Default View
Dual Language View
AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS
Įkūnytųjų Vedų maldos
Karalius Parīkṣitas pateikė Śukadevai Gosvāmiui labai svarbų klausimą, padedantį teisingai suprasti transcendentinius dalykus: „Kadangi Vedų žinojimas paprastai kalba apie tris materialaus pasaulio guṇas, kaip jis gali nagrinėti transcendenciją, kuri driekiasi aukščiau šių guṇų? Jeigu protas materialus, o žodžiai – materialus garsas, kaip gali Vedų žinojimas, materialiais garsais reiškiantis proto pagimdytas mintis, apibūdinti transcendenciją? Kai nusakomas daiktas, būtina apibūdinti ir jo atsiradimo šaltinį, jo kokybes bei veikimą. Tokį apibūdinimą tegali pateikti materialus žmogaus protas, išsakydamas jį materialiais žodžiais. Brahmanas, arba Absoliučioji Tiesa, materialių ypatybių neturi, tuo tarpu mūsų sugebėjimas kalbėti materialių ypatybių ribos neperžengia. Kaipgi tavo žodžiai gali apibūdinti Brahmaną, Absoliučiąją Tiesą? Man nesuprantama, kaip materialūs garsai gali paaiškinti transcendenciją.“
Pateikdamas Śukadevai Gosvāmiui šį klausimą, karalius Parīkṣitas norėjo išsiaiškinti, ar Vedos Absoliučiąją Tiesą apibūdina kaip beasmenę, ar kaip asmenybę. Absoliučiosios Tiesos suvokimas apima tris aspektus, kurių kiekvienas yra aukštesnis už ankstesnįjį – tai beasmenis Brahmanas, glūdinti visų širdyse Paramātmā ir pagaliau Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa.
Vedos nusako tris veiksmų kategorijas. Pirmoji vadinasi karma-kāṇḍa, arba Vedų nurodyta veikla, pamažu apvalanti žmogų tiek, kad jis gali suvokti tikrąją savo esmę. Kita kategorija – jñāna-kāṇḍa, Absoliučiosios Tiesos suvokimas per samprotavimus, ir trečioji – upāsanā-kāṇḍa, arba Aukščiausiojo Dievo Asmens, o kartais ir pusdievių, garbinimas. Pusdievių garbinimą Vedos rekomenduoja todėl, kad jis padeda suvokti pusdievių ir Dievo Asmens ryšį. Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi daugybę neatsiejamų dalių. Vienos iš jų vadinasi svāṁśa, Jo asmenybės ekspansijos, o kitos – vibhinnāṁśa, gyvosios būtybės. Visos ekspansijos – ir svāṁśa, ir vibhinnāṁśa – kyla iš Pirmapradžio Dievo Asmens. Svāṁśa ekspansijos vadinasi viṣṇu-tattvos, o vibhinnāṁśa ekspansijos – jīva-tattvos. Įvairūs pusdieviai – tai jīva-tattvos. Sąlygotos sielos paprastai patenka į tokias aplinkybes, kurios priverčia jas atlikti materialią veiklą ir siekti jutiminių malonumų. Todėl „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad tiems, kurie yra itin smarkiai prisirišę prie įvairių jutiminių malonumų, kartais geriau garbinti pusdievius. Antai žmogui, kuris turi stiprų polinkį mėsos valgymui, Vedos nurodo garbinti deivės Kālī pavidalą ir pagal karma-kāṇḍos taisykles aukoti jai ožius (bet ne kitus gyvulius), kuriuos po to jis gali valgyti. Tuo siekiama ne skatinti mėsos valgymą, bet nustatyti tam tikrus apribojimus žmonėms, kurie bet kokia kaina nori tai daryti. Todėl pusdievių garbinimas toli gražu nėra tolygus Absoliučiosios Tiesos garbinimui. Kita vertus, pusdievių garbintojas pamažu, nors ir netiesiogiai, ima suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą. Šitokį netiesioginį suvokimą „Bhagavad-gītā“ vadina avidhi. Avidhi reiškia „netikras.“ Kadangi pusdievių garbinimas nėra tikrasis kelias, impersonalistai akcentuoja susikaupimo į beasmenį Absoliučiosios Tiesos aspektą svarbą. Karalius Parīkṣitas klausė, koks galutinis Vedų žinojimo tikslas – sukaupti savo mintis į beasmenį Absoliučiosios Tiesos aspektą, kaip moko impersonalistai, ar medituoti Jį kaip asmenybę? Iš esmės ir beasmenis, ir asmenybinis Aukščiausiojo Viešpaties aspektas glūdi už mūsų materialaus pažinimo ribų. Beasmenis Absoliuto aspektas, Brahmano švytėjimas, – tai Kṛṣṇos kūno spindesys. Kṛṣṇos kūno skleidžiama šviesa nutvieskia visą Viešpaties kūriniją, o jos dalis, kurią temdo materijos debesis, yra trijų materijos ypatybių – sattvos, rajo ir tamo sukurtas kosmosas. Kaip žmonės, esantys šioje debesų temdomoje dalyje, vadinamoje materialiu pasauliu, remdamiesi savo proto jėga gali suvokti Absoliučiąją Tiesą?
Atsakydamas į karaliaus Parīkṣito klausimą, Śukadeva Gosvāmis pasakė, jog Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, sukūrė protą, jausmus bei gyvybės jėgą, kad gyvoji būtybė, keliaudama iš vieno kūno į kitą, gautų jutiminių malonumų ir sykiu galėtų išsivaduoti iš materialaus būvio. Kitaip sakant, jausmais, protu ir gyvybės jėga galima naudotis tenkinant jutimus ir keliaujant iš vieno kūno į kitą arba siekiant išsivadavimo. Vedų nurodymai egzistuoja tam, kad suteiktų sąlygotoms sieloms galimybę su tam tikrais apribojimais gauti jutiminį pasitenkinimą ir kartu pasiekti aukštesnę būties pakopą. Galop, jeigu sąmonė apsivalo, žmogus atskleidžia savo pirminę esmę ir grįžta namo, atgal pas Dievą.
Gyvybės jėgai būdingas intelektas. Todėl savo intelektu žmogus privalo remtis labiau negu protu ir jausmais. Kai sąlygota siela intelektu naudojasi teisingai, protas bei jausmai apsivalo, ir ji tampa laisva. O jeigu intelektas nepanaudojamas jausmams bei protui pažaboti, sąlygotai sielai ir toliau tenka keliauti iš vienos rūšies kūno į kitą, besivaikant jutiminių malonumų. Kitas dalykas, kurį pabrėžė Śukadeva Gosvāmis, atsakydamas Mahārājai Parīkṣitui, yra tai, kad individualios gyvybinės jėgos protą, jausmus bei intelektą sukūrė Viešpats. Niekur nepasakyta, kad gyvosios būtybės būtų kada nors pačios susikūrusios. Kaip saulės šviesos dalelės visada egzistuoja drauge su saule, taip ir gyvosios esybės amžinai egzistuoja kaip neatsiejamos Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelės. Sąlygotos sielos, nors jos amžinai egzistuoja kaip Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, kartais patenka į materialios gyvenimo sampratos debesį, į neišmanymo tamsą. Viso Vedų mokymo uždavinys – išsklaidyti šią tamsą. Galų gale, kai sąlygotos būtybės jausmai ir protas visiškai apsivalo, ji atgauna pirminę savo esmę, kuri vadinasi Kṛṣṇos sąmonė, ir tai jau yra išsivadavimas.
Pirmame „Vedānta-sūtros“ aforizme, arba sūtroje, klausiama apie Absoliučiąją Tiesą. Athāto brahma-jijñāsā – koks esminis Absoliučiosios Tiesos bruožas? Antroji sūtra atsako, kad esminis Absoliučiosios Tiesos bruožas yra tas, kad Ji – visa ko pradžia. Visa tai, kas su mumis vyksta, netgi šiame materialiame gyvenime, kyla iš Absoliučiosios Tiesos. Absoliučioji Tiesa sukūrė protą, jausmus ir intelektą. Tai reiškia, kad Absoliučioji Tiesa Pati turi protą, intelektą bei jausmus. Kitaip sakant, Absoliučioji Tiesa nėra beasmenė. Jau patsai žodis „sukurtas“ reiškia, kad Absoliučioji Tiesa turi transcendentinį protą. Antai, kai tėvas duoda gyvybę vaikui, šis turi jausmus, nes juos turi tėvas. Vaikas gimsta su rankomis ir kojomis, nes ir tėvas turi rankas bei kojas. Todėl kartais ir sakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Taigi Absoliučioji Tiesa yra Aukščiausiasis Asmuo, kuriam būdingi transcendentinis protas, jausmai bei intelektas. Kai žmogaus protas, intelektas bei jausmai apsivalo nuo materijos purvo, jis gali pažinti pirminį Absoliučiosios Tiesos aspektą – suvokti Ją kaip asmenybę.
Vedų metodas įgalina sąlygotąją sielą iš neišmanymo pamažu pasikelti iki aistros guṇos ir iš aistros – iki dorybės guṇos. Dorybės guṇa skleidžia pakankamai šviesos, kad pamatytume daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Antai iš žemės stiebiasi medis, kurį nukirtus galima sukurti laužą. Uždegus laužą, pirmiausia ima rūkti dūmai, paskui padvelkia šiluma ir pagaliau plyksteli liepsna. Kai įsiliepsnoja ugnis, mes galime ją panaudoti įvairiems tikslams, todėl galutinis tikslas čia ugnis. Esant žemiausioje, materialistinėje gyvenimo pakopoje, labai stipriai jaučiama neišmanymo guṇos įtaka. Tą neišmanymą išsklaidyti tegalima laipsniškai tobulėjant – iš barbaro tampant civilizuotu žmogumi. Ir kai žmogus tampa civilizuotas, sakoma, jis yra aistros guṇos valdžioje. Barbaras, arba neišmanymo guṇos valdomas žmogus, tenkina jausmus pačiais šiurkščiausiais būdais, o aistros guṇos valdomas civilizuotas žmogus tenkina juos rafinuotai. Tačiau tas, kuris pasiekė dorybės guṇą, supranta, kad jausmai ir protas materialiai veikia todėl, kad juos temdo iškreipta sąmonė. Iškreiptai sąmonei pamažu virstant Kṛṣṇos sąmone, atsiveria kelias į išsivadavimą. Taigi netiesa, jog žmogus negali pažinti Absoliučiosios Tiesos per jausmus ir protą. Greičiau reikėtų teigti, kad jausmai, protas ir intelektas negali suvokti Absoliučiosios Tiesos esmės, kai juos teršia materija. Tačiau, išgryninęs juos, žmogus pažįsta Absoliučiąją Tiesą. Tasai apsivalymo kelias vadinasi atsidavimo tarnystė, arba Kṛṣṇos sąmonė.
„Bhagavad-gītoje“ aiškiai pasakyta, kad Vedų žinojimo tikslas – pažinti Kṛṣṇą, o Kṛṣṇą galima pažinti tik per atsidavimo tarnystę, kuri prasideda paklusnumu. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad žmogus turi nuolat galvoti apie Kṛṣṇą, nuolat su meile tarnauti Kṛṣṇai, visada garbinti Jį ir Jam lenktis. Tik šitokiu būdu jis neabejotinai įžengs į Dievo karalystę.
Kai per atsidavimo tarnystę žmogus pasiekia prašviesėjimą dorybės guṇoje, jis išsivaduoja iš neišmanymo bei aistros guṇų. Žodis ātmane nurodo pakopą, kurioje žmogus įgyja brahmaniškas ypatybes, reikalingas studijuoti Vedų raštus – Upaniṣadas. Upaniṣados įvairiai aprašo transcendentines Aukščiausiojo Viešpaties ypatybes. Absoliučiąją Tiesą, Aukščiausiąjį Viešpatį, jos vadina nirguṇa. Tai nereiškia, kad Jis neturi ypatybių. Sąlygotos sielos ypatybes turi tik todėl, kad jas turi ir Viešpats. Upaniṣadų studijavimo tikslas – suprasti transcendentines Absoliučiosios Tiesos ypatybes, kurios priešingos materialioms neišmanymo, aistros ir dorybės ypatybėms. Tokia yra Vedų samprata. Didieji išminčiai, tokie, kaip keturi Kumāros priešakyje su Sanaka, laikėsi šio vediškojo pažinimo principo ir pamažu, atsikratę impersonalistinės sampratos, ėmė garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Todėl mums rekomenduojama sekti didžiųjų asmenybių pavyzdžiu. Śukadeva Gosvāmis irgi yra viena tokių didžiųjų asmenybių, todėl, kai jis atsako į Mahārājos Parīkṣito klausimus, jo lūpomis byloja tiesa. Tas, kuris seka šių didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, nesunkiai nueina išsivadavimo kelią ir galop sugrįžta namo, atgal pas Dievą. Štai toks būdas pasiekti žmogaus gyvybės formos tobulumą.
Śukadeva Gosvāmis toliau kalbėjo Parīkṣitui Mahārājai: „Brangus karaliau, aš papasakosiu tau istoriją, puikiai paaiškinančią šiuos žodžius. Tai labai prasminga istorija, nes joje kalbama apie Nārāyaṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Joje pakartojamas pokalbis tarp Nārāyaṇos Ṛṣio ir didžiojo išminčiaus Nārados. Nārāyaṇa Ṛṣis tebegyvena Badarīkāśramoje, Himalajuose. Jis laikomas Nārāyaṇos inkarnacija.“
Kartą Nārada, didis bhaktas ir asketas tarp pusdievių, bekeliaudamas po įvairias planetas panoro asmeniškai susitikti su asketu Nārāyaṇa Badarīkāśramoje ir pareikšti Jam savo pagarbą. Didis išminčius, Viešpaties inkarnacija Nārāyaṇa Ṛṣis nuo pat tos dienos, kai buvo sukurtas pasaulis, griežtai tramdė Savo kūną, norėdamas pamokyti Bhāratavarṣos gyventojus siekti tobulumo – sugrįžti pas Dievą. Jo asketiški žygiai yra pavyzdys visai žmonijai.
Badarīkāśrama stūkso šiauriausioje Himalajų dalyje, kur visada baltuoja sniegas. Religingi indai ir šiandien lankosi šioje vietoje vasarą, kai sniegas kiek aptirpsta. Kartą Viešpaties inkarnacija Nārāyaṇa Ṛṣis sėdėjo Kalāpagrāmos kaime, gausiame bhaktų būryje, kurie buvo ne paprasti išminčiai. Čia pasirodė didysis išminčius Nārada. Išreiškęs Nārāyaṇai Ṛṣiui pagarbą, Nārada paklausė Jo lygiai to paties, ko karalius Parīkṣitas klausė Śukadevos Gosvāmio. Paklaustas Nārados, Nārāyaṇa Ṛṣis atsakė, cituodamas Savo pirmtakus. Jis papasakojo istoriją, kaip šis klausimas buvo svarstytas Janalokos planetoje, kuri yra aukščiau Svargalokos planetų – Mėnulio bei Veneros. Janalokos planetoje gyvena didieji išminčiai bei šventieji. Taigi ir jie svarstė šį klausimą dėl Brahmano ir tikrosios Jo esmės.
Badarīkāśrama stūkso šiauriausioje Himalajų dalyje, kur visada baltuoja sniegas. Religingi indai ir šiandien lankosi šioje vietoje vasarą, kai sniegas kiek aptirpsta. Kartą Viešpaties inkarnacija Nārāyaṇa Ṛṣis sėdėjo Kalāpagrāmos kaime, gausiame bhaktų būryje, kurie buvo ne paprasti išminčiai. Čia pasirodė didysis išminčius Nārada. Išreiškęs Nārāyaṇai Ṛṣiui pagarbą, Nārada paklausė Jo lygiai to paties, ko karalius Parīkṣitas klausė Śukadevos Gosvāmio. Paklaustas Nārados, Nārāyaṇa Ṛṣis atsakė, cituodamas Savo pirmtakus. Jis papasakojo istoriją, kaip šis klausimas buvo svarstytas Janalokos planetoje, kuri yra aukščiau Svargalokos planetų – Mėnulio bei Veneros. Janalokos planetoje gyvena didieji išminčiai bei šventieji. Taigi ir jie svarstė šį klausimą dėl Brahmano ir tikrosios Jo esmės.
Didysis išminčius Nārāyaṇa prakalbo: „Brangus Nārada, Aš papasakosiu tau istoriją, kuri nutiko labai seniai. Kartą susirinko visi dangaus planetų gyventojai ir beveik visi žymūs brahmacāriai, tarp jų ir keturi Kumāros: Sanat, Sanandana, Sanaka ir Sanātana Kumāra. Svarstymo tema buvo Absoliučiosios Tiesos, Brahmano, samprata. Tu susirinkime nedalyvavai, kadangi buvai iškeliavęs pasimatyti su Mano ekspansija Aniruddha, gyvenančia Śvetadvīpos saloje. Šiame susirinkime visi didieji išminčiai ir brahmacāriai kuo smulkiausiai išnagrinėjo tavo pateiktąjį klausimą. Svarstymas buvo labai įdomus ir toks išmoningas, kad pačios Vedos nepajėgė atsakyti į painius susirinkusiųjų klausimus.“
Nārāyaṇa Ṛṣis pasakė Nāradajī, kad Nāradajī pateiktasis klausimas buvo svarstomas Janalokoje vykusiame susirinkime. Toks yra kelias pažinti tiesą per paramparą, arba mokinių seką. Ieškoti atsakymų Mahārāja Parīkṣitas buvo nukreiptas pas Śukadevą Gosvāmį, Śukadeva Gosvāmis rėmėsi Nārada, Nārada pateikė klausimą Nārāyaṇai Ṛṣiui, o Jis savo ruožtu kreipėsi atsakymo į dar didesnius autoritetus – Janalokos planetoje vykusių svarstymų dalyvius, tarp kurių buvo Kumāros – Sanat, Sanātana, Sanaka Kumāra ir Sanandana. Keturi brahmacāriai Kumāros yra pripažinti Vedų ir śāstrų žinovai. Neaprėpiamos jų žinios, paremtos asketizmu, įsikūnija jų kilniame, nepriekaištingame būde. Labai draugiški ir nuolankūs, jie yra vienodi draugams, geradariams ir priešams. Egzistuodamos transcendentiniu lygiu, tokios asmenybės, kaip Kumāros, yra aukščiau bet kokių materialių sumetimų, abejingos materialiam dualizmui. Pasitarę keturi broliai išrinko Sanandaną, kad jis kalbėtų, o patys ėmė klausytis.
Sanandana tarė: „Sunaikinus kosminį pasaulį, visa energija ir kūrinija gemalo forma sueina į Garbhodakaśāyī Viṣṇu kūną. Viešpats užmiega ilgiems amžiams. Kai vėl ateina metas kurti, įkūnytosios Vedos susiburia aplink Viešpatį ir tarsi karaliaus tarnai ima Jį šlovinti, pasakodamos apie Jo nuostabius transcendentinius žaidimus. Rytą, kai karalius dar miega, jo miegamajame susirinkę tarnai ima garbinti jo darbus, ir, klausydamasis apie savo šlovingus darbus, karalius pamažu nubunda.
Vedų pasakotojai, arba įkūnytosios Vedos, giedojo: „O Nenugalimasai, Tu – Aukščiausiasis Asmuo, niekas neprilygsta Tau ir nėra už Tave viršesnio. Tavo šlovingi darbai nepranokstami. Šlovė Tau! Šlovė Tau! Dėl transcendentinės prigimties Tavo šešios tobulos ypatybės yra nepranokstamos, ir Tu gali išvaduoti iš māyos nagų visas sąlygotas sielas. O Viešpatie, mes karštai prašome Tavęs šitai padaryti. Visos gyvosios esybės, Tavo dalelės, iš prigimties yra amžinos, kupinos palaimos ir žinojimo, tačiau dėl savo paklydimo jos mėgdžioja Tave, stengdamosi tapti aukščiausiais besimėgaujančiais subjektais. Šitaip jos nepaklūsta aukščiausiai Tavo valdžiai ir Tau nusikalsta. Gyvosioms esybėms nusikaltus, materialioji Tavo galia paima jas savo valdžion, ir transcendentines jų ypatybes – laimę, džiaugsmą bei išmintį aptemdo trijų materijos guṇų debesys. Šis trijų materialiųjų guṇų sukurtas kosminis pasaulis sąlygotoms sieloms yra tarytum kalėjimas. Sąlygotos sielos iš visų jėgų stengiasi ištrūkti iš materijos nelaisvės. Pagal savo būvį kiekviena iš jų turi savo pareigas. Tačiau iš visų pareigų svarbiausia – Tavęs pažinimas. Tik Tavo malonės įkvėptas, žmogus gali atlikti dorybingus darbus. Todėl, neatradęs prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų, jis nesugeba įveikti materialios galios įtakos. Iš tikrųjų mes, įkūnytosios Vedų žinios, visada tarnaujame Tau, kad padėtume sąlygotoms sieloms suprasti Tave.“
Ši įkūnytųjų Vedų malda rodo, kad Vedų užduotis – padėti sąlygotoms sieloms pažinti Kṛṣṇą. Visos śruti, arba įkūnytosios Vedos, daug kartų pašlovino Viešpatį, giedodamos: „Jaya! Jaya!“ Taigi Viešpats garbinamas už Jo dorybes. Iš visų Jo dorybių svarbiausioji – nepriežastinė Jo malonė sąlygotoms sieloms, pasireiškianti Viešpaties pastangomis išplėšti jas iš māyos nagų.
Egzistuoja nesuskaitoma daugybė gyvųjų būtybių su skirtingais kūnais. Vienos jų juda, kitos stovi vietoje, bet sąlygotomis jos tapo tik todėl, kad pamiršo amžinąją savo giminystę su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Kai gyvoji būtybė, įsigeidusi valdyti materialią energiją, mėgina pamėgdžioti Kṛṣṇą, ji iškart pakliūva į materialios energijos nelaisvę. Gyvoji būtybė gauna vieną iš aštuonių milijonų keturių šimtų tūkstančių kūnų, atitinkantį jos norus. Nors gyvoji esybė kenčia trejopas materialios būties kančias, iliuzijos paklaidinta ji mano valdanti viską, ką mato aplink. Užkerėta materialios galios, kuriai atstovauja trys materialios guṇos, gyvoji būtybė taip susipainioja, kad pati viena, be Aukščiausiojo Viešpaties malonės, jau nebegali išsivaduoti. Gyvoji esybė negali įveikti materialios gamtos guṇųįtakos savo jėgomis, tuo tarpu Aukščiausiasis Viešpats materialios gamtos valiai nepaklūsta, nes ji juda Jam vadovaujant. Išskyrus Jį, visos kitos gyvosios būtybės – nuo Brahmos iki skruzdės, suėjusios į sąlytį su materialiąja gamta iš karto patenka į jos valdžią.
Kadangi Viešpats nepralenkiamas Savo šešiomis tobulomis ypatybėmis – turtu, jėga, šlove, grožiu, žiniomis ir atsižadėjimu, Jis yra vienintelis, kurio nepaveikia materialios gamtos kerai. Kai gyvoji būtybė neturi Kṛṣṇos sąmonės, ji negali priartėti prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, tuo tarpu Viešpats per Savo visagalybę, būdamas Supersiela, kalba gyvajai esybei iš vidaus. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako: „Skirk Man kiekvieną savo darbą, aukok Man maistą, kurį valgai, atiduok Man aukas, kurias rengiesi dalinti, dėl Manęs atlik visus asketiškus žygius.“ Šie karmiams skirti nurodymai padeda jiems pamažu išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę. filosofams Kṛṣṇa nurodo siekti Jo nuosekliai stengiantis protu atskirti Brahmaną nuo māyos. Mat galų gale, įgijęs brandžias žinias, žmogus vis tiek atsiduoda Kṛṣṇai. Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“: „Daug daug kartų gimęs išmintingas filosofas galop atsiduoda Man.“ Yogams irgi patariama sukaupti visas savo mintis į Kṛṣṇą, esantį širdyje. Toks nenutrūkstamas Kṛṣṇos sąmonės procesas padės yogui išsivaduoti iš materialios galios nagų. Tačiau „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: kadangi bhaktai nuo pat pradžių atlieka atsidavimo tarnystę iš meilės Viešpačiui, Jis nurodo jiems kelią, kuriuo eidami jie nenukryps į šalį ir be vargo ateis pas Jį. Tai Viešpaties malonė, kad gyvoji būtybė gali pažinti tikrąją Brahmano, Paramātmos ir Bhagavāno esmę.
Įkūnytųjų Vedų žodžiai aiškiai įrodo, kad Vedų raštai skirti vien Kṛṣṇai pažinti. „Bhagavad-gītā“ patvirtina tą mintį, kad visų Vedų tikslas – suvokti Kṛṣṇą. Kṛṣṇa nepatiria kančių nei materialiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kadangi Jis amžinai mėgaujasi, tarp materialaus ir dvasinio pasaulio Jam nėra skirtumo. Materialus pasaulis – kliūtis paprastoms gyvosioms esybėms, nes jos yra šio pasaulio valdžioje, tačiau Kṛṣṇai, materialaus pasaulio valdovui, materialios kliūtys neegzistuoja. Todėl įvairiuose Upaniṣadų skyriuose Vedos skelbia: „Brahmanas amžinas, kupinas visiško žinojimo ir palaimos. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, būdamas vienas, glūdi kiekvienos gyvos būtybės širdyje.“ Būdamas visa aprėpiantis, Jis įeina ne tik į gyvųjų būtybių širdis, bet ir į atomus. Kaip Supersiela, Jis nukreipia gyvųjų būtybių veiklą. Jis gyvena jose ir stebi jų veiksmus, leisdamas joms veikti pagal savo norus ir atlygindamas joms už jų darbus. Jis – gyvybės jėga visuose daiktuose, tačiau Pats yra aukščiau materialių kokybių, Jis transcendentiškas. Jis – visagalis ir lengvai sukuria viską, o Savo aukščiausiu įgimtu išmanymu Jis gali paimti visus mus Savo valdžion. Todėl Jis yra visų būtybių valdovas. Kartais Jį mato žemėje, tačiau sykiu Jis yra materijos viduje. Panoręs išsiskleisti daugybe pavidalų, Jis nužvelgė šią materialią energiją, ir nuo Jo žvilgsnio radosi nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų esybių. Viskas yra sukurta aukščiausiąja Jo energija, Jo kūrinija yra tobula ir nepriekaištinga.
Todėl tie, kurie nori išsivaduoti iš šito materialaus pasaulio, turi garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, galutinę visų priežasčių priežastį. Jis – tarsi žemė, iš kurios gaunamas molis įvairiausiems ąsočiams lipdyti. Iš pradžių ąsočiai lipdomi iš žemės molio, vėliau jie stovi ant žemės, o kai sudūžta, jų sudedamosios dalys vėl grįžta į žemę. Nors Dievo Asmuo yra pirminė visų daiktų įvairovės priežastis, impersonalistai ypač akcentuoja Vedų žodžius: sarvaṁ khalv idaṁ brahma – „Viskas yra Brahmanas.“ Impersonalistai išleidžia iš akių daiktų įvairovę, kylančią iš aukščiausios priežasties, Brahmano. Jiems daugiausia rūpi tai, kad viskas kyla iš Brahmano, po sunaikinimo į Jį įsilieja ir kad tarpinė tapsmo stadija irgi yra Brahmanas. Nors māyāvādžiai mano, kad prieš gaudamas išraišką kosmosas glūdėjo Brahmane, po sukūrimo jis esti Brahmane, o po sunaikinimo įsilieja į Brahmaną, jie nežino, kas iš tikrųjų yra Brahmanas. Apie tai aiškiai kalba „Brahma-saṁhitā“: „Gyvosios esybės, erdvė, laikas ir tokie materijos pradai, kaip ugnis, žemė, dangus, vanduo ir protas, sudaro visą kosminį pasaulį, vadinamą bhūḥ bhuvaḥ svaḥ, o jis randasi iš Govindos. Jis palaikomas Govindos jėga, po sunaikinimo įeina į Govindą ir glūdi Jame. Todėl Viešpats Brahmā sako: „Aš garbinu Viešpatį Govindą, pirmapradę asmenybę, visų priežasčių priežastį.“
Žodis brahmanas nurodo į visų aukščiausiąjį, visa ko palaikytoją. Impersonalistus žavi dangaus didybė, tačiau žinių skurdumas trukdo jiems žavėtis Kṛṣṇa. Kasdieniame gyvenime mus daugiau žavi įvairios asmenybės, o ne kalnų didybė. Iš tikrųjų terminas brahmanas tegali nurodyti Kṛṣṇą. Todėl „Bhagavad-gītoje“ Arjuna pripažįsta, kad Viešpats Kṛṣṇa yra Paraṁ Brahmanas, arba aukščiausiasis visa ko šaltinis.
Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Brahmanas, nes turi begalinį žinojimą, begalinę daugybę galių, neribotą jėgą, įtaką, grožį ir atsižadėjimą. Todėl žodis brahmanas tegali būti vartojamas kalbant apie Kṛṣṇą. Arjuna teigia: beasmenis Brahmanas – tai švytėjimas, sklindantis iš transcendentinio Kṛṣṇos kūno, todėl Kṛṣṇa yra Paraṁ Brahmanas. Viskas remiasi į Brahmaną, tačiau pats Brahmanas remiasi į Kṛṣṇą. Todėl Kṛṣṇa – galutinis Brahmanas, arba Paraṁ Brahmanas. Materijos pradai yra žemesniosios Kṛṣṇos galios, kadangi joms tarpusavyje sąveikaujant kosminis pasaulis gimsta, yra Kṛṣṇos palaikomas, o po sunaikinimo vėl įeina į Kṛṣṇos kūną subtilios galios forma. Todėl Kṛṣṇa yra tiek pasaulio tapsmo, tiek jo sunaikinimo priežastis.
Sarvaṁ khalv idaṁ brahma – viskas yra Kṛṣṇa. Toks mahā-bhāgavatų požiūris. Jie mato visų daiktų ryšį su Kṛṣṇa. Impersonalistai ginčijasi, teigdami, kad Kṛṣṇa todėl yra viskas, kad Jis pasivertė daugeliu, taigi garbinti viską – reiškia garbinti Jį. Šį klaidingą argumentą Kṛṣṇa paneigia „Bhagavad-gītoje“ sakydamas, kad nors viskas yra pakitusi Kṛṣṇos galia, Jis Pats nėra visur. Jis sykiu ir yra visur, ir nėra. Kaip galia Jis yra visur, bet kaip galios šaltinis Jis nėra visur. Tokia Kṛṣṇos buvimo ir sykiu nebuvimo idėja yra nesuvokiama mūsų dabartiniais jutimais. Tačiau ji labai aiškiai suformuluota „Īśopaniṣados“ pradžioje, kur sakoma, kad Aukščiausiasis Viešpats toks tobulas, kad nors iš Kṛṣṇos išeina begalinė daugybė galių bei pakitusių jų dalių, Kṛṣṇos asmenybė dėl to nė kiek nepakinta. Todėl išmintingi žmonės turi ieškoti prieglobsčio prie Jo lotoso pėdų, nes Kṛṣṇa yra visų priežasčių priežastis.
Kṛṣṇa visiems mums pataria paprasčiausiai atsiduoti Jam, toks yra ir Vedų nurodytas kelias. Kadangi Kṛṣṇa yra visų priežasčių priežastis, Jam lenkiasi visi reguliatyvių principų besilaikantys išminčiai ir šventieji. Didžiosios asmenybės savo meditacijos objektu pasirenka transcendentinį Kṛṣṇos pavidalą, esantį širdyje. Todėl visos didžiųjų asmenybių mintys nukreiptos į Kṛṣṇą. Kai mintyse viešpatauja Kṛṣṇa, Juo sužavėti bhaktai, suprantama, kalba tik apie Kṛṣṇą.
Kalbėti apie Kṛṣṇą arba giedoti apie Jį yra kīrtana. Viešpats Caitanya irgi rekomenduoja: kīrtanīyaḥ sadā hariḥ– „Visada galvoti ir kalbėti apie Kṛṣṇą, ir apie nieką daugiau.“ Tai Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonė tokia didi, kad kiekvienas, kuris pasirenka šį kelią, pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą, gerokai pranokstantį bet kurios rūšies išsivadavimą. Todėl „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa visiems pataria nuolat apie Jį galvoti, su atsidavimu Jam tarnauti, Jį garbinti ir Jam lenktis. Taip bhaktas visiškai „sukrišnėja“ ir nuolat būdamas Kṛṣṇos sąmonėje galop grįžta pas Kṛṣṇą.
Nors Vedos siūlo garbinti pusdievius, kaip neatsiejamas Kṛṣṇos daleles, turime suprasti, kad tokie nurodymai skiriami tik menkesnės nuovokos žmonėms, kuriuos tebevilioja materialūs jutiminiai malonumai. Tuo tarpu žmogus, iš tikrųjų norintis iki galo įvykdyti žmogaus gyvenimo misiją, turi paprasčiausiai lenktis Viešpačiui Kṛṣṇai. Tai palengvins jo užduotį ir laiduos visišką sėkmę. Nors dangus, vanduo ir žemė – sudėtinės šio materialaus pasaulio dalys, stovėdamas ant tvirtos žemės žmogus yra saugesnis negu atsidūręs danguje ar vandenyje. Todėl išmintingasis neieško pusdievių globos, nepaisant to, kad jie yra Kṛṣṇos dalelės. Priešingai, jis tvirtai remiasi į Kṛṣṇos sąmonės pagrindą, ir tada jo padėtis esti saugi.
Kartais impersonalistai pateikia tokį pavyzdį: žmogus, užsilipęs ant akmens ar rąsto, iš tikrųjų stovi ant žemės, nes akmuo ar rąstas guli ant žemės. Tačiau mes atsakytume, kad stovintis ant žemės paviršiaus daug saugesnis už tą, kuris užsilipo ant akmens ar rąsto. Kitaip sakant, kreiptis prieglobsčio į Paramātmą ar beasmenį Brahmaną nėra tolygu ieškoti Kṛṣṇos globos per Kṛṣṇos sąmonę. Todėl jñānių ir yogų padėtis ne tokia patikima, kaip Kṛṣṇos bhaktų. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa teigia, kad tiktai nuovoką praradęs žmogus garbina pusdievius. O apie žmones, prisirišusius prie beasmenio Brahmano, „Śrīmad-Bhāgavatam“ sako: „Brangus Viešpatie, tie, kurie tariasi pasiekę išsivadavimą per protą, dar neišsivalė nuo materialios gamtos purvo, nes jie neatrado prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų. Nors įsiliedami į Brahmano būtį jie ir pasikelia į transcendentinį būvį, tačiau vėliau jie būtinai patiria nuopuolį ir praranda savo iškilnią padėtį, nes nemato jokio reikalo siekti Tavo lotoso pėdų.“ Todėl Viešpats Kṛṣṇa teigia, kad pusdievių garbintojai nėra itin išmintingi, nes tai, ką jie gauna, yra laikina ir netvirta. Tokių laikinų dalykų tesiekia neišmintingi žmonės. Kita vertus, Viešpats laiduoja, kad Jo bhaktui pavojus nupulti negresia.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, jeigu žmogus turi garbinti tą, kuris už jį aukštesnis, tai visais požiūriais protingiausia garbinti Tavo lotoso pėdas, nes Tu – aukščiausiasis valdovas, nuo kurio priklauso pasaulio kūrimas, palaikymas ir naikinimas. Tu esi trijų pasaulių – Bhūr, Bhuvar ir Svar bei keturiolikos aukštesniųjų ir žemesniųjų pasaulių valdovas. Tavo valioje yra trys materialios guṇos. Pusdieviai ir žmonės, pasiekę dvasinio pažinimo aukštumų, be paliovos klausosi pasakojimų apie transcendentinius Tavo žaidimus ir juos atkartoja, nes pasakojimuose apie Tavo žygius slypi ypatinga jėga, kuri panaikina nuodėmingo gyvenimo pasekmes. Protingi žmonės pasineria, tiesiogine to žodžio prasme, į nektariškų Tavo darbų vandenyną ir atidžiai klausosi pasakojimų apie juos. Taip jie iš karto apsivalo nuo purvo, kuris kyla susilietus su materijos guṇomis. Jiems nereikia siekti dvasinio tobulėjimo, griežtai tramdant kūno poreikius. Giedoti ir klausytis apie Tavo transcendentinius žaidimus – lengviausias savęs pažinimo kelias. Nuolankiai klausantis šių transcendentinių pasakojimų, bhakto širdis išsivalo nuo visokios nešvaros ir joje įsiviešpatauja Kṛṣṇos sąmonė.“
Didysis autoritetas Bhīṣmadeva irgi teigė, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens šlovinimas ir pasakojimų apie Jį klausymasis yra Vedų apeigų giliausioji esmė. „Brangus Viešpatie, bhaktas, kuris nori tobulėti su atsidavimu Tau tarnaudamas, visų pirma šlovindamas Tave ir klausydamasis pasakojimų apie Tave, netrukus ištrūksta iš materialios būties dualizmo gniaužtų. Ši nesudėtinga askezė labai džiugina bhakto širdyje esančią Supersielą, kuri nurodo bhaktui kelią, kaip jam grįžti namo, atgal pas Dievą.“ „Bhagavad-gītoje“ pažymėta, kad tas, kuris kiekvieną savo darbą ir jausmus skiria Viešpaties atsidavimo tarnystei, pasiekia visišką ramybę, nes Supersiela yra juo patenkinta. Taip bhaktas iškyla aukščiau dualizmo, jo nebeveikia karštis ir šaltis, garbė ir negarbė. Ištrūkęs iš dualizmo nelaisvės, jis patiria transcendentinę palaimą, ir materialios būties rūpesčiai bei negandos jam tampa nebebaisūs. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad bhaktui, kuris yra nuolat paniręs į Kṛṣṇos sąmonę, nereikia sunkiai vargti, rūpinantis dėl pragyvenimo ir saugumo. Nuolat paniręs į Kṛṣṇos sąmonę, jis galop pasiekia aukščiausią tobulumą. Materialiame pasaulyje jis gyvena ramiai ir laimingai, be rūpesčių ir vargų, o palikęs šį kūną, sugrįžta namo, atgal pas Dievą. Viešpats „Bhagavad-gītoje“ teigia: „Aukščiausioji Mano buveinė – tai transcendentinis kraštas. Kas į jį patenka, tas daugiau nebegrįžta į šį materialųjį pasaulį. Kiekvienas, kuris pasiekia aukščiausią tobulumą, su atsidavimu tarnaudamas Man amžinoje Mano buveinėje, tuo pačiu įgyvendina didžiausią žmogaus gyvenimo tikslą ir jam nebereikia grįžti į šį kančių perpildytą materialųjį pasaulį.“
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, gyvosios būtybės privalo turėti darbo Kṛṣṇos sąmonėje, visada atlikti atsidavimo tarnystę nurodytais būdais: klausytis pasakojimų apie Tave, šlovinti Tave ir vykdyti Tavo valią. Jeigu žmogus neturi darbo Kṛṣṇos sąmonėje ir neatlieka atsidavimo tarnystės, tai jis veltui rodo gyvybės požymius. Paprastai manoma, kad žmogus gyvas, jeigu jis kvėpuoja. Tačiau žmogų be Kṛṣṇos sąmonės galima palyginti su kalvio dumplėmis. Kalvio dumplės – tai didelis odos maišas, įsiurbiantis ir išpučiantis orą. Žmogus gyvena odiniame kaulų maiše, ir jeigu jis neturi Kṛṣṇos sąmonės, nemyli Viešpaties ir Jam su atsidavimu netarnauja, yra niekuo ne geresnis už dumples. Vedose pateikiami ir kiti palyginimai: Viešpačiui neatsidavęs žmogus ilgai gyvendamas tampa panašus į medį, sočiai valgydamas – į ėdrų paršą ar šunį, o lytiškai smagindamasis – į vislias kiaules ir ožius.“
Kosminio pasaulio atsiradimas tapo įmanomas dėl to, kad Aukščiausias Dievo Asmuo Mahā-Viṣṇu pavidalu įėjo į šį materialųjį pasaulį. Visuminę materijos galią išjudina Mahā-Viṣṇu žvilgsnis, ir po to, kai Jis nužvelgia materialiąją galią, prasideda trijų materialių guṇų tarpusavio sąveika. Todėl mes turime padaryti aiškią išvadą, kad tos materialios galimybės, kuriomis naudodamiesi mes siekiame malonumų, yra Aukščiausiojo Dievo Asmens dovanota malonė.
Kūnas egzistuodamas pereina penkias raidos pakopas: annamayą, prāṇamayą, manomayą, vijñānamayą ir galų gale ānandamayą. Gyvenimo pradžioje kiekvienos gyvos būtybės sąmonėje dominuoja maisto klausimas. Vaikas arba gyvulys džiaugiasi skaniai pavalgę. Ši sąmonės pakopa, kai tesirūpinama gerai pasisotinti, vadinasi annamaya.Anna reiškia „maistas.“ Tuoj po jos eina kita pakopa, kai žmogus suvokia, kad gyvena. Jeigu jis ramiai gyvena ir jam negresia būti užpultam ar sunaikintam, jis manosi esąs laimingas. Tai prāṇamaya, arba suvokimas „aš egzistuoju.“ Kita pakopa prasideda, kai žmogus pasiekia proto lygį, ir jo sąmoningumas vadinasi manomaya.Materiali civilizacija daugiausia remiasi šiais trimis sąmoningumo lygiais – annamaya, prāṇamaya ir manomaya.Pirmutinis civilizuoto žmogaus rūpestis – materiali gerovė, antrasis – apsisaugojimas, o trečioji sąmoningumo pakopa – spekuliatyvūs samprotavimai, filosofinis gyvenimo vertybių apmąstymas.
Jeigu žmogui, ugdančiam savo filosofinį mąstymą, pavyksta pasiekti intelekto lygį ir jis suvokia, kad jis – ne šis materialus kūnas, bet dvasinė siela, tada jis toliau dvasiškai auga ir ima suvokti egzistuojant Aukščiausiąjį Viešpatį, arba Aukščiausiąją Sielą. Kai žmogus išplėtoja savo santykius su Viešpačiu ir pradeda su atsidavimu tarnauti Jam, jis pasiekia Kṛṣṇos sąmonės, arba ānandamayos, pakopą. Ānandamaya – palaimingas žinojimo ir amžinybės lygmuo. „Vedānta-sūtroje“ sakoma: ānandamayo ’bhyāsāt. Aukščiausiasis Brahmanas ir pavaldusis Brahmanas, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gyvosios esybės, iš prigimties kupini džiaugsmo. Gyvosioms esybėms esant žemesnėse keturiose gyvenimo pakopose – annamayoje, prāṇamayoje, manomayoje ir vijñānamayoje, laikoma, kad jos yra materialiame būvyje, bet, pasiekusios ānandamayos pakopą, jos tampa išsivadavusiomis sielomis. Ānandamayos pakopą „Bhagavad-gītā“ vadina brahma-bhūta. Ten sakoma, kad, pasiekus brahma-bhūtos pakopą, išnyksta rūpesčiai ir aistringi troškimai. Šią pakopą žmogus pasiekia tada, kai ima vienodai žvelgti į visas gyvąsias esybes. Vėliau brahma-bhūtos būvyje esančio žmogaus sąmonė perauga į Kṛṣṇos sąmonę, ir vieninteliu jo siekiu tampa noras tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Noras tobulėti atsidavimo tarnystėje nėra tolygus norui gyventi materialiame pasaulyje ir ieškoti jutiminių malonumų. Kitaip sakant, gyvenant dvasiškai norai niekur nedingsta, tiesiog jie tampa gryni. Išgryninus jausmus, žmogus tampa laisvas nuo visų materialių būvių – annamayos, prāṇamayos, manomayos ir vijñānamayos ir pasiekia aukščiausią pakopą, arba palaimingą gyvenimą Kṛṣṇos sąmonėje. filosofų māyāvādžių nuomone, ānandamaya – tai susiliejimo su Aukščiausiuoju būvis. Jiems ānandamaya reiškia, kad Supersiela ir individuali siela susilieja į viena. Iš tikrųjų vienovė – tai ne įsiliejimas į Aukščiausiąjį ir ne individualybės praradimas. Įsiliejimas į dvasinę būtį vyksta tada, kai gyvoji esybė suvokia, kad amžinumo ir žinojimo prasme ji prilygsta Aukščiausiajam Viešpačiui. O tikrąją ānandamayos (palaimos) stadiją žmogus pasiekia, kai pradeda su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Tai patvirtinama „Bhagavad-gītoje“: mad-bhaktiṁ labhate parām – brahma-bhūtos stadija (ānandamaya) galutinai pasiekiama tik tuo atveju, kai tarp Aukščiausiojo ir pavaldžių gyvųjų esybių užgimsta abipusė meilė. Jeigu žmogus nepasiekė ānandamayos pakopos, kvėpuodamas jis tampa panašus į kalvės dumples, ilgai gyvendamas – į medį, ir apskritai, jis niekuo nėra pranašesnis už žemesnius gyvulius – kupranugarį, kiaulę ar šunį.
Be abejo, amžinoji gyvoji esybė nesunaikinama. Tačiau žemiausių gyvybės rūšių būtybes nuolat lydi kančia, o tie, kurie su atsidavimu tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, gyvena palaimingai – ānandamayos lygiu. Visos anksčiau minėtos pakopos yra susijusios su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Nors Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gyvosios esybės egzistuoja bet kuriomis aplinkybėmis, jos skiriasi tuo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo nuolat yra ānandamayos būvyje, tuo tarpu pavaldžios gyvosios esybės, mažytės Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelės, yra linkusios nupulti į žemiausias egzistavimo formas. Nors ir Aukščiausiasis Viešpats, ir gyvoji esybė egzistuoja visomis pakopomis, tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo visada transcendentinis, Jis pranoksta mūsų gyvenimo sampratas, nesvarbu, ar mes būtume sąlygoti, ar išvaduoti. Kosminio pasaulio atsiradimas įmanomas tik Aukščiausiojo Viešpaties malone. Jo malone kosminis pasaulis egzistuoja, o po sunaikinimo įsilieja į Aukščiausiojo Viešpaties būtį. Todėl Aukščiausiasis Viešpats yra aukščiausioji būtis, visų priežasčių priežastis. Taigi mes turėtume daryti išvadą, kad Kṛṣṇos sąmonės neugdantis žmogus gyvena veltui.
Pernelyg materialistiškiems žmonėms, nesuvokiantiems dvasinio pasaulio – Kṛṣṇos buveinės iškilnumo, didieji išminčiai pataria praktikuoti yogą, kuri padeda pakilti virš meditacijos į pilvo sritį, vadinamosios mūlādhāros arba maṇipūrakos meditacijos. Mūlādhāra ir maṇipūraka – tai specialūs terminai, nurodantys į pilvo srityje esantį žarnyną. Primityvūs materialistai, kuriems atrodo, kad gyvoji esybė palaiko gyvybę vien maistu, mano, kad svarbiausia – materiali gerovė. Jie pamiršta, kad nors niekas nedraudžia mums pasotinti skrandį, tačiau nesuvirškintas maistas sukelia virškinimo sutrikimus ir padidėjusį rūgštingumą. Todėl maistas pats savaime nėra gyvybinės energijos šaltinis. Kad suvirškintume maistą, mes naudojamės kita, aukštesne galia, kuri „Bhagavad-gītoje“ vadinama vaiśvānara. Viešpats Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ sako, kad Jis padeda virškinimui vaiśvānarospavidalu. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa – visa aprėpiantis. Todėl tai, kad Jis pasireiškia vaiśvānaros pavidalu, nėra kažkas nepaprasta.
Iš tikrųjų Kṛṣṇa esti visur. Todėl vaiṣṇavas savo kūną pažymi ženklais, simbolizuojančiais Viṣṇu šventyklą. Pirmiausia tilakos ženklu jis pažymi šventyklą pilvo srityje, po to iš eilės – ant krūtinės, tarp raktikaulių, ant kaktos ir pagaliau viršugalvį, brahma-randhrą. Trylika tilakos ženklų, ženklinančių vaiṣṇavo kūno šventyklas, vadinami taip: kaktoje – Viešpaties Keśavos šventykla, pilvo srityje – Viešpaties Nārāyaṇos šventykla, ant krūtinės – Viešpaties Mādhavos šventykla, po kaklu tarp raktikaulių – Viešpaties Govindos šventykla, dešinėje pilvo pusėje – Viešpaties Viṣṇu šventykla, ant dešinės rankos prie alkūnės – Viešpaties Madhusūdanos šventykla, arčiau peties – Viešpaties Trivikramos šventykla. Atitinkamai kairėje pilvo pusėje yra Viešpaties Vāmanadevos šventykla, ant kairės rankos prie alkūnės – Śrīdharos šventykla ir arčiau peties – Hṛṣīkeśos šventykla. Ant nugaros prie kaklo šventykla vadinama Padmanābha, o ant pusiaujo – Dāmodara. Viršugalvyje yra Vāsudevos šventykla. Žymėdamas kūną tilaka, vaiṣṇavas medituoja Viešpatį, kuris yra įvairiose kūno dalyse, tačiau tiems, kurie nėra vaiṣṇavai, didieji išminčiai rekomenduoja meditaciją, paremtą kūniškąja būties samprata, kurios metu medituojantysis turi sukaupti dėmesį į žarnyną, širdį, gerklę, tarpuakį, kaktą ir viršugalvį. Kai kurie išminčiai, priklausantys garsaus šventojo Aruṇos paramparai, medituoja į širdį, nes Supersiela kartu su gyvąja esybe glūdi širdyje. Tai patvirtina ir penkioliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius, kuriame Viešpats sako: „Aš esu visų širdyse.“
Vaiṣṇavas rūpinasi savo kūnu, kad galėtų tarnauti Viešpačiui, ir tai yra viena iš atsidavimo tarnystės dalių. Primityvūs materialistai savo kūną laiko savuoju „aš.“ Jie garbina kūną per yogą, kurią praktikuodami jie medituoja įvairias kūno dalis – maṇipūraką, daharą ir hṛdayą, ir pamažu pakelia vidinį žvilgsnį iki brahma-randhrosviršugalvyje. Aukščiausio lygio yogas, pasiekęs yogos pratybų tobulumą, galop išsiveržia pro brahma-randhrą ir keliauja į kurią nors materialaus arba dvasinio pasaulio planetą. Kaip yogams pavyksta nukeliauti į kitas planetas, labai vaizdžiai aprašo antroji „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmė.
Todėl Śukadeva Gosvāmis pradedantiesiems siūlė garbinti virāṭ-puruṣą, milžiniškąjį Viešpaties visatos pavidalą. Jeigu žmogui sunku patikėti, kad Viešpatį galima sėkmingai garbinti arcos arba Dievybės pavidalu, arba jeigu jam nepavyksta į šį pavidalą sutelkti savo minčių, tada jam siūloma lenktis Viešpaties visatos pavidalui. Žemutinioji visatos dalis laikoma Viešpaties visatos pavidalo pėdomis ir kojomis, vidurinioji – bamba, arba Viešpaties pilvu, aukštesniosios Janalokos ar Maharlokos planetų sistemos yra Viešpaties širdis, o aukščiausioji planetų sistema, Brahmaloka, – Viešpaties viršugalvis. Didieji išminčiai siūlo įvairius procesus pagal garbintojo lygį, tačiau galutinis visų meditacijos ir yogos metodų tikslas – sugrįžti namo, atgal pas Dievą. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kiekvienas, kuris pasiekia aukščiausiąją planetą, Kṛṣṇos buveinę, ar netgi Vaikuṇṭhos planetas, niekada nebeturės grįžti į kančių perpildytą materialią egzistenciją.
Todėl Vedos siūlo Viṣṇu lotoso pėdas laikyti visų siekių galutiniu tikslu. Tad viṣṇoḥ paramaṁ padam:Viṣṇuloka, arba Viṣṇu planetos, plaukioja aukščiau visų materialiųjų planetų. Yra žinoma, kad Vaikuṇṭhos planetos yra sanātana-dhāma, t. y. jos amžinos. Jos visada išlieka nesunaikintos, netgi šio materialaus pasaulio naikinimo metu. Taigi, jeigu žmogus neįvykdo savo gyvenimo misijos – negarbina Aukščiausiojo Viešpaties ir negrįžta atgal pas Dievą, tai rodo, kad jis nepasiekė svarbiausiojo gyvenimo tikslo.
Kitoje įkūnytųjų Vedų maldoje Viešpačiui kalbama apie tai, kaip Jis įeina į įvairias gyvybės formas. Keturioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje pasakyta, kad visose gyvybės formose ir rūšyse glūdi neatsiejama dvasinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Pats Viešpats „Gītoje“ teigia, kad Jis – tėvas, duodantis sėklą visoms formoms bei rūšims, todėl visi mes turėtume būti laikomi Viešpaties vaikais. Impersonalistus, kurie mąsto gyvųjų esybių ir Aukščiausiojo Viešpaties lygybės kategorijomis, kartais supainioja tai, kad Aukščiausiasis Viešpats yra kiekvieno širdyje kaip Paramātmā. Jie mano taip: Aukščiausiasis Viešpats įeina į įvairius kūnus kartu su individualia siela, todėl Viešpats ir individualioji esybė niekuo nesiskiria. Impersonalistai prieštarauja: „Kodėl individualioji siela turi garbinti Paramātmą, arba Supersielą?“ Jų nuomone, Supersiela ir individuali siela yra to paties lygio, jos vienodos ir niekuo nesiskiria. Tačiau skirtumas tarp Supersielos ir individualios sielos egzistuoja, ir jį apibūdina penkioliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius, kur Viešpats sako, kad nors Jis ir gyvoji esybė glūdi viename kūne, Jis yra aukštesnis. Jis iš vidaus rodo kelią arba suteikia intelektą individualiai sielai. „Gītoje“ aiškiai pasakyta, kad Viešpats individualiai sielai suteikia intelektą. Atmintis ir užmarštis kyla iš Supersielos. Niekas negali veikti savarankiškai, Supersielai neleidus. Todėl individualioji siela veikia pagal savo praeities karmą, apie kurią primena Viešpats. Individualioji siela iš prigimties užmarši, tačiau gyvosios esybės širdyje glūdintis Viešpats primena, ką ji norėjusi daryti praėjusį gyvenimą. Individualios sielos protas yra tarsi ugnies apimta medžio pliauska. Nors ugnis visada ta pati, tačiau jos smarkumas priklauso nuo pliauskos dydžio. Taip lygiai ir individualioji siela: kokybiškai ji vienoda su Aukščiausiuoju Viešpačiu, tačiau ji atsiskleidžia tiek, kiek leidžia jos esamas kūnas.
Aukščiausiąjį Viešpatį, arba Supersielą, vadina eka-rasa. Eka reiškia „vienas“, o rasa – „skonis.“ Aukščiausiasis Viešpats transcendentalus – Jam būdinga amžinybė, palaima ir absoliutus žinojimas. Jo, kaip eka-rasos, padėtis nė kiek nesikeičia, kai, glūdėdamas kiekviename individualiame kūne, Jis tampa individualios sielos darbų liudininku ir jos patarėju.
Aukščiausiąjį Viešpatį, arba Supersielą, vadina eka-rasa. Eka reiškia „vienas“, o rasa – „skonis.“ Aukščiausiasis Viešpats transcendentalus – Jam būdinga amžinybė, palaima ir absoliutus žinojimas. Jo, kaip eka-rasos, padėtis nė kiek nesikeičia, kai, glūdėdamas kiekviename individualiame kūne, Jis tampa individualios sielos darbų liudininku ir jos patarėju.
