūpina jais, tokie kṣatriyai niekuo ne geresni už scenoje besivaipančius aktorius. Iš aktoriaus, kuriam spektaklyje tenka karaliaus vaidmuo, niekas nesitiki jokių gėrybių. Taip lygiai ir karalius arba valstybės vadovas, nesugebantis garantuoti visuomenės viršūnių saugumo, laikomas paprasčiausiu apgaviku. Tokie valdovai gyvena tik sau, nors užima aukštą valstybės valdovo postą. Aš pažadu tau apginti tavo vaikus, o jeigu pažado netesėsiu, šoksiu į laužą, kad nusivalyčiau nuodėmės purvą.“

Išgirdęs tokius Arjunos žodžius, brāhmaṇa tarė: „Brangusis Arjuna, mano vaikų negalėjo apginti nei Viešpats Balarāma, nei Viešpats Kṛṣṇa. Čia daug ir kitų didvyrių, tokių, kaip Pradyumna ir Aniruddha, ginkluotų lankais bei strėlėmis, bet ir jie mano vaikų neapgynė.“ Brāhmaṇa tiesiai į akis pasakė Arjunai, kad jis nesugebėsiąs padaryti to, kas neįkandama net Pačiam Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Jam atrodė, kad Arjuna davė pažadą, kurio nepajėgsiąs ištesėti, todėl tarė: „Tu žadi, tarsi būtumei mažas vaikas. Negaliu tavo žodžiu patikėti.“

Dabar Arjuna suprato, kad brāhmaṇas prarado bet kokį pasitikėjimą karaliais kṣatriyais, ir, norėdamas įkvėpti jam vilties, Arjuna prašneko taip, tarsi kritikuotų net savo draugą Viešpatį Kṛṣṇą. Viešpačiui Kṛṣṇai ir kitiems girdint, jis užsipuolė Kṛṣṇą, kalbėdamas: „Brangus brāhmaṇe, nesu nei Saṅkarṣaṇa, nei Kṛṣṇa, nei vienas Kṛṣṇos sūnų, kaip Pradyumna ar Aniruddha. Aš vadinuosi Arjuna ir savo rankoje laikau Gāṇḍīvos lanką. Tu negali manęs įžeidinėti, nes pats Viešpats Śiva pagyrė mane už narsumą, kai kartu su juo medžiojau miške. Viešpats Śiva, pasivertęs medžiotoju, stojo kautis su manim. Jis buvo patenkintas mano narsa ir padovanojo man ginklą, kuris vadinasi pāśupatāstra. Todėl mano narsa tenekelia tau abejonių. Aš sugrąžinsiu tau visus sūnus, net jeigu tektų susikauti su pačia mirtimi.“ Kilnumo kupini Arjunos žodžiai šiek tiek apmaldė brāhmaṇą, ir jis sugrįžo namo.

Kai brāhmaṇo žmonai vėl atėjo laikas gimdyti, jis ėmė garsiai kartoti: „Brangus Arjuna, ateik ir išgelbėk mano kūdikį!“ Išgirdęs brāhmaṇo pagalbos šauksmą, Arjuna tučtuojau susiruošė – palietė šventąjį vandenį ir sukalbėjo šventąsias mantras, kurios turėjo apginti jo lanką bei strėles. Jis neužmiršo paimti ir strėlės, kurią jam dovanojo Viešpats Śiva, ir išeidamas atsiminė Viešpatį Śivą bei didžiulį prielankumą, kurį jis parodė. Ir štai netrukus Arjuna su Gāṇḍīvos lanku bei kitais ginklais atsidūrė prie gimdyvės namų.

