Glausta Viešpaties Kṛṣṇos žaidimų apžvalga

Sugrįžęs iš dvasinės karalystės, kur jam pavyko pabuvoti su Pačiu Kṛṣṇa, Arjuna negalėjo atsitokėti ir vis mąstė apie tai, kad nors jis buvo paprasta gyvoji esybė, Kṛṣṇos malone jis savo akimis išvydo dvasinį pasaulį, ir ne vien tik jį, bet ir pirmapradį Mahā-Viṣṇu, materialiosios kūrinijos šaltinį. Sakoma, kad Kṛṣṇa nekelia kojos iš Vṛndāvanos. Vṛndāvanaṁ parityajya na pādam ekaṁ gacchati. Kṛṣṇa – viršiausias Mathuroje, viršesnis Dvārakoj ir pats viršiausias Vṛndāvanoje. Dvārakos žaidimuose apsireiškė Kṛṣṇos dalis Vāsudeva, tačiau tarp Vāsudevos, apsireiškusio Mathuroj bei Dvārakoj, ir pirmapradžio asmens – Kṛṣṇos, apsireiškusio Vṛndāvanoj, nėra skirtumo. Knygos pradžioje mes aptarėme, kad Kṛṣṇa apsireiškia drauge su visomis Savo inkarnacijomis, pilnavertėmis dalimis ir pilnaverčių dalių dalimis, tad kai kuriuos iš Jo žaidimų apreiškia ne Pats Kṛṣṇa, o Jo pilnavertės dalys ir pilnavertės Jo inkarnacijų dalys.

Todėl Arjuna negalėjo atsistebėti, kad Kṛṣṇa nuvyko į dvasinį pasaulį aplankyti Kāraṇārṇavaśāyī Viṣṇu. Visa tai smulkiai aptaria savo komentaruose Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura.

Sprendžiant iš Mahā-Viṣṇu žodžių, Jam labai rūpėjo pamatyti Kṛṣṇą. Tačiau kai Mahā-Viṣṇu pasiėmė brāhmaṇosūnus, Jis neišvengiamai turėjo pabuvoti Dvārakoj, tad kodėl Jis nepasimatė su Kṛṣṇa tenai? Į tai galima atsakyti kad ir taip: net Mahā-Viṣṇu, gulintis Priežasčių Vandenyne dvasiniame pasaulyje, negali regėti Kṛṣṇos be Jo leidimo. Todėl Mahā-Viṣṇu vieną po kito pagrobė visus vos gimusius brāhmaṇo sūnus, kad Kṛṣṇa Pats ateitų jų išvaduoti ir Mahā-Viṣṇu galėtų Jį pamatyti. Jei išties yra taip, kyla kitas klausimas: kodėl Mahā-Viṣṇu Pats atėjo į Dvāraką, nors Jis negalėjo ten pamatyti Kṛṣṇos? Juk Jis galėjo nusiųsti vieną Savo palydovų, kuris būtų pagrobęs brāhmaṇo sūnus. Į tai galima atsakyti, kad, Kṛṣṇai esant Dvārakoje, labai sunku sudrumsti Dvārakos gyventojų ramybę. Niekas iš Mahā-Viṣṇu palydovų nebūtų sugebėjęs pagrobti brāhmaṇo sūnų, todėl Jam teko ateiti Pačiam.

Viešpats vadinamas brahmaṇya-deva – brāhmaṇų garbinama Dievybe, todėl kyla dar vienas klausimas, kodėl Jis sukėlė tiek daug skausmo brāhmaṇui, atimdamas iš eilės visus devynis jo sūnus? Į tai atsakytume, kad Viešpats Mahā-Viṣṇu taip nekantravo pasimatyti su Kṛṣṇa, kad net išdrįso nuskriausti brāhmaṇą. Nors skriausti brāhmaṇusdraudžiama, Viešpats Viṣṇu buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tik susitiktų su Kṛṣṇa – taip Jis norėjo Jį pamatyti. Kiekvienąkart, kai iš brāhmaṇo būdavo pavagiamas vaikas, brāhmaṇas ateidavo prie rūmų vartų ir kaltindavo karalių, kad šis nesugeba apsaugoti brāhmaṇų, todėl jam ne vieta valdovo soste. Mahā-Viṣṇu ir siekė šito, kad brāhmaṇas imtų kaltinti kṣatriyus ir Kṛṣṇą. Tada Kṛṣṇa būtų priverstas atvykti pas Jį atsiimti brāhmaṇo sūnų.

Galima paklausti ir taip: jeigu Mahā-Viṣṇu negali pamatyti Kṛṣṇos, kodėl vis dėlto Kṛṣṇa turėjo vykti pas Jį atgauti brāhmaṇo sūnų? Tačiau dalykas tas, kad Viešpats Kṛṣṇa vyko pas Mahā-Viṣṇu ne tiek dėl brāhmaṇo sūnų, kiek dėl Arjunos. Jis taip artimai draugavo su Arjuna, kad, Arjunai nutarus susideginti, Kṛṣṇa panoro jį išgelbėti. Tačiau Arjuna būtų atsisakęs savo ketinimo susideginti tik tuo atveju, jei brāhmaṇas būtų atgavęs savo vaikus. Todėl Kṛṣṇa pažadėjo jam: „Aš sugrąžinsiu brāhmaṇo sūnus. Tačiau tu užmiršk savo ketinimus nusižudyti.“

Jeigu Viešpats Kṛṣṇa būtų vykęs pas Viešpatį Viṣṇu, tenorėdamas atgauti brāhmaṇo sūnus, Jis nebūtų laukęs, kol Viešpats Mahā-Viṣṇu nusineš devintąjį vaiką. Bet kai buvo pagrobtas devintasis vaikas ir Arjuna pasiryžo susideginti, kadangi paaiškėjo, kad jis negali ištesėti pažado, iškilo rimta grėsmė, ir Viešpats Kṛṣṇa buvo priverstas keliauti drauge su Arjuna pas Mahā-Viṣṇu. Sakoma, kad Arjuna yra įgaliotoji Nara-Nārāyaṇos inkarnacija. Kartais jis net vadinamas Nara-Nārāyaṇa. Nara-Nārāyaṇos inkarnacija taip pat priklauso Viešpaties Viṣṇu visiškoms ekspansijoms. Todėl mes turėtume suprasti, kad, vykdamas su Kṛṣṇa pas Viešpatį Viṣṇu, Arjuna aplankė Jį kaip Nara-Nārāyaṇa. Taip ir Kṛṣṇa, apreikšdamas Savo žaidimus Dvārakoje, atliko Vāsudevos vaidmenį.

Apsilankęs dvasiniame pasaulyje, Arjuna suprato, kad visi materialaus ir dvasinio pasaulių turtai, nesvarbu, kas juos turi, yra Viešpaties Kṛṣṇos dovana. Viešpats Kṛṣṇa yra apsireiškęs daugybe formų kaip viṣṇu-tattva ir jīva-tattva, arba, kitaip sakant, kaip svāṁśa ir vibhinnāṁśa. Svāṁśa yra viṣṇu-tattva, o vibhinnāṁśa yra jīva-tattva.Todėl Jis gali apsireikšti per Savo įvairius transcendentinius žaidimus taip, kaip Jam patinka, – arba kaip svāṁśa,arba kaip vibhinnāṁśa, bet vis tiek Jis išlieka pirmapradis Dievo Asmuo.