Tačiau individualių sielų – nuo Viešpaties Brahmos iki skruzdės – dvasinė galia atsiskleidžia pagal jų turimo kūno galimybes. Pusdieviai priklauso tai pačiai kategorijai, kaip ir individualios sielos, esančios žmonių arba žemesniųjų gyvūnų kūnuose. Todėl išmintingi žmonės negarbina pusdievių, nereikšmingų Kṛṣṇos atstovų, nes jie turi sąlygotų būtybių kūnus. Individualios sielos jėgos ir galimybės atsiskleidžia tiek, kiek tai leidžia turimas kūnas, jo konstitucija. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali nė kiek nesikeisdamas bet kuriuo pavidalu tobulai atskleisti Savo galimybes. Negalima sutikti su filosofų māyāvādžių nuomone, esą Dievas ir individualioji siela yra viena ir tas pat, nes individualios sielos galimybės atsiskleidžia priklausomai nuo to, kokio išsivystymo lygio kūną ji turi. Individualioji siela kūdikio kūne negali parodyti suaugusiojo žmogaus jėgos, tuo tarpu Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa, dar būdamas kūdikis ir gulėdamas ant Savo motinos kelių, parodė Savo galybę, užmušdamas Pūtaną ir kitus Jį puolusius demonus. Todėl pasakyta, kad dvasinė Aukščiausiojo Viešpaties galia yra eka-rasa, arba nekintama. Taigi Aukščiausiasis Viešpaties Asmuo – vienintelis garbinimo objektas, ir tai puikiai žino žmonės, kurių neveikia materialiosios gamtos jėgos. Kitaip sakant, garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį tegali išsivadavusios sielos. Žemo intelekto māyāvādžiai garbina pusdievius, manydami, kad pusdieviai ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra lygiaverčiai.
Įkūnytosios Vedos toliau reiškė savo pagarbą. „Brangus Viešpatie, – meldėsi jos, – daug daug kartų gimusieji, pasisėmę tikros išminties ir visiškai Tave pažinę, pradeda garbinti Tavo lotoso pėdas.“ Ši mintis patvirtinta ir „Bhagavad-gītoje“, kur Viešpats sako, kad po daugelio gimimų didi siela, arba mahātmā, atsiduoda Viešpačiui, gerai žinodama, kad Vāsudeva, Kṛṣṇa, yra visų priežasčių priežastis. Vedos tęsė: „Jau buvo aiškinta, kad protą, intelektą bei jausmus mums suteikė Dievas, todėl kai šie sielos įrankiai apsivalo, mums nelieka nieko daugiau, kaip pasinaudoti jais su atsidavimu tarnaujant Viešpačiui. Gyvajai esybei tenka kalėti įvairiose gyvybės formose, nes, veikdama materialiai, ji ne pagal paskirtį naudojasi protu, intelektu bei jausmais. Įvairaus tipo kūnus gyvoji esybė gauna kaip atlygį už savo darbus. Kūną gyvajai esybei materiali gamta sukuria, atsižvelgdama į jos norus. Aukščiausiojo Viešpaties valia gyvoji esybė gauna tokį kūną, kurio ji nori ir yra užsitarnavusi.“
Trečiojoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje paaiškinta, kad aukštesniųjų jėgų kontroliuojama gyvoji esybė kartu su tėvo sėkla patenka į konkrečios motinos įsčias, kur susiformuoja jos kūnas. Gyvoji esybė savo jausmais, intelektu, protu ir kitkuo naudojasi taip, kaip ji pati to nori. Šitaip ji sukuria tam tikrą kūną, kuris ir tampa jos kalėjimu. Taigi gyvoji esybė įsikūnija įvairiomis gyvybės formomis, tokiomis, kaip pusdievis, žmogus arba gyvulys, priklausomai nuo konkrečios situacijos bei aplinkybių.
Vedų raštai aiškina, kad gyvosios esybės, įkalintos įvairiose gyvybės formose, yra neatsiejamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. filosofai māyāvādžiai klaidingai tapatina gyvąją esybę su Paramātma, kuri iš tikrųjų glūdi gyvosios esybės širdyje ir yra jos draugas. Kadangi ir Paramātmā (Aukščiausiasis Dievo Asmuo lokalizuotu aspektu), ir individuali gyvoji esybė glūdi kūne kartu, kartais per nesusipratimą teigiama, kad Paramātmā ir gyvoji esybė niekuo nesiskiria. Tačiau tarp individualios sielos ir Supersielos egzistuoja aiškus skirtumas, kurį apibrėžia „Varāha Purāṇa.“ Aukščiausiojo Viešpaties neatsiejamos dalelės yra dviejų rūšių. Viena iš jų – tai gyvoji esybė, kuri vadinama vibhinnāṁśa, o kita – Paramātmā, arba visiška Aukščiausiojo Viešpaties ekspansija, svāṁśa. Visiška Aukščiausiojo Asmens ekspansija svāṁśa tokia pat galinga, kaip ir Patsai Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir visiška Jo ekspansija Paramātmā galybės prasme nesiskiria, tuo tarpu neatsiejamos Jo dalelės, mikroskopinio dydžio vibhinnāṁśos teturi visai menką Viešpaties galybės dalį. „Nārāyaṇa-pañcarātra“ nurodo, kad gyvosios esybės, Aukščiausiojo Viešpaties paribio galia, be jokių abejonių, dvasinės kokybės prasme tapačios Viešpačiui, tačiau jos linkusios apaugti materialiomis ypatybėmis. Kadangi mikroskopinio dydžio gyvoji esybė turi polinkį patekti materialių guṇų valdžion, ji vadinasi jīva, tuo tarpu Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kartais vadina Śiva – spinduliuojančiu gėrį. Taigi Śiva ir jīva skiriasi tuo, kad gėrį spinduliuojančio Aukščiausiojo Viešpaties Asmens materialios ypatybės niekada neveikia, o mikroskopinio dydžio Aukščiausiojo Viešpaties dalelės jų poveikiui yra neatsparios.
Supersiela, glūdinti gyvosios būtybės kūne, kad ir tėra pilnavertė Viešpaties dalis, yra verta individualios gyvos esybės garbinimo. Todėl didieji išminčiai padarė išvadą, jog meditacijos metodas yra taip sumanytas, kad padėtų individualiai gyvajai esybei sutelkti dėmesį į Supersielos (Viṣṇu) lotoso pėdas. Tokia yra tikroji samādhi. Gyvoji esybė negali savo jėgomis išsivaduoti iš materialios vergystės. Todėl ji turi su atsidavimu tarnauti Aukščiausiojo Viešpaties, Supersielos, kuri glūdi jos širdyje, lotoso pėdoms. Śrīdhara Svāmis, žymus „Śrīmad-Bhāgavatam“ komentuotojas, šiai minčiai pailiustruoti sukūrė puikias eiles, kurių prasmę galima persakyti taip: „Brangus Viešpatie, aš esu amžina Tavo dalelė, tačiau patekau į Tavo materialių galių spąstus. Šios galios, kaip ir visa, kas egzistuoja, sklinda iš Tavęs. Būdamas visų priežasčių priežastis, Tu įėjai į mano kūną Supersielos pavidalu, ir man teko ypatinga teisė kartu su Tavimi patirti didįjį pažinimo džiaugsmą. Todėl, brangus Viešpatie, prašau Tavęs leisti su meile tarnauti Tau, kad vėl galėčiau grįžti į savo pirminį transcendentinės palaimos būvį.“
Didžios asmenybės supranta, kad šiame materialiame pasaulyje surakinta gyvoji esybė savo jėgomis išsivaduoti negali. Kupinos tikėjimo ir atsidavimo, didžios asmenybės su transcendentine meile ima tarnauti Viešpačiui. Tokia įkūnytųjų Vedų išvada.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, labai sunku iki galo pažinti Absoliučiąją Tiesą. Tavo Šviesybė labai maloningas puolusioms sieloms, nes Tu apsireiški įvairiausiomis inkarnacijomis ir atlieki nepakartojamus darbus. Tu apsireiški materialiame pasaulyje net kaip istorinė asmenybė, ir Tavo žaidimus gražiai aprašo Vedų raštai. Tavo žaidimai labai patrauklūs, jie yra tarytum transcendentinės palaimos vandenynas. Paprasti žmonės turi natūralų potraukį skaityti pasakojimus, kurie šlovina paprastas jīvas, tačiau susidomėję Vedų raštais, pasakojančiais apie amžinus Tavo žaidimus, jie panyra į transcendentinės palaimos vandenyną. Kaip pavargęs žmogus atgauna jėgas, pasinėręs į vandenį, taip ir sąlygotoji siela, kuriai apkarto materiali veikla, atgyja ir pamiršta apie bet kokį materialios veiklos sukeltą nuovargį, kai galop pasineria į transcendentinį Tavo žaidimų vandenyną. Todėl išmintingiausieji Tavo bhaktai kaip vienintelę savęs pažinimo priemonę pasirenka atsidavimo tarnystę ir nuolat praktikuoja devynis jos metodus: visų pirma klausosi pasakojimų apie Tave ir gieda Tau šlovę. Kai Tavo bhaktai klausosi pasakojimų apie transcendentinius Tavo žaidimus ir šlovina Tave, jie užmiršta net transcendentinę palaimą, kurią teikia išsivadavimas, arba susiliejimas su Aukščiausiojo būtimi. Tokių bhaktų nebedomina vadinamasis išsivadavimas ir tuo labiau materialūs veiksmai, kurie padeda pasikelti į dangaus planetas ir patirti ten jutiminius malonumus. Tyri bhaktai stengiasi bendrauti tik su paramahaṁsomis, didžiais išsivadavimą pasiekusiais bhaktais, kad nuolat galėtų klausytis pasakojimų apie Tavo šlovingus darbus ir juos patys šlovinti. Vardan to tyri bhaktai yra pasiryžę aukoti visus savo gyvenimo patogumus, atsisakyti net ir materialaus šeimos židinio jaukumo, vadinamosios visuomenės, draugystės bei meilės. Paragavusieji atsidavimo nektaro taria transcendentinius Tavo didybę šlovinančius garsus: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare“, ir neieško kitokių dvasinių džiaugsmų arba materialių patogumų, kurie tyriems bhaktams yra ne vertesni už šiaudą, besimėtantį gatvėje.“
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, kai žmogui pavyksta išgryninti savo protą, jausmus bei intelektą tarnaujant Tau su atsidavimu ir visiška Kṛṣṇos sąmone, protas tampa draugu. Priešingu atveju, protas bus amžinas jo priešas. Protas, užimtas atsidavimo tarnyste Viešpačiui, yra geriausias gyvos esybės draugas, nes jis padeda visad prisiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Tavo Šviesybe, Tu esi amžinas ir brangiausias gyvosios esybės draugas, ir kai Tu viešpatauji žmogaus prote, jis iškart pajunta nusiraminimą, kurio siekė visus savo gyvenimus. Žmogus, kurio mintys sutelktos į Aukščiausiojo Dievo Asmens lotoso pėdas, niekada nebesigriebs žemesnių garbinimo formų arba žemesnio lygio savęs pažinimo būdų. Bandydama garbinti kokį nors pusdievį arba praktikuodama kitokius savęs pažinimo būdus, gyvoji esybė patenka į gimimų ir mirčių sūkurį, ir sunku net įsivaizduoti, kaip žemai nupuola gyvoji esybė, patekusi į tokias bjaurias gyvybės formas, pavyzdžiui, tapusi kate arba šunimi.“
Vienoje iš Śrī Narottamos dāsos Ṭhākuros giesmių yra žodžiai, kad žmonėms, kurie, užuot su atsidavimu tarnavę Viešpačiui, susidomi filosofinių samprotavimų bei karminės veiklos metodais, tenka išgerti pilną taurę nuodų, kuri yra atlygis už šį jų domėjimąsi. Tokie žmonės priversti gimti įvairiose gyvybės formose ir įgyti tokius bjaurius įpročius, kaip mėsos valgymas bei intoksikatų vartojimas. Paprastai materialistai garbsto laikiną materialų kūną ir pamiršta apie kūne glūdinčios dvasinės kibirkšties gerovę. Vieni jų pasineria į materialųjį mokslą, stengdamiesi sukurti kuo daugiau patogumų kūnui, kiti pradeda garbinti pusdievius, norėdami pasikelti į dangaus planetas. Svarbiausia jiems susikurti kuo patogesnes sąlygas materialiam kūnui, tačiau siekdami šio tikslo jie užmiršta apie savo dvasinės sielos poreikius. Tokius žmones Vedų raštai vadina savižudžiais, nes prisirišimas prie materialaus kūno bei kūniškųjų patogumų priverčia gyvąją esybę kaskart iš naujo pergyventi gimimą ir mirtį, ir tai, žinoma, sukelia nepakeliamas materialias kančias. Žmogaus gyvybės forma – tai galimybė suvokti save. Todėl išmintingiausieji pasirenka atsidavimo tarnystę, savo protą, jausmus bei kūną skirdami tarnauti Viešpačiui, ir iš šio kelio niekada neišklysta.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, egzistuoja daugybė yogų mistikų, kurie yra labai išsimokslinę ir apgalvotai siekia didžiausio gyvenimo tobulumo. Jie užsiima yogos pratybomis, kurios padeda suvaldyti gyvybinio oro sroves savo kūne. Yogą jie praktikuoja sutelkdami mintis į Viṣṇu pavidalą ir griežtai tramdydami jausmus, tačiau, pažaboję kūną, laikydamiesi įžadų bei apribojimų – o tai reikalauja didžios ištvermės bei pastangų, – galų gale jie atsiduria ten, kur patenka ir Tavo priešai. Kitaip sakant, ir yogai, ir savo išmintimi pagarsėję spekuliatyvieji filosofai galų gale įsilieja į beasmenį Brahmano švytėjimą, tuo tarpu demonai, amžini Viešpaties priešai, pasiekia šį tikslą visai nesistengdami. Demonai Kaṁsa, Śiśupāla bei Dantavakra irgi įsiliejo į Brahmano švytėjimą, nes be paliovos mąstė apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Gopes, moteris, pavergė Kṛṣṇos grožis, ir nuolat mąstyti apie Kṛṣṇą jas kurstė geismas. Gopės norėjo, kad Kṛṣṇa apkabintų jas Savo puikiomis, apvaliomis tarsi gyvatės rankomis. Taip lygiai ir mes, Vedų himnai, stengiamės paprasčiausiai sutelkti savo mintis į Tavo Šviesybės lotoso pėdas. Tokios moterys, kaip gopės, sutelkia į Tave visas savo mintis iš geismo, o mes mąstome apie Tavo lotoso pėdas, norėdami sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Tavo priešai negali užmiršti Tavęs, jie dieną naktį rezga planus, kaip Tave užmušti, o yogai griežčiausiai tramdo savo kūną ir laikosi įžadų, tenorėdami įsilieti į beasmenį Tavo švytėjimą. Visi jie, nors sutelkia savo mintis į Tave skirtingais būdais, pasiekia dvasinį tobulumą priklausomai nuo to, kokie buvo jų ketinimai, nes Tu vienodas visiems Savo bhaktams.“
Śrīdhara Svāmis parašė puikias eiles, gerai iliustruojančias šią mintį: „Brangus Viešpatie, nuolatos galvoti apie Tavo lotoso pėdas labai sunku. Tai įmanoma tik didiems bhaktams, kurie jau patyrė meilę Tau ir atlieka Tau skirtą transcendentinę meilės tarnystę. Brangus Viešpatie, aš norėčiau, kad mano protas vienokiu ar kitokiu būdu būtų sutelktas į Tavo lotoso pėdas nors trumpą laiką.“
Apie tai, kiek dvasiškai patobulėti pavyksta įvairiems dvasios ieškotojams, rašo „Bhagavad-gītā.“ Joje Viešpats sako, kad suteikia bhaktui tiek tobulumo, kiek šis atsiduoda Jam. Impersonalistai, yogai ir Viešpaties priešai įsilieja į transcendentinį Jo švytėjimą, tuo tarpu personalistai, sekantys Vṛndāvanos gyventojų pavyzdžiu, t. y. nuosekliai žengiantys atsidavimo tarnystės keliu, pasiekia asmenišką Kṛṣṇos buveinę, Goloką Vṛndāvaną, arba Vaikuṇṭhos planetas. Į dvasinę karalystę, dvasinį dangų, įžengia tiek impersonalistai, tiek personalistai, tačiau atsižvelgiant į tai, kaip jie nori tarnauti Viešpačiui, t. y. kokius savitarpio santykius nori su Juo užmegzti, impersonalistai patenka į beasmenį Brahmano švytėjimą, o personalistai eina į Vaikuṇṭhos planetas arba Vṛndāvanos planetą.
Įkūnytosios Vedos kalbėjo, kad žmonės, gimę po materialaus pasaulio sukūrimo, negali suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens buvimo, remdamiesi savo materialiomis žiniomis. Kaip jauniausias kartos atstovas šeimoje neprisimena savo prosenelio, kuris gyveno prieš jam gimstant, lygiai taip ir mes nesugebame suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Nārāyaṇos, arba Kṛṣṇos, kuris amžinai egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Aštuntajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje aiškiai pasakyta, kad pasiekti Aukščiausiąjį Asmenį, amžinai gyvenantį Dievo karalystėje (sanātana-dhāmoje) galima tik per atsidavimo tarnystę.
O dėl materialaus pasaulio kūrimo, tai pirmoji sukurta esybė buvo Brahmā. Iki Brahmos šiame pasaulyje nebuvo nė vienos gyvos esybės. Jame buvo tuščia ir tamsu, kol lotoso žiede, išdygusiame iš Garbhodakaśāyī Viṣṇu bambos, negimė Brahmā. Garbhodakaśāyī Viṣṇu yra Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu ekspansija. Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu yra Saṅkarṣaṇos ekspansija, Saṅkarṣaṇa – Balarāmos ekspansija, o Balarāma yra tiesioginė Kṛṣṇos ekspansija. Sukūrus Brahmą, pasaulį išvydo dviejų rūšių pusdieviai: tai tokie pusdieviai, kaip keturi broliai – Sanaka, Sanātana, Sanandana ir Sanat-kumāra, įkūnijantys pasaulio atsižadėjimą, ir tokie pusdieviai, kaip Marīcis bei jo palikuonys, kuriems skirta mėgautis šiuo materialiuoju pasauliu. Iš šių dviejų rūšių pusdievių netrukus radosi kitos gyvosios būtybės bei žmonės. Taigi visos gyvosios būtybės, gyvenančios šiame materialiame pasaulyje, neaplenkiant ir paties Brahmos, pusdievių ir rākṣasų, turi būti laikomi mūsų amžininkais. Tai reiškia, kad visi jie gimė neseniai. Kaip žmogus šeimoje nepažįsta savo tolimų protėvių, lygiai taip ir kiekvienas šio materialaus pasaulio gyventojas nepažįsta Aukščiausiojo Viešpaties, kuris egzistuoja dvasiniame pasaulyje, nes materialus pasaulis buvo sukurtas visai neseniai. Nepaisant ilgų egzistavimo amžių, visa tai, kas gavo išraišką materialiame pasaulyje – laiko pradai, gyvosios esybės, Vedos, grubieji bei subtilieji pradai – vis dėlto turėjo pradžią. Visa tai, kas sukurta šiame pasaulyje arba tai, kas traktuojama kaip būdas pažinti pirminį kūrinijos šaltinį, yra, galima sakyti, šiuolaikinis reiškinys.
Taigi savęs arba Dievo pažinimas per karminę veiklą, filosofinius samprotavimus ar mistinę yogą iš tikrųjų neleidžia priartėti prie aukščiausiojo visa ko šaltinio. Kai nebelieka pasaulio, Vedų, materialaus laiko, grubiųjų bei subtiliųjų materijos pradų ir kai visos gyvosios esybės tampa neišreikštos ir ilsisi Nārāyaṇoje, visi šie dirbtiniai metodai netenka bet kokios reikšmės ir galios. Tuo tarpu atsidavimo tarnystė amžinai vyksta amžiname dvasiniame pasaulyje. Todėl vienintelis tikras savęs pažinimo arba Dievo pažinimo metodas yra atsidavimo tarnystė. Kas pasirenka šį metodą, stoja į tikrąjį Dievo pažinimo kelią.
Śrīla Śrīdhara Svāmis apie tai sukūrė eiles, kurių svarbiausioji mintis yra ta, kad aukščiausiojo visa ko šaltinio, Aukščiausiojo Dievo Asmens, didybė neaprėpiama ir kad gyvoji esybė negali pažinti Jo jokiomis materialiomis priemonėmis. Todėl kiekvienas turi melstis ir prašyti Viešpaties leidimo amžinai su atsidavimu Jam tarnauti, kad Dievo malone galėtų pažinti pirmapradį kūrinijos šaltinį. Pirmapradis kūrinijos šaltinis, Aukščiausiasis Viešpats, atsiskleidžia tik bhaktams. Ketvirtame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats sako Arjunai: „Brangus Arjuna, tu – Mano bhaktas ir artimas Mano draugas, todėl Aš atskleisiu tau būdą, kaip Mane pažinti.“ Kitaip sakant, pirmapradžio kūrinijos šaltinio, Aukščiausiojo Dievo Asmens, savo jėgomis suvokti neįmanoma. Mes turime Jį patenkinti per atsidavimo tarnystę, tada Jis atsiskleis mums Pats. Tik tokiu atveju mes galėsime Jį pažinti, ir tai tik iš dalies.
Egzistuoja įvairūs filosofai, kurie mėgina pažinti pirmapradį šaltinį abstrakčiais samprotavimais. Yra šeši svarbiausi abstrakčių filosofų tipai, o jų teorijos vadinamos ṣaḍ-darśana. Visi jie yra impersonalistai, māyāvādžiai.Kiekvienas šių filosofų norėjo įrodyti savo tiesą, nors galop pasirinko kompromisą ir teigė, kad visos nuomonės atveda į vieną ir tą patį tikslą, todėl visos yra svarios ir pagrįstos. Tačiau remiantis įkūnytųjų Vedų maldomis, nė viena iš jų nėra teisinga, nes šių filosofų siūlomas pažinimo metodas yra sukurtas šiame laikiname materialiame pasaulyje. Buvo užmirštas svarbiausias dalykas: Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, arba Absoliučiąją Tiesą, tegalima suprasti per atsidavimo tarnystę.
filosofai, priklausantys mīmāṁsakos mokyklai, kuriai atstovauja tokie išminčiai, kaip Jaiminis, priėjo išvadą, kad žmogus turi atlikti gerus darbus arba nurodytas pareigas ir kad tokiu būdu jis pasieks didžiausiąjį tobulumą. Tačiau devintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats Kṛṣṇa sako, kad nors geri darbai padeda žmogui pasikelti į dangaus planetas, tačiau, išnaudojęs gerų darbų atsargas, jis bus priverstas užmiršti apie materialią gerovę ir džiaugsmus dangaus planetose ir vėl nusileisti į žemesniąsias planetas, kur gyvenimas labai trumpas, o materiali laimė kur kas menkesnė. Tikslūs žodžiai, pavartoti „Gītoje“, tokie: kṣīṇe puṇye martya-lokaṁ viśanti. Todėl mīmāṁsakos filosofų daroma išvada, esą geri darbai atves žmogų į Absoliučiąją Tiesą, yra visiškai nepagrįsta. Nors tyras bhaktas iš prigimties turi polinkį geriems darbams, bet vien gerais darbais neįmanoma laimėti Aukščiausiojo Dievo Asmens prielankumo. Geri darbai gali išvalyti žmogų nuo susiteršimo, kylančio iš neišmanymo ir aistros, tačiau bhaktas, nuolat besiklausantis transcendentinės Viešpaties žinios, kuri išdėstyta „Bhagavad-gītoje“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir panašiuose šventraščiuose, apsivalo savaime. „Bhagavad-gītā“ mums sako: jeigu žmogus, tegu jo ir negalima pavadinti dorybės įsikūnijimu, visas savo jėgas atiduoda atsidavimo tarnystei, jis ryžtingai žengia į dvasinį tobulumą. Ten pat „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad žmogui, su tikėjimu ir meile užsiėmusiam atsidavimo tarnyste, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, esantis jo širdyje, nurodo kelią. Pats Viešpats Paramātmos aspektu, arba kaip dvasinis mokytojas žmogaus širdyje, suteikia bhaktui tikslius nurodymus, kurių laikydamasis jis netrukus sugrįžta pas Dievą. Mīmāṁsakos filosofų išvados nėra toji tiesa, kuri galėtų nurodyti tikrąjį kelią į pažinimą.
Be mīmāṁsakos filosofų egzistuoja dar ir sāṅkhyos filosofai – metafizikai arba mokslininkai materialistai, kurie tyrinėja šį kosminį pasaulį pačių išgalvotais moksliniais metodais ir kurie nepripažįsta Dievo, kaip kosminio pasaulio kūrėjo, visavaldystės. Priešingai, jie daro klaidingą išvadą, kad tiesioginė kūrinijos priežastis yra materialių pradų sąveika. Tačiau „Bhagavad-gītā“ šią teoriją atmeta. „Bhagavad-gītoje“ aiškiai pasakyta, kad kosminiam aktyvumui vadovauja Aukščiausiojo Dievo Asmens valia. Šį faktą patvirtina Vedų žodžiai: sad vā idam agra āsīt – šaltinis, iš kurio kyla kūrinija, egzistavo iki kosminiam pasauliui atsirandant. Todėl materialieji pradai negali būti materialios kūrinijos priežastis. Nors materialieji pradai laikomi materialia priežastimi, vis dėlto pirminė priežastis yra Patsai Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl „Bhagavad-gītā“ ir sako, kad materialioji gamta funkcionuoja, vadovaujama Kṛṣṇos.
Ateistinės sāṅkhyos filosofija prieina tokią išvadą: kadangi materialių pasaulių pasekmės laikinos arba iliuzinės, jų priežastis irgi yra iliuzinė. Sāṅkhyos filosofijos pasekėjai linksta į voidizmą. Iš tikrųjų pirminė priežastis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, o šis kosmosas yra laikina Jo materialios energijos apraiška. Kai šis laikiną išraišką gavęs pasaulis sunaikinamas, jo priežastis – amžinai egzistuojantis dvasinis pasaulis – išlieka nepakitęs, todėl dvasinis pasaulis vadinasi sanātana-dhāma, amžinoji buveinė. Taigi sāṅkhyos filosofijos išvados neturi jokio pagrindo.
Egzistuoja taip pat ir kita grupė filosofų, kuriems vadovauja Gautama ir Kaṇāda. Jie labai kruopščiai ištyrė materialių pradų priežastį ir pasekmę ir galop priėjo išvadą, kad pirminė kūrinijos priežastis yra atomų jungtis. Šiuolaikiniai filosofai materialistai yra paramāṇuvādos teoriją iškėlusių Gautamos ir Kaṇādos pasekėjai. Vis dėlto su šia teorija negalima sutikti, nes negyvi atomai nėra tikroji visa ko priežastis. Tai patvirtina „Bhagavad-gītā“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei Vedos, kur pasakyta: eko nārāyaṇa āsīt – iki kūrimo egzistavo vien Nārāyaṇa. „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei „Vedānta-sūtroje“ taip pat pasakyta, kad pirminė priežastis turi jausmus ir tiesiogiai bei netiesiogiai žino viską, kas vyksta šioje kūrinijoje. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa sako: ahaṁ sarvasya prabhavaḥ – „Aš esu pirminė visa ko priežastis“, ir mattaḥ sarvaṁ pravartate – „Iš Manęs randasi viskas.“ Todėl atomai kad ir sudaro jungtis, kurios yra materialiosios būties pagrindas, tačiau patys kyla iš Aukščiausiojo Dievo Asmens. Taigi Gautamos ir Kaṇādos filosofija irgi nepasitvirtina.
Tuo tarpu impersonalistai, pirmasis Aṣṭāvakra, o vėliau – Śaṅkarācārya, visa ko priežastimi teigė esant beasmenį Brahmano švytėjimą. Pasak jų teorijos, materialus pasaulis – laikinas ir nerealus, o tikroji realybė yra beasmenio Brahmano švytėjimas. Tačiau ši teorija irgi nepasitvirtina, nes „Bhagavad-gītoje“ Patsai Viešpats teigia, kad Brahmano švytėjimo pagrindas yra Jo asmenybė. Ir „Brahma-saṁhitoje“ tvirtinama, kad Brahmano švytėjimas – tai spinduliai, sklindantys iš Kṛṣṇos kūno. Todėl beasmenis Brahmanas negali būti kosminio pasaulio priežastis. Pirmapradė jo priežastis – visų tobuliausias, jausmus turintis Govinda, Dievo Asmuo.
