Kodėl pasibaigus Rājasūyos aukojimui pasijuto įžeistas Duryodhana

Karalius Yudhiṣṭhira garsėjo kaip ajātaśatru, arba „žmogus, neturintis priešų.“ Todėl visi žmonės, pusdieviai, karaliai, išminčiai bei šventieji labai džiaugėsi, kai karaliaus Yudhiṣṭhiros rengiama Rājasūyos yajña sėkmingai baigėsi. Nesidžiaugė tik Duryodhana. Mahārājai Parīkṣitui tai buvo labai keista, ir jis pasidomėjo, kuo Śukadeva Gosvāmis šitai paaiškintų.

Śukadeva Gosvāmis atsakė: „Brangus karaliau Parīkṣitai, tavo senelis karalius Yudhiṣṭhira buvo didi siela. Dėl savo gero būdo jis neturėjo priešų, todėl jį vadino ajātaśatru – „tas, kuris niekada neturėjo priešų.“ Rengiant Rājasūyos yajñą, jis visiems Kuru giminės nariams paskyrė pareigas. Antai Bhīmasena vadovavo virtuvėje, Duryodhana buvo iždininkas, Sahadeva sutikinėjo svečius, Nakula parūpino viską, ko reikia aukai atlikti, o Arjuna turėjo žiūrėti, kad vyresniesiems svečiams būtų patogu. Bet labiausiai stebino tai, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ėmėsi plauti atvykusių svečių pėdas. Karalienė sėkmės deivė Draupadī vaišino svečius, o Karṇa, garsėjantis savo dosnumu, buvo paskirtas atsakingu už labdarą. Taigi rengiant Rājasūyos yajñą, darbo turėjo visi – Sātyakis, Vikarṇa, Hārdikya, Vidura, Bhūriśravā bei Bāhlīkos sūnus Santardana. Jie taip mylėjo karalių Yudhiṣṭhirą, kad norėjo kokiu nors būdu suteikti jam malonumo.

Kai Viešpaties Kṛṣṇos malone Śiśupāla žuvo ir įsiliejo į dvasinę būtį ir kai pasibaigus Rājasūyos yajñai visi draugai ir gerieji žmonės buvo tinkamai pagerbti ir gausiai apdovanoti, karalius Yudhiṣṭhira iškeliavo nusimaudyti į Gangą. Šiandien Hastināpuros miestas stovi ant Yamunos upės kranto, todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ teiginys, kad karalius Yudhiṣṭhira išvyko maudytis į Gangą, nurodo, kad Pāṇḍavų laikais Yamunos upė irgi vadinta Ganga. Karaliui atliekant avabhṛthos apsiplovimą, skambėjo įvairiausi muzikos instrumentai – mṛdaṅgos, kriauklės, būgnai, litaurai bei ragai. Jiems antrino varpelių skimbčiojimas ant šokančių merginų kojų. Būriai patyrusių muzikantų grojo vīṇomis,fleitomis, gongais bei cimbolais, ir nuo skambių instrumentų garsų aidėjo dangaus skliautas. Lydimi prabangiai papuoštų dramblių, vežimų, arklių ir kareivių, su savo vėliavomis traukė karališkosios kilmės svečiai iš Sṛñjayos, Kāmbojos, Kuru, Kekayos, Kośalos ir kitų kraštų. Eisenos priešakyje vyko karalius Yudhiṣṭhira. Apeigų vykdytojai – žyniai, jų padėjėjai ir brāhmaṇai atnašavo auką, garsiai giedodami Vedų himnus. Pusdieviai, Pitṛlokos bei Gandharvalokos gyventojai bei gausus būrys išminčių bėrė iš dangaus gėles. Hastināpuros, Indraprasthos, vyrai bei moterys buvo išsitepę kvapiaisiais gėlių aliejais, pasipuošę nuostabiais spalvingais rūbais, girliandomis ir brangenybėmis. Džiaugdamiesi iškilmėmis, jie laistėsi vandeniu, aliejumi, pienu, mėtėsi sviestu ir jogurtu, tepliodami vienas kitą. Šitaip buvo pažymimas džiugus įvykis. Kurtizanės linksminosi, tepliodamos vyrus, o vyrai stengėsi nelikti joms skolingi. Nuo kurkumos bei šafrano skysčiai tapo ryškiai geltoni.

