Viešpaties Śivos išgelbėjimas

Kaip didis Kṛṣṇos bhaktas, karalius Parīkṣitas jau buvo išvaduotas, tačiau aiškumo dėlei jis pateikė Śukadevai Gosvāmiui įvairių klausimų. Ankstesniajame skyriuje karalius Parīkṣitas klausė: „Koks galutinis Vedų tikslas?“, ir Śukadeva Gosvāmis paaiškino jam šitai, pateikdamas autoritetingus liudijimus, pasiekusius jį mokinių seka, kurią pradėjo Sanandana ir pratęsė Nārāyaṇa Ṛṣis, Nārada, Vyāsadeva ir pagaliau jis pats. Juos apibendrindamas, jis teigė, kad galutinis Vedų tikslas yra atsidavimo tarnystė, arba bhakti. Naujokui bhaktui gali kilti klausimas: „Jeigu galutinis gyvenimo tikslas, arba baigiamoji Vedų išvada, – pasiekti atsidavimo tarnystės lygmenį, kodėl taip yra, kad Viešpaties Viṣṇu bhaktai paprastai negali pasigirti materialiais turtais, o Viešpaties Śivos garbintojai skęsta prabangoje?“ Norėdamas šitai išsiaiškinti, Parīkṣitas Mahārāja kreipėsi į Śukadevą Gosvāmį: „Brangus Śukadeva Gosvāmi, paprastai Viešpaties Śivos garbintojai – tiek iš žmonių, tiek iš demonų, tiek iš pusdievių tarpo – materialiai suklesti, nors Patsai Viešpats Śiva gyvena tarsi vargeta. O Viešpaties Viṣṇu, sėkmės deivės valdovo, bhaktai negali pasigirti dideliais turtais, o kitąsyk stačiai skursta. Viešpats Śiva gyvena po medžiu arba Himalajų sniegynuose. Jis netgi neturi būsto, nors jo garbintojai labai turtingi. O štai Kṛṣṇa, Viešpats Viṣṇu, tiek Vaikuṇṭhoje, tiek čia, materialiame pasaulyje, gyvena apsuptas prabangos, tačiau Jo bhaktai yra skurdžiai. Kodėl taip yra?“

Mahārāja Parīkṣitas pateikė labai protingą klausimą. Šios dvi pasekėjų grupės – Viešpaties Śivos garbintojai ir Viešpaties Viṣṇu bhaktai – visada nesutaria. Net mūsų laikais Indijoje šios dvi pasekėjų grupės kritikuoja viena kitą. Ypač tai pasakytina apie Pietų Indiją, kur Rāmānujācāryos ir Śaṅkarācāryos pasekėjai karts nuo karto sueina draugėn, norėdami išsiaiškinti, kokia galutinė Vedų išvada. Paprastai šiuos ginčus laimi Rāmānujācāryos pasekėjai. Taigi Parīkṣitas Mahārāja norėjo išsiaiškinti šį klausimą ir kreipėsi atsakymo į Śukadevą Gosvāmį. Nuovokiam žmogui atrodo labai keista ir prieštaringa, kad Viešpats Śiva gyvena tarsi elgeta, o jo garbintojai yra labai turtingi, tuo tarpu Viešpats Kṛṣṇa, arba Viešpats Viṣṇu, visada skęsta prabangoje, o Jo bhaktai skursta.

Atsakydamas į karaliaus Parīkṣito klausimą, Śukadeva Gosvāmis paaiškino, kad Viešpats Śiva yra materialios energijos valdovas. Materialią energiją įkūnija deivė Durgā. Viešpats Śiva yra jos vyras, todėl deivė Durgā yra klusni jo tarnaitė. Taigi Viešpats Śiva laikytinas materialios energijos valdovu. Materialioji energija pasireiškia trimis ypatybėmis – kaip dorybė, aistra ir neišmanymas, tad Viešpats Śiva yra šių trijų ypatybių valdovas. Ir nors, linkėdamas gero sąlygotoms sieloms, jis sueina į sąlytį su šiomis ypatybėmis, jis vis dėlto išlieka jų valdovas, ir jos neturi jam galios. Sąlygotą sielą šios trys ypatybės veikia, o Viešpačiui Śivai, jų valdovui, jos nedaro jokios įtakos.

Śukadevos Gosvāmio žodžiai rodo, kad garbinti įvairius pusdievius nėra tolygu garbinti Viešpatį Viṣṇu, kaip kad mano kai kurie menkesnės nuovokos žmonės. Jis aiškiai sako, kad Viešpaties Śivos garbintojas laimi viena, o Viešpaties Viṣṇu – kita. Tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā“: kas garbina pusdievius, gauna iš jų tai, ko nori ir ką jie gali dovanoti. Savo gauna ir materialios energijos bei pitų garbintojai. Tačiau tie, kurie paskiria save atsidavimo tarnystei ir lenkiasi Aukščiausiajam Viešpačiui Viṣṇu, arba Kṛṣṇai, eina į Vaikuṇṭhos planetas arba į Kṛṣṇaloką. Transcendentinių sferų, arba paravyomos (dvasinio dangaus), neįmanoma pasiekti, garbinant Viešpatį Śivą, Brahmą arba kurį kitą pusdievį.

Kadangi šį materialų pasaulį sukūrė trys materialios gamtos guṇos, tai ir visi daiktai, kuriuos mes matome, yra šių trijų guṇų kūrinys. Pasitelkusi materialistinį mokslą, šiuolaikinė civilizacija pakėlė mechanizacijos lygį ir sukūrė patogesnį gyvenimą, bet visa tai tėra įvairūs trijų materialių guṇų tarpusavio sąveikos pasireiškimai. Nors Viešpaties Śivos garbintojai pelno daug materialių gėrybių, vertėtų suprasti, kad visa, kas patenka į jų rankas, yra sukūrusios trys guṇos. Trys guṇos dalijamos dar į šešiolika dėmenų, būtent: dešimt jutimo organų (penkis veikliuosius ir penkis pažinimo), protą ir penkis pradus (žemę, vandenį, orą, ugnį bei dangų). Šie šešiolika dėmenų yra trijų guṇų tęsinys. Materialioji laimė arba gerovė – tai pataikavimas jausmams, visų pirma lytiniams organams, liežuviui ir protui. Pasitelkę vaizduotę, mes susikuriame daugybę lytiniams organams ir liežuviui patrauklių dalykų. Apie tai, ar žmogus klesti šiame materialiame pasaulyje, sprendžiama pagal apkrovimą, kuris tenka jo lytiniams organams ir liežuviui, arba, kitais žodžiais, pagal tai, kaip gerai jis sugeba panaudoti savo seksualinę potenciją ir patenkinti įnoringą liežuvį, valgydamas gardžius valgius. Materiali civilizacijos pažanga neišvengiamai reikalauja, kad žmogaus vaizduotė kurtų vis naujus pasitenkinimo objektus. Šis laimės siekimas turi du ramsčius: lytinius džiaugsmus ir liežuvio įnorių tenkinimą. Toks yra atsakymas į karaliaus Parīkṣito klausimą Śukadevai Gosvāmiui, kodėl klesti Viešpaties Śivos garbintojai.

