Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma susitinka su Vṛndāvanos gyventojais

Kartą, Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai ramiai leidžiant dienas puikiame Dvārakos mieste, atsitiko retas įvykis – visiškas saulės užtemimas, koks būna pasibaigus kalpai, arba Brahmos dienai. Kiekvienos kalpos pabaigoje saulę užtraukia milžiniškas debesis, ir žemesniąsias planetų sistemas užtvindo nesibaigiančios liūtys – vanduo pakyla iki pat Svargalokos. Astronominiai apskaičiavimai rodė, kad bus didelis saulės užtemimas, ir visi žmonės – tiek vyrai, tiek moterys, žinodami apie tai, nutarė keliauti į šventą vietą Kurukṣetroje, kuri vadinasi Samanta-pañcaka.

Samanta-pañcaka garsi savo šventumu todėl, kad Viešpats Paraśurāma atliko čia dideles aukas, išžudęs dvidešimt vieną kṣatriyų kartą. Kai Viešpats Paraśurāma žudė kṣatriyus, kraujas tekėjo upėmis. Tada Jis iškasė Samanta-pañcakoje penkis didelius ežerus, į kuriuos ir subėgo žuvusiųjų kraujas. Viešpats Paraśurāma yra viṣṇu-tattva. „Īśopaniṣadoje“ sakoma, kad viṣṇu-tattvos negali suteršti joks nuodėmingas darbas. Ir vis dėlto, nors Viešpats Paraśurāma visagalis ir nesutepamas, rodydamas Savo nepriekaištingą būdą, Samanta-pañcakoje Jis atliko didelę auką, kad išpirktų nuodėmę, kurią tariamai užsitraukė nužudęs kṣatriyus. Savo pavyzdžiu Viešpats Paraśurāma parodė, kad smurtas, kurio kartais tenka griebtis, iš tikrųjų yra nuodėmė. Net Viešpats Paraśurāma jautė kaltę dėl kṣatriyų mirties, todėl mūsų kaltė, kai darome tokius bjaurius ir neleistinus dalykus, yra dar didesnė. Taigi nuo senų senovės visame pasaulyje buvo draudžiama žudyti gyvąsias būtybes.

Saulės užtemimo proga į šventą vietą atkeliavo visos žymios asmenybės. Čia pateiksime keleto iš jų vardus. Iš vyresnio amžiaus žmonių ten buvo Akrūra, Vasudeva ir Ugrasena, iš jaunesnių – Gada, Pradyumna, Sāmba ir daug kitų Yadu giminės narių. Jie atvyko išpirkti nuodėmių, kurias padarė atlikdami savo pareigas. Kadangi į Kurukṣetrą atvyko beveik visa Yadu giminė, kai kurios svarbios asmenybės, pavyzdžiui, Aniruddha, Pradyumnos sūnus, ir Yadu giminės karvedys Kṛtavarmā, taip pat Sucandra, Śuka ir Sāraṇa pasiliko saugoti Dvārakos miesto.

Visi Yadu giminės nariai buvo labai gražaus gymio, tačiau kai saulės užtemimo proga jie pasipuošė aukso vėriniais ir gėlių girliandomis, apsirengė brangiais rūbais ir apsiginklavo, jų įgimtas grožis bei išorės bruožai suspindo šimtąkart smarkiau. Yadu giminė atvyko į Kurukṣetrą prabangiai išpuoštais vežimais, kurie buvo panašūs į pusdievių oro laivus. Vežimuose buvo įkinkyti stiprūs ir veržlūs tarsi vandenyno bangos žirgai. Kai kurie giminės nariai sėdėjo ant didžiulių dramblių, kurie priminė plaukiančius dangumi debesis. Jų žmonas nuostabiuose palankinuose nešė gražūs vyrai, panašūs į vidyādharas. Atvykstantieji atrodė lyg dangaus pusdieviai.

