Viešpats Kṛṣṇa susitinka su brāhmaṇu Sudāma

Karalius Parīkṣitas klausėsi pasakojimų apie Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Balarāmos žaidimus iš Śukadevos Gosvāmio lūpų. Besiklausant šių pasakojimų, apima nežemiška palaima, ir Mahārāja Parīkṣitas kreipėsi į Śukadevą Gosvāmį tokiais žodžiais: „Valdove, Aukščiausiasis Dievo Asmuo suteikia kartu išsivadavimą ir meilę Dievui. Kiekvienas, tapęs Viešpaties bhaktu, be papildomų pastangų pasiekia ir išsivadavimą. Viešpats beribis, ir nėra galo Jo žaidimams kuriant, palaikant ir naikinant kosminį pasaulį. Todėl norėčiau sužinoti apie kitus Jo žaidimus, apie kuriuos tu dar nepasakojai. Brangus mokytojau, bandydamos atrasti laimę jausminiuose malonumuose, sąlygotos sielos šiame materialiame pasaulyje patiria vien nusivylimus. Jausminių malonumų geismas nuolat drasko sąlygotos sielos širdį. Tačiau aš pats pajutau, kaip transcendentiniai pasakojimai apie Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus padeda atsisakyti materialių veiksmų, kuriais mes siekiame jutiminių malonumų. Aš manau, kad joks protingas žmogus neatmes šio metodo ir neatsisakys nuolatos klausytis pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties žaidimus. To užtenka, kad jis nuolat skendėtų transcendentinėje palaimoje ir materialūs jausminiai malonumai daugiau jo neviliotų.“

Kalbėdamas Mahārāja Parīkṣitas pavartojo du svarbius žodžius: viṣaṇṇa ir viśeṣajña. Viṣaṇṇa reiškia „paniuręs.“ Materialistai išranda įvairiausių būdų, kaip pasiekti visišką laimę, tačiau iš tikrųjų jie nuolat būna paniurę. Čia galima būtų paprieštarauti, esą transcendentalistai irgi kartais esti paniurę. Tačiau Mahārāja Parīkṣitas pavartojo žodį viśeṣajña. Yra dvi transcendentalistų rūšys – impersonalistai ir personalistai. Žodis viśeṣajña nurodo į personalistus, kuriuos traukia transcendentinė įvairovė. Bhaktai džiaugiasi, girdėdami pasakojimus apie Paties Aukščiausiojo Viešpaties darbus, o impersonalistai, kuriems patrauklesnis beasmenis Viešpaties aspektas, labai paviršutiniškai tesidomi Viešpaties darbais, per kuriuos Jis pasireiškia kaip asmenybė. Todėl impersonalistai, net šį bei tą žinodami apie Viešpaties žaidimus, negali iki galo įsisąmoninti, kokį gėrį jie skleidžia, ir dėl savo karminių veiksmų yra paniurę ne mažiau už materialistus.

Karalius Parīkṣitas tęsė: „Kalbos dovaną žmogus tobulai pavartoja tiktai kalbėdamas apie transcendentines Viešpaties ypatybes, o fizinė jėga suteikia daugiausiai naudos tik tada, kai tarnaujama Viešpačiui. Taip lygiai protas ramus tebūna tada, kai mąsto apie Kṛṣṇą visiškoje Kṛṣṇos sąmonėje. Tai nereiškia, kad būtina nuolatos įtempti savo protą. Žmogus tiesiog turi suprasti, kad lokalizuoto Paramātmos pavidalo Kṛṣṇa, Absoliuti Tiesa, yra visur. Jei žmogui pavyksta mąstyti apie Kṛṣṇą, Paramātmą, kuris yra visur, net atome, vadinasi, jo protas geriausiai atlieka savo funkcijas, kurios pasireiškia mąstymu, pojūčiais bei norais. Tobulam bhaktui pasaulis ne toks, koks jis atrodo materialisto akiai, nes bhaktas visur mato savo dievinamojo Viešpaties, egzistuojančio Paramātmos aspektu, buvimo požymius.“