Viešpaties Śivos garbintojai klesti tik materialiu požiūriu. Iš tikrųjų vadinamoji civilizacijos pažanga stumia žmogų į materialios būties žabangus. Tai – ne pažanga, o degradacija. Apibendrinant galima pasakyti, kad Viešpats Śiva yra trijų guṇų valdovas, todėl jo pasekėjai gauna trijų guṇų sąveikos sukurtus daiktus, kad galėtų tenkinti jausmus. Tačiau „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa mus moko, kad žmogus turi iškilti aukščiau guṇų veikimo. Nistraiguṇyo bhavārjuna: žmogaus gyvenimo tikslas – pakilti virš trijų guṇų. Iš materijos pinklių tegali išsivaduoti nistraiguṇya. Kitaip sakant, nors Viešpaties Śivos malonės atrodo viliojančiai, sąlygotoms sieloms jos visai ne į naudą.

Śukadeva Gosvāmis tęsė: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Hari, yra transcendentiškas. Jis egzistuoja aukščiau trijų materialios gamtos guṇų.“ „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kiekvienas, kuris nusilenkia Jam, ištrūksta iš trijų materialios gamtos guṇų nelaisvės. Ir jeigu Viešpaties Hari bhaktai yra transcendentiniame būvyje ir jų neveikia trys materialios gamtos guṇos, be jokių abejonių, Jis ir Pats yra aukščiau šių guṇų. Todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad Hari, ar Kṛṣṇa, yra pirmapradė Aukščiausioji Asmenybė. Egzistuoja dviejų rūšių prakṛti (galios) – vidinė ir išorinė. Kṛṣṇa yra jų abiejų valdovas. Jis – sarva-dṛk, o tai reiškia, kad ir vidinė, ir išorinė galios veikia Jo prižiūrimos. Jį dar vadina upadraṣṭa, aukščiausiuoju patarėju. Kadangi Jis yra aukščiausiasis patarėjas, Jis viršesnis už visus pusdievius, kurie tėra aukščiausiojo patarėjo nurodymų vykdytojai. Todėl tasai, kuris tiksliai vykdo Aukščiausiojo Viešpaties nurodymus, pateiktus „Bhagavad-gītoje“ arba „Śrīmad-Bhāgavatam“, palengva tampa nirguṇa, t.  y. iškyla aukščiau trijų materialių guṇų veikimo sferos. Būti nirguṇa – tai neturėti materialių turtų, kadangi, kaip aiškinome, materialių turtų siekimas neišvengiamai reiškia trijų materialių guṇų veiklos suaktyvėjimą. Žmogus, garbinantis Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, užuot didžiavęsis materialiais turtais, pelno dvasinio pažinimo Kṛṣṇos sąmonėje lobį. Tapti nirguṇa – tai įgyti amžiną taiką, bebaimiškumą, dievotumą, žinojimą ir atsižadėjimą. Tokie yra laisvės nuo susiteršimo materialiomis ypatybėmis požymiai.

Atsakydamas į Mahārājos Parīkṣito klausimą, Śukadeva Gosvāmis pateikė istorinį liudijimą apie tai, kas nutiko jo seneliui karaliui Yudhiṣṭhirai. Jis papasakojo, kad, atlikęs aśvamedha-yajñą didžiojoje aukavietėje, autoritetingiausių Vedų žinovų akivaizdoje karalius Yudhiṣṭhira iškėlė lygiai tokį pat klausimą: kodėl Viešpaties Śivos garbintojai apdovanojami materialiais turtais, o Viešpaties Viṣṇu bhaktai – ne? Śukadeva Gosvāmis sąmoningai prisiminė karalių Yudhiṣṭhirą, sakydamas „tavo senelis“, nes tikėjosi, kad mintis apie jo giminystės ryšius su Kṛṣṇa ir jo senelių draugystę su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu įkvėps Mahārāją Parīkṣitą.

Nors Kṛṣṇa visada iš prigimties spinduliuoja džiaugsmu, Mahārājai Yudhiṣṭhirai iškėlus tokį klausimą, Viešpats pajuto dar didesnį pasitenkinimą, nes tokie klausimai ir atsakymai į juos labai reikšmingi visiems, kurie turi Kṛṣṇos sąmonę. Nesvarbu, kuriam Savo bhaktui Viešpats kalbėtų, Jo žodžiai skirti ne tiktai jam, bet ir visai žmonijai. Aukščiausiojo Dievo Asmens pamokymai svarbūs netgi pusdieviams, kuriems vadovauja Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva ir kiti. Nelaimingas yra tas, kuris nesistengia pasinaudoti Aukščiausiojo Dievo Asmens, nužengiančio į šį pasaulį visų gyvų esybių gerovės vardan, pamokymais.