Pats pavojingiausias impersonalistų teorijos teiginys yra tas, kad Dievas, apsireikšdamas šiame pasaulyje, įgauna materialų trijų materialiosios gamtos guṇų sukurtą kūną. Šį māyāvādos teorijos teiginį Viešpats Caitanya pavadino didžiausiu nusikaltimu prieš Dievą. Jis sakė, kad kiekvienas, kuris mano, kad Dievo Asmens kūną yra sukūrusi materiali gamta, didžiai nusikalsta Viṣṇu lotoso pėdoms. „Bhagavad-gītā“ sako, kad tik kvailiai ir neišmanėliai šaiposi iš Dievo Asmens, nužengusio žmogaus pavidalu. Viešpats Kṛṣṇa, Viešpats Rāma ir Viešpats Caitanya gyveno tarp žmonių, tarsi Jie Patys būtų žmonės.
Įkūnytosios Vedos pasmerkia impersonalistų sampratą, kaip šiurkščiai iškraipančią tiesą. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens kūnas yra ānanda-cin-maya-rasa. Aukščiausiojo Dievo Asmens kūnas – dvasinis, ne materialus. Jis gali daryti viską, ką tik nori, kiekviena Savo kūno dalimi, todėl Jis visagalis. Materialūs organai atlieka kurią nors vieną, konkrečią funkciją, pavyzdžiui, rankos laiko daiktus, tačiau jos nemato ir negirdi. Kadangi Aukščiausiojo Dievo Asmens kūnas – ānanda-cin-maya-rasa arba sac-cid-ānanda-vigraha, Jis gali imti ir daryti viską, ką tik nori, kiekviena Savo kūno dalimi. Teigti, kad dvasinis Viešpaties kūnas – materialus, imta todėl, kad žmonės Aukščiausiąjį Dievo Asmenį linkę statyti į vieną gretą su sąlygota siela. Sąlygotos sielos kūnas materialus. Jeigu materialus ir Dievo kūnas, tada impersonalistų teorija, teigianti, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gyvosios esybės – viena ir tas pat, lengvai atranda pasekėjų.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nužengęs į žemę, apreiškia įvairiausius Savo žaidimus, ir vis dėlto Jo kūnas, kai Jis guli ant Savo motinos Yaśodos kelių, ir Jo vadinamasis suaugusiojo kūnas, kai Jis kaunasi su demonais, niekuo vienas nuo kito nesiskiria. Turėdamas vaiko kūną, Jis irgi kovėsi su demonais – Pūtana, Tṛṇāvarta, Aghāsura bei kitais, ir parodė tokią pat jėgą, kaip jaunystėje besikaudamas su demonais Dantavakra ir Śiśupāla. Materialiame gyvenime siela, pakeitusi kūną, tuojau pamiršta viską, kas nutiko ankstesniajam jos kūnui, tačiau „Bhagavad-gītā“ mums paaiškina, kad Kṛṣṇa, turintis sac-cid-ānanda kūną, nepamiršo, kaip Jis pasakojo „Bhagavad-gītą“ saulės dievui prieš milijonus metų. Todėl Viešpatį vadina Puruṣottama, nes Jis – transcendentiškas materialių ir dvasinių pasaulių atžvilgiu. Tai, kad Jis – visų priežasčių priežastis, reiškia, kad Jis – ir dvasinio, ir materialaus pasaulio priežastis. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visagalis ir visažinis. Ir kadangi materialus kūnas negali būti nei visagalis, nei visažinis, Viešpaties kūnas, be abejo, yra nematerialus. Māyāvādos teorijos teiginys, kad Dievo Asmuo į šį materialų pasaulį nužengia materialiu kūnu, visiškai nepasitvirtina.
Taigi, galima teigti, kad visos filosofų materialistų teorijos yra pagimdytos laikinos iliuzinės būties. Jos panašios į sapnuojančio žmogaus samprotavimus. Tokie samprotavimai, suprantama, negali atskleisti Absoliučiosios Tiesos. Absoliučiąją Tiesą tegalima suvokti per atsidavimo tarnystę. Viešpats „Bhagavad-gītoje“ sako: bhaktyā mām abhijānāti – „Mane tegalima pažinti per atsidavimo tarnystę.“ Śrīla Śrīdhara Svāmis apie tai parašė puikų eiliuotą posmą, kuriame sakoma: „Brangus Viešpatie, tegu kiti veltui ginčijasi ir abstrakčiai samprotauja, stengdamiesi teoriškai pagrįsti savo giliausius filosofinius postulatus, tegu klaidžioja neišmanymo bei iliuzijos patamsiais ir mėgaujasi įsivaizduojamo savo mokytumo aureole, nieko iš tikrųjų neišmanydami apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. O aš būsiu laimingas, jei galėsiu pasiekti išsivadavimą, paprasčiausiai kartodamas šventus nuostabiojo Aukščiausiojo Dievo Asmens vardus: Mādhava, Vāmana, Trinayana, Saṅkarṣaṇa, Śrīpatis ir Govinda. Tad vaduokimės nuo šio materialaus pasaulio nešvarybių, tardami transcendentinius Jo vardus.“
Įkūnytosios Vedos kalbėjo: „Brangus Viešpatie, kai gyvoji esybė Tavo malone pradeda teisingai suvokti Tavo transcendentinę didybę, jos nebedomina įvairios teorijos, kurias sukūrė žmonės, linkę į abstrakčius samprotavimus – vadinamieji filosofai.“ Čia kalbama apie spekuliatyvias Gautamos, Kaṇādos, Patañjalio ir Kapilos (Nirīśvaros) teorijas. Iš tiesų egzistavo du Kapilos: vienas Kapila, Kardamos Munio sūnus, yra Dievo inkarnacija, o kitas – šiuolaikinis ateistas. Kapilą-ateistą dažnas painioja su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, apsireiškusiu Kardamos Munio sūnumi Svāyambhuvos Manu laikais. Viešpats Kapila, Dievo inkarnacija, apsireiškė prieš daug amžių. Laikai, kuriais mes gyvename, vadinami Vaivasvatos Manu amžiumi, o Jis apsireiškė Svayambhuvos Manu laikais.
Pasak māyāvādos filosofijos, šis išreikštasis pasaulis, arba materialus pasaulis, yra mithyā arba māyā, netikras. Māyāvādžiai skelbia principą: brahma satyaṁ jagan mithyā. Jie tvirtina, kad tiktai Brahmano švytėjimas – tiesa, o kosminis pasaulis – iliuzinis, netikras. Tačiau, pasak vaiṣṇavų filosofijos, kosminis pasaulis turi priežastį – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats teigia, kad kai Jis įeina į materialųjį pasaulį viena iš Savo pilnaverčių dalių, prasideda kūrimas. Vedose aiškinama, kad laikinas kosminis pasaulis, arba asat, kyla iš Aukščiausiojo sat, iš to, kas tikra. „Vedānta-sūtra“ irgi sako, kad viskas kilo iš Aukščiausiojo Brahmano. Todėl vaiṣṇavai šio kosminio pasaulio nelaiko netikru. filosofas vaiṣṇavas visus šio materialaus pasaulio daiktus ir reiškinius sieja su Aukščiausiuoju Viešpačiu.
Śrīla Rūpa Gosvāmis puikiai paaiškina šią materialaus pasaulio sampratą. Jis sako, kad atsižadėti šio materialaus pasaulio, kaip iliuzinio arba netikro, neturint žinių, kad materialus pasaulis, kaip ir visa kita, yra Aukščiausiojo Viešpaties kūrinys, – tai iš esmės nieko nevertas poelgis. Tuo tarpu vaiṣṇavai neprisirišę prie šio pasaulio, nes paprastai materialus pasaulis suprantamas kaip jutiminių malonumų objektas. Vaiṣṇavai nelinkę tenkinti jausmų, todėl prie materialios veiklos jie neprisirišę. Šį materialų pasaulį vaiṣṇavai vertina pagal religinius principus, kuriuos nurodo Vedos. Kadangi Aukščiausiasis Dievo Asmuo – pirminė visa ko priežastis, vaiṣṇavas dar šiame materialiame pasaulyje viską sieja su Kṛṣṇa. Toks tobulas pasaulio matymas sudvasina daiktus. Kitaip sakant, viskas materialiame pasaulyje ir taip yra dvasiška, tačiau mūsų žinios labai menkos, todėl viskas mums atrodo materialu.
Įkūnytosios Vedos pateikė pavyzdį: „Tas, kuris ieško aukso, neatsisakys aukso auskarų bei apyrankių arba kitokių aukso dirbinių vien todėl, kad jų forma kitokia negu gryno aukso.“ Visos gyvosios esybės yra neatsiejamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės ir kokybiškai Jam lygios, tačiau dabartiniu momentu jos egzistuoja aštuoniais milijonais keturiais šimtais tūkstančių skirtingų gyvybės formų ir yra tarytum skirtingi papuošalai, padirbti iš vienos medžiagos – aukso. Kaip žmogus, besidomintis auksu, neatsisako jokių formų aukso papuošalų, lygiai taip ir vaiṣṇavas, gerai žinodamas, kad visos gyvosios būtybės kokybiškai tapačios Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, visas jas laiko amžinais Viešpaties tarnais. Todėl vaiṣṇavai turi plačias galimybes tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kviesti paskui save sąlygotas, paklydusias gyvąsias būtybes, ugdyti jų Kṛṣṇos sąmonę ir vesti jas namo, atgal pas Dievą. Reikalas tas, kad gyvųjų būtybių protus veikia trys materialiosios gamtos guṇos, todėl gyvosios būtybės tarsi sapnuodamos eina iš vieno kūno į kitą. Kai jų sąmonė perauga į Kṛṣṇos sąmonę, jos išsyk pamato savo širdyje Kṛṣṇą, ir taip joms atsiveria kelias į išsivadavimą.
Visos Vedos teigia, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gyvosios būtybės turi tą pačią caitanyos, arba dvasinę kokybę. Tai patvirtina ir „Padma Purāṇa“, kur sakoma, kad egzistuoja dviejų rūšių dvasinės būtybės: jīvos ir Aukščiausiasis Viešpats. Visos gyvosios būtybės – nuo Viešpaties Brahmos iki mažytės skruzdės – yra jīvos, tuo tarpu Viešpats yra Aukščiausiasis keturrankis Viṣṇu, Janārdana. Žodis ātmā tegali nurodyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, bet kadangi gyvosios esybės yra neatsiejamos Jo dalelės, kartais žodis ātmā vartojamas ir joms pažymėti. Dėl šios priežasties gyvosios esybės vadinamos jīvātmomis, o Aukščiausiasis Viešpats vadinamas Paramātma. Ir Paramātmā, ir jīvātmā esti šiame materialiame pasaulyje, todėl gyvenimo materialiame pasaulyje tikslas nėra jutiminiai malonumai. Manyti, kad gyvenimas skirtas jutiminiams malonumams, yra iliuzija. Realiai pagrįsta tėra idėja, kad jīvātmā turi tarnauti Paramātmai dar čia, materialiame pasaulyje. Žmogus, turintis Kṛṣṇos sąmonę, tai gerai įsisąmonino, tad materialaus pasaulio jis nelaiko netikru, bet gyvena transcendentinės tarnystės realybe. Dėl šios priežasties viską, kas yra materialiame pasaulyje, bhaktas suvokia kaip priemonę tarnauti Viešpačiui. Jis neatmeta to, ką mato aplink kaip materijos pasireiškimą, tačiau viską sieja su tarnyste Viešpačiui. Todėl bhaktas visada egzistuoja transcendentiniu lygiu, ir viskas, kas patenka jam į rankas, dvasiškai apsivalo, nes yra panaudojama Viešpaties tarnystei.
Śrīdhara Svāmis parašė puikias, šią mintį iliustruojančias eiles: „Aš lenkiuosi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, tam, kuris apsireiškia kaip realybė net materialiame pasaulyje, kurį kai kas laiko netikru.“ Idėja apie netikrą materialų pasaulį atsirado dėl žinių stygiaus, bet žmogus su tobula Kṛṣṇos sąmone Aukščiausiąjį Dievo Asmenį regi visur. Taip teisingai reikėtų suprasti Vedų mintį: sarvaṁ khalv idaṁ brahma – viskas yra Brahmanas.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, menkesnės nuovokos žmonės ieško kitų savęs pažinimo kelių, bet jeigu žmogus nėra tyras bhaktas, jis neturi jokių galimybių nusiplauti materijos purvo ir ištrūkti iš gimimų ir mirčių sūkurio. Brangus Viešpatie, visa ko pagrindas yra įvairios Tavo energijos. Pasak Vedų (eko bahūnam yo vidadhāti kāmān), Tu remi viską. Todėl Tu, Tavo Šviesybe, esi visų gyvųjų esybių – pusdievių, žmonių ir gyvulių – saugotojas ir globėjas. Tu remi visus ir sykiu esi visų širdyse. Kitaip sakant, Tu – kūrinijos šaltinis. Todėl tie, kurie atkakliai su atsidavimu tarnauja Tau, visada garbina Tave. Iš esmės tokie bhaktos laisto visatos medžio šaknis. Taigi, su atsidavimu tarnaudamas Dievo Asmeniui, žmogus džiugina ne tik Jį, bet ir kitus, nes Jis yra visų mūsų globėjas. Bhaktai, suvokiantys, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo aprėpia viską, iš tikrųjų geriausiai įgyvendina filantropijos bei altruizmo idėjas. Tyri bhaktai, visa galva pasinėrę į Kṛṣṇos sąmonę, lengvai išsiveržia iš gimimų bei mirčių sūkurio ir, vaizdžiai tariant, nušluosto nosį mirčiai.“
Bhaktas visai nebijo mirti, arba pakeisti kūną. Jo sąmonė perauga į Kṛṣṇos sąmonę, ir net jeigu jis nesugrįžta atgal pas Dievą, bet persikelia į kitą materialų kūną, jam nieko nereikia bijotis. Gyvas pavyzdys – Bharata Mahārāja. Nors viename iš savo gyvenimų jis gimė elniu, kitą gyvenimą jis visiškai nusiplovė materijos purvą ir pasiekė Dievo karalystę. Todėl „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad bhaktas nepražus niekada. Bhaktai atviras kelias į dvasinę karalystę, atgal namo pas Dievą. Net jeigu jis viename iš gyvenimų parklups, toliau eidamas Kṛṣṇos sąmonės keliu jis vis labiau tobulės, kol galop sugrįš pas Dievą. Maža to, tyras bhaktas ne tik pats apsivalo, bet kiekvienas, kuris tampa jo mokiniu, irgi palengva apsivalo ir be vargo grįžta į Dievo karalystę. Tyras bhaktas ne tik pats nugali mirtį, bet jo malone tai lengvai padaro ir jo pasekėjai. Atsidavimo tarnystėje slypi tokia jėga, kad tyras bhaktas savo transcendentiniais pamokymais apie tai, kaip įveikti neišmanymo vandenyną, gali uždegti savo artimą.
Pamokymai, kuriuos tyras bhaktas suteikia savo mokiniui, irgi visai nesudėtingi. Žmogus nesunkiai eina tyro bhakto pėdomis. Tiems, kurie gauna žinias iš mokinių sekos, prasidedančios nuo tokių pripažintų Dievo tarnų, kaip Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, Kumāros, Manu, Kapila, karalius Prahlāda, karalius Janaka, Śukadeva Gosvāmis, Yamarāja ir kiti, kelias į išsivadavimą atviras. Kita vertus, mes turime suprasti, kad Dievui neatsidavusių žmonių, linkstančių prie kitų savęs pažinimo būdų, tokių, kaip jñāna, yoga ir karma, širdys dar netyros. Nors iš pažiūros šie netyros širdies žmonės yra daug pasiekę savęs pažinimo srityje, iš tikrųjų jie negali net patys išsivaduoti, jau nekalbant apie pasekėjų išvadavimą. Tokie Dievui neatsidavę žmonės yra tarytum gyvuliai, pririšti prie grandinės, nes jie negali peržengti vieno kurio religinio tikėjimo formalumų. „Bhagavad-gītā“ juos vadina veda-vādomis. Jie nesuvokia, kad Vedų nagrinėjimo objektas įeina į materialios gamtos guṇų – dorybės, aistros bei neišmanymo – įtakos sferą.
Viešpats Kṛṣṇa Arjunai pasakė, kad žmogus turi ištrūkti iš Vedų apibrėžtų pareigų sferos ir pradėti praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, atsidavimo tarnystę. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: nistraiguṇyo bhavārjuna – „Brangus Arjuna, pasistenk pakilti aukščiau Vedų apeigų.“ Transcendentinė padėtis Vedų apeigų atžvilgiu – tai atsidavimo tarnystė. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats aiškiai sako, kad žmonės, su atsidavimu tarnaujantys Jam ir neturintys jokių kitų išskaičiavimų, pasiekė Brahmaną. Tikrasis Brahmano pažinimas – tai Kṛṣṇos sąmonė ir atsidavimo tarnystė. Todėl bhaktai yra tikri brahmacāriai, nes jie veikia išimtinai Kṛṣṇos sąmonėje, ir jų veikla visada yra atsidavimo tarnystė.
Viešpats Kṛṣṇa Arjunai pasakė, kad žmogus turi ištrūkti iš Vedų apibrėžtų pareigų sferos ir pradėti praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, atsidavimo tarnystę. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: nistraiguṇyo bhavārjuna – „Brangus Arjuna, pasistenk pakilti aukščiau Vedų apeigų.“ Transcendentinė padėtis Vedų apeigų atžvilgiu – tai atsidavimo tarnystė. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats aiškiai sako, kad žmonės, su atsidavimu tarnaujantys Jam ir neturintys jokių kitų išskaičiavimų, pasiekė Brahmaną. Tikrasis Brahmano pažinimas – tai Kṛṣṇos sąmonė ir atsidavimo tarnystė. Todėl bhaktai yra tikri brahmacāriai, nes jie veikia išimtinai Kṛṣṇos sąmonėje, ir jų veikla visada yra atsidavimo tarnystė.
Todėl Kṛṣṇos sąmonės judėjimas kreipiasi į visų religijų pasekėjus su neregėtu raginimu ir, turėdamas tam rimčiausio pagrindo, kviečia prisidėti prie judėjimo, kuris moko, kaip pamilti Dievą ir pakilti virš šventraščių doktrinų bei formalių taisyklių. Žmogus, kuris negali pakilti virš dogmatinių religijos taisyklių, yra tarsi gyvulys, kurį šeimininkas prikaustė prie grandinės. Visų religijų tikslas – pažinti Dievą ir pažadinti širdyje snaudžiančią meilę Jam. Jeigu žmogus laikosi įsikibęs religinių doktrinų bei apeigų ir nepakyla iki meilės Dievui, jis panašus į šunį, pririštą prie grandinės. Kitaip sakant, jeigu žmogus neturi Kṛṣṇos sąmonės, jis dar nevertas būti laisvas nuo materialios būties purvo.
Śrīla Śrīdhara Svāmis parašė puikias eiles, kuriose kalbama: „Tegu kažkas gyvena griežtai tramdydamas kūną, tegu žudosi, šokdamas nuo kalno viršūnės, tegu keliauja į šventas vietas, tikėdamasis išsivaduoti, arba kruopščiai studijuoja filosofiją ir Vedų raštus. Tegu yogai mistikai praktikuoja meditaciją, tegu įvairiausios religinės grupuotės beprasmiškai pešasi dėl to, kuri iš jų geresnė. Viena neabejotina – jeigu žmogus neturi Kṛṣṇos sąmonės ir neužsiima atsidavimo tarnyste, ir jeigu jis nenusipelnė Aukščiausiojo Dievo Asmens malonės, jis negali įveikti materijos vandenyno.“ Todėl išmintingas žmogus, jeigu jis nori pasiekti tikrąjį išsivadavimą, atsisakys visų dogmatinių pažiūrų ir prisidės prie Kṛṣṇos sąmonės judėjimo.
Įkūnytosios Vedos toliau meldėsi: „Brangus Viešpatie, Vedos aprašo beasmenį Tavo aspektą. Jos sako, kad Tu neturi rankų, tačiau paimi visas Tau atnašaujamas aukas. Tu neturi kojų, tačiau eini greičiau už kitus. Tu neturi akių, tačiau matai viską, kas vyko praeityje, kas vyksta dabar ir kas dar bus ateityje. Tu neturi ausų, bet girdi viską, kas sakoma. Tu neturi proto, bet pažįsti kiekvieną ir žinai, ką jis padarė praeityje, ką daro dabar ir ką padarys ateityje. Ir vis dėlto niekas nežino, kas esi Tu Pats. Tu pažįsti visus, bet niekas nepažįsta Tavęs, todėl Tu – visų seniausioji ir aukščiausioji asmenybė.“
Analogiški žodžiai yra ir kitose Vedų dalyse: „Tu neįpareigotas nieko daryti. Tavo žinios ir galios tokios tobulos, kad užtenka Tau ko nors panorėti, ir tai įvyksta. Niekas neprilygsta Tau ir nėra už Tave viršesnis, nes visi mes – amžini Tavo tarnai.“ Taigi Vedos sako, kad Absoliutas neturi kojų, rankų, akių, ausų ir proto, bet, nepaisant to, Jis gali veikti per Savo galias ir tenkinti visų gyvųjų esybių reikmes. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Jo rankos ir kojos yra visur, kad Jis – visa aprėpiantis. Visų gyvųjų esybių rankos, kojos, ausys bei akys dirba Supersielos, glūdinčios gyvosios būtybės širdyje, valia. Nesant Supersielos, rankos ir kojos mūsų neklausytų. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, toks didis, nepriklausomas ir tobulas, kad netgi neturėdamas akių, kojų ir ausų veikia savarankiškai, be pašalinės pagalbos. Maža to, kitų būtybių įvairių organų darbas priklauso nuo Jo valios. Jeigu Supersiela neįkvepia ir nenukreipia gyvosios esybės, gyva esybė veikti negali.
Absoliučioji Tiesa iš esmės yra Aukščiausiasis Asmuo. Kadangi Jis veikia per įvairias Savo galias, kurių primityvaus materialisto akis negali matyti, laikoma, kad Jis yra beasmenis. Imkime pavyzdžiu dailininką: jo asmenybė atsiskleidžia jam nutapius gėlę, ir visiems aišku, kad spalvų parinkimas, formos perteikimas ir pan. pareikalavo iš dailininko didžiausio dėmesio. Apie meistro ranką liudija paveikslas, vaizduojantis pražydusias gėles. Tačiau primityvūs materialistai, nematydami Dievo rankos tokiuose meno kūriniuose, kaip gyvos, gamtoje augančios gėlės, mano, kad Absoliučioji Tiesa beasmenė. Iš tikrųjų Absoliutas – tai asmenybė, tačiau nepriklausoma asmenybė. Jeigu Jis nori nutapyti gėles, Jam nereikia Pačiam imti į ranką teptuko ir dažų. Jo galios veikia taip stebuklingai, jog, atrodo, gėlės atsiranda pačios savaime, be dailininko pagalbos. Tik nenuovokūs žmonės Absoliučiąją Tiesą traktuoja, kaip neturinčią asmenybės bruožų, nes tas, kuris su atsidavimu netarnauja Aukščiausiajam, negali suprasti, kaip Jis veikia, ir net Viešpaties vardas jam nežinomas. Visi Viešpaties darbai bei asmenybės bruožai teatsiveria bhaktui, nes jis tarnauja Viešpačiui ir stengiasi Jį mylėti.
„Bhagavad-gītoje“ aiškiai pasakyta: bhoktāraṁ yajña-tapasām – Viešpačiui tenka visų aukų ir askezių vaisiai. Viešpats toliau priduria: sarva-loka-maheśvaram – „Man priklauso visos planetos.“ Taigi štai tokia yra Aukščiausiojo Dievo Asmens padėtis. Nors Pats Jis drauge su Savo amžinaisiais palydovais – gopėmis ir piemenukais gyvena Vṛndāvanoje ir nuolat jaučia transcendentinį džiaugsmą, Jo valdomos galios veikia visoje kūrinijoje. Amžiniesiems Jo žaidimams jos netrukdo.
Tik atsidavimo tarnystė ir gali atskleisti žmogui, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo nesuvokiamų Savo galių dėka sykiu yra beasmenis ir asmenybė. Jį galima palyginti su aukščiausiuoju imperatoriumi, kurio valdžiai paklūsta tūkstančiai karalių bei valdovų. Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra aukščiausias nepriklausomas valdovas, o visi pusdieviai, taip pat ir Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, dangaus valdovas Indra, mėnulio bei saulės valdovai, veikia paklusdami Jo valiai. Vedos teigia, kad saulė šviečia, vėjas pučia, o ugnis šildo tik iš baimės Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Materiali gamta sukuria pačius įvairiausius judrius ir nejudrius šio materialaus pasaulio objektus, tačiau nė vienas jų be Aukščiausiojo Viešpaties nurodymo negali savarankiškai veikti arba kurti. Visi jie primena paklusnius karalius, kurie kasmet imperatoriui moka mokestį.
Vedos moko, kad kiekviena gyvoji būtybė palaiko gyvybę maisto, paaukoto Dievo Asmeniui, likučiais. Jos nurodo, kad per didžiuosius aukojimus aukščiausioji aukos Dievybė yra Nārāyaṇa, o atlikus auką maisto likučiai turi būti padalinti pusdieviams. Šis veiksmas vadinasi yajña-bhāga. Kiekvienas pusdievis gauna savąją yajña-bhāgos dalį, kurią suvalgo kaip prasādam. Taigi pusdievių galybė nėra neribota: Aukščiausiojo Dievo Asmens valia jie vykdo įvairiausias pareigas ir valgo prasādam, arba tai, kas lieka po aukojimo. Jie vykdo Aukščiausiojo Viešpaties valią tiksliai, kaip Jo buvo sumanyta. Aukščiausiasis Dievo Asmuo laikosi nuošaly, o Jo įsakymus vykdo kiti. Mums tiktai atrodo, kad Jis yra beasmenis. Būdami primityvūs materialistai, mes negalime suvokti, kad Aukščiausiasis Asmuo egzistuoja virš materialios gamtos, kurios reiškiniuose nematyti Jo asmenybės požymių. Todėl Viešpats „Bhagavad-gītoje“ paaiškina, kad nėra nieko už Jį viršesnio ir kad beasmenis Brahmanas – Jo kūno šviesa – yra Jam pavaldus. Śrīpāda Śrīla Śrīdhara Svāmis parašė puikias eiles, kurios iliustruoja šią mintį: „Su pagarba lenkiuosi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Jis neturi materialiųjų jausmų, bet visi materialūs jausmai veikia Jo valia, Jam Pačiam vadovaujant. Jis – aukščiausioji galia, įkvepianti gyvybės visiems materialiesiems jausmams arba jutimų organams. Jis visagalis, Jis – aukščiausiasis vykdytojas. Todėl Jis vertas visų mūsų garbinimo. Šiam Aukščiausiajam Asmeniui aš ir lenkiuosi su didžiausia pagarba.“
Kṛṣṇa Pats „Bhagavad-gītoje“ skelbia, kad Jis – Puruṣottama, t. y. Aukščiausiasis Asmuo. Puruṣa reiškia „asmuo“, o uttama – „aukščiausias“ arba „transcendentiškas.“ Dar „Bhagavad-gītoje“ Viešpats skelbia, kad Jis transcendentiškas visoms jausmus turinčioms ir jų neturinčioms gyvosioms esybėms, todėl Jis garsėja Puruṣottamos vardu. Kitoje teksto vietoje Viešpats sako, kad kaip oras yra ištirpęs visa aprėpiančiame danguje, taip ir mes glūdime Jame ir veikiame Jo vadovaujami.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, Tu vienodas visiems, Tu nesi šališkas kurio nors vieno tipo gyvosioms esybėms. Visos gyvos esybės, kaip neatsiejamos Tavo dalelės, yra laimingos arba kenčia patekusios į įvairias gyvenimo sąlygas. Jos tarsi iš ugnies išlėkusios kibirkštys. Kaip šoka kibirkštys virš liepsnos, lygiai taip šoka visos gyvosios esybės, atsirėmusios į Tave kaip į pagrindą. Tu suteiki joms viską, ko jos nori, tačiau nesi atsakingas už jų džiaugsmus ir kančias. Egzistuoja įvairių tipų gyvosios esybės: pusdieviai, žmonės, gyvuliai, medžiai, paukščiai, žvėrys, bakterijos, kirmėlės, vabzdžiai ir vandens gyviai. Visus savo gyvenimo džiaugsmus ir kančias jos patiria, remdamosi į Tave.
