Dantavakros, Vidūrathos ir Romaharṣaṇos mirtis

Žuvus Śiśupālai, Śālvai bei Pauṇḍrai, pakvaišėlis Dantavakra, demoniškasis karalius, nutarė užmušti Kṛṣṇą ir taip atkeršyti už savo draugo Śālvos mirtį. Jis taip nekantravo atkeršyti, kad puolė į mūšio lauką dorai neapsiginklavęs, netgi be kovos vežimo. Vienintelis jo ginklas buvo karštas įniršis. Rankoje jis nešėsi tik vėzdą, tačiau buvo toks galingas, kad nuo jo žingsnių drebėjo žemė. Kai Viešpats Kṛṣṇa pamatė karingai artėjant Dantavakrą, Jis tučtuojau nušoko nuo Savo kovos vežimo, nes pagal kovos taisykles grumtis gali tik lygiaverčiai priešininkai. Dantavakra buvo vienas ir ginkluotas tik vėzdu, todėl Viešpats Kṛṣṇa irgi paėmė į rankas Savo vėzdą. Kai Kṛṣṇa pasirodė priešais, drąsiai žengęs Dantavakra iškart sustojo tarytum aukštos, šėlstančio vandenyno bangos, atsitrenkusios į krantą.

Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, su vėzdu rankoje Dantavakra, Karūṣos karalius, tarė Viešpačiui Kṛṣṇai: „Koks malonumas, kokia laimė, Kṛṣṇa, susidurti su Tavimi akis į akį. Brangusis Kṛṣṇa, juk Tu esi mano pusbrolis iš motinos pusės ir man nederėtų šitaip imti ir užmušti Tave, deja, Tu padarei didžiulę klaidą, nužudydamas mano draugą Śālvą. Maža to, Tau neužtenka vien mano draugo mirties. Žinau, kad esi sumanęs nužudyti ir mane. Dėl to, ką Tu pasiryžęs padaryti, aš būsiu priverstas savo vėzdu sutrinti Tave į miltus. Kṛṣṇa, Tu kvailys, nors ir esi mano giminaitis. Tu – didžiausias mūsų priešas, todėl privalau šiandien Tave nužudyti. Tu kaip skaudulys, kurį reikia pašalinti aštriu peiliu. Draugai man davė viską, todėl jaučiuosi skolingas savo brangiam draugui Śālvai ir tą skolą tegaliu sugrąžinti užmušęs Tave.“

Kaip dramblių varovas bando suvaldyti dramblį, baksnodamas jį trišakiu, taip Dantavakra stengėsi paveikti Kṛṣṇą šiurkščiais žodžiais. Baigęs plūsti Kṛṣṇą, jis smogė Jam vėzdu per galvą ir suriaumojo tarsi liūtas. Tačiau nuo smarkaus Dantavakros smūgio Kṛṣṇa net nesujudėjo. Jis nė nepajuto skausmo. Sugriebęs Savo Kaumodakī vėzdą, mikliu judesiu Kṛṣṇa tvojo Dantavakrai į krūtinę su tokia jėga, kad tam širdis plyšo pusiau. Iš Dantavakros gerklės plūstelėjo kraujas, jo plaukai susitaršė, ir jis, išsižergęs, išskėstomis rankomis nudribo ant žemės. Nepraėjo nė kelios minutės, o iš Dantavakros teliko šlapia vieta. Jam mirus atsitiko lygiai tas pats, kaip ir žuvus Śiśupālai, – visų čia buvusiųjų akivaizdoje mažytė švytinti dvasinė dalelė išnėrė iš demono kūno ir stebuklingai įsiliejo į Viešpaties Kṛṣṇos kūną.

Dantavakra turėjo brolį, vardu Vidūratha, kuriam Dantavakros mirtis buvo skausmingas smūgis. Iš to skausmo ir pykčio sunkiai alsuodamas, Vidūratha išdygo priešais Viešpatį Kṛṣṇą, apsiginklavęs kardu ir skydu, kad atkeršytų už savo brolį. Jis norėjo Kṛṣṇą užmušti vietoje. Kai Viešpats Kṛṣṇa pamatė, kad Vidūratha taikosi kirsti Jam kalaviju, Jis paleido į darbą Sudarśanos cakrą, aštrų tarsi skustuvas diską, ir tuojau pat nukirto šalmu bei auskarais papuoštą Vidūrathos galvą.

