Draupadī sutinka Kṛṣṇos žmonas

Tarp daugybės svečių, atvykusių pasimatyti su Kṛṣṇa, buvo ir Pāṇḍavos su karaliumi Yudhiṣṭhira priešaky. Pakalbėjęs su gopėmis ir dovanojęs joms didžiausią palaiminimą, Viešpats Kṛṣṇa sugrįžo pasveikinti karalių Yudhiṣṭhirą bei kitus atvykusius su Juo susitikti giminaičius. Pirmiausia Jis paklausė svečių, kaip jiems sekasi. Iš tikrųjų to, kuris tiesiogiai mato Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas, negali ištikti jokia nelaimė, ir vis dėlto, kai Viešpats Kṛṣṇa iš mandagumo paklausė karaliaus Yudhiṣṭhiros, kaip jam sekasi, karalius apsidžiaugė jam parodytu dėmesiu ir atsakė: „Brangus Viešpatie Kṛṣṇa, didžios asmenybės ir bhaktai, turintys visišką Kṛṣṇos sąmonę, nuolat mąsto apie Tavo lotoso pėdas ir yra viskuo patenkinti, nes ragauja transcendentinės palaimos nektarą. Jų nuolat ragaujamas nektaras – tai transcendentiniai Tavo darbai, ir kartais kitiems žmonėms nukrinta keletas nektaro lašų, t.  y. iš šių bhaktų lūpų jie išgirsta pasakojimus apie Tavo darbus. Bhakto lūpomis srūvantis nektaras taip stipriai veikia, kad jeigu kam nors pavyksta jo paragauti, jis tuoj pat išsigelbsti iš gimimų ir mirčių sūkurio. Mes pakliuvome į materialų pasaulį todėl, kad pamiršome Tavo asmenybę, tačiau, visų mūsų džiaugsmui, užmaršties tamsa kaipmat išsisklaido prieš tą, kuriam nusišypso laimė išgirsti apie Tavo šlovinguosius darbus. Todėl, brangus Viešpatie, ar gali kas bloga grėsti žmogui, kuris nuolat klausosi pasakojimų apie Tavo nepaprastus žygius?

Mes visiškai Tau atsidavėme ir neturime kito prieglobsčio, išskyrus Tavo lotoso pėdas, todėl esame įsitikinę savo sėkme. Brangus Viešpatie, Tu – beribio žinojimo ir transcendentinės palaimos vandenynas. Protas, kuriantis prasimanymus, verčia žmogų egzistuoti trimis laikinais materialaus gyvenimo būviais: būdrauti, snūduriuoti arba kietai miegoti. Tačiau Kṛṣṇos sąmonė nėra apribojama šių sąlygų, Kṛṣṇos sąmonės jėga sunaikina visas šias reakcijas. Tu – galutinis visų išvaduotų sielų tikslas. Tu nužengei į žemę Savo noru, padedamas vidinės galios yogamāyos. Tu apsireiškei paprastu žmogumi, kad atkurtumei Vedų nustatytus gyvenimo principus. Tu – Aukščiausiasis Asmuo, todėl tas, kuris visiškai Tau atsidavė, nepažins jokių nelaimių.“

Pasinaudojusios proga, kol Viešpats Kṛṣṇa sutikinėjo svečius, o šie maldomis šlovino Viešpatį, Yadu ir Kuru giminės moterys susibūrė draugėn ir ėmė šnekėtis apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus. Pirmoji pradėjo kalbėti Draupadī. Ji užkalbino Viešpaties Kṛṣṇos žmonas: „Mielosios Rukmiṇī, Bhadra, Jāmbavatī, Satya, Satyabhāma, Kālindī, Śaibya, Lakṣmaṇā, Rohiṇī ir kitos Viešpaties Kṛṣṇos žmonos, prašau papasakoti, kaip Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, laimėjo jūsų rankas ir kaip vyko jungtuvių apeigos, kurias atlieka paprasti žmonės?“

