Viešpats Kṛṣṇa suteikia Vasudevai dvasinius pamokymus ir sugrąžina Devakī šešis mirusius sūnus

Pagal Vedų papročius jaunesnieji šeimos nariai kiekvieną rytą reiškia vyresniesiems pagarbą. Vaikų bei mokinių pagarbos daugiausia yra nusipelnę jų tėvai bei dvasiniai mokytojai. Laikydamiesi šios Vedų taisyklės, Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma kasryt pagerbdavo Savo tėvą Vasudevą ir jo žmonas.

Kartą, Vasudevai sugrįžus iš aukojimo apeigų Kurukṣetroje, Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma atėjo išreikšti jam Savo pagarbos, ir Vasudeva, pasinaudojęs proga, gražiais žodžiais prabilo apie iškilnią savo sūnų padėtį. Iš didžiųjų išminčių, susirinkusių aukavietėje, lūpų Vasudevai teko laimė išgirsti, kokie nepaprasti yra Kṛṣṇa ir Balarāma. Bet apie tai bylojo ne tik išminčių žodžiai – jis ir pats jau ne kartą buvo patyręs, jog Kṛṣṇa ir Balarāma nėra paprasti žmonės. Taip jis patikėjo išminčių žodžiais, kad jo sūnūs – Kṛṣṇa ir Balarāma yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Nė kiek neabejodamas savo sūnų dieviškumu, Vasudeva kreipėsi į Juos tokiais žodžiais: „Brangus Kṛṣṇa, Tu esi sac-cid-ānanda-vigraha, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, o Tu, brangusis Balarāma – Saṅkarṣaṇa, visų mistinių jėgų valdovas. Dabar aš supratau, kad Jūs amžini. Judu esate aukščiau už šį materialų išreikštąjį pasaulį ir jo priežastį – Aukščiausiąjį Asmenį Mahā-Viṣṇu. Jūs – pirminiai visa ko valdovai. Jūs – šio kosminio pasaulio ramstis. Jūs – jo kūrėjai ir jį sukūrusieji pradai. Jūs – šio kosminio pasaulio valdovai, nes iš tikrųjų jis buvo sukurtas Jūsų žaidimams apreikšti.

Įvairios materijos raidos fazės nuo kosmoso pradžios iki jo pabaigos, pasireiškiančios įvairiomis laiko atkarpomis, – tai irgi Jūs, nes Jūs vienu metu esate ir pasaulio tapsmo priežastis, ir jo pasekmė. Jūs – du priešingi šio materialaus pasaulio poliai – valdovas ir pavaldinys, ir aukščiau jų esantis aukščiausiasis transcendentinis valdovas. Todėl Jūs esate už mūsų jutiminio patyrimo ribų. Jūs – Aukščiausioji Siela, negimusi ir nekintanti. Jūsų neveikia šeši pokyčiai, kuriuos patiria žmonių kūnai. Nepaprastą šio materialaus pasaulio įvairovę irgi sukūrėte Jūs, ir kaip Supersiela įeinate į kiekvieną gyvąją būtybę bei atomą. Jūs palaikote viską.

Gyvybės jėga, kuri judina visus daiktus, ir kūrybinė jėga, kylanti iš jos, veikia ne pačios savaime, bet paklusdamos Jums, Aukščiausiajam Asmeniui, kuris slepiasi už šių jėgų uždangos. Be Jūsų valios jos negali veikti. Materialioji galia nesąmoninga. Jūsų nesužadinta, ji negali veikti savarankiškai. Kadangi materiali gamta yra priklausoma nuo Jūsų, gyvosios esybės gali bandyti pačios veikti. Tačiau be Jūsų leidimo ir valios, jos yra bejėgės ir negali pasiekti to, ko nori.

