Vasudeva atlieka aukojimo apeigas

Tarp moterų, atvykusių į Kurukṣetrą saulės užtemimo proga, buvo Kuntī, Gāndhārī, Draupadī, Subhadrā, daugelio karalių žmonos bei Vṛndāvanos gopės. Kai Viešpaties Kṛṣṇos karalienės papasakojo, kaip Viešpats Kṛṣṇa jas vedė, Kuru giminės moterys negalėjo tuo atsistebėti. Jas sužavėjo, kad visos Kṛṣṇos žmonos taip švelniai Jį mylėjo. Išgirdusios pasakojimus, bylojančius apie karalienių meilės ir prieraišumo Kṛṣṇai jėgą, jos negalėjo sulaikyti ašarų.

Kol moterys ir vyrai šnekėjosi, iš visų pusių pradėjo plaukti svečiai. Pasimatyti su Viešpačiu Kṛṣṇa ir Balarāma atvyko beveik visi svarbiausieji išminčiai bei asketai. Vyriausieji tarp išminčių buvo Kṛṣṇa-dvaipāyana Vyāsa, didysis išminčius Nārada, Cyavana, Devala, Asita, Viśvāmitra, Śatānanda, Bharadvāja, Gautama, Viešpats Paraśurāma (su Savo mokiniais), Vasiṣṭha, Gālava, Bhṛgu, Pulastya, Kaśyapa, Atris, Mārkaṇḍeya, Bṛhaspatis, Dvita, Trita, Ekata, keturi Brahmos sūnūs Kumāros (Sanaka, Sanandana, Sanātana ir Sanatkumāra), Aṅgira, Agastya, Yājñavalkya ir Vāmadeva.

Kai tik atvyko išminčiai bei asketai, visi karaliai, tarp jų Mahārāja Yudhiṣṭhira, Pāṇḍavos ir Viešpats Kṛṣṇa bei Balarāma, pakilo iš savo vietų ir nusilenkė jiems, kurie buvo gerbiami visoje visatoje. Jie deramai pasveikino išminčius, pasiūlė jiems vietas atsisėsti ir vandens kojoms nusiplauti. Išminčiams buvo atnešti gardūs vaisiai, girliandos, gėlės, smilkalai bei sandalmedžio pasta, ir karaliai, vadovaujami Kṛṣṇos bei Balarāmos, išreiškė jiems pagarbą pagal Vedų nustatytas taisykles. Kai visi išminčiai patogiai susėdo, Viešpats Kṛṣṇa, nužengęs į žemę apginti religijos principų, kreipėsi į juos visų karalių vardu. Prabilus Kṛṣṇai, visi nutilo, norėdami išgirsti ir geriau suprasti Jo sveikinimo kalbą išminčiams.

Viešpats Kṛṣṇa tarė: „Tebūna pašlovinti čia atėję išminčiai bei asketai! Šiandien pajutome, kad mūsų dienas apvainikavo sėkmė. Šiandien mes pasiekėme išsvajotąjį gyvenimo tikslą, nes čia, priešais mus, susirinko visi tie iškilnūs išsivadavimą pasiekę išminčiai bei asketai, kuriuos norėtų pamatyti patys dangaus pusdieviai. Tie, kurie dar tik pradėjo atsidavimo tarnystės kelią ir pagarbiai lenkia galvą prieš Dievybę šventykloje, bet nesuvokia, kad Viešpats yra visų širdyse, ir tie, kurie garbina pusdievius, tikėdamiesi patenkinti savo geismus, negali suprasti, koks svarbus vaidmuo tenka šiems išminčiams. Jie nežino, kad tas, kuris priima šiuos išminčius savo namuose, regi juos savo akimis, liečiasi prie jų lotoso pėdų, klausia, kaip jiems sekasi, ir uoliai jiems lenkiasi, gauna neįkainojamą naudą.“

Pirmuosius žingsnius žengiantieji bhaktai ir žmonės, tematantys ritualinę religijos pusę, nesuvokia didžiųjų mahātmų svarbos. Šventyklos lankymas ir lenkimasis Dievybei jiems tėra formalumas. Kai žmogus pasiekia aukštesnį transcendentinio sąmoningumo lygį, jis suvokia koks svarbus vaidmuo tenka mahātmoms ir bhaktams, ir stengiasi jiems patarnauti. Todėl Viešpats Kṛṣṇa pasakė, kad naujokas negali suprasti didžiųjų išminčių, bhaktų ir asketų svarbos.

