Viešpats Kṛṣṇa laimina brāhmaṇą Sudāmą

Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų gyvų būtybių Supersiela, puikiai pažįsta kiekvieną sielą. Ypatingą palankumą Jis jaučia Savo atsidavusiems tarnams brāhmaṇams. Vienas iš Viešpaties Kṛṣṇos vardų – brahmanyadeva. Šis žodis reiškia, kad Jį garbina brāhmaṇai. Todėl bhaktas, kuris visiškai atsidavė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, jau pasiekė brāhmaṇo lygį. Netapus brāhmaṇu, neįmanoma priartėti prie Aukščiausiojo Brahmano, Viešpaties Kṛṣṇos. Kṛṣṇa labai stengiasi Savo bhaktus apsaugoti nuo kančių, Jis – vienintelis tyrų bhaktų prieglobstis.

Viešpats Kṛṣṇa ilgai kalbėjosi su Sudāma Vipra apie drauge praleistus metus. Paskui, norėdamas papokštauti su senu draugu, Viešpats Kṛṣṇa nusišypsojo ir paklausė: „Brangus drauge, ką tu Man atnešei? Gal tavo žmona įdėjo Man kokių skanėstų?“ Kreipdamasis į Savo draugą, Viešpats Kṛṣṇa žvelgė į jį kupinomis meilės akimis ir šypsojosi. Jis tęsė: „Brangus drauge, tu turbūt atnešei lauktuvių iš namų?“

Viešpats Kṛṣṇa žinojo, kad Sudāmā nesiryžo ištraukti savo varganos dovanos, nes skaldyti ryžiai būtų per menkas maistas Viešpačiui. Suprasdamas, kaip Sudāmā Vipra jaučiasi, Viešpats pasakė: „Brangus drauge, be abejo, Man ničnieko netrūksta, tačiau jeigu Mano bhaktas dovanoja Man ką nors su meile, tegu ir menkniekį, Aš su didžiausiu malonumu priimu dovaną. Antra vertus, jeigu žmogus nėra Man atsidavęs, jis gali dovanoti Man pačius vertingiausius daiktus, bet jie nesuteiks Man džiaugsmo. Iš tikrųjų Aš priimu tik tai, kas Man siūloma su meile ir atsidavimu. Antraip Aš nepriimsiu net ir vertingiausių dovanų. Kai tyras Mano bhaktas aukoja Man tegu ir paprasčiausią dalyką – gėlytę, lapelį ar truputį vandens, tačiau daro tai iš meilės, Aš ne tik džiaugsmingai priimu auką, bet ir su malonumu ją suvalgau.“

Viešpats Kṛṣṇa patikino Sudāmą Viprą, kad su džiaugsmu priims skaldytus ryžius, kuriuos tasai atsinešė iš namų, tačiau drovusis Sudāmā Vipra sudvejojo, ar verta juos duoti Viešpačiui. Jis pamanė: „Kaipgi pasiūlysiu Viešpačiui Kṛṣṇai tokią menką dovaną?“, ir nuleido galvą.

Viešpats Kṛṣṇa, Supersiela, žino viską, kas vyksta kiekvieno širdyje. Jis žino apie visus mūsų siekius bei poreikius. Tad Jis nutuokė, ko pas Jį atėjo Sudāmā Vipra. Jis žinojo, kad Sudāmą atginė visiškas skurdas ir kad jis atėjo prašomas žmonos. Jis laikė Sudāmą Savo brangiu mokyklos laikų draugu ir žinojo, kad Sudāmos meilė Jam niekada neturėjo materialios naudos atspalvio. Kṛṣṇa pagalvojo: „Sudāmā atėjo pas Mane ne kaip prašytojas. Jis atėjo pas Mane, paragintas žmonos ir norėdamas ją nuraminti.“ Todėl Viešpats Kṛṣṇa nutarė dovanoti Sudāmai Viprai tiek materialių turtų, kiek akyse nėra matęs nė pats dangaus karalius.