Apie baigiamuosius Kṛṣṇos žaidimus pasakoja dešimtosios „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės devyniasdešimtas skyrius, kur Śukadeva Gosvāmis pasakoja, kaip laimingai Kṛṣṇa gyveno Dvārakoje, apsuptas didžiulės prabangos. Įvairiuose žaidimuose Kṛṣṇa jau buvo parodęs Savo jėgą, o dabar pamatysime, kaip Jis apreiškė Savo turtus ir grožį Dvārakoje. Šiame materialiame pasaulyje, kuris iškreiptai teatspindi dvasinį pasaulį, turtai ir grožis laikomi didžiausiais iš visų turtų. Todėl Kṛṣṇos turtai ir grožis, kol Jis gyveno šioje žemėje kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, buvo neprilygstami trijuose pasauliuose. Kṛṣṇa gyveno Dvārakoje su šešiolika tūkstančių gražuolių žmonų, ir nuostabiausia tai, kad Jis buvo vienintelis tų šimtų ir tūkstančių gražių moterų vyras. Šia proga yra pasakyta, kad Jis buvo vienintelis šešiolikos tūkstančių moterų vyras. Žinoma, pasaulio istorijoje buvo ir daugiau galingų karalių, kurie turėjo po kelis šimtus žmonų, tačiau net ir turėdami daug žmonų, tuo pačiu metu jie negalėjo gyventi su jomis visomis, o Kṛṣṇa tuo pačiu metu gyveno su visomis šešiolika tūkstančių žmonų.

Galima būtų teigti, kad ir yogaisugeba išplėsti savo kūną į daug formų, tačiau yogų ekspansijos ir Viešpaties Kṛṣṇos ekspansijos nėra viena ir tas pat. Todėl kartais Kṛṣṇa vadinamas yogeśvara, visų yogų valdovas. Vedų raštai byloja, kad yogas Saubharis Munis sukūrė aštuonias savo ekspansijas. Bet tokios ekspansijos panašios į televizijos transliuojamą vaizdą. Televizijos vaizdas siunčiamas milijonams žiūrovų, bet jis visur vienodas: ekrane mes matome tą patį originalų herojų, ir visi jo veiksmai kartojasi. Kṛṣṇos ekspansija, skirtingai nuo yogo sukurtosios ekspansijos ar transliuojamo televizijos vaizdo, nėra materiali. Nārada Munis, pabuvojęs įvairiuose Kṛṣṇos rūmuose, pamatė, kad kiekvienos karalienės rūmuose įvairios Kṛṣṇos ekspansijos buvo užsiėmusios skirtingais darbais.

Dar pasakyta, kad Dvārakoje Kṛṣṇa gyveno kaip sėkmės deivės vyras. Karalienė Rukmiṇī – sėkmės deivė, o visos kitos karalienės – jos ekspansijos. Taip Kṛṣṇa, Vṛṣṇi giminės vadas, gražiai gyveno su sėkmės deive ir skendėjo didelėje prabangoje. Vedos pasakoja, kad Kṛṣṇos žmonos karalienės buvo visada jaunos ir gražios. Nors Kṛṣṇa turėjo anūkų ir proanūkių, nei Jis Pats, nei Jo žmonos neatrodė vyresnės kaip šešiolikos – dvidešimties metų. Jaunos karalienės buvo tokios gražios, kad joms pasirodžius, rodėsi, tarsi žaibas nušvisdavo danguje. Jos visada buvo puošniai apsirengusios ir pasidabinusios, ir visą laiką linksminosi – šoko, dainavo ar žaidė kamuoliu, mėtydamos jį ant rūmų stogų. Merginų šokiai ir teniso žaidimas materialiame pasaulyje tėra iškreipti pirmapradžio Dievo Asmens Kṛṣṇos ir Jo žmonų tikrųjų žaidimų atšvaitai.

Dvārakos miesto gatvėse visada buvo gausu dramblių, arklių, vežimų ir pėstininkų. Dirbantys drambliai paprastai girdomi vynu, o Dvārakos drambliams buvo duodama tiek vyno, kad jie ne tik gausiai purškė juo kelius, bet ir patys eidavo svirduliuodami. Pėstininkai, žygiuojantys gatvėmis, dėvėjo daugybę aukso papuošalų. Gatvėmis yrėsi arkliai ir aukso vežimai. Kur pažvelgsi, visoj Dvārakoj žaliavo parkai ir sodai, pilni vaisių ir žiedų. O dėl to, kad čia augo nuostabūs vaismedžiai, aplipę žiedais ir vaisiais, aplink juos spiečiais čiulbėjo paukščiai ir dūzgė bitės, kurių buvo labai malonu klausytis. Dvārakos miestas spindėjo didžiausia prabanga. Yadu giminės didvyriai manė, kad jie yra laimingiausi miesto gyventojai, ir iš tikrųjų jie turėjo visas sąlygas, kad patirtų transcendentinį džiaugsmą.

Puikiame Dvārakos mieste stūksojo visų šešiolikos tūkstančių Kṛṣṇos karalienių rūmai, o Viešpats Kṛṣṇa, amžinasis jų valdovas, išsiskleidė į šešiolika tūkstančių pavidalų ir kiekvienuose iš šešiolikos tūkstančių rūmų tuo pat metu buvo paskendęs įvairiuose šeimos darbuose. Kiekvienus rūmus puošė puikiai sutvarkyti sodai ir ežerai. Tyruose kaip krištolas ežerų vandenyse suposi įvairiaspalviai lotoso žiedai – mėlyni, geltoni, balti ir raudoni, ir lengvas vėjelis visur nešiojo lotoso žiedadulkes, nuspalvintas šafranu. Ežeruose plaukė daugybė gulbių, ančių ir gervių, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo jų melodingas šauksmas. Kartais Viešpats Śrī Kṛṣṇa eidavo su Savo žmonomis prie ežerų ar upių ir plaukiojo juose, linksmai krykštaudami. Kartais Viešpaties Kṛṣṇos žmonos, kurios buvo sėkmės deivės, žaisdamos ežeruose apkabindavo Viešpatį, ir nuo kuṅkumos miltelių, kuriais buvo pabarstytos jų krūtinės, Viešpaties krūtinė nusidažydavo raudona spalva.