Arjuna, ko gero, niekur nebuvo išvykęs iš Dvārakos, nes norėjo ištesėti brāhmaṇui duotą pažadą. Brāhmaṇaspakvietė jį naktį, kai jo žmona ruošėsi gimdyti. Pakeliui į namus, kur turėjo gimdyti brāhmaṇo žmona, Arjuna prisiminė Viešpatį Śivą, o ne savo draugą Kṛṣṇą. Jis manė, kad jei Kṛṣṇa nesugebėjo apginti brāhmaṇo, verčiau kreiptis į Viešpatį Śivą. Tai dar vienas pavyzdys, kai žmogus kreipiasi į pusdievius. Kodėl taip atsitinka, aiškina „Bhagavad-gītā.“ Kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ: žmogus, iš gobšumo ir aistros praradęs galvą, pamiršta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir kreipiasi į pusdievius.“ Be abejo, Arjuna nebuvo paprasta gyvoji būtybė, jis draugavo su Kṛṣṇa ir pamanė, kad Kṛṣṇa nesugeba apginti brāhmaṇo, todėl verčiau galvoti apie Viešpatį Śivą. Vėliau paaiškėjo, kad, kreipęsis prieglobsčio į Viešpatį Śivą, o ne Kṛṣṇą, Arjuna suklydo. Tačiau, šiaip ar taip, jis stengėsi iš visų jėgų: sukartojo įvairias mantras ir, apsiginklavęs lanku, saugojo gimdyvės namus iš visų pusių. Brāhmaṇo žmona pagimdė berniuką, kuris, kaip ir visi vaikai, ėmė verkti. Tačiau po kelių minučių tiek berniukas, tiek Arjunos strėlės staiga išnyko danguje.

Iš visko sprendžiant, brāhmaṇo namas stovėjo netoli Kṛṣṇos rūmų, ir Viešpats Kṛṣṇa kaip ant delno matė viską, kas vyko tarytum prieš Jo valią. Tai Jis iškrėtė pokštą ir pagrobė brāhmaṇo kūdikį bei visas Arjunos strėles kartu su ta, Viešpaties Śivos dovanotąja, kuria Arjuna taip didžiavosi. Tad bhavaty alpa-medhasām: iliuzijos veikiami, menkesnio intelekto žmonės ieško pusdievių užtarimo ir džiaugiasi gėrybėmis, kurias jie siunčia.

Viešpaties Kṛṣṇos ir kitų akivaizdoje brāhmaṇas užsipuolė Arjuną: „Žiūrėkit, koks aš kvailys! Patikėjau Arjuna, kuris visiškai bejėgis ir tesugeba duoti melagingus pažadus. Koks buvau kvailys, kad patikėjau juo! Arjuna pažadėjo apginti mano kūdikį, kai netgi Pradyumna, Aniruddha, Viešpats Balarāma ir Viešpats Kṛṣṇa negalėjo to padaryti. Jeigu tokios didžios asmenybės negalėjo apginti mano kūdikio, kas pajėgs tai padaryti? Tegu bus prakeiktas Arjuna už savo melagingą pažadą, tegu bus prakeiktas jo garsusis Gāṇḍīvos lankas už įžūlumą, kurį Arjuna parodė, skelbdamasis esąs galingesnis už Viešpatį Balarāmą, Viešpatį Kṛṣṇą, Pradyumną ir Aniruddhą. Niekas jau nebeišgelbės mano vaiko, nes jis pateko į kitą planetą. Tik iš kvailumo Arjuna manė pajėgsiąs grąžinti mano sūnų iš kitos planetos.“