Danguje galėjai matyti įvairiausių orlaivių, kuriais pasižiūrėti iškilmių atskrido pusdievių žmonos. Palankinuose, su asmens sargybinių palyda atvyko ir būriai puošniai apsirengusių karalienių. O Viešpats Kṛṣṇa, Pāṇḍavų pusbrolis iš motinos pusės, bei artimiausias Jo draugas Arjuna ėmė laistyti jas įvairiais skysčiais. Karalienės drovėjosi, o jų veiduose švietė nuostabios šypsenos. Jų sāriai kiaurai permirko, ir per šlapius rūbus aiškiai matėsi dailios jų kūno linijos, ypač krūtys ir liemenys. Karalienės irgi turėjo kibiruose įvairiausių skysčių ir taškė jais savo svainius. Besilinksminančių karalienių šukuosenos išsileido, ir ant žemės pabiro gėlės, kuriomis jos buvo pasipuošusios. Netyros širdies žmonėms linksmos Viešpaties Kṛṣṇos, Arjunos ir karalienių išdaigos sukėlė geismą. Kitaip sakant, tyros širdies vyrams ir moterims tokios išdaigos teikia džiaugsmą, bet žmonėms, susitepusiems materijos nešvarumais, jos tesukelia geismus.

Puikiausiais žirgais kinkytame prabangiame iškilmių vežime karalius Yudhiṣṭhira su savo žmonomis ir Draupadī atrodė labai gražiai – tarsi pats didysis Rājasūyos aukojimas, supamas įvairių ritualų.

Po Rājasūyos aukojimo prasidėjo Vedų apeigos patnī-saṁyāja. Karaliaus Yudhiṣṭhiros žyniai deramai atliko ir šį aukojimą, kuriame dalyvaujama kartu su žmona. Karalienei Draupadī ir karaliui Yudhiṣṭhirai atliekant avabhṛthosapsiplovimą, Hastināpuros gyventojai bei pusdieviai iš džiaugsmo pradėjo mušti būgnus ir trimituoti, o iš dangaus pabiro gėlių lietus. Karaliui ir karalienei nusimaudžius Gangoje, į upę įbrido jų pavaldiniai iš visų varṇų, arba kastų, – brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai bei śūdros. Apsiplovimą Gangoje rekomenduoja Vedų raštai, nes šis veiksmas išvaduoja žmogų nuo atlygio už visas nuodėmes. Dar ir šiandien Indijos žmonės laikosi šio papročio, ypač tam tikrais palankiais momentais. Tada Gangoje maudosi milijonai žmonių.

Išsimaudęs karalius Yudhiṣṭhira apsivilko naujais šilko rūbais, apsisiautė skraiste ir užsidėjo brangenybes. Pasipuošęs pats, karalius dovanojo rūbus ir brangenybes žyniams bei kitiems yajñų dalyviams. Taip jis pagerbė visus. Menkiausia proga jis stengėsi išreikšti pagarbą savo draugams, šeimos nariams, giminėms, geradariams bei visiems dalyvavusiems aukoje. Jis buvo vaiṣṇavas, didis Viešpaties Nārāyaṇos bhaktas, todėl jo nereikėjo mokyti pagarbos aplinkiniams. filosofų māyāvādžių pastangos kiekviename matyti Dievą – dirbtinis būdas siekti vienovės, tuo tarpu vaiṣṇavas, arba Viešpaties Nārāyaṇos bhaktas, kiekvieną gyvą būtybę suvokia kaip neatsiejamą Aukščiausiojo Viešpaties dalelę. Todėl vaiṣṇavai požiūris į kitas gyvąsias būtybes yra absoliutus. Kaip žmogus nedaro skirtumo tarp atskirų kūno dalių, nes visos jos priklauso vienam ir tam pačiam kūnui, taip ir vaiṣṇavas neskiria gyvulio nuo žmogaus, nes abiejuose mato drauge glūdint sielą bei Supersielą.