Pirminė galia kyla iš Jūsų. Brangus Viešpatie, mėnulio šviesa, ugnies kaitra, saulės spinduliai, žvaigždžių žėrėjimas, Tavo galybę išreiškianti elektrinė žaibo iškrova ir kalnų svoris, žemės trauka ir jos kvapas – visa tai tėra Tavo apraiškos. Tyras vandens skonis bei palaikanti gyvybę jėga – irgi Tavo Šviesybės bruožai. Tu esi ir vanduo, ir jo skonis.

Brangus Viešpatie, nors jausmų jėgą bei mąstymo galią, pasireiškiančią žmogaus mintimis, troškimais bei jausmais, ir kūno augimą tariamai lemia kūnu tekančios srovės, tačiau iš tiesų jos tėra Tavo galios apraiška. Begalinės kosminės erdvės platybės irgi glūdi Tavyje. Dangaus virpesiai, žaibai, besitrankantys juose, aukščiausias garsas oṁkāra ir įvairių žodžių junginiai, padedantys atskirti vieną daiktą nuo kito, yra Tavo simboliai. Tu esi viskas. Jausmai, jausmų valdovai, pusdieviai, žinių kaupimas, kurį atlieka jutimai, bei pažinimo turinys irgi esi Tu. Tu – gyvos esybės intelekto jėga ir aiški jos atmintis. Tu – savojo „aš“ pradas, kuris, besireikšdamas per neišmanymą, kuria materialų pasaulį. Tu – savojo „aš“ pradas, besireiškiantis aistra ir kuriantis jausmus, ir Tu – savojo „aš“ pradas, besireiškiantis per dorybę ir duodantis pradžią šio pasaulio valdančiosioms dievybėms. Tu esi iliuzinė galia, māyā, kuri lemia sąlygotos sielos transmigraciją iš vienos gyvybės formos į kitą.

O Aukščiausioji Dievo Asmenybe, Tu – pirminė visų priežasčių priežastis. Tu esi kaip žemė, iš kurios randasi medžiai, augalai bei įvairūs kiti daiktai. Kaip žemė yra visuose daiktuose, taip ir Tu pasklidai materialiame išreikštajame pasaulyje Supersielos pavidalu. Tu esi aukščiausioji visų priežasčių priežastis, amžinasis pradmuo. Iš tikrųjų viskas tėra Tavo galios pasireiškimas. Trys materialios gamtos ypatybės – sattva, rajas ir tamas bei jų sąveikos rezultatai susiję su Tavimi per yogamāyą. Manoma, kad šios ypatybės savarankiškos, tačiau iš tikrųjų visa materiali galia remiasi į Tave, Supersielą. Kadangi Tu – aukščiausia esaties priežastis, Tavyje nėra materialiam pasauliui būdingų reiškinių – gimimo, egzistavimo, augimo, kitimo, nykimo ir mirties. Tavo aukščiausiosios galios yogamāyos veikimas labai įvairus, bet kadangi ji – Tavo galia, sakoma, kad Tu esi visur.“

Labai gerai tai paaiškina devintasis „Bhagavad-gītos“ skyrius, kur Viešpats sako: „Neišreikštuoju Savo pavidalu Aš pasklidęs materialioje galioje. Viskas glūdi Manyje, bet Pats Aš esu anapus visko“ (BG 9.4). Tą patį teigia ir Vasudeva. Taigi sakyti, kad Jo niekur nėra, reiškia tvirtinti, kad Jis yra nuošaly visko, nors Jo galia siekia visur. Tai gali paaiškinti labai paprastas pavyzdys: didelėje įmonėje viską aprėpianti jos savininko valia, arba energija, juntama kiekviename šios įmonės kampelyje, tačiau tai nereiškia, kad visur esti pats įmonės savininkas. Nors darbininkas įmonės savininko buvimą nuolat jaučia visuose darbo baruose, iš tikrųjų fizinis jo buvimas čia nėra būtinas. Viską valdo jo valios energija. Taip lygiai ir Aukščiausiojo Dievo Asmens buvimas jaučiamas per Jo galių veikimą. Todėl filosofija, teigianti apie nesuvokiamą vienovę su Aukščiausiuoju Viešpačiu ir sykiu skirtybę nuo Jo, pasitvirtina kiekviename žingsnyje. Viešpats vienas, tačiau Jo galių daug.