Brāhmaṇo apkaltintas, Arjuna pasitelkė mistinę yogos jėgą, kuri leistų nukeliauti į bet kurią planetą ir surasti brāhmaṇo sūnų. Iš visko sprendžiant, Arjuna buvo gerai įvaldęs mistines jėgas, padedančias yogui patekti į bet kurią norimą planetą. Pirmiausia jis išvyko į Yamalokos planetą, kurioje gyvena mirties dievas Yamarāja. Tačiau čia jam nepavyko rasti brāhmaṇo kūdikio. Tada jis negaišdamas iškeliavo į planetą, kurioje gyvena dangaus valdovas Indra. Ir čia neatradęs vaiko, jis patraukė į ugnies pusdievių Nairṛčių planetą, o paskui – į Mėnulį. Iš Mėnulio jis išvyko pas Vāyu ir į Varuṇaloką. Neradęs vaiko, iš čia jis nusileido į Rasātalą, žemiausią planetų sistemą. Aplankęs visas šias planetas, galop jis pasiekė Brahmaloką, kurios negali pasiekti net yogai mistikai. Viešpaties Kṛṣṇos malone Arjuna turėjo jėgą pakilti virš dangaus planetų ir nukeliauti į Brahmaloką. Išnaršęs visas planetas ir niekur neradęs kūdikio, jis norėjo šokti į laužą, nes taip buvo žadėjęs brāhmaṇui, jei nesugrąžintų kūdikio. Tačiau Viešpats Kṛṣṇa buvo labai gailestingas Arjunai – artimiausiam Savo draugui. Viešpats Kṛṣṇa įtikino jį, kad nedera šokti į ugnį, netekus garbės. Kṛṣṇa pažymėjo, kad jeigu Arjuna, būdamas jo draugas, iš nevilties šoks į laužą, dalis kaltės už tai teks ir Jam. Todėl Viešpats Kṛṣṇa sustabdė Arjuną, tikindamas, kad suras kūdikį. Jis pasakė Arjunai: „Nesižudyk ir nedaryk kvailystės!“

Taip Arjunai taręs, Viešpats Kṛṣṇa išsikvietė Savo transcendentinį vežimą, ir, šokę į jį, jiedu išvyko šiaurės kryptimi. Viešpats Kṛṣṇa, visagalis Dievo Asmuo, lengvai galėjo sugrąžinti vaiką, bet nederėtų pamiršti, kad Jis dėjosi paprastu žmogumi. Siekdamas tam tikro rezultato, žmogus turi dėti pastangas, lygiai taip ir Viešpats Kṛṣṇa, kaip paprastas žmogus arba kaip Jo draugas Arjuna, išvyko iš Dvārakos, kad sugrąžintų brāhmaṇo sūnų. Nužengęs į žmonių visuomenę žmogaus pavidalu ir apreiškęs Savo žaidimus, Kṛṣṇa aiškiai įrodė, kad niekas nėra už Jį viršesnis. „Dievas yra didis.“ Taip apibrėžiamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taigi, bent šiame materialiame pasaulyje, kai Kṛṣṇa buvo čia apsireiškęs, Jis įrodė, kad visoje visatoje nėra už Jį viršesnės asmenybės.

Didingai sėdėdamas Savo vežime drauge su Arjuna, Kṛṣṇa vyko į šiaurę, pakeliui kirsdamas daugybę planetų sistemų. „Śrīmad-Bhāgavatam“ jas vadina Saptadvīpa. Dvīpa – tai „sala.“ Planetas Vedų raštai dažnai vadina dvīpomis.Planeta, kurioje mes gyvename, vadinasi Jambūdvīpa. Kosminė erdvė, Vedų supratimu, yra oro vandenynas ir šiame didžiajame oro vandenyne yra daugybė salų, arba įvairių planetų. Kiekvienoje planetoje banguoja įvairūs vandenynai. Vienose plyti sūraus vandens ar pieno vandenynai, kitose – vyno, o trečiose – lydyto sviesto ar aliejaus vandenynai. Egzistuoja ir skirtingų rūšių kalnai. Kiekvienos planetos atmosfera irgi skiriasi.