Viešpats Kṛṣṇa taip atsakė į Mahārājos Yudhiṣṭhiros klausimą: „Jeigu Aš esu ypač prielankus kuriam bhaktui ir Man labai rūpi jo gerovė, visų pirmiausia Aš atimu iš jo turtus.“ Kai bhaktas tampa elgeta be skatiko kišenėje arba patiria gyvenimo sunkumus, giminaičiams ir šeimos nariams jis tampa nebereikalingas, ir paprastai jie nutraukia su juo visus ryšius. Tada bhaktas jaučiasi dukart nelaimingesnis. Kai Kṛṣṇa atima iš jo visus turtus, jis jaučiasi labai nelaimingas, bet kai nuo jo, įstumto į skurdą, nusigręžia ir giminės, jis tampa dar nelaimingesnis. Tačiau pažymėtina, kad bhaktą užgriūva šios nelaimės ne dėl ankstesnių jo nuodėmių, kurios vadinamos karma-phala. Į skurdą jį įstumia Dievo Asmenybė. Kita vertus, materialius turtus bhaktas gauna irgi ne už dorybingus darbus. Ar bhaktas pralobtų, ar nuskurstų – visa tai vyksta Aukščiausiojo Dievo Asmens valia. Kṛṣṇa tyčia taip patvarko, kad Jo bhaktas būtų visiškai nuo Jo priklausomas ir taptų laisvas nuo bet kokių materialių įsipareigojimų. Tada mintis, kūną ir visas savo jėgas jis galės skirti Viešpaties tarnystei, t.  y. taps tyru bhaktu. Todėl „Nārada-pañcarātroje“ pasakyta: sarvopādhi-vinirmuktam, t.  y. „tapti laisvam nuo visų sąlyginių pavadinimų.“ Žmogus rūpinasi šeimos, visuomenės, bendruomenės, tautos arba žmonijos gerove, nes vadovaujasi mintimi: „Aš priklausau šiai visuomenei“, „Aš priklausau šiai bendruomenei“, „Aš priklausau šiai tautai“, „Aš priklausau šiai gyvybės rūšiai.“ Tačiau tai tėra sąlyginiai pavadinimai. Kai Dievo malone bhaktas tampa laisvas nuo sąlygotumų, jo atsidavimo tarnystė iš tikrųjų įgauna naiṣkarmos bruožų. Jñāniui labai patrauklus naiṣkarmos būvis, kurį pasiekus veiksmai jau nebesukelia materialių pasekmių. Kai bhakto poelgiai nebesukelia pasekmių, jie priklauso jau nebe karma-phalam,ar veiklos dėl rezultatų, kategorijai. Kaip jau aiškino įkūnytosios Vedos, nelaimes ir kančias bhaktui siunčia Dievo Asmuo, todėl bhaktui nesvarbu, ar jį aplanko laimė, ar kančia. Jis nieko nepaisydamas toliau vykdo atsidavimo tarnystės pareigas. Nors atrodo, kad jo elgesį formuoja noras pasisavinti savo darbų vaisius ir tų darbų pasekmes, iš tikrųjų jo veiksmai pasekmių nesukuria.

Gali kilti klausimas, kodėl Dievo Asmuo Savo bhaktui siunčia tokius sunkius išmėginimus. Atsakymas būtų toks: Viešpats elgiasi lyg tėvas, kuris kartais būna griežtas savo sūnums. Kadangi bhaktas yra atsidavusi siela ir Aukščiausiasis Viešpats juo rūpinasi, bet kokios gyvenimo aplinkybės, į kurias jis Viešpaties valia patenka, – ar tai būtų laimė, ar kančia, – turėtų būti vertinamos kaip Dievo Asmens toli siekiančio plano dalis. Antai Viešpaties Kṛṣṇos valia Pāṇḍavos išgyveno tiek nelaimių, kad netgi senelis Bhīṣma stebėjosi, nežinodamas, kuo tai paaiškinti. Jam gėlė širdį, kad Pāṇḍavų šeimai teko patirti tokius sunkius išbandymus, nepaisant to, kad jai vadovavo kilniausias iš karalių Yudhiṣṭhira, ją gynė du narsūs karžygiai Bhīma ir Arjuna, ir, užvis svarbiausia, kad Pāṇḍavos buvo artimiausi Viešpaties Kṛṣṇos draugai bei giminaičiai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip patvarkė Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, siekdamas įvykdyti Savo didžią misiją – sunaikinti piktadarius ir apginti Savo bhaktus.

Jeigu bhaktas Aukščiausiojo Dievo Asmens potvarkiu patiria ir džiaugsmą, ir skausmą, gali kilti klausimas, kuo jo džiaugsmas ir skausmas skiriasi nuo paprasto žmogaus džiaugsmo ar skausmo, kuriuos lemia jo ankstesnieji darbai? Kuo bhaktas pranašesnis už paprastą karmį? Atsakytume, kad karmio ir bhakto negalima statyti į vieną gretą. Kad ir kokioje padėtyje atsidurtų karmis, jis nuolat gimsta ir miršta, kadangi karmos (arba veiklos siekiant vaisių) sėkla pasėta ir visada, kai tik atsiranda galimybė, ji subrandina vaisių. Karmos dėsnis paprastą žmogų amžiams įtraukė į nesibaigiančių gimimų ir mirčių ratą, o bhaktui, kuriam karmos dėsnis negalioja, laimę ar kančią siunčia Aukščiausiasis Viešpats, ir ši laimė bei kančia bhakto nesupančioja. Viešpats šitaip elgiasi, siekdamas tam tikrų tikslų. Už dorus darbus karmis patenka į dangaus planetas, už nedorus – į pragariškas gyvenimo sąlygas. Tačiau kad ir kaip iš pažiūros dorai ar nedorai pasielgtų bhaktas, jis nepakyla ir nenupuola, o patenka į dvasinę karalystę. Todėl bhakto ir karmio laimė bei kančia iš esmės skiriasi. Tai patvirtino ir Yamarāja, kalbėdamas su savo tarnais apie Ajāmilos išvadavimą. Yamarāja aiškino savo pasekėjams, kad tuos, kurie nė karto neištarė švento Viešpaties vardo ir neprisiminė nei Viešpaties pavidalo, nei ypatybių, nei žaidimų, išsives jo pasiuntiniai. Taip pat jis patarė savo tarnams niekada neliesti bhaktų. Maža to, jis liepė savo pasiuntiniams sutikus bhaktą išreikšti jam pagarbą. Todėl negali būti ir kalbos apie bhaktos pasikėlimą į aukštesniąsias planetas arba apie puolimą materialiame pasaulyje. Kaip skiriasi motinos bausmė ir priešo kerštas, taip skiriasi ir bhakto bei paprasto karmiokančios.