Kai nusimaudę ir pailsėję visi apsirengė šilko rūbais, įsisegė brangakmenių auskarus, pasipuošė gėlių girliandomis ir perlų vėriniais, užsidėjo turbanus, apsisiautė ilgomis skraistėmis, atrodė, kad tai pusdieviai nužengė iš dangaus. Gražiausios buvo moterys, apsirengusios itin puošniai. Kiekvienos liemenį juosė aukso diržas. Moterys šypsojosi, ir jų šypsenos, tilakos ženklai ant kaktos bei išsidraikiusios garbanos teikė joms ypatingo patrauklumo.

Visi dalyvavusieji Rājasūyos yajñoje – nepranokstami savo dorybėmis žyniai, jiems patarnavusieji brāhmaṇai,visoms varṇoms priklausantys karaliaus valdiniai, valdovai, pusdieviai, išminčiai, šventieji bei Pitṛlokos gyventojai – buvo be galo patenkinti karaliaus Yudhiṣṭhiros dėmesiu bei pagarba ir išvyko namo puikios nuotaikos. Keliaudami į namus, jie kalbėjo apie tai, kaip garbingai elgėsi karalius Yudhiṣṭhira, ir nors kalbos apie karaliaus didybę netilo nė minutei, jiems buvo vis negana, kaip niekada nebūna gana saldaus nektaro, kurį norisi vis gerti ir gerti be galo. Svečiai išsivažinėjo, tačiau Mahārāja Yudhiṣṭhira niekaip nenorėjo skirtis su būreliu artimiausių draugų, tarp kurių buvo ir Viešpats Kṛṣṇa. Viešpats Kṛṣṇa negalėjo atmesti karaliaus prašymo pasilikti, todėl Yadu giminės didvyrius – Sāmbą ir kitus – išsiuntė namo vienus. Jie grįžo į Dvāraką, o Pats Viešpats Kṛṣṇa pasiliko, kad karaliui suteiktų malonumo.

Materialiame pasaulyje kiekvienas ko nors trokšta, tačiau žmogui niekada nepavyksta savo troškimų patenkinti iki galo. Tačiau visi karaliaus Yudhiṣṭhiros norai dėl besąlygiško jo atsidavimo Kṛṣṇai išsipildė, kai tik jis atliko Rājasūyos yajñą. Iš Rājasūyos yajños aprašymo matyti, kad ši auka – tai ištisas didžiausių troškimų vandenynas. Paprastas žmogus per silpnas įveikti tokį vandenyną, tačiau Viešpaties Kṛṣṇos malone karalius Yudhiṣṭhira lengvai jį įveikė ir atsikratė visų rūpesčių.