Jis pagriebė skaldytus ryžius, kurie buvo įrišti į medžiagą, gaubusią vargšo brāhmaṇo pečius, ir sušuko: „Kas čia? Brangus drauge, tu Man atnešei tikrą gardėsį – skaldytus ryžius!“ Jis padrąsino Sudāmą Viprą, sakydamas: „Manau, kad šiais skaldytais ryžiais pasisotinsiu ne tik Aš, bet ir visa kūrinija.“ Šitie Kṛṣṇos žodžiai patvirtina, kad Jis yra pirminis visa ko šaltinis, visos kūrinijos pradžia. Kai laistomos medžio šaknys, vandens gauna visas medis. Taip lygiai ir Kṛṣṇai skirtos aukos arba darbai laikytini didžiausiu gėriu visiems, nes naudos iš jų gauna visa kūrinija. Meilė Kṛṣṇai persiduoda visoms gyvosioms esybėms.

Kalbėdamas su Sudāma Vipra, Viešpats Kṛṣṇa suvalgė iš ryšulėlio truputį skaldytų ryžių, ir kai tiesė ranką paimti dar, Rukmiṇīdevī, pati sėkmės deivė, sustabdė Viešpatį, paėmusi Jį už rankos. Rukmiṇīdevī pasakė: „Brangus Viešpatie, tų kelių ryžių grūdelių pakanka, kad juos pasiūlęs žmogus įgytų didžiulius turtus šį gyvenimą ir skęstų prabangoje kitą. Viešpatie, Tu toks maloningas Savo bhaktams, kad keli skaldytų ryžių grūdeliai suteikia Tau didžiausią džiaugsmą, o Tavo džiaugsmas laiduoja bhaktui klestėjimą ir šį, ir kitą gyvenimą.“ Šie žodžiai rodo, kad jeigu maistas Viešpačiui Kṛṣṇai aukojamas su meile ir atsidavimu, o Kṛṣṇa su džiaugsmu priima jį iš bhakto, tai sėkmės deivė Rukmiṇīdevī jaučiasi tiek skolinga bhaktui, kad pati apsilanko pas jį ir paverčia jo namus turtingiausiais pasaulyje. Jeigu žmogus surengia Nārāyaṇai prabangias vaišes, sėkmės deivė Lakṣmī būtinai ateina pasisvečiuoti į jo namus, ir tai ženklas, kad namai taps turtingi. Mokytas brāhmaṇas Sudāmā praleido naktį Viešpaties Kṛṣṇos namuose, ir jam atrodė, kad jis atsidūrė Vaikuṇṭhos planetoje. Ir tikrai, jis buvo Vaikuṇṭhoje, nes ta vieta, kur gyvena Viešpats Kṛṣṇa, pirminis Nārāyaṇa, ir Rukmiṇīdevī, sėkmės deivė, – yra dvasinė planeta Vaikuṇṭhaloka.

Ir nors atrodytų, kad Viešpaties Kṛṣṇos rūmuose mokytas brāhmaṇas Sudāmā nieko negavo, jis ničnieko Viešpaties nebeprašė ir kitą rytą išvyko namo. Jis negalėjo pamiršti, kaip Viešpats Kṛṣṇa jį sutiko, ir jį apėmė transcendentinė palaima. Visą kelią jis stengėsi atsiminti, ką darė, kaip elgėsi Viešpats Kṛṣṇa, ir labai džiaugėsi, kad jam pavyko pamatyti Viešpatį.

Brāhmaṇas galvojo: „Kokia laimė, kad aš pamačiau Viešpatį Kṛṣṇą, kuris toks ištikimas brāhmaṇams! Kaip jis vertina brāhmaṇų kultūrą! Jis – Aukščiausiasis Brahmanas, ir vis dėlto yra neabejingas brāhmaṇams. Jis taip gerbia brāhmaṇus, kad spaudė Savo glėbyje tokį vargetą brāhmaṇą, kaip aš, nors, išskyrus sėkmės deivę, nieko kito prie Savęs nepriglaudžia. Kaip galima mane, vargšą, nuodėmingą brāhmaṇą, lyginti su Aukščiausiuoju Viešpačiu Kṛṣṇa, vieninteliu sėkmės deivės prieglobsčiu. Ir vis dėlto, laikydamas mane brāhmaṇu, Jis nuoširdžiai mane apglėbė ir suspaudė transcendentiniame Savo glėbyje. Viešpats Kṛṣṇa buvo toks maloningas, kad pasodino mane ant tos pačios lovos, kurioje ilsisi sėkmės deivė. Jis elgėsi su manimi kaip su tikru broliu. Aš net nesuvokiu, kiek esu Jam skolingas! Kai pasijutau pavargęs, Śrīmatī Rukmiṇīdevī, sėkmės deivė, ėmė vėduoti mane vėduokle, nepaisydama savo aukštos padėties ir to, kad yra pirmoji Viešpaties Kṛṣṇos žmona. Patsai Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, iš pagarbos brāhmaṇams patarnavo man, trynė mano kojas ir Savo rankomis vaišino. Iš esmės Jis lenkėsi man. Siekdami patekti į dangaus planetas, gauti išsivadavimą ir trokšdami įvairiausių materialiųjų turtų ar mistinės yogosgalių, Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas garbina visi visatos gyventojai. Tačiau Viešpats buvo toks maloningas, kad nedavė man nė skatiko, puikiai žinodamas, kad aš, skurdžius, gavęs pinigų galiu pasididžiuoti, imti vaikytis materialių turtų ir šitaip Jį pamiršti.“