„Mieloji Draupadī, – atsakė svarbiausioji karalienė Rukmiṇīdevī, – karalaitis Jarāsandha ir kiti norėjo, kad aš ištekėčiau už karaliaus Śiśupālos, ir tai buvo jau nuspręsta. Kaip įprasta, visi susirinkę į vedybų apeigą karalaičiai buvo pasirengę su ginklu rankoje pulti kiekvieną, kuris išdrįs sutrukdyti vestuvėms. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo pagrobė ir nusinešė mane tarsi liūtas, kuris iš bandos pasigrobia ėriuką. Iš tikrųjų šis Viešpaties Kṛṣṇos žygis nebuvo itin ypatingas, nes kiekvienas vadinamasis didvyris arba šio pasaulio karalius paklūsta Viešpaties lotoso pėdoms. Visi karaliai lenkia savo šalmus prie Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdų. Mieloji Draupadī, aš trokštu amžinai, gyvenimas po gyvenimo tarnauti Viešpačiui Kṛṣṇai – visos palaimos ir grožio šaltiniui. Tai vienintelis mano troškimas ir siekis.“

Po to prabilo Satyabhāmā: „Mieloji Draupadī, mano tėvas labai liūdėjo dėl savo brolio Prasenos mirties ir neteisingai apkaltino Viešpatį Kṛṣṇą jį užmušus ir pavogus Syamantakos brangakmenį, kurį iš tikrųjų pasiglemžė Jāmbavānas. Viešpats Kṛṣṇa, norėdamas įrodyti Savo nekaltumą, susikovė su Jāmbavānu ir atsiėmė Syamantakos brangakmenį, o vėliau grąžino jį mano tėvui. Sugėdintas tėvas gailėjosi, kad dėl brolio mirties apkaltino Viešpatį Kṛṣṇą, ir, atgavęs brangakmenį, jis nutarė ištaisyti savo klaidą. Todėl nors ir buvo pažadėjęs mano ranką kitam, ir brangakmenį, ir mane jis pasiūlė Kṛṣṇos lotoso pėdoms. Šitaip aš tapau Kṛṣṇos žmona ir tarnaite.“

Paskui į Draupadī klausimą atsakė Jāmbavatī: „Mieloji Draupadī, kai Viešpats Kṛṣṇa užpuolė mano tėvą Jāmbavāną, ṛkṣų karalių, jis nežinojo, kad Viešpats Kṛṣṇa anksčiau buvo Viešpats Rāmacandra, Sītos vyras ir Jāmbavāno valdovas. Nepažinęs Viešpaties Kṛṣṇos, mano tėvas kovėsi su Juo dvidešimt septynias dienas. Dvidešimt aštuntąją dieną, mirtinai nuvargęs, jis suprato, kad jo priešininkas, ko gero, bus Patsai Viešpats Rāmacandra, nes tik Viešpats Rāmacandra galėjo įveikti mano tėvą. Supratęs tai, jis ne tik grąžino Syamantakos akmenį, bet, norėdamas suteikti Viešpačiui džiaugsmo, atidavė mane Jam į žmonas. Šitaip aš ištekėjau už Viešpaties ir mano troškimas gyvenimas po gyvenimo tarnauti Kṛṣṇai išsipildė.“

Po to prašneko Kālindī: „Mieloji Draupadī, aš siekiau gauti Viešpatį Kṛṣṇą į vyrus, griežtai tramdydama kūną bei atgailaudama. Tai sužinojęs, Viešpats Kṛṣṇa atėjo pas mane su Savo draugu Arjuna ir paėmė mane į žmonas. Viešpats parsivežė mane nuo Yamunos krantų, ir nuo tada aš šluoju Jo rūmus. Viešpats elgiasi su manimi kaip su Savo žmona.“

Paskui kalbėjo Mitravindā: „Mieloji Draupadī, į mano svayaṁvaros apeigas susirinko gausus būrys karalaičių, tarp jų buvo ir Viešpats Kṛṣṇa. Nugalėjęs kitus karalaičius, Jis pasiėmė mane už tarnaitę ir nedelsdamas išsivežė į Dvāraką tarytum liūtas, kuris iš šunų gaujos atima elnią. Kai Viešpats Kṛṣṇa vežėsi mane, mano broliai stojo su Juo kautis, tačiau pralaimėjo. Šitaip išsipildė ir mano troškimas gyvenimas po gyvenimo tarnauti Kṛṣṇai.“