Kai Duryodhana pamatė, kad Rājasūyos yajña nepaprastai išgarsins karalių Yudhiṣṭhirą ir kad jis susilauks visų lūkesčių išsipildymo, apnuodytoje Duryodhanos sieloje užsiplieskė pavydo ugnis. Visų pirma, jis pavydėjo imperatoriaus rūmų, kuriuos Pāṇḍavoms pastatė demonas Maya. Meniška rūmų apdaila buvo be galo įmantri, ir jie nebuvo per prasti net didiesiems karaliams, princams ir demonų valdovams. Čia Pāṇḍavos gyveno kartu su šeimos nariais, ir karalienė Draupadī taikiai tarnavo savo vyrams. O kadangi tomis dienomis rūmuose viešėjo Viešpats Kṛṣṇa, rūmai atrodė dar gražesni, nes čia buvo ir tūkstančiai Jo gražuolių žmonų. Kai liaunaliemenės ir pilnakrūtės karalienės žengdavo per rūmus, ir melodingai, pagal judesių ritmą skimbčiojo jų kojų varpeliai, rūmai rodėsi puikesni už dangaus karalystę. Karalienių krūtinės buvo pabarstytos šafrano pudra, todėl perlų vėriniai ant jų kaklo turėjo rausvą atspalvį. Pasipuošusios sunkiais auskarais, krintančiais ant pečių plaukais, karalienės buvo be galo gražios. Gražuolės moterys karaliaus Yudhiṣṭhiros rūmuose kėlė Duryodhanai pavydą. Tačiau labiausiai pavydas ir geismas jį kamavo, kai jis matė gražiąją Draupadī, nes Draupadī jį traukė nuo pat jos vestuvių su Pāṇḍavomis dienos. Susirinkime, kuriame Draupadī rinkosi vyrą, dalyvavo ir Duryodhana, kurį, kaip ir kitus karalaičius, pakerėjo Draupadī grožis, tačiau laimėti jos rankos jam nepavyko.

Vieną gražią dieną karalius Yudhiṣṭhira sėdėjo aukso soste savo rūmuose, kuriuos pastatė demonas Maya. Čia buvo ir keturi jo broliai, giminaičiai bei didysis globėjas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa. Materiali prabanga, kuri supo karalių Yudhiṣṭhirą, buvo verta paties Viešpaties Brahmos. Kai karalius sėdėjo soste, apsuptas draugų, ir skaitovai jam deklamavo maldas, kurios skambėjo tarsi nuostabiausios giesmės, į rūmus su jaunesniuoju broliu įžengė Duryodhana. Duryodhanos galvą puošė šalmas, rankoje jis laikė kardą. Pavydas ir pyktis nedavė jam ramybės, todėl dėl kažkokio menkniekio jis užriko ant sargybinių ir buvo labai piktas. Jis tūžo, kad nesuprato, kur rūmuose buvo grindys, o kur – vanduo. Demonas Maya taip meistriškai įrengė rūmus, kad nežinantis kūrėjo gudrybės galėjo nepamatyti, kad kai kur grindų vietoje telkšojo vanduo. Taip apsigavo ir Duryodhana – manydamas, kad žengia grindimis, jis įpuolė į vandenį. Kai Duryodhana per kvailumą atsidūrė vandenyje, karalienės ėmė juoktis. Karalius Yudhiṣṭhira suprato Duryodhanos savijautą ir pabandė nuraminti karalienes, tačiau Viešpats Kṛṣṇa davė karaliui ženklą nesikišti. Kṛṣṇa norėjo, kad Duryodhana liktų kvailio vietoj, ir jo nemokšiškas elgesys sukeltų visiems gardaus juoko. Kai visi ėmė kvatoti, Duryodhana pasijuto labai įžeistas. Iš pykčio jam pasišiaušė plaukai. Patyręs tokį pažeminimą, Duryodhana panarino galvą ir išėjo iš rūmų. Jis tylėjo ir nė nebandė kaip nors atsikirsti. Kai Duryodhana supykęs išėjo, visi, taip pat ir karalius Yudhiṣṭhira, labai apgailestavo dėl to, kas įvyko. Tik Kṛṣṇa nekreipė į tai dėmesio. Jis nepratarė nė žodžio. Buvo akivaizdu, kad Duryodhana pateko į iliuziją aukščiausiąja Viešpaties Kṛṣṇos valia ir kad taip prasidėjo dviejų Kuru giminės šakų priešiškumas. Ko gero, taip buvo sumanyta Paties Kṛṣṇos, kuris siekė palengvinti žemę užgulusią naštą.

Karalius Parīkṣitas paklausė Śukadevos Gosvāmio, kodėl Duryodhana nesidžiaugė pasibaigus Rājasūyos yajñai, ir tai, ką papasakojo Śukadeva Gosvāmis, buvo atsakymas į jo klausimą.