Gali kilti ir toks klausimas: „Jeigu Dievas visagalis, kodėl Jis stengiasi pataisyti Savo bhaktą, siųsdamas jam kančias?“ Atsakytume, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo siunčia bhaktui kančias, turėdamas tam tikrų tikslų. Kartais Jis šitaip elgiasi todėl, kad, patekęs į nelaimę, bhaktas dar labiau prie Jo prisirištų. Antai, kai Kṛṣṇa nutarė vykti namo ir susiruošė palikti Pāṇḍavų sostinę, Jis paprašė Kuntīdevī leidimo, ir ji atsakė: „Brangusis Kṛṣṇa, kai mus ištikdavo nelaimė, Tu visada būdavai greta. O dabar, kai mes įgijome karališką valdžią, Tu mus palieki. Todėl aš norėčiau geriau kentėti negu prarasti Tave.“ Kai bhaktą ištinka nelaimė, jis dar uoliau ima tarnauti Viešpačiui. Todėl, norėdamas parodyti Savo bhaktui ypatingą malonę, Viešpats kartais siunčia jam nelaimes. Be to, sakoma, kad neparagavus kartėlio, nepajusi laimės saldumo. Aukščiausiasis Viešpats nužengia į šį materialų pasaulį tenorėdamas apsaugoti Savo bhaktus nuo kančių. Kitaip sakant, jeigu bhaktai nekentėtų, Viešpačiui nebūtų ko nužengti. O dėl demonų ar piktadarių sunaikinimo, tai juos lengvai gali sunaikinti ir įvairiausios Jo energijos. Antai daugelį asurų nužudė Jo išorinė energija deivė Durgā. Viešpačiui nebūtina ateiti Pačiam susidoroti su demonais, bet kai Jo bhaktas patenka į nelaimę, Jis ateina Pats. Viešpats Nṛsiṁhadeva nužengė ne užmušti Hiraṇyakaśipu, o pamatyti ir palaiminti Prahlādą. Kitaip sakant, Viešpats nužengė todėl, kad Prahlāda Mahārāja labai kentėjo.

Kai baigiasi tamsi bežadė naktis ir rytą pateka saulė, žmogų pagauna džiaugsmas. Kai tvyro nepakenčiama kaitra, šaltas vanduo teikia malonumą, tuo tarpu speiguotą žiemą malonesnis būna karštas vanduo. Taip ir bhaktas, paragavęs materialaus gyvenimo, dar stipriau pajunta Viešpaties jam siunčiamą dvasinę palaimą.

„Kai Mano bhaktas praranda visus materialius turtus ir nuo jo nusisuka giminės, draugai bei šeima, – tęsė Viešpats, – paliktas vienas likimo valiai, jis visiškai atsiduoda Viešpaties lotoso pėdoms.“ Śrīlos Narottamos dāsos Ṭhākuros giesmėje yra tokie žodžiai: „Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, Nandos Mahārājos sūnau, Tu stovi priešais mane drauge su Śrīmatī Rādhārāṇī, karaliaus Vṛṣabhānu dukra. Aš atsiduodu Tau ir prašau neatstumti manęs. Nevaryk manęs, nes aš neturiu kito prieglobsčio.“

Taigi, kai bhaktą ištinka tariama nelaimė, kai jis lieka be turtų ir šeimos, jis stengiasi atgauti, kas prarasta. Tačiau kaskart, kai jis bando tai padaryti, Kṛṣṇa vėl viską iš jo atima. Galų gale bhaktas nusivilia materialia veikla ir, niekais nuėjus visoms jo pastangoms, visiškai atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Tokius žmones Viešpats iš vidaus paragina ieškoti bhaktų draugijos. Bendraudami su bhaktais, jie savaime išsiugdo polinkį tarnauti Dievo Asmeniui, ir Viešpats tučtuojau suteikia jiems visas būtinas sąlygas tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje. Tuo tarpu netikintieji labai stengiasi išsaugoti materialias gyvenimo sąlygas. Trokšdami tučtuojau gauti materialios naudos, tokie žmonės dažniausiai pradeda garbinti ne Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, o Viešpatį Śivą bei kitus pusdievius. Todėl „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: kāṅkṣantaḥ karmaṇāṁ siddhiṁ yajanta iha devatāḥ – trokšdami pasisekimo materialiame pasaulyje, karmiai garbina įvairius pusdievius. Viešpats Kṛṣṇa dar sako, kad pusdievių garbintojų intelektas nebrandus. Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktai negarbina pusdievių, nes yra labai prisirišę prie Jo.

Viešpats Kṛṣṇa pasakė karaliui Yudhiṣṭhirai: „Mano bhaktai nesulaiko jokie gyvenimo sunkumai, jis visada ramus ir ryžtingas. Todėl Aš atiduodu jam Save ir dovanoju malonę sulaukti didžiausios sėkmės gyvenime.“ Aukščiausiojo Asmens malonė Savo ištikimam bhaktui įvardijama žodžiu brahman. Tai reiškia, kad šios malonės didybė tegali būti palyginta su visa aprėpiančia brahmano didybe. Brahmanas nurodo į tą, kuris yra beribis ir nuolatos besiplečiantis. Aukščiausiojo Asmens malonė dar vadinama parama, nes šiame materialiame pasaulyje niekas negali su ja lygintis, ir sūkṣmam – labai subtilia. Viešpaties malonė ištikimam bhaktui yra didžiulė, ir ji nuolatos auga. Be to, ji pasižymi dar viena subtilia ypatybe – ši malonė įkūnija aukščiausią transcendentinę bhakto ir Viešpaties meilę. Aukščiausiojo Asmens malonė apibūdinama ir žodžiu cin-mātram (absoliučiai dvasinė). Originalo tekste pavartotas žodis mātram nurodo, kad Jo malonė grynai dvasinė, be jokių materialių ypatybių. Aukščiausiojo Asmens malonė vadinama taip pat sat (amžina) bei anantakam (begalinė). Jeigu Viešpats dovanoja Savo bhaktui begalinį dvasinį gėrį, kokia prasmė jam garbinti pusdievius? Kṛṣṇos bhaktai negarbina nei Viešpaties Śivos, nei Brahmos, nei kokio kito Viešpačiui pavaldaus pusdievio. Visas savo jėgas jie atiduoda transcendentinei meilės tarnystei Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.

