Śiśupālos išvadavimas

Smulkiau sužinojęs apie Jarāsandhos žuvimo aplinkybes, karalius Yudhiṣṭhira labai apsidžiaugė ir tarė: „Brangus Kṛṣṇa, o įkūnijantis palaimą ir žinojimą, iškilnūs valdovai, tvarkantys šio materialaus pasaulio reikalus, tarp jų Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva ir karalius Indra, nekantriai laukia Tavo nurodymų ir juos uoliai vykdo, ir kai jiems nusišypso laimė gauti Tavo nurodymą, jie besąlygiškai jį priima ir įsideda giliai į širdį. Kṛṣṇa, Tu beribis, o mes, nors kartais manome, kad esame karaliai ir pasaulio viešpačiai, ir be galo didžiuojamės savo menka valdžia, iš tikrųjų tesame didžiausi dvasios skurdžiai, nusipelnę Tavo bausmės. Tačiau nuostabiausia tai, kad užuot nubaudęs mus, Tu esi toks gailestingas, kad išklausai visus mūsų nurodymus ir įvykdai juos. Gal kiti ir stebėsis, kad Tu, Tavo Šviesybe, imiesi paprasto žmogaus vaidmens, tačiau mes suprantame, kad Tu elgiesi tarytum aktorius. Iš tikrųjų Tu visad spindi aukštybėse kaip saulė, kurios temperatūra nesikeičia nei jai kylant, nei leidžiantis. Nors mums atrodo, kad tekėdama ir leisdamasi saulė šildo nevienodai, iš tikrųjų jos temperatūra nekinta. Tu visad išlaikai transcendentinę pusiausvyrą, materialių reikalų posūkiai negali nei praskaidrinti, nei aptemdyti Tavo nuotaikos. Tu esi Aukščiausiasis Brahmanas, Dievo Asmuo, ir Tau neegzistuoja tai, kas sąlygiška. Brangus Mādhava, Tu neįveikiamas. Materialios skirtybės: „Aš“, „Tu“, „Mano“, „Tavo“ Tau nebūdingos. Šias skirtybes galima pastebėti visų mūsų gyvenime, jos galioja net gyvuliams, tačiau tyriems bhaktams tokios dirbtinės skirtybės nepažįstamos. Kadangi jos nepažįstamos Tavo bhaktams, jos, savaime suprantama, negalioja ir Tau Pačiam.“

Pasakęs Kṛṣṇai šiuos pagarbius žodžius, karalius Yudhiṣṭhira ėmė ruoštis Rājasūyos aukai. Jis pakvietė į aukojimą patyrusius brāhmaṇus bei išminčius ir paskyrė juos žyniais, atsakingais už aukavietę. Aukojime dalyvavo Kṛṣṇa-dvaipāyana Vyāsadeva, Bharadvāja, Sumantu, Gautama, Asita, Vasiṣṭha, Cyavana, Kaṇva, Maitreya, Kavaṣa, Trita, Viśvāmitra, Vāmadeva, Sumatis, Jaiminis, Kratu, Paila, Parāśara, Garga, Vaiśampāyana, Atharvā, Kaśyapa, Dhaumya, Paraśurāma, Śukrācārya, Āsuris, Vītihotra, Madhucchandā, Vīrasena ir Akṛtavraṇa. Be šių labiausiai reikalą išmanančių brāhmaṇų ir išminčių, jis dar pakvietė Droṇācāryą, Bhīṣmą (seniausiąjį iš Kuru giminės), Kṛpācāryą, Dhṛtarāṣṭrą ir kitus garbiuosius senolius. Pakviesti buvo visi Dhṛtarāṣṭros sūnūs su Duryodhana priešakyje bei didysis bhaktas Vidura. Pažiūrėti garsiojo karaliaus Yudhiṣṭhiros aukojimo buvo pakviesti karaliai ir jų patarėjai iš įvairių pasaulio kraštų. Ceremonijos pasižiūrėti atėjo karaliaus Yudhiṣṭhiros valdiniai – mokyti brāhmaṇai, šaunūs kṣatriyai,pasiturį vaiśyai ir šeimininkams ištikimi śūdros.

Žyniai brāhmaṇai ir išminčiai, atsakingi už aukojimo apeigos atlikimą, aukso plūgu išvarė vagą, aprėžiančią aukavietę, ir pagal Vedų taisykles įšventino karalių Yudhiṣṭhirą šios didžiosios aukos vykdytoju. Kitados, Varuṇai aukojant šią auką, apeiginiai reikmenys buvo padirbti iš aukso. Karaliaus Yudhiṣṭhiros rengtame Rājasūyos aukojime jie irgi buvo auksiniai.