Kṛṣṇa tęsė: „Neįmanoma apsivalyti vien tik keliaujant po šventas vietas ir atliekant ten apsiplovimus arba žvelgiant į Dievybes šventykloje, tačiau tas, kuriam nusišypso sėkmė sutikti didį bhaktą, mahātmą, Dievo Asmens atstovą, apsivalo išsyk. Norinčiam apsivalyti nurodyta garbinti ugnį, saulę, mėnulį, žemę, vandenį, orą, dangų ir protą. Garbindamas šiuos pradus bei juos valdančias dievybes, žmogus gali išsivaduoti nuo pavydo, tačiau pavyduolis iškart nusiplauna visas nuodėmes, jeigu jis tarnauja didžiai sielai.

Garbūs išminčiai bei karaliai, patikėkite Mano žodžiu, žmogus, kuris savo materialų kūną, sudarytą iš trijų pradų – gleivių, tulžies bei oro, laiko tikruoju savo „aš“ ir mano, kad šeima ir giminės yra jo paties dalis, o materialūs daiktai verti garbinimo, arba kuris lankosi šventoje vietoje, tenorėdamas ten apsiplauti, bet niekada nesusitinka su šventomis asmenybėmis, išminčiais bei mahātmomis, – net turėdamas žmogaus išvaizdą yra ne kas kitas, o gyvulys, tikrų tikriausias asilas.“

Klausydamiesi aukščiausiojo autoriteto, Viešpaties Kṛṣṇos, svarių žodžių, išminčiai ir piligrimai tylėjo lyg apmirę. Jie stebėjosi, kad Jam taip glaustai pavyksta išdėstyti idėjas, kurios tobulai išreiškia visą gyvenimo prasmę. Kol žmogaus žinios menkos, jis mano, kad jo kūnas yra jo „aš“, kad šeimos nariai yra dalis jo paties, o žemė, kurioje jis gimė, yra verta garbinimo. Toks požiūris į gyvenimą pagimdė šiuolaikinę nacionalizmo ideologiją. Viešpats Kṛṣṇa pasmerkė tiek tokias idėjas, tiek pačius žmones, kurie vyksta į šventą vietą, tenorėdami nusimaudyti, ir grįžta namo, praleidę progą pabendrauti su ten gyvenančiais didžiais bhaktais bei mahātmomis. Jie lyginami su pačiu kvailiausiu gyvuliu – asilu. Išklausę Viešpaties Kṛṣṇos kalbos, susirinkusieji apmąstė pasakytus žodžius ir po kurio laiko priėjo prie išvados, kad Kṛṣṇa iš tikrųjų yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, besidedantis paprastu žmogumi, kuris įgijo tam tikrų ankstesnių poelgių nulemtą kūną. Tai, kad Kṛṣṇa ėmėsi paprasto žmogaus vaidmens, buvo Jo žaidimas. Jis tenorėjo parodyti visiems, kaip reikia gyventi, kad įvykdytume žmogaus gyvenimo misiją.

Padarę išvadą, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, išminčiai kreipėsi į Jį tokiais žodžiais: „Brangus Viešpatie, mes, žmonių visuomenės vadovai, privalome teisingai suvokti gyvenimą, ir vis dėlto mus trikdo išorinės Tavo energijos veikimas. Mus stebina tai, kad Tu elgiesi tarsi paprastas žmogus, slėpdamas tikrąją Savo esmę, neatsiskleisdamas esąs Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir todėl manome, kad Tavo žaidimai yra visų didžiausias stebuklas.