Impersonalistai niekada nedrįstų pagalvoti, kad dvasiniame pasaulyje yra tokia džiaugsmų įvairovė, todėl Viešpats Kṛṣṇa, norėdamas duoti paragauti tikrojo, nesibaigiančio dvasinio pasaulio džiaugsmo, nužengė į mūsų planetą ir parodė, jog ir dvasiniam pasauliui nesvetimi tokie gyvenimo džiaugsmai. Skirtumas tik tas, kad dvasiniame pasaulyje tie džiaugsmai amžini, niekad nesibaigiantys, o materialiame pasaulyje jie yra laikini ir iškreipti, kaip atspindžiai kreivame veidrodyje. Kai Viešpats Kṛṣṇa taip linksmai leido laiką, gandharvos ir patyrę muzikantai šlovino Jį melodingomis giesmėmis, pritardami mṛdaṅgomis, būgnais, litaurais, styginiais ir pučiamaisiais instrumentais. Čia viešpatavo tikros šventės nuotaika. Šventiškai nusiteikusios Viešpaties žmonos kartais šlakstė Viešpatį vandeniu iš neįprastų purkštuvų, o Viešpats savo ruožtu šlakstė karalienes. Kai Kṛṣṇa su Savo karalienėmis buvo pasinėręs į šiuos žaidimus, rodės, kad tai dangaus valdovas Yakṣarāja pramogauja su būriu žmonų. (Yakṣarāja dar vadinamas Kuvera. Jis laikomas dangaus karalystės iždininku.) Kai Viešpaties Kṛṣṇos žmonos sušlapdavo, jų krūtys ir šlaunys tapdavo tūkstanteriopai gražesnės, o jas pridengę ilgi palaidi plaukai dar labiau pabrėždavo jų grožį. Puikios gėlės, puošusios jų plaukus, biro žemėn, ir karalienės, kurioms neva pabodo, kad Kṛṣṇa jas laisto vandeniu, žengdavo artyn, tarsi norėdamos atimti iš Jo purkštuvą. O kai jos atsidurdavo šalia Viešpaties, Jis apkabindavo jas. Viešpaties glėby, ant savo lūpų pajutusios bučinį – aiškų santuokinės meilės įrodymą, jos grimzdo į dvasinę palaimą. Kai Viešpaties kaklą puošusi girlianda paliesdavo karalienių krūtis, jų kūnai nusidažydavo žiedadulkių šafrano geltoniu. Pasinėrusios į dangiškus žaidimus, karalienės visiškai užsimiršdavo ir palaidi jų plaukai tapdavo panašūs į nuostabias upės bangas. Kai Viešpats laistė karalienes, kurios stengėsi atsakyti Jam tuo pačiu, Jis buvo panašus į dramblį, žaidžiantį ežere su savo draugėmis.

Ligi valiai pasilinksminę, jie brisdavo iš vandens ir savo šlapius rūbus (kurie būdavo labai brangūs) atiduodavo dainininkams ir šokėjams. Dainininkai ir šokėjai pragyvendavo iš dovanų – brangių drabužių, papuošalų, kuriais juos tokiomis progomis apdovanodavo karaliai ir karalienės. Kito pragyvenimo šaltinio jie neturėjo. Visuomenė buvo taip sutvarkyta, kad visų sluoksnių žmonės – brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai ir śūdros be vargo užsidirbdavo pragyvenimui. Skirtingi visuomenės sluoksniai nesivaržė tarpusavy. Pirminė kastų sistemos idėja buvo organizuoti visuomenę taip, kad vienos profesijos žmonės nebūtų varžovai kitų profesijų žmonėms.

Taip Viešpats Kṛṣṇa smagiai leido Savo dienas su šešiolika tūkstančių Savo žmonų. Viešpaties bhaktai, kurie nori turėti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu santuokinės meilės ryšius, pasiekia aukštą Kṛṣṇos žmonų padėtį, o Kṛṣṇa Savo meilumu vis labiau patraukia juos prie Savęs. Kṛṣṇos elgesys su žmonomis, Jo gestai, pokalbiai, šypsniai, tai, kaip Jis jas apkabindavo, ir kiti mylinčio vyro veiksmai kurstė vis stipresnį prisirišimą prie Jo. Tai aukščiausia gyvenimo tobulybė. Jei žmogus jaučia nuolatinį potraukį Kṛṣṇai, tai reiškia, kad jis yra išsivadavęs ir jo gyvenimą apvainikavo sėkmė. Kiekvienam bhaktui, kuris myli Kṛṣṇą visa širdimi ir siela, Kṛṣṇa atsako tokiu būdu, kad bhaktas negali prie Jo neprisirišti. Kṛṣṇos ir Jo bhakto abipusės meilės santykiai yra tokie patrauklūs, kad bhaktas apie nieką daugiau, išskyrus Kṛṣṇą, ir negalvoja.

Visoms karalienėms Kṛṣṇa buvo vienintelis jų garbinimo tikslas. Visos jų mintys sukosi tik apie Kṛṣṇą – lotosaakį, nepaprastai gražų, juodbruvą Dievo Asmenį. Paskendusios mintyse apie Kṛṣṇą, jos kartais nepratardavo nė žodžio, o kartais, pagautos didžiulės bhāvos ir anubhāvos ekstazės, pratrūkdavo kalbėti taip, tarsi karščiuotų. Kartais net Viešpačiui Kṛṣṇai girdint jos vaizdžiai pasakodavo apie tai, kaip smagiai išdykavo su Juo ežeruose arba upėse. Štai tik kelių karalienių žodžiai.

„Brangioji kurarī, – kalbėjo viena karalienė kurarī paukštei, – jau gili naktis, ir visi miega. Nutilo visas pasaulis. Šią valandą miega ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nors sąmoningumo Jis nepraranda jokiomis aplinkybėmis. O ko gi tu nemiegi? Ko taip graudžiai giedi ištisą naktį? Mieloji drauguže, nejau ir tave bus sužavėjusios Aukščiausiojo Dievo Asmens lotoso akys, Jo švelni šypsena ir malonūs žodžiai, kaip kad sužavėjo mane? Ar ir tavo širdis nustoja plakusi, regint Viešpatį, kaip kad manoji?

Sveika, cakravākī. Ko užsimerkei? Ar ilgiesi savo vyro, kuris galbūt išskrido į svečią šalį? Ko taip gailiai verki? Vargšele, tu atrodai labai susikrimtusi. O gal tu taip pat trokšti tapti amžina Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnaite? Tu, man regis, labai norėtum padėti girliandą prie Viešpaties lotoso pėdų, o paskui užsikabinti ją ant savęs.

O brangusis vandenyne, ko šniokšti kaip pašėlęs ir dieną, ir naktį? Argi tu nenori miego? Man rodos, tave kankina nemiga, arba, jei neklystu, brangusis Śyāmasundara atėmė iš tavęs rimtį ir kantrybę – tavo įgimtus bruožus, o tu nė nepastebėjai. Ar ne todėl tave, kaip ir mane, kankina nemiga? Taip, aš sutinku su tavim, nuo šios ligos vaisto nėra.

Brangusis mėnulio dieve, man rodos, tave užpuolė baisi džiova. Tai dėl to diena iš dienos tu vis liesėji. O valdove, tu taip nusilpai, kad tavo laibi spindulėliai nebepajėgia išsklaidyti nakties tamsos. O gal tave, kaip ir mane, užbūrė slaptingi ir švelnūs mano Viešpaties Śyāmasundaros žodžiai. Ar todėl tu taip nerimauji ir esi toks liūdnas?

O vėjeli, atskridęs nuo Himalajų, ką aš tau padariau, kad taip įkyriai erzini mane, kurstydamas mano nežabotą norą pamatyti Kṛṣṇą? Argi nežinai, kad Dievo Asmens klasta jau sužeidė mano širdį? Žinok, mielasis Himalajų vėjeli, kad man jau suduotas šis smūgis. Neaitrink mano žaizdos.

