Arjuna pagrobia Subhadrą. Viešpats Kṛṣṇa aplanko Śrutadevą ir Bahulāśvą

Išklausęs šį pasakojimą, karalius Parīkṣitas panoro dar daugiau sužinoti apie Kṛṣṇą ir Jo žaidimus ir ėmė klausinėti Śukadevą Gosvāmį apie savo senelį Arjuną, kuris, Viešpaties Kṛṣṇos paakintas, pagrobė Parīkṣito senelę Subhadrą. Karalius Parīkṣitas karštai troško sužinoti, kaip jo senelis pagrobė senelę ir ją vedė.

Karaliaus Parīkṣito paprašytas, Śukadeva Gosvāmis papasakojo tokią istoriją: „Kartą tavo senelis – narsus didvyris Arjuna keliavo po šventas vietas ir užklydo į Prabhāsakṣetrą. Prabhāsakṣetroje jis išgirdo naujieną, kad Viešpats Balarāma nori ištekinti Subhadrą, kuri buvo Vasudevos, Arjunos dėdės iš motinos pusės, dukra. Balarāma buvo linkęs išleisti Subhadrą už Duryodhanos, nors jos tėvas Vasudeva ir brolis Kṛṣṇa buvo prieš tokią santuoką. Ir tada gauti Subhadros ranką panoro Arjuna.

Galvodamas apie Subhadrą ir jos grožį, Arjuna vis labiau troško ją vesti. Tokių minčių skatinamas, jis persirengė vaiṣṇavų sannyāsio rūbais ir pasiėmė į ranką tridaṇḍą.

Māyāvādžių sannyāsiai turi rankoje vieną daṇḍą(lazdą), o vaiṣṇavų sannyāsiai nešiojasi tris daṇḍas. Trys lazdos, arba daṇḍos, vaiṣṇavų sannyāsio rankoje simbolizuoja jo įžadą tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui savo kūnu, protu bei žodžiais. Tridaṇḍa-sannyāsossistema egzistuoja nuo senų senovės. Vaiṣṇavų sannyāsius vadina tridaṇḍī, o kartais – tridaṇḍi-svāmiais arba tridaṇḍi-gosvāmiais.

Paprastai sannyāsis keliauja po kraštą ir pamokslauja, tačiau keturis mėnesius – nuo rugsėjo iki gruodžio, kai Indijoje būna liūčių sezonas, jis praleidžia vienoje vietoje. Tai vadinasi cāturmāsya-vrata. Kai sannyāsis keturiems mėnesiams kur nors apsistoja, vietos gyventojai naudojasi jo buvimu, kad dvasiškai tobulėtų.

Taigi, persirengęs tridaṇḍi-sannyāsiu, Arjuna keturis mėnesius viešėjo Dvārakos mieste, svarstydamas, ką čia padarius, kad Subhadrā taptų jo žmona. Dvārakos gyventojai, o ir Pats Viešpats Balarāma nepažino Arjunos sannyāsio rūbais. Todėl visi reiškė sannyāsiui savo pagarbą ir lenkėsi jam, nenutuokdami, kas jis yra iš tikrųjų.

Kartą Viešpats Balarāma pakvietė sannyāsį į savo namus, kad jį pavaišintų. Balarāmajī su didele pagarba vaišino jį gardžiausiais valgiais, o tariamasis sannyāsis skaniai kirto. Viešėdamas Balarāmajī namuose, Arjuna neatitraukė akių nuo gražuolės Subhadros, kuri buvo sužavėjusi ne vieną garsų didvyrį ir karalių. Arjunos akyse degė meilės liepsna, ir jis godžiai žvelgė į ją savo ugningu žvilgsniu. Arjuna buvo nutaręs vienaip ar kitaip gauti Subhadrą į žmonas, ir šis karštas troškimas audrino jo protą.

Arjuna, Mahārājos Parīkṣito senelis, pats buvo labai išvaizdus, ir jo dailus stotas patiko Subhadrai. Tylomis ji irgi nutarė ištekėsianti tik už Arjunos. Būdama atviraširdė, ji meiliai šypsojosi Arjunai ir taip pat nenuleido nuo jo akių. Todėl Arjunai ji pasirodė dar meilesnė. Taip Subhadrā pasiryžo tapti Arjunos žmona, o Arjuna nutarė truks pliš ją vesti. Ir dieną, ir naktį jis ėmė galvoti, kaip gauti į žmonas Subhadrą, ir ši mintis nedavė jam ramybės.