Śukadeva Gosvāmis tęsė: „Pusdieviams, kuriems vadovauja Viešpats Brahmā ir Śiva, pavyzdžiui, Viešpačiui Indrai, Candrai, Varuṇai bei kitiems, nesunku įtikti dorybingais darbais, bet nedorais darbais taip pat lengva juos ir supykdyti. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Viṣṇu yra visai kitoks.“ Tai reiškia, jog visas šio materialaus pasaulio gyvas būtybes, neaplenkiant ir pusdievių, valdo trys materialios gamtos guṇos, todėl materialiame pasaulyje dominuoja neišmanymo ir aistros guṇos. Garbintojai, kurie naudojasi pusdievių palaiminimais, irgi užsikrečia materialiomis ypatybėmis, ypač aistra ir neišmanymu. Todėl Viešpats Śrī Kṛṣṇa pažymi „Bhagavad-gītoje“, kad noras gauti pusdievių palaiminimą byloja apie menką intelektą, nes pusdievių dovanojamų palaiminimų vaisiai laikini. Garbinant pusdievius, nesunku įgyti materialių turtų, tačiau kartais jie būna pragaištingi. Todėl pusdievių palaiminimus tevertina menkesnės nuovokos žmonės. Gavusieji pusdievių palaiminimus ilgainiui pradeda didžiuotis materialiais turtais ir užmiršta savo geradarius.

Śukadeva Gosvāmis tarė karaliui Parīkṣitui: „Brangus karaliau, Viešpats Brahmā, Viešpats Viṣṇu ir Viešpats Śiva – trys pagrindinės materialaus pasaulio dievybės, jos gali ir palaiminti, ir prakeikti. Viešpačiui Brahmai arba Viešpačiui Śivai įtikti lengviausia, bet lengviausia juos ir užrūstinti. Kai Viešpats Brahmā ar Viešpats Śiva patenkinti, jie ilgai negalvodami dovanoja palaiminimą savo garbintojui, tačiau, pakanka juos supykdyti, ir garbintojas tučtuojau susilaukia jų prakeikimo. Tačiau Viešpats Viṣṇu kitoks. Viešpats Viṣṇu viską pasveria. Kai bhaktas ko nors prašo iš Jo, Viešpats Viṣṇu pirmiausia pagalvoja, ar Jo palaiminimas bhaktui bus naudingas. Viešpats Viṣṇu niekada nedovanoja palaiminimo, kuris būtų pražūtingas bhaktui. Jis yra transcendentiškas ir iš prigimties visada visiems maloningas, todėl, prieš suteikdamas palaiminimą, Viešpats apsvarsto, ar tai išeis bhaktui į naudą. Aukščiausiasis Dievo Asmuo visada maloningas, todėl netgi tada, kai Jis „užmuša“ demoną arba „užsirūstina“ ant Savo bhakto, jiems tai yra gėris. Todėl Aukščiausiąjį Dievo Asmenį vadina didžiausiu geradariu. Visi Jo darbai skleidžia gėrį.“

O dėl palaiminimų, kuriuos dovanoja tokie pusdieviai, kaip Viešpats Śiva, didieji išminčiai papasakojo tokį atsitikimą iš istorijos. Kartą, dovanojęs palaiminimą Śakunio sūnui demonui Vṛkāsurai, Viešpats Śiva patsai pateko į didelę bėdą. Vṛkāsura troško vieno palaiminimo ir svarstė, kuriai iš trijų valdančiųjų dievybių lenktis, kad jį gautų. Tąsyk jis sutiko didįjį išminčių Nāradą ir pasitarė su juo, kam geriau lenktis ir kas greičiausiai atlygins jam už jo asketiškus žygius. Jis paklausė: „Kuriai iš trijų dievybių greičiau galima įtikti – Viešpačiui Brahmai, Viešpačiui Viṣṇu ar Viešpačiui Śivai?“ Perpratęs, ką yra sumanęs demonas, Nārada patarė: „Geriausia tau garbinti Viešpatį Śivą. Taip tu greitai gausi, ko nori. Viešpačiui Śivai labai lengva įtikti, bet lengva jį ir užrūstinti. Tad verčiau mėgink įtikti Viešpačiui Śivai.“ Nārada dar papasakojo jam, kaip Viešpačiui Śivai meldėsi demonai Rāvaṇa ir Bāṇāsura ir kaip jie buvo apdovanoti. Didysis išminčius Nārada kiaurai permatė demono Vṛkāsuros sielą, todėl nepatarė jam kreiptis į Viṣṇu arba Viešpatį Brahmą. Tokie, kaip Vṛkāsura, negali garbinti Viṣṇu, nes yra visiškoje neišmanymo guṇos valdžioje.

Nārados patarimu, demonas Vṛkāsura iškeliavo į Kedāranāthą. Ši šventa vieta yra netoli Kašmiro ir išliko iki mūsų dienų. Kedāranāthoje beveik ištisus metus baltuoja sniegas, tačiau liepos mėnesį, kai į šią vietą jau galima nusigauti, piligrimai keliauja pamatyti to paties vardo dievybę ir jai nusilenkti. Kedāranāthoje lankosi Viešpaties Śivos garbintojai. Vedos nurodo, kad maistas dievybėms aukojamas ugnyje. Todėl aukurą įkurti būtina visų apeigų metu. Śāstros ypač pabrėžia, kad maistas dievams privalo būti aukojamas ugnyje. Todėl demonas Vṛkāsura nukeliavo į Kedāranāthą ir Viešpaties Śivos garbei įkūrė aukurą.