Kṛṣṇa pralėkė pro šias planetas ir pasiekė visatos apvalkalą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ jį aprašo kaip neperžvelgiamą tamsą. Šis materialus pasaulis apskritai yra vaizduojamas kaip tamsos viešpatija. Kosminę erdvę apšviečia saulės spinduliai, tačiau apvalkale, pro kurį neprasiskverbia saulės šviesa, suprantama, yra tamsu, nors į akį durk. Kai Kṛṣṇa pasiekė visatos apvalkalą, keturi žirgai, traukę Jo vežimą, – Śaibya, Sugrīva, Meghapuṣpa ir Balāhaka, nesiryžo žengti į tamsą. Žirgų neryžtingumas irgi buvo Viešpaties Kṛṣṇos žaidimų dalis, kadangi Kṛṣṇos žirgai nepaprasti. Paprasti žirgai negalėtų nuskrieti per visą visatą ir įžengti į išorinio jos apvalkalo sluoksnius. Kṛṣṇa, taip pat Jo vežimas, arkliai bei Jo aplinka – viskas yra transcendentiška, aukščiau šio materialaus pasaulio ypatybių. Visada reikėtų atsiminti, kad Kṛṣṇa dėjosi paprastu žmogumi, todėl ir Jo žirgai, nesiryžtantys žengti į tamsą, Kṛṣṇos valia elgėsi kaip paprasti žirgai.

Kṛṣṇa garsėja Yogeśvaros vardu. Baigiamajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje pasakyta: yogeśvaro hariḥ – Jo rankose yra visos mistinės jėgos. Mes matome nemaža žmonių, kurie yra įvaldę mistines yogos jėgas. Kartais jie atlieka įstabius darbus, tačiau reikia turėti galvoje, kad Kṛṣṇa yra visų mistinių jėgų valdovas. Todėl matydamas, kad Jo žirgai nesiryžta įžengti į tamsą, Jis sviedė Savo Sudarśana-cakros diską, kuris nutvieskė dangų skaisčiau už tūkstančius saulių. Tamsa visatos apvalkale taip pat sukurta Kṛṣṇos. Sudarśana-cakra – tai nuolatinis Kṛṣṇos palydovas, ir, sviedęs priešais Save diską, Kṛṣṇa išsklaidė tamsą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad Sudarśana-cakra perskrodė tamsą tarsi Viešpaties Rāmacandros strėlė iš Śārṅgos lanko, kiaurai pervėrusi Rāvaṇos kariuomenės eiles. Su reiškia „puikus“, o darśana – „matomumas“, taigi Viešpaties Kṛṣṇos diskas Sudarśana išsklaido tamsą, ir viskas tampa puikiai matoma. Taip Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna perkirto plačiausią materialias visatas gaubiančią tamsos juostą.

Tada Arjuna išvydo brahmajyoti švytėjimą. Brahmajyoti švyti anapus materialias visatas gaubiančio apvalkalo. Kadangi mūsų akys nemato brahmajyoti, jis dažnai vadinamas avyakta. Tai dvasinis švytėjimas. Jį pamatyti yra galutinis impersonalistų, vadinamųjų vedāntistų, tikslas. Brahmajyoti dar apibūdinamas žodžiu ananta-pāram – beribis ir neišmatuojamas. Kai Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna pasiekė brahmajyoti sritį, Arjuna nebeištvėrė akinamo švytėjimo ir užsimerkė. Viešpaties Kṛṣṇos ir Arjunos kelionę į brahmajyoti aprašo „Hari-vaṁśa.“ Šiame veikale, kuris yra Vedų raštų dalis, Viešpats Kṛṣṇa kalba Arjunai: „Brangus Arjuna, akinamas švytėjimas, transcendentinė šviesa, kurią tu išvydai, sklinda iš Mano kūno. O geriausiasis iš Bharatų, brahmajyoti – tai Aš Pats.“ Kaip kad saulės šviesos neįmanoma atsieti nuo saulės rutulio, taip nuo Kṛṣṇos neatsiejami ir iš Jo kūno sklindantys spinduliai, brahmajyoti. Kṛṣṇa teigė, kad brahmajyoti – tai Jis Pats. Apie tai aiškiai byloja „Hari-vaṁśa“, kur Kṛṣṇa sako: ahaṁ saḥ. Brahmajyoti sudaro mikroskopinės dalelės, dvasinės kibirkštėlės, arba gyvosios esybės, vadinamos cit-kaṇa. Vedų posakis so ’ham, arba „Aš esu brahmajyoti“, tinka ir gyvoms esybėms, kurios taip pat gali teigti, kad priklauso brahmajyoti. „Hari-vaṁśoje“ Kṛṣṇa toliau aiškina: „Brahmajyoti yra Mano dvasinės energijos ekspansija.“

