Balvalos išvadavimas ir Viešpaties Balarāmos kelionė po šventas vietas

Viešpats Balarāma pasiruošė susiremti su demonu Balvala. Atėjus laikui, kai demonas paprastai puldavo šventą vietą, prasidėjo stipri liūtis, dangų užtemdė dulkių debesys ir ore pasklido bjaurus kvapas. Netrukus aukavietėn pasipylė išmatų, šlapimo ir kitų nešvarumų srautai. Po to pasirodė ir pats piktasis demonas Balvala su didžiuliu trišakiu rankoje. Demonas buvo tikras milžinas, juodas kaip anglis, raudonais tarsi varis plaukais, barzda bei ūsais. Didžiulė barzda ir ūsai apie jo nasrus darė jį dar nuožmesnį. Pamatęs demoną, Viešpats Balarāma iškart pasiruošė pulti. Sumetęs, kaip geriausia su juo susidoroti, Jis pasišaukė Savo plūgą ir vėzdą, kurie tuoj pat atsirado prie savo šeimininko. Demonas Balvala skriejo oru, ir kai tik pasitaikė gera proga, Viešpats Balarāma užkabino jį plūgu ir nutempė žemėn, o po to įniršęs su vėzdu sutriuškino demono galvą. Nuo Balarāmos smūgio demono kakta skilo, ir iš jos plūstelėjo kraujas. Garsiai staugdamas, demonas, kuris nedavė ramybės dorybingiesiems brāhmaṇams,nuvirto ant žemės, tarsi nuo žaibo smūgio griūtų milžiniškas kalnas rausva viršūne.

Regėdami jo galą, garbūs Naimiṣāraṇyos išminčiai ir brāhmaṇai labai apsidžiaugė ir ėmė šlovinti Viešpatį Balarāmą kupinomis pagarbos maldomis. Jie apipylė Viešpatį širdingais palaiminimais ir vieningai nutarė, jog nesvarbu, ką darytų Viešpats Balarāma, Jis visad pasiekia Savo. Kai išminčiai ir brāhmaṇai atliko Viešpačiui Balarāmai apeiginį apiplovimą, rodės, kad tai pusdieviai atlieka apiplovimą karaliui Indrai, nugalėjusiam demonus. Brāhmaṇai ir išminčiai pagerbė Viešpatį Balarāmą ir dovanojo Jam puikius naujus rūbus, papuošalus ir pergalės ženklą – lotoso gėlių girliandą, kuri yra amžinas ir nevystantis grožio šaltinis.

Po šio įvykio, Naimiṣāraṇyos brāhmaṇams leidus, Viešpats Balarāma atsisveikino ir kitų brāhmaṇų lydimas iškeliavo prie Kauṣikī upės kranto. Išsimaudęs šioje šventoje vietoje, Jis patraukė toliau, link Sarajū upės, ir pasiekė jos ištakas. Keliaudamas Sarajū pakrante, Jis netrukus pasiekė Prayāgą, kur susilieja trys upės – Ganga, Yamunā ir Sarasvatī. Jis ir čia Vedų raštų nurodymu nusimaudė, nusilenkė Dievui vietos šventyklose, pagarbino protėvius bei išminčius. Keliaudamas toliau, netrukus Jis priėjo išminčiaus Pulahos āśramą. Iš čia patraukė į Gandakī prie Gomatī upės krantų. Po to Jis išsimaudė Vipāśos upėje. Taip pamažu Jis pasiekė Śoṇos upės krantą (Śoṇa ir mūsų dienomis tebėra viena didžiausių Biharo provincijos upių). Nusimaudęs joje ir atlikęs čia Vedų apeigas, Jis keliavo toliau ir netrukus pasiekė šventąjį maldininkų miestą Gayą, kuriame stūkso garsioji Viṣṇu šventykla. Paklausęs Savo tėvo Vasudevos patarimo, šioje Viṣṇu šventykloje Jis atliko auką protėviams. Iš Gayos miesto Jis išvyko į šventosios Gangos žemupį. Šventa vieta, kur Ganga įteka į Bengalijos įlanką, vadinasi Gaṅgāsāgara. Kasmet sausio pabaigoje į Gaṇgāsāgarą tebesuplaukia būriai šventų žmonių ir teisuolių, kaip, beje, ir į kasmetinę Magh Melos šventę Prayāgoje.