Užkūręs aukojimo aukurą Śivos garbei, jis pradėjo pjaustyti savo kūną ir aukoti Viešpačiui Śivai savo mėsos gabalus, tokiu būdu tikėdamasis jį patenkinti. Taip pusdievius garbina žmonės, esantys neišmanymo guṇosvaldžioje. „Bhagavad-gītoje“ minimos įvairios aukų rūšys. Vienos jų priskiriamos dorybės guṇai, kitos – aistros guṇai, o trečios – neišmanymo guṇai. Skirtingiems šio pasaulio žmonėms egzistuoja skirtingi tapasyų bei garbinimo būdai. Tačiau tobuliausioji iš tapasyų, Kṛṣṇos sąmonė, yra sykiu tobuliausia yoga ir didžiausia auka. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad tobuliausioji yogos forma – tai sieloje visada atminti Kṛṣṇą, o didžiausioji auka – saṅkīrtana-yajña.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad pusdievių garbintojai yra netekę nuovokos. Tolimesnis šio skyriaus tekstas parodys, kad Vṛkāsura garbino Viešpatį Śivą, siekdamas niekam tinkamo materialistiško tikslo, kuris yra laikinas ir negali suteikti tikrojo gėrio. Tokių palaiminimų iš pusdievių laukia asuros, arba žmonės, patekę į neišmanymo guṇos valdžią. Neišmanymo guṇos auka yra labai sudėtinga, o arcanā-vidhi, t.  y. Viešpaties Viṣṇu arba Kṛṣṇos garbinimo metodas, priešingai, yra visiškai paprastas. Viešpats Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ sako, kad iš Savo bhakto rankų Jis paima netgi mažą vaisių, gėlę ar truputį vandens. O juos paaukoti gali kiekvienas – ir turčius, ir vargšas. Žinoma, turtingas žmogus neturėtų aukodamas apsiriboti vandeniu, vaisiaus griežinėliu ar lapeliu. Žmogaus auka turėtų atitikti jo padėtį. Bet jeigu bhaktas yra visai neturtingas žmogus, Viešpats priims iš jo ir pačią kukliausią auką. Garbinti Viešpatį Viṣṇu arba Kṛṣṇą labai paprasta, ir šitai daryti gali kiekvienas pasaulio žmogus. Tuo tarpu neišmanymo guṇos garbinimas, kaip tai matyti iš Vṛkāsuros pavyzdžio, ne tiktai sunkus ir skausmingas, bet ir beprasmis. Todėl „Bhagavad-gītā“ sako, kad pusdievių garbintojai neturi nuovokos. Jų pasirinktas garbinimo būdas labai sunkus, o rezultatas – iliuzinis ir laikinas.

Nors Vṛkāsuros auka truko šešias dienas, jam nepavyko pasiekti tikslo ir pamatyti Viešpaties Śivos. Jis norėjo susitikti su juo akis į akį ir paprašyti palaiminimo. Toks būtų dar vienas ryškus skirtumas tarp demono ir bhakto. Bhaktas yra tikras, kad Viešpats priima viską, ką jis su visišku atsidavimu aukoja Dievybei, o demonas nori akis į akį išvysti garbinamąją dievybę, idant gautų palaiminimą tiesiogiai iš jos. Bhaktas garbina Viṣṇu arba Viešpatį Kṛṣṇą ne dėl to, kad gautų kokią malonę, todėl jis yra akāma, laisvas nuo troškimų, tuo tarpu abhaktas yra sarva-kāma, arba kupinas nežabotų norų. Septintąją dieną, norėdamas atkreipti Viešpaties Śivos dėmesį, demonas Vṛkāsura nutarė nupjauti ir paaukoti jam savo galvą. Nusimaudęs šalimais tyvuliuojančiame ežere, net neapdžiūvęs, šlapiais plaukais, jis pakėlė prie kaklo peilį. Vedų taisyklės nurodo, kad aukai išrinktą gyvulį reikia išmaudyti ir aukoti dar šlapią. Kai demonas susiruošė nupjauti savo galvą, Viešpačiui Śivai labai pagailo jo. Gailestis yra dorybės guṇos požymis. Viešpats Śiva vadinamas triliṅga. Todėl toks jo gailesčio protrūkis byloja apie jo dorybingumą. Tačiau gailestis būdingas kiekvienai gyvajai esybei. Matant, kaip demonas aukojimo ugny degino savo paties kūną, Viešpaties Śivos širdį suspaudė gailestis. Gailėtis natūralu. Kiekvienas žmogus, matydamas, kaip kitas nori nusižudyti, pasistengs jį sulaikyti. Ir tokių dalykų nereikia prašyti, tai natūrali reakcija. Todėl, kai Viešpats Śiva išniro iš ugnies, kad sulaikytų demoną nuo savižudybės, tai nebuvo kokia nors ypatinga jo malonė.

Viešpats Śiva prisilietimu išgelbėjo demoną nuo mirties – demono žaizdos akimoju užsitraukė, o kūnas tapo toks, kaip ir anksčiau. Viešpats Śiva tarė: „Brangus Vṛkāsura, neverta pjauti sau galvos. Aš ir taip patenkinsiu tavo troškimą – prašyk manęs visko, ko nori. Nežinau, kodėl tu manei, kad, norėdamas mane patenkinti, turi nusipjauti galvą. Man pakaktų ir šlakelio vandens.“ Iš tikrųjų, pagal Vedų taisykles, śiva-liṅga ar Viešpaties Śivos pavidalas šventykloje garbinami, aukojant jiems paprasto Gangos vandens, nes sakoma, kad Viešpats Śiva būna labai patenkintas, kai ant jo galvos liejamas Gangos vanduo. Bhaktai aukoja jam Gangos vandens arba bilvos medžio lapus, kurie paprastai vartojami aukoti Viešpačiui Śivai ir deivei Durgai. Viešpačiui Śivai aukojami ir šio medžio vaisiai. Viešpats Śiva patvirtino Vṛkāsurai, kad jis pasitenkina labai kukliu garbinimu. Kodėl tasai norėjo nupjauti savo galvą ir kodėl šitaip save kankino, pjaustydamas kūną ir mesdamas į ugnį savo mėsos gabalus? Tokios baisios askezės visiškai nereikėjo. Tačiau, šiaip ar taip, gailesčio apimtas Viešpats Śiva buvo pasiryžęs dovanoti jam bet kokį palaiminimą, kokio tik jis panorės.

Gavęs tokią galimybę, demonas paprašė Viešpaties Śivos baisaus ir bjauraus dalyko. Demonas buvo klaikus nusidėjėlis, o nusidėjėliai nežino, kokio palaiminimo dievybės prašyti. Jis paprašė Viešpaties Śivos tokios galios, kad, jam prisilietus prie žmogaus galvos, ji skiltų pusiau ir žmogus kristų negyvas. „Bhagavad-gītā“ demonus vadina duṣkṛtī, arba piktadariais. Kṛtī reiškia „pagirtinas“, bet priešdėlis duṣ suteikia žodžiui priešingą reikšmę – „pasibjaurėtinas.“ Užuot atsidavę Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, tokie duṣkṛtī garbina įvairius pusdievius, trokšdami materialių pasibjaurėtinų dalykų. Kartais demonai, apsimetę mokslininkais materialistais, sukuria mirtinus ginklus. Ir nors jų proto galia tikrai verta susižavėjimo, jie negali padaryti nieko naudingo žmonijai, pavyzdžiui, atrasti priemonę, kuri išgelbėtų žmones nuo mirties. Jie tegali sukurti mirtį priartinančius ginklus. Kadangi Viešpaties Śivos galioj suteikti bet kokį palaiminimą, demonas galėjo prašyti to, kas būtų naudinga visai žmonijai, tačiau tesirūpindamas savimi jis paprašė, kad tasai, kurio galvą jis palies, kristų vietoj negyvas.