Mahārāja Parīkṣitas toliau kalbėjo, kad ausys tobulai atlieka savo funkciją tik tada, kai klausomasi pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties darbus, o galva – kai ji nulenkiama priešais Viešpatį ir Jo atstovą. Tai, kad Viešpats glūdi kiekvieno širdyje, yra neginčytina, todėl dvasios aukštumų pasiekęs bhaktas lenkiasi kiekvienai gyvajai būtybei, nes jos kūną suvokia kaip Viešpaties šventyklą. Tačiau ne visi žmonės iš karto pasiekia šį lygį. Tai tegali padaryti aukščiausio lygio bhaktas. Antros kategorijos bhaktai (vaiṣṇavai, arba Viešpaties atsidavę tarnai) yra laikomi Kṛṣṇos atstovais, o pirmuosius žingsnius žengiantieji neofitai, arba trečios kategorijos bhaktos, lenkia savo galvą Dievybei šventykloje ir dvasiniam mokytojui, tiesiogiai atstovaujančiam Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Visais atvejais: tiek žengiant pirmuosius žingsnius, tiek sutvirtėjus, tiek pasiekus aukščiausiąją dvasinio tobulėjimo viršūnę – galva tobulai pasitarnauja žmogui, kai ji nulenkiama prieš Viešpatį ar Jo atstovą. O akys tobulai atlieka savo paskirtį, kai žvelgia į Viešpatį ir Jo atstovus. Taigi kiekvienas mūsų, tarnaudamas Viešpačiui ar Jo atstovui, gali pasiekti, kad visos jo kūno dalys veiktų tobulai. Jeigu žmogus neturi jokių sugebėjimų, jis gali paprasčiausiai lenktis Viešpačiui ar Jo atstovui ir gerti caraṇāmṛtą, vandenį, kuriuo buvo nuplautos Viešpaties arba Jo bhakto lotoso pėdos.“

Po šių Mahārājos Parīkṣito žodžių Śukadevą Gosvāmį apėmė dvasinė ekstazė, nes karalius Parīkṣitas labai giliai suvokė vaiṣṇavų filosofiją. Śukadeva Gosvāmis jau kuris laikas kalbėjo apie Viešpaties darbus, tačiau, Mahārājos Parīkṣito paprašytas, jis ėmė su dar didesniu džiaugsmu toliau pasakoti „Śrīmad-Bhāgavatam.“

Viešpats Kṛṣṇa turėjo labai gerą draugą, kuris buvo tobulas, pasiekęs aukštą transcendentinio pažinimo pakopą brāhmaṇas. Dėl gero tiesos pažinimo jis neturėjo prisirišimo prie materialių malonumų ir patyręs ramybę tobulai valdė savo jausmus. Tai reiškia, kad brāhmaṇas buvo tobulas bhaktas, nes netobulas bhaktas negali pasiekti aukščiausios pažinimo pakopos. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad žmogus, iki galo pažinęs tiesą, atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kitaip sakant, kiekvienas, kuris paskyrė savo gyvenimą tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, iki galo pažino tiesą. Visiškai pažinęs tiesą, žmogus atsižada materialaus gyvenimo būdo. Toks atsižadėjimas reiškia, kad jis visiškai suvaldė jausmus, kuriuos nuolat traukia materialūs malonumai. Pasiekus šią pakopą, bhakto jausmai apsivalo ir tarnauja Viešpačiui. Štai kas yra atsidavimo tarnystės pilnatvė.