Atvykę į Kurukṣetrą, Yadu giminės nariai atliko apsiplovimo ritualą, griežtai laikydamiesi śāstrų nurodymų, o paskui per užtemimą pasninkavo, kad sunaikintų savo nuodėmių pasekmes. Kadangi Vedos nurodo per užtemimą kuo daugiau aukoti, Yadu giminė išdalino brāhmaṇams šimtus karvių. Jie dovanojo karves su gražiais audiniais ir daugybe papuošalų, bet labiausiai į akis krito tai, kad karvėms ant kojų buvo parišti aukso varpeliai, o ant kaklo kabojo gėlių girliandos.

Po užtemimo visa Yadu giminė dar kartą išsimaudė ežeruose, kuriuos iškasė Viešpats Paraśurāma. Po to jie pavaišino brāhmaṇus pačiais geriausiais valgiais, virtais svieste. Vedos maistą skirsto į dvi rūšis: nevirtą maistą ir virtą maistą. Prie nevirto maisto priskiriami ne tik daržovės bei grūdai, bet ir visas vandenyje virtas maistas. O virtu maistu laikomi patiekalai, pagaminti ghī. Capātī, dālas, ryžiai ir paprastos daržovės, kaip ir vaisiai bei salotos, priklauso nevirto maisto kategorijai. Tačiau purī, kacaurī, samosos, saldūs rutuliukai ir kiti valgiai yra virtas maistas. brāhmaṇams, kuriuos saulės užtemimo proga pasikvietė Yadu giminė, buvo surengtos puikios vaišės, o jose buvo vaišinama virtu maistu.

Apeigos, kurias atlikinėjo Yadu giminė, išoriškai buvo panašios į karmių apeigas. Karmiai atlieka kokias nors apeigas, kad gautų jutiminių džiaugsmų: aukštą padėtį visuomenėje, gerą žmoną, gerus namus, gerus vaikus arba didelį turtą. Tačiau Yadu giminė siekė kitko. Jie norėjo parodyti Kṛṣṇai amžiną savo ištikimybę ir atsidavimą. Visa Yadu giminė buvo didieji bhaktai, todėl, daugybę gyvenimų atlikdami dorybingus darbus, jie gavo galimybę bendrauti su Viešpačiu Kṛṣṇa. Jie keliavo į Kurukṣetrą, maudėsi šventoje vietoje, saulės užtemimo metu laikėsi reguliatyvių principų ir vaišino brāhmaṇus tik dėl vienos priežasties – iš meilės Kṛṣṇai. Absoliutus Viešpats, kurį jie garbino, buvo Kṛṣṇa, ir niekas daugiau.

Pamaitinę brāhmaṇus ir atsiklausę jų leidimo, šeimininkai paprastai ir patys paragauja prasādam. Taigi, gavę brāhmaṇų leidimą, numalšino alkį ir visi Yadu giminės nariai. Paskui jie išsirinko sau vietą pailsėti po dideliais ūksmingais medžiais, o pailsėję pasiruošė sutikti svečius – giminaičius, draugus ir Yadu giminei paklusnius karalius bei valdovus. Į iškilmes atvyko Matsyos, Uśīnaros, Kośalos, Vidarbhos, Kuru, Sṛñjayos, Kāmbojos, Kekayos, Madraso, Kuntī, Anarthos, Keralos ir daugelio kitų šalių bei provincijų valdovai. Vieni karaliai buvo nusistatę priešiškai, kiti buvo jų draugai. Tačiau patys brangiausi svečiai atvyko iš Vṛndāvanos. Vṛndāvanos gyventojai, priešakyje su Nanda Mahārāja, labai nerimavo, išsiskyrę su Kṛṣṇa ir Balarāma. Pasinaudoję proga, jie atvyko į saulės užtemimą, kad pasimatytų su Kṛṣṇa ir Balarāma, kurių buvo labai išsiilgę.