Kartą, ketindama nusilenkti dievams šventykloje, Subhadrā sėdo į vežimą ir išvyko iš rūmų, kurie buvo stipriai saugomi. Tuo pasinaudojo Arjuna ir, Vasudevai bei Devakī leidus, pagrobė ją. Apsiginklavęs lanku bei strėlėmis, jis įšoko į Subhadros vežimą ir pasiruošė kautis. Kariams buvo liepta jį sulaikyti, tačiau Arjuna pradėjo šaudyti iš lanko ir jiems neleido net priartėti. Taip Arjuna išsivežė Subhadrą. Jam pagrobus Subhadrą, jos giminaičiai bei šeimos artimieji ėmė verkti, tačiau Arjuna nekreipė į tai dėmesio ir buvo panašus į liūtą, kuris, pačiupęs savo grobį, ramiai nueina į šalį. Kai Viešpats Balarāma sužinojo, kad Subhadrą pagrobė Arjuna, tariamasis sannyāsis, Jis labai įtūžo. Viešpaties Balarāmos pyktis buvo toks baisus, kaip įsisiautėjusios per pilnatį vandenyno bangos.

Viešpats Kṛṣṇa palaikė Arjunos pusę. Kartu su kitais šeimos nariais Jis pabandė nuraminti Balarāmą, puolęs Jam po kojų ir melsdamas atleisti Arjunai. Jis įtikino Viešpatį Balarāmą, kad Subhadrā irgi buvusi neabejinga Arjunai. Išgirdęs, kad pati Subhadrā norėjo ištekėti už Arjunos, Balarāma patenkintas nurimo. Reikalas buvo sutvarkytas, ir, norėdamas suteikti džiaugsmo jauniesiems, Viešpats Balarāma įsakė nusiųsti jiems kraitį, kurį sudarė daugybė lobių, dramblių, vežimų, arklių, tarnų bei tarnaičių.“

Mahārāja Parīkṣitas labai norėjo išgirsti dar ką nors apie Kṛṣṇą, todėl, baigęs pasakoti, kaip Arjuna pagrobė Subhadrą, Śukadeva Gosvāmis papasakojo kitą istoriją.

Videhos karalystės sostinėje Mithiloje gyveno brāhmaṇa-gṛhastha, vardu Śrutadeva. Brāhmaṇas buvo labai atsidavęs Viešpačiui Kṛṣṇai. Jis turėjo visišką Kṛṣṇos sąmonę ir visad tarnavo Viešpačiui, todėl jo protas nesiblaškė ir buvo atsižadėjęs visų materialiųjų pagundų. Brāhmaṇas buvo labai mokytas ir neturėjo kito noro, kaip tik visiškai panirti į Kṛṣṇos sąmonę. Nors Śrutadeva buvo šeimos žmogus, jis niekada nesistengė uždirbti pragyvenimui daugiau negu reikia. Jam užteko to, ką gaudavo be didesnių pastangų. Šitaip jis ir gyveno. Kiekvieną dieną jis parūpindavo sau tik tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Tokia buvo jo prigimtis. Brāhmaṇas nesiekė turėti daugiau negu reikia, ir ramiai gyveno, laikydamasis reguliatyvių principų, kuriuos apreikštieji raštai nustatė brāhmaṇams.

Laimė, Mithilos karalius buvo toks pat puikus bhaktas, kaip ir brāhmaṇas. Šis žymus karalius buvo vardu Bahulāśva. Jis garsėjo kaip puikus valdovas ir netroško plėsti savo valdų, nes negeidė didesnių jutiminių malonumų. Taip Mithiloje laimingi gyveno du tyri Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai – karalius Bahulāśva ir brāhmaṇas.

