Default View
Dual Language

SEPTYNIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Śālvos išvadavimas

Pasikalbėjęs su savo vežėju, Dārukos sūnumi, Pradyumna sužinojo, kaip viskas atsitiko iš tikrųjų. Jis išsiskalavo burną ir nusiprausė rankas, apsiginklavo lanku bei strėlėmis ir paprašė vežėjo vežti ten, kur kovėsi Śālvos karvedys. Tuo tarpu Dyumānas, Śālvos karvedys, Pradyumnai trumpam palikus mūšio lauką, buvo pradėjęs spausti Yadu giminės karius. Pasirodęs kovos lauke, Pradyumna tuoj pat aštuoniomis strėlėmis užkirto jam kelią: keturiomis strėlėmis Pradyumna paklojo Dyumāno arklius, viena strėle pervėrė vežėją, kita perkirto pusiau Dyumāno lanką, dar viena – numušė vėliavą, o paskutiniąja strėle nukirto Dyumāno galvą.
Nuo jo neatsiliko ir didvyriai Gada, Sātyakis, Sāmba bei kiti. Mūšio lauke jie įnirtingai kapojo Śālvos karius. Mirties neišvengė ir tie, kurie buvo Śālvos oro laive – negyvi jie krito į vandenyną. Priešininkai suduodavo vienas kitam vis stipresnius smūgius. Kova buvo žiauri ir negailestinga. Ji truko dvidešimt septynias dienas be sustojimo.
Kol Dvārakoje virė mūšis, Kṛṣṇa viešėjo Indraprasthoje pas Pāṇḍavas ir karalių Yudhiṣṭhirą. Mūšis su Śālva prasidėjo po karaliaus Yudhiṣṭhiros surengtos Rājasūyos yajños ir Śiśupālos mirties. Kai Viešpats Kṛṣṇa sužinojo apie Dvārakai gresiantį pavojų, Jis paprašė vyresniųjų Pāṇḍavų šeimynos narių, pirmiausia Savo tetos Kuntīdevī, leidimo ir nedelsdamas išvyko į Dvāraką.
Viešpačiui Kṛṣṇai kilo įtarimas, kad tuo metu, kai susidoroję su Śiśupāla Jis ir Balarāma vyko į Hastināpurą, Śiśupālos žmonės bus užpuolę Dvāraką. Pasiekęs Dvāraką, Viešpats Kṛṣṇa pamatė, kad miestui gresia didelis pavojus. Balarāmajī Jo nurodymu užėmė atramines pozicijas miestui ginti, o Pats Kṛṣṇa paprašė Savo vežėją Dāruką ruoštis puolimui. Jis tarė: „Dāruka, nedelsdamas vežk Mane prie Śālvos. Tu turbūt girdėjai, kad Śālva labai galingas ir paslaptingas žmogus. Tačiau tau nėra ko bijoti.“ Išgirdęs Viešpaties Kṛṣṇos įsakymą ir palaukęs, kol Jis įsės į kovos vežimą, Dāruka visu greičiu nuskriejo prie Śālvos.
Virš Viešpaties Kṛṣṇos vežimo plaikstėsi vėliava su Garuḍos atvaizdu, ir, pamatę šią vėliavą, Yadu giminės kariai išsyk suprato, kad mūšio lauke pasirodė Viešpats Kṛṣṇa. Tuo metu beveik visi Śālvos kariai jau buvo kritę, tačiau Śālva, išvydęs mūšio lauke Kṛṣṇą, sviedė baisų, neregėtos galios ginklą, kuris kaukdamas nulėkė dangumi tarsi milžiniškas meteoritas. Nuo jo sklindanti akinama šviesa nutvieskė visą dangų. Tačiau ką tik atskubėjęs į mūšio lauką Viešpats Kṛṣṇa paleido strėlę ir sutriuškino baisųjį ginklą į šipulius.