Vasudeva tęsė: „Šis materialus pasaulis panašus į plačią ir sraunią upę, o jo bangos – tai trys materialios gamtos guṇos: dorybė, aistra ir neišmanymas. Materialus kūnas, kaip, beje, ir jausmai, gebėjimas mąstyti, jausti ir geisti, taip pat kančios, džiaugsmo, prieraišumo bei geismo būsenos – visa tai tėra įvairios trijų gamtos ypatybių pasekmės. Kvailas žmogus, nesugebantis suvokti transcendentinio Tavo „Aš“, kuris yra virš šių materialių sąveikų, negali išsipainioti iš karminės veiklos ir yra priverstas nuolat gimti ir mirti be jokios vilties išsigelbėti.“

Tai patvirtina ir kiti Viešpaties žodžiai iš ketvirtojo „Bhagavad-gītos“ skyriaus. Čia sakoma, kad kiekvienas, žinantis, kaip Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa apsireiškia ir veikia, ištrūksta iš materialios gamtos nagų ir sugrįžta namo, atgal pas Viešpatį. Todėl transcendentinis Kṛṣṇos vardas, pavidalas, darbai ir kokybės nėra materialios gamtos kūrinys.

„Brangus Viešpatie, – tęsė Vasudeva, – jeigu gyvoji esybė, nepaisant visų sąlygotos sielos ydų, vienokiu ar kitokiu būdu ima su atsidavimu Tau tarnauti, ji gauna civilizuoto, išvystytos sąmonės žmogaus kūną ir gali toliau tobulėti atsidavimo tarnystėje. Ir vis dėlto, išorinės galios apgauti, žmonės paprastai nepasinaudoja žmogaus gyvybės formos teikiamais privalumais. Šitaip jie praranda galimybę pasiekti amžiną laisvę ir vėjais paleidžia tai, ką pasiekė per tūkstančius ankstesniųjų gimimų.

Žmogus, kuris žvelgia į gyvenimą per kūno prizmę, netikro ego veikiamas prisiriša prie savo palikuonių – savo kūno produktų. Kiekvienas sąlygotame gyvenime yra patekęs į klaidingų ryšių bei prisirišimų spąstus. Visas pasaulis gyvena vadovaudamasis šiuo klaidingu požiūriu, kuris yra materialios vergijos priežastis. Aš žinau, kad Jūs ne mano sūnūs, Jūs – pirminis valdovas ir protėvis, Dievo Asmenys, kuriuos vadina Pradhāna ir Puruṣa. Į šią žemę Jūs nužengėte, norėdami palengvinti jos pečius užgulusią naštą – sunaikinti karalius kṣatriyus, kurie beprasmiškai didina karinę savo galią. Apie tai jau pasakojote man anksčiau. Brangus Viešpatie, Jūs esate Jums atsidavusių sielų prieglobstis, aukščiausias nuolankiųjų bei kukliųjų geradarys. Todėl aš lenkiuosi prie Jūsų lotoso pėdų, nes tik jos gali išvaduoti materialios būties surakintą žmogų.