Kṛṣṇa šiems bhaktams – karaliui Bahulāśvai ir brāhmaṇui Śrutadevai buvo labai maloningas, todėl kartą Jis paprašė Savo vežėjo Dārukos nuvežti Jį į Mithilos sostinę. Viešpatį Kṛṣṇą lydėjo didieji išminčiai Nārada, Vāmadeva, Atris, Vyāsadeva, Paraśurāma, Asita, Aruṇis, Bṛhaspatis, Kanva, Maitreya, Cyavana ir kiti. Viešpats Kṛṣṇa su išminčiais pravažiavo daug miestų bei kaimų, ir visur gyventojai sutiko juos labai pagarbiai ir ta proga rengė apeigas. Kai gyventojai susiburdavo aplink Viešpatį, norėdami į Jį pažvelgti, rodės, kad tai planetos-palydovės apsupo spindinčią saulę. Kelionės metu Viešpats Kṛṣṇa ir išminčiai aplankė Ānartos, Dhanvos, Kurujāṅgalos, Kaṅkos, Matsyos, Pāñcālos, Kunti, Madhu, Kekayos, Kośalos ir Arṇos karalystes. Šių vietovių gyventojai, vyrai bei moterys, galėjo savo akimis pamatyti Viešpatį Kṛṣṇą, ir tai suteikė jiems dangišką palaimą. Jų širdys buvo atviros, kupinos meilės bei švelnumo Kṛṣṇai. Žvelgdami į Viešpaties veidą, jie akimis gėrė nektarą, ir visos klaidingos idėjos, kurias jų protuose buvo pagimdęs neišmanymas, išsisklaidė it rūkas. Viešpats keliavo per įvairius kraštus, ir žmonės ateidavo į Jį pažvelgti. Savo žvilgsniu Jis siuntė jiems laimę ir išvaduodavo nuo neišmanymo. Kai kur į sutinkančiųjų tarpą įsimaišydavo pusdieviai, ir jų maldos, šlovinančios Viešpatį, viską aplink išvalydavo nuo blogio. Taip keliaudamas, Viešpats Kṛṣṇa netrukus pasiekė Videhos karalystę.

Kai žinia apie Viešpaties atvykimą pasiekė gyventojus, negalėdami sulaikyti džiaugsmo, jie su dovanomis išėjo Jo pasitikti. Vos tik pamačius Viešpatį Kṛṣṇą, jų širdys pražydo transcendentine palaima tarsi lotoso žiedas, kuris išsiskleidžia, patekėjus saulei. Anksčiau jie buvo tik girdėję didžiųjų išminčių vardus, bet jų pačių nematė. O dabar Viešpaties Kṛṣṇos malone galėjo išvysti ir didžiuosius išminčius, ir Patį Viešpatį.

Gerai žinodami, kad Viešpats atvyko vienu vieninteliu tikslu – apreikšti jiems Savo malonę, karalius Bahulāśva ir brāhmaṇas Śrutadeva iškart parpuolė prie Jo lotoso pėdų ir išreiškė savo pagarbą. Suglaudę delnus, ir karalius, ir brāhmaṇas vienu metu pakvietė Viešpatį Kṛṣṇą paviešėti jų namuose. Nenorėdamas nė vieno iš jų nuliūdinti, Viešpats Kṛṣṇa išsiskleidė į du Kṛṣṇas ir tuo pačiu metu atėjo į jų abiejų namus, tačiau nei karalius, nei brāhmaṇasto nežinojo. Ir vienas, ir kitas manė, kad Viešpats svečiuojasi tik jo namuose. Tai, kad Viešpats ir Jo palydovai tuo pačiu metu viešėjo pas brāhmaṇą ir karalių Bahulāśvą – dar vienas Aukščiausiojo Dievo Asmens tobulumo pasireiškimas. Šį Jo dieviškąjį bruožą šventraščiai aprašo kaip vaibhava-prakāśą. Vedęs šešiolika tūkstančių karalaičių, Viešpats Kṛṣṇa irgi išsiskleidė į šešiolika tūkstančių pavidalų, ir kiekvienas iš jų buvo toks pat galingas, kaip ir Jis Pats. Vṛndāvanoje, Brahmai pavogus Kṛṣṇos karves, veršelius bei piemenukus, Kṛṣṇa irgi išsiskleidė į daugybę naujų karvių, veršelių bei piemenukų.