Brangusis gražuoli debesie, tavo spalva primena man brangiausią mano Śyāmasundarą. Todėl man regis, kad tu labai brangus mano Viešpačiui, Yadu giminės pažibai, ir dėl to, kaip ir aš, esi paniręs į meditaciją. Aš gerai suprantu, kad tavo širdis plyšta iš ilgesio, išsiskyrus su Śyāmasundara. Matyti, kad tu karštai trokšti Jį išvysti, ir tai todėl iš tavo akių, visai kaip iš manųjų, ritasi ašaros. Mielasis juodasis debesie, prisipažinkim atvirai, kad, užmezgę tokius artimus santykius su Śyāmasundara, mes netekome ramybės, užuot ramiai ilsėjęsi sau namuose.“

Paprastai gegutė kukuoja vėlų vakarą ar ankstų rytą. Kai švintant karalienės išgirdo gegutės kukavimą, jos ėmė kalbėtis su ja: „Mieloji gegute, koks malonus tavo balsas. Kai tik išgirstame tavo švelnų balsą, tuojau prisimename Śyāmasundarą, nes tavo balsas labai panašus į Jo. Turim atvirai pripažinti, kad tavo balsas yra tarsi nektaras. Jame tiek stiprybės, kad jis atgaivina netgi tuos, kurie miršta iš ilgesio, išsiskyrę su savo brangiausiu draugu. Todėl mes labai tau dėkingi. Pasakyk, kaip galėtume nudžiuginti tave, ką gero galime tau padaryti?“

„Brangus kalne, – toliau kalbėjo karalienės, kreipdamosi į kalną, – tu toks kilnus. Tu vienas savo traukos jėga tvirtai laikai žemės plutą. Tu taip ištikimai atlieki savo pareigas, kad net nemoki judėti. Tu toks rimtas, kad net nepajudi iš vietos ir visai nekalbi. Tu visad susimąstęs, sakytum, galvoji apie kažkokius labai rimtus ir svarbius dalykus, bet mes be vargo galim nuspėti, kur skrajoja tavo mintys. Tu svajoji užsidėti Śyāmasundaros lotoso pėdas ant savo stačių viršūnių, kaip kad mes trokštam užsidėti jas ant savo stačių krūtinių.

Mielos išdžiūvusios upės, mes žinom, kad nuo vasaros kaitros jūsų vagose neliko nė lašo vandens ir jūsų nebepuošia žydintys lotosai. Dabar jūs esate tokios menkos ir sunykusios, kaip ir mes. Išsiskyrusios su Śyāmasundara, mes netekome visko. Mes nebegirdim švelnių Jo žodžių. Mūsų širdys nustojo ritmingai plakusios, ir mes visiškai sunykom ir sulysom. Todėl dabar jūs labai panašios į mus. Jūs sunykusios, kaip ir mes, nes nebegaunate iš savo vyro – vandenyno – vandens, kurį turėjo atginti debesys.“ Šis karalienių palyginimas čia labai dera. Upių vagos išdžiūsta, kai vandenynas per debesis nebesiunčia joms vandens. Sakoma, kad vandenynas – upių vyras, todėl jis privalo jomis rūpintis. Jei vyras neaprūpina žmonos tuo, kas reikalinga pragyventi, ji sunyksta ir tampa tarsi išdžiūvusi upė.

„Mieloji gulbe, – kreipėsi viena karalienė, – atplauk pas mane. Tūpkis ir paragauk pieno. Gal tu turi kokią žinutę nuo Śyāmasundaros? Man rodos, kad esi Jo siųsta. Jei turi žinią nuo Jo, pasakyk. Mūsų Śyāmasundara visada buvo toks aikštingas. Jis niekada niekam nesileido vadovaujamas. Nė vienai nepavyko paminti Jo po padu, todėl mes klausiame tavęs, ar Jam gerai klojasi? Galiu tik pasakyti, kad Śyāmasundara labai nepastovus. Draugystė su Juo ilgai netrunka, ji nutrūksta dėl menkiausio nieko. Ar nebūtum toks maloningas ir nepaaiškintum, kodėl Jis toks žiaurus? Anksčiau Jis sakė, kad aš – brangiausia Jo žmona. Ar atsimena Jis Savo žodžius? Tiek to, eikš pas mane. Tūpkis šalia. Tik aš negaliu patenkinti tavo prašymo ir keliauti pas Jį. Jeigu Jis man abejingas, kodėl turiu pamesti dėl Jo galvą? Aš apgailestauju, bet esu priversta tau pasakyti, kad tu esi pasiuntinys to, kuris turi kietą širdį. Tu prašai manęs eiti pas Jį, bet aš neisiu. Ką? Tu sakai, kad Jis Pats ateis pas mane? Nejau Jis nori įgyvendinti didžiausią mano svajonę – pasimatyti su Juo? Na gerai, atveski Jį. Bet teneateina su Juo Jo numylėtoji sėkmės deivė. Ar manai, kad jų nė akimirkai negalima išskirti? Nejau Jis negali ateiti vienas, be Lakṣmī? Jo elgesys labai užgauna mane. Nejau tai reiškia, kad be Lakṣmī Śyāmasundara negali būti laimingas? Nejau Jis negali būti laimingas su kuria kita Savo žmona? Nejau sėkmės deivės meilė Kṛṣṇai tarsi vandenynas, ir nė vienos iš mūsų meilė neprilygsta josios meilei?“

Visos Kṛṣṇos žmonos buvo paskendusios mintyse apie Jį. Kṛṣṇą vadina yogeśvara, visų yogų valdovu. Yogeśvara visada buvo Kṛṣṇos žmonų Dvārakoje širdyse. Užuot dėjus pastangas įvaldyti mistines yogos jėgas, geriau paprasčiausiai sieloje turėti aukščiausiąjį yogeśvarą – Kṛṣṇą. Tada gyvenimas tampa tobulas, ir galima lengvai pakilti į Dievo karalystę. Mes turėtume suprasti, kad visos karalienės, gyvenusios su Kṛṣṇa Dvārakoj, ankstesniuose gyvenimuose buvo iškilnūs bhaktai, kurie svajojo apie santuokinės meilės santykius su Kṛṣṇa. Todėl jiems buvo suteikta galimybė tapti Kṛṣṇos žmonomis ir patirti amžinos meilės su Juo džiaugsmą. Galiausiai jos visos iškeliavo į Vaikuṇṭhos planetas.

Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, nėra beasmenė. Visi Vedų raštai šlovina įvairius transcendentinius Jo darbus ir žaidimus, kurie atspindi Jo asmenybės bruožus. Sakoma, kad Vedos ir „Rāmāyaṇa“ aprašo vien tik Viešpaties darbus. Visi Vedų šventraščiai apdainuoja Jo šlovę. Jautrios sielos žmonės, pavyzdžiui, moterys, išgirdę apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus, išsyk Juo susižavi. Todėl moterys ir merginos, kurios turi jautrią sielą, lengvai susidomi Kṛṣṇos sąmonės judėjimu. Tas, kuris dalyvauja Kṛṣṇos sąmonės judėjime ir stengiasi niekada neprarasti Kṛṣṇos sąmonės, be jokių abejonių, pasiekia aukščiausią išsivadavimą ir grįžta pas Kṛṣṇą į Goloka Vṛndāvaną. Jei į dvasinį pasaulį galima sugrįžti išsiugdžius Kṛṣṇos sąmonę, nesunku įsivaizduoti, kokios laimingos ir kokios šventos buvo Viešpaties Kṛṣṇos žmonos, kurios kalbėjosi su Juo ir regėjo Jį savo akimis. Neįmanoma apsakyti laimės, kuri teko Viešpaties Kṛṣṇos žmonoms. Jos pačios Juo rūpinosi, atlikdamos visokius transcendentinius patarnavimus: maudė Jį, valgydino, stengėsi Jį nudžiuginti ir tarnavo Jam. Todėl jokios askezės neprilygsta Dvārakos karalienių tarnystei.