Ilgus metus aš laikiau kūną savuoju „aš“, ir nors Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, maniau Tave esant mano sūnumi. Brangus Viešpatie, tą akimirką, kai Tu pirmąkart pasirodei priešais mano akis Kaṁsos kalėjime, aš sužinojau, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir apsireiškei žemėje ginti religijos principų ir naikinti bedievių. Nors esi negimusis, Tu kiekvieną amžių nužengi įgyvendinti Savo misijos. Brangus Viešpatie, kaip šviesuliai danguje tai pasirodo, tai vėl išnyksta, taip lygiai ir Tu daugybe Savo amžinųjų pavidalų nužengi į žemę ir vėl iš jos išeini. Tad kas gali perprasti Tavo žaidimus, Tavo apsireiškimo ir išėjimo paslaptį? Vienintelis mūsų rūpestis turėtų būti šlovinti amžinąją Tavo didybę.“

Vasudevai šitaip kalbant, dieviškieji jo vaikai Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma šypsojosi. Jie labai myli Savo bhaktus, todėl į visus Vasudevos susižavėjimo kupinus žodžius atsakė geraširdiška šypsena. Po to Kṛṣṇa patvirtino viską, ką sakė Vasudeva: „Brangus tėve, kad ir ką tu šnekėtum, Mes juk tavo sūnūs. Tavo žodžiai, be abejo, byloja apie tai, kad tu giliai filosofiškai supranti dvasines tiesas. Aš sutinku su visais be išimties tavo žodžiais.“

Vasudeva pasiekė aukščiausią tobulumą tuo, kad laikė Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą savo sūnumis, bet kadangi išminčiai, buvę šventojoje Kurukṣetroje, apie Viešpatį kalbėjo kaip apie aukščiausiąją visa ko priežastį, Vasudeva vien iš meilės Kṛṣṇai ir Balarāmai pakartojo jų žodžius. Viešpats Kṛṣṇa nenorėjo sumenkinti Savo ir Vasudevos, kaip sūnaus ir tėvo, santykių reikšmės, todėl atsakydamas visų pirmiausia paminėjo tai, kad Jis yra amžinas Vasudevos sūnus, o Vasudeva – amžinas Kṛṣṇos tėvas. Po to Viešpats Kṛṣṇa papasakojo Savo tėvui apie dvasinę visų gyvųjų esybių esmę. Jis tarė: „Brangus tėve, tu teisingai apibūdinai Mane bei Mano brolį Balarāmą, visus šio Dvārakos miesto ir kosminio pasaulio gyventojus, ir vis dėlto visi mes kokybės prasme esame vienodi.“

Viešpats Kṛṣṇa ketino parodyti Vasudevai, kaip pasaulį mato mahā-bhāgavata – aukščiausio lygio bhaktas. Aukščiausio lygio bhaktas visas gyvąsias būtybes mato kaip neatsiejamas Aukščiausiojo Viešpaties daleles ir suvokia, kad Aukščiausiasis Viešpats glūdi kiekvieno širdyje. Iš tikrųjų kiekviena gyvoji būtybė savo esme yra dvasinė, tačiau, suėjusi į sąlytį su materialiąja būtimi, ji paklūsta materialios gamtos guṇų įtakai. Kai jos sąmonę aptemdo kūniškoji būties samprata, ji pamiršta, kad jos dvasinė siela kokybiškai tapati Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Žmogus klaidingai mano, kad vienas individas skiriasi nuo kito vien todėl, kad jie turi skirtingus materialius apvalkalus. Dėl kūno skirtumų siela mums atrodo kitokia, negu yra iš tikrųjų.

Paskui Viešpats Kṛṣṇa pateikė puikų pavyzdį apie penkis materialiuosius pradus. Didieji materijos pradai – dangus, oras, ugnis, vanduo bei žemė – esti visame materialiame pasaulyje – tiek molio ąsotyje, tiek kalne, medyje ar auskare. Šie penki pradai yra visur, skiriasi tik jų kiekis ir proporcijos. Ir kalną, ir mažą molio ąsotį sudaro tie patys penki pradai, tik vienur jų daugiau, o kitur mažiau. Todėl visi materialūs daiktai, nors savo forma bei tūriu jie skiriasi, yra sudaryti iš tų pačių sudėtinių dalių. Taip lygiai ir gyvosios esybės – Viešpats Kṛṣṇa, viṣṇu-tattva,milijonai Viṣṇu pavidalų bei įvairių pavidalų gyvosios esybės, nuo Viešpaties Brahmos iki mažutės skruzdės, – kokybės prasme vienodos, nes yra dvasinės prigimties. Kiekybės prasme vieni yra dideli, kiti – maži, tačiau kokybiškai visi yra vienodos prigimties. Todėl Upaniṣados teigia, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Viešpats, yra svarbiausias iš gyvųjų būtybių, Jis palaiko jas ir patenkina visas jų gyvybines reikmes. Kas tai žino, tobulai suvokia tiesą. Vedų posakis: tat tvam asi – „Jūs esate vienodi“ – visai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievas. Šie žodžiai kalba apie tai, kad kokybės prasme mūsų ir Dievo prigimtis vienoda.