Brāhmaṇas Sudāmā sakė tiesą. Kai vargeta paprašo Viešpaties materialių turtų ir kai galų gale jam pavyksta pralobti, jis iškart pamiršta savo pareigas Viešpačiui. Todėl Viešpats Savo bhaktui nedovanoja turtų, jeigu, žinoma, skurdas galutinai jo neužspaudžia. Dažniausiai būna taip, kad neturtingam bhaktui, kuris kuo nuoširdžiausiai tarnauja Viešpačiui, tačiau kartu siekia materialių turtų, Viešpats neleidžia jų įgyti.

Taip begalvodamas, mokytas brāhmaṇas netrukus priėjo savo namus. Tačiau čia viskas buvo stebuklingai pasikeitę. Savo trobelės vietoje jis išvydo didžiausius rūmus iš vertingo akmens ir brangakmenių, kurie žėrėjo sykiu kaip saulė, mėnulis ir ugnis. Šalia didžiulių rūmų lygiais tarpais žaliavo nuostabūs parkai, kuriuose vaikštinėjo gražios išvaizdos vyrai bei moterys. Parkuose tyvuliavo puikūs ežerai, pilni žydinčių lotosų bei gražiausių lelijų, o vandenyje plaukiojo margaspalvių paukščių būriai. Pamatęs, kaip nuostabiai pasikeitė jo gimtieji namai, brāhmaṇaspagalvojo: „Kaip galėjo šitaip viskas pasikeisti? Ar visa tai priklauso man, ar kam kitam? Jeigu čia toji pati vieta, kurioje anksčiau gyvenau, kaipgi ji galėjo šitaip nuostabiai pasikeisti?“

Kol mokytas brāhmaṇas taip svarstė, keletas vyrų ir moterų, kurie atrodė tarsi pusdieviai, lydimi dainininkų ir muzikantų prisiartino prie jo, norėdami jį pasveikinti. Jie dainavo džiugias giesmes. Brāhmaṇo žmona, sužinojusi, jog vyras sugrįžo, labai apsidžiaugė ir skubiai išbėgo iš namų. Ji buvo tokia graži, jog, rodės, tai pati sėkmės deivė išėjo jo pasitikti. Pamačiusi vyrą, iš džiaugsmo ji apsiverkė ir neteko amo. Negalėdama savo vyrui ištarti nė žodžio, ji tik užsimerkė. Išreikšdama savo meilę ir pagarbą, ji nusilenkė savo vyrui, sieloje norėdama karštai jį apkabinti. Ant jos žėrėjo aukso vėrinys ir daugybė papuošalų, ir, stovėdama tarp tarnaičių, ji atrodė tarsi pusdievio žmona, ką tik išlipusi iš oro laivo. Brāhmaṇas nustebo, kad jo žmona taip išgražėjo. Jį užplūdo švelnumo banga, bet, netardamas nė žodžio, jis kartu su ja žengė į rūmus.

