Śālva kaunasi su Yadu gimine

Pasakodamas apie Viešpaties Kṛṣṇos darbus, kuriuos Jis nuveikė, dėdamasis paprastu žmogumi, Śukadeva Gosvāmis įterpė ir istoriją apie Yadu giminės mūšį su demonu Śālva, kuris turėjo stebuklingąjį Saubhos orlaivį. Karalius Śālva buvo geras Śiśupālos draugas. Kai Śiśupāla vyko vesti Rukmiṇī, Śālva buvo vienas iš jaunikio palydos narių. Yadu giminės kautynėse su jai priešiškais karaliais Śālva patyrė pralaimėjimą. Tačiau net pralaimėjęs jis nenurimo ir visų karalių akivaizdoje pažadėjo, kad ateis diena, kai jis išvaduos pasaulį nuo Yadu giminės. Nuo tos dienos, kai per Rukmiṇī vestuves pralaimėjo kovą, Śālva nuolat juto pagiežą Viešpačiui Kṛṣṇai. Śālva buvo tikras kvailys, nes pažadėjo užmušti Patį Kṛṣṇą.

Paprastai tokie kvaili demonai, norėdami įvykdyti slaptus savo kėslus, ieško kokio nors pusdievio, pavyzdžiui, Viešpaties Śivos, užtarimo. Ir štai Śālva, stengdamasis įgauti stiprybės, kreipėsi pagalbos į Viešpatį Śivą ir pradėjo garbinti jo lotoso pėdas. Śālva griežtai tramdė savo kūną, kasdien tesuvalgydamas saują pelenų. Viešpats Śiva, Pārvatī vyras, buvo labai maloningas: norint pelnyti jo malonę, tereikėjo įvykdyti griežtą asketišką žygį. Taigi ištisus metus Śālva griežtai tramdė save, ir patenkintas juo Viešpats Śiva pasisiūlė įvykdyti kokį nors jo troškimą.

Śālva paprašė Viešpaties Śivos tokio tvirto oro laivo, kad jo negalėtų sunaikinti joks pusdievis, demonas, žmogus, gandharva, nāga ir netgi rākṣasa. Maža to, orlaivis turįs nuskristi visur, kur tik jis panorės, o svarbiausia, laivas turi kelti grėsmę ir įvaryti baimę Yadu giminės nariams. Viešpats Śiva sutiko dovanoti tokį palaiminimą, ir, demono Mayos padedamas, Śālva pastatė labai tvirtą didžiulį geležinį orlaivį, kurio niekas negalėjo numušti. Milžiniškas laivas buvo panašus į didžiulį miestą ir galėjo skristi taip aukštai ir greitai, kad buvo beveik nematomas, tad apie jo užpuolimą negalėjo būti nė kalbos. Juo galėjai skristi kur tik nori net tamsią naktį. Įsigijęs stebuklingą oro laivą, Śālva nuskriejo į Dvārakos miestą, nes šio laivo jis todėl ir troško, kad galėtų užpulti Yadavų, kuriuos visad laikė savo priešais, miestą.

Taip Śālva užpuolė Dvāraką iš oro ir gausiomis karių pajėgomis apsupo miestą žemėje. Śālvos kariauna įsiveržė į miestą ir ėmė niokoti gražiausias jo vietas. Jie trypė puikius parkus, laužė miesto vartus, griovė rūmus ir namus, tokius aukštus, kad jų stogai rėmėsi į dangų, vertė aukštas gynybines sienas ir nusiaubė vaizdingas poilsio vietas. Kol kareiviai siautėjo žemėje, Śālva svaidė iš oro laivo didžiulius akmenis, medžių kamienus, žaibus, nuodingas gyvates bei daugybę kitų mirtinų ginklų. Jam pavyko sukelti Dvārakoje tokį stiprų viesulą, kad nuo pakilusių į orą dulkių miestą apgaubė tamsa. Śālvos valdomas laivas pridarė Dvārakai ne mažiau bėdos, negu kadaise visai žemei pikti Tripurāsuros darbai. Dvārakā Purio gyventojus sukaustė siaubas, ir jie nerado sau vietos.

Garsieji Dvārakos didvyriai, priešakyje su Pradyumna ir kitais karžygiais, puolė Śālvos karius ir oro laivą. Kai Pradyumna pamatė, koks pavojus pakibo virš miesto, jis nedelsdamas nė akimirkos subūrė savo karius ir pats šoko į kovos vežimą, drąsindamas pavaldinius ir žadėdamas juos apginti. Jo įsakymu, daugybė narsių karių, tarp jų – Sātyakis, Cārudeṣṇa ir Sāmba, jaunesnieji Pradyumnos broliai, taip pat Akrūra, Kṛtavarmā, Bhānuvinda, Gada, Śuka ir Sāraṇa, išėjo iš miesto kautis su Śālva. Tai buvo nežabotos jėgos karžygiai. Kiekvienas jų galėjo kautis iškart su tūkstančiais priešininkų. Jie buvo puikiai ginkluoti, o paskui juos traukė šimtai bei tūkstančiai vežimų, dramblių, žirgų ir pėstininkų. Tarp priešininkų užvirė aršios kautynės – kaip kitados tarp pusdievių ir demonų. Mūšis buvo žiaurus, ir tiems, kurie stebėjo jį, plaukai stojo piestu.