Nusimaudęs Gaṅgāsāgaroje ir atlikęs čia ritualines apeigas, Viešpats Balarāma iškeliavo prie Mahendros Parvatos kalno, kur sutiko Paraśurāmą, Viešpaties Kṛṣṇos inkarnaciją, ir nusilenkimu išreiškė Jam Savo pagarbą. Po to Jis pasuko į Indijos pietus ir netrukus priėjo Godāvarī upės krantus. Jis išsimaudė Godāvarī upėje ir atliko nustatytus ritualus, o paskui dar pabuvojo prie Veṇos, Pampos ir Bhīmarathī upių. Ant Bhīmarathī upės kranto gyvena dievybė, vardu Svāmī Kārttikeya. Aplankęs Kārttikeyą, Viešpats Balarāma išvyko į Śailapurą ir netrukus pasiekė šį maldininkų miestą Mahārāṣṭroje. Śailapura yra viena didžiausių apygardų Mahārāṣṭros provincijoje. Keliaudamas toliau, Jis netrukus priėjo Draviḍadeśą. Pietų Indija skirstoma į penkias sritis (Pañcadraviḍa). Šiaurės Indiją irgi sudaro penkios sritys (Pañcagauḍa). Visi ryškiausi šiandienos ācāryos, būtent: Śaṅkarācārya, Rāmānujācārya, Madhvācārya, Viṣṇusvāmī ir Nimbārka – gimė šioje Draviḍos provincijoje, tuo tarpu Viešpats Caitanya apsireiškė Bengalijoje – vienoje iš penkių Gauḍadeśos sričių.

Pati įžymiausia Pietų Indijos, arba Draviḍos, vieta yra Veṅkaṭācala, dar vadinama Bālajī. Apsilankęs Veṅkaṭācaloje, Viešpats Balarāma iškeliavo į Viṣṇukāñcī, o paskui patraukė prie Kāverī krantų. Jis išsimaudė Kāverī upėje ir netrukus atkeliavo į Raṅgakṣetrą. Raṅgakṣetroje iškilusi didžiausia pasaulyje šventykla. Šioje šventykloje garbinama viṣṇu-mūrti, vardu Raṅganātha. Raṅganāthos šventykla yra ir Vṛndāvanoje, nors ji ir mažesnė už Raṅgakṣetros šventyklą.

Keliaudamas į Viṣṇukāñcī, Viešpats Balarāma užsuko į Śivakāñcī. Pabuvojęs Raṅgakṣetroje, Jis išsiruošė į Mathurą, kuri paprastai vadinama Pietų Indijos Mathura. Iš čia Jis patraukė į Setubandhą, vietovę, kur Viešpats Rāmacandra pastatė Indiją ir Laṅką (Ceiloną) jungiantį akmeninį tiltą. Šioje ypatingai šventoje vietoje vietos žyniams brāhmaṇams Viešpats Balarāma paaukojo dešimt tūkstančių karvių. Pagal Vedų papročius, turtingas žmogus, besilankydamas šventoje vietoje, jos gyventojams aukoja arklius, karves, papuošalus ir drabužius. Paprotys lankytis šventose vietose ir dovanoti vietos žyniams brāhmaṇams viską, kas jiems gyvybiškai reikalinga, dabartiniame Kali amžiuje beveik išnyko. Turtingųjų visuomenės sluoksnių atstovai nebesilaiko Vedų papročių, jų nebetraukia šventos vietos, o žyniai brāhmaṇai, gyvenę iš turtingų maldininkų aukų, irgi nebesugeba kaip kitados dorai atlikti savo pareigos maldininkams. Žyniai brāhmaṇai, gyvenantys šventose vietose, vadinami paṇḍomis arba paṇḍitomis. Tai rodo, kad kitados brāhmaṇai buvę labai išprusę ir suteikdavę maldininkams išsamių žinių visais klausimais, susijusiais su lankymusi šventoje vietoje, aiškindavo jo tikslą. Taigi pagalba vieni kitiems teikdavo abipusės naudos – ir žyniams, ir maldininkams.

Pasakojimas, pateiktas „Śrīmad-Bhāgavatam“, neleidžia abejoti, kad Viešpats Balarāma, lankydamasis šventose vietose, laikėsi visų Vedų papročių. Išdalinęs karves Setubandhoje, Viešpats Balarāma išvyko prie Kṛtamālos ir Tāmraparṇī upių. Šios upės garsėjo savo šventumu, ir Viešpats Balarāma abiejose nusimaudė. Paskui Jis patraukė prie Malayos kalno. Malayos kalnas labai aukštas, sakoma, kad Malayos kalnu jį imta vadinti pagal vieną iš septynių viršukalnių. Čia gyveno didysis išminčius Agastya, ir Viešpats Balarāma jį aplankė bei išreiškė Savo pagarbą, puolęs jam po kojų. Gavęs palaiminimą, Viešpats Balarāma, išminčiui leidus, atsisveikino ir iškeliavo prie Indijos vandenyno.