Śukadeva Gosvāmis pasakė Mahārājai Parīkṣitui, kad, siekiant išsivadavimo, nėra geresnio asketiško žygio už Dvārakos karalienių tarnystę. Dvasinio tobulėjimo tikslas vienas – pažinti Kṛṣṇą. Todėl, nors karalienių santykiai su Kṛṣṇa atrodo tarsi paprasti vyro ir žmonos santykiai, reikia nepamiršti svarbiausio dalyko, kad jos buvo be galo prisirišusios prie Kṛṣṇos. Asketizmas ir įžadų laikymasis skirti tam, kad žmogus galėtų ištrūkti iš materialaus pasaulio ir labiau pamilti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – Kṛṣṇą. Kṛṣṇa yra visų tų, kurie eina savęs pažinimo keliu, prieglobstis. Jis pavyzdingai gyveno su Savo žmonomis ir atliko Vedų ritualus, tenorėdamas parodyti menkesnės nuovokos žmonėms, jog Aukščiausiasis Viešpats nėra beasmenis. Kṛṣṇa gyveno su žmona ir vaikais prabangoje, kaip kad paprasta sąlygota siela, tenorėdamas parodyti sąlygotoms sieloms, kad galima gyventi ir su šeima, jei jos centras – Kṛṣṇa. Yadu giminės nariai gyveno Kṛṣṇos šeimoje, ir Kṛṣṇa buvo visų jų darbų ašis.

Ne tiek svarbu atsižadėti pasaulio, kiek pamilti Kṛṣṇą. Būtent toks yra Kṛṣṇos sąmonės judėjimo tikslas. Mes pamokslaujame vadovaudamiesi principu, jog nėra svarbu, ar žmogus sannyāsis, ar gṛhastha. Jis tiesiog turi puoselėti savo meilę Kṛṣṇai, ir tada jo gyvenimą apvainikuos sėkmė. Eidamas Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pėdomis, žmogus gali gyventi šeimoje, visuomenėje ar valstybėje, siekdamas patenkinti ne jutimus, o pažinti Kṛṣṇą, puoselėdamas prisirišimą prie Jo. Iš sąlygoto gyvenimo į išsivadavimą veda keturi keliai, kurie vadinasi: dharma, artha, kāma ir mokṣa (religija, materialios gerovės kėlimas, jutimų tenkinimas ir išsivadavimas). Jei gyvendamas su šeima žmogus seks Kṛṣṇos šeimos narių pavyzdžiu ir jo veiklos centras bus Kṛṣṇa, jis išsyk pasieks visa tai, ką duoda šios keturios sudedamosios sėkmės dalys.

Jau žinome, kad Kṛṣṇa turėjo šešiolika tūkstančių šimtą aštuonias žmonas. Visos Jo žmonos buvo iškilnios išsivadavusios sielos, ir svarbiausia iš jų buvo karalienė Rukmiṇī. Po Rukmiṇī svarbiausios yra dar septynios karalienės, jų sūnų vardai jau buvo paminėti. Be šių aštuonių karalienių, su kitomis Savo žmonomis Jis irgi turėjo po dešimtį sūnų. Vadinasi, iš viso Kṛṣṇa turėjo šimtą šešiasdešimt vieną tūkstantį aštuoniasdešimt vaikų. Ir nereikia stebėtis, tai išgirdus. Nederėtų užmiršti, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir turi neribotą galią. Jis sako, kad visos gyvosios esybės yra Jo vaikai, todėl nebūtų ko stebėtis, netgi jei Jis būtų turėjęs ir šešiolika milijonų sūnų.

Iš nepaprastą galią turinčių Kṛṣṇos sūnų, aštuoniolika buvo mahā-rathos. Mahā-ratha gali vienas kautis su tūkstančiais kareivių, vežimų, raitelių ir dramblių. Juos gaubia nepaprasta šlovė, apie juos rašo beveik visi Vedų šventraščiai. Šie aštuoniolika mahā-rathų, tai: Pradyumna, Aniruddha, Dīptimānas, Bhānu, Sāmba, Madhu, Bṛhadbhānu, Citrabhānu, Vṛka, Aruṇa, Puṣkara, Vedabāhu, Śrutadeva, Sunandana, Citrabāhu, Virūpa, Kavis ir Nyagrodha. Pradyumna iš visų aštuoniolikos mahā-rathų laikomas svarbiausiu. Jis buvo vyriausias karalienės Rukmiṇī sūnus, paveldėjęs visas savo didžiojo tėvo Viešpaties Kṛṣṇos ypatybes. Jis vedė savo dėdės iš motinos pusės, Rukmio, dukterį ir susilaukė sūnaus Aniruddhos. Aniruddha buvo toks galingas, kad galėjo nugalėti dešimt tūkstančių dramblių. Jis vedė Rukmio, savo senelės Rukmiṇī brolio, anūkę. Kadangi pusbrolio ir pusseserės giminystė buvo tolima, jų vedybos nebuvo kuo nors neįprastos. Aniruddha susilaukė sūnaus Vajros. Kai brāhmaṇoprakeikimu buvo sunaikinta visa Yadu giminė, vienintelis išlikęs gyvas buvo Vajra. Vajra teturėjo vieną sūnų, vardu Pratibāhu. Pratibāhu susilaukė sūnaus Subāhu, Subāhu – sūnaus Śāntasenos, o Śāntasena – sūnaus Śatasenos.

Śukadeva Gosvāmis papasakojo, kad Yadu giminės nariai turėjo daugybę vaikų. Visi anksčiau minėti karaliai, ir Pats Kṛṣṇa, turėjo daugybę sūnų, anūkų ir proanūkių. Jie ne tik turėjo daug vaikų, bet buvo ir nepaprastai turtingi. Visi Yadu giminės karaliai buvo tvirti ir nugyveno ilgą amžių, bet svarbiausia, buvo ištikimi brāhmaṇų kultūrai. Karalių kṣatriyų pareiga – puoselėti ir ginti brāhmaṇų kultūrą ir globoti tikruosius brāhmaṇus. Yadu karaliai deramai atliko savo pareigas. Yadu giminei priklausė tiek daug karalių, kad aprašyti kiekvieną būtų neįmanoma net per ištisus tūkstantmečius. Śrīla Śukadeva Gosvāmis pasakė Mahārājai Parīkṣitui girdėjęs iš patikimų šaltinių, jog vien Yadu giminės vaikams mokyti reikėjo 38   800   000 mokytojų – ācāryų. Jei auklėti vaikus prireikė tiek daug mokytojų, galima įsivaizduoti, kokia gausi buvo visa šeimyna. O dėl karinių jėgų, tai minima, kad vien karaliaus Ugrasenos asmens sargybinių buvo dešimt kvadrilijonų.