Brangus Viešpatie, Savo energijos padedamas, Tu kuri, palaikai ir sunaikini kosminį pasaulį, kuriame viešpatauja įvairios sąvokos bei pavidalai. Tu – kaip ta žemė, iš kurios randasi daugybė akmenų, medžių ir visa sąvokų bei formų įvairovė, bet pati ji nesikeičia. Nors Tu Savo energijos pagalba sukuri visą reiškinių įvairovę, šie darbai Tau nedaro jokios įtakos. Brangus Viešpatie, mus stebina nepaprasti Tavo darbai. Nors Tu transcendentiškas ir esi aukščiau materialios kūrinijos, nors Tu – visų gyvųjų esybių Aukščiausiasis Viešpats bei Supersiela, vis dėlto Savo vidine energija Tu apsireiški šioje žemėje, kad apgintum Savo bhaktus ir sunaikintum piktadarius. Apsireikšdamas žemėje, Tu atkuri amžinosios religijos principus, kuriuos žmonių visuomenė pamiršta dėl ilgalaikio sąlyčio su materialiąja energija. Brangus Viešpatie, Tu sukūrei įvairias visuomenės klases bei dvasinio gyvenimo pakopas, ir visi žmonės priskiriami prie jų pagal savo darbus bei ypatybes, o kai negarbingi žmonės Tavo nustatytą tvarką pažeidžia, Tu apsireiški Pats ir atkuri ją.

Brangus Viešpatie, Vedų išmintis kyla iš Tavo tyros širdies. Kūno poreikių tramdymas, Vedų studijos ir meditacijos transas leidžia įvairiai pažinti Tavąjį „Aš“ išreikštu ar neišreikštu aspektu. Reiškinių pasaulis – Tavo beasmenės energijos išraiška, tačiau Tu Patsai, kaip pirmapradis Dievo Asmuo, jame nematomas. Tu – Aukščiausioji Siela, Aukščiausiasis Brahmanas. Žmonės, priklausantys brāhmaṇų kultūrai, suvokia tiesą apie transcendentinį Tavo pavidalą, todėl Tu visada gerbi brāhmaṇus ir esi laikomas aukščiausiu brāhmaṇų kultūros atstovu. Štai kodėl Tave vadina brahmaṇya-deva. O brangus Viešpatie, Tu – aukščiausioji sėkmės išraiška bei galutinis visų šventų žmonių prieglobstis. Todėl mes laikome, kad susitikimas su Tavimi yra viso mūsų gyvenimo, mokslų, susilaikymo bei transcendentinio pažinimo viršūnė. Iš tiesų Tu – galutinis visų transcendentinių siekių tikslas.

Brangus Viešpatie, Tavo žinojimas yra begalinis. Tavo pavidalas transcendentinis ir amžinas, kupinas palaimos bei žinojimo. Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Aukščiausiasis Brahmanas, Aukščiausioji Siela. Prisidengdamas vidinės Savo energijos, yogamāyos, skraiste, Tu laikinai neparodai neribotų Savo galimybių, ir vis dėlto mes suprantame, kokia iškilni Tavo padėtis, todėl reiškiame Tau savo pagarbą. Brangus Viešpatie, Tu žaidi, dėdamasis žmogumi ir slėpdamas tikrąjį Savo būdą, spindintį transcendentine didybe. Todėl visi karaliai, esantys tarp mūsų, ir netgi Yadu giminės nariai, nuolatos būnantys su Tavimi, drauge valgantys ir šalia Tavęs sėdintys, negali suprasti, kad Tu – pirminė visų priežasčių priežastis, visų mūsų siela ir pirminė visos kūrinijos priežastis.