Kṛṣṇai glaustai išdėsčius visą dvasinio gyvenimo filosofijos esmę, Vasudeva labai džiaugėsi sūnumi. Susižavėjęs jis negalėjo nė žodžio ištarti. Tuo tarpu šalia savo vyro prisėdo Devakī, Viešpaties Kṛṣṇos motina. Ji buvo girdėjusi, kad prieš daugelį metų Kṛṣṇa ir Balarāma iš Savo beribio gailestingumo sugrąžino Savo mokytojui mirusį sūnų, kuris buvo patekęs į mirties dievo Yamarājos nagus. Sužinojus apie šį nutikimą, jai iš galvos nėjo mintis apie sūnus, kuriuos užmušė Kaṁsa. Galvodama apie juos, Devakī labai sielvartavo.

Gedėdama mirusių sūnų, Devakī paprašė Viešpaties Kṛṣṇos ir Balarāmos: „Brangus Balarāma, jau Tavo vardas sako, kad visiems Tu dovanoji aukščiausią palaimą ir jėgą. Begalinė Tavo jėga nesuvokiama mūsų protams, ją bejėgiai apsakyti žodžiai. Tu, brangusis Kṛṣṇa, esi visų yogų mistikų meistras. Dar aš žinau, kad Tu esi Prajāpačių – Brahmos bei jo pagalbininkų valdovas, Tu – pirminis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa. Be to, aš tiksliai žinau, kad Tu nužengei sunaikinti bedievių, kurie ilgainiui išklydo iš tikrojo kelio. Jie prarado galvą, pasidavė jausmams ir, netekę dorybių, lėbaudami ir palaidai gyvendami sąmoningai nepaiso šventraščių nurodymų. Tu nužengei į žemę, kad palengvintum naštą, užgulusią jos pečius, ir užmuštum nuodėminguosius valdovus. Brangus Kṛṣṇa, aš žinau, kad Mahā-Viṣṇu, kuris guli kosminio pasaulio Priežasčių Vandenyne ir yra laikomas visos kūrinijos priežastimi, tėra tik Tavo pilnavertės dalies ekspansija. Šį kosminį pasaulį kuria, palaiko ir sunaikina pilnavertė Tavo dalis. Todėl aš nesvyruodama kreipiuosi užtarimo į Tave. Esu girdėjusi, jog kadaise Tu panorai atsilyginti Savo mokytojui Sāndīpaniui Muniui. Tada jis paprašė sugrąžinti žuvusį sūnų, ir Tu su Balarāma tučtuojau išvadavote jo sūnų iš Yamarājos nelaisvės, nors jo seniai nebebuvo tarp gyvųjų. Iš to aš supratau, kad Tu – aukščiausias visų yogų mistikų meistras, ir nutariau paprašyti Tavęs panašios malonės. Aš noriu, kad Tu grąžintum man Kaṁsos nužudytus sūnus. Kai jie sugrįš, mano širdis nurims. Man būtų didžiausias džiaugsmas pamatyti juos bent akimirką.“