Kai Saubhos valdovas Śālva, pasinaudodamas mistine orlaivio jėga, paskandino miestą tirštoje lyg naktis migloje, Pradyumna davė jam deramą atkirtį. Jis stojo kautis tarsi tekanti saulė. Kaip tekanti saulė akimirksniu išsklaido nakties tamsą, taip pasirodžius Pradyumnai baigėsi Śālvos galybė. Pradyumnos strėlės turėjo auksines plunksnas ir aštrų geležinį antgalį. Dvidešimt penkias tokias strėles Pradyumna paleido į Śālvos karvedį ir sunkiai sužeidė jį. O šimtas strėlių nuskriejo į Śālvą. Po vieną teko priešo kariams, o po dešimt strėlių jis paleido į kiekvieną vežėją. Arkliai ir drambliai, nešantys karius, krito gavę po tris Pradyumnos strėles. Kai mūšio dalyviai pamatė nepaprastą Pradyumnos žygdarbį, didieji abiejų pusių karžygiai ėmė girti jo šaunumą.

Tačiau Śālvos oro laivas tebebuvo neįmenama mįslė. Tai buvo toks stebuklingas laivas, kad danguje tai pasirodydavo ištisas pulkas laivų, tai nebesimatė nė vieno. Orlaivis tai pasirodydavo, tai išnykdavo, ir Yadu giminės kariai apstulbę galvojo, kurgi dingo tas keistasis laivas. Jie matė jį tai žemėje, tai ore, tai nutūpusį ant kalno viršūnės, tai plaukiantį vandeniu. Stebuklingasis laivas sukosi ore nė akimirkai nesustodamas, tarsi viesulo pagauta žarija. Bet, nepaisydami mįslingų orlaivio manevrų, Yadu giminės karvedžiai bei kariai tuoj pat puldavo Śālvą, kai tik jis pasirodydavo su savo laivu bei kariais. Yadu giminės karių strėlės švytėjo tarsi saulė ir buvo pavojingos kaip gyvatės geluonis. Nuo nesibaigiančio strėlių lietaus, kurį siuntė Yadu giminės didvyriai, Śālvos kariai greitai nuvargo, o patsai Śālva neteko sąmonės.

Śālvos pusėje kovojusiems kariams irgi nestigo galios, ir jie strėlėmis spaudė Yadu giminės karžygius. Tačiau Yadavos buvo tokie galingi ir ryžtingi, kad nesitraukė iš savo atraminių pozicijų. Yadu giminės didvyriai pasiryžo arba laimėti, arba žūti kovos lauke. Jie buvo tikri, kad žuvę mūšyje eis į dangaus planetas, o jį laimėję laimingi gyvens šiame pasaulyje. Śālvos karvedys Dyumānas buvo labai tvirtas, ir nors jį sužeidė dvidešimt penkios Pradyumnos strėlės, jis netikėtai puolė Pradyumną ir sunkiu vėzdu trenkė tokį smūgį, kad šis krito be sąmonės. Pasigirdo šauksmai: „Dabar jam galas! Dabar jam galas!“ Vėzdo smūgis buvo toks stiprus, kad galėjo sutriuškinti paprasto žmogaus krūtinę.

Pradyumnos kovos vežimą valdė Dārukos sūnus. Pagal Vedų karybos taisykles, vežėjas ir karžygys, esantys kovos vežime, per kautynes veikia išvien. Vežėjo pareiga – pavojaus akimirką pasirūpinti karžygiu. Todėl sąmonės netekusį Pradyumną Dārukos sūnus išvežė iš mūšio lauko. Po poros valandų nuošalioje vietoje Pradyumna atsigavo ir, pamatęs, kad yra nebe mūšio lauke, pradėjo priekaištauti vežėjui:

„Ką tu padarei! Tai baisu! Kodėl išvežei mane iš mūšio lauko? Brangus vežėjau, man dar niekada neteko girdėti, kad mūsų šeimoje ką nors būtų išvežę iš mūšio lauko. Nė vienas kovos metu nesitraukė iš mūšio lauko. Savo poelgiu tu užtraukei man didžiausią gėdą. Visi kalbės, kad aš pabėgau iš mūšio lauko kovai dar nepasibaigus. Tu bailus ir ištižęs žmogus, ir man nėra daugiau ką pridurti! Sakyk, kaip dabar pasirodysiu dėdei Balarāmai ir tėvui Kṛṣṇai, ką Jiems pasakysiu? Visi kalbės, kad pabėgau iš mūšio lauko, ir ką jiems atsakysiu, paklaustas, kaip viskas atsitiko? Mano brolienės šaipysis ir kandžiai šnekės: „Brangusis didvyri, kaip tu tapai šitokiu bailiu? Kaip pavirtai eunuchu? Kaip galėjai šitaip save pažeminti priešininkų akyse?“ O brangusis vežėjau, tu padarei didelę klaidą, išveždamas mane iš mūšio lauko.“

Pradyumnos vežėjas atsakė: „Brangus didvyri, linkiu tau dar ilgai gyventi ir manau nieko blogo nepadaręs, nes vežėjo pareiga – padėti savam karžygiui, kai jis patenka į pavojų. Brangus didvyri, tu puikiai koveisi, tačiau gresiant rimtam pavojui vežėjas ir karys privalo vienas kitą ginti. Aš gerai žinau kovos taisykles ir atlikau savo pareigą. Priešas netikėtai trenkė tau stiprų smūgį vėzdu, ir tu kritai be sąmonės. Tau grėsė rimtas pavojus, nes buvai apsuptas priešų, todėl šitaip pasielgęs aš atlikau savo pareigą.“