Kai žmogus naktį sapnuoja, vaizdiniai, kylantys sapne, atrodo jam realūs. Susapnuotą kūną jis laiko realiu kūnu. Jis trumpam pamiršta, kad be šio, vaizduotės sukurto kūno, pabudęs jis turės kitą, tikrąjį kūną. Taip lygiai ir dieną, pabudusi iš miego, suklaidinta sąlygotoji siela mano, kad jausminiai džiaugsmai yra jos tikroji laimė.

Materialaus kūno jutimų tenkinimas temdo sielą, ir jos sąmonėje kaupiasi materijos nešvarumai. Tai materiali sąmonė trukdo žmogui suprasti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą. Visi didieji yogai mistikai stengiasi atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę pilnavertėmis yogos pratybomis. Jos padeda pažinti Tavo lotoso pėdas ir medituoti transcendentinį Tavo pavidalą. Šitaip sunaikinamos susikaupusios nuodėmingų poelgių pasekmės. Sakoma, kad Gangos vandenys nuplauna aibes nuodėmingų darbų, ir visgi šlovė Gangos vandenis gaubia todėl, kad jie plaukia iš Tavo lotoso pėdų. Gangos vandenys yra Tavo Šviesybės lotoso pėdų prakaitas. Ir štai šiandien visiems mums pavyko savo akimis pamatyti Tavo lotoso pėdas. Brangus Viešpatie, mes patikėjome Tau savo sielas ir visi mes – Tavo Šviesybės bhaktai. Todėl prašome suteikti mums nepriežastinę Savo malonę. Mes puikiai žinome, kad tie, kurie pasiekė išsivadavimą be paliovos su atsidavimu Tau tarnaudami, jau nusiplovė materialios gamtos guṇų nešvarą ir pelnė teisę pasikelti į Dievo karalystę dvasiniame pasaulyje.“

Sukalbėję maldą Viešpačiui Kṛṣṇai, susirinkę išminčiai, karaliams Dhṛtarāṣṭrai ir Yudhiṣṭhirai leidus, norėjo atsisveikinti ir grįžti į savo āśramas. Bet čia Vasudeva, Viešpaties Kṛṣṇos tėvas, garbingiausias iš visų teisiųjų, prisiartino prie išminčių ir išreiškė jiems savo nuolankią pagarbą, puldamas jiems po kojų. Vasudeva pasakė: „O didieji išminčiai, jūs gerbiami labiau už pusdievius. Todėl aš reiškiu jums savo pagarbą ir noriu paprašyti, jeigu tokia bus jūsų valia, įvykdyti vieną mano prašymą. Manysiuos gavęs didžiausią palaiminimą, jeigu paaiškinsite, koks darbas iš teikiančių rezultatą aukščiausias ir gali sunaikinti visų kitų darbų pasekmes.“

Garbingiausias iš susirinkime dalyvavusių išminčių buvo Nārada. Jis ir tarė žodį: „Brangūs išminčiai, nesunku suprasti, kad Vasudeva, kuris tapo Dievo Asmens tėvu ir gavo Kṛṣṇą kaip sūnų, linkęs domėtis, kur slypi jo laimė, tik iš savo didžio gerumo bei paprastumo. Juk sakoma: „Kuo geriau pažįsti, tuo mažiau gerbi.“ Tuo ir galima paaiškinti, kad Vasudeva, kuriam Kṛṣṇa yra sūnus, nežiūri į Jį su baiminga pagarba. Taip jau yra, kad kartais žmonės, gyvenantys prie Gangos krantų, nebeteikia jai daug reikšmės ir, norėdami atlikti apsiplovimą šventoje vietoje, traukia į tolimus kraštus. Kadangi Viešpats Kṛṣṇa, kuris pažįsta visus daiktus geriau už bet kurį kitą, dabar yra tarp mūsų, Vasudevai nėra jokio reikalo prašyti, kad mes jį pamokytume.