Išklausę Savo motinos prašymą, Viešpats Balarāma ir Kṛṣṇa iškart kreipėsi pagalbos į yogamāyą ir iškeliavo į žemesniąją planetų sistemą, kurią vadina Sutala. Kitados, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui nužengus Vāmanos pavidalu, demonų karalius Bali Mahārāja gerai pasitarnavo Jam. Jis atidavė Viešpačiui visus savo turtus. Tada Bali Mahārājai buvo dovanota visa Sutala, ir nuo tol jis gyveno joje ir ją valdė. Ir kai didis bhaktas Bali Mahārāja pamatė Viešpatį Balarāmą ir Kṛṣṇą, atvykusius į jo planetą, jis paniro į laimės vandenyną. Pasirodžius Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai, Bali Mahārāja ir visi jo šeimos nariai pakilo iš savo vietų ir nusilenkė prie Viešpaties lotoso pėdų. Bali Mahārāja Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai pasiūlė geriausius, kokius tik turėjo sostus, o kai abu Viešpačiai patogiai įsitaisė, jis nuplovė Jų lotoso pėdas ir baigęs apiplovimą tuo vandeniu pašlakstė savo ir šeimos narių galvas. Vanduo, kuriuo buvo nuplautos Kṛṣṇos ir Balarāmos lotoso pėdos, apvalo net pačius didžiausius pusdievius – tokius, kaip Viešpats Brahmā.

Po to Bali Mahārāja atnešė brangių rūbų, papuošalų, sandalmedžio pastos, betelio riešutų, žibintų bei nektaro skonio gardėsių. Drauge su šeimos nariais jis pagal Vedų nurodymus pagarbino Viešpatį ir pasiūlė Viešpaties lotoso pėdoms savo kūną bei turtus. Karalius Bali pajuto begalinę transcendentinę palaimą. Apkabinęs Viešpaties lotoso pėdas, jis keldavo jas sau ant krūtinės ir liesdavo prie galvos. Tai teikė jam transcendentinį džiaugsmą. Meilės ir švelnumo ašaros riedėjo jam iš akių, ir pasišiaušė plaukai. Virpančiu balsu jis pradėjo malda šlovinti Viešpačius:

„Viešpatie Balarāma, Tu – pirmapradis Anantadeva. Tavo didybė neišmatuojama, nes iš Tavęs bei Viešpaties Kṛṣṇos kilo Anantadeva Śeṣa bei kiti transcendentiniai pavidalai. Tu – pirminis Dievo Asmuo, ir amžinasis Tavo pavidalas kupinas visos palaimos bei absoliutaus žinojimo. Tu – pasaulio kūrėjas. Tu sukūrei ir paskleidei jñāna-yogos ir bhakti-yogos metodus. Tu – Aukščiausiasis Brahmanas, pirminis Dievo Asmuo. Todėl su didžiausia pagarba Jums abiems lenkiuosi. Brangūs valdovai, gyvosioms būtybėms labai sunku Jus pamatyti, ir vis dėlto, kai Jūs maloningi, jie lengvai gali Jus regėti. Tai nepriežastinė Jūsų malonė, kad Jūs sutikote čia atvykti ir pasirodyti mums – tiems, kurie dažniausiai yra neišmanymo bei aistros guṇų valdžioje.

Brangus Viešpatie, mes priklausome demonų, arba daityų, kategorijai. Demonams, arba demoniškoms asmenybėms: gandharvoms, siddhoms, vidyādharoms, cāraṇoms, yakṣoms, rākṣasoms, piśācoms, vaiduokliams bei giriniams – prigimtis neleidžia garbinti Tave arba būti Tavo bhaktais. Užuot Tau atsidavę, jie kliudo kitiems atlikti atsidavimo tarnystę. Tačiau Tu, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, esi jų priešingybė, atstovaujanti visoms Vedoms ir egzistuojanti tyros dorybės guṇos lygiu. Tavo padėtis visada transcendentinė. Todėl kai kurie iš mūsų, nors gimė su aistros ir neišmanymo ypatybėmis, vėliau kreipėsi prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų ir tapo bhaktais. Kai kurie iš mūsų iš tikrųjų yra tyri bhaktai, tačiau kiti ieško prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų tik iš naudos sau.