Užmušęs Śālvą ir sutriuškinęs jo stebuklingąjį orlaivį, po to nužudęs Dantavakrą ir Vidūrathą, Viešpats Kṛṣṇa pagaliau įžengė į Savo miestą Dvāraką. Kṛṣṇa vienas tegalėjo užmušti šiuos garsiuosius didvyrius, todėl Jį šlovino visi pusdieviai ir žmonės. Didieji išminčiai bei asketai, siddhų ir gandharvų planetų gyventojai, būtybės, žinomos vidyādharų, vāsukių ir mahānāgų vardu, nuostabūs angelai, Pitṛlokos gyventojai, yakṣos, kinnaros ir cāraṇos – visi ėmė barstyti Jį gėlėmis ir didžiulio džiaugsmo pagauti giesmėmis šlovino Jo pergalę. Šventiškai išpuoštame mieste Dvārakos gyventojai surengė didžiules iškilmes, ir kai Viešpats Kṛṣṇa traukė per miestą, visi Vṛṣṇi giminės nariai bei Yadu giminės didvyriai su didžia pagarba sekė Jam iš paskos. Tai tik keletas Viešpaties Kṛṣṇos, visų mistinių jėgų valdovo bei visų kosminių pasaulių Viešpaties, transcendentinių žaidimų. Menkos, gyvuliškos mąstysenos žmonės kartais mano, kad Kṛṣṇa pralaimi, tačiau iš tiesų Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir niekas negali Jo nugalėti. Visada nugali tik Jis. Jis vienintelis yra Dievas, visi kiti – klusnūs Jo valios vykdytojai.

Vieną gražią dieną Viešpats Balarāma sužinojo, kad dvi besivaržančios Kuru giminės atšakos, kurioms vadovavo Duryodhana ir Pāṇḍavos, rengiasi kovai. Jam nepatiko, kad Jis tegalės būti tarpininku, kurio uždavinys – nutraukti kovą. Mintis, kad Jam neteks kautis kieno nors pusėje, Balarāmai buvo nepakeliama, todėl Jis išvyko iš Dvārakos, prisidengęs kelionės po šventas vietas dingstimi. Pirma šventoji vieta, kurią Jis aplankė, buvo Prabhāsakṣetra. Čia Jis išsimaudė, pagerbė vietos brāhmaṇus, atliko yajñas pusdieviams bei pitoms ir padalino aukas didiesiems išminčiams bei paprastiems žmonėms, kaip tai nurodo Vedų ritualai. Šitaip Vedos pataria elgtis šventose vietose. Po to Jis nutarė kelių garbių brāhmaṇų lydimas aplankyti šventas vietas ant Sarasvatī upės kranto. Vieną po kitos Jis aplankė Pṛthūdaką, Bindusarą, Tritakūpą, Sudarśanatīrthą, Viśālatīrthą, Brahmatīrthą ir Cakratīrthą. Be to, Jis apėjo visas šventas vietas, esančias prie rytinės Sarasvatī upės atšakos, pabuvojo visose svarbiausiose iš jų ant Yamunos ir Gangos krantų. Šitaip Jis pamažu priėjo šventą vietą, kuri garsėjo Naimiṣāraṇyos vardu.

Ši šventoji vieta tebėra Indijoje iki šiol. Senovėje Naimiṣāraṇya garsėjo tuo, kad joje rinkdavosi didieji išminčiai ir šventieji. Šių susirinkimų tikslas buvo geriau suprasti dvasinį gyvenimą ir siekti savęs pažinimo. Viešpats Balarāma atėjo čia kaip tik tuo metu, kai gausus būrys čia susirinkusių transcendentalistų vykdė didžiulį aukojimą. Tokie susirinkimai tęsdavosi tūkstančius metų. Viešpačiui Balarāmai pasirodžius, visi susirinkimo dalyviai – didieji išminčiai, asketai, brāhmaṇai bei raštų žinovai, iškart pakilo iš savo vietų ir labai pagarbiai Jį pasveikino. Kai kurie iš susirinkusiųjų Jam nusilenkė, o didieji garbingo amžiaus išminčiai ir brāhmaṇai palaimino Jį atsistodami. Atidavus duoklę etiketui, Viešpačiui Balarāmai buvo pasiūlyta pakyla atsisėsti, ir kiekvienas dalyvis pagarbino Jį. Balarāmos akivaizdoje visi susirinkusieji pakilo iš savo vietų, nes žinojo, kad Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Būti išsilavinusiam ar mokytam reiškia pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, todėl nors Viešpats Balarāma apsireiškė žemėje kaip kṣatriyas, visi išminčiai ir brāhmaṇai atsistojo, nes žinojo, kas iš tikrųjų buvo Viešpats Balarāma.