Nors Kṛṣṇos draugas brāhmaṇas turėjo šeimą, jis nekaupė turtų ir nesistengė susikurti ramaus ir patogaus gyvenimo. Jis pasitenkino tuo, kas jam ateidavo savaime, kaip likimo dovana. Tai požymis, kad žmogus iki galo pažino tiesą. Žmogus, visiškai pažinęs tiesą, supranta, kad neįmanoma būti laimingesniam, negu tau skirta likimo. Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas patiria tiek kančių ir džiaugsmų, kiek jam numatyta iš anksto. Jau yra nulemta, kiek laimės ir kančių patirs ta ar kita gyvoji būtybė. Materialiame gyvenime negalima panorėjus turėti daugiau ar mažiau laimės. Todėl brāhmaṇas nedėjo pastangų, siekdamas materialios laimės, bet savo jėgas skyrė tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje. Išoriškai jis buvo labai neturtingas – nei pats turėjo brangių rūbų, nei žmoną galėjo puošniau aprengti. Materialia prasme jis su žmona labai sunkiai vertėsi, jiems stigo netgi maisto, ir abu buvo labai liesi. Ji nežiūrėjo savo patogumų, bet labai rūpinosi vyru, dorovinguoju brāhmaṇu, ir iš nusilpimo ją visą laiką krėtė drebulys. Nors brāhmaṇo žmona nemėgo patarinėti savo vyrui, tačiau vieną kartą jam tarė:

„Brangus pone, aš girdėjau, kad turi artimą draugą Viešpatį Kṛṣṇą, sėkmės deivės vyrą. Tu – Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas, o Jis visada pasiruošęs padėti Savo bhaktams. Net jeigu tau atrodo, kad tu nieko nepadarei ir negali vadintis Viešpaties tarnu, vis dėlto tu atsidavei Jam, o Viešpats globoja Jam atsidavusias sielas. Be to, aš žinau, kad Viešpats Kṛṣṇa puikiai atstovauja Vedų kultūrai. Jis labai palankus brāhmaṇų kultūrai ir labai maloningas patyrusiems brāhmaṇams. Tu – laimingiausias iš žmonių, nes Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra tavo draugas. Viešpats Kṛṣṇa – vienintelis prieglobstis tokiems žmonėms, kaip tu, kurie jau visiškai atsidavė Jam. Tu esi šventas, mokytas ir visiškai savo jausmus suvaldęs žmogus. Tad Viešpats Kṛṣṇa yra vienintelis tavo užtarėjas. Todėl aš norėjau paprašyti tavęs nueiti pas Jį. Aš įsitikinusi, kad Jis iškart pastebės tavo neturtą. Be to, tu esi šeimos galva, o neturėti jokių lėšų šeimos galvai – tikra nelaimė. Aš manau, kad sužinojęs, kokia tavo padėtis, Jis dosniai tave apdovanos ir pasistengs, kad tau nieko nestigtų. Viešpats Kṛṣṇa dabar yra Bhojos, Vṛṣṇi ir Andhakos giminių karalius, ir aš girdėjau, kad Jis niekada neišvyksta iš Savo sostinės Dvārakos. Jis gyvena mieste ir neturi jokių reikalų už jo ribų. Jis toks maloningas ir kilnus, kad kiekvienam, kuris Jam atsiduoda, iškart atiduoda viską, netgi Patį Save. Jeigu Jis pasiruošęs paaukoti bhaktui Patį Save, tai materialių turtų Jam tuo labiau negaila. Žinia, tam bhaktui, kuris stokoja tvirtesnio pasiryžimo, didelių materialių turtų Jis nedovanos, tačiau, pamatęs tave, Jis tikrai supras, koks didelis tavo atsidavimas. Todėl Jis būtinai padės tau materialia prasme, kad tu galėtum patenkinti visas būtiniausias gyvenimo reikmes.“