Videhos karalius Bahulāśva buvo labai išmintingas ir gerai išauklėtas. Jis nustebo, kad šitiek daug didžių išminčių bei Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo viešėjo jo namuose. Jis puikiausiai žinojo, kad sąlygotoji siela, ypač ta, kuri yra pasinėrusi į žemiškuosius reikalus, negali būti visiškai tyra, o Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir tyri Jo bhaktai visada yra aukščiau šio pasaulio purvo. Todėl, matydamas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir visus didžiuosius išminčius savo namuose ir negalėdamas tuo atsistebėti, jis ėmė karštai dėkoti Viešpačiui Kṛṣṇai už nepriežastinę Jo malonę.

Jausdamasis skolingas ir norėdamas kuo geriau priimti svečius, jis įsakė atnešti minkštus krėslus bei pagalves, ir Viešpats Kṛṣṇa kartu su visais išminčiais patogiai susėdo. Karalius Bahulāśva labai susijaudino, bet ne dėl jį slėgusių žemiškų rūpesčių, o apimtas gilios meilės ekstazės ir atsidavimo. Jo sielą užliejo meilės ir švelnumo Viešpačiui bei Jo palydovams banga, o akys prisipildė susižavėjimo ašarų. Jo įsakymu buvo paruošti visi reikmenys jo dieviškųjų svečių pėdoms apiplauti, o paskui tuo vandeniu jis ir jo šeima pasišlakstė sau galvas. Po to Bahulāśva svečiams dovanojo puikias gėlių girliandas, sandalmedžio pastos, smilkalų, naujų rūbų, papuošalų, šviestuvų, karvių bei jaučių. Taigi jis kiekvienam išreiškė pagarbą, atitinkančią jo karališkąją padėtį. Po iškilmingų vaišių, kai svečiai patogiai įsitaisė, Bahulāśva priėjo prie Viešpaties Kṛṣṇos ir apkabino Jo lotoso pėdas. Užkėlęs jas sau ant kelių, ėmė jas trinti ir skambiu balsu šlovinti Viešpatį:

„Brangus Viešpatie, Tu – visų gyvųjų būtybių Supersiela, ir kaip liudininkas, esantis visų širdyse, žinai visus mūsų darbus. Ir mes, surišti savo pareigos, visad prisimename Tavo lotoso pėdas, kad būtume saugūs ir niekada neiškryptume iš amžinos tarnystės kelio. Aš nuolatos atmenu Tavo lotoso pėdas, todėl Tu maloningai apsilankei mano namuose, parodydamas man nepriežastinę Savo malonę. Mes girdėjome, brangus Viešpatie, Tave dažnai teigiant, kad tyri bhaktai Tau brangesni už Viešpatį Balarāmą ir amžiną Tavo tarnaitę sėkmės deivę. Tavo bhaktai brangesni Tau už pirmąjį Tavo sūnų, Viešpatį Brahmą, ir esu tikras, kad Tu malonėjai apsilankyti mano rūmuose, norėdamas įrodyti šių Savo dieviškųjų žodžių teisingumą. Nesuvokiu, kaip žmonės gali likti bedieviais ir demonais, sužinoję apie nepriežastinę Tavo malonę ir meilę nuolat esantiems Kṛṣṇos sąmonėje bhaktams. Kaip jie gali pamiršti Tavo lotoso pėdas?