Kai deramai pagerbtas Viešpats Balarāma atsisėdo, Jis pamatė Vyāsadevos (raštinės Dievo inkarnacijos) mokinį Romaharṣaṇą, kuris, deja, tebesėdėjo vyāsāsanoje. Jis nepakilo iš vietos ir nepagerbė Viešpaties Balarāmos. Romaharṣaṇa sėdėjo vyāsāsanoje ir todėl, kvailai manydamas esąs pranašesnis už Viešpatį, nepakilo iš savo vietos ir nenusilenkė Jam. Čia Viešpats Balarāma prisiminė Romaharṣaṇos kilmę: jis buvo gimęs mišrioje sūtos šeimoje. Jo motina priklausė brāhmaṇams, o tėvas buvo kṣatriyas. Tad nors Romaharṣaṇa ir laikė Balarāmą kṣatriyu, tačiau neatsistoti nuo pakylos jam nederėjo. Romaharṣaṇos kilmė neleido jam netgi sėstis ant pakylos, nes tarp susirinkusiųjų buvo nemaža mokytų brāhmaṇų bei išminčių. Viešpačiui Balarāmai taip pat krito į akis tai, kad Romaharṣaṇa ne tik nenulipo nuo pakylos, bet ir neatsistojo išreikšti pagarbos, kai Jis pasirodė susirinkime. Romaharṣaṇos įžūlumas nepatiko Viešpačiui Balarāmai ir Jį labai supykdė.

Tam, kuris sėdi vyāsāsanoje, paprastai nereikia atsistoti, sutinkant naujai atėjusiusius į susirinkimą, tačiau tai buvo visai kitas atvejis, nes Viešpats Baladeva nėra paprastas žmogus. Todėl, nors brāhmaṇai vienbalsiai suteikė garbę Romaharṣaṇai Sūtai sėdėti vyāsāsanoje, jis turėjo pasekti kitų mokytų išminčių bei brāhmaṇų pavyzdžiu ir privalėjo žinoti, kad Viešpats Balarāma yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Viešpačiui kiekvienu atveju privalu reikšti pagarbą, nors tai ne visada būtina, kai bendraujama su paprastu žmogumi. Kṛṣṇa ir Balarāma apsireiškė žemėje, siekdami visų pirma atkurti religijos principus. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad svarbiausias religijos principas – atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. „Śrīmad-Bhāgavatam“ taip pat rasime teiginį, kad didžiausias religijos tobulumas – atsidavimo tarnystė Viešpačiui.

Kai Viešpats Balarāma įsitikino, kad Romaharṣaṇa Sūta net išstudijavęs visas Vedas nesupranta, koks svarbiausias religijos principas, Jis žinoma, negalėjo taikytis su tuo, kad Romaharṣaṇa užima ne savo vietą. Romaharṣaṇai Sūtai buvo duota proga tapti tobulu brāhmaṇu, tačiau netikęs jo elgesys su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu tuojau išdavė žemą jo kilmę. Romaharṣaṇa Sūta buvo įšventintas į brāhmaṇas, nors ir nebuvo kilęs iš brāhmaṇo šeimos. Jis gimė pratilomos šeimoje. Pasak Vedų, egzistuoja dviejų rūšių mišriosios santuokos, kurių palikuonys vadinasi pratiloma ir anuloma. Kai vyras pradeda vaiką su žemesnės kastos moterimi, jų palikuonis vadinasi anuloma, o kai su aukštesnės kastos moterimi – pratiloma. Romaharṣaṇa Sūta buvo iš pratilomos šeimos, nes jo tėvas buvo kṣatriyas, o motina priklausė brāhmaṇų kastai. Kadangi Romaharṣaṇa netobulai suvokė transcendenciją, Viešpats Balarāma prisiminė, kad pagal kilmę jis – pratiloma. Kiekvienas žmogus gali tapti brāhmaṇu, tačiau jeigu jis nepatyrė tiesos ir nemoka juo būti, jo pakėlimas į brāhmaṇus negalioja.