Labai nuolankiai žmona kelissyk paprašė brāhmaṇo nueiti pas Viešpatį Kṛṣṇą. Brāhmaṇui atrodė, kad nėra jokio reikalo prašyti materialios pagalbos iš Viešpaties Śrī Kṛṣṇos, tačiau kai žmona primygtinai prašė, jis buvo priverstas sutikti. Be to, jis pamanė: „Jeigu aš nueisiu, pamatysiu Patį Viešpatį. Tai puiki proga Jį pamatyti, net jeigu aš ir neprašysiu jokių materialių gėrybių.“ Nutaręs keliauti pas Kṛṣṇą, jis paklausė savo žmonos, ar namuose neatsirastų kas nors, ką galima būtų padovanoti Kṛṣṇai, nes jis negalįs pasirodyti pas draugą be dovanos. Žmona netrukus iš kaimynių paėmė keturias saujas skaldytų ryžių, suvyniojo juos į ryšulėlį, panašų į nosinę, ir įdavė vyrui dovanų Kṛṣṇai. Brāhmaṇas paėmė dovaną ir išėjo į Dvāraką aplankyti Viešpatį. Keliaudamas į Dvāraką, jis galvojo apie susitikimą su Viešpačiu Kṛṣṇa. Mintys apie Kṛṣṇą nėjo jam iš galvos.

Žinoma, į Yadu giminės rūmus sunku buvo patekti, tačiau brāhmaṇai turėjo teisę juose lankytis, ir kai brāhmaṇas – Viešpaties Kṛṣṇos draugas juos pasiekė, jis drauge su kitais brāhmaṇais turėjo praeiti pro tris užkardas. Ties kiekviena užkarda buvo dideli vartai, ir jis turėjo praeiti ir pro juos. Už vartų bei užkardų jis pamatė šešiolika tūkstančių didelių rūmų, kuriuose gyveno šešiolika tūkstančių Viešpaties Kṛṣṇos žmonų. Brāhmaṇas įžengė į vienus didingai išpuoštus rūmus. Įėjęs į puikius rūmus, jis pajuto nardąs transcendentinės palaimos vandenyne. Jam rodės, kad jis tai pasineria, tai vėl išnyra į jo paviršių.

Tuo metu Viešpats Śrī Kṛṣṇa sėdėjo karalienės Rukmiṇī lovoje. Jau iš tolo Jis pamatė į rūmus įžengiant brāhmaṇą ir pažino draugą. Viešpats Kṛṣṇa pakilo jo pasitikti ir priėjęs arčiau jį apkabino. Nors Viešpats Kṛṣṇa yra transcendentinės palaimos šaltinis, vis dėlto, apkabinęs vargšą brāhmaṇą, Jis pasijuto nepaprastai laimingas, nes šis buvo geras Jo bičiulis. Viešpats Kṛṣṇa pasodino jį į Savo lovą ir atnešė vaisių bei gėrimų, pagerbdamas jį taip, kaip ir dera sutinkant garbingą svečią. Viešpats Śrī Kṛṣṇa – tyriausias iš visų, tačiau Jis dėjosi paprastu žmogumi, todėl nuplovė brāhmaṇo kojas ir tuo vandeniu apšlakstė Savo galvą, kad apsivalytų nuo įvairios nešvaros. Po to Viešpats ištepė brāhmaṇo kūną kvapiaisiais sandalmedžio, aguru ir šafrano mišiniais. Jis uždegė smilkalus ir, kaip įprasta, įžiebė šviestuvą bei atliko ārati. Taigi, kai brāhmaṇas buvo deramai sutiktas ir numalšino savo alkį bei troškulį, Viešpats Kṛṣṇa tarė: „Brangus drauge, kokia laimė, kad tu atėjai.“