Iškyšulio smaigalyje stūkso didžiulė deivės Durgos šventykla, kurią vietos gyventojai vadina Kanyākumārī. Kanyākumārī šventykloje kitados lankėsi Viešpats Rāmacandra, o tai įrodo, kad šventykla stovi jau milijonus metų. Iš ten Viešpats Balarāma išvyko aplankyti maldininkų miestą Phālgunatīrthą, besiglaudžiantį prie Indijos, arba Pietų, vandenyno kranto. Phālgunatīrthos miestas garsus tuo, kad jame galima pamatyti gulinčią Viešpaties Viṣṇu inkarnaciją Anantą. Iš Phālgunatīrthos Viešpats Balarāma iškeliavo į kitą šventą vietą Pañcāpsarasą. Čia, pagal Vedų nurodymus, Jis nusimaudė ir atliko visas apeigas. Pañcāpsarasa – švenčiausioji Viešpaties Viṣṇu vieta. Todėl Pañcāpsarasoje Viešpats Balarāma išdalino dešimt tūkstančių karvių žyniams brāhmaṇams.

Iš Komorino iškyšulio Viešpats Balarāma pasuko į Keralą. Keralos sritis yra Pietų Indijoje, mūsų dienomis ji vadinama Pietų Kerala. Pabuvojęs Keraloje, Jis patraukė į Gokarṇatīrthą, kur visais laikais buvo garbinamas Viešpats Śiva. Paskui Balarāma apsilankė Āryādevī šventykloje, kurią iš visų pusių supa vanduo. Iš salos, kurioje buvo įsikūrusi šventykla, Jis iškeliavo į Śūrpārakos vietovę. Po to Jis nusimaudė Tāpī, Payoṣṇī ir Nirvindhyos upėse, pabuvojo Daṇḍakāraṇyos miške. Daṇḍakāraṇyos miške tremties metus praleido Viešpats Rāmacandra. Keliaudamas toliau, Viešpats Balarāma pasiekė Narmados – didžiausios vidurio Indijos upės krantus. Ant šventosios Narmados krantų yra maldininkų lankoma vieta, kuri vadinasi Māhiṣmatī Purī. Nusimaudęs šventoje upėje, kaip pataria Vedos, Viešpats Balarāma sugrįžo į Prabhāsatīrthą, iš kur ir buvo pradėjęs Savo kelionę.

Kai Viešpats Balarāma sugrįžo į Prabhāsatīrthą, brāhmaṇai Jam pranešė, kad daugumas kṣatriyų žuvo per Kurukṣetros mūšį. Balarāma su palengvėjimu atsiduso, sužinojęs, kad užgulusi žemę našta sumažėjo. Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma apsireiškė žemėje, kad sumažintų garbėtroškų karalių kṣatriyų karines pajėgas, kurios sunkia našta gulė žemės pečius. Toks jau materialisto gyvenimas: nepasitenkindamas vien būtiniausiais dalykais, garbės troškimo kurstomas, jis sukuria sau dirbtinius poreikius, tačiau gamtos dėsniai, arba Dievo įstatymai, pasireiškiantys badu, karais, epidemijomis bei kitomis nelaimėmis, visada apkarpo jo nežabotas ambicijas. Viešpats Balarāma sužinojo, kad nors dauguma kṣatriyų žuvo, Kuru nepasiduoda ir toliau tęsia kovą. Todėl Jis pasirodė mūšio lauke būtent tą dieną, kai vienas prieš vieną turėjo kautis Bhīmasena ir Duryodhana. Abiems linkėdamas gero, Viešpats Balarāma norėjo juos sustabdyti, tačiau jie nepaklausė.

Kai Viešpats Balarāma pasirodė įvykių vietoje, karalius Yudhiṣṭhira ir jaunesnieji jo broliai Nakula bei Sahadeva, taip pat Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna tuoj pat išreiškė Jam savo pagarbą, tačiau nepratarė nė žodžio. Viešpats Balarāma iš dalies jautė simpatiją Duryodhanai, be to, Duryodhana iš Balarāmajī išmoko vėzdų kovos meno, todėl karalius Yudhiṣṭhira ir kiti tylėjo. Kol vyko dvikova, jie neištarė nė žodžio, nes manė, kad Balarāma, ko gero, norės užtarti Duryodhaną. Ir Duryodhana, ir Bhīmasena labai mėgo kautis vėzdais. Tad ir dabar, gausaus žiūrovų būrio apsupti, jie labai meistriškai kovėsi vėzdais, stengdamiesi sukirsti vienas kitam kuo galingesnį smūgį. Rodės, kad jie ne kaunasi, o šoka. Tačiau, nepaisant šio įspūdžio, buvo aišku, kad jie ne juokais įpykę.