Pamatęs, kad Romaharṣaṇai Sūtai stinga tiesos patyrimo, Viešpats Balarāma nutarė nubausti jį už išdidumą ir pasakė: „Šis žmogus nusipelnė mirties, nes nors jis turi vieną gerą ypatybę – yra Viešpaties Vyāsadevos mokinys ir šios kilnios asmenybės padedamas išstudijavo visus Vedų raštus, Aukščiausiojo Dievo Asmens akivaizdoje jis buvo nenuolankus.“ „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad labai mokytas žmogus, tikras brāhmaṇas, būtinai yra nuolankaus būdo. O štai Romaharṣaṇa Sūta, kad ir buvo labai mokytas ir turėjo progą tapti brāhmaṇu, nuolankus netapo. Šis pavyzdys mums rodo, kad, ėmęs didžiuotis materialiais savo pasiekimais, žmogus neišmoksta brāhmaṇo verto nuolankumo. Tokio žmogaus mokytumas – tarsi brangakmenis, puošiantis gyvatės galvą. Net ir su brangakmeniu ant galvos gyvatė yra gyvatė ir kelia ne mažesnį pavojų, kaip kiekviena kita. Jeigu žmogus neišsiugdo nuolankumo, visos jo Vedų bei Purāṇų studijos bei geras śāstrų išmanymas tėra maskaradas – tarsi aktoriaus, šokančio teatro scenoje, apranga. Viešpats Balarāma svarstė: „Aš apsireiškiau, kad nubausčiau apsimetėlius, kurių širdys nešvarios ir kurie tik dedasi labai mokytais bei religingais. Tokius žmones Aš turiu užmušti, kad sulaikyčiau juos nuo tolesnių nuodėmingų darbų.“

Viešpats Balarāma nedalyvavo Kurukṣetros mūšyje, tačiau Savo padėties įpareigotas žinojo, kad religijos principų atkūrimas – svarbiausioji Jo pareiga. Atsižvelgdamas į tai, Jis užmušė Romaharṣaṇą Sūtą, bakstelėjęs jį kuśos žolės stiebeliu. Jeigu kam kyla klausimas, kaip Viešpats Balarāma galėjo užmušti Romaharṣaṇą Sūtą kuśosžolės stiebeliu, „Śrīmad-Bhāgavatam“ į tai atsako žodžiu prabhu – „valdovas.“ Viešpaties padėtis visada yra transcendentinė. Būdamas visagalis, Jis gali elgtis kaip tik panori, nekreipdamas dėmesio į materialius dėsnius bei galiojančias normas. Taigi ir Romaharṣaṇą Sūtą Jis užmušė kuśos stiebeliu.

Romaharṣaṇos Sūtos mirtis labai nuliūdino susirinkusius, ir iš visų pusių pasigirdo dejonės bei verksmai. Nors visi brāhmaṇai bei išminčiai žinojo, kad Viešpats Balarāma – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau, Viešpačiui taip pasielgus, jie ėmė priekaištauti: „Brangus Viešpatie, mes manome, kad Tavo poelgis neatitinka religinių principų. Brangus Viešpatie Yadunandana, tegul Tau bus žinoma, kad mes, brāhmaṇai, paprašėme Romaharṣaṇos Sūtos sėsti ant pakylos, kol vyks šis didysis aukojimas. Jis sėdo į vyāsāsaną po to, kai mes jį išrinkome, o kai žmogus sėdi vyāsāsanoje, jis neprivalo atsistoti kam nors atvykus. Be to, mes Romaharṣaṇai Sūtai dovanojome palaiminimą ramiai ir ilgai gyventi. Taigi Tavo Šviesybė užmušei Romaharṣaṇą nežinodamas šių faktų, ir Tavo poelgį mes laikome lygiaverčiu brāhmaṇo nužudymui. Brangus Viešpatie, visų puolusių sielų išvaduotojau, mes neabejojame, kad Tu gerai išmanai Vedų principus. Tu – visų mistinių jėgų meistras, todėl Vedų nurodymai dažniausiai Tau neturi galios. Tačiau mes prašome parodyti Savo nepriežastinę malonę kitiems ir išpirkti Savo kaltę dėl Romaharṣaṇos Sūtos mirties. Mes nenurodome, kaip Tu turėtum atgailauti. Mes tik siūlome Tau pasirinkti kurį nors atgailos būdą, kad tai būtų pavyzdys kitiems. Paprasti žmonės seka didžiųjų žmonių pavyzdžiu.“