Gyvosios esybės yra dvejopos: vienos vadinasi nitya-mukta, „amžinai išvaduotos“, o kitos – nitya-baddha.Gyvosios esybės, priklausančios nitya-muktoms, gyvena dvasinėje karalystėje, o nitya-baddhos – materialiame pasaulyje. Dvasiniame pasaulyje ir Viešpats, ir gyvosios esybės yra normalaus, pirminio būvio. Jos tarytum gyvos ugnies kibirkštys. Tuo tarpu materialiame pasaulyje, nors Viešpats Savo beasmeniu aspektu ir yra visa aprėpiantis, gyvosios esybės praranda Kṛṣṇos sąmonę tarytum kibirkštys, kurios kitąsyk, nulėkusios toli nuo ugnies, išblėsta. Vienos kibirkštys krinta į sausą žolę ir iš naujo įžiebia aukštus ugnies liežuvius. Tai tyri bhaktai, kurie nuoširdžiai užjaučia nelaimingas ir nekaltas gyvąsias esybes. Tyras bhaktas įžiebia Kṛṣṇos sąmonę sąlygotų sielų širdyse, ir šitaip liepsnojanti dvasinio pasaulio ugnis ima šviesti net šiame materialiame pasaulyje. Kitos kibirkštys krinta į vandenį, tuoj pat išblėsta ir užgęsta. Tai gyvosios esybės, kurios gimė tarp primityvių materialistų. Pirminė Kṛṣṇos sąmonė tokioje aplinkoje beveik užgęsta. Dar kitos kibirkštys nukrinta į žemę: nors jos ryškiai nešviečia, bet ir neužgęsta. Taigi vienos gyvosios esybės visai neturi Kṛṣṇos sąmonės, kitų ji yra priblėsusi, o trečios turi aiškią Kṛṣṇos sąmonę. Pusdieviai iš aukštesniųjų planetų – Viešpats Brahmā, Indra, Candra, saulės, mėnulio dievai ir daugybė kitų – turi Kṛṣṇos sąmonę. Žmonės yra tarpinė grandis tarp pusdievių ir gyvūnų, todėl kai kurie žmonės yra daugiau ar mažiau įsisąmoninę Kṛṣṇą, o kiti yra praradę Kṛṣṇos sąmonę galutinai. Trečios kategorijos gyvosios esybės – gyvuliai, žvėrys, augalai, medžiai bei vandens gyvūnai – yra visiškai praradusios Kṛṣṇos sąmonę. Vedų pateiktas palyginimas apie iš ugnies išlėkusias kibirkštis padeda aiškiau suprasti įvairių gyvųjų būtybių būklę. Tačiau virš visų gyvųjų būtybių viešpatauja Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa, Puruṣottama, visada laisvas nuo bet kurių materijos kuriamų sąlygų.
Gali kilti klausimas, kodėl gyvosios esybės per nelemtą atsitiktinumą pateko į skirtingas gyvenimo sąlygas. Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turime suprasti, kad gyvosioms esybėms atsitiktinumų nebūna – atsitiktinumai yra negyvų daiktų privilegija. Vedų raštai sako, kad gyvosios būtybės turi žinias, todėl jos vadinasi caitanya, t. y. „žinančios.“ Todėl skirtingos gyvenimo sąlygos, kuriose jos gyvena, nėra atsitiktinis dalykas. Jos pačios renkasi, nes žino. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako: „Atidėk viską į šalį ir tiesiog atsiduok Man.“ Tokiu būdu pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį gali kiekvienas, ir vis dėlto gyvoji esybė pati sprendžia, priimti šį pasiūlymą ar ne. Paskutiniame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats Kṛṣṇa nedviprasmiškai sako Arjunai: „Brangus Arjuna, Aš tau pasakiau viską. Dabar pats rinkis.“ Taip lygiai ir gyvosios esybės, nusileidusios į šį materialų pasaulį, pačios nutarė jame mėgautis. Kṛṣṇa į šį materialų pasaulį jų netrėmė. Materialus pasaulis buvo sukurtas toms gyvosioms būtybėms, kurios atsisakė amžinos tarnystės Viešpačiui ir pačios užsimanė tapti aukščiausiais besimėgaujančiais subjektais. Vaiṣṇavų mokymas skelbia, kad gyvoji esybė, panorusi tenkinti savo jausmus ir pamiršusi tarnauti Viešpačiui, gauna vietą materialiame pasaulyje, kur gali elgtis kaip tinkama. Todėl ji pati susikuria tas gyvenimo sąlygas, kurios verčia ją džiaugtis arba kentėti. Mes turime įsidėmėti, kad ir Viešpats, ir gyvosios būtybės yra amžinai sąmoningi. Nei Viešpačiui, nei gyvosioms būtybėms neegzistuoja gimimas ar mirtis. Jeigu pasaulis kuriamas, tai nereiškia, kad sykiu kuriamos ir gyvosios esybės. Šį materialų pasaulį Viešpats kuria, suteikdamas sąlygotoms sieloms galimybę patekti į aukščiausią, Kṛṣṇos sąmonės lygį. Jeigu sąlygotoji siela šia galimybe nepasinaudoja, po materialaus pasaulio naikinimo ji atsiduria Nārāyaṇos kūne ir ten kietai miega, iki prasideda kitas pasaulio kūrimas.
Čia labai tiktų liūčių sezono pavyzdys. Sezoninius kritulius galima laikyti kūrimą skatinančiu veiksniu, nes po lietaus įmirkusioje dirvoje sparčiai stiebiasi įvairūs augalai. Taip lygiai, kai Viešpats, žvilgtelėjęs į materialią gamtą, sužadina kūrimą, iškart kaip augalai po lietaus ima dygti gyvosios esybės, turinčios įvairias gyvybės formas. Lietus tas pats, bet po lietaus išdygę augalai labai skirtingi. Lietus palyja visame lauke, tačiau jame išdygsta įvairūs augalai – skirtingiausių formų bei rūšių, nelygu kokia buvo sėkla. Įvairuoja ir mūsų troškimų sėklos. Kiekviena gyvoji būtybė turi savų norų, ir jos norai kaip tik ir yra toji sėkla, kuri sukelia tam tikros rūšies kūno formavimąsi. Rūpa Gosvāmis tai vadina pāpa-bīja. Pāpa reiškia „nuodėmingas.“ Visus materialiuosius mūsų norus reikia laikyti pāpa-bīja, arba nuodėmingų norų sėklomis. „Bhagavad-gītā“ aiškina, kad didžiausia mūsų nuodėmė yra tai, kad mes neatsiduodame Aukščiausiajam Viešpačiui. Todėl „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako: „Aš apsaugosiu tave nuo atlygio už nuodėmingus norus.“ Nuodėmingi norai pasireiškia per fizinių kūnų įvairovę. Todėl niekas negali prikišti Aukščiausiajam Viešpačiui šališkumo, kai vienai gyvajai esybei Jis suteikia vienokį, o kitai – kitokį kūną. Pagal savo mąstyseną individuali gyvoji esybė gauna kūną, priklausantį vienai iš aštuonių milijonų keturių šimtų tūkstančių gyvybės rūšių. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Puruṣottama, tesuteikia jai galimybę įgyvendinti savo norus. Taigi gyvosios esybės veikia, naudodamosi Viešpaties suteiktomis galimybėmis.
Kita vertus, gyvosios esybės yra gimusios iš transcendentinio Viešpaties kūno. Apie šį Viešpaties ir gyvųjų esybių giminingumą pasakoja Vedų raštai, kurie teigia, kad Aukščiausiasis Viešpats rūpinasi visais Savo vaikais, suteikdamas jiems viską, ko jie nori. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako: „Aš – visų gyvųjų būtybių tėvas, duodantis sėklą.“ Nesunku suprasti, kad gyvybę savo vaikams duoda tėvas, tačiau vaikai gyvena taip, kaip jie patys to nori. Todėl tėvas neatsako už tai, kaip susiklostys jo vaikų ateitis. Kiekvienas vaikas gali naudotis savo tėvo turtu ir išklausyti jo patarimus. Tačiau nors tėvas savo vaikams palieka vienodą palikimą ir duoda tuos pačius pamokymus, kiekvienas vaikas susikuria sau tokį gyvenimą, kokio jis panori, ir pats yra kaltas dėl savo kančių ar laimės.
Taip lygiai ir „Bhagavad-gītos“ pamokymai yra skirti visiems: kiekvienas turi atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui, o Viešpats juo pasirūpins ir apsaugos nuo atlygio už nuodėmingus darbus. Visos gyvosios esybės turi vienodas galimybes gyventi Viešpaties kūrinijoje. Viskas, kas yra sausumoje, vandenyje arba danguje, yra gyvųjų esybių turtas. Visos gyvosios esybės yra Aukščiausiojo Viešpaties vaikai ir gali naudotis materialiais patogumais, kuriuos suteikė Viešpats, tačiau, pešdamosi tarpusavyje, nelaimingos gyvosios esybės sukuria sau nepakenčiamas sąlygas gyventi. Už jų kovą ir už geras ar blogas gyvenimo sąlygas, kurias jos susikuria, yra atsakingos pačios gyvosios būtybės, o ne Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl jeigu gyvosios esybės įsiklausys į Viešpaties pamokymus, kurie išdėstyti „Bhagavad-gītoje“, ir išsiugdys Kṛṣṇos sąmonę, jų gyvenimas įgaus aukščiausiąją prasmę, ir jos galės sugrįžti atgal pas Dievą.
Kitas gali paprieštarauti, esą materialų pasaulį sukūręs Viešpats, todėl Jis yra už jį atsakingas. Žinoma, Jis netiesiogiai atsakingas už šio materialaus pasaulio kūrimą ir palaikymą, tačiau Jis jokiu būdu neatsako už nevienodas gyvųjų esybių gyvenimo sąlygas. Viešpats, kurdamas materialųjį pasaulį, yra panašus į debesis, kurie duoda pradžią augalams. Liūčių sezono metu debesų dėka sudygsta įvairūs augalai. Iš debesų į žemę krinta vandens lašai, tačiau patys debesys prie žemės nesiliečia. Taip lygiai ir Viešpats sukuria materialų pasaulį, metęs žvilgsnį į materialią energiją. Tai patvirtina Vedos: „Jis metė žvilgsnį į materialią gamtą, ir įvyko kūrimas.“ „Bhagavad-gītoje“ irgi teigiama, kad vieno transcendentinio Jo žvilgsnio į materialią gamtą pakako, kad būtų sukurta judrių ir nejudrių, gyvų ir mirusių būtybių įvairovė.
Todėl materialaus pasaulio sukūrimą galima laikyti vienu iš Viešpaties žaidimų. Kūrimą vadiname žaidimu todėl, kad Viešpats šį materialų pasaulį sukuria tada, kai Jis Pats to nori. Šis Aukščiausiojo Dievo Asmens noras irgi yra Jo malonės apraiška, nes sąlygotoms sieloms Jis suteikia dar vieną galimybę atgauti savo pirmapradę sąmonę ir šitaip sugrįžti pas Viešpatį. Taigi niekam nevalia priekaištauti Aukščiausiajam Viešpačiui už tai, kad Jis sukūrė šį materialų pasaulį.
Kalbėdami apie tai, mes galime aiškiai suvokti, kuo skiriasi impersonalistai ir personalistai. Impersonalistai trokšta įsilieti į Aukščiausiojo būtį, o tuštumos filosofija siūlo visą materialiąją įvairovę paversti tuštuma. Abi šios filosofijos vadinamos māyāvāda. Kosminiam pasauliui, be jokių abejonių, anksčiau ar vėliau ateina galas ir jis ištuštėja, o gyvosios esybės įsilieja į Nārāyaṇos kūną, nurimdamos ten iki kito kūrimo. Tai galima pavadinti beasmene būkle, tačiau ši būklė nesitęsia amžinai. Materialaus pasaulio įvairovė neišnyksta amžiams, ir gyvosios esybės ne amžiams įsilieja į Aukščiausiojo kūną. Kai vyksta naujas kūrimas, gyvosios esybės, kurios glūdėjo Aukščiausiojo kūne neturėdamos Kṛṣṇos sąmonės, vėl ateina į šį materialų pasaulį. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad šis materialus pasaulis amžinai yra tai kuriamas, tai naikinamas, ir sąlygotos sielos, neturinčios Kṛṣṇos sąmonės, atsiradus kosminiam pasauliui kaskart iš naujo į jį sugrįžta. Jeigu sąlygotos sielos pasinaudos joms tekusia galimybe ir tiesiogiai Viešpačiui vadovaujant išsiugdys Kṛṣṇos sąmonę, jos pateks į dvasinį pasaulį ir į materialią kūriniją galės nebegrįžti. Tuštumos filosofijos pasekėjai bei impersonalistai neieško prieglobsčio prie Viešpaties lotoso pėdų, todėl ir sakoma, kad jie nepasižymi dideliu protu. Tokie nedidelio proto filosofai atlieka įvairiausias askezes arba stengiasi pasiekti nirvāṇos būseną, t. y. ištrūkti iš materialių sąlygų ir susilieti su Viešpačiu, ištirpus Jo kūne. Visi jie būtinai patiria nuopuolį, nes nepaiso Viešpaties lotoso pėdų svarbos.
„Caitanya-caritāmṛtos“ autorius Kṛṣṇadāsa Kavirāja Gosvāmis, išstudijavęs visus Vedų raštus ir išklausęs visų autoritetų nuomonės, prieina prie išvados, kad Kṛṣṇa – vienintelis aukščiausiasis valdovas ir kad visos gyvosios būtybės yra amžini Jo tarnai. Jo žodžius patvirtina įkūnytųjų Vedų maldos. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad visi mes gyvename, kontroliuojami Dievo Asmens, visi tarnaujame, paklusdami aukščiausiai Viešpaties valiai, ir visi bijomės Aukščiausiojo Dievo Asmens. Iš baimės Viešpačiui dorai atliekamos pareigos. Visi mes esame Aukščiausiojo Viešpaties tarnai, o Viešpats vienodai žvelgia į visas gyvąsias esybes. Jis panašus į beribį dangų. Kaip kibirkštys šoka ugnyje, lygiai taip ir visos gyvosios esybės tarsi paukščiai skrieja per beribį dangų. Kai kurios pakilo labai aukštai, kitos – kiek žemiau, o trečios – skrenda pažemiui. Skirtingi paukščiai skraido skirtingame aukštyje, nelygu kokios jų galimybės, tačiau dangus su jų galimybėmis neturi nieko bendra. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats patvirtina tą mintį, kad kiekvienai gyvai būtybei Jis dovanoja tam tikrą vietą gyvenime pagal jų atsidavimo laipsnį. Ir tai nėra šališkumas. Taigi, nors gyvosios esybės turi skirtingą vietą gyvenime, egzistuoja skirtingose būties sferose bei turi skirtingas formas, jas visada kontroliuoja Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Ir vis dėlto Jis jokiu būdu nėra atsakingas už nevienodas jų gyvenimo sąlygas. Todėl kvaila ir nenatūralu lyginti save su Aukščiausiuoju Viešpačiu, ir dar kvailiau manyti, kad Dievo niekada nesi regėjęs. Kiekvienas mato Dievą skirtingais Jo aspektais – vienintelis skirtumas tas, kad tikinčiajam Dievas yra Aukščiausiasis Asmuo, Pats mylimiausiasis, Kṛṣṇa, o ateistui Absoliučioji Tiesa yra mirtis, kuri laukia jo gyvenimo pabaigoje.
Įkūnytosios Vedos tęsė savo maldą: „O Viešpatie, visos Vedų žinios rodo, kad Tu – Aukščiausiasis Valdovas, o visos gyvosios būtybės yra Tau pavaldžios. Ir Viešpatį, ir gyvąsias esybes vadina nitya, arba „amžinais“, taigi kokybiškai jie lygiaverčiai, bet vis dėlto vienaskaitoje nitya, arba Aukščiausiasis Viešpats, yra „valdovas“, tuo tarpu daugiskaitoje nityos reiškia „valdiniai.“ Individuali pavaldi gyvoji esybė gyvena kūne. Tame pačiame kūne gyvena ir aukščiausiasis valdovas, Supersiela, tačiau Ji kontroliuoja individualią sielą. Tokia Vedų išvada. Jeigu individualių sielų nekontroliuotų Supersiela, kaipgi tada paaiškinti Vedų tvirtinimą, kad gyvoji esybė persikelia iš kūno į kūną, patirdama karčius ir saldžius savo ankstesniųjų darbų vaisius? Kartais ji pakyla į aukštesnį gyvenimo būvį, o kartais nusileidžia į žemesnį. Taigi sąlygotas sielas valdo ne tik Aukščiausiasis Viešpats, joms savo sąlygas diktuoja ir materialioji gamta. Pavaldinių ir valdovo santykiai, kurie sieja gyvąsias būtybes ir Aukščiausiąjį Viešpatį, įtikinamai įrodo, kad Supersiela yra visa aprėpianti, tuo tarpu individualios gyvosios esybės tokio bruožo neturi. Jeigu individualios sielos būtų visa aprėpiančios, nebūtų nė kalbos, kad jos yra valdomos. Todėl teorija, kad Supersielos ir individualios sielos padėtis lygiavertė, yra ydinga, ir joks išmintingas žmogus su ja nesutiks. Priešingai, reikėtų pasistengti suprasti, kuo skiriasi amžinas Aukščiausiasis ir amžini pavaldiniai.“
Taigi įkūnytosios Vedos padarė išvadą: „O Viešpatie, amžinas ir Tu, ir ribotos dhruvos, gyvosios esybės. Begalinės amžinatvės pavidalas kartais įsivaizduojamas kaip visatos pavidalas, o tokie Vedų raštai, kaip Upaniṣados, aiškiai aprašo ribotą amžinąjį pavidalą. Čia sakoma, kad pirminė, dvasinė gyvoji esybė yra vienos dešimttūkstantosios plauko dalies dydžio. Sakoma, kad dvasia didesnė už didžiausiąjį ir mažesnė už mažiausiąjį. Individualios gyvosios esybės, kurios amžinai sudaro neatskiriamą Dievo dalį, mažesnės už mažiausiąjį. Savo materialiais jausmais mes negalime patirti nei Aukščiausiojo, didesnio už visų didžiausią, nei individualios sielos, kuri mažesnė už visų mažiausiąjį. Mes turėtume pasistengti suvokti patį didžiausiąjį ir patį mažiausiąjį, remdamiesi autoritetingais Vedų raštų šaltiniais. Vedų raštai sako, kad Supersiela glūdi gyvosios būtybės kūne ir yra nykščio dydžio. Galima būtų paprieštarauti: kaip kažkas, būdamas sulig nykščiu, gali glūdėti skruzdės širdyje? Dalykas tas, kad šis Supersielos dydis keičiasi pagal gyvosios būtybės kūno proporcijas. Todėl jokiomis aplinkybėmis negalima tarti, kad Supersiela ir individualioji gyvoji esybė yra viena ir tas pat, nors jos abi glūdi gyvosios būtybės kūne. Supersiela, gyvendama širdyje, valdo individualią gyvąją esybę ir ją nukreipia. Nors jos abi yra dhruva, arba amžinos, gyvoji esybė visada yra Aukščiausiojo valdžioje.
Kitas sakys: kadangi gyvąsias esybes pagimdė materialioji gamta, visos jos lygios ir nepriklausomos. Tačiau Vedų raštuose pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo apvaisina materialiąją gamtą gyvomis esybėmis, ir tik tada jos išvysta pasaulio šviesą. Taigi materialios gyvosios esybės iš tikrųjų atsiranda ne vien iš materialios gamtos: jos tarytum moters pagimdytas vaikas, kuris yra ne tik moters, bet ir vyro neatskiriama dalis. Taip lygiai susidaro įspūdis, kad gyvąsias būtybes sukuria materiali gamta, bet iš tikrųjų kurdama jas gamta nėra visiškai savarankiška. Gyvosios būtybės išvydo pasaulio šviesą todėl, kad materialią gamtą apvaisino aukščiausiasis tėvas. Todėl argumentas, kad individualios gyvosios būtybės nėra neatsiejamos Aukščiausiojo dalelės, neįtikinamas. Antai negalima atskiros organizmo dalies laikyti lygiaverte visam kūnui; teisingiau būtų sakyti, kad atskiros kūno dalys yra priklausomos nuo viso organizmo. Taip lygiai ir neatsiejamos aukščiausios visumos dalelės visada yra priklausomos nuo savo šaltinio ir jo valdomos. „Bhagavad-gītoje“ patvirtinama, kad gyvosios esybės yra neatsiejamos Kṛṣṇos dalelės, mamaivāṁśaḥ. Joks sveiko proto žmogus nesutiks su teorija, teigiančia, kad Supersiela ir individualioji siela yra tos pačios kategorijos. Kokybiškai jos lygiavertės, tačiau kiekybės požiūriu Supersiela visada yra aukščiausia, o individualioji siela visada pavaldi Supersielai. Tokia yra Vedų išvada.
Čia pavartoti du svarbūs žodžiai: yan-maya ir cin-maya. Pagal sanskrito gramatiką, žodis mayat turi dvi reikšmes – „transformavimasis“ ir „pakankamumas.“ filosofai māyāvādžiai aiškina žodžius yan-maya ir cin-maya,nurodydami, kad gyvoji esybė visada lygi Aukščiausiajam. Tačiau pirma reikėtų pasvarstyti, ar priesaga mayatvartojama „pakankamumo“ ar „transformavimosi“ reikšme. Gyvoji esybė visada ir visa kuo nusileidžia Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Todėl priesagos mayat negalima vartoti taip, kad ji reikštų, jog individuali gyvoji esybė yra pati sau pakankama. Individuali gyvoji esybė niekada neturi pakankamai žinių, priešingu atveju, ar ji galėtų patekti māyos, arba materialios energijos, valdžion? Todėl žodis „pakankamas“ yra priimtinas tik tada, kai atsižvelgiama į gyvosios esybės svarbą. Dvasinės Aukščiausiojo Viešpaties ir gyvųjų esybių vienovės negalima laikyti vienodumu. Kiekviena gyvoji esybė individuali. Jeigu vienovę suvoksime kaip suvienodėjimą, tada viena individuali siela išsivadavusi sykiu išvaduotų ir kitas individualiąsias sielas. Iš tikrųjų kiekviena individualioji siela šiame materialiame pasaulyje yra laiminga ir kenčia nevienodai.
Žodis mayat vartojamas ir „transformavimosi“ reikšme, o kartais reiškia „šalutinis produktas.“ Pasak impersonalistų teorijos, Brahmanas įgyja įvairiausių tipų kūnus, ir tuo pasireiškia Jo līlā, arba žaidimas. Tačiau egzistuoja šimtai ir tūkstančiai įvairaus lygio gyvybės formų – žmonės, pusdieviai, gyvuliai, paukščiai, žvėrys, ir jeigu jie būtų Aukščiausiosios Absoliučiosios Tiesos ekspansijos, klausimas apie išsivadavimą apskritai nekiltų, nes Brahmanas jau yra laisvas. Pasak kitos interpretacijos, kurią kelia māyāvādžiai, įvairių tipų kūnai kiekvieną epochą gauna kūnus, ir, epochai pasibaigus, šie kūnai, arba Brahmano ekspansijos, savaime susilieja į viena ir taip pasireiškimų įvairovė baigiasi. Kitą epochą Brahmanas, anot šios teorijos, vėl išsiskleidžia, įgaudamas įvairiausias fizines formas. Jeigu ši teorija teisinga, tada peršasi išvada, kad Brahmanas yra kintamas. Bet tai nepriimtina. „Vedānta-sūtroje“ pasakyta, kad Brahmano prigimtis džiaugsminga. Todėl Jis negali tapti žmogumi, kuris kenčia. Iš tikrųjų gyvosios esybės yra neatsiejamos nuo Brahmano be galo mažos dalelės, kurių sąmonę lengvai gali aptemdyti iliuzinė energija. Kiek anksčiau Brahmano dalelės buvo lygintos su kibirkštimis, džiaugsmingai šokančiomis liepsnoje, tačiau joms visada yra galimybė iš ugnies patekti į dūmus, nors dūmai taip pat yra vienas iš ugnies būvių. Materialus pasaulis panašus į dūmus, o dvasinis pasaulis yra tarytum liepsnojanti ugnis. Begalinė daugybė gyvųjų esybių, paveiktos iliuzinės energijos, lengvai nukrinta iš dvasinio pasaulio į materialųjį, tačiau, ugdydamos tikrąjį pažinimą ir visiškai išsivaliusios nuo materialaus pasaulio nešvarybių, jos gali vėl išsivaduoti.
Anot asurų teorijos, gyvąsias būtybes gimdo materiali gamta, arba prakṛti, susilietusi su puruṣa. Ši teorija irgi negali būti pripažinta teisinga, nes ir materiali gamta, ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo egzistuoja amžinai. Nei materiali gamta, nei Aukščiausiasis Dievo Asmuo negimsta. Aukščiausiąjį Viešpatį vadina aja, arba „negimęs“, o materialią gamtą vadina ajā. Abu šie žodžiai – ir aja, ir ajā – reiškia „negimęs.“ Kadangi ir materiali gamta, ir Aukščiausiasis Viešpats – negimstantys, jie negali patys pagimdyti gyvųjų esybių. Kaip oras, susijungęs su vandeniu, sudaro begalinę daugybę burbulų, taip ir materialios gamtos bei Aukščiausiojo Asmens jungtis duoda pradžią gyvosioms būtybėms šiame materialiame pasaulyje. Vandens burbulai būna labai įvairūs, taip lygiai gyvosios esybės, veikiamos materialios gamtos guṇų, atsiranda materialiame pasaulyje įvairiausiomis formomis ir sąlygomis. Todėl būtų visai teisinga teigti, kad gyvosios esybės, atėjusios į šį materialų pasaulį žmonėmis, pusdieviais, gyvūnais, paukščiais, žvėrimis ir kitokiais pavidalais, gauna skirtingus kūnus pagal savo norus. Niekas negali tiksliai pasakyti, kada jų norai pabudo, todėl sakoma: anādi-karma – neįmanoma ištirti šios materialios egzistencijos priežasties. Niekas nežino, kada prasidėjo materialus gyvenimas, bet aišku, kad jis turėjo turėti pradžią, nes kiekviena gyvoji esybė pagal savo prigimtį yra dvasinė kibirkštis. Kaip turi pradžią kibirkštys, kurios iššokusios iš liepsnos krinta į žemę, taip turi pradžią ir gyvosios esybės, ateinančios į šį materialų pasaulį. Tik niekas negali pasakyti, kur toji pradžia yra. Net sunaikinus pasaulį, šios gyvos esybės įsilieja į dvasinę Viešpaties būtį ir glūdi joje, tarsi būtų kietai įmigusios, tačiau jų prigimtinis noras viešpatauti materialioje gamtoje neišblėsta. Kai kosminis pasaulis kuriamas iš naujo, jos vėl atsiranda, kad įvykdytų tuos pačius savo troškimus, ir gimsta tarp įvairių gyvybės rūšių.