Viešpats Kṛṣṇa pervėrė Śālvą šešiolika strėlių, o į jo laivą pasiuntė irgi liūtį strėlių. Jų buvo tiek daug, kaip saulės šviesos dalelyčių giedrą dieną. Śālva stipriai smogė Kṛṣṇai į kairįjį šoną. Viešpats kairėje rankoje laikė Savo Śārṅgos lanką, ir Śālvos smūgis išmušė Śārṅgą Viešpačiui iš rankos. Tai buvo stačiai neįtikėtina. Didžios asmenybės ir pusdieviai, stebėję Śālvos ir Kṛṣṇos dvikovą, labai sunerimo ir sušuko: „Vaje, vaje!“
Manydamas, kad laimėjo, Śālva ėmė grūmoti: „Tu esi niekšas, Kṛṣṇa! Mūsų akivaizdoje Tu jėga pagrobei Rukmiṇī, apgavai mano draugą Śiśupālą ir Pats ją vedei. Didžiajame susirinkime, per karaliaus Yudhiṣṭhiros surengtą Rājasūyos yajñą, Tu nužudei mano draugą Śiśupālą, pasinaudojęs jo neatidumu. Visi mano, kad Tu – didis karys ir Tavęs neįmanoma nugalėti. Tad įrodyk Savo jėgą dabar. Man atrodo, kad jei dar truputį pastovėsi prieš mane, savo aštriomis strėlėmis aš nusiųsiu Tave ten, iš kur niekada nebegrįši!“
Į tai Viešpats Kṛṣṇa atsakė: „Śālva, tu kvailys ir kalbi niekus, nė nenutuokdamas, kad mirtis jau kybo tau virš galvos. Tikri didvyriai daug nešneka. Savo šaunumą jie įrodo riteriškais darbais.“ Po šių žodžių Viešpats Kṛṣṇa įtūžęs trenkė vėzdu Śālvai į raktikaulį. Nuo stipraus smūgio Śālvos viduriai paplūdo krauju, ir jis ėmė tirtėti, tarsi jam būtų nežmoniškai šalta. Bet, nespėjus Kṛṣṇai kirsti antrąsyk, Śālva pasinaudojo mistine galia ir tapo nematomas.
Po kelių akimirkų priešais Viešpatį Kṛṣṇą pasirodė paslaptingas nepažįstamasis. Raudodamas jis puolė prie Viešpaties lotoso pėdų: „Tu – mylimiausias Vasudevos sūnus, todėl motina Devakī pasiuntė mane perduoti Tau liūdną žinią: Tavo tėvą sučiupo Śālva ir jėga kažkur nusivedė, kaip kad mėsininkas be gailesčio išsiveda gyvulį.“ Išgirdęs iš nepažįstamojo lūpų šią liūdną žinią, Viešpats Kṛṣṇa iš pradžių labai susikrimto – visai kaip paprastas žmogus. Sielvarto paženklintu veidu Jis gailiai pravirko: „Kaip galėjo šitaip atsitikti? Juk ten Mano brolis Viešpats Balarāma, o Balarāmajī niekas negali įveikti. Jis saugo Dvāraką ir niekada nepraranda budrumo. Kaip galėjo Śālva prasiskverbti į miestą ir pagrobti Mano tėvą? Kad ir kokia būtų Śālvos galia, jis vis dėlto ne visagalis. Kaipgi jis galėjo įveikti Balarāmajī ir paimti Mano tėvą į nelaisvę, kaip teigia tasai žmogus? Deja, kad ir ką sakysi, lemtis visagalė.“
Kol Śrī Kṛṣṇa šitaip mąstė, pasirodė Śālva, vesdamasis belaisvį, kuris kaip du vandens lašai buvo panašus į Kṛṣṇos tėvą Vasudevą. Śālva visa tai sukūrė savo mistine galia.
Śālva kreipėsi į Kṛṣṇą: „Kṛṣṇa, niekše! Pažvelk, štai Tavo tėvas, Tavo gimdytojas, kurio malone Tu gyveni šiame pasaulyje. Dabar Tu pamatysi, kaip aš jį užmušiu. Jei Tu toks stiprus, pabandyk jį išgelbėti.“ Šitaip taręs Viešpačiui Kṛṣṇai, burtininkas Śālva akimoju nukirto netikrojo Vasudevos galvą ir nusinešė negyvėlį į savo orlaivį. Viešpats Kṛṣṇa yra Pats Sau pakankamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bet kadangi Jis dėjosi paprastu žmogumi, Jis labai nusiminė, lyg tikrai būtų netekęs tėvo. Bet tai tetruko akimirką. Viešpats išsyk suprato, kad Jo tėvo suėmimas ir nužudymas – mistiniai burtai, kurių Śālva išmoko iš demono Mayos. Jis nusiramino ir geriau pažiūrėjęs pamatė, kad nebėra nei pasiuntinio, nei Jo tėvo galvos, o Śālva nuskriejo dangumi savo oro laivu. Tada Kṛṣṇa nutarė, kad atėjo laikas užmušti Śālvą.