Vṛndāvanos gyventojai, artimi Yadu giminei, buvo labai draugiški su Yadavomis, ir susitikimas po tokio ilgo išsiskyrimo visus labai sujaudino. Yadavos ir Vṛndāvanos gyventojai taip džiaugėsi susitikę ir kalbėdamiesi, kad iš šalies buvo malonu į juos žiūrėti. Susitikimas po ilgo išsiskyrimo suteikė jiems daug džiaugsmo. Jų širdys virpėjo, o veidai atrodė tarsi pražydęs lotosas. Jiems iš akių ritosi ašaros, plaukai ant kūno pasišiaušė, ir, stiprios ekstazės apimti, jie prarado kalbos dovaną. Kitaip sakant, jie paniro į laimės vandenyną.

Vyrai sveikino vienas kitą, džiaugėsi susitikusios moterys. Jos draugiškai glėbesčiavosi, švelniai šypsojosi ir žvelgė viena į kitą kupinomis meilės akimis. Kai jos apsikabino, šafranas ir kuṅkuma, kuriais buvo pabarstytos jų krūtinės, susimaišė, ir visos jos jautė dangišką džiaugsmą. Nuo širdingų glamonių jų skruostais riedėjo ašaros. Jaunesnės reiškė savo pagarbą vyresnėms, o vyresnės laimino jaunesniąsias. Šitaip jos sveikinosi ir klausinėjo viena kitos, kaip sekasi gyvenime. Galiausiai kalba pakrypo apie Kṛṣṇą. Visi kaimynai ir giminaičiai buvo vienaip ar kitaip surišti su Viešpačiu Kṛṣṇa, nes dalyvavo Viešpaties žaidimuose, kuriuos Jis apreiškė šiame pasaulyje. Kṛṣṇa buvo centras, apie kurį sukosi jų gyvenimas. Visuomeninė, politinė, religinė ar net kasdieninė jų veikla buvo grynai transcendentinė.

Tikroji žmogaus pažanga gyvenime remiasi pažinimu ir atsižadėjimu. Pirmojoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje pasakyta, kad žmogus, ištikimai tarnaujantis Kṛṣṇai, savaime pasiekia tobulą pažinimą ir atsižadėjimą. Yadu giminės narių bei Vṛndāvanos piemenų mintyse gyveno Kṛṣṇa. Tai tobulo pažinimo požymis, ir dėl to, kad jie be paliovos mąstė apie Kṛṣṇą, nuo jų savaime nukrito visos materialios pareigos. Śrīla Rūpa Gosvāmis šį būvį vadino yukta-vairāgya. Todėl pažinimas ir atsižadėjimas nėra sausi abstraktūs samprotavimai ir veiklos atsisakymas. Teisingiau būtų pasakyti, kad pažinimą ir atsižadėjimą pasiekęs žmogus kalba ir veikia tiek, kiek tai susiję su Kṛṣṇa.

Tą dieną Kurukṣetroje, ilgai nesimatę, susitiko Vasudeva ir jo sesuo Kuntīdevī. Susitiko ir jų sūnūs bei marčios, žmonos bei vaikai ir kiti šeimos nariai. Kalbėdami vienas su kitu, jie greitai pamiršo visas praeityje juos ištikusias nelaimes. Kuntīdevī kreipėsi į savo brolį Vasudevą: „Brangus broli, sėkmė visai nusigręžė nuo manęs, nes neišsipildė nė vienas mano noras. Kaipgi kitaip paaiškinti, kad tu, mano brolis, šventas ir tobulas visais atžvilgiais žmogus, nepasiteiravai, kaip aš gyvenau, kai mus užgriuvo toji nelaimė?“ Matyt, Kuntīdevī prisiminė liūdniausias savo gyvenimo dienas, kai piktu Dhṛtarāṣṭros ir Duryodhanos sumanymu ji su vaikais buvo ištremta. Ji tęsė: „Brangus broli, aš suprantu, kad, Apvaizdai nusigręžus nuo žmogaus, jį užmiršta net artimiausi jo giminaičiai, jo paties tėvas, motina arba tikri vaikai. Todėl, mano brangus broli, niekuo tavęs nekaltinu.“