Tai nepriežastinė Tavo malonė, kad mes, demonai, tiesiogiai susitinkame su Tavimi. Šitai neįmanoma netgi didiesiems pusdieviams. Niekas nežino, kaip Tu veiki per Savo yogamāyos galią. Netgi pusdievių protas neaprėpia Tavo vidinės galios galimybių, o iš kur mums apie tai žinoti? Todėl aš kreipiuosi į Tave nuolankia malda – būki maloningas tam, kuris visiškai Tau atsidavė, ir dovanok Savo nepriežastinę malonę, kad galėčiau visada, gimimas po gimimo prisiminti Tavo lotoso pėdas. Vienintelis mano noras – gyventi atsiskyrus, kaip kad paramahaṁsos,kurių mintys nesiblaško ir kurie klaidžioja vieniši, pasikliaudami vien Tavo lotoso pėdomis. Dar aš norėčiau, kad jei man kada tektų su kuo nors bendrauti, tegu tai būna tyri Tavo bhaktai, nes tik jie nuolat linki gero visoms gyvoms būtybėms.

Brangus Viešpatie, Tu – aukščiausiasis valdovas ir viso pasaulio šeimininkas. Todėl leisk man tarnauti Tau ir nusiplauti visas materijos nešvarybes. Šitaip Tu išvalysi mano širdį, nes tam, kuris su atsidavimu tarnauja Tavo Šviesybei, jau nebereikia laikytis Vedų nustatytų reguliatyviųjų principų.“

Čia paminėtas žodis paramahaṁsa reiškia „tobuloji gulbė.“ Sakoma, kad gulbė iš pieno, atskiesto vandeniu, išgeria tik pieną, o vandenį palieka. Žmogus, kuris pasiima iš šio materialaus pasaulio viską, kas dvasiška, sugeba gyventi vienišas, tepasikliaudamas Aukščiausiąja Dvasia, ir neieško prieglobsčio materialiame pasaulyje, irgi vadinasi paramahaṁsa. Pasiekus paramahaṁsos lygį, prapuola poreikis laikytis reguliatyviųjų principų, kuriuos nurodo Vedos. Paramahaṁsa bendrauja tik su tyrais bhaktais, ir vengia tų, kurie yra perdėm prisirišę prie materijos. Kitaip sakant, prie materialių dalykų prisirišę žmonės negali suprasti, koks svarbus vaidmuo tenka paramahaṁsai,tačiau tie, kuriems pavyko pasiekti aukštesnę dvasinio tobulumo pakopą, ieško paramahaṁsų prieglobsčio ir sėkmingai įgyvendina žmogaus gyvenimo misiją.

Išklausęs Bali Mahārājos maldą, Viešpats Kṛṣṇa atsakė: „Brangus demonų karaliau, Svāyambhuvos Manu amžiuje Prajāpatis, garsėjęs Marīcio vardu, su savo žmona Ūrṇa pradėjo šešis sūnus, ir visi jie buvo pusdieviai. Kartą Viešpatį Brahmą pakerėjo jo dukters grožis ir jis, apimtas geismo, ėmė ją vaikytis. Šeši pusdieviai pasibjaurėjo Viešpaties Brahmos elgesiu. Pasmerkę Viešpatį Brahmą, jie padarė didį nusikaltimą, todėl kitą gyvenimą buvo pasmerkti gimti demono Hiraṇyakaśipu sūnumis. Vėliau Hiraṇyakaśipu sūnūs atsidūrė motinos Devakī įsčiose, ir vos gimusius juos vieną po kito užmušė Kaṁsa. Brangusis demonų karaliau, motina Devakī karštai trokšta vėl pamatyti šešis savo mirusius sūnus ir labai sielvartauja, kad vos gimę jie žuvo nuo Kaṁsos rankos. Aš žinau, kad jie gyvena su tavimi ir nutariau juos pasiimti, nes noriu nuraminti Savo motiną Devakī. Pamačiusios Mano motiną, šios šešios sąlygotos sielos gaus išsivadavimą ir laimingos sugrįš į planetą, kur gyveno pirmiau. Šias šešias sąlygotąsias sielas vadina Smara, Udgītha, Pariṣvaṅga, Pataṅga, Kṣudrabhṛtu ir Ghṛṇī. Jie vėlei atgaus savo vietą tarp pusdievių.“