Brangus Viešpatie, mes girdėjome, jog esi toks geras ir kilnus, kad žmogui, viską palikusiam ir atsidėjusiam Kṛṣṇos sąmonei, Tu mainais už tyrą tarnystę kartais atiduodi net Patį Save. Tu apsireiškei Yadu giminėje, vykdydamas Savo misiją – pasiimti sąlygotas sielas, gyvenančias materialiame pasaulyje ir skęstančias nuodėmių purve. Šlovė apie Tavo apsireiškimą pasklido po visą žemę. Brangus Viešpatie, Tu – begalinio gailestingumo, meilės ir švelnumo vandenynas. Transcendentinis Tavo pavidalas kupinas palaimos, žinojimo ir amžinybės. Tavo nuostabus Śyāmasundaros, Kṛṣṇos, pavidalas negali palikti abejingos nė vienos širdies. Tavo žinojimas beribis, ir, norėdamas išmokyti žmones, kaip su atsidavimu Tau tarnauti, Tu pasiuntei Savo inkarnaciją Nara-Nārāyaṇą, kuris gyvena Badarīnārāyaṇoje, griežtai tramdydamas kūną. Būk maloningas ir teikis priimti nuolankius mano nusilenkimus Tavo lotoso pėdoms. Brangus Viešpatie, prašau Tavęs ir Tavo palydovų, didžių išminčių ir brāhmaṇų,ilgiau pasilikti mano rūmuose, idant dulkės nuo jūsų lotoso pėdų bent keletą dienų šventintų šlovingojo karaliaus Nimio giminę.“ Viešpats Kṛṣṇa negalėjo atsakyti Savo bhakto prašymui, todėl, norėdamas miestui ir visiems jo gyventojams suteikti malonę, Jis kartu su išminčiais pasiliko Mithiloje kelioms dienoms.

O tuo pat metu brāhmaṇas savo namuose irgi priėmė Kṛṣṇą bei Jo palydovus, ir jį apėmė transcendentinis džiaugsmas. Pasiūlęs savo svečiams patogiai atsisėsti, brāhmaṇas ėmė šokti, mojuodamas apsiaustu. Śrutadeva buvo labai neturtingas, todėl atsisėsti savo garbingiesiems svečiams, Viešpačiui Kṛṣṇai bei išminčiams, pasiūlė patiesalus, medines lentas ir šiaudų demblius, tačiau stengėsi juos priimti kiek galima geriau. Jis ėmė aukštinti Viešpatį bei išminčius ir kartu su žmona kiekvienam nuplovė kojas ir tuo vandeniu apšlakstė visus savo šeimos narius. Ir nors iš pažiūros brāhmaṇas buvo skurdžius, tą akimirką jis jautėsi laimingiausias žmogus visame pasaulyje. Sveikindamas Viešpatį Kṛṣṇą bei Jo palydovus, iš transcendentinio džiaugsmo jis nieko aplink nebematė. Pasveikinęs juos, jis atnešė viską, ką turėjo: vaisių, smilkalų, kvapniojo vandens ir molio, tulasī lapelių, sausos kuśos žolės ir lotoso žiedų. Jo dovanos buvo pigios ir lengvai gaunamos, tačiau kadangi Viešpačiui Kṛṣṇai ir Jo palydovams jos buvo pasiūlytos su meile ir atsidavimu, jie džiaugsmingai jas priėmė. Brāhmaṇo žmona paruošė paprastus patiekalus – ryžius bei dalą, tačiau Viešpats Kṛṣṇa ir Jo palydovai su malonumu paragavo valgių, nes ir jie buvo pasiūlyti su meile ir atsidavimu. Kol Viešpats Kṛṣṇa ir Jo palydovai valgė, brāhmaṇas Śrutadeva mąstė: „Aš įpuoliau į gilų, tamsų šeimos gyvenimo šulinį ir esu pats nelaimingiausias žmogus. Kaip galėjo atsitikti, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir Jo palydovai, kurie vien savo buvimu viską aplink sudvasina ir paverčia šventa vieta, peržengė mano namų slenkstį?“ Kol brāhmaṇas šitaip svarstė, svečiai baigė valgyti ir patogiai įsitaisė savo vietose. Tuo metu brāhmaṇas Śrutadeva su žmona, vaikais bei kitais giminaičiais atėjo patarnauti aukštiems svečiams. Palytėjęs Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas, brāhmaṇas ėmė kalbėti:

„Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Asmuo, Puruṣottama. Tu transcendentiškas, esi aukščiau išreikštosios bei neišreikštosios materialios kūrinijos. Šio materialaus pasaulio gyvenimas bei sąlygotųjų sielų veiksmai neturi nieko bendra su Tavimi, kurs esi aukščiau jų. Mes suprantame, kad ne tik šiandien Tu esi su mumis. Jau nuo pat kūrinijos pradžios Tu, kaip Paramātmā, esi susijęs su visomis gyvomis būtybėmis.“

Šie brāhmaṇo žodžiai yra labai pamokantys. Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, Paramātmos aspektu įeina į šį sukurtąjį materialų pasaulį kaip Mahā-Viṣṇu, Garbhodakaśāyī Viṣṇu ir Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Viešpats glūdi kiekviename kūne kartu su sąlygota siela ir yra jos draugas. Todėl Viešpats su kiekviena gyvąja būtybe esti nuo pat pradžios, tačiau, klaidingai suvokdama gyvenimą, gyvoji būtybė to nemato. Kita vertus, kai jos sąmonė pavirsta Kṛṣṇos sąmone, ji iškart suvokia, kad Kṛṣṇa stengiasi padėti sąlygotoms sieloms išsivaduoti iš materijos pančių.