Tada Vasudeva atsakė seseriai: „Brangioji sese, neliūdėk ir nekaltink manęs taip žiauriai. Mes visada turime atminti, kad esame tik žaislai Apvaizdos rankose. Visi mes esame Aukščiausiojo Dievo Asmens valioje. Jo valioje yra karminė veikla ir jos pasekmės. Brangi sese, juk tu žinai, kad mus negailestingai kankino karalius Kaṁsa, ir jo persekiojami mes išsibarstėme po visą pasaulį. Mums nuolat grėsė pavojus. Tik visai neseniai Dievo malone mes sugrįžome namo.“

Po šio pokalbio Vasudeva ir Ugrasena priėmė karalius, atvykusius su jais susitikti, ir deramai juos pasveikino. Pamačius Viešpatį Kṛṣṇą, visus svečius užliejo transcendentinis džiaugsmas ir ramybės jausmas. Tarp svečių buvo žymūs žmonės – Bhīṣmadeva, Droṇācārya, Dhṛtarāṣṭra, Duryodhana ir Gāndhārī su savo sūnumis, taip pat karalius Yudhiṣṭhira su savo žmona, Pāṇḍavos su Kuntī, Sṛñjaya, Vidura, Kṛpācārya, Kuntibhoja, Virāṭa, karalius Nagnajitas, Purujitas, Drupada, Śalya, Dhṛṣṭaketu, Kāśī karalius, Damaghoṣa, Viśālākṣa, Mithilos karalius, Madraso (sritis, seniau vadinta Madra) karalius, Kekayos karalius, Yudhāmanyu, Suśarmā, Bāhlīka su savo sūnumis ir daugybė kitų valdovų, karaliaus Yudhiṣṭhiros vasalų.

Pamačius Viešpatį Kṛṣṇą su tūkstančiais Jo žmonų karalienių, spindinčių grožiu ir transcendentine didybe, jų sielas užliejo džiaugsmas. Kiekvienas asmeniškai priėjo prie Viešpaties Balarāmos bei Kṛṣṇos, ir Viešpats kaip dera su juo pasisveikino. Visi susirinkusieji ėmė šlovinti Yadu giminę, o labiausiai Kṛṣṇą ir Balarāmą. Ugrasena, Bhojos giminės karalius, buvo laikomas pačiu vyriausiu iš Yadu, todėl svečiai pirmiausia kreipėsi į jį: „Jūsų didenybe Ugrasena, Bhojos karaliau, Yadu – tai vienintelė giminė pasaulyje, kurios atstovai tobuli visais atžvilgiais. Tebūna jie pašlovinti! O tobula jūsų giminė tuo, kad visada matote Viešpatį Kṛṣṇą, kurio ieškodami yogai mistikai daugybę metų tramdo kūną ir atgailauja. Tuo tarpu jūs nuolat būnate šalia Kṛṣṇos.

Visi Vedų himnai šlovina Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Kṛṣṇą. Gangos vandenys laikomi šventais, nes jie plauna Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas. Vedų raštai yra ne kas kita, kaip Viešpaties Kṛṣṇos nurodymai. Vedų studijų tikslas – pažinti Kṛṣṇą, todėl Kṛṣṇos žodžiai ir pasakojimai apie Jo žaidimus turi apvalomąjį poveikį. Veikiant laikui bei aplinkybėms, beveik išnyko visi šio pasaulio turtai, tačiau nuo tos dienos, kai į šią planetą nužengė Kṛṣṇa ir kai prie jos prisilietė Jo lotoso pėdos, žemėje vėl pasirodė gera žadantys ženklai. Kai Kṛṣṇa yra su mumis, išsipildo visi mūsų siekiai ir norai. Jūsų didenybę Bhojos karalių ir Yadu giminę sieja vedybiniai bei kraujo ryšiai. Todėl tu nuolat esi šalia Viešpaties Kṛṣṇos ir tau niekas nekliudo bet kada Jį pamatyti. Viešpats Kṛṣṇa vaikšto su tavimi, kalbasi, greta sėdi, ilsisi ir kartu valgo. Iš pirmo žvilgsnio, Yadavos yra pasinėrę į žemiškus reikalus, kurie, kaip manoma, tiesia kelią į pragarą. Tačiau su jumis drauge yra Viešpats Kṛṣṇa, pirmapradis Dievo Asmuo, priklausantis Viṣṇu kategorijai, visa žinantis, visur esantis ir visagalis, todėl prie jūsų nelimpa materijos nešvarybės ir jūs egzistuojate transcendentiniu išsivadavimo ir Brahmano būties lygiu.“