Gyvųjų esybių įsiliejimą į Aukščiausiąjį pasaulio naikinimo metu galima palyginti su medumi. Meduje slypi įvairių gėlių bei vaisių skoniai, ir jį valgant sunku pasakyti, iš kokių gėlių jis surinktas, tačiau iš jo malonaus skonio galima spręsti, kad tai ne vienas skonis, o įvairių skonių mišinys. Štai kitas pavyzdys: nors įvairios upės įsilieja į jūrą ir jų vanduo susimaišo su jūros vandeniu, tai nereiškia, kad upės nustoja egzistavusios. Nors Gangos ir Yamunos vandenys susilieja su jūros vandenimis, ir Ganga, ir Yamuna tebeegzistuoja kaip atskiros upės. Įvairioms gyvosioms esybėms pasaulio sunaikinimo metu įsiliejus į Brahmaną, iš tikrųjų sunaikinami jų kūnai, tačiau pačios gyvosios esybės, išlikdamos individualybėmis, su savo skirtingais gyvenimo skoniais įsilieja į Brahmaną, iki ateis laikas atsirasti kitam materialiam pasauliui. Sūrus jūros vanduo ir gėlas Gangos vanduo skiriasi, ir šis skirtumas išlieka visada. Taip visada egzistuoja ir skirtumas tarp Aukščiausiojo Viešpaties ir gyvųjų esybių, net jeigu iš pažiūros pasaulio sunaikinimo metu jos įsilieja į Aukščiausiąjį. Taigi galima sakyti, kad tada, kai gyvosios esybės išsivaduoja iš materialios aplinkos, jos nusiplauna materialų purvą ir įsilieja į dvasinę karalystę, tačiau individualus jų ir Aukščiausiojo Viešpaties santykių skonis neišnyksta.
„Brangus Viešpatie, – tęsė įkūnytosios Vedos, – visos gyvosios esybės pasiduoda Tavo materialios energijos apžavams, ir, klaidingai sutapatinusios save su materialios gamtos produktais ir pamiršusios apie amžinus savo ryšius su Tavimi, jos keliauja iš vieno tipo kūno į kitą. Štai tokia mūsų išvada. Per savo neišmanymą gyvosios esybės, ir ypač pasiekusios žmogaus gyvybės formą, klaidingai tapatina save su įvairių gyvybės rūšių atstovais. Jos ima tapatinti save su vienos kurios žmonių klasės atstovais, tauta, rase arba vadinamąja religija, pamiršdamos tikrąją savo prigimtį – tai, kad yra amžini Tavo Šviesybės tarnai. Klaidingos gyvenimo sampratos verčia jas kaskart vis gimti ir mirti. Iš daugybės milijonų žmonių atsiranda gal tik vienas išmintingas, kuris, bendraudamas su tyrais bhaktais, pagaliau suvokia, kas yra Kṛṣṇos sąmonė, ir išsiveržia iš klaidingų materialių sampratų valdžios.
„Caitanya-caritāmṛtoje“ Viešpats Caitanya patvirtina, kad gyvosios esybės klajoja po visatą, gimdamos tai tarp vienos, tai tarp kitos gyvybės rūšies atstovų, bet jeigu joms pakanka išminties, tai dvasinio mokytojo ir Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos malone jos pradeda atsidavimo tarnystę Kṛṣṇos sąmonėje. Sakoma: hariṁ vinā na mṛtim taranti – be Aukščiausiojo Dievo Asmens pagalbos gyvoji esybė negali pati išsiveržti iš besikartojančio gimimo ir mirties nagų. Kitaip sakant, tik Aukščiausiasis Viešpats, Aukščiausiasis Asmuo, gali išgelbėti sąlygotas sielas iš begalinio gimimų ir mirčių ciklo.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Laiko veikimas – praeitis, dabartis bei ateitis, taip pat materialios kančios – nepakeliamas karštis bei šaltis, gimimas, ligos, senatvė ir mirtis – yra Tavo antakių virptelėjimai. Viskas paklūsta Tavo valiai. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad materialus aktyvumas yra Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos rankose. „Žmogui, kuris Tau neatsidavė, bet kokios materialios būties sąlygos yra kaip priešiškos jėgos. Bet jos nebaisios sieloms, kurios Tau atsidavė ir turi visišką Kṛṣṇos sąmonę.“ Apsireiškus Viešpačiui Nṛsiṁhadevai, Prahlāda Mahārāja nė kiek Jo neišsigando, tuo tarpu jo bedieviui tėvui Nṛsiṁha įkūnijo pačią mirtį, ir iš tiesų jis žuvo nuo Nṛsiṁhos rankos. Bedievius, tokius, kaip Hiraṇyakaśipu, Viešpats Nṛsiṁhadeva aplanko mirties pavidalu, o tokiems Savo bhaktams, kaip Prahlāda, Jis visada maloningas. Bhaktams Viešpats – tai plačiausias palaimos vandenynas. Todėl tyras bhaktas nebijo gimimo, ligų, senatvės ir mirties.
Śrīpāda Śrīdhara Svāmis parašė puikias eiles, kurių prasmę galima persakyti tokiais žodžiais: „Brangus Viešpatie, materialios būties sąlygos man, gyvajai esybei, reiškia nesibaigiančias kančias. Aš patekau į materialią būtį, kuri tarsi girnos traiško viską, kas į jas pakliūva, ir dėl savo nuodėmingų darbų, padarytų šiame materialiame pasaulyje, dabar turiu degti nuodėmių pasekmių ugnyje. Šiaip ar taip, brangus Viešpatie, man vis dėlto pavyko pasislėpti prie Tavo lotoso pėdų. Neatstumk ir apsaugok mane.“ Panašioje Śrīlos Narottamos dāsos Ṭhākuros maldoje yra tokie žodžiai: „Brangus Viešpatie, o Nandos Mahārājos sūnau ir Vṛṣabhānu dukters bičiuli, po didžiausių materialaus gyvenimo kančių aš pagaliau suradau prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų ir dabar meldžiu Tavo malonės. Prašau nevyti manęs nuo Savęs, nes be Tavęs neturiu kito užtarėjo.“
Taigi esmė yra ta, kad visi kiti savęs arba Dievo pažinimo metodai, išskyrus bhakti-yogą, arba atsidavimo tarnystę, yra labai sunkiai įgyvendinami. Pradėti atsidavimo tarnystę Viešpačiui su visiška Kṛṣṇos sąmone – vienintelis būdas išsivaduoti iš materialaus sąlygoto gyvenimo ir nusiplauti jo purvą, ypač mūsų amžiuje. Žmonės, neturintys Kṛṣṇos sąmonės, gyvena veltui, be to, jie negauna paragauti tikro dvasinio gyvenimo skonio.
Viešpats Rāmacandra sakė: „Tam, kuris Man atsiduoda ir nė akimirkos neabejoja esąs amžinas Mano tarnas, Aš visada suteikiu pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmą, nes tai prigimtinis Mano bruožas.“ Panašiai „Bhagavad-gītoje“ kalba ir Viešpats Kṛṣṇa: „Materialios gamtos poveikiui atsispirti neįmanoma, tačiau tam, kuris Man atsidavė, neabejotinai pavyks įveikti materialią gamtą.“ Bhaktų visiškai nedomina ginčai su tais, kurie neatsidavė Dievui, ir jų teorijų paneigimas. Užuot veltui leidę laiką, jie stengiasi kiekvieną minutę išnaudoti su transcendentine meile tarnaudami Viešpačiui visiškoje Kṛṣṇos sąmonėje.
„O Viešpatie, nors didieji yogai mistikai yra visiškai pažaboję proto dramblį ir jausmų viesulus, – toliau kalbėjo įkūnytosios Vedos, – jeigu jie nesikreipia prieglobsčio į tikrą dvasinį mokytoją, jie tampa materijos veikimo aukomis, ir jų pastangos pasiekti savęs pažinimą yra pasmerktos nesėkmei. Žmones, neturinčius vadovo, kuris nurodytų jiems gyvenimo kelią, galima palyginti su pirkliais, išplaukiančiais į jūrą laivu, kuriame nėra kapitono. Niekas negali pats ištrūkti iš materialios gamtos nagų savo jėgomis. Žmogus turi atrasti tikrą dvasinį mokytoją ir veikti paklusdamas jo vadovavimui. Tiktai tada jis galės nugalėti neišmanymą, kylantį iš materialių egzistavimo sąlygų. Śrīpāda Śrīdhara Svāmis apie tai parašė puikias eiles. Jis sako: „O visų maloningiausias dvasini mokytojau, Aukščiausiojo Dievo Asmens atstove, ar ateis ta diena, kai mano protas visiškai atsiduos Tavo lotoso pėdoms? Tada Tavo malone aš nusikratyčiau to, kas trukdo dvasiniam gyvenimui, ir man atsivertų palaimos kupinas gyvenimas.“
Iš tikrųjų įkvėptą samādhi (pasinėrimą į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį) galima pasiekti be paliovos Jam tarnaujant, o be paliovos atlikti atsidavimo tarnystę teįmanoma, kai žmogui vadovauja tikras dvasinis mokytojas. Todėl Vedos moko, kad tas, kuris nori perprasti atsidavimo tarnystės paslaptis, turi nusilenkti tikram dvasiniam mokytojui. Tikrasis dvasinis mokytojas yra tas, kuris priklauso mokinių sekai ir labai gerai išmano atsidavimo tarnystę. Mokinių seka vadinasi śrotriyam. Dvasinį mokytoją, priklausantį mokinių sekai, galima atskirti pagal tai, kad jis nenukrypstamai praktikuoja bhakti-yogą. Kitąsyk žmonės nemato būtino reikalo kreiptis į dvasinį mokytoją ir savęs pažinimą bando pasiekti mistinės yogos pratybomis, tačiau yra daugybė pavyzdžių, kai yogai, netgi tokie įžymūs, kaip Viśvāmitra, patiria nuopuolį. Arjuna „Bhagavad-gītoje“ pasakė, kad protą suvaldyti yra taip sunku, kaip viesulą. Kartais protą lygina su pamišusiu drambliu. Nesilaikydamas dvasinio mokytojo nurodymų, žmogus negali suvaldyti savo proto ir jausmų. Kitaip sakant, jeigu žmogus ims praktikuoti mistinę yogą, nesikreipęs į tikrą dvasinį mokytoją, jis ničnieko nepasieks, o tik veltui sugaiš savo brangų laiką. Vedose pasakyta, kad niekas negali įgyti absoliučių žinių, jeigu nesilaiko ācāryos nurodymų. Ācāryavān puruṣo veda – tas, kuris kreipiasi prieglobsčio į ācāryą, pažįsta tiesą. Absoliučioji Tiesa ginčuose negimsta. Tas, kuris tampa tikru brāhmaṇu, savaime pasiekia ir atsižadėjimą; jis nesivaiko materialios naudos, nes dvasinis pažinimas padėjo jam suvokti, kad šiame pasaulyje nieko netrūksta. Aukščiausiasis Dievo Asmuo viskuo mus aprūpina. Todėl tikras brāhmaṇas nesiveržia į materialų tobulumą. Priešingai, jis kreipiasi į tikrą dvasinį mokytoją ir prašo nurodyti jam kelią. Dvasinio mokytojo tikrumo kriterijus yra brahma-niṣṭha. Tai reiškia, kad dvasinis mokytojas yra atsisakęs bet kokios veiklos ir visą savo gyvenimą paskyręs Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai. Tikras mokinys, kreipdamasis į tikrą dvasinį mokytoją, nuolankiai jo prašo: „Valdove, prašau paimti mane į savo mokinius ir išmokyti, kaip atsisakyti visų kitų savęs pažinimo būdų ir paskirti save Kṛṣṇos sąmonei, atsidavimo tarnystei.“
Bhaktas, paklusdamas dvasinio mokytojo nurodymams, pasišvenčia transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui ir mąsto šitaip: „Brangus Viešpatie, Tu – palaimos vandenynas. Kai esi Tu, kokia nauda iš laikinų malonumų, kuriuos teikia visuomenė, draugystė ir meilė? Žmonės, nežinantys, kur aukščiausias palaimos šaltinis, daro klaidą, mėgindami atrasti džiaugsmą jutiminiuose malonumuose, kurie yra tokie laikini ir iliuziški.“ Apie tai Vidyāpatis, didis vaiṣṇavas ir poetas, sako: „Brangus Viešpatie, visuomenės, draugystės bei meilės ryšiai, be abejonės, teikia šiokį tokį malonumą, nors tas malonumas ir materialus. Tačiau jo nepakanka pasotinti mano širdžiai, kuri alksta tarsi išdegusi dykuma.“ Dykumai viso vandenyno nebus per maža. Kas jai lašas vandens? Taip lygiai ir mūsų materialiose širdyse verda visokiausių norų vandenynas, ir šie norai neišsipildys materialios draugystės ir meilės visuomenėje. Nusiraminimą mes galime atrasti tiktai tada, kai mūsų širdys pradės semtis malonumo iš aukščiausiojo palaimos šaltinio. Transcendentinį nusiraminimą tegalima patirti per atsidavimo tarnystę, visiškai įsisąmoninus Kṛṣṇą.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „O Viešpatie, Tu – sac-cid-ānanda-vigraha, amžinas palaimingas žinojimo pavidalas, ir kadangi gyvosios esybės – neatsiejamos Tavo Asmenybės dalelės, natūralus jų egzistavimo būvis yra visiška Kṛṣṇos sąmonė. Kam šiame materialiame pasaulyje pavyko išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę, to jau nebedomina materialistinė gyvensena. Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus nebetraukia šeimos arba prabangaus gyvenimo teikiama laimė. Jis daro nedidelę nuolaidą kūnui, kad patenkintų savo kūno reikmes. Kitaip sakant, jo nebežavi jutiminiai malonumai. Tas, kuris siekia tobulumo gyvenime, turi remtis žiniomis ir atsižadėjimu, tačiau gyvenant šeimoje labai sunku pasiekti žinių ir atsižadėjimo lygį. Todėl žmonės, turintys Kṛṣṇos sąmonę, jaučiasi saugiausiai bendraudami su bhaktais arba šventose vietose. Jie žino apie Supersielos ir individualių sielų ryšį, ir suvokia gyvenimą ne kūniškai. Kadangi Tu visada esi visiškai Kṛṣṇą įsisąmoninusių žmonių širdyse, jie taip apsivalo, kad ta vieta, kur žengia jų koja, tampa šventa, o vanduo, kuriuo buvo nuplautos jų pėdos, gali išvaduoti daugybę nusidėjėlių, besiblaškančių po šį materialų pasaulį.“
Kai bedievis Prahlādos Mahārājos tėvas paprašė jį papasakoti, ką gero jis išmokęs, šis atsakė tėvui, kad materialisto pečius slegia nuolatiniai rūpesčiai, nes jis gyvena sąlyginių ir laikinų tiesų pasaulyje, todėl geriausia išeitis jam – išsiropšti iš gilaus šeimyninio gyvenimo šulinio ir išeiti į mišką prašyti prieglobsčio pas Aukščiausiąjį Viešpatį. Tyri bhaktai šlovinami kaip mahātmos, arba didieji išminčiai, tobulai pažinusieji tiesą. Jie visada mąsto apie Aukščiausiąjį Viešpatį bei Jo lotoso pėdas ir taip savaime pasiekia išsivadavimą. Bhaktai, nuolat egzistuojantys šiuo lygmeniu, pasikrauna nesuvokiamomis Viešpaties galiomis ir patys ima spinduliuoti išsivadavimą savo pasekėjams bei atsidavusiems tarnams. Kṛṣṇos sąmonę turintis žmogus kunkuliuoja dvasine energija, todėl kiekvienas, prisilietęs prie tokio tyro bhakto arba kreipęsis prieglobsčio prie jo lotoso pėdų, irgi pasikrauna dvasinių galių. Tyri bhaktai niekada nesididžiuoja materialiu turtu. Paprastai materialiais privalumais laikoma gera kilmė, išsilavinimas, grožis ir turtas, tačiau Viešpaties bhaktas net ir turėdamas šiuos keturis materialius privalumus niekada nesikelia į puikybę dėl to, kad kažkuo išsiskiria iš kitų. Didieji Viešpaties bhaktai keliauja po visą pasaulį, iš vienos šventos vietos į kitą, ir bekeliaudami sutinka daugybę sąlygotų sielų, kurias išvaduoja, dovanodami joms galimybę pabendrauti ir skleisdami transcendentines žinias. Jie gyvena Vṛndāvanoje, Mathuroje, Dvārakoje, Jagannātha Puryje, Navadvīpoje ir kitose šventose vietose, nes į šventas vietas vyksta tik bhaktai. Jie naudojasi proga pabendrauti su šventais žmonėmis. Didieji bhaktai stato šventyklas ir aśramas Kṛṣṇą įsisąmoninusiems žmonėms, kad kiekviena gyva esybė galėtų pasinaudoti bendravimo su šventaisiais teikiamais privalumais. Čia bhaktai gali nuolat tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje. Dvasinis tobulėjimas neįmanomas, gyvenant įprastą šeimos gyvenimą be Kṛṣṇos sąmonės.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „O Viešpatie, transcendentalistai yra dviejų rūšių – impersonalistai ir personalistai. Impersonalistų nuomone, materialusis pasaulis, kurį mes matome, netikras; reali tėra Absoliučioji Tiesa. O personalistai mano, kad šis materialus pasaulis vis dėlto nėra netikras, jis – realus, nors ir laikinas. Norėdami patvirtinti savo filosofijos teisingumą, ir tie, ir kiti transcendentalistai pateikia įvairių įrodymų. Iš tikrųjų materialusis pasaulis sykiu yra ir tikras, ir netikras. Jis tikras, nes viskas kyla iš Aukščiausiosios Absoliučiosios Tiesos, ir netikras, nes egzistuoja laikinai – yra sukuriamas ir vėl sunaikinamas. Kadangi kosminis pasaulis egzistuoja įvairiais būviais, jo padėtis nėra tvirta. Tuos, kurie linkę šį materialų pasaulį laikyti netikru, paprastai galima atskirti iš dažnai vartojamos maksimos: brahma satyaṁ jagan mithyā. Jie įrodinėja, kad viskas materialiame pasaulyje sukurta iš materijos. Antai iš molio nulipdyta daug indų: puodynės, lėkštės, dubenys. Juos sudaužius, iš jų galima padaryti daugybę kitų materialių objektų, tačiau bet kuriuo atveju molis, kaip medžiaga, iš kurių jie nulipdyti, egzistuoja visada. Kai molinis vandens ąsotis sudūžta, jį galima perdirbti į dubenį ar lėkštę, tačiau patsai molis – lėkštės, dubens ar ąsočio forma niekur neišnyksta. Todėl vandens ąsočio, dubens arba lėkštės forma yra netikra, tikra yra tai, kad šie objektai egzistuoja kaip molis. Tai impersonalistų traktuotė. Šis kosminis pasaulis, be jokių abejonių, kyla iš Absoliučiosios Tiesos, tačiau jo būtis laikina, todėl jis – netikras. Impersonalistų supratimu, Absoliučioji Tiesa, tai, kas nekintama, yra vienintelė tiesa. Kiti transcendentalistai vis dėlto mano, kad šis materialus pasaulis yra tikras, nes kyla iš Absoliučiosios Tiesos. Impersonalistai pateikia kitą argumentą, kad materialus pasaulis netikras, ir dėl to kartais materija atsiranda iš dvasinės kibirkšties, o kartais dvasinė kibirkštis gimsta iš materijos. filosofai impersonalistai pateikia tokį pavyzdį: karvės mėšlas – tai negyva materija, bet jame veisiasi skorpionai. O štai nagai ir plaukai – negyva materija, bet auga iš gyvo kūno. Taigi, jeigu viena kyla iš kita, tai visada turėtų reikšti vieną ir tą patį. Remdamiesi šia išvada, filosofai māyāvādžiai tvirtina, kad nors kosminis pasaulis yra neabejotinai atsiradęs iš Absoliučiosios Tiesos, pats jis nebūtinai yra tiesa. Jeigu sutiksime su šia nuomone, tai Absoliučiąją Tiesą, Brahmaną, reikia laikyti tiesa, o kosminio pasaulio, nors jis – Absoliučiosios Tiesos kūrinys, tiesa laikyti negalima.
Tačiau „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad filosofų māyāvādžių požiūris – tai asurų, demonų, požiūris. Čia Viešpats sako: asatyam apratiṣṭhaṁ te jagad āhur anīśvaram – „Asura žvelgia į kosminį pasaulį ir mano, kad visa kūrinija netikra.“ Asuros mano, kad tai materijos vidinė sąveika pagimdo kūriniją ir kad jos valdovas – Dievas neegzistuoja. Bet tai netiesa. Septintasis „Bhagavad-gītos“ skyrius sako, kad penki grubieji pradai, būtent žemė, vanduo, oras, ugnis ir dangus, taip pat subtilūs pradai – protas, intelektas ir netikras ego – yra aštuonios atsietosios Aukščiausiojo Viešpaties energijos. Virš žemesniosios, materialios energijos egzistuoja dvasinė energija – gyvosios esybės. Gyvosios esybės irgi laikomos aukštesniąja Viešpaties energija. Kosminis pasaulis – tai žemesniosios ir aukštesniosios energijų jungtis, ir visų energijų šaltinis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Aukščiausiasis Dievo Asmuo valdo daugybę įvairiausių energijų. Tai patvirtina Vedos. Parāsya śaktir vividhaiva śrūyate – transcendentinės Viešpaties energijos įvairialypės, ir kadangi energijų įvairovę sukūrė Aukščiausiasis Viešpats, jos negali būti netikros. Amžinas Viešpats, amžinos ir jo energijos. Kai kurios iš energijų laikinos – jos tai pasireiškia, tai esti neišreikštos, tačiau tai nereiškia, kad jos netikros. Čia tiktų toks palyginimas: kai žmogus pyksta, jis elgiasi kitaip negu visada, tačiau tai, kad pyktis prasiveržia ir greitai vėl nurimsta, nereiškia, kad pykčio energija netikra. Taigi filosofai vaiṣṇavai atmeta filosofų māyāvādžių argumentą dėl šio pasaulio netikrumo. Pats Viešpats patvirtina, kad tik asuros mano, jog materialusis pasaulis neturi aukščiausios priežasties, Dievo nėra, o viską gimdo materijos viduje vykstą procesai.
filosofai māyāvādžiai kartais pateikia palyginimą apie virvę ir gyvatę. Vakare, kai tamsu, susiraičiusią virvę per klaidą galima palaikyti gyvate. Tačiau jei kas per klaidą virvę palaiko gyvate, tai nereiškia, kad virvė arba gyvatė neegzistuoja, todėl šis māyāvādžių pavyzdys, kuriuo jie naudojasi, kad įrodytų materialaus pasaulio nerealumą, nėra įtikinamas. Nerealu yra tai, ką mes laikome esant tikra, nors iš tikrųjų tai neegzistuoja. Tačiau jeigu vieną daiktą mes palaikome kitu, tai visiškai nereiškia, kad jis neegzistuoja. filosofai vaiṣṇavai naudojasi labai vykusiu pavyzdžiu, kuris sako, kad materialus pasaulis panašus į molio ąsotį. Kai mes pažvelgiame į molio ąsotį, jis neišnyksta iš mūsų akių ir nevirsta kuo kitu. Tegu molio ąsotis laikinas, tačiau jis naudojamas vandeniui nešioti, ir ąsotis mums visada yra ąsotis. Taigi nors jis laikinas ir skiriasi nuo pirminio savo šaltinio – molio, vis dėlto mes negalime teigti, kad jis nerealus. Iš čia plaukia išvada, kad ir molis, ir molio ąsotis – tikri, nes viena yra padaryta iš kita. „Bhagavad-gītā“ paaiškina, kad po šio kosminio pasaulio sunaikinimo energija suplaukia į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Aukščiausiasis Dievo Asmuo egzistuoja amžinai drauge su Savo įvairialypėmis energijomis. Kadangi materialioji kūrinija kyla iš Jo, mes negalime teigti, kad materialioji kūrinija – tuštumos produktas. Kṛṣṇa – ne tuštuma. Kai mes kalbame apie Kṛṣṇą, Jis visada turi pavidalą, kokybes, vardą, aplinką ir atributus. Todėl Kṛṣṇa ne beasmenis. Pirminė visa ko priežastis yra ne beasmenė, ne tuštuma, o Aukščiausiasis Asmuo. Tegu demonai ir sako, kad ši materialioji kūrinija yra anīśvara, be valdovo, kitaip sakant, be Dievo, tačiau tokie argumentai iš esmės yra neįtikinami.
filosofų māyāvādžių pavyzdžio, esą negyva materija – nagai ir plaukai išauga iš gyvo kūno, įtikinamu laikyti negalima. Nagai ir plaukai, žinoma, yra negyvi, bet jie išauga ne iš gyvos esybės, o iš negyvo materialaus kūno. Bandant įrodyti, kad gyvoji esybė kyla iš materijos, pateikiamas argumentas apie skorpionus, kurie veisiasi karvės mėšle, tačiau ir jis nėra įtikinamas. Skorpionas, gimęs karvės mėšle, be abejo, yra gyva būtybė, tačiau iš karvės mėšlo atsiranda tik materialus gyvosios esybės – skorpiono, kūnas. Kibirkštys, gyvosios esybės, kaip sužinojome iš „Bhagavad-gītos“, pirma patenka į materialiąją gamtą ir tik po to joje gimsta. Įvairių formų gyvųjų esybių kūnus kuria materialioji gamta, tačiau pačią gyvąją esybę pradeda Aukščiausiasis Viešpats. Tėvas ir motina duoda kūną, būtiną gyvajai esybei konkrečiomis sąlygomis. Gyvoji esybė persikelia iš vieno kūno į kitą pagal savo norus. Norai subtilia forma – kaip intelektas, protas ir netikras ego – lydi gyvąją esybę iš kūno į kūną. Šitaip aukščiausiąja tvarka gyvoji esybė patenka į tam tikro tipo motinos įsčias, kur susiformuoja jos kūnas. Taigi dvasinę sielą sukuria ne materija. Vienokios ar kitokios rūšies kūną dvasinė kibirkštis gauna aukščiausiąja tvarka. Mūsų patirtis rodo, kad šis materialus pasaulis yra materijos ir dvasios jungtis. Dvasia – tai varančioji materiją jėga. Dvasinė siela (gyvoji esybė) ir materija yra skirtingos Aukščiausiojo Viešpaties energijos. Kadangi abi energijos kyla iš amžino Aukščiausiojo, arba Aukščiausiosios Tiesos, jos, be abejo, yra tikros, o ne iliuzinės. Gyvoji esybė – neatsiejama Aukščiausiojo dalelė, todėl ji egzistuoja amžinai. Taigi apie gimimą ir mirtį negali būti nė kalbos. Sąvokos „gimimas“ ir „mirtis“ egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja materialus kūnas. Vedų aforizmas sarvaṁ khalv idaṁ brahma reiškia, kad viskas, ką mes matome ir patiriame, nesiskiria nuo Brahmano, nes abi energijos kilo iš Aukščiausiojo Brahmano.
Dėl šio materialaus pasaulio egzistavimo daug ginčijamasi, tačiau vaiṣṇavų filosofinė doktrina geriausiai apibūdina jo esmę. Kalbant apie materialų pasaulį, tinkamiausias būtų molinio ąsočio pavyzdys: molinio ąsočio forma tegul ir laikina, tačiau ji turi konkrečią paskirtį. Molinis ąsotis skirtas pernešti vandeniui iš vienos vietos į kitą. Taip lygiai ir šis materialus kūnas, nors ir laikinas, turi konkrečią paskirtį. Nuo pat kūrinijos pradžios gyvoji esybė gyvena vienokiuose ar kitokiuose materialiuose kūnuose priklausomai nuo to, kokie yra jos norai, susikaupę sieloje nuo neatmenamų laikų. Žmogaus gyvybės forma suteikia ypatingą galimybę pasinaudoti aukštai išvystyta sąmone.