Viešpačiui Kṛṣṇai nedaro įtakos pasaulio kūrimas, palaikymas ir naikinimas. Jo žinojimo, išskyrus Jį Patį, neveikia jokios kitos jėgos. Jo neveikia materialių guṇų tarpusavio sąveika, kuri, bėgant laikui, keičia pasaulį. Jo transcendentinis pavidalas sudarytas iš žinojimo, kuriam niekada nedaro įtakos neišmanymas, išdidumas, prisirišimas, pavydas arba jutiminiai malonumai. Jo žinojimas visiškai nepavaldus karmos dėsniams, kurie atlygina už gerus ar blogus darbus. Jo neveikia ir trys materialios galios guṇos. Niekas Jam neprilygsta ir nieko nėra už Jį viršesnio, nes Jis – Dievo Asmuo ir įkūnija aukščiausiąją valdžią.

Paprastas sąlygotas žmogus gali manyti, kad sąlygota siela, būdama savo materialių jausmų, proto ir intelekto kiaute, prilygsta Kṛṣṇai, tačiau Viešpats Kṛṣṇa iš tikrųjų yra lyg saulė, kuri spindi aukštybėse, nors kitąsyk per debesis, sniegą, miglą ar kitas planetas jos nesimato. Kai ne itin protingo žmogaus akis aptemdo išoriniai veiksniai, jis nemato saulės. Taip ir žmonės, kuriuos veikia jausmai ir kurie aistringai siekia materialių malonumų, negali aiškiai matyti Aukščiausiojo Dievo Asmens.“

Susirinkusieji išminčiai kreipėsi į Vasudevą Viešpaties Kṛṣṇos, Balarāmos bei daugelio kitų karalių akivaizdoje ir, jo paprašyti, tarė savo pamokantį žodį: „Norint sunaikinti karmos pasekmes ir atsispirti troškimams, kurie stumia žmogų siekti savo veiklos vaisių, reikia su meile ir atsidavimu atlikti nurodytas aukas, garbinant Viešpatį Viṣṇu. Visų aukojimų vaisiai atitenka Viešpačiui Viṣṇu. Didžios asmenybės bei išminčiai, turintys pakankamai patirties ir regintys tris laiko atkarpas – praeitį, dabartį ir ateitį, bei tie, kurie apreikštųjų šventraščių akimis aiškiai mato tiesą, vienu balsu tvirtina, kad norint nuo širdies nuplauti materijos nešvarybes, atverti kelią išsivadavimui ir taip pasiekti transcendentinę palaimą, reikia įtikti Viešpačiui Viṣṇu. Visiems šeimos žmonėms, priklausantiems įvairiems visuomenės sluoksniams – brāhmaṇams, kṣatriyams ir vaiśyams, nurodoma, kad vienintelis teisingas kelias – garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viṣṇu, kurį vadina Puruṣottama, pirmaprade asmenybe.

Sąlygotos sielos, gyvenančios šiame materialiame pasaulyje, turi giliai įsišaknijusį troškimą valdyti materialius gamtos turtus. Visi nori susiglemžti kuo daugiau turto, išsunkti iš gyvenimo viską, kas tik įmanoma, turėti žmoną, namus ir vaikus. Kiekvienas trokšta būti laimingas šiame pasaulyje, o kitą gyvenimą – pasikelti į dangaus planetas. Tačiau šie norai ir yra materialios vergystės priežastis. Todėl žmogus, siekiantis ištrūkti iš materialios vergystės, savo sąžiningu darbu įgytus turtus turi paaukoti Viešpačiui Viṣṇu.