Kai Nanda Mahārāja ir Vṛndāvanos gyventojai sužinojo, kad per saulės užtemimą Kṛṣṇa lankysis Kurukṣetroje, jie nutarė atvykti į Kurukṣetrą, taigi dabar čia suplaukė visa giminė. Karalius Nanda kartu su piemenimis sukrovė į jaučiais kinkytus vežimus visus būtiniausius rykus, ir Vṛndāvanos gyventojai išvyko į Kurukṣetrą pasimatyti su savo brangiais sūnumis – Viešpačiu Balarāma ir Viešpačiu Kṛṣṇa. Vṛndāvanos piemenims atvykus į Kurukṣetrą, džiaugėsi visa Yadu giminė. Pamatę Vṛndāvanos gyventojus atvykstant, jie pakilo juos pasveikinti, ir rodės, kad Yadu giminė naujai atgimė. Ir Yadavos, ir Vṛndāvanos piemenys labai laukė susitikimo ir galų gale susitikę jie stipriai apsikabino ir ilgai laikė vienas kitą glėbyje.

Kai Vasudeva pamatė Nandą Mahārāją, jis pašoko ir priėjęs švelniai apkabino jį. Vasudeva ėmė pasakoti apie tai, ką jam teko patirti – kaip karalius Kaṁsa uždarė jį į kalėjimą, kaip nužudė jo vaikus, kaip vos gimusį Kṛṣṇą Vasudevai teko nešti į Nandos Mahārājos namus, kaip Nanda Mahārāja ir jo žmona karalienė Yaśodā išaugino Kṛṣṇą ir Balarāmą lyg savo vaikus. Viešpats Balarāma ir Kṛṣṇa savo ruožtu apkabino karalių Nandą ir motiną Yaśodą, o paskui išreiškė jiems Savo pagarbą, nusilenkdami prie jų lotoso pėdų. Iš meilės Nandai ir Yaśodai Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai trumpam užgniaužė kvapą ir akimirką Jie negalėjo pratarti nė žodžio. Laimingi karalius Nanda ir motina Yaśodā pasisodino savo sūnus ant kelių ir spaudė Juos savo glėbyje kiek turėjo jėgų. Išsiskyrę su Kṛṣṇa ir Balarāma, karalius Nanda ir Yaśodā ilgai liūdėjo, tačiau dabar, su Jais susitikę ir priglaudę Juos prie savo krūtinės, jie pamiršo apie visas patirtas kančias.

Kṛṣṇos motina Devakī ir Balarāmos motina Rohiṇī apkabino motiną Yaśodą. Jos pasakė: „Mieli karaliene Yaśodādevī ir Nanda Mahārāja, jūs esate didžiausi mūsų draugai, ir kai mes atsimename jus, mus iškart užplūsta mintys apie tai, kiek padarėte mums gero. Mes jaučiamės tiek skolingos, kad net dovanodamos jums palaiminimą valdyti dangaus karaliaus turtus, negalėtume atsimokėti už jūsų draugystę ir paramą. Mes niekada nepamiršime jūsų draugiškumo. Kṛṣṇai ir Balarāmai vos gimus ir Jiems dar nemačius Savo tikrųjų tėvo ir motinos, jums buvo patikėta Juos globoti. Jūs išauginote Juos kaip savo vaikus ir rūpinotės Jais lyg paukščiai savo jaunikliais lizde. Jūs gardžiai Juos maitinote, puoselėjote ir Jų labui atlikote daugybę šventų religinių apeigų.