Kṛṣṇa tarė Arjunai: „Brahmajyoti yra už Mano išorinės energijos, māyā-śakti, viešpatijos ribų.“ Materialiame pasaulyje gyvenantis žmogus negali patirti Brahmano švytėjimo. Taigi materialiame pasaulyje šis švytėjimas neturi išreikšto pavidalo, o dvasiniame pasaulyje jis yra gavęs išraišką. Tokia žodžių vyakta-avyakta prasmė. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: vyakto ’vyaktāt sanātanaḥ – „Abi šios energijos turi amžiną išraišką.“

Paskui Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna įžengė į neaprėpiamą dvasinį vandenyną, kuris vadinasi Kāraṇārṇava, arba Virajā, ir tai reiškia, kad šis vandenynas yra materialaus pasaulio kūrimo pradžia. Virajā jis vadinasi todėl, kad jo nebeveikia trys materialiosios gamtos guṇos. „Mṛtyuñjaya Tantra“, Vedų kūrinys, vaizdžiai apibūdina Kāraṇos vandenyną, arba Virają. Čia pasakyta, kad aukščiausioji šio materialaus pasaulio planetų sistema yra Satyaloka, arba Brahmaloka. Virš jos – Rudraloka ir Mahā-Viṣṇuloka, apie kurią „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: yaḥ kāraṇārṇava-jale bhajati sma yoga – „Viešpats Mahā-Viṣṇu guli Kāraṇos vandenyne. Kai Jis iškvepia, gimsta begalybė visatų, o kai įkvepia – begalinė daugybė visatų sugrįžta į Jį.“ Šitaip randasi ir vėl išnyksta materialioji kūrinija. Viešpačiui Kṛṣṇai ir Arjunai brendant į okeano vandenis, rodės, tarsi į jį būtų įsiveržęs transcendentinis šviesos viesulas, ir Kāraṇos vandenyno vandenys ėmė šėlti. Viešpaties Kṛṣṇos malone Arjuna gavo nepaprastą galimybę pamatyti nuostabųjį Kāraṇos vandenyną.

Vandenyne Kṛṣṇa su Arjuna išvydo milžiniškus rūmus. Rūmuose buvo daugybė arkų bei kolonų iš brangiųjų akmenų, ir akinantis jų švytėjimas stačiai užbūrė Arjuną. Rūmuose Arjuna ir Kṛṣṇa išvydo milžinišką Anantadevą, kurį dar vadina Śeṣa. Viešpats Anantadeva, arba Śeṣanāga, turi milžinės gyvatės su tūkstančiais galvų pavidalą. Jo galvas puošė žėrintys, įvairiaspalviai brangakmeniai. Visos Anantadevos galvos turėjo po dvi baisias akis. Jo kūnas buvo baltas kaip Kailāsos viršukalnė, niekada nenusimetanti sniego skraistės, o kaklas bei liežuviai melsvi. Arjuna išvydo ir Viešpatį Mahā-Viṣṇu, patogiai gulintį ant švelnaus ir balto Śeṣanāgos kūno. Mahā-Viṣṇu pavidalas buvo beribis ir spinduliavo nepaprasta galybe. Arjuna suvokė, kad šis Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalas vadinasi Puruṣottama. Jį vadina Puruṣottama, „geriausiuoju“, arba Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, nes iš šio pavidalo materialiame pasaulyje išsiskleidžia kitas Viṣṇu pavidalas, žinomas Garbhodakaśāyī Viṣṇu vardu. Viešpaties Mahā-Viṣṇu pavidalas, Puruṣottama, egzistuoja anapus materialaus pasaulio. Jis dar vadinamas Uttama. Tama – tai „tamsa“, o ut – „anapusinis, transcendentinis“, taigi uttama reiškia „anapus tamsiausios srities, materialaus pasaulio.“ Arjuna pamatė, kad Puruṣottamos, Mahā-Viṣṇu, kūnas toks tamsus, kaip tirštas audros debesis liūčių sezono metu. Jis vilkėjo puikiais geltonais rūbais, o Jo veide spindėjo nuostabi, neblėstanti šypsena bei patrauklios, panašios į lotoso lapelius akys. Viešpaties Mahā-Viṣṇu šalmas buvo nusagstytas brangakmeniais, o dailūs auskarai pabrėžė Jo garbanų grožį. Aštuonios ilgos Viešpaties Mahā-Viṣṇu rankos siekė kelius. Ant kaklo kabėjo Kaustubhos brangakmenis, o krūtinė buvo pažymėta Śrīvatsos ženklu, kuris reiškė „sėkmės deivės atilsio vieta.“ Viešpatį puošė lotoso gėlių girlianda, siekianti kelius. Tokia ilga girlianda vadinasi vaijayantī.