Brāhmaṇas buvo labai neturtingas ir skurdžiai apsirengęs. Jo drabužiai buvo nudrižę ir purvini, o jis pats – toks liesas, kad matėsi visi šonkauliai. Neatrodė, kad jis būtų itin valyvas. Sėkmės deivė Rukmiṇīdevī pati ėmė jį vėduoti cāmara, ir kitos rūmų moterys stebėjosi, kad Viešpats Kṛṣṇa šitaip sutinka brāhmaṇą. Su nuostaba jos žiūrėjo, kaip karštai Viešpats Kṛṣṇa sveikina būtent šį brāhmaṇą. Jos ėmė svarstyti, kodėl Viešpats Kṛṣṇa Pats sutinka tokį neturtingą, skarmaluotą, ne itin tvarkingą ir valyvą brāhmaṇą. Nors, kita vertus, jos aiškiai matė, kad brāhmaṇasnebuvo paprasta gyvoji būtybė. Jos suprato, kad jis bus atlikęs daugybę gerų darbų, nes kaipgi kitaip Viešpats Kṛṣṇa, sėkmės deivės vyras, imtų šitaip juo rūpintis? Jos dar labiau nustebo, kai pamatė, kad brāhmaṇas sėdi Viešpaties Kṛṣṇos lovoje. Tačiau kai Viešpats Kṛṣṇa jį apkabino kaip Savo vyresnįjį brolį Balarāmajī, jos visai apstulbo, nes Viešpats Kṛṣṇa taip apkabindavo tik Rukmiṇī ir Balarāmą, ir nieko daugiau.

Deramai sutikęs brāhmaṇą ir pasodinęs jį į Savo Paties lovą su daugybe pagalvėlių, Viešpats Kṛṣṇa pasakė: „Mielas drauge brāhmaṇe, tu protingiausias iš žmonių ir puikiai išmanai religinio gyvenimo taisykles. Užbaigęs mokslus savo guru namuose ir jam atsidėkojęs, tu greičiausiai sugrįžai į savo namus ir susiradai tinkamą žmoną. Aš gerai žinau, kad tu niekada nejautei prieraišumo materialiam gyvenimui ir netroškai skęsti materialioje prabangoje, todėl tau trūksta pinigų. Šiame materialiame pasaulyje sunku rasti žmogų, neprisirišusį prie materialaus turto. Žmonės be prisirišimų neturi nė mažiausio noro kaupti turtų ir siekti gerovės, vaikydamiesi materialių malonumų, tačiau kartais jie kaupia pinigus tenorėdami parodyti, koks turi būti šeimos žmogaus gyvenimas. Jie parodo, kaip, teisingai paskirsčius savo turtą, tapti idealiu šeimos žmogumi, o kartu ir didžiu bhaktu. Tokie idealūs šeimos žmonės laikytini Mano pasekėjais. Aš tikiuosi, brangus brāhmaṇe, kad tu atsimeni mūsų drauge praleistas dienas mokykloje. Iš tikrųjų viskas, ko mes išmokome, buvo įdėta į mūsų galvas mokyklos laikais.

Jeigu žmogus gavo gerą išsilavinimą ir mokėsi pas gerą mokytoją, gyvenime jį lydės sėkmė. Jis gali lengvai perplaukti neišmanymo vandenyną, ir iliuzinė galia jo neįveikia. Brangus drauge, savo tėvą žmogus turi laikyti pirmuoju mokytoju, nes tėvo malone jis gauna kūną. Taigi tėvas yra pirmutinis dvasinis mokytojas. Kitas mūsų dvasinis mokytojas – tas, kuris suteikia mums transcendentinių žinių. Jį reikia garbinti kaip Mane Patį. Galima turėti ir ne vieną dvasinį mokytoją. Dvasinis mokytojas, kuris mokiniui suteikia dvasinių žinių, vadinasi śikṣā-guru,o dvasinis mokytojas, kuris įšventina mokinį, yra dīkṣā-guru. Jie abu yra Mano atstovai. Žmogus gali turėti daug dvasinių mokytojų, kurie jį pamoko, tačiau įšventinimą suteikiantis guru tėra vienas. Tas, kuris mokėsi pas dvasinius mokytojus ir, gavęs tikrų žinių, įveikė materialios būties vandenyną, teisingai pasinaudojo žmogaus kūnu. Jis tvirtai žino, kad galutinis tikslas, kurį galima įgyvendinti tik gavus žmogaus kūną, – tai pasiekti dvasinį tobulumą ir sugrįžti namo, atgal pas Viešpatį.