Iš tikrųjų tai ne mūsų vaikai, Jie priklauso jums. Tu ir Nanda Mahārāja esate tikrieji Kṛṣṇos ir Balarāmos tėvai. Jūsų globojami ir saugomi, Jie nepatyrė jokio vargo, nepažino baimės. Jūsų meilė ir rūpestis byloja apie nepaprastą jūsų kilnumą. Kilnūs žmonės nemato skirtumo tarp savų ir svetimų vaikų, o kas gali būti kilnesnis už tave ir Nandą Mahārāją?“

O dėl Vṛndāvanos gopių, tai joms nuo pat gimimo labiausiai rūpėjo Kṛṣṇa. Kṛṣṇa ir Balarāma buvo jų siela. Gopės jautė tokį prieraišumą Kṛṣṇai, kad joms buvo nepakeliama net akimirką nematyti Kṛṣṇos, kai mirksint Jį užstodavo akių vokai. Jos pyko ant Brahmos, šio kūno kūrėjo, kad tas nemokšiškai sukūrė jų akis ir akių mirksėjimas trukdo joms nepaliaujamai matyti Kṛṣṇą. Kai gopės, daugybę metų nemačiusios Kṛṣṇos, atvyko kartu su Nanda Mahārāja bei motina Yaśoda ir vėl Jį išvydo, jos patyrė giliausią ekstazę. Niekas ir įsivaizduoti negali, kaip karštai gopės troško vėl su Juo susitikti. Kai jos pagaliau išvydo Kṛṣṇą, Jis užvaldė visas jų mintis, ir sieloje jos priglaudė Kṛṣṇą prie savęs taip smarkiai, kiek turėjo jėgų. Ir nors gopės glamonėjo Kṛṣṇą tik mintyse, jas pagavo tokia ekstazė ir toks džiaugsmas, kad kurį laiką jos nieko aplink nematė. Netgi didieji yogai, be paliovos medituojantys Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nepasiekia tokio įkvėpto transo, į kurį paniro gopės, mintimis apkabindamos Kṛṣṇą. Kṛṣṇa suprato, kad mintyse Jį glėbesčiuodamos, gopės pasinėrė į ekstazę, ir Jis, glūdintis visų širdyse, karštai atsakė į gopių glamones.

Kṛṣṇa sėdėjo kartu su Savo motina Yaśoda ir kitomis motinomis – Devakī ir Rohiṇī. Moterys ėmė šnekučiuotis, ir tuo pasinaudojęs Kṛṣṇa nuėjo į atokią vietą susitikti su gopėmis. Atėjęs pas gopes, Viešpats nusišypsojo ir, jas apkabinęs bei pasidomėjęs, ar gerai joms sekasi, ėmė jas raminti, sakydamas: „Mielosios bičiulės, jūs žinote, kad Viešpats Balarāma ir Aš išvykome iš Vṛndāvanos, nes to norėjo Mūsų giminaičiai bei šeimos nariai. Daug metų Mes kovojome su Savo priešais, ir Mums nenoromis teko pamiršti jus, karštai Mus mylinčias ir išsiilgusias gopes.Aš suprantu, kad šitaip pasielgęs parodžiau Savo nedėkingumą, tačiau žinau, kad nepaisant to jūs likote Man ištikimos. Aš norėčiau paklausti, ar po to, kai buvome priversti jus palikti, jūs dar galvojote apie Mus? Mielosios gopės, gal jums dabar nemalonu Mane prisiminti, nes jums atrodo, kad buvau jums nedėkingas? Ar netikęs Mano elgesys labai jus įskaudino?

Noriu, kad jūs žinotumėt, jog Aš nė neketinau jūsų palikti. Mūsų išsiskyrimas buvo nulemtas Apvaizdos, kuri nepaiso mūsų valios ir tvarko viską taip, kaip jai to norisi. Apvaizda suveda žmones, o įsigeidus vėl juos išskiria. Kartais galime matyti, kaip smarkus vėjas pakelia dulkių debesį ir dulkelės susimaišo su medvilnės pūkeliais, tačiau, vėjui nurimus, jie ir vėl nukrinta kas sau. Taip viską kuria ir Aukščiausiasis Viešpats. Daiktai, kuriuos mato mūsų akys, tėra įvairūs Jo galių kūriniai. Aukščiausia Jo valia mes tai susitinkame, tai išsiskiriame. Žodžiu, visi mes priklausome nuo aukščiausios Jo valios.