Didieji autoritetai bei šventieji kartais nesutaria dėl tokio Kṛṣṇos elgesio. Kaip Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų galių ir žinių šaltinis, galėjo šitaip suklysti? Sielvartas, liūdesys ir suklydimai būdingi sąlygotoms sieloms, tačiau kaip jie galėjo paveikti Aukščiausiąjį Asmenį, turintį visas žinias, galią ir didybę? Ir iš tiesų Viešpaties Kṛṣṇos negalėjo apgauti mistiniai Śālvos burtai. Taip Viešpats pramogavo, dėdamasis žmogumi. Didieji išminčiai bei šventieji, su atsidavimu tarnaujantys Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdoms ir savo tarnyste pasiekę didžiausią savęs pažinimo tobulumą, pakyla aukščiau klydimų, kuriuos gimdo kūniškoji būties samprata. Viešpats Kṛṣṇa yra galutinis tokių šventų žmonių gyvenimo tikslas. Tad kaipgi mistiniai Śālvos burtai galėjo apgauti Kṛṣṇą? Dalykas tas, kad Viešpaties Kṛṣṇos suklydimas tėra dar viena Jo aukščiausios individualybės didingumo apraiška.
Nutaręs, kad mistiniai jo burtai apgavo Kṛṣṇą, Śālva įsidrąsino ir dar aršiau puolė Viešpatį, apipildamas Jį strėlių kruša. Tačiau Śālvos įkarštį buvo galima palyginti su atkakliu musės veržimusi į ugnį. Viešpats Kṛṣṇa, su begaline jėga šaudydamas iš lanko, sužeidė Śālvą, sutrupino į šipulius jo šarvus, lanką ir brangakmeniais papuoštą šalmą. Nuo galingojo Kṛṣṇos vėzdo smūgio stebuklingasis Śālvos laivas subyrėjo į šipulius ir nukrito į jūrą. Bet Śālva buvo apdairus. Jis spėjo iššokti iš krintančio laivo ir vėl puolė Viešpatį Kṛṣṇą. Kai Śālva priartėjo prie Kṛṣṇos, užsimojęs trenkti Jam vėzdu, Viešpats Kṛṣṇa nukirto jam ranką, kuri kartu su vėzdu krito ant žemės. Nutaręs, kad laikas jį užmušti, Viešpats paėmė stebuklingąjį Savo diską, kuris švytėjo it saulė per materialios kūrinijos naikinimą. Su disku rankoje, ketinantis užmušti Śālvą, Viešpats Śrī Kṛṣṇa buvo panašus į patekančią virš kalnų saulę. Viešpats Kṛṣṇa nukirto Śālvai galvą, ir ji su auskarais ir šalmu nusirito žemėn. Śālva žuvo lygiai kaip Vṛtrāsura, kritęs nuo dangaus valdovo Indros rankos.
Kai Śālva krito negyvas, visi jo kariai bei šalininkai ėmė garsiai šaukti: „Vaje, vaje!“ Kol Śālvos žmonės raudojo, pusdieviai iš dangaus planetų bėrė ant Kṛṣṇos gėles ir mušdami būgnus bei pūsdami ragus skelbė pergalę. Tuo metu, ketindami susiremti su Kṛṣṇa ir atkeršyti už Śiśupālos mirtį, atskubėjo kiti Śiśupālos draugai. Vienas jų buvo Dantavakra. Degdamas baisiu pykčiu, Dantavakra stojo Viešpaties Kṛṣṇos akivaizdon.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti septyniasdešimt septintąjį „Kṛṣṇos“ skyrių, pavadintą „Śālvos išvadavimas“.