Viešpats Balarāma, norėdamas nutraukti dvikovą, tarė: „Brangūs karaliai Duryodhana ir Bhīmasena, Aš žinau, kad judu – narsūs kariai ir visame pasaulyje žinomi didvyriai. Ir vis dėlto, manau, Bhīmasena stipresnis už Duryodhaną. Kita vertus, Duryodhana geriau valdo vėzdą. Turint tai galvoje, Man regis, kad jūs abu lygiaverčiai kovotojai, ir mažai tikimybės, kad kuris iš jūsų nugalėtų. Todėl Aš kviečiu jus negaišti laiko ir noriu, kad nutrauktumėte šią beprasmę kovą.“

Viešpats Balarāma šitaip patarė, linkėdamas gero abiems – ir Bhīmasenai, ir Duryodhanai. Tačiau jie taip tūžo vienas ant kito, kad teprisiminė savo ilgalaikę nesantaiką. Abu troško užmušti vienas kitą ir nekreipė dėmesio į tai, ką sakė Viešpats Balarāma. Juos apėmė įniršis, prisiminus piktus kaltinimus ir vienas kitam padarytas skriaudas. Jau iš anksto numatydamas kovos baigmę, Viešpats Balarāma nebematė reikalo toliau kištis. Jis nutarė nebegaišti ir grįžti į Dvāraką.

Kai Viešpats Balarāma grįžo į Dvāraką, giminės ir draugai, priešakyje su karaliumi Ugrasena ir kitais vyresniaisiais, džiaugsmingai Jį sutiko. Jie išėjo į priekį ir pasveikino Viešpatį Balarāmą laimingai sugrįžus. Po to Jis vėl iškeliavo į šventą vietą Naimiṣāraṇyoje. Jam atvykus, išminčiai, šventieji bei brāhmaṇai iš pagarbos atsistojo. Jie suprato, kad Viešpats Balarāma, nors buvo kṣatriyas, pasitraukė nuo karo reikalų. Brāhmaṇai ir išminčiai, kurie visada stojo už taiką bei ramybę, labai tuo džiaugėsi. Visi iš eilės su didžia meile apkabino Balarāmą ir paprašė, kad Jis šventame Naimiṣāraṇyos miške atliktų aukojimą. Iš tikrųjų Viešpats Balarāma nebuvo įpareigotas atlikti aukojimą, nurodytą paprastiems žmonėms. Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl Jis Pats yra galutinis aukų objektas. Jis atliko šią auką tik todėl, kad parodytų pavyzdį ir pamokytų paprastus žmones, kaip reikia gyventi pagal Vedų nurodymus.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo Balarāma kalbėjo išminčiams bei šventiesiems, susirinkusiems Naimiṣāraṇyoje, apie gyvųjų esybių ryšį su šiuo kosminiu pasauliu, aiškino, kaip jį vertinti, norint pasiekti galutinę tobulumo pakopą – suvokimą, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra kosminio pasaulio pagrindas ir kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kaip Paramātmā, yra visur, net smulkiausiame atome.

Paskui Viešpats Balarāma atliko avabhṛthos apsiplovimą, kaip ir dera po aukojimo. Išsimaudęs Jis apsirengė naujais šilko rūbais ir pasipuošė nuostabiomis brangenybėmis. Savo giminių bei draugų apsuptas, Jis atrodė lyg žėrinti mėnulio pilnatis dangaus šviesulių jūroje. Viešpats Balarāma yra Patsai Ananta, Viešpaties Asmuo, todėl Jis – už protinio, intelektualinio bei fizinio patyrimo ribų. Jis apsireiškė žemėje paprastu žmogumi tik dėl Jam vienam težinomų priežasčių, o mes gi galime suvokti Jo darbus tik kaip Viešpaties žaidimą. Niekam nežinoma, kiek yra apreikšta Viešpaties žaidimų. Jų yra visa begalybė, nes Viešpats visagalis. Viešpats Balarāma yra pirminis Viṣṇu, todėl kiekvienas, kuris rytą ir vakarą prisimena šiuos Viešpaties Balarāmos žaidimus, būtinai taps didžiu Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktu ir gyvenime jį lydės visokeriopa sėkmė.