Śrutadeva tęsė: „Brangus Viešpatie, Tu įžengei į šį materialų pasaulį tarsi į Savo sapną. Sąlygotoji siela sapnuodama sukuria netikrus, laikinus pasaulius ir panyra į įvairiausią iliuzinę veiklą: tai ji tampa karaliumi, tai krenta nuo žudiko rankos, tai išvyksta į nežinomą miestą, – ir ši veikla laikina. Šitaip ir Tu, Tavo Šviesybe, tarsi per sapną įžengi į materialųjį pasaulį, kad sukurtumei laikiną realybę – ne Sau, bet sąlygotai sielai, kuri nori pamėgdžioti Tavo Šviesybę, kaip besimėgaujantį subjektą. Sąlygotos sielos džiaugsmai, patiriami materialiame pasaulyje, laikini ir iliuziniai. Ir vis dėlto, norint patirti netikrus malonumus, reikia susikurti laikinas sąlygas, bet sąlygota siela nepajėgia to padaryti pati. Norėdamas patenkinti jos norus, nors jie laikini ir netikri, Tu įeini į laikiną apreikštąjį pasaulį ir padedi jai. Taigi nuo tos akimirkos, kai sąlygota siela įžengia į materialų pasaulį, Tu esi nuolatinis jos palydovas. Todėl kai sąlygotoji siela sutinka tyrus bhaktus ir pradeda eiti atsidavimo tarnystės keliu: klausosi pasakojimų apie transcendentinius Tavo žaidimus, šlovina transcendentinius Tavo darbus, garbina amžinąjį Tavo pavidalą šventykloje, meldžiasi Tau ir diskutuoja su kitais, stengdamasi suvokti Tavo transcendentinę padėtį, – ji palengva nusiplauna materialios būties purvą. Jos širdis apsivalo nuo materijos dulkių, ir netrukus joje pasirodai Tu. Tu nuolat lydi sąlygotą sielą, tačiau apsireiški jai tik tada, kai su atsidavimu tarnaudama ji apsivalo. O tie, kurie atlieka karminę veiklą pagal Vedų nurodymus arba laikosi papročių ir, apakinti šios veiklos, nepradeda su atsidavimu Tau tarnauti, o į gyvenimą žvelgia per kūno prizmę, – patenka į išoriškos laimės nelaisvę. Tokiems žmonėms Tu nepasirodai, priešingai, esi nuo jų be galo toli. Tuo tarpu tas, kuris su atsidavimu Tau tarnauja ir jau apvalė savo širdį nuolat giedodamas Tavo šventą vardą, be vargo pažįsta Tave, kaip amžiną ir nuolatinį savo palydovą.

Pasakyta, kad Tu, Tavo Šviesybe, glūdi bhakto širdyje ir nurodai jam kelią, kaip kuo greičiau grįžti namo, atgal pas Tave. Toks tiesioginis Tavo vadovavimas įrodo, kad Tu esi bhakto širdyje. Bhaktas gali lengvai suvokti Tavo buvimą savo širdyje, o tam, kuris gyvenimą supranta kūniškai ir tesirūpina gauti kuo daugiau jutiminių malonumų, Tu visada esi uždengtas yogamāyos skraiste. Toks žmogus nesupranta, kad Tu labai arti – jo širdyje. Tas, kuris Tau neatsidavė, suvokia Tave tik kaip mirtį, nuo kurios neįmanoma pabėgti. Norėdami suprasti skirtumą, imkime tokį pavyzdį: kartais katės nasruose galima matyti kačiukus, o kartais – pagautą žiurkę. Žiurkė katės nasruose jaučia savo artėjančią mirtį, o kačiukai – motinišką meilę. Taip lygiai ir Tu nuolat lydi kiekvieną, tačiau bedieviui Tu esi neišvengiama žiauri mirtis, o bhaktui Tu – tobulas patarėjas ir filosofas. Todėl bedievis jaučia Dievo buvimą kaip mirtį, o bhaktas supranta, kad Dievas visad glūdi jo širdyje. Bhaktas gauna iš Jo nurodymus ir gyvena transcendentiškai, nepaliestas materialaus pasaulio purvo.