Laimė, jūs išsiugdėte meilę ir prieraišumą Man, o tai vienintelis būdas pasiekti transcendentinę padėtį, įgalinančią bendrauti su Manimi. Kiekviena gyvoji būtybė, išugdžiusi tokią besąlygišką meilę ir atsidavimą Man, be abejo, galų gale sugrįžta namo, atgal pas Dievą. Kitaip sakant, besąlygiška atsidavimo tarnystė ir meilė Man suteikia aukščiausiąjį išsivadavimą.

Mielosios bičiulės, turbūt Aš jums pasakojau, kad visa tai, kas egzistuoja, yra Mano galių veikimo pasekmė. Antai molio ąsotis yra ne kas kita, kaip žemės, vandens, oro, ugnies bei dangaus junginys. Jį visada sudaro tie patys pradai – kai jį nulipdome, naudojame ar sudaužome. Ką tik nulipdytą molio ąsotį sudaro žemė, vanduo, ugnis, oras ir dangus. Tokia pati sudėtis išlieka ir tada, kai ąsotį naudojame, o kai jis sudūžta ir sudūlėja, jo sudedamosios dalys vėl virsta pirminiais materialios galios pradais. Taip ir šio kosminio pasaulio kūrimas, palaikymas ir naikinimas tėra įvairios Mano energijos apraiškos. Energija neatsiejama nuo Manęs, todėl Aš egzistuoju visur.

Gyvos būtybės kūnas taip pat yra ne kas kita, kaip penkių pradų junginys, o gyvoji būtybė, įsikūnijusi per materiją, yra neatsiejama Mano dalelė. Gyvoji esybė patenka į materialią nelaisvę, nes klaidingai laiko save aukščiausiu besimėgaujančiu subjektu. Šis netikras ego ir laiko gyvąją esybę materialios būties kalėjime. Kaip Aukščiausioji Absoliučioji Tiesa, Aš transcendentiškas ir esu aukščiau už gyvąją esybę bei materialų jos apvalkalą. Abi galios – materiali ir dvasinė – veikia aukščiausia Mano valia. Mielosios gopės, prašau jūsų, užuot liūdėjusios, pasistenkite į viską žvelgti filosofiškai. Tada jūs suprasite, kad visad esate su Manimi ir kad dėl mūsų išsiskyrimo nėra pagrindo sielvartauti.“

Šis svarbus Viešpaties Kṛṣṇos pamokymas gopėms naudingas visiems bhaktams, turintiems Kṛṣṇos sąmonę. Visos mūsų filosofijos pagrindas yra nesuvokiamos vienovės ir sykiu pasireiškiančios skirtybės idėja. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako, kad beasmeniu aspektu Jis egzistuoja visur. Viskas yra Jame, ir vis dėlto asmeniškai Jis Pats nėra visur. Kosmosas – ne kas kita, kaip Kṛṣṇos energijos veikimo pasekmė, o kadangi energija nesiskiria nuo savo šaltinio, niekas nesiskiria nuo Kṛṣṇos. Neturėdami absoliučios sąmonės – Kṛṣṇos sąmonės, mes esame atskirti nuo Kṛṣṇos. Bet jeigu mums nusišypso laimė turėti Kṛṣṇos sąmonę, mes tampame nuo Jo neatskiriami. Atsidavimo tarnystė žadina Kṛṣṇos sąmonę, ir jeigu bhaktui pavyks suvokti, kad materiali energija atskirai nuo Kṛṣṇos neegzistuoja, jis panaudos materialią energiją ir jos kūrinius tarnaudamas Viešpačiui. Tačiau nors gyvoji esybė yra neatsiejama Kṛṣṇos dalis, ji linkusi užsimiršti ir, neturėdama Kṛṣṇos sąmonės, bando užimti ne savo padėtį ir mėgautis materialiu pasauliu. Įklimpusi į materijos liūną, materialios energijos spiriama, ji ir toliau egzistuoja materialiai. Tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā.“ Nors gyvoji esybė priversta veikti paklusdama materialios galios valiai, ji vis dėlto klaidingai įsitikinusi, kad yra kūrinijos centras ir aukščiausias besimėgaujantis subjektas.