Iki Viešpačiui Kṛṣṇai ateinant į šį pasaulį, tarp demonų ir pusdievių dažnai kildavo mūšiai. Mūšiuose žuvo daug demonų, bet visiems jiems buvo suteikta galimybė kitą gyvenimą gimti kilmingose šios žemės karalių šeimose. Aukšta padėtis, karališka valdžia labai juos išpuikino, ir jie nežmoniškai engė savo pavaldinius. Kṛṣṇa nužengė į šią planetą pačioje Dvāpara-yugos pabaigoje sunaikinti demoniškus karalius. „Bhagavad-gītā“ sako: paritrāṇāya sādhūnāṁ vināśāya ca duṣkṛtām – Viešpats ateina tam, kad apgintų bhaktus ir sunaikintų piktadarius. Nužengti į šią žemę buvo paprašyta ir kai kurių pusdievių, kad jie būtų pagalbininkai Viešpaties Kṛṣṇos transcendentiniuose žaidimuose. Kṛṣṇa apsireiškė žemėje, lydimas Savo amžinų tarnų, bet pusdieviai taip pat buvo paprašyti nužengti, kad padėtų Jam, ir jie visi gimė Yadu giminėje. Yadu giminė buvo išsibarsčiusi po visą šalį ir ją sudarė šimtas vienas klanas. Visų klanų nariai gerbė Viešpatį Kṛṣṇą taip, kaip to reikalavo Jo dieviška padėtis, ir visi jie visa siela buvo atsidavę Viešpačiui. Todėl visi Yadu giminės nariai laimingi gyveno prabangoje ir nepažino jokių rūpesčių. Jų besąlygiškas tikėjimas Viešpačiu Kṛṣṇa ir atsidavimas Jam saugojo juos nuo pralaimėjimo, ir joks karalius negalėjo jų įveikti. Jų meilė Kṛṣṇai buvo tokia stipri, kad net kasdieniniuose darbuose – sėdėdami, miegodami, keliaudami, kalbėdamiesi, žaisdami, tvarkydamiesi ir maudydamiesi, jie galvojo apie Kṛṣṇą, pamiršę apie save. Tokie tyro Viešpaties Kṛṣṇos bhakto požymiai. Kaip kad žmogus kartais nugrimzdęs į savas mintis pamiršta apie kūną, taip ir Yadu giminės nariai mechaniškai tenkino kūno reikmes, o jų dėmesys iš tikrųjų visada buvo nukreiptas į Kṛṣṇą. Jie veikė mechaniškai, o jų mintyse viešpatavo Kṛṣṇa.

Devyniasdešimtą dešimtos „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės skyrių Śrīla Śukadeva Gosvāmis užbaigia aprašydamas penkias nepaprastąsias Viešpaties Kṛṣṇos ypatybes. Pirmoji ypatybė yra ta, kad prieš Viešpačiui Kṛṣṇai apsireiškiant Yadu giminėje, Gangos upė garsėjo kaip pati tyriausia. Gangos vandens palytėti, net nešvarūs daiktai tapdavo tyri. Tokiom nepaprastom ypatybėm Gangos vanduo pasižymi todėl, kad ji išteka iš Viešpaties Viṣṇu kojos piršto. Bet kai Yadu giminėje gimė Aukščiausiasis Viṣṇu, Viešpats Kṛṣṇa, Jis Pats keliavo po Yadu karalystę, ir, artimai su Juo bendraudama, Yadu giminė ne tik kad nepaprastai išgarsėjo, bet ir įgijo didžiulę, didesnę net už Gangos vandens, apvalomąją jėgą.

Kita nepaprasta Viešpaties Kṛṣṇos apsireiškimo žemėje ypatybė ta, kad nors iš pažiūros Jis gynė bhaktus ir žudė demonus, tiek bhaktai, tiek demonai susilaukė to paties likimo. Viešpats Kṛṣṇa dovanoja penkių rūšių išsivadavimą, ir vienas jų, sāyujya-mukti (susiliejimas su Aukščiausiuoju), buvo dovanotas tokiems demonams, kaip Kaṁsa, tuo tarpu gopėms buvo suteikta galimybė bendrauti su Juo asmeniškai. Gopės išliko individualybės, kad galėtų būti drauge su Viešpačiu Kṛṣṇa, o Kaṁsa įsiliejo į Jo beasmenį brahmajyoti. Kitaip sakant, ir demonai, ir gopės gavo dvasinį išsivadavimą, bet kadangi demonai buvo Kṛṣṇos priešai, o gopės – draugai, demonai sulaukė galo, o gopėsbuvo apgintos.

Trečia nepaprasta Viešpaties Kṛṣṇos apsireiškimo ypatybė buvo ta, kad sėkmės deivė, kurią garbina net pusdieviai Brahmā, Indra ir Candra, nuolat tarnavo Viešpačiui, nors Viešpats pirmenybę teikė gopėms. Sėkmės deivė Lakṣmījī labai stengėsi prilygti gopėms, bet jai tai nepavyko. Vis dėlto ji liko ištikima Kṛṣṇai, nors paprastai ji nenustygsta vienoj vietoj net tokių pusdievių, kaip Viešpats Brahmā, garbinama.

Ketvirta nepaprasta Viešpaties Kṛṣṇos apsireiškimo ypatybė, rodanti Jo tobulumą, – tai Jo apsireiškimas didžiu Savo vardo pavidalu. Vedų raštuose pasakyta, kad vieną kartą ištarti Viešpaties Kṛṣṇos vardą tolygu triskart ištarti šventą Viešpaties Rāmos vardą, o triskart ištarti šventą Viešpaties Rāmos vardą tolygu tūkstantį kartų ištarti Viešpaties Viṣṇu vardus. Kitaip sakant, iš visų šventų Aukščiausiojo Dievo Asmens vardų, įskaitant Viṣṇu ir Rāmą, Kṛṣṇos vardas yra pats galingiausias. Todėl Vedų raštai ypač rekomenduoja kartoti šventą Kṛṣṇos vardą: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.“ Viešpats Caitanya įvedė švento Kṛṣṇos vardo kartojimą šioje epochoje, todėl gauti išsivadavimą mūsų laikais lengviau negu kitose epochose. Kitaip sakant, Viešpats Kṛṣṇa kilnesnis už Savo inkarnacijas, nors visos jos yra tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Penkta nepaprasta Viešpaties Kṛṣṇos apsireiškimo ypatybė ta, kad Jis paskelbė patį įstabiausią iš visų religijos principų, pasakęs „Bhagavad-gītoje“, jog tiesiog atsidavęs Jam, žmogus tuo pačiu įvykdo visus religinio ritualo reikalavimus. Vedų raštai mini dvidešimt religijos principų, ir kiekvienas jų aprašytas atskiroje śāstroje. Bet Viešpats Kṛṣṇa toks maloningas šio amžiaus sąlygotoms puolusioms sieloms, kad nužengė Pats, prašydamas žmonių atmesti visus religinius ritualus ir tiesiog atsiduoti Jam. Sakoma, kad Kali amžiuje religija sunyko trim ketvirtadaliais ir dabar žmonija laikosi tik ketvirtadalio religijos nustatytų principų. Tačiau Viešpaties Kṛṣṇos malone buvo ne tik pataisyta ši Kali-yugos spraga, bet ir pats religijos kelias tapo labai paprastas: tereikia su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui Kṛṣṇai, kartojant Jo šventuosius vardus: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare“, ir žmogus pasieks aukščiausią religijos tikslą – pasikels į aukščiausią dvasinio pasaulio planetą Goloka Vṛndāvaną. Taigi nesunku suvokti, kokia malonė mums teko, kad nužengė Viešpats Kṛṣṇa, bei suprasti, kad išsigelbėjimas, kurį Jis suteikė apsireikšdamas šio pasaulio žmonėms, nėra kažkas ypatinga ar nebūdinga Viešpačiui.