Po to į Draupadī kreipėsi Satyā: „Mieloji Draupadī, tėvas man surengė svayaṁvarą (jaunikio rinkimą) ir, norėdamas išbandyti būsimų jaunikių jėgą bei šaunumą, iškėlė tokią sąlygą: jaunikis turi pažaboti septynetą nuožmių jaučių ilgais lenktais ragais. Daugybė šaunių jaunikių bandė nugalėti jaučius, bet, deja, visi buvo sunkiai sužeisti ir luoši grįžo namo. Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai kova su jaučiais tebuvo žaidimas. Jis vieną po kito griebė jaučius ir visiems perplėšė šnerves. Jis įveikė juos tarsi vaikas, kuris nurungia mažus ožiukus. Mano tėvas labai džiaugėsi ir iškilmingai ištekino mane už Viešpaties Kṛṣṇos, davęs kraičio daugybę karių, arklių, vežimų bei dramblių, taip pat šimtus tarnaičių. Paskui Viešpats Kṛṣṇa parsivežė mane į Savo sostinę Dvāraką. Keliaujant į Dvāraką, Jį užpuolė karalaičiai, tačiau Viešpats Kṛṣṇa visus juos nugalėjo, ir šitaip man teko laimė tarnauti Jo lotoso pėdoms.“

Po to prašneko Bhadrā: „Mieloji Draupadī, Viešpats Kṛṣṇa – tai mano motinos brolio sūnus, ir, laimė, aš pamilau Jo lotoso pėdas. Kai tėvas sužinojo, kas mano išrinktasis, patsai ištekino mane už Viešpaties Kṛṣṇos ir davė kraičio vieną akṣauhiṇī, arba kariuomenę, ir daugybę tarnaičių bei kitą karalaitės vertą turtą. Aš nežinau, ar galėsiu glaustis prie Kṛṣṇos lotoso pėdų gyvenimas po gyvenimo, ir vis dėlto prašau Viešpaties, kad visur, kur tik gimčiau, nenustočiau mylėjusi Jo lotoso pėdų.“

Paskui prabilo Lakṣmaṇā: „Mieloji karaliene, aš ne kartą girdėjau, kaip didysis išminčius Nārada šlovina Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus. O kai jis papasakojo, kad Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdomis žavisi pati sėkmės deivė Lakṣmī, aš irgi pamilau jas. Nuo tada visos mano mintys sukosi tik apie Jį, ir, nuolat apie Jį mąstant, mano meilė sustiprėjo. Mieloji karaliene, tėvas labai manimi rūpinosi, ir kai suprato, kad aš myliu Kṛṣṇą, sumanė tokią išeitį. Kaip ir tavo tėvas, jis surengė svayaṁvarą ir liepė jaunikiams pataikyti į žuvies akį. Tavo ir mano svayaṁvaraskyrėsi tuo, kad per tavąją žuvis buvo pakabinta ant lubų ir aiškiai matėsi, o per mano vestuves žuvį dar įvyniojo į audeklą ir vandens ąsotyje matėsi tik jos atspindys. Tuo ji išsiskyrė iš kitų svayaṁvarų.

Naujiena pasklido po visą pasaulį, o kai pasiekė karalius, jie iš visų pusių suplaukė į tėvo sostinę, gerai apsiginklavę, su savo karo vadais. Karaliai norėjo laimėti mano ranką ir vienas po kito kėlė apeigų lanką su strėle ir taikėsi perverti žuvį. Tačiau daugeliui nepavyko net įtempti lanko templės, ir, padėję lanką į šalį, jie nueidavo. Kiti iš visų jėgų bandė įtempti lanko templę, tačiau, kai ją reikėdavo pririšti prie kito galo, lankas ūmai atsitiesdavo, ir jie virsdavo nuo kojų. Mieloji karaliene, tu nustebsi išgirdusi, kad į mano svayaṁvarą atvyko ne vienas šlovingasis karalius ir karžygys. Tokie didvyriai, kaip Jarāsandha, Ambaṣṭha, Śiśupāla, Bhīmasena, Duryodhana ir Karṇa, žinoma, įtempė lanko templę, tačiau į žuvį nepataikė, nes ji buvo įvyniota į audeklą, o iš atspindžio jie nesuprato, kur leisti strėlę. Įžymusis Pāṇḍavų didvyris Arjuna įžiūrėjo žuvies atspindį vandeny, tačiau nors ir labai stengėsi pamatyti, kur pati žuvis, jo strėlė nepataikė į taikinį. Kita vertus, jo strėlė bent kliudė žuvį, ir šitaip jis įrodė savo pranašumą prieš kitus karalaičius.