Vienintelis būdas atsispirti visiems materialiems troškimams – su atsidavimu tarnauti Viešpačiui Viṣṇu. Save suvaldęs žmogus, net ir gyvendamas šeimoje, turi atsisakyti trijų materialių troškimų – kaupti materialius turtus, siekti džiaugsmo per žmoną bei vaikus ir pasikelti į dangaus planetas. Tada gyvenimo pabaigoje jis gali atsisakyti šeimos gyvenimo, atsižadėti pasaulio ir visas savo jėgas skirti Viešpaties tarnystei. Kiekvienas, net ir tas, kuris nuo gimimo priklauso aukščiausiajam brāhmaṇų, kṣatriyų ar vaiśyų luomui, yra skolingas pusdieviams, išminčiams, protėviams ir kitoms gyvoms būtybėms, ir jeigu jis nori grąžinti visas skolas, jis turi atlikti aukas, studijuoti Vedų raštus ir gimdyti vaikus, tvarkydamas savo šeimyninį gyvenimą pagal religijos normas. Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogus atsižada pasaulio neužmokėjęs šių skolų, jam gresia neišvengiamas nuopuolis. Šiandien tu atidavei savo skolas protėviams bei išminčiams. O atlikęs aukas, tu grąžinsi skolą pusdieviams ir visiškai atsiduosi Aukščiausiojo Dievo Asmens globai. Brangus Vasudeva, nėra abejonių, kad ankstesniuose gyvenimuose tu atlikai daugybę gerų darbų, nes kitaip argi būtumei Kṛṣṇos ir Balarāmos – Aukščiausiojo Dievo Asmens, tėvas?“

Išklausęs išminčių žodžių, dorasis Vasudeva su pagarba nusilenkė prie jų lotoso pėdų. Pagerbęs išminčius, jis paprašė jų atlikti yajñas. Kai išminčiai buvo išrinkti aukojimo žyniais, jie savo ruožtu paprašė Vasudevos parūpinti reikalingus apeiginius reikmenis yajñai šioje šventoje vietoje atlikti. Kai išminčiai įtikino Vasudevą atlikti yajñas,visi Yadu giminės nariai nusimaudė, dailiai apsirengė, pasipuošė brangenybėmis bei lotoso gėlių girliandomis. Vasudevos žmonos, pasipuošusios dailiais rūbais, brangenybėmis ir aukso vėriniais, pasirodė aukavietėje, nešdamos visus aukai reikalingus dalykus.

Kai aukai buvo pasiruošta, pasigirdo mṛdaṅgų, kriauklių, litaurų bei kitų muzikos instrumentų garsai. Geriausi šokėjai vyrai bei moterys ėmė šokti, o puikūs dainiai sūtos ir māgadhos – giedoti maldas. Gandharvos ir jų žmonos dangiškais balsais užtraukė įvairias šia proga deramas giesmes. Vasudeva juodai padažė akis, pasitepė kūną sviestu, o paskui kartu su aštuoniolika savo žmonų, kurių vyriausia buvo Devakī, atsisėdo priešais žynius, kad atliktų apvalomąsias abhiṣekos apeigas. Apeigos buvo atliktos griežtai pagal śāstrų taisykles, kaip anksčiau minėtu mėnulio ir žvaigždžių atveju. Vasudeva, kuris gavo aukos vykdytojo įšventinimą, buvo apsigobęs elnio oda, o jo žmonos dėvėjo puikius sārius, apyrankes, vėrinius, kojų varpelius, auskarus ir daugybę kitų papuošalų. Žmonų apsuptas Vasudeva atrodė labai gražiai – tarsi dangaus karalius, aukojantis tokias aukas.

Kai Viešpats Kṛṣṇa, Viešpats Balarāma, Jų žmonos, vaikai ir giminaičiai susėdo aplink didžiulę aukavietę, rodės, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo atėjo į aukojimą su visomis Savo neatsiejamomis dalelėmis – gyvomis būtybėmis bei įvairiomis energijomis. Šventraščiai mums sako, kad Viešpats Kṛṣṇa turi daugybę įvairiausių energijų ir neatsiejamų dalelių, tačiau čia, šioje aukavietėje, kiekvienas galėjo pats pamatyti ir suvokti, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo nuolat egzistuoja su įvairiomis Savo energijomis. Tuo metu Viešpats Kṛṣṇa atsimainė į Viešpatį Nārāyaṇą, o Viešpats Balarāma – į Saṅkarṣaṇą, visų gyvųjų būtybių šaltinį.