Śrīla Śukadeva Gosvāmis baigia apibūdinti nepaprastą Viešpaties Kṛṣṇos didybę tokiu pagiriamuoju žodžiu: „O Viešpatie Kṛṣṇa, būki pašlovintas. Tu glūdi visų širdyse Paramātmos pavidalu. Todėl Tu vadiniesi Jananivāsa, „tas, kuris gyvena visų širdyse.“

„Bhagavad-gītā“ sako: īśvaraḥ sarva-bhūtānāṁ hṛd-deśe ’rjuna tiṣṭhati – Aukščiausiasis Viešpats Paramātmos pavidalu gyvena visų širdyse. Tačiau tai nereiškia, kad Kṛṣṇa neturi Savo atskiros egzistencijos kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo. filosofai māyāvādžiai pripažįsta visa aprėpiantį Parabrahmano aspektą, bet kai Parabrahmanas, Aukščiausiasis Viešpats, apsireiškia, jie mano, kad Jis paklūsta materialios gamtos valdžiai. Kadangi Viešpats Kṛṣṇa apsireiškė žemėje kaip Devakī sūnus, filosofai māyāvādžiaiKṛṣṇą traktuoja kaip paprastą gyvą esybę, gimusią šiame materijos pasaulyje. Todėl Śukadeva Gosvāmis juos įspėja: nors Kṛṣṇa žinomas kaip Devakī sūnus (devakī-janma-vāda), iš tikrųjų Jis yra Supersiela, visa aprėpiantis Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau bhaktai žodį devakī-janma-vāda supranta savaip. Jie supranta, kad tikroji Kṛṣṇos motina buvo Yaśodā. Nors Kṛṣṇa iš pradžių apsireiškė kaip Devakī sūnus, netrukus Jis atsidūrė ant motinos Yaśodos kelių, ir Jo vaikystės žaidimai buvo motinos Yaśodos ir Nandos Mahārājos palaimos šaltinis. Tai pripažino ir pats Vasudeva, kai susitiko su Nanda Mahārāja ir Yaśoda Kurukṣetroje. Jis pripažino, kad iš teisybės Kṛṣṇa ir Balarāma buvo motinos Yaśodos ir Nandos Mahārājos vaikai. Vasudeva ir Devakī tik formaliai buvo Jų tėvai. Tikrieji Jų tėvas ir motina – Nanda ir Yaśodā. Todėl Śukadeva Gosvāmis pavadino Viešpatį Kṛṣṇą devakī-janma-vāda.

Toliau Śukadeva Gosvāmis šlovina Viešpatį kaip asmenybę, kurią pagerbė yadu-vara-pariṣat – Yadu giminės susirinkimų rūmai. Jis šlovina Viešpatį ir kaip tą, kuris nužudė daug demonų. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa galėjo nužudyti demonus Savo materialiomis energijomis, bet Jis norėjo juos nužudyti Pats ir taip suteikti jiems išsivadavimą. Kṛṣṇai nebūtų reikalo nužengti į šį materialų pasaulį, jei Jis tenorėtų nužudyti demonus. Užtektų Viešpačiui tik panorėti, ir šimtai tūkstančių demonų gautų galą, Jam net nenužengus. Iš tikrųjų Jis nužengė į žemę dėl Savo tyrų bhaktų, norėdamas pažaisti kaip vaikas su motina Yaśoda ir Nanda Mahārāja ir suteikti džiaugsmo Dvārakos gyventojams. Susidorojęs su demonais ir apgynęs bhaktus, Viešpats Kṛṣṇa įtvirtino vienintelę tikrąją religijos normą, kurios esmė – mylėti Dievą. Net tokios gyvos esybės, kaip sthira-cara, nusiplovė materijos nešvarybes ir pateko į dvasinę karalystę, nes laikėsi vienintelės tikrosios religijos normos – mylėjo Dievą. Sthira – tai medžiai ir augalai, kurie negali judėti, o cara – tai gyvūnai, judrios gyvosios būtybės, o visų pirma karvės. Gyvendamas žemėje, Kṛṣṇa išvadavo medžius, beždžiones, kitus augalus bei gyvūnus, kuriems pavyko Jį pamatyti ir Jam pasitarnauti arba Vṛndāvanoje, arba Dvārakoje.

Labiausiai Viešpats Kṛṣṇa šlovinamas už tai, kad buvo gopių ir Dvārakos karalienių džiaugsmo šaltinis. Śukadeva Gosvāmis šlovina Viešpatį Kṛṣṇą už Jo nuostabią šypseną, kuri sužavėjo ne tik Vṛndāvanos gopes, bet ir Dvārakos karalienes. Tikslūs žodžiai, pavartoti originale yra vardhayan kāmadevam. Gopių draugas Vṛndāvanoje ir karalienių vyras Dvārakoje, Kṛṣṇa kurstė geismą, norą kartu su Juo patirti džiaugsmą. Norint pažinti Dievą arba save patį, tenka tūkstančius metų griežtai tramdyti kūną ir laikytis įžadų. Tačiau gopės ir Dvārakos karalienės gavo patį aukščiausią išsivadavimą vien todėl, kad karštas jų troškimas turėti Kṛṣṇą už savo artimą draugą arba vyrą tapo dar karštesnis.

Tokie Kṛṣṇos santykiai su gopėmis ir karalienėmis neturi sau lygių savęs pažinimo istorijoje. Paprastai žmonėms atrodo, kad, norint pažinti save, reikia išeiti į mišką arba į kalnus, atlikti griežtas askezes, laikytis įžadų. Tačiau gopės ir karalienės pasiekė patį aukščiausią išsivadavimą, neprieinamą net didiems išminčiams ir šventiesiems, vien todėl, kad mylėjo Kṛṣṇą kaip savo vyrą ir gyveno su Juo „jausmiškai“, skęsdamos prabangoje ir turtuose. Kaṁsa, Dantavakra, Śiśupāla ir kiti demonai irgi gavo didžiausią palaiminimą – pateko į dvasinį pasaulį.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ pradžioje Śrīla Vyāsadeva išreiškia savo nuolankią pagarbą Aukščiausiajai Tiesai – Vāsudevai, Kṛṣṇai. Po to jis nurodo savo sūnui Śukadevai Gosvāmiui skelbti „Śrīmad-Bhāgavatam.“ Kaip tik dėl to Śukadeva Gosvāmis šlovina Viešpatį, sakydamas jayati. Eidami Śrīlos Vyāsadevos pėdomis, Śukadeva Gosvāmis ir visi mokinių sekos ācāryos bei visi pasaulio žmonės turėtų šlovinti Viešpatį Kṛṣṇą ir dėtis prie Kṛṣṇos sąmonės judėjimo, nes jie gaus iš to didelę naudą. Siūlomas kelias lengvas ir efektyvus. Tereikia kartoti mahā-mantrą: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.“ Todėl Viešpats Caitanya pataria stojiškai sutikti sėkmę ir nesėkmę materialiame pasaulyje. Materialus gyvenimas laikinas, todėl tiek sėkmė, tiek nesėkmė ateina ir praeina. Patyrus sėkmę ar nesėkmę, reikia būti kantriam kaip medis ir kukliam bei nuolankiam, kaip šiaudas, trypiamas gatvėje. Be to, būtina visada puoselėti Kṛṣṇos sąmonę, kartojant: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa, visų gyvų esybių Supersiela, Savo nepriežastine malone nužengia į šią žemę įvairiomis inkarnacijomis ir apreiškia Savo transcendentinius žaidimus. Išgirsti apie nuostabius Viešpaties Kṛṣṇos inkarnacijų žaidimus sąlygotai sielai yra tolygu gauti galimybę išsivaduoti. Bet dar žavesni nepaprastai patrauklūs ir džiuginantys sielą Viešpaties Kṛṣṇos darbai tuo, kad juos atliko Pats Viešpats Kṛṣṇa – tas, kurio žavesiui niekas negali atsispirti.