Tu – aukščiausiasis valdovas. Tu valdai materialios gamtos judėjimą. Bedieviai tiktai stebi materialios gamtos reiškinius, tačiau Tavęs juose neįžiūri. Tuo tarpu bhaktas junta Tavo ranką kiekviename materialios gamtos judesyje. Yogamāyos skraistė netemdo Tavo Šviesybės bhakto akių, ji uždengia tiktai bedievį. Bedievio akys Tavęs nemato, jis tarytum žmogus, nuo kurio debesys paslėpė saulę, tuo tarpu tasai, kuris pakilo virš debesų, mato ryškiai šviečiant saulę – regi ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Brangus Viešpatie, pagarbiai Tau lenkiuosi. Spindulingasai Viešpatie, aš – amžinas Tavo tarnas. Būk maloningas ir pasakyk, kuo aš galėčiau Tau pasitarnauti? Materijos nešvarybės teikia sąlygotai sielai trijų rūšių kančias tol, kol ji nepamato Tavęs. Tačiau kai žmogus, tobulėdamas Kṛṣṇos sąmonėje, pamato Tave, visi materialiosios būties vargai tuoj pat išnyksta.“

Nereikia nė sakyti, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa labai palankus Savo bhaktams. Išklausęs Śrutadevos maldas, kupinas tyro atsidavimo, Jis labai patenkintas paėmė brāhmaṇą už rankos ir tarė: „Brangus Śrutadeva, visi šie didieji išminčiai ir šventieji parodė tau savo malonę, patys atėję pas tave. Galimybę juos pamatyti tu turėtumei laikyti didžiausia laime. Iš beribio savo gerumo jie keliauja su Manimi, ir kur tik jie nueitų, viskas aplink iškart tampa gryna tarsi pati transcendencija – tereikia prisiliesti prie jų lotoso pėdų dulkių. Žmonės lanko Dievo šventyklas ir šventas vietas, tačiau daug laiko, daugybė dienų turi praeiti, kad, garbindami šventyklose Dievą ir lankydami šventas vietas, jie pamažu apsivalytų. Tačiau užtenka pamatyti didžiuosius išminčius bei šventuosius, ir žmogaus širdis iškart tampa tyra – štai kokia didžiulė jėga slypi juose.

Maža to, tik šventųjų malone kelionės į šventas vietas ir garbinimas šventykloje turi apvalomąją galią. Šventa vieta yra šventa todėl, kad joje yra šventų žmonių. Brangus Śrutadeva, kas gimsta brāhmaṇu, tas jau yra geriausias iš žmonių. Tačiau koks didis yra tas brāhmaṇas, kuris semiasi džiaugsmo iš savęs, tramdo savo kūną, studijuoja Vedas ir su atsidavimu tarnauja Man, vykdydamas brāhmaṇo pareigą, arba, kitaip sakant, tas brāhmaṇas, kuris tampa vaiṣṇavu. Mano keturrankis Nārāyaṇos pavidalas nėra Man toks mielas ir brangus, kaip vaiṣṇavas brāhmaṇa. Brāhmaṇas yra tas, kuris gerai išmano Vedas, brāhmaṇas – tai tobulo pažinimo simbolis, o Aš Pats tobulai įkūniju visus dievus. Menkesnės nuovokos žmonės nesuvokia, kad Aš esu tobulas žinojimas, nesupranta jie ir vaiṣṇavai brāhmaṇai svarbos. Juos veikia trys materialios gamtos guṇos, todėl jie drįsta kritikuoti Mane ir tyrus Mano bhaktus. Vaiṣṇavas brāhmaṇas, arba atsidavęs Mano tarnas, kuris jau pasiekė brāhmaṇo lygį, mato Mane savo širdyje, todėl nesvyruodamas daro išvadą, kad visas kosminis pasaulis bei įvairios jo ypatybės tėra įvairių Viešpaties galių veikimo pasekmė, ir aiškiai mato visą materialią gamtą ir materialią energiją. Kiekvienas veiksmas tokiam bhaktui byloja apie Mane ir visur jis regi tik Mane.