Viešpats Śiva perprato demono kėslus ir labai apgailestavo, pažadėjęs suteikti jam bet kokį palaiminimą. Jis nenorėjo laužyti savo pažado, tačiau širdies gilumoje gailėjosi, kad turi dovanoti tokį palaiminimą, kuris keltų žmonijai grėsmę. Demonai vadinami duṣkṛtī, niekšais, nes, turėdami didelį protą ir gabumus, juos panaudoja šlykštiems darbams. Antai kartais demonai materialistai sukuria mirtį nešantį ginklą. Mokslo tyrinėjimai, kurie padeda gimti šiam išradimui, žinoma, reikalauja didelio proto, bet užuot sukūrę tai, kas būtų naudinga žmogui, jie atranda būdą, kaip pagreitinti mirtį, kuri ir taip laukia kiekvieno žmogaus. Lygiai taip ir Vṛkāsura, užuot prašęs to, kas būtų naudinga žmonių visuomenei, paprašė palaiminimo, kuris kėlė jai didžiulę grėsmę. Todėl Viešpats Śiva širdyje labai gailėjosi to, kas įvyko. Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktai niekada neprašo Viešpaties Viṣṇu, arba Kṛṣṇos, jokių palaiminimų, o jeigu ko ir paprašo, jų norai nekelia grėsmės žmonių visuomenei. Toks skirtumas tarp demonų ir bhaktų, arba Viešpaties Śivos ir Viešpaties Viṣṇu garbintojų.

Pasakodamas istoriją apie Vṛkāsurą, Śukadeva Gosvāmis pavadino Mahārāją Parīkṣitą „Bhārata“, tuo primindamas, kad Mahārāja Parīkṣitas gimė bhaktų šeimoje. Viešpats Kṛṣṇa kartą išgelbėjo Mahārāją Parīkṣitą, jam dar glūdint motinos įsčiose. Mahārāja Parīkṣitas puikiausiai galėjo prašyti Viešpaties Kṛṣṇos išgelbėti jį ir nuo brāhmaṇo prakeikimo, tačiau to nepadarė. O štai demonas norėjo tapti nemirtingas, rankos prisilietimu žudydamas kiekvieną sutiktąjį. Viešpats Śiva tai suprato, tačiau suteikė jam šį palaiminimą, nes buvo davęs žodį.

Gavęs tai, ko norėjo, nuodėmingasis demonas nutarė čia pat pasinaudoti palaiminimu ir užmušti Viešpatį Śivą, o po to pagrobti Gaurī (Pārvatī) ir pasismaginti su ja. Ilgai negalvodamas, jis užsimanė paliesti Viešpaties Śivos galvą. Taip Viešpats Śiva pateko į labai keblią padėtį, nes demonui dovanotas palaiminimas atsigręžė prieš jį patį. Tai dar vienas pavyzdys, kaip materialistiški garbintojai piktnaudžiauja pusdievių suteiktomis jėgomis.

Daug nesvarstydamas, demonas Vṛkāsura žengtelėjo link Viešpaties Śivos, tiesdamas ranką prie jo galvos. Viešpats Śiva taip išsigando, kad jo kūnu perbėgo virpulys ir jis leidosi bėgti – iš žemės į dangų, iš dangaus į kitas planetas, kol pasiekė visatos ribą, kuri driekiasi virš aukštesniųjų planetų sistemų. Viešpats Śiva blaškėsi po visatą, tačiau demonas Vṛkāsura lipo jam ant kulnų. Kitų planetų valdančiosios dievybės – Brahmā, Indra ir Candra neišmanė, kaip išvaduoti Viešpatį Śivą nuo jam iškilusios grėsmės. Visi, į kuriuos Viešpats Śiva kreipėsi pagalbos, tylėdavo lyg vandens į burną prisėmę.

Galų gale Viešpats Śiva atskubėjo pas Viešpatį Viṣṇu, gyvenantį Śvetadvīpos planetoje. Śvetadvīpa – tai mūsų visatoje esanti Vaikuṇṭhos planeta, kuriai išorinė energija neturi galios. Viešpats Viṣṇu Savo visa aprėpiančiu aspektu yra pasklidęs visur, tačiau ten, kur Jis yra asmeniškai, įsigali Vaikuṇṭhos aplinka. „Bhagavad-gītoje“ pažymėta, kad Viešpats glūdi visų gyvųjų būtybių širdyse. Taigi Viešpats glūdi daugybės žemos kilmės gyvųjų būtybių širdyse, tačiau tai nereiškia, kad Jis Pats yra žemos kilmės. Kur Jis, ten Vaikuṇṭha. Taigi mūsų visatos planeta Śvetadvīpa irgi yra Vaikuṇṭhaloka. Śāstros nurodo, kad gyventi miške – tai dorybė, didmiestyje, miesteliuose ir kaimuose – aistra, o gyventi aplinkoje, kur vyrauja keturių rūšių nuodėmės, kitaip sakant, kur žmonės gyvena palaidą lytinį gyvenimą, vartoja svaigalus, valgo mėsą ir lošia azartinius žaidimus, – neišmanymas. Gyventi Viṣṇu, Aukščiausiojo Viešpaties, šventykloje tolygu gyventi Vaikuṇṭhoje. Nesvarbu, kur yra toji šventykla. Ten, kur ji stovi, yra Vaikuṇṭha. Todėl nors Śvetadvīpa yra ir materialiajame pasaulyje, ji laikoma Vaikuṇṭhos planeta.