Eidami šventomis Śrīlos Śukadevos Gosvāmio pėdomis, mes ir pasistengėme, kad nūdienos amžiaus sąlygotos sielos turėtų progos paskaityti šią knygą „Kṛṣṇą“ ir išgirsti apie Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus. Kas klausosi šių pasakojimų, tas, be jokios abejonės, gaus išsivadavimą ir sugrįš namo, atgal pas Dievą. Śukadeva Gosvāmis sako, kad, girdėdami pasakojimus apie transcendentinius Viešpaties žaidimus ir darbus, mes vieną po kito nukertam visus susiteršimo materija mazgus. Todėl jei žmogus, nesvarbu, kas jis būtų, nori amžinai ir palaimingai gyventi drauge su Viešpačiu Kṛṣṇa transcendentinėje Dievo karalystėje, jis turi girdėti pasakojimus apie Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus ir kartoti mahā-mantrą: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.“

Transcendentiniai Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos žaidimai turi tokią galią, kad vien klausydamasis, skaitydamas ir įsimindamas, kas pasakojama šioje knygoje, žmogus būtinai pateks į dvasinį pasaulį, kurį kitais būdais labai sunku pasiekti. Viešpaties Kṛṣṇos žaidimai tokie patrauklūs, kad norisi nuolat prie jų grįžti ir juos nagrinėti. Kuo daugiau mes skaitysime ir tyrinėsime Viešpaties žaidimus, tuo labiau prie Jo prisirišime. O prisirišimas prie Kṛṣṇos kaip tik ir suteikia teisę patekti į Jo buveinę – Goloka Vṛndāvaną. Kaip žinome iš ankstesniojo skyriaus, ištrūkti iš šio materijos pasaulio reiškia nugalėti griežtus materialios gamtos dėsnius. Tačiau šie dėsniai negali sukliudyti tobulėti tam, kurį vilioja dvasinė gamta. „Bhagavad-gītoje“ tai patvirtina Pats Viešpats: nors nugalėti griežtus materialios gamtos dėsnius labai sunku, bet tas, kuris atsiduoda Viešpačiui, be didelio vargo įveikia nežinojimą. Dvasiniame pasauly materialios gamtos dėsniai negalioja. Kaip žinome iš antrosios „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės, pusdievių valdžia ir materialioji gamta pasižymi vienu bruožu – tuo, kad šių dalykų nėra dvasiniame pasaulyje.

Todėl antrosios giesmės pradžioj Śrīla Śukadeva Gosvāmis sako Mahārājai Parīkṣitui, kad kiekviena sąlygota siela turi klausytis pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties žaidimus ir Jį šlovinti. Taip pat Śrīla Śukadeva Gosvāmis paaiškino Mahārājai Parīkṣitui, kad seniau daug karalių ir imperatorių ėjo į džiungles ir ten griežtai tramdė kūną bei laikėsi įžadų, kad galėtų sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Indijoje ir dabar dažnas dvasios aukštumų pasiekęs transcendentalistas atsisako gyvenimo šeimoje ir keliauja į Vṛndāvaną. Jie gyvena atsiskyrę ir visą laiką klausosi pasakojimų apie šventus Viešpaties žaidimus bei šlovina Jį. Šią tvarką rekomenduoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, jos laikosi ir šeši Vṛndāvanos Gosvāmiai. Tačiau šiais laikais į šventąją Vṛndāvanos žemę būriais traukia karmiai ir netikri bhaktai. Jie tik dedasi, kad eina Śukadevos Gosvāmio rekomenduotu keliu. Sakoma, kad norėdami pažinti save kitados karaliai ir imperatoriai traukdavo į mišką, tačiau nepasiruošusiam žmogui Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatis Ṭhākura nepataria pradėti tokio atsiskyrėlio gyvenimo.

Kai nepasiruošęs žmogus nuvyksta į Vṛndāvaną ir bando laikytis Śukadevos Gosvāmio nurodymų, jis vėl tampa māyos auka, net ir gyvendamas Vṛndāvanoj. Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatis Ṭhākura nenorėjo, kad nepasiruošę žmonės vyktų gyventi į Vṛndāvaną, todėl parašė puikią giesmę, kurios esmę galima perteikti taip: „Brangus prote, kodėl tu taip didžiuojiesi, kad esi vaiṣṇavas? Atsiskyręs ir garbindamas Viešpatį bei kartodamas šventąjį Viešpaties vardą, tu tiktai ieškai pigios šlovės ir šventuosius vardus kartoji nenuoširdžiai. Pigi šlovė primena kiaulės išmatas, nes tokia šlovė tėra dar viena māyos poveikio apraiška.“ Žinoma, galima važiuoti į Vṛndāvaną dėl pigaus populiarumo ir, užuot pasinėrus į Kṛṣṇos sąmonę, nuolat galvoti apie pinigus ir moteris, kurie suteikia mums laikiną laimę. Bet geriau yra atiduoti visus savo pinigus Viešpaties tarnystei, o pažįstamas moteris užimti tarnyste, nes jutiminiai malonumai nėra skirti sąlygotai sielai.

Viešpats Kṛṣṇa yra Hṛṣīkeśa – jausmų šeimininkas. Todėl jausmai turi būti skirti nuolat Jam tarnauti. O dėl materialios šlovės, tai seniau būta daug demonų, tokių, kaip Rāvaṇa, kurie sukilo prieš materialios gamtos dėsnius, bet įveikti šių dėsnių jiems nepavyko. Todėl žmogui nederėtų elgtis kaip demonui ir vien dėl tuščios garbės apsišaukti vaiṣṇavu, netarnaujant Viešpačiui. Kai žmogus su atsidavimu tarnauja Viešpačiui, jis savaime nusipelno vaiṣṇavo vardo. Nevalia jausti pagiežą bhaktams, kurie skelbia Viešpaties šlovę. Vadinamieji babajī Vṛndāvanoje patarinėjo mums, kad nėra reikalo pamokslauti ir kad geriau atsiskyrus gyventi Vṛndāvanoj bei kartoti šventą vardą. Tokie babajī nežino, kad jei žmogus pamokslauja arba šlovina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jis tuo pačiu išgarsėja kaip geras pamokslininkas. Todėl neverta anksčiau laiko atsisakyti doro gyvenimo šeimoje ir palaidai gyventi Vṛndāvanoje. Śrīlos Śukadevos Gosvāmio patarimas palikti namus ir traukti į mišką ieškoti Kṛṣṇos skirtas dvasiškai subrendusiam žmogui. Mahārāja Parīkṣitas kaip tik ir buvo toks žmogus. Dar gyvendamas šeimoje, nuo pat savo gyvenimo pradžios, jis garbino Viešpaties Kṛṣṇos mūrti. Vaikystėje jis garbino Viešpaties Kṛṣṇos Dievybę, o vėliau, nors ir gyveno šeimoje, visada buvo atsižadėjęs pasaulio, todėl, sužinojęs apie artėjančią mirtį, jis atsisakė šeimyninio gyvenimo ir, atėjęs prie Gangos kranto, drauge su kitais bhaktais sėdo klausytis „Śrīmad-Bhāgavatam.“