Brangus Śrutadeva, štai kodėl šiuos didžius šventuosius, brāhmaṇus ir išminčius gali laikyti tikrais Mano atstovais. Su atsidavimu jiems lenkdamasis, tu dar geriau garbinsi Mane. Aš manau, kad garbinti Mano bhaktus geriau negu garbinti Mane Patį. Jeigu kas mėgina garbinti Mane tiesiogiai, nesilenkdamas Mano bhaktams, toks garbinimas Man tampa nemielas, tegu jis ir labai prašmatniai atliekamas.“

Šitaip abu bhaktai – brāhmaṇas Śrutadeva ir Mithilos karalius Viešpaties nurodymu lenkėsi tiek Kṛṣṇai, tiek Jo palydovams, didiems išminčiams bei šventiems brāhmaṇams, teikdami jiems vienodą dvasinę reikšmę. Ir brāhmaṇas, ir karalius galų gale pasiekė aukščiausią tikslą, kitaip sakant, persikėlė į dvasinį pasaulį. Bhaktui egzistuoja tik Viešpats Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa savo ruožtu jaučia bhaktui didžiausią meilę. Mithiloje Viešpats Kṛṣṇa svečiavosi brāhmaṇo Śrutadevos namuose ir karaliaus Bahulāśvos rūmuose. Dosniai apdovanojęs juos transcendentiniais Savo pamokymais, Jis išvyko atgal, į Savo sostinę Dvāraką.

Iš šios istorijos mes galime pasimokyti, kad Viešpaties akimis tiek karalius Bahulāśva, tiek brāhmaṇasŚrutadeva buvo lygiaverčiai, nes abu buvo tyri bhaktai. Štai ko iš tikrųjų reikia, kad būtume pripažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens. Mūsų amžiuje madinga kvailai didžiuotis savo gimimu kṣatriyo arba brāhmaṇošeimoje, ir mes galime sutikti žmones, kurie skelbiasi brāhmaṇais, kṣatriyais arba vaiśyais, nepasižymėdami didelėmis dorybėmis ir tesivadovaudami gimimo teise. Tačiau šventraščiai teigia: kalau śūdra-sambhava – „Šiame Kali amžiuje kiekvienas yra śūdra.“ Taip yra todėl, kad nebeatliekamos apvalomosios apeigos – vadinamoji saṁskāra, kuri lydi žmogų nuo motinos įsčių iki pat mirties. Gimimas negali lemti, kokiai kastai priklausys žmogus, ir ypač tai pasakytina apie gimimą aukštesnėse kastose – brāhmaṇų, kṣatriyų arba vaiśyų. Jeigu žmogui nebuvo atliktos apvalomosios apeigos, kurios pirmąsyk atliekamos dar prieš jo pradėjimą ir vadinasi garbhādhāna-saṁskāra, jį reikia laikyti śūdra, nes tik śūdroms nevykdomos šios apeigos. Lytinis gyvenimas, neatliekant apsivalymo per Kṛṣṇos sąmonę, būdingas śūdroms arba gyvuliams. Kṛṣṇos sąmonė įkūnija aukščiausią tobulumą, jos dėka kiekvienas gali pasiekti vaiṣṇavo lygį. Vaiṣṇavas turi visus brāhmaṇui būdingus bruožus. Vaiṣṇavaiauklėjami taip, kad būtų laisvi nuo keturių nuodėmingos veiklos rūšių: draudžiamo lytinio gyvenimo, azartinių lošimų, intoksikatų vartojimo ir mėsos, žuvies bei kiaušinių valgymo. Niekas negali pasiekti brāhmaṇo lygio, neturėdamas šių būtiniausių ypatybių, o netapus tikru brāhmaṇu, negalima būti tyru bhaktu.