Brangus drauge, Aš – Paramātmā, Supersiela, glūdinti visų širdyse. Žmonių visuomenė turi vadovautis varṇų ir āśramų principais – tai Mano valia. „Bhagavad-gītoje“ Aš teigiu, kad žmonių visuomenė skirstoma į keturias varṇas pagal žmonių ypatybes bei veiklą. Be to, kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti keturi etapai. Gyvenimo pradžioje žmogus nuoširdžiai mokosi, įgyja tikrų žinių ir laikosi brahmacaryos įžadų – visas jėgas skiria tarnauti dvasiniam mokytojui ir nesidomi jausminiais malonumais. Brahmacāris tramdo kūną ir atgailauja. Tuo tarpu gṛhastha gyvena, ribodamas jausminius malonumus. Tačiau, pasiekęs trečiąjį gyvenimo etapą, jis atsisako šeimyninio gyvenimo. Prasidėjus šiam etapui, žmogus vėl, kaip ir būdamas brahmacāris, privalo tramdyti kūną, atgailauti ir taip atsikratyti prisirišimo prie šeimyninio gyvenimo. Atsikratęs prisirišimo prie materialaus gyvenimo būdo, jis jau gali duoti sannyāsos įžadus.

Kaip visų gyvų būtybių Supersiela, Aš glūdžiu visų širdyse ir stebiu visų žmonių poelgius kiekvieną jų gyvenimo akimirką. Kai Aš matau, kad žmogus rimtai ir nuoširdžiai atlieka pareigas, kurias nurodė dvasinis mokytojas, ir iš visų jėgų jam tarnauja, Aš labai branginu jį, nesvarbu, kokią tobulumo pakopą jis būtų pasiekęs. O dėl brahmacārio gyvenimo, tai jeigu žmogus gali juo likti ir klusniai vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, tai yra labai gerai. Tačiau jeigu brahmacāriui neduoda ramybės lytinis geismas, jis turi palikti dvasinį mokytoją ir atsidėkoti jam, kaip guru panorės. Pagal Vedų tvarką, dvasiniam mokytojui suteikiama dovana, kuri vadinasi guru-dakṣiṇā. Paskui mokinys turi pradėti šeimos gyvenimą ir vesti pagal religines apeigas.“

Viešpaties Kṛṣṇos pamokymai Savo bičiuliui, mokytam brāhmaṇui, labai naudingi ir visai žmonijai. Civilizacija, neremianti varṇų ir āśramų sistemos, yra ne kas kita, kaip rafinuotų gyvulių banda. Vyriškis ir moteris, gyvenantys lytiniais malonumais ne santuokoje, žmonių visuomenei nepriimtini. Vyras turi arba griežtai laikytis brahmacārio principų, arba atsiklausęs dvasinio mokytojo vesti. Palaidas lytinis gyvenimas būdingas tik gyvuliams, kurie neturi vedybų institucijos.

Šiuolaikinė visuomenė nesistengia įgyvendinti žmogui keliamų uždavinių. Žmogaus gyvenimo tikslas – sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Norint šį tikslą pasiekti, reikia laikytis varṇų ir āśramų principų. Kai šių principų laikomasi griežtai ir sąmoningai, pasiekiamas gyvenimo tikslas. Jų dorai nevykdant, nesilaikant Aukščiausiojo valios, suardoma žmonių visuomenės ramybė ir taika, o jos gerovė tampa neįmanoma.