Viešpats atsakė: „Taip, Aš turiu išpirkti kaltę dėl Savo poelgio, kuris Man galbūt ir dera, bet kitiems – ne. Todėl Aš manau, kad Mano pareiga – atlikti atgailą, nurodytą autoritetinguose šventraščiuose. Antra vertus, Aš galiu atgaivinti Romaharṣaṇą Sūtą ir dovanoti jam ilgą gyvenimą, daug jėgų ir visą jutimų galią. Maža to, jeigu panorėsite, su džiaugsmu jam dovanosiu viską, ko tik prašysite. Labai džiaugsiuosi, galėdamas suteikti šiuos palaiminimus ir tokiu būdu patenkinti jūsų norus.“

Šie Viešpaties Balarāmos žodžiai aiškiai patvirtina, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi visišką veikimo laisvę. Nors atrodytų, Jam nederėjo užmušti Romaharṣaṇos Sūtos, Savo poelgį Jis tuojau pakreipė taip, kad visi iš to tik laimėjo. Todėl nereikia mėgdžioti Aukščiausiojo Dievo Asmens veiksmų, o tiesiog laikytis Viešpaties nurodymų. Visi didieji ir mokyti išminčiai suprato, kad nors Viešpaties Balarāmos poelgį jie palaikė neteisingu, Viešpats tuoj pakreipė įvykius taip, kad visiems tai būtų tik į naudą. Romaharṣaṇą Sūtą Viešpats užmušė, vykdydamas Savo misiją. Nenorėdami menkinti jos svarbos, jie pradėjo melstis: „Brangus Viešpatie, nepaprastu kuśos ginklu Tu nužudei Romaharṣaṇą Sūtą – taip ir tebūnie. Tu norėjai jo mirties, todėl neverta jam grąžinti gyvybę. Ir vis dėlto Tavo Šviesybė mena, kad mes, išminčiai ir brāhmaṇai, savo noru palaiminome jį ilgai gyventi, ir šio palaiminimo nederėtų atimti.“ Susirinkusių mokytų brāhmaṇų prašymas pasirodė dviprasmiškas: jie norėjo išsaugoti palaiminimą, kuris leido Romaharṣaṇai Sūtai gyventi iki didžiojo aukojimo pabaigos, tačiau kartu jie nenorėjo atšaukti Balarāmos sprendimo.

Taip painiai susiklosčius aplinkybėms, Aukščiausiasis Dievo Asmuo rado išeitį, vertą Jo aukštos padėties. Jis pasakė: „Kadangi sūnus gimsta iš tėvo kūno, Vedos nurodo, kad sūnus atstovauja tėvui. Todėl Ugraśravā Sūta, Romaharṣaṇos Sūtos sūnus, turi užimti tėvo vietą ir pratęsti pokalbį apie Purāṇas. Jūs norėjote, kad Romaharṣaṇa ilgai gyventų, taigi šis palaiminimas dabar pereis jo sūnui. Viskas, ką jūs dovanojote Romaharṣaṇai – ilgas, netrikdomas gyvenimas, stiprus, sveikas kūnas ir jutimų galia, – teks jo sūnui Ugraśravai.“

Paskui Viešpats Balarāma ėmė primygtinai prašyti išminčių ir brāhmaṇų, kad be palaiminimo, kurį Jis dovanojo Romaharṣaṇos sūnui, jie paprašytų dar ko nors, sakydamas, kad tučtuojau patenkins kiekvieną prašymą. Tarsi paprastas kṣatriyas, Viešpats sakė išminčiams nežinąs, kaip išpirkti Savo kaltę dėl Romaharṣaṇos mirties, ir džiaugsmingai sutiksiąs su viskuo, ką jie pasiūlys.

Brāhmaṇai suprato Viešpatį ir pasiūlė Jam atlikti atgailą, kuri būtų jiems naudinga. Jie tarė: „Brangus Viešpatie, yra toks demonas Balvala, Ilvalos sūnus. Jis labai galingas. Kas antrą savaitę – per mėnulio pilnatį bei jaunatį – jis ateina į šią šventą vietą ir visaip kliudo mums atlikti savo pareigą. O Daśārhos aini, mes prašome padaryti galą tam demonui. Mums regis, kad susidorojimas su juo ir bus Tavoji atgaila. Karts nuo karto šis demonas pasirodo čia ir aplieja mus visokia bjaurastimi – pūliais, krauju, išmatomis, šlapimu ir vynu. Šitokiu būdu jis išniekina šventą vietą. Užmušęs Balvalą, dvylika mėnesių Tu galėsi keliauti po šventas vietas ir taip visiškai nusiplausi nuodėmes. Štai tokį atpirkimą galėtume Tau pasiūlyti.“