Kai brāhmaṇas įėjo į savo menes, jis pamatė, kad tai tikra dangaus karaliaus buveinė. Rūmuose buvo daugybė kolonų iš brangiųjų akmenų. Sofos ir lova buvo padirbti iš dramblio kaulo ir aptaisyti auksu bei brangakmeniais, užtiesti baltais it pienas ir minkštais tarytum lotosas patalais. Ant sienų kabojo daugybė vėduoklių iš jako uodegos su aukso rankenomis, ir visur stovėjo auksiniai sostai su minkštomis tarsi lotosas pagalvėmis. Akys kliuvo už aksomo ir šilko baldakimų, papuoštų nėriniais bei kabančiom perlų gijom. Rūmų grindys buvo išklotos geriausios rūšies peršviečiamu marmuru, aptaisytu smaragdais. Rūmų moterys vaikščiojo, laikydamos rankoje žibintus iš brangiųjų akmenų. Ugnis brangakmenių žibintuose skleidė nepaprastai ryškią šviesą. Brāhmaṇas pamatė, kad iš vargšo jis netikėtai tapo turtuoliu. Nežinodamas, kuo paaiškinti šį staigų pasikeitimą, jis susimąstė:

„Nuo pat gimimo aš buvau didžiausias skurdžius, tad iš kur dabar šie neišmatuojami turtai? Čia bus ne kas kita, kaip visų gailestingiausiojo mano draugo Viešpaties Kṛṣṇos, Yadu giminės didvyrio, dėmesys. Be jokių abejonių, šie turtai man buvo dovanoti nepriežastine Viešpaties Kṛṣṇos malone. Viešpats Pats Sau pakankamas, Jis – sėkmės deivės vyras, todėl pasižymi šešiomis tobuliausiomis ypatybėmis ir jomis pranoksta visus. Jis žino, kas vyksta bhakto sieloje, ir patenkina visus jo troškimus. Tai tegali būti mano draugo Viešpaties Kṛṣṇos malonė. Mano puikusis tamsiaveidis draugas Kṛṣṇa daug dosnesnis už debesį, kuris vandeniu pripildo bekraštį vandenyną. Netrukdydamas žemdirbiui dieną, debesis dosniai pagirdo dirvą naktį. Tačiau pabudusiam ryte, žemdirbiui vis tiek atrodo, kad lyta nepakankamai. Šitaip ir Viešpats patenkina visų mūsų norus, atsižvelgdamas į mūsų nuopelnus, ir vis dėlto Kṛṣṇos sąmonės neturinčiam žmogui visos Viešpaties dovanos atrodo per menkos. Tačiau Viešpačiui kukli bhakto dovanėlė, pasiūlyta Jam su meile ir atsidavimu, atrodo didelė ir brangi. Aš esu gyvas to pavyzdys. Pasiūliau Jam tik kelis skaldytų ryžių grūdelius, o už tai Jis apdovanojo mane tokiais turtais, kokių neturi ir dangaus karalius“, – mąstė sau brāhmaṇas.

Iš tiesų Viešpačiui nereikia jokių bhakto dovanų. Jis Pats Sau pakankamas. Aukodamas Viešpačiui, didžiausią naudą iš tos aukos gauna pats bhaktas, nes visa tai, ką jis skiria Viešpačiui, sugrįžta šimteriopai. Tas, kuris aukoja Viešpačiui, nieko nepraranda, priešingai, laimi milijonus kartų.

Brāhmaṇas, jausdamasis be galo skolingas Kṛṣṇai, mintyse ėmė melstis: „Tegul Viešpats Kṛṣṇa visada bus mano draugas. Tarnaudamas Jam aš atiduosiu visas savo jėgas ir meilę gyvenimas po gyvenimo. Aš netrokštu turtų. Aš tik noriu nuolat Jam tarnauti ir niekada nesiskirti su tyrais Jo bhaktais. Tegu visos mano mintys ir darbai bus skirti Jam. Negimusis Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa žino, kad, gavę didelius turtus, nuopuolį patyrė daugybė didžių asmenybių. Taigi net tada, kai turtų prašo Jo Paties bhaktas, Jis ne visada juos dovanoja. Jis labai atsargus ir rūpinasi Savo bhaktais. Atsidavimo tarnystės brandos nepasiekęs bhaktas pralobęs gali suklupti, nes gyvena materialiame pasaulyje, todėl Viešpats nesuteikia jam turtų. Tai dar viena nepriežastinės Viešpaties malonės Savo bhaktui apraiška. Pagrindinis Jo rūpestis – apsaugoti bhaktą nuo nuopuolio. Jis yra tarytum gero linkintis tėvas, kuris nelepina pinigais savo nepatyrusio sūnaus, bet palaukia, kol sūnus užaugs ir išmoks teisingai naudotis pinigais. Tada jis palieka sūnui visą savo turtą.“