Šalia Viešpaties stovėjo Jo asmeniniai palydovai Nanda ir Sunanda bei personifikuotas Sudarśanos diskas. Vedos sako, kad Viešpats valdo begalinę daugybę energijų, kurios irgi stovėjo šalia savo personifikuota forma. Svarbiausios jų yra šios: puṣṭi, maitinančioji energija; śrī, grožio energija; kīrti, šlovės energija, ir ajā, materialios kūrinijos energija. Visas šias energijas Viešpats įkvepia materialaus pasaulio valdovams – Viešpačiui Brahmai, Viešpačiui Śivai ir Viešpačiui Viṣṇu, bei dangaus planetų karaliams – Indrai, Candrai, Varuṇai ir saulės dievui. Kitaip sakant, visi šie pusdieviai, Viešpaties apdovanoti tam tikromis galiomis, su transcendentine meile tarnauja Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Mahā-Viṣṇu yra Kṛṣṇos kūno ekspansija. Ir „Brahma-saṁhitā“ pabrėžia, kad Mahā-Viṣṇu – visiškos Kṛṣṇos ekspansijos dalis. Visos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos nesiskiria nuo Jo Paties, bet kadangi Kṛṣṇa atėjo į šį materialų pasaulį žmogaus pavidalu, norėdamas apreikšti Savo žaidimus, Jis kartu su Arjuna nedelsdami išreiškė savo pagarbą Viešpačiui Mahā-Viṣṇu, puldami kniūbsti priešais Jį. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad Viešpats Kṛṣṇa nusilenkė Mahā-Viṣṇu. Tai reiškia, kad vienintelė priežastis, dėl kurios Viešpats nusilenkė Jam, yra ta, kad Viešpats Mahā-Viṣṇu nesiskiria nuo Jo Paties. Tai, kad Kṛṣṇa išreiškė Savo pagarbą Mahā-Viṣṇu, negalima laikyti ahaṅgrahopāsanā – garbinimo forma, kuri kartais rekomenduojama žmonėms, bandantiems pasiekti dvasinį pasaulį, atliekant pažinimo auką. Apie juos irgi kalbama „Bhagavad-gītoje“: jñāna-yajñena cāpy anye yajanto mām upāsate.

Nors Kṛṣṇa, aukščiausiasis mokytojas, ir nėra įpareigotas kam nors lenktis, Jis parodė Arjunai, kaip reikšti savo pagarbą Viešpačiui Mahā-Viṣṇu. Tačiau Arjuną, išvydusį milžinišką pavidalą, kuris apjungė Savyje visa tai, kas yra už materialios patirties ribų, apėmė baimė. Regėdamas Kṛṣṇą, besilenkiantį Viešpačiui Mahā-Viṣṇu, jis tuoj pat pasekė Jo pavyzdžiu ir stojo priešais Viešpatį, sudėjęs delnus. Tada milžiniškasis Mahā-Viṣṇu, patenkintas ir maloniai šypsodamasis, prašneko:

„Brangūs Kṛṣṇa ir Arjuna, Aš labai norėjau judu pamatyti, todėl pagrobiau brāhmaṇo vaikus ir laikiau juos čia. Aš tikėjausi pamatyti jus šiuose rūmuose. Jūs nužengėte į materialų pasaulį kaip Mano inkarnacijos, kad susilpnintumėte demonų galybę, kuri sunkia našta užgulė žemės pečius. Na, o susidoroję su šiais piktaisiais demonais, jūs turite vėl sugrįžti pas Mane. Judu esate didžiojo išminčiaus Nara-Nārāyaṇos inkarnacijos. Patys būdami absoliučiai tobuli, jūs mokote svarbiausių tikrosios religijos tiesų, siekdami apginti bhaktus ir sunaikinti demonus. Bet užvis svarbiausia tai, jog jūs norite įtvirtinti žemėje religijos principus, kad niekas netrikdytų ramaus gyvenimo ir kad pasaulio žmonės, sekdami jūsų pavyzdžiu, gyventų taikiai ir klestėtų.“

Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna išreiškė Viešpačiui Mahā-Viṣṇu pagarbą ir, pasiėmę brāhmaṇo vaikus, sugrįžo į Dvāraką tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko į dvasinį pasaulį. Visi brāhmaṇo vaikai užaugo gražūs ir sveiki. Atvykę į Dvāraką, Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna sugrąžino brāhmaṇui jo sūnus.

Viešpaties Kṛṣṇos malone pabuvojęs transcendentiniame pasaulyje, Arjuna buvo apstulbintas. Kṛṣṇos malone jis suprato, kad viskas, kas yra nuostabu materialiame pasaulyje, gimsta iš Jo. Viskas, kad ir kuo išsiskirtų žmogus šiame materialiame pasaulyje, yra Kṛṣṇos malonė. Todėl reikia nuolatos būti Kṛṣṇos sąmonėje ir jausti tikrą dėkingumą Viešpačiui Kṛṣṇai, nes viskas, ką mes turime, yra Kṛṣṇos malonė.

Nepaprasta Arjunos kelionė, kuri tapo įmanoma Kṛṣṇos malone, – tai vienas iš daugybės tūkstančių žaidimų, kuriuos apreiškė Viešpats Kṛṣṇa šiame materialiame pasaulyje. Visi Jo žaidimai buvo nepakartojami, ir pasaulio istorija nežino jiems lygių. Visi jie aiškiai įrodo, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir vis dėlto, būdamas šiame materialiame pasaulyje, Jis dėjosi paprastu žmogumi, turinčiu daugybę žemiškų priedermių. Jis buvo tobulas šeimos galva, nepaisant to, kad turėjo šešiolika tūkstančių žmonų, šešiolika tūkstančių rūmų ir šimtą šešiasdešimt tūkstančių vaikų. Norėdamas išmokyti karališkojo luomo atstovus, kaip gyventi materialiame pasaulyje žmonijos labui, Jis atliko daugybę aukų. Kaip tobulas Aukščiausiasis Asmuo, Jis patenkino visų norus – tiek brāhmaṇų,užimančių aukščiausią padėtį žmonių visuomenėje, tiek paprastų gyvųjų būtybių ir netgi žemiausiųjų iš žmonių. Kaip kad karalius Indra rūpinasi, kad lietaus gautų visa žemė, taip ir Viešpats Kṛṣṇa rūpinasi, kad visi gautų Jo nepriežastinės malonės. Jis siekė apginti bhaktus ir užmušti demoniškus karalius. Todėl nuo Jo rankos žuvo šimtai ir tūkstančiai demonų. Vienus užmušė Jis Pats, o kitus – Jo įpareigotas Arjuna. Tvarkyti pasaulio reikalus Jis paskyrė tokius dorybingus karalius, kaip Yudhiṣṭhira, suteikdamas jiems aukščiausius įgaliojimus. Taigi Jo dieviško įsikišimo dėka pasaulį ėmė valdyti karalius Yudhiṣṭhira, ir visoje žemėje įsigalėjo taika ir ramybė.