Jeigu bhaktas tobulai suvokia, kad arcā-vigraha, arba Viešpaties Kṛṣṇos Dievybė šventykloje, kaip ir Patsai Kṛṣṇa, yra sac-cid-ānanda-vigraha, jo tarnystė Dievybei šventykloje yra tiesioginė tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Šventykla, apeiginiai reikmenys bei Dievybei aukojamas maistas yra neatskiriami nuo Kṛṣṇos. Žmogus turi laikytis ācāryų nustatytų taisyklių. Jeigu paklusime aukščiausiems nurodymams, tada suvoksime Kṛṣṇą net būdami šiame, materialiame pasaulyje.

Gopės, išklausiusios Kṛṣṇos dėstomą vienu metu pasireiškiančios vienovės ir skirtybės filosofiją, visą savo gyvenimą išlaikė Kṛṣṇos sąmonę ir taip nusiplovė visas materijos nešvarybes. Gyvos būtybės, kuri klaidingai tvirtina, jog mėgaujasi materialiuoju pasauliu, sąmonė vadinasi jīva-kośa. Tai reiškia, kad ji yra netikro ego nelaisvėje. Ne tik gopės, bet ir kiekvienas, kuris laikysis šių Kṛṣṇos nurodymų, iškart ištrūks iš jīva-kośos nelaisvės. Žmogus, turintis visišką Kṛṣṇos sąmonę, yra nevaržomas netikro egoizmo, jis viską panaudoja tarnauti Kṛṣṇai ir visad yra su Kṛṣṇa.

Taigi gopės meldė Kṛṣṇą: „Brangus Kṛṣṇa, iš Tavo bambos išaugo pirmapradis lotoso žiedas, kuriame gimė visatos kūrėjas Brahmā. Tavo šlovė ir didybė neišmatuojamos, todėl net didžiausiems mąstytojams, kurie įvaldė visas mistines jėgas, Tu esi neįmenama paslaptis. Kita vertus, sąlygotai sielai, įkritusiai į tamsų materialios būties šulinį, visai nesunku rasti prieglobstį prie Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdų, ir tada ji gali būti tikra, kad pasieks išsivadavimą. Brangus Kṛṣṇa, – tęsė gopės, – mes paskendusios šeimos reikaluose, todėl prašome Tavęs nuolat būti mūsų širdyse tarsi tekanti saulė. Tai bus didžiausias Tavo palaiminimas mums.“

Gopės – amžinai išvaduotos sielos, nes jos visiškai pasinėrė į Kṛṣṇos sąmonę. Jos dėjosi paskendusios šeimos reikaluose Vṛndāvanoje. Net ir ilgam išsiskyrus su Kṛṣṇa, Vṛndāvanos gyventojoms gopėms nekilo mintis keliauti su Juo į Jo sostinę Dvāraką. Jos norėjo likti Vṛndāvanoje, dirbti savo darbą ir šitaip justi Kṛṣṇos buvimą kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jos kvietė Kṛṣṇą sugrįžti į Vṛndāvaną. Transcendentinė emocinė gopių būsena yra kertinis principas, kurį skelbia Viešpaties Caitanyos mokymas. Per Ratha-yātros šventę, kurią švęsdavo ir Viešpats Caitanya, vyksta jaudinanti ceremonija, kai Kṛṣṇa vežamas atgal į Vṛndāvaną. Śrīmatī Rādhārāṇī nepanoro vykti su Kṛṣṇa į Dvāraką ir gyventi su Juo karališkoje prabangoje. Ji norėjo būti drauge su Juo tikroje Vṛndāvanos aplinkoje. Jausdamas gilų prieraišumą gopėms, Viešpats Kṛṣṇa niekada nepalieka Vṛndāvanos, ir gopės bei kiti Vṛndāvanos gyventojai nuolat semiasi džiaugsmo iš Kṛṣṇos sąmonės.