Kartais filosofai māyāvādžiai iškelia tokį argumentą: jeigu šis materialus pasaulis tikras, kodėl šeimos žmonėms rekomenduojama atsisakyti ryšių su juo ir duoti sannyāsos įžadus? Tačiau filosofai vaiṣṇavai visai kitaip traktuoja sannyāsą. Jie nemano, kad šis pasaulis netikras ir todėl reikia atsisakyti visų materialių veiksmų. Vaiṣṇavų sannyāsių tikslas – naudoti daiktus pagal jų paskirtį. Śrīla Rūpa Gosvāmis paliko mums dvi taisykles, kaip elgtis šiame materialiame pasaulyje. Vaiṣṇavas atsisako materialios gyvensenos ir duoda sannyāsos įžadus, norėdamas viską panaudoti Viešpaties tarnystėje, o ne todėl, kad materialusis pasaulis netikras. Todėl Śrīla Rūpa Gosvāmis suformulavo tokią taisyklę: nereikia prisirišti prie materialaus pasaulio, nes materialus prisirišimas prie materijos – beprasmis. Visas materialus kosminis pasaulis priklauso Dievui, Kṛṣṇai. Todėl viską reikia skirti Kṛṣṇai. Bhaktas neturi prisirišti prie to, kas materialu. Toks vaiṣṇavų sannyāsių tikslas. Materialistas laikosi įsikibęs pasaulio dėl jutiminių malonumų, tuo tarpu vaiṣṇavų sannyāsis moka nieko nesisavindamas panaudoti daiktus Viešpaties tarnystei. Śrīla Rūpa Gosvāmis kritikavo māyāvādžius sannyāsius, kurie nežino, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Užuot tai darę, jie laiko pasaulį netikru, todėl klaidingai mano, kad yra nesusitepę materialaus pasaulio purvu. Viskas kyla iš Aukščiausiojo Viešpaties energijos, todėl visi iš Jo kylantys daiktai yra tokie pat tikri, kaip ir Patsai Aukščiausiasis Viešpats.
Tai, kad kosminis pasaulis tegauna laikiną išraišką, dar nereiškia, kad jis netikras arba kad netikras yra šio pasaulio atsiradimo šaltinis. Kadangi pasaulio šaltinis tikras, pasaulis irgi tikras, tik reikia žinoti, kaip juo naudotis. Čia galima pateikti jau minėtą pavyzdį: molinis ąsotis laikinas. Jis nulipdytas iš molio masės, tačiau jeigu mokėsime juo pasinaudoti, jis bus tikras. filosofai vaiṣṇavai žino, kaip panaudoti šią laikiną konstrukciją – materialųjį pasaulį, lygiai kaip ir blaiviai mąstantis žmogus žino, kaip naudotis moliniu ąsočiu, nors pats ąsotis egzistuoja laikinai. Sakyti, kad molinis ąsotis netikras, tegalima tuo atveju, jeigu jis neteisingai panaudojamas. Taip lygiai ir žmogaus kūnas bei materialus pasaulis, naudojami efemeriškiems jutiminiams malonumams gauti, yra netikri. Jeigu žmogaus kūną ir materialiąją kūriniją galima panaudoti Aukščiausiojo Viešpaties tarnystėje, jų panaudojimas jau yra realybė. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad pats menkiausias noras panaudoti šį kūną bei materialųjį pasaulį Viešpaties tarnystei gali išgelbėti žmogų nuo baisiausio pavojaus. Ir aukštesnioji, ir žemesnioji energijos kyla iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, ir, tinkamai jas panaudojus, jos tampa tikros.
O dėl karminės veiklos, tai paprastai jos pagrindas yra jutiminiai malonumai. Todėl žmogus su Kṛṣṇos sąmone tokios veiklos neatlieka. Karminė veikla padeda gyvajai būtybei pasikelti į aukštesniąsias planetų sistemas, tačiau „Bhagavad-gītoje“ sakoma, kad kvaili yra tie žmonės, kurie, išsėmę savo gerų darbų atsargas dangaus karalystėje, sugrįžta į žemesniąsias planetų sistemas, o paskui vėl stengiasi patekti į aukštesniąsias planetas. Vienintelis jų laimėjimas – tai kelionės pirmyn ir atgal vargas. Jie elgiasi panašiai kaip daugelis mokslininkų materialistų, kurie švaisto savo laiką, stengdamiesi nukeliauti į Mėnulį ir grįžti atgal. Žmones, užsiėmusius karmine veikla, įkūnytosios Vedos vadina andha-parampara, arba aklais Vedų apeigų pasekėjais. Nors šios apeigos minimos Vedose, jos numatytos nuovoką praradusiems žmonėms. Tie, kuriuos perdėm traukia materialūs džiaugsmai, žavisi perspektyva pasikelti į aukštesniąsias planetų sistemas, todėl ir atlieka šias apeigas. Tačiau išmintingas žmogus, kuris nori suprasti tikrąją dalykų esmę ir kreipiasi prieglobsčio į tikrą dvasinį mokytoją, pasineria į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, o ne į karminę veiklą.
Žmonės, kuriems stinga atsidavimo Viešpačiui, atlieka Vedų apeigas, skatinami materialių ketinimų, bet galop apsigauna. Čia prašosi pateikiamas labai įtikinamas pavyzdys: protingas žmogus, turintis milijoną dolerių banknotais, naudojasi pinigais, nors puikiai žino, kad patys banknotai tėra paprasčiausias popierius. Milijono dolerių savininkas iš tiesų teturi rankose storą popieriaus pluoštą, tačiau, panaudojęs šį „popierių“ konkretiems tikslams, jis gauna visiškai realią ir apčiuopiamą naudą. Taip lygiai ir šis materialus pasaulis: tegu jis ir netikras, kaip kad tie popieriai, tačiau jį galima tikslingai panaudoti. Kadangi banknotus išleidžia valstybė, jie, nors ir popieriniai, turi vertę. Taip ir materialus pasaulis, tegu jis netikras ar laikinas, tačiau jis kilo iš Aukščiausiojo Asmens, todėl irgi turi vertę. filosofas vaiṣṇavas aiškiai suvokia paslėptą materialaus pasaulio prasmę ir žino, kaip tikslingai jį panaudoti, o filosofas māyāvādis, klaidingai laikantis banknotus beverčiu popieriumi, atsisako pinigų ir negali jais pasinaudoti. Todėl Śrīla Rūpa Gosvāmis skelbia, kad materialaus pasaulio atsižadėjimas, laikant jį netikru ir nesuvokiant jo, kaip priemonės tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, svarbos, nedaug tevertas. Iš tikrųjų atsižadėjęs yra tas, kuris žino tikrąją šio pasaulio vertę, ir supranta, kad jį galima panaudoti tarnaujant Viešpačiui. Jis neprisiriša prie materialaus pasaulio ir atsižada jo, kaip priemonės jutiminiams malonumams gauti. Šis materialus pasaulis – materialios Viešpaties energijos ekspansija, todėl jis yra tikras, o ne iliuzinis, kaip kartais bandoma teigti, pasitelkus pavyzdį apie gyvatę ir virvę.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Menkesnės nuovokos žmonėms šis kosminis pasaulis atrodo netikras, kadangi yra laikinas ir nepastovios prigimties.“ filosofai māyāvādžiai panaudoja kosminio pasaulio prigimties nepastovumo faktą, norėdami įrodyti savo teiginį apie pasaulio netikrumą. Vedos teigia, kad iki sukūrimo šis pasaulis neegzistavo, o po sunaikinimo pasaulis vėl bus neišreikštas. Tuštumos filosofijos šalininkai irgi naudojasi šia Vedų teze ir daro išvadą, kad materialaus pasaulio priežastis – tuštuma. Tačiau Vedos nenurodo, kad ji būtų tuštuma. Kūrimo ir sunaikinimo šaltinį jos apibūdina žodžiais: yato vā imāni bhūtāni jāyante – tas, iš kurio radosi visas kosminis pasaulis ir į kurį po sunaikinimo viskas įsilieja. Tą patį sako ir „Vedānta-sūtra“ bei pirmosios pirmojo „Śrīmad-Bhāgavatam“ skyriaus eilutės. „Vedānta-sūtra“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ vartoja žodį janmādyasya – „tasai, iš kurio kyla visi daiktai.“ Visi šie Vedų nurodymai rodo, kad kosminis pasaulis kyla iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, o po sunaikinimo į Jį įsilieja.
Tą pačią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“: šis kosminis pasaulis atsiranda ir vėl išnyksta, įsiliedamas į Aukščiausiojo Viešpaties būtį. Šie žodžiai nedviprasmiškai patvirtina, kad viena iš energijų, būtent bahiraṇgā māyā,arba išorinė energija, nors ir nepastovios prigimties, vis dėlto yra Aukščiausiojo Viešpaties energija ir todėl negali būti netikra. Ji tik atrodo esanti netikra. filosofai māyāvādžiai daro tokią išvadą: kadangi materiali gamta neegzistavo iš pradžių ir neegzistuoja po sunaikinimo, ji yra netikra. Tačiau Vedų teiginį patvirtina pavyzdys apie molinį ąsotį bei lėkštes: nors tam tikri šalutiniai Absoliučiosios Tiesos produktai egzistuoja laikinai, Aukščiausiojo Viešpaties energija yra pastovi. Molinis puodas arba vandens ąsotis gali sudužti arba įgauti kitą pavidalą, pavyzdžiui, lėkštės ar dubens, tačiau sudedamosios jų dalys arba pagrindinė materiali medžiaga – molis nesikeičia. Šio kosminio pasaulio pagrindas irgi visada tas pats – Brahmanas, arba Absoliučioji Tiesa, todėl filosofų māyāvādžių teorija, kad jis netikras, be abejo, yra tikriausias prasimanymas. Tai, kad kosminio pasaulio prigimtis laikina ir nepastovi, dar nėra rodiklis, kad jis netikras. Netikra pagal apibūdinimą yra tai, „kas niekada neegzistavo tikrovėje ir tebuvo vienas pavadinimas.“ Antai arklio kiaušiniai, dangaus gėlė arba triušio ragai – visa tai egzistuoja tik kaip pavadinimas. Arklys nededa kiaušinių, triušiui neauga ragai ir gėlės danguje nežydi. Yra daug daiktų, kurie egzistuoja vien kaip pavadinimai arba tik vaizduotėje, tačiau tikrovėje niekada nepasireiškia. Tokius daiktus galima vadinti nerealiais, netikrais. Tačiau vaiṣṇavas negali šio materialaus pasaulio laikyti netikru vien todėl, kad, būdamas laikinos prigimties, jis tai pasireiškia, tai vėl yra sunaikinamas.
Tą pačią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“: šis kosminis pasaulis atsiranda ir vėl išnyksta, įsiliedamas į Aukščiausiojo Viešpaties būtį. Šie žodžiai nedviprasmiškai patvirtina, kad viena iš energijų, būtent bahiraṇgā māyā,arba išorinė energija, nors ir nepastovios prigimties, vis dėlto yra Aukščiausiojo Viešpaties energija ir todėl negali būti netikra. Ji tik atrodo esanti netikra. filosofai māyāvādžiai daro tokią išvadą: kadangi materiali gamta neegzistavo iš pradžių ir neegzistuoja po sunaikinimo, ji yra netikra. Tačiau Vedų teiginį patvirtina pavyzdys apie molinį ąsotį bei lėkštes: nors tam tikri šalutiniai Absoliučiosios Tiesos produktai egzistuoja laikinai, Aukščiausiojo Viešpaties energija yra pastovi. Molinis puodas arba vandens ąsotis gali sudužti arba įgauti kitą pavidalą, pavyzdžiui, lėkštės ar dubens, tačiau sudedamosios jų dalys arba pagrindinė materiali medžiaga – molis nesikeičia. Šio kosminio pasaulio pagrindas irgi visada tas pats – Brahmanas, arba Absoliučioji Tiesa, todėl filosofų māyāvādžių teorija, kad jis netikras, be abejo, yra tikriausias prasimanymas. Tai, kad kosminio pasaulio prigimtis laikina ir nepastovi, dar nėra rodiklis, kad jis netikras. Netikra pagal apibūdinimą yra tai, „kas niekada neegzistavo tikrovėje ir tebuvo vienas pavadinimas.“ Antai arklio kiaušiniai, dangaus gėlė arba triušio ragai – visa tai egzistuoja tik kaip pavadinimas. Arklys nededa kiaušinių, triušiui neauga ragai ir gėlės danguje nežydi. Yra daug daiktų, kurie egzistuoja vien kaip pavadinimai arba tik vaizduotėje, tačiau tikrovėje niekada nepasireiškia. Tokius daiktus galima vadinti nerealiais, netikrais. Tačiau vaiṣṇavas negali šio materialaus pasaulio laikyti netikru vien todėl, kad, būdamas laikinos prigimties, jis tai pasireiškia, tai vėl yra sunaikinamas.
Įkūnytosios Vedos toliau kalbėjo, kad Supersiela ir individuali siela (arba Paramātmā ir jīvātmā) niekada ir jokiomis aplinkybėmis negali būti lygios, nors abi glūdi tame pačiame kūne kaip du paukščiai, tupintys viename medyje. Vedos skelbia, kad tų dviejų paukščių, nors jie tupi vienas šalia kito tarsi draugai, padėtis nevienoda. Vienas jų tėra liudininkas, tai Paramātmā, arba Supersiela, o kitas paukštis ragauja medžio vaisius. Jis – jīvātmā. Kai kuriamas kosminis pasaulis, jīvātmā, arba individualioji siela, ateina į šią kūriniją tokiu pavidalu, kuris atitinka ankstesnius jos karminius veiksmus, ir kadangi ji senų seniausiai užmiršo, kas ji tokia, ji tapatina save su tuo pavidalu, kurį gavo pagal materialios gamtos dėsnius. Įsikūnijusi konkrečiame materialiame kūne, siela patenka trijų materialių gamtos guṇų įtakon ir jų valdoma elgiasi taip, kad niekada nebeištrūktų iš materialaus pasaulio. Nors sielos, apgaubtos šio neišmanymo, įgimtos galimybės ir neužgęsta visiškai, visgi pasireiškia labai menkai. O Supersielos, arba Aukščiausiojo Dievo Asmens, nepaprastos galimybės nesumažėja net ir tada, kai Jis ateina į šį materialų pasaulį. Jis išlieka toks pat didingas bei tobulas ir laikosi nuošalyje nuo visų šio materialaus pasaulio vargų bei nelaimių. Sąlygotoji siela patenka į materialaus pasaulio spąstus, tuo tarpu Supersiela, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo, išeina iš jo, neturėdamas jokio prisirišimo, kaip iš savo odos išsineria gyvatė. Supersiela ir sąlygota individuali siela skiriasi tuo, kad Aukščiausioji Siela, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visada išlaiko Savo nepaprastas prigimtines galimybes, kurias vadina ṣaḍ-aiśvarya, aṣṭa-siddhi ir aṣṭa-guṇa.
Turėdami skurdžias žinias, filosofai māyāvādžiai pamiršta, kad Kṛṣṇa nepranokstamas Savo šešiomis tobulybėmis, aštuoniomis transcendentinėmis savybėmis ir aštuonių rūšių mistinėmis jėgomis. Šešios Jo tobulybės tokios: niekas nepralenkia Kṛṣṇos turtais, jėga, grožiu, šlove, žinojimu ir atsižadėjimu. Pirma iš aštuonių transcendentinių Kṛṣṇos ypatybių yra ta, kad prie Jo nelimpa materialios būties nešvarybės. Apie tai paminėta „Īśopaniṣadoje.“ Apāpa-viddham – kaip saulė yra tyra ir nesuteršiama, taip lygiai ir Aukščiausiasis Asmuo nesusitepa nuodėmingais darbais. Nors Kṛṣṇos poelgiai kitąsyk atrodo nedorybingi, tie poelgiai Jo neužteršia. Antra transcendentinė Kṛṣṇos ypatybė yra Jo nemirtingumas. Ketvirtajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Jis kalba Arjunai, kad ir Jis, ir Arjuna daug sykių atėjo į šį materialų pasaulį, tačiau tiktai Jis atsimena, kaip tai įvyko, ir tiktai Jis pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį. Tai reiškia, kad Jis nemirtingas. Mirtis reiškia užmarštį. Kai mirštame, pakinta mūsų kūnas, ir mes viską užmirštame. Tačiau Kṛṣṇa niekada nieko neužmiršta. Jis atsimena viską, kas vyko praeityje. Argi kitaip Jis galėtų atsiminti, kad „Bhagavad-gītoje“ dėstomą yogos sistemą Jis jau aiškino saulės dievui Vivasvānui? Taigi Jis niekada nemiršta. Be to, Jis nesensta. Kṛṣṇa jau turėjo proanūkių, kai atėjo į Kurukṣetros mūšio lauką, bet Jis nebuvo panašus į senuką. Kṛṣṇa nesusitepa nuodėme, yra nemirtingas, nesensta, niekada nesielvartauja ir nepatiria alkio bei troškulio. Visi Jo norai yra visiškai teisėti, ir niekas negali pakeisti nė vieno Jo sprendimo.
Tokios transcendentinės Kṛṣṇos ypatybės. Be to, Kṛṣṇą vadina Yogeśvara. Jis turi visas mistines jėgas, tokias, kaip aṇima-siddhi – sugebėjimą tapti mažesniu už mažiausiąjį. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta, kad Kṛṣṇa įeina netgi į atomus (aṇḍāntarastha-paramāṇu-cayāntarastham). Be to, Garbhodakaśāyī Viṣṇu pavidalu Jis glūdi milžiniškoje visatoje, o kaip Mahā-Viṣṇu Jis guli Priežasčių Vandenyne. Jo kūnas toks didelis, kad iškvepiant iš Jo išeina milijonai ir trilijonai visatų. Tai mahima-siddhi. Kṛṣṇa pasižymi ir mistine laghimos jėga: Jis gali tapti pačiu lengviausiu. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad planetos sklando erdvėje, nes Kṛṣṇa įėjo į visatą bei atomus. Taip aiškinamas nesvarumas. Kṛṣṇa pasižymi ir mistine prāpti jėga: Jis gali paimti viską, ką tik nori. Jis pasižymi ir īśitos, valdymo, jėga. Jį vadina Aukščiausiuoju Valdovu, Parameśvara. Be to, kiekvieną būtybę Kṛṣṇa gali priversti paklusti Savo valiai. Tai vadinasi vaśitā.
Kṛṣṇa pasižymi visomis tobulybėmis, transcendentinėmis ypatybėmis bei mistinėmis jėgomis. Jokia paprasta gyva būtybė negali Jam prilygti. Todėl māyāvādžių teorija, teigianti, jog Supersiela ir individualioji siela lygios, yra klaidinga. Taigi baigiant galima teigti, kad Kṛṣṇa yra vertas garbinimo, o visos kitos gyvosios esybės tėra Jo tarnai. Ši samprata ir yra savęs pažinimo esmė. Bet koks kitas savojo „aš“ suvokimas, kuris ignoruoja amžinuosius tarnystės santykius su Kṛṣṇa, yra susiformavęs veikiant māyai. Sakoma, kad paskutiniai māyos žabangai – tai gyvosios esybės pastangos prilygti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. filosofas māyāvādis skelbiasi esąs lygus Dievui, tačiau nesugeba atsakyti į klausimą, kodėl pateko į materijos pinkles. Jeigu jis – Aukščiausiasis Viešpats, kaip jis galėjo įsipainioti į nuodėmingą veiklą ir kentėti pagal karmos dėsnį? Į šį klausimą māyāvādžiai negali tinkamai atsakyti. Prasimanymas, kad žmogus lygus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, – tai dar vienas nuodėmingumo bruožas. Žmogus negali kreiptis į Kṛṣṇos sąmonę, kol nenusiplauna visų nuodėmių. Jau tai, kad māyāvādžiai pretenduoja susilyginti su Aukščiausiuoju Viešpačiu, aiškiai rodo, kad jie dar nėra laisvi nuo savo nuodėmingos veiklos pasekmių. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad tokie žmonės yra aviśuddha-buddhi. Tai reiškia, kad jie klaidingai laiko save išsivadavusiais ir kartu sulygina save su Absoliučiąja Tiesa. Jų sąmonė užteršta. Įkūnytosios Vedos sako, kad jeigu yogai ir jñāniai neišsilaisvins nuo savo nuodėmingų troškimų, savęs pažinimo metodas, kurį jie pasirinko, neduos trokštamo rezultato.
„Brangus Viešpatie, – tęsė įkūnytosios Vedos, – jeigu šventas žmogus nepasistengs su šaknimis išrauti nuodėmingų norų, jis nesuvoks Supersielos, nepaisant to, kad Ji yra šalia individualios sielos. Samādhi, meditacija – tai Supersielos paieškos savo širdy. Tasai, kuris neatsikratė nuodėmingų poelgių pasekmių, negali regėti Supersielos. Kai žmogus pamiršta, kad turi medalioną su brangakmeniu, galima sakyti, kad šios brangenybės jis neturi. Taip lygiai ir individuali siela, jeigu ji medituoja, bet nejunta Supersielos buvimo, vadinasi, Supersielos ji nepažino.
Todėl žmonės, kurie stojo į savęs pažinimo kelią, turi stengtis išvengti teršiamo māyos poveikio. Śrīla Rūpa Gosvāmis sako, kad bhaktas privalo neturėti jokių materialių norų. Bhakto rankos neturi būti surištos karmosarba jñānos teikiamais vaisiais. Jis teturi pažinti Kṛṣṇą ir vykdyti Jo valią. Tai tyro atsidavimo pakopa. Įkūnytosios Vedos tęsė: „Yogai mistikai, tebeturintys žemų norų tenkinti jausmus, niekada savo jėgomis nepatirs sėkmės ir nesugebės patirti Supersielos buvimo individualiame „aš.“ Todėl vadinamieji yogai ir jñāniai, švaistantys savo laiką jutiminiams malonumams – ar tai būtų abstraktūs samprotavimai, ar ribotų mistinių jėgų demonstravimas, – niekada neišsivaduos iš sąlygoto gyvenimo ir kaskart vis iš naujo gims ir mirs. Ir šis, ir kitas gyvenimas jiems žada vien nelaimes. Šie nusidėjėliai yra nelaimingi tiek šį, tiek kitą gyvenimą, nes jiems nepavyko pasiekti tobulo savęs pažinimo. Tokie yogai yra susitepę noru turėti jutiminių malonumų, todėl kad ir kaip jie stengtųsi pasiekti tobulumą, ir šis, ir kitas gyvenimas jiems bus viena kančia.“
Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura čia pastebi, kad sannyāsiai ir atsiskyrėliai, kurie, išėję iš namų vardan savęs pažinimo, neatsideda Viešpaties atsidavimo tarnystei, o užsiima filantropija – kuria švietimo įstaigas, ligonines ar net vienuolynus, bažnyčias ar šventyklas, skirtas pusdieviams garbinti, tokiais darbais prisidaro sau bėdos ne tik šį, bet ir kitą gyvenimą. Sannyāsiai, kurie gyvena ne tam, kad pažintų Kṛṣṇą, ir savo jėgas bei laiką skiria atsiskyrėlio nevertai veiklai, veltui švaisto laiką. Tuo tarpu bhakto, kuris visas jėgas atiduoda, pavyzdžiui, Viṣṇu šventyklos statybai, pastangos nenueis veltui. Jo veikla vadinasi kṛṣṇārthe akhila-ceṣṭā, įvairaus pobūdžio darbai, skirti Kṛṣṇai patenkinti. Įkurti naują mokyklą ir pastatyti šventyklą nėra viena ir tas pat. Nors filantropas, įkūręs švietimo įstaigą, atlieka labdaringą darbą, jis patenka karmos dėsnio valdžion, o Viṣṇu šventyklos statyba yra atsidavimo tarnystė.
Atsidavimo tarnystė išeina už karmos dėsnio veikimo sferos. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad bhaktas pakyla virš trijų materialiosios gamtos guṇų ir pasiekia Brahmano pažinimą: brahma-bhūyāya kalpate. Ten pat sakoma: sa guṇān samatītyaitān brahma-bhūyāya kalpate – Dievo Asmens bhaktai pakyla virš trijų materialios gamtos guṇųįtakos sferos ir pasiekia transcendentinį Brahmano lygį. Bhaktai yra išvaduoti ir šį, ir kitą gyvenimą. Bet koks veiksmas šiame materialiame pasaulyje vardan Yajños (Viṣṇu, arba Kṛṣṇos) yra išvaduojantis veiksmas, tačiau veiksmas, neturintis sąsajų su Acyuta, nepatiriančiu nuopuolio Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, pagal karmos dėsnį neišvengiamai sukuria atoveikį. Gyventi Kṛṣṇos sąmonėje – tai gyventi išsivadavus. Taigi baigiant galima teigti, kad Viešpaties malone bhaktas yra išvaduotas ir šį, ir kitą gyvenimą, tuo tarpu karmiai, jñāniai ir yogai nepasiekia išsivadavimo niekada – nei šį, nei kitą gyvenimą.
Įkūnytosios Vedos tęsė: „Brangus Viešpatie, kiekvienas, kuris Tavo malone suvokia Tavo lotoso pėdų didybę, tampa abejingas materialiai laimei bei kančiai.“ Kol mes egzistuojame šiame materialiame pasaulyje, materialios kančios neišvengiamos, tačiau bhaktas nekreipia dėmesio nei į gerų, nei į blogų poelgių pasekmes. Bhaktą taip pat ne itin jaudina, ar aplinkiniai žmonės jį giria, ar peikia. Kartais paprasti žmonės karščiausiai giria bhaktą už jo transcendentinius darbus, o kartais nepelnytai kritikuoja. Tyras bhaktas yra abejingas paprastų žmonių liaupsėms ir kritikai. Bhakto veikla yra transcendentinio lygio. Jo nedomina, ar žmonės, pasinėrę į materialią veiklą, jį giria, ar peikia. Jeigu bhaktas gali tokiomis aplinkybėmis išlikti transcendentiškas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo laiduoja jam išsivadavimą ir šį, ir kitą gyvenimą. Bendraudamas su tyrais bhaktais, klausydamasis pasakojimų apie šlovingus Viešpaties žygius, kuriuos Jis atliko įvairiomis epochomis ir įvairiomis inkarnacijomis, bhaktas visada išlieka transcendentiškas šiame materialiame pasaulyje.“
Tai principas, kuriuo remiasi Kṛṣṇos sąmonės judėjimas. Śrīla Narottama dāsa Ṭhākura giedojo: „Brangus Viešpatie, leiski man gyvenimas po gyvenimo su transcendentine meile tarnauti Tau, kaip pataria praeities ācāryos,ir gyventi tarp tyrų bhaktų. Tai vienintelis mano noras.“ Kitaip sakant, bhaktui mažai terūpi, ar jis yra išsivadavęs, ar ne. Svarbiausia jam – atsidavimo tarnystė. Atsidavimo tarnystė reiškia, kad žmogus nesavivaliauja ir viską daro ācāryai leidus. Kṛṣṇos sąmonės judėjimas remiasi ankstesniaisiais ācāryomis, priešakyje su Śrīla Rūpa Gosvāmiu. Gyvendamas tarp bhaktų, kurie laikosi taisyklių, bhaktas gali išlikti visiškai transcendentiškas.
„Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako, kad labai brangina tą bhaktą, kuris tobulai Jį pažino. Atsidavimo tarnystę pradeda keturių tipų dorybingi žmonės. Ištiktas nelaimės, dorybingas žmogus kreipiasi į Viešpatį, prašydamas palengvinti jo kančias. Jeigu dorybingam žmogui reikia materialios paramos, jis prašo to Viešpaties. Jeigu dorybingas žmogus yra smalsus ir domisi Dievo mokslu, jis kreipiasi į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, o tas dorybingas žmogus, kurio vienintelis noras perprasti mokslą apie Kṛṣṇą, irgi kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį. Iš tų keturių kategorijų žmonių Patsai Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ labiausiai giria paskutiniosios atstovus. Pagyrimo vertas tasai, kuris stengiasi pažinti Kṛṣṇą iš atsidavimo, gerai suvokia, ką daro, ir eina ankstesniųjų ācāryų, kurie turi mokslinių žinių apie Aukščiausiąjį Viešpatį, pėdomis. Toks bhaktas supranta, kad visos gyvenimo aplinkybės – tiek geros, tiek blogos – yra aukščiausioji Viešpaties valia. O kai jis galutinai nusilenkia prie Aukščiausiojo Viešpaties lotoso pėdų, jam tampa nebesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jis gyvena. Iš tikrųjų nepalankias gyvenimo aplinkybes bhaktas laiko ypatinga Dievo Asmens malone. Blogos aplinkybės bhaktui apskritai neegzistuoja. Viską, kas vyksta Aukščiausiojo Viešpaties valia, jis laiko malone ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis karštai trokšta tarnauti Viešpačiui. Ši bhaktos pozicija paaiškinta „Bhagavad-gītoje“: bhaktas niekada nesielvartauja, kai atsitinka kas bloga, ir per daug nedžiūgauja, aplinkybėms susiklosčius palankiai. Aukščiausiose atsidavimo tarnystės pakopose bhaktui neegzistuoja skirstymas „galima – negalima.“ Tokį būvį galima išlaikyti tiktai einant ācāryų pėdomis. Kadangi tyras bhaktas seka ācāryų pavyzdžiu, kiekvienas jo veiksmas, atliktas atsidavimo tarnystės metu, turi būti laikomas transcendentinio lygio veiksmu. Todėl Viešpats Kṛṣṇa mums nurodo, kad ācāryos yra aukščiau kritikos. Bhaktas naujokas neturi manyti esąs vienodo lygio su ācārya. Reikia suprasti, kad ācārya yra lygiavertis Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, todėl naujokai bhaktai neturėtų kritikuoti Kṛṣṇos arba Jo atstovo ācāryos.
Taip įvairiomis maldomis įkūnytosios Vedos aukštino Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį maldomis – tai reiškia atsiminti transcendentines Jo ypatybes, žaidimus bei darbus. Tačiau Viešpaties žaidimams ir ypatybėms nėra galo. Neįmanoma atsiminti visų Viešpaties ypatybių. Todėl įkūnytosios Vedos pagarbino Jį tiek, kiek leido jų galimybės, ir užbaigdamos prašneko:
„Brangus Viešpatie, nors Viešpačiui Brahmai, svarbiausiai aukščiausios planetos Brahmalokos dievybei, ir valdovui Indrai, svarbiausiajai rojaus planetos dievybei, bei vadovaujančioms Saulės, Mėnulio ir kitų planetų dievybėms Tu Pats patikėjai valdyti šį materialų pasaulį, jos nedaug ką žino apie Tave. Ką tada kalbėti apie paprastus žmones ir spekuliatyviuosius filosofus? Niekas negali išvardinti visų begalinių transcendentinių Tavo Šviesybės ypatybių. Niekas, net ir spekuliatyvūs filosofai bei aukštesniųjų planetų sistemų pusdieviai, negali tiksliai pasakyti nei kiek Tu turi ypatybių, nei kiek toli siekia Tavo pavidalas. Mūsų manymu, Tavo Šviesybė ir Pats nežinai visų Savo transcendentinių ypatybių. O taip yra todėl, kad Tu beribis. Nors kalbant apie Tave ir nelabai tiktų sakyti, jog Tu nepažįsti Pats Savęs, tačiau tai padeda geriau suprasti teiginį, kad Tavo ypatybėms ir energijoms nėra galo ir kad Tavo pažinimo galios taip pat beribės, todėl vyksta nesibaigiančios varžybos tarp Tavo pažinimo galių ir Tavo energijų, kurios nuolat plečia savo galimybes.“
Esmė ta, kad Dievas ir Jo pažinimo galios begalinės, todėl užtenka Dievui suvokti apie tam tikrų naujų Savo galimybių egzistavimą, kai jau kitą akimirką Jis mato, kad turi jų dar daugiau. Be abejo, Dievas yra visa žinantis, tačiau įkūnytosios Vedos sako, kad net Patsai Dievas iki galo nepažįsta visų Savo energijų. Tai visai nereiškia, kad Dievas nėra visagalis. Kai žmogus ko nors nežino, tai vadinama neišmanymu arba žinių trūkumu. Tačiau neišmanymo ar žinių trūkumo Dievui negalima prikišti, nes Jis pažįsta Save tobulai, tačiau Jo energijos nuolat plečiasi, o darbų vis daugėja. Todėl plečiasi ir Jo žinios, kurios padeda Jam geriau suprasti Savo naujas galimybes. Aplenkdami vienas kitą, be galo plėtojasi ir pažinimo galios, ir energijos. Šia prasme Pats Dievas nežino, kur baigiasi Jo energijos ir ypatybės.
Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus gali apytikriai įsivaizduoti, koks begalinis Dievas, kaip be galo plėtojasi Jo energijos ir kaip be galo daugėja Jo darbų. Vedų raštai sako, kad kai Mahā-Viṣṇu yoga-nidros būvyje iškvepia, iš Jo išeina daugybė visatų, o kai Jis įkvepia, šios visatos vėl suplaukia į Jo kūną. Pamėginkime įsivaizduoti, kokios didelės turėtų būti šios visatos, jeigu mūsų ribotomis žiniomis kosminei erdvei nėra nei galo, nei krašto. Iš tikrųjų grubieji pradai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir dangus – ne tik sudaro šią visatą, bet dar ir užkloja ją septyniais sluoksniais, kurių kiekvienas dešimt kartų storesnis už ankstesnįjį. Šitaip yra apsaugota kiekviena visata, o tų visatų – be galo daug. Jos sklando Mahā-Viṣṇu kūno porose. Kaip kad atomai bei dulkių dalelytės kartu su paukščiais sklando danguje, ir neįmanoma suskaičiuoti, kiek jų yra, taip lygiai ir begalinė daugybė visatų sklando transcendentinio Viešpaties kūno porose. Todėl Vedos sako, jog Dievas aukščiau mūsų pažinimo. Avāṅ-mānasa-gocara: ribotu protu mes negalime suprasti, koks didis yra Dievas. Todėl iš tikrųjų blaivaus proto žmogus nesiskelbia esąs Dievas, o stengiasi Jį pažinti ir atskirti, kur yra dvasia, o kur materija. Gerai supratęs šį skirtumą, žmogus aiškiai pamato, kad Aukščiausioji Siela transcendentali ir aukštesniųjų, ir žemesniųjų energijų atžvilgiu, nors yra tiesiogiai susijusi su jomis. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa paaiškina, kad nors Jo energija yra visa ko pagrindas, Pats Jis nėra tapatus energijai ir nuo jos skiriasi.
Gamta ir gyvosios esybės kartais įvardijamos kaip prakṛti ir puruṣa. Kosminis pasaulis – tai prakṛti ir puruṣosjungtis. Gamta yra materijos pradų šaltinis, o gyvosios esybės – veiksnys, išjudinantis pasaulį. Šioms dviems priežastims susijungus, atsiranda kosminis pasaulis. Žmogus, kuriam pavyko teisingai suprasti kosminio pasaulio ir viso to, kas jame vyksta, prigimtį, žino, kad tiesioginė ir netiesioginė pasaulio priežastis yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl „Brahma-saṁhitā“ daro išvadą: īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ / anādir ādir govindaḥ sarva-kāraṇa-kāraṇam.
Kai žmogus, viską gerai apgalvojęs ir pasvėręs, pasiekia tobulą pažinimą, jis nutaria, kad Kṛṣṇa, arba Dievas, yra pirminė visų priežasčių priežastis. Užuot tuščiai filosofavęs ir spėliojęs, kokio dydžio Dievas, kokio Jis ūgio ir pločio, žmogus turi prieiti prie išvadų, kurias pateikia „Brahma-saṁhitā“: sarva-kāraṇa-kāraṇam – Kṛṣṇa, arba Dievas, yra visų priežasčių priežastis. Tai – pažinimo tobulybė.
Kai žmogus, viską gerai apgalvojęs ir pasvėręs, pasiekia tobulą pažinimą, jis nutaria, kad Kṛṣṇa, arba Dievas, yra pirminė visų priežasčių priežastis. Užuot tuščiai filosofavęs ir spėliojęs, kokio dydžio Dievas, kokio Jis ūgio ir pločio, žmogus turi prieiti prie išvadų, kurias pateikia „Brahma-saṁhitā“: sarva-kāraṇa-kāraṇam – Kṛṣṇa, arba Dievas, yra visų priežasčių priežastis. Tai – pažinimo tobulybė.
Šitaip „Veda-stuti“, arba įkūnytųjų Vedų maldos, skirtos Garbhodakaśāyī Viṣṇu, buvo perduotos pirmiesiems mokinių sekos atstovams – Brahmos sūnui Sanandanai ir jo broliams. Pasaulio pradžioje buvo keturi Kumāros, Brahmos pirmagimiai, todėl juos vadina pūrva-jāta. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad paramparos sistema, arba mokinių seka, prasideda nuo Paties Kṛṣṇos. Taip lygiai ir šiuo atveju paramparos pradininku, persakiusiu įkūnytųjų Vedų maldas, buvo Dievo Asmuo Nārāyaṇa Ṛṣis. Mes turime atsiminti, kad „Veda-stuti“ maldos autorius yra Kumāra Sanandana, o Nārāyaṇa Ṛṣis Badarīkāśramoje ją atkartojo. Nārāyaṇa Ṛṣis yra Kṛṣṇos inkarnacija, kurios misija – parodyti, kaip pažinti save, griežtai tramdant kūną. Mūsų epochoje Viešpats Caitanya, nužengęs tyru bhaktu, parodė mums tyros atsidavimo tarnystės kelią. Taip kadaise ir Kṛṣṇa nužengė kaip Nārāyaṇa Ṛṣis, kuris atliko griežtus asketiškus žygius Himalajuose. Iš Jo mokėsi Śrī Nārada Munis. Taigi šie Nārāyaṇos Ṛṣio žodžiai, kuriais Jis tiksliai persako Nāradai Muniui Kumāros Sanandanos „Veda-stuti“, paaiškina, kad vienintelis Aukščiausiasis yra Dievas, visi kiti tėra Jo tarnai.
„Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta: ekale īśvara kṛṣṇa – Kṛṣṇa yra vienintelis Aukščiausiasis Dievas. Āra saba bhṛtya – visi kiti yra Jo tarnai. Yāre yaiche nācāya, se taiche kare nṛtya – Aukščiausiasis Viešpats, kaip Jis Pats to nori, duoda kiekvienai gyvajai būtybei užsiėmimą, ir šitokiu būdu atsiskleidžia įvairiapusiai jų talentai bei polinkiai. Taigi „Veda-stuti“ yra pirmasis pamokslas apie santykius, kurie sieja gyvąsias esybes ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Aukščiausias savęs pažinimo lygis gyvajai esybei yra atsidavimo tarnystė. Žmogus negali atsidėti atsidavimo tarnystei, arba Kṛṣṇos sąmonei, jeigu nėra visiškai nusiplovęs materijos nešvarybių. Nārāyaṇa Ṛṣis pasakė Nāradai Muniui, kad visos Vedos ir Vedų raštai, būtent: keturios Vedos, Upaniṣados ir Purāṇos – iš esmės moko transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui. Čia Nārāyaṇa Ṛṣis pavartojo vieną ypatingą žodį – rasa.Atsidavimo tarnystėje rasa sudaro Viešpaties ir gyvosios būtybės tarpusavio santykių pagrindą. Apie rasą kalba taip pat ir Vedos. Raso vai saḥ: „Aukščiausiasis Viešpats yra visos palaimos šaltinis.“ Visi Vedų raštai, tarp jų Purāṇos, Vedos, Upaniṣados, „Vedānta-sūtra“ bei kiti, moko gyvąsias esybes, kaip pasiekti rasos būvį. „Bhāgavatam“ irgi pasakyta, kad „Mahā-purāṇos“ („Śrīmad-Bhāgavatam“) teiginiai nusako visuose Vedų raštuose paminėtų rasų esmę. Nigama-kalpa-taror galitaṁ phalam. „Bhāgavatam“ – tai esmė, arba nunokęs Vedų raštų medžio vaisius.
Yra žinoma, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens iškvėpimas pagimdė keturias Vedas: „Ṛg Vedą“, „Sāma Vedą“, „Yajur Vedą“ ir „Atharva Vedą“, istorinius raštus, pavyzdžiui, „Mahābhāratą“, bei visas Purāṇas, kurios irgi laikytinos pasaulio istorijos metraščiais. Vedų istoriniai raštai Purāṇos ir „Mahābhārata“ vadinami penktąja Veda.
„Veda-stuti“ eilės laikytinos visų Vedų išminties esme. Keturi Kumāros ir visi kiti pripažinti išminčiai gerai žino, kad atsidavimo tarnystė Kṛṣṇos sąmonėje – tai Vedų raštų esmė, ir, keliaudami kosmine erdve, jie skelbia tai įvairiose planetose. Čia pasakyta, kad garsūs išminčiai, tarp jų ir Nārada Munis, beveik niekada nevaikšto žeme, o keliauja erdve.
Nārada, Kumāros ir kiti išminčiai keliauja po visatą, šviesdami sąlygotas sielas ir stengdamiesi joms paaiškinti, kad jų misija šiame pasaulyje – ne vaikytis jutiminių malonumų, o atgauti savo pirminę padėtį, t. y. su atsidavimu tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Daug kur jau buvo minėta, kad gyvosios esybės panašios į išlėkusias iš ugnies kibirkštis, o Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra tarytum pati ugnis, iš kurios jos išlėkė. Ir kai kibirkštys išlekia iš ugnies, jos praranda savo įgimtą ypatybę spinduliuoti šviesą. Taigi Vedos patikina mus, kad gyvosios esybės, patekusios į materialųjį pasaulį, yra panašios į kibirkštis, išlėkusias iš didžiulės liepsnos. Gyvoji esybė nori pamėgdžioti Kṛṣṇą ir bando nugalėti materialią gamtą. Šitaip ji pamiršta, kas ji yra iš tikrųjų, ir jos šviesa, jos dvasinė esmė, išblėsta. Tačiau jeigu gyvoji esybė kreipiasi į Kṛṣṇos sąmonę, ji atsiduria savo tikroje padėtyje. Išminčiai ir šventieji, tokie, kaip Nārada ir Kumāros, keliauja po visatą, skleisdami žmonėms žinias ir skatindami savo mokinius mokyti kitus atsidavimo tarnystės, kad visos sąlygotos sielos galėtų atgaivinti savo pirminę Kṛṣṇos sąmonę ir šitaip išsivaduotų iš materialaus pasaulio kančių.
Śrī Nārada Munis yra naiṣṭhika-brahmacāris. Yra keturių tipų brahmacāriai. Pirmieji vadinasi sāvitra. Tai tie brahmacāriai, kurie po įšventinimo ir šventosios virvelės įteikimo apeigos laikosi skaistybės įžado bent tris dienas. Kitas tipas – tai prājāpatya brahmacāriai, kurie griežtai laikosi skaistybės įžado bent vienerius metus po įšventinimo. Tretieji vadinami brāhma-brahmacāriais. Jie laikosi skaistybės įžado nuo įšventinimo dienos iki Vedų raštų studijų pabaigos. Ketvirtoji pakopa vadinasi naiṣṭhika. Tai tie brahmacāriai, kurie visą gyvenimą laikosi skaistybės įžado. Pirmieji trys yra upakurvāṇa brahmacāriai – tie, kurie gali vesti, pasibaigus brahmacārio įžado laikui. O naiṣṭhika-brahmacāriai visiškai atsisako lytinio gyvenimo. Todėl Kumāras ir Nāradą vadina naiṣṭhika-brahmacāriais. Didžiulis tokios sistemos pranašumas tas, kad brahmacāris turi geresnę atmintį ir tvirtesnį ryžtą. Čia ypač pažymėta, kad Nārada, būdamas naiṣṭhika-brahmacāris, atsiminė viską, ką girdėjo iš savo dvasinio mokytojo ir niekada neužmiršo jo žodžių. Tas, kuris viską atsimena amžinai, vadinasi śruta-dhara. Śruta-dhara brahmacāris gali atkartoti viską, ką girdėjo, žodis į žodį, nė nežvilgtelėjęs į užrašus ar knygas. Didysis išminčius Nārada turėjo tokią atmintį, todėl, išklausęs Nārāyaṇos Ṛṣio pamokymus, ėmė skelbti atsidavimo tarnystės mokslą po visą pasaulį. Kadangi didieji išminčiai turi tokią puikią atmintį, jų mintys skvarbios, jie yra pasiekę savęs pažinimą ir su nepalenkiamu ryžtu tarnauja Viešpačiui.
Taigi išklausęs savo dvasinio mokytojo Nārāyaṇos Ṛṣio žodžius, didysis išminčius Nārada pasiekė dvasinį tobulumą. Jis pažino tiesą ir iš begalinės laimės pašlovino Nārāyaṇą Ṛṣį maldomis.
Naiṣṭhika-brahmacārius dar vadina vīra-vrata. Nārada Munis kreipėsi į Nārāyaṇą Ṛṣį, kaip į Kṛṣṇos inkarnaciją, ir pabrėžė vieną būdingą Jo bruožą, pavadindamas Jį didžiausiu sąlygotų sielų geradariu. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Viešpats Kṛṣṇa ateina kiekvieną epochą, kad apgintų Savo bhaktus ir sunaikintų bedievius. Nārada Munis pavadino Nārāyaṇą Ṛṣį sąlygotų sielų geradariu, nes Jis irgi yra Kṛṣṇos inkarnacija. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kiekvienas turime žinoti, jog nėra didesnio geradario už Kṛṣṇą. Mes turėtume suprasti, kad Viešpats Kṛṣṇa linki gero kiekvienam, ir kreiptis pas Jį prieglobsčio. Žmogus jausis ramus ir laimingas, nes žinos, kad yra kažkas, kas nuo visko jį apgins. Pats Kṛṣṇa, Jo inkarnacijos ir visiškos Jo ekspansijos yra didžiausi sąlygotų sielų draugai. Maža to, Kṛṣṇa yra ir demonų draugas, nes Jis dovanojo išsivadavimą net tiems demonams, kurie ketino Jį užmušti Vṛndāvanoje. Todėl geri Kṛṣṇos darbai yra absoliučios prigimties, nes Jo veiksmai lygiaverčiai – ar Jis žudytų demonus, ar gintų bhaktus. Yra žinoma, kad ragana Pūtanā buvo iškelta iki Kṛṣṇos motinos padėties. Mes turime atminti, kad, užmušdamas demoną, Kṛṣṇa suteikia jam didžiausią gėrį, o dėl tyro bhakto, tai Viešpats jį nuolat saugo.
Naiṣṭhika-brahmacārius dar vadina vīra-vrata. Nārada Munis kreipėsi į Nārāyaṇą Ṛṣį, kaip į Kṛṣṇos inkarnaciją, ir pabrėžė vieną būdingą Jo bruožą, pavadindamas Jį didžiausiu sąlygotų sielų geradariu. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Viešpats Kṛṣṇa ateina kiekvieną epochą, kad apgintų Savo bhaktus ir sunaikintų bedievius. Nārada Munis pavadino Nārāyaṇą Ṛṣį sąlygotų sielų geradariu, nes Jis irgi yra Kṛṣṇos inkarnacija. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kiekvienas turime žinoti, jog nėra didesnio geradario už Kṛṣṇą. Mes turėtume suprasti, kad Viešpats Kṛṣṇa linki gero kiekvienam, ir kreiptis pas Jį prieglobsčio. Žmogus jausis ramus ir laimingas, nes žinos, kad yra kažkas, kas nuo visko jį apgins. Pats Kṛṣṇa, Jo inkarnacijos ir visiškos Jo ekspansijos yra didžiausi sąlygotų sielų draugai. Maža to, Kṛṣṇa yra ir demonų draugas, nes Jis dovanojo išsivadavimą net tiems demonams, kurie ketino Jį užmušti Vṛndāvanoje. Todėl geri Kṛṣṇos darbai yra absoliučios prigimties, nes Jo veiksmai lygiaverčiai – ar Jis žudytų demonus, ar gintų bhaktus. Yra žinoma, kad ragana Pūtanā buvo iškelta iki Kṛṣṇos motinos padėties. Mes turime atminti, kad, užmušdamas demoną, Kṛṣṇa suteikia jam didžiausią gėrį, o dėl tyro bhakto, tai Viešpats jį nuolat saugo.
Nārada Munis, išreiškęs pagarbą savo dvasiniam mokytojui, išvyko į savo mokinio Vyāsadevos āśramą ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėjęs iš mokytojo. Po to, kai Vyāsadeva deramai sutiko Nāradą Munį savo āśramoje ir patogiai jį pasodino, Nārada ėmė pasakoti, ką girdėjęs iš Nārāyaṇos Ṛṣio. Taip Śukadeva Gosvāmis atsakė Mahārājai Parīkṣitui į jo klausimus dėl Vedų žinių esmės ir galutinio jų tikslo. Galutinis gyvenimo tikslas – siekti Aukščiausiojo Dievo Asmens transcendentinių palaiminimų ir su meile tarnauti Viešpačiui. Žmogus turi eiti Śukadevos Gosvāmio bei visų mokinių sekos vaiṣṇavų pėdomis ir su pagarba nusilenkti Viešpačiui Kṛṣṇai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Hari. Keturios vaiṣṇavų sampradāyos – Madhva-sampradāya, Rāmānuja-sampradāya, Viṣṇusvāmī-sampradāya ir Nimbārka-sampradāya, remdamosi svarbiausiomis Vedų išvadomis, yra vieningos nuomonės, kad žmogus turi atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.
Skiriamos dvi Vedų raštų dalys – śruti ir smṛti. Śruti – tai keturios Vedos („Ṛg“, „Sāma“, „Atharva“ ir „Yajur“) bei Upaniṣados, o smṛti – tai Purāṇos, pavyzdžiui, „Mahābhārata“, į kurią įeina ir „Bhagavad-gītā.“ Visų šių raštų galutinė išvada yra ta, kad Śrī Kṛṣṇa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis – Parama-puruṣa, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo, vadovaujantis materialiai gamtai, kuri yra kuriama, palaikoma ir naikinama. Po pasaulio sukūrimo Aukščiausiasis Viešpats nužengia trimis pavidalais: kaip Brahmā, Viṣṇu ir Viešpats Śiva. Kiekvienas jų atsako už vieną iš trijų materialios gamtos ypatybių, tačiau aukščiausioji valdžia priklauso Viešpačiui Viṣṇu. Materialios gamtos veiklą skatina trys guṇos, o valdo ją Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Tai patvirtinta ir „Bhagavad-gītoje“ (mayādhyakṣeṇa), ir Vedose (sa aikṣata).
Ateistinės sāṅkhyos filosofijos pasekėjai įrodinėja, kad šis materialus kosminis pasaulis kyla iš prakṛti ir puruṣossąveikos. Jie tvirtina, kad gamta ir materialioji energija yra kartu ir materiali, ir varomoji pasaulio tapsmo priežastis. Tačiau Kṛṣṇa yra visų priežasčių priežastis. Jis – materialios priežasties ir varomosios priežasties priežastis. Prakṛtiir puruṣa nėra pirminė priežastis. Paviršutiniškai žvelgiant, gali atrodyti, kad vaikas gimsta susijungus tėvui ir motinai, tačiau aukščiausioji priežastis, kuri pagimdė ir tėvą, ir motiną, yra Kṛṣṇa. Todėl Jis – pirminė priežastis arba, kaip sakoma „Brahmā-saṁhitoje“, visų priežasčių priežastis.
Į materialią gamtą įeina ir Aukščiausiasis Viešpats, ir gyvosios esybės. Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa, sukurdamas visišką Savo ekspansiją, apsireiškia kaip Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, arba Mahā-Viṣṇu. Tai milžiniškas Viṣṇu pavidalas, kuris guli Priežasčių Vandenyne. Paskui milžiniškas Mahā-Viṣṇu pavidalas sukuria Garbhodakaśāyī Viṣṇu ekspansiją ir įeina į kiekvieną visatą. Iš Garbhodakaśāyī Viṣṇu gimsta Brahmā, Viṣṇu ir Śiva. Viṣṇu, kaip Kṣīrodakaśāyī, įeina į kiekvienos gyvos būtybės širdį bei visus materialius pradus, tarp jų ir į atomus. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: aṇḍāntarastha-paramāṇu-cayāntarastham – „Jis yra visatos viduje ir taip pat kiekviename atome.“
Gyvoji būtybė turi menkutį materialų kūną, kuris priklauso vienai iš gyvybės rūšių ir formų. Taip lygiai ir visa visata yra ne kas kita, kaip materialus Aukščiausiojo Dievo Asmens kūnas. Šį Jo kūną śāstros vadina virāṭ-rūpa.Kaip individuali gyvoji būtybė rūpinasi savo kūnu, lygiai taip į kosminę kūriniją įeina ir ją palaiko Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Vos tik individuali gyvoji esybė atsiskiria nuo materialaus kūno, jis iš karto suyra. Taip lygiai, kai Viešpats Viṣṇu išeina iš kosminės kūrinijos, viskas sunaikinama. Tiktai tada, kai individuali gyvoji esybė atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, ji gali būti tikra, kad ištrūks iš materialios būties. Šią mintį patvirtina „Bhagavad-gītā“: mām eva ye prapadyante māyām etāṁ taranti te. Išsivaduoti tegalima atsidavus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kitaip tai padaryti neįmanoma. Kaip Aukščiausiajam Dievo Asmeniui atsidavusi gyvoji esybė išsivaduoja iš materialios gamtos guṇų valdžios, rodo kambaryje miegančio žmogaus pavyzdys. Kai žmogus miega, visi mato, kad jis yra kambaryje, bet iš tikrųjų miegantis žmogus jau toli nuo savo kūno, nes jis užmiršta savo kūniškąją egzistenciją, nors kiti ir mato jo kūną gulint kambaryje. Lygiai taip ir išsivadavimą pasiekęs žmogus, su atsidavimu tarnaujantis Viešpačiui, kam nors gali atrodyti užsiėmęs kažkokiais žemiškais materialaus pasaulio reikalais, bet kadangi jo sąmonė nukreipta į Kṛṣṇą, jis toli nuo šio materialaus pasaulio. Jis gyvena kitame pasaulyje, tarsi žmogus, kuris miegodamas nutolsta nuo kūniškųjų reikalų. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad bhaktas, visą savo laiką ir jėgas atiduodantis transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui, jau ištrūko iš trijų materialios gamtos guṇų įtakos. Jis jau pasiekė Brahmano lygio dvasinę realizaciją, nors, atrodytų, gyvena kūne arba materialiame pasaulyje.
Śrīla Rūpa Gosvāmis šia proga yra pasakęs knygoje „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kad žmogus, kurio vienintelis noras – tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, nepaisant jo padėties materialiame pasaulyje, laikytinas jīvan-mukta, tai yra pasiekusiu išsivadavimą dar jam tebegyvenant šiame kūne arba materialiame pasaulyje. Taigi žmogus, visiškai atsidėjęs Kṛṣṇos sąmonei, yra išsivadavęs. Išsivadavęs žmogus neturi nieko bendra su materialiuoju pasauliu. Tie, kurie neturi Kṛṣṇos sąmonės, yra vadinami karmiais ir jñāniais. Jie egzistuoja kūno ir proto lygiu, todėl išsivadavimo negauna. Tokia jų padėtis vadinasi kaivalya-nirasta-yoni. Tuo tarpu žmogus, egzistuojantis transcendentiniu lygiu, išsivaduoja iš nesibaigiančių gimimų ir mirčių virtinės. Tai patvirtina ketvirtasis „Bhagavad-gītos“ skyrius. Jeigu žmogus tiesiog žino apie transcendentinę Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, prigimtį, jis nusimeta besikartojančių gimimų ir mirčių grandines ir, atsiskyręs nuo esamo kūno, keliauja namo, atgal pas Dievą. Tokia visų Vedų išvada. Taigi žmogus turi suvokti, ką savo maldose sako įkūnytosios Vedos, ir atsiduoti Viešpačiui Kṛṣṇai, nusilenkęs prie Jo lotoso pėdų.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti aštuoniasdešimt septintąjį „Kṛṣṇos“ skyrių, pavadintą „Įkūnytųjų Vedų maldos“.