Taip taręs demonų karaliui, Kṛṣṇa nutilo. Bali Mahārāja gerai suprato Viešpaties norą. Jis kaip dera pagerbė Viešpatį, ir Viešpats Kṛṣṇa bei Viešpats Balarāma, pasiėmę šešias sąlygotas sielas, grįžo į Dvārakos miestą. Viešpats Kṛṣṇa grąžino motinai Devakī jos vaikus, kurie buvo dar kūdikiai, ir motina Devakī nežinojo, kur dėtis iš džiaugsmo. Ją užplūdo tokia stipri motiniška meilė, kad iš jos krūtų ėmė bėgti pienas, ir ji su didžiausiu malonumu pradėjo maitinti mažylius. Ji vis sodino juos ant kelių, uostė jų galvas ir džiaugėsi: „Jis sugrąžino dingusius mano vaikus!“ Tą akimirką Devakī buvo visiškoje Viṣṇu galios valioje ir, apimta karštos motiniškos meilės, džiaugėsi atgavusi savo prarastuosius vaikus.

Devakī pienas buvo transcendentinis nektaras, nes tą pieną ragavo Viešpats Kṛṣṇa. Todėl vaikai, žindę pieną iš Devakījī krūtų, kurias lietė Viešpaties Kṛṣṇos lūpos, iš karto tapo save suvokusiomis asmenybėmis. Išreiškę pagarbą Viešpačiui Kṛṣṇai, Balarāmai ir savo tėvui Vasudevai bei motinai Devakī, jie netrukus grįžo į dangaus planetas.

Jiems pradingus, Devakī nusistebėjo, kad, vos grįžę pas ją, jos mirusieji sūnūs greit iškeliavo į savo planetas. Taip besiklostant įvykiams, vienintelis nusiraminimas jai tebuvo mintis apie Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus ir apie nesuvokiamas Kṛṣṇos galias, kurių dėka gali įvykti bet koks stebuklas. Atmetus nesuvokiamų, neribotų Viešpaties galių egzistavimą, būtų neįmanoma suvokti, kad Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausioji Siela. Neribotų galių dėka Viešpats apreiškia begalinius Savo žaidimus, ir niekas negali nei visų jų papasakoti, nei visų jų atminti. Sūta Gosvāmis, pasakodamas „Śrīmad-Bhāgavatam“ Naimiṣāraṇyos išminčiams, kurių vyriausias buvo Śaunaka Ṛṣis, ta proga pasakė:

„Didieji išminčiai, prašau suprasti, kad visi transcendentiniai Viešpaties Kṛṣṇos žaidimai amžini. Tai ne paprastų istorinių įvykių atpasakojimas. Tie pasakojimai tolygūs Pačiam Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Todėl kiekvienas, kuris išgirs pasakojimus apie Viešpaties žaidimus, iškart nusiplaus materialios būties nešvarą, o tyras bhaktas mėgausis šiais pasakojimais tarsi nektaru, kuris teka per jo ausis.“ Taip aiškino Śukadeva Gosvāmis, iškilnusis Vyāsadevos sūnus, ir kiekvienas, kuris klausosi jo pasakojimų ir atpasakoja juos kitiems, įgis Kṛṣṇos sąmonę. Tik tie, kurie įgyja Kṛṣṇos sąmonę, gali grįžti namo, atgal pas Dievą.