Vasudeva atliko Viešpačiui Viṣṇu skirtas aukas: jyotiṣṭomą, darśą ir pūrṇamāsą. Vienos rūšies aukos vadinosi prākṛta, o kitos – sauryasatra arba vaikṛta. Po to buvo atliktos ir agnihotros aukos, ir visi aukojimui skirti daiktai buvo atnašauti nustatyta tvarka. Šitaip buvo patenkintas Viešpats Viṣṇu. Galutinis aukos tikslas – patenkinti Viešpatį Viṣṇu, tačiau šiame Kali amžiuje labai sunku parūpinti apeiginius reikmenis, būtinus aukojimui. Žmonės neturi nei galimybių juos gauti, nei tinkamų žinių, kaip atlikti tokias aukas. Todėl Kali amžiuje, kai daugumas žmonių yra nelaimingi, iškankinti nerimo ir įvairų negandų, vienintelė rekomenduojama auka yra saṅkīrtana-yajña. Viešpaties Caitanyos garbinimas atliekant saṅkīrtana-yajñą – vienintelis būdas, nurodytas šiam amžiui.

Atlikus visas aukas, Vasudeva padalino žyniams brangias dovanas, davė jiems rūbų, papuošalų, karvių, žemės bei tarnaičių. Paskui visos Vasudevos žmonos atliko avabhṛtos apsiplovimą ir pradėjo tą aukojimo dalį, kuri vadinama patnī-saṁyāja. Pasiūliusios visus būtinus daiktus, jos drauge nusimaudė Rāma-hrados ežeruose, kuriuos iškasė Paraśurāma. Nusimaudę Vasudeva ir jo žmonos visus savo rūbus ir papuošalus atidavė dainiams, šokėjams bei kitiems svečiams. Reikia pažymėti, kad, atliekant auką, būtina dosniai apdovanoti jos dalyvius. Prieš aukojimą dovanos dalinamos žyniams bei brāhmaṇams, o po aukojimo įvairiems pagalbininkams atiduodami padėvėti rūbai bei papuošalai.

Atidavę dainiams bei skaitovams savo rūbus, Vasudeva ir jo žmonos persirengė naujais drabužiais, pasipuošė ir surengė turtingas vaišes, kuriose galėjo dalyvauti visi – brāhmaṇai, kiti svečiai ir netgi šunys. Po vaišių susirinko bičiuliai, šeimos nariai, Vasudevos žmonos bei vaikai, karaliai bei Vidarbhos, Kośalos, Kuru, Kāśī, Kekayos ir Sṛñjayos giminių nariai. Žyniams, pusdieviams, paprastiems žmonėms, protėviams, vaiduokliams ir cāraṇoms buvo su kaupu atlyginta brangiomis dovanomis ir kitais pagarbos ženklais. Paskui visi susirinkusieji, Viešpačiui Kṛṣṇai, sėkmės deivės vyrui, leidus, atsisveikino ir išvyko namo, šlovindami puikiai atliktą Vasudevos atnašą.

Kai karaliai Dhṛtarāṣṭra, Vidura, Yudhiṣṭhira, Bhīma, Arjuna, Bhīṣmadeva, Droṇācārya, Kuntis, Nakula, Sahadeva, Nārada, Viešpats Vyāsadeva bei daugelis kitų giminaičių susiruošė išvykti ir artėjo išsiskyrimo metas, juos apėmė liūdesys, ir susijaudinę jie apkabino kiekvieną Yadu giminės narį. Daugumas svečių, atvykusių į aukojimą, irgi jau vyko namo. Atsisveikindami Viešpats Kṛṣṇa ir Viešpats Balarāma kartu su karaliumi Ugrasena apipylė Vṛndāvanos gyventojus, pirmiausia Nandą Mahārāją bei piemenis, dovanomis, tuo norėdami išreikšti savo meilę ir suteikti jiems daug džiaugsmo. Iš draugiškumo Yadu giminės nariams Vṛndāvanos gyventojai pasiliko svečiuotis pas juos ilgesniam laikui.