Taigi galop Viešpats Śiva atsidūrė Śvetadvīpoje, Vaikuṇṭhoje. Śvetadvīpoje gyvena didieji šventieji, visiškai laisvi nuo pagiežos – esmingiausio šio materialaus pasaulio bruožo, ir neveikiami keturių varomųjų materialios veiklos jėgų – religingumo, ekonomikos plėtros, jausmų tenkinimo bei išsivadavimo. Kas patenka į Vaikuṇṭhos planetą, tas daugiau niekada nebegrįžta į materialų pasaulį. Viešpats Nārāyaṇa garsėja meile Savo bhaktams, ir vos supratęs, jog Viešpačiui Śivai gresia baisus pavojus, pasivertė brahmacāriu ir Pats žengė iš tolo pasitikti Viešpaties Śivos. Viešpats atrodė kaip nepriekaištingas brahmacāris. Jis buvo apsigaubęs elnio oda ir liemenį susiveržęs juosta, ryšėjo šventąją virvelę, nešėsi brahmacārio lazdą bei raudros karolius. (Raudros karoliai skiriasi nuo tulasīkarolių. Jais naudojasi Viešpaties Śivos pasekėjai.) Persirengęs brahmacāriu, Viešpats Nārāyaṇa stojo priešais Viešpatį Śivą ir iš Jo kūno sklindantis švytėjimas patraukė ne tik Viešpaties Śivos, bet ir demono Vṛkāsuros dėmesį.

Viešpats Nārāyaṇa išreiškė Savo pagarbą ir nusilenkė Vṛkāsurai, tenorėdamas laimėti jo palankumą ir dėmesį. Šitaip sustabdęs demoną, Viešpats kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Brangus Śakunio sūnau, matyt, tolimas buvo tavo kelias, kad esi toks nuilsęs. Kas atvedė tave čionai? Kas privertė tave leistis į tokią ilgą kelionę? Matau, kad esi išsekęs ir tau reikėtų atsipūsti. Neverta be reikalo varginti savo kūną. Visi brangina savo kūną, nes tiktai jis gali įvykdyti mūsų prote gimusius norus. Todėl mums nederėtų be reikalo jį kamuoti.“

Brahmacāris pavadino Vṛkāsurą Śakunio sūnumi, norėdamas jį patikinti, kad pažįsta jo tėvą Śakunį. Todėl Vṛkāsura palaikė brahmacārį savo šeimos draugu, ir užjaučiantys brahmacārio žodžiai pasiekė jo širdį. Demonas dar nespėjo pasakyti, jog ilsėtis nėra kada, o Viešpats prakalbo apie kūno svarbą ir įtikino jį atsipūsti. Kiekvienas žmogus, o ypač demonas, vertina savo kūną. Taigi Vṛkāsura patikėjo, kad jo kūnas yra didžiausias turtas.

Paskui, ramindamas demoną, brahmacāris jam tarė: „Brangus valdove, jei pasakysi, kas paskatino tave imtis tokio vargo ir čia atvykti, gal galėsiu padėti tau pasiekti kelionės tikslą.“ Netiesiogiai Viešpats leido jam suprasti, kad Jis, Aukščiausiasis Brahmanas, galės lengvai surasti išeitį iš keblios situacijos, kurią sudarė Viešpats Śiva.

Pataikaujantys brahmacāriu pasivertusio Viešpaties Nārāyaṇos žodžiai demoną visiškai numaldė, ir galų gale jis apsakė Viešpačiui, kas nutiko, kai Viešpats Śiva dovanojo palaiminimą. Tada Viešpats atsakė demonui: „Negaliu patikėti, kad Viešpats Śiva iš tikrųjų būtų suteikęs tau tokį palaiminimą. Kiek žinau, Viešpats Śiva yra kuoktelėjęs. Jis susibarė su savo uošviu Dakṣa ir buvo prakeiktas virsti piśāca (šmėkla). Taip jisai tapo šmėklų ir girinių vadu. Todėl jo žodžiai Man nekelia pasitikėjimo. Bet jeigu, brangus demonų karaliau, tu vis dėlto tiki tuo, ką pasakė Viešpats Śiva, kodėl tau nepatikrinus, ar jis sakė teisybę, ir nepalietus savo galvos? Jeigu paaiškės, kad palaiminimas neveikia, tu galėsi iškart užmušti tą melagį Viešpatį Śivą, kad jis daugiau niekada nebedrįstų švaistytis netikrais pažadais.“

Malonūs Viešpaties Nārāyaṇos žodžiai ir Jo aukščiausios iliuzijos veikimas išmušė demoną iš vėžių, ir jis visiškai pamiršo ir apie Viešpaties Śivos galybę, ir apie patį palaiminimą. Jį nesunkiai pavyko įtikinti paliesti ranka savo galvą. Kai tik demonas taip padarė, jo galva skilo pusiau tarytum perkirsta žaibo smūgio, ir jis krito negyvas. Pusdieviai iš dangaus planetų ėmė berti ant Viešpaties Nārāyaṇos gėles, šlovino Jį ir dėkojo, tuo išreikšdami Jam savo pagarbą. Vṛkāsurai žuvus, visi aukštesniųjų planetų sistemų gyventojai – pusdieviai, pitos, gandharvos bei Janalokos gyventojai apibėrė Dievo Asmenį gėlėmis.

Taip, pasivertęs brahmacāriu, Viešpats Viṣṇu sumaniai išsprendė šį reikalą ir išgelbėjo Viešpatį Śivą nuo jam grėsusio pavojaus. Paskui Viešpats Nārāyaṇa pasakė Viešpačiui Śivai, kad demonas Vṛkāsura žuvo dėl savo nuodėmingų darbų. Jis buvo baisus nusidėjėlis, bet ypatingai nusikalto, sumanęs išbandyti jam dovanoto palaiminimo veikimą prieš savo šeimininką, Viešpatį Śivą. „Brangus valdove, – pasakė Viešpačiui Śivai Viešpats Nārāyaṇa, – kas nusikalto didžiai sielai, tas neturi teisės gyventi. Jį pražudo jo paties nuodėmės. Šitai savo kailiu patyrė ir demonas Vṛkāsura, taip žiauriai prieš tave nusikaltęs.“

Taip Viešpaties Nārāyaṇos, to, kuris yra transcendentiškas visų materialių guṇų atžvilgiu, malone Viešpats Śiva išvengė mirties nuo demono rankos. Kiekvienas, kuris atidžiai ir su tikėjimu išklausys šią istoriją, galės neabejoti, kad ištrūks iš materijos pinklių ir iš savo priešų nagų.