Kṛṣṇa toliau kalbėjo Savo draugui brāhmaṇui: „Brangus drauge, Aš manau, kad tu atsimeni mūsų mokslo dienas. Ar pameni, kaip, guru žmonai paprašius, mes patraukėme į mišką rinkti žagarų. Berinkdami sausus stagarus, netyčia nuėjome giliai į mišką ir paklydome. Tada kilo audra, dangų aptraukė debesys, blykčiojo žaibai ir griaudėjo perkūnija. Saulė nusileido, ir mes likome vieni tamsiose džiunglėse. Pliūptelėjo smarki liūtis, žemę užtvindė vanduo. Mes nebegalėjome atrasti kelio į mūsų guru āśramą. Ar atsimeni tą liūtį? Nors ne, – tai buvo ne liūtis, o tikras uraganas. Dulkių audros ir stiprios liūties išsekinti, mes niekur neradome kelio. Pasiklydę ir nuvargę, apsikabinome ir klaidžiojome, bandydami rasti kelią namo. Šitaip praslinko naktis, ir anksti rytą, kai mūsų gurudeva sužinojo apie mūsų dingimą, jis išsiuntė kitus mokinius mūsų ieškoti. O paskui juos išėjo ir pats. Jie atrado mus džiunglėse visai netekusius jėgų.

Mokytojas tada ištarė kupinus užuojautos žodžius: „Brangūs berniukai, nuostabu, kad jūs tiek dėl manęs iškentėjote. Kiekvienas pirmiausia rūpinasi savo kūnu, o jūs taip mylite ir esate tokie ištikimi savo mokytojui, kad negalvodami apie save tiek dėl manęs iškentėte. Mane labai džiugina, kai tikri mokiniai, tokie, kaip jūs, atlaiko išbandymus vardan dvasinio mokytojo. Šitaip tikras mokinys atlygina savo skolą dvasiniam mokytojui. Paaukoti savo gyvenimą tarnauti dvasiniam mokytojui – tai mokinio pareiga. O geriausieji iš dukart gimusiųjų, aš labai patenkintas jūsų poelgiu ir laiminu jus – te išsipildo visi jūsų norai ir svajonės. Tegu Vedų tiesos, kurias jums perteikiau, visada išlieka jūsų atmintyje, kad vos panorėję, jūs tučtuojau galėtumėte prisiminti Vedų pamokymus ir lengvai juos cituoti. Tai jums padės niekada nepatirti nusivylimo – nei šį, nei kitą gyvenimą.“

Kṛṣṇa tęsė: „Brangus drauge, galbūt atsimeni, kad, gyvenant mūsų dvasinio mokytojo āśramoje, ne kartą taip buvo nutikę. Mudu suprantame, kad be dvasinio mokytojo palaiminimo laimė nepasiekiama. Dvasinio mokytojo malone, jo palaiminimu, galima pasiekti taikos ir klestėjimo, įgyvendinti tai, kas skirta žmogui.“

Po šių žodžių mokytas brāhmaṇas pasakė: „Brangus Kṛṣṇa, Tu – Aukščiausiasis Viešpats ir aukščiausias visų mūsų dvasinis mokytojas, ir kadangi man teko laimė gyventi kartu su Tavimi mūsų guru namuose, aš manau, kad man nebeprivalu atlikti Vedų nurodytas pareigas. Brangus Viešpatie, Vedų himnai ir apeigos, dorovingi darbai ir visa kita, kas būtina žmogaus gyvenime siekiant tobulumo, įskaitant materialią gerovę, jausmų tenkinimą bei išsivadavimą, – viskas kyla iš vieno šaltinio, Aukščiausiosios Tavo Asmenybės. Visi gyvybiniai procesai vyksta tam, kad galų gale būtų suvokta Tavo Asmenybė. Kitaip sakant, jie yra įvairios Tavo transcendentinio pavidalo dalys. Ir vis dėlto Tu dėjaisi mokiniu ir kartu su mumis gyvenai mūsų guru namuose. Tai reiškia, kad visus šiuos žaidimus Tu apreiškei Savo Paties malonumui, nes Tau visiškai nereikalingas žmogaus vaidmuo.“