Atlikęs aukojimą, Vasudeva pajuto tokį vidinį pasitenkinimą, kad jo džiaugsmui nebuvo ribų. Visi jo šeimos nariai buvo greta, ir jų akivaizdoje jis paėmė už rankos Nandą Mahārāją ir kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Brangus brolau, Aukščiausiasis Dievo Asmuo sukūrė stiprius meilės ir draugystės ryšius, ir, manau, netgi didiesiems išminčiams bei šventiems žmonėms labai sunku juos nutraukti. Mielas brolau, tu parodei man tokią meilę, kad aš niekaip neįstengsiu tau atsimokėti ir todėl laikau save nedėkingu. Tu elgiesi, kaip ir dera šventiesiems, tačiau aš nesugebėsiu grąžinti savo skolos. Nežinau net kuo atsilyginti už tavo draugystę. Ir vis dėlto tikiu, kad mūsų meilės saitai nenutruks niekada. Tegul mūsų draugystė gyvuoja amžinai, nors aš ir nesugebėsiu tau atsilyginti. Tikiuosi, tu atleisi šią mano ydą.

Mielas brolau, anksčiau, būdamas kalėjime, aš negalėjau kaip draugas tau patarnauti, o dabar, kai praturtėjau, mane apakino materiali gerovė. Net ir šiandien aš niekuo negaliu tavęs nudžiuginti. Brangusis brolau, esi toks geras ir kuklus, kad visiems reiški pagarbą, bet nelauki jos iš kitų. Žmogus, norintis žengti teisingu gyvenimo keliu, turi vengti didelių materialių turtų, nes jie apakina ir kursto išdidumą. Jis turi rūpintis savo draugais bei giminaičiais.“

Vasudeva kalbėjo tokius žodžius, jausdamas Nandai Mahārājai dėkingumą už jo draugystę ir prisimindamas, kiek gero padarė jam karalius Nanda. Nenorėdamas nuliūdinti savo draugo Vasudevos ir iš meilės Viešpačiui Kṛṣṇai bei Balarāmai, Nanda Mahārāja praleido su jais ištisus tris mėnesius. Prabėgus trims mėnesiams, visi Yadu giminės nariai kiek galėdami stengėsi nudžiuginti Vṛndāvanos gyventojus. Jie dovanojo Nandai Mahārājai bei jo palydovams rūbų, papuošalų ir daugybę kitų vertingų daiktų. Vasudeva, Ugrasena, Viešpats Kṛṣṇa, Viešpats Balarāma, Uddhava ir kiti Yadu giminės nariai savo rankomis padalino Nandai Mahārājai ir jo palydovams dovanas. Ir Nanda Mahārāja bei jo palydovai su dovanomis išvyko į Vrajabhūmį, Vṛndāvaną. Tačiau mintimis Vṛndāvanos gyventojai tebebuvo su Kṛṣṇa ir Balarāma, kitaip sakant, jų kūnai išvyko į Vṛndāvaną, o sielos pasiliko su Kṛṣṇa ir Balarāma.

Vṛṣṇi šeimos nariai palydėjo draugus bei svečius, o po to, prisiminę, kad artinasi liūčių metas, nutarė grįžti į Dvāraką. Jie jautėsi visiškai laimingi, nes Kṛṣṇa jiems atstojo viską. Sugrįžę į Dvāraką, jie su džiaugsmu pasakojo apie Vasudevos atliktą aukojimą, pokalbius su draugais ir gera linkinčiais žmonėmis, kitus įvykius, nutikusius jų kelionės šventomis vietomis metu.