Mokytas brāhmaṇas nutarė, kad visus Viešpaties dovanotus turtus reikia panaudoti ne besaikiams malonumams, o Viešpaties tarnystei. Brāhmaṇas priėmė naująjį turtą su atsižadėjimo dvasia, neprisirišdamas prie jausminių malonumų, todėl ramiai gyveno su savo žmona, naudodamasis visais įgytais patogumais kaip Viešpaties prasādam.Jis aukojo įvairius valgius Viešpačiui, o paskui valgė juos kaip prasādam. Todėl ir mes, Viešpaties malone gavę materialius turtus, šlovę, valdžią, išsilavinimą ar grožį, turime laikyti tai Viešpaties dovana ir panaudoti ją tarnaudami Viešpačiui, o ne ieškodami jutiminių malonumų. Mokytas brāhmaṇas nepatyrė nuopuolio, ir jo meilė bei prieraišumas Viešpačiui Kṛṣṇai dėl didelio turto ne tik kad ne sumažėjo, bet kasdien vis stiprėjo. Materialus turtas gali tapti akstinu ne tik nupulti, bet ir pakilti – nelygu, kaip juo naudojamasi. Kai turtus skiriame jausminiams malonumams, jie atveda į nuopuolį, o kai juos naudojame tarnauti Viešpačiui, jie padeda pakilti.

Viešpaties Kṛṣṇos gerumas Sudāmai Viprai akivaizdžiai rodo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra nepaprastai patenkintas, kai žmogus turi brāhmaṇo ypatybių. Toks patyręs brāhmaṇa, kaip Sudāmā Vipra, suprantama, yra Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas. Todėl sakoma: brāhmaṇa vaiṣṇavaḥ – brāhmaṇas yra vaiṣṇavas. Arba kartais sakoma: brāhmaṇaḥ paṇḍitaḥ. Paṇḍita reiškia „labai išprusęs žmogus.“ Brāhmaṇas negali būti kvailys arba tamsuolis. Todėl egzistuoja dvi brāhmaṇų rūšys – vaiṣṇavai ir paṇḍitos. Paṇḍitos yra tie, kurie pasižymi tik mokytumu, bet dar nėra Viešpaties bhaktai, arba vaiṣṇavai. Viešpats Kṛṣṇa nėra itin jais patenkintas. Norint patraukti Aukščiausiojo Dievo Asmens dėmesį, neužtenka būti vien mokytu brāhmaṇu. Brāhmaṇas turi būti ne tiktai patyręs ir pasižymėti tomis ypatybėmis, kurios išvardintos tokiuose raštuose, kaip „Śrīmad Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“, bet dar būti ir Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas. Gyvas pavyzdys – Sudāmā Vipra. Jis buvo patyręs brāhmaṇas, neprisirišęs prie jokių materialių jausminių malonumų, ir kartu didis Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas. Viešpats Kṛṣṇa, visų aukų ir askezių objektas, labai myli tokius brāhmaṇus, kaip Sudāmā Vipra. Viešpaties Kṛṣṇos elgesys mums parodė, kaip Jis vertina tokį brāhmaṇą. Todėl tapti brāhmaṇu vaiṣṇavu – tokiu, koks buvo Sudāmā Vipra, – aukščiausia žmogaus tobulumo pakopa.

Sudāmā Vipra suprato, kad nors Viešpats Kṛṣṇa nenugalimas, Jis leidžiasi užkariaujamas Savo bhaktų. Jis suprato, koks maloningas jam Viešpats Kṛṣṇa, ir nuolatos buvo transe, paskendęs mintyse apie Kṛṣṇą. Toks nepertraukiamas ryšys su Viešpačiu Kṛṣṇa visiškai išvalė jo širdį nuo materialių nešvarybių, kurios dar buvo užsilikusios, ir netrukus jis persikėlė į dvasinę karalystę, į kurią veržiasi tobulumą pasiekę šventieji.

Śukadeva Gosvāmis pasakė, kad tie, kurie išgirs pasakojimą apie Sudāmą Viprą ir Viešpatį Kṛṣṇą, sužinos, kaip Viešpats Kṛṣṇa myli tokius atsidavusius brāhmaṇus. Jie taps tobuli kaip Sudāmā Vipra ir eis į dvasinę Viešpaties Kṛṣṇos karalystę.