Nė vienam karalaičiui, bandžiusiam pataikyti į žuvį, nepasisekė, ir jie nieko nepešė, o kai kas išėjo iš svayaṁvaros netgi nepabandęs savo jėgų. Pagaliau lanką paėmė Viešpats Kṛṣṇa ir lengvai tarsi vaikas, laikantis rankose žaisliuką, įtempė jį. Jis įstatė į lanką strėlę, žvilgtelėjo į žuvies atspindį vandenyje ir iššovė. Akimirksniu žuvis, perverta strėlės, nukrito žemėn. Viešpaties Kṛṣṇos pergalė įvyko vidurdienį, tą momentą, kuris vadinasi abhijit ir pagal astronominius apskaičiavimus laikomas palankiu. Po Jo šūvio visame pasaulyje pasigirdo šūksniai: „Jaya! Jaya!“ ir sudundėjo dangaus gyventojų būgnai. Didieji pusdieviai džiūgaudami ėmė berti žemėn gėles.

Tada aš pakilau į varžybų vietą. Man žengiant tilindžiavo kojų varpeliai. Aš buvo apsivilkusi naujais puošnaus šilko rūbais, mano plaukus puošė gėlės, ir, džiaugdamasi dėl Viešpaties Kṛṣṇos pergalės, aš linksmai šypsojausi. Rankose laikiau žėrintį aukso vėrinį, papuoštą brangiaisiais akmenimis. Mano spindintį veidą supo tankios garbanos, o ant skruostų šokinėjo auskarų atspindžiai. Aš apžvelgiau visus susirinkusius karalaičius, ir kai žvilgsniu sutikau mano Viešpatį, lėtai priėjau ir užkabinau Jam ant kaklo auksinį vėrinį. Jau minėjau, kad Viešpats Kṛṣṇa buvo mano širdies išrinktasis, todėl galimybę užkabinti Jam vėrinį aš laikiau didžiausia pergale. Kai uždėjau karolius, sugaudė mṛdaṅgos, paṭahos, kriauklės, būgnai, litaurai bei kiti muzikos instrumentai. Jiems grojant, šoko puikūs šokėjai, o giesmininkai traukė melodingas dainas.

Mieloji Draupadī, kai aš pasirinkau Viešpatį Kṛṣṇą savo dievinamu vyru, o Jis paėmė mane už Savo tarnaitę, nusivylę karalaičiai pakėlė baisų triukšmą. Jie tūžo iš geismo, tačiau mano vyras, kuris įgavo keturrankį Nārāyaṇos pavidalą, nekreipė į juos dėmesio ir pasodino mane į vežimą, kinkytą ketvertu puikių žirgų. Tikėdamasis karalaičių puolimo, Jis užsidėjo šarvus ir paėmė į rankas Śārṅgos lanką, o įžymusis mūsų vežėjas Dāruka negaišdamas nė akimirkos pasuko puikųjį vežimą į Dvāraką. Taip, visų karalaičių akivaizdoje, Jis išsivežė mane, kaip kad liūtas iš bandos pagrobia elnią. Kai kurie karalaičiai vis dėlto panoro mus sustabdyti ir gerai apsiginklavę puolė kaip šunų gauja, bandanti sulaikyti liūtą. Tada Viešpats Kṛṣṇa ėmė šaudyti iš Savo Śārṅgos lanko. Vieniems karalaičiams strėlės nukirto rankas, kitiems – kojas, o tretieji neteko galvos ir gyvybės. Likusieji karalaičiai spruko iš mūšio lauko.

Taip Aukščiausiasis Dievo Asmuo atvyko į visų šlovingiausią visatos miestą Dvāraką. Įvažiuodamas į miestą, Jis atrodė lyg spindinti saulė. Šia proga miestas šventiškai pasipuošė. Visoje Dvārakoje buvo tiek vėliavų, gėlių vainikų ir arkų, kad pro jų gausumą negalėjo prasiskverbti net saulės šviesa. Jau esu sakiusi, kad tėvas mane labai mylėjo, ir džiaugdamasis, kad mano vyru tapo Pats Viešpats Kṛṣṇa, o visos mano svajonės išsipildė, jis apibėrė draugus bei giminaičius dovanomis: puošniais rūbais, papuošalais, krėslais bei kilimais sėdėti. Viešpats Kṛṣṇa Pats Sau pakankamas ir Jam niekada nieko nestinga, ir vis dėlto mano tėvas neraginamas davė kraitį, kurį sudarė gausūs lobiai, daug karių, dramblių, vežimų, arklių, retų ir brangių ginklų. Jis darė tai didžiausio pakilimo pagautas. Mieloji karaliene, tą akimirką man toptelėjo, kad ankstesnįjį gyvenimą aš, ko gero, būsiu padariusi nepaprastai daug gerų darbų, nes šį gyvenimą man teko laimė būti viena iš tarnaičių Aukščiausiojo Dievo Asmens namuose.“

Kai visos svarbiausios Viešpaties Kṛṣṇos žmonos baigė pasakoti, Rohiṇī, kitų šešiolikos tūkstančių karalienių vardu, ėmė pasakoti, kaip jos tapo Kṛṣṇos žmonomis:

„Mieloji karaliene, pergalingai žengdamas per pasaulį, Bhaumāsura grobė gražiausias karalaites, nugalėtų valdovų dukras, ir laikė jas uždaręs savo rūmuose. Kai žinia apie mūsų kančias pasiekė Viešpatį Kṛṣṇą, Jis susikovė su Bhaumāsura ir išvadavo mus. Viešpats Kṛṣṇa lengvai susidorojo su Bhaumāsura ir jo kariais, ir nors Jam nereikėjo nė vienos iš mūsų, mums prašant Jis vedė mus, šešiolika tūkstančių karalaičių. Mieloji karaliene, vienintelis mūsų privalumas buvo tas, kad mes nuolat mąstėme apie Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas, o tai padeda žmogui ištrūkti iš nesibaigiančių gimimų ir mirčių nelaisvės. Mieloji karaliene Draupadī, patikėk, mes nesiekiame turtų – karalystės, imperijos ar aukštos padėties visuomenėje, kuriuos įgijus tampa prieinami visi rojaus džiaugsmai. Mes nenorime naudotis materialiais turtais, nesiekiame yogos tobulumo, nesiveržiame užimti aukštos Viešpaties Brahmos padėties. Mūsų nevilioja jokia iš išsivadavimo rūšių – nei sālokya ar sārṣṭi, nei sāmīpya ar sāyujya. Šiems turtams mes abejingos. Vienintelis mūsų troškimas – gyvenimas po gyvenimo barstyti savo galvas dulkėmis nuo Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdų. Šiomis dulkėmis ir kvapiuoju šafranu pabarstyti savo krūtinę trokšta net sėkmės deivė. Mes svajojame tik apie dulkes, prilipusias prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, kai Jis lyg piemenukas žengia Vṛndāvanos žeme. Piemenys ir čiabuvės merginos, o užvis labiausiai gopės, nuolat svajoja pavirsti Vṛndāvanos pakelės žole ar numestu kur nors ant tako šiaudu, kad juos užmintų Kṛṣṇos lotoso pėdos. Mieloji karaliene, mes tenorime, kad gyvenimas po gyvenimo mus mindytų Kṛṣṇos lotoso pėdos – daugiau mums nieko nereikia.“