Karaliaus Yudhiṣṭhiros pakviesti, didžiajame aukojime dalyvavo iškilnūs pusdieviai Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, dangaus valdovas Indra su savo palydovais, taip pat vyriausieji aukštesniųjų planetų sistemų – Gandharvalokos, Siddhalokos, Janalokos, Tapolokos, Nāgalokos, Yakṣalokos, Rākṣasalokos, Pakṣilokos ir Cāraṇalokos – dievai bei įžymūs karaliai su savo žmonomis. Susirinkę garbingi išminčiai, karaliai ir pusdieviai buvo vieningos nuomonės, kad karalius Yudhiṣṭhira turi visas būtinas ypatybes ir gali atlikti Rājasūyos auką – niekam dėl to nekilo abejonių. Visi puikiai žinojo apie karaliaus Yudhiṣṭhiros pranašumus, jis buvo didis Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas, todėl jam neegzistavo neįgyvendinamų uždavinių. Mokyti brāhmaṇai ir žyniai pasirūpino, kad Mahārājos Yudhiṣṭhiros aukojimas būtų atliktas kaip kitados, kai jį atliko pusdievis Varuṇa. Pagal Vedų tvarką, ruošiantis atlikti auką, visiems dalyvaujantiems siūloma atsigerti somos augalo sulčių. Somos gėrimas suteikia gyvybinės jėgos. Tą dieną, kai buvo spaudžiamos somos sultys, karalius Yudhiṣṭhira labai pagarbiai priėmė ypatingą žynį, kuriam buvo patikėta žiūrėti, kad nebūtų pažeista aukojimo tvarka ir jos taisyklės. Dalykas tas, kad Vedų mantros turi būti tariamos be klaidų, teisingai kirčiuojamos, ir jeigu žyniai padaro klaidų, žynys teisėjas tučtuojau juos pataiso ir taip laiduoja apeigos tikslumą. Jeigu aukos atnašaujamos su klaidomis, jos neduoda norimo rezultato. Kali amžiuje nėra tokių patyrusių brāhmaṇųarba žynių, todėl čia minimi aukojimai dabar uždrausti. Vienintelė auka, kurią rekomenduoja śāstros – tai Hare Kṛṣṇa mantros kartojimas.

Kitas labai svarbus reikalavimas – visų pirma iš visų susirinkusiųjų išrinkti pačią kilniausią asmenybę ir pagerbti ją. Taigi, kai pasiruošimai Yudhiṣṭhiros aukai buvo baigti, visi ėmėsi svarstyti, kam pirmajam parodyti pagarbą. Pastaroji apeiga vadinasi Agrapūjā. Agra reiškia „pirmasis“, o pūjā – pagerbimas. Agrapūjā vyksta panašia tvarka kaip prezidento rinkimai. Visi, kurie atvyko į aukojimo ceremoniją, buvo įžymios asmenybės, ir dalis susirinkusiųjų siūlė vieną Agrapūjos vertą kandidatūrą, o likusieji siūlė kitas.

Niekaip nepavykstant išspręsti šio klausimo, žodį tarė Sahadeva ir pasisakė Viešpaties Kṛṣṇos naudai. Jis tarė: „Viešpats Kṛṣṇa – geriausiasis iš visos Yadu giminės, bhaktų globėjas ir pats iškiliausias asmuo iš čia susirinkusiųjų. Todėl aš manau, kad niekas neprieštaraus, jeigu garbė būti pagarbintam pirmuoju bus pasiūlyta Jam. Nors tarp susirinkimo dalyvių yra tokie pusdieviai, kaip Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, dangaus planetų valdovas Indra ir daug kitų iškilnių asmenybių, niekas negali prilygti arba pranokti laiko ir erdvės valdovo Kṛṣṇos savo turtais, jėga, šlovingumu, išmintimi, atsižadėjimu ar kokiu nors kitu bruožu. Kṛṣṇa yra visų turtų ir galybės šaltinis. Lygiai kaip individualioji siela yra svarbiausias veiksnys, skatinantis materialaus kūno augimą, taip Kṛṣṇa yra šio kosminio pasaulio Supersiela. Visos Vedų apeigos, ugnies aukos ir kiti aukojimai, Vedų himnų giedojimas ir mistinė yoga skirti pažinti Kṛṣṇą. Kad ir kokį kelią pasirinktų žmogus – karminę veiklą ar filosofinius samprotavimus, galutinis tikslas vis tiek yra Kṛṣṇa. Visi autoritetingi savęs pažinimo metodai skirti pažinti Kṛṣṇą. Garbingasis susirinkime, nėra reikalo daug kalbėti apie Kṛṣṇą, nes visi jūs iškilnios asmenybės ir pažįstate Aukščiausiąjį Brahmaną, Viešpatį Kṛṣṇą, kuriam neegzistuoja materialūs skirtumai tarp kūno ir sielos, galios ir galios šaltinio, tarp atskirų kūno dalių. Kadangi kiekvienas yra neatsiejama Kṛṣṇos dalelė, kokybės požiūriu tarp Kṛṣṇos ir gyvųjų esybių nėra skirtumo. Viskas kyla iš Kṛṣṇos galių – materialių arba dvasinių. Kṛṣṇos galios yra tarytum ugnies skleidžiama šviesa ir kaitra. Kokybės prasme tarp kaitros, šviesos ir pačios ugnies nėra skirtumo.

Be to, Kṛṣṇa gali daryti viską, ką nori, kiekviena Savo kūno dalimi. Mes galime atlikti tam tikrą veiksmą viena, bet ne kita kūno dalimi, tuo tarpu Kṛṣṇa gali daryti ką tik nori kiekviena Savo kūno dalimi. Ir kadangi Jo amžinas kūnas kupinas palaimos ir žinojimo, Jis nepatiria šešių materialių pokyčių: gimimo, egzistavimo, brendimo, dauginimosi, išsekimo ir išnykimo. Išorės jėgų neveikiamas, Jis yra visa ko atsiradimo, palaikymo ir naikinimo pirminė priežastis. Tai Kṛṣṇos malonė, kad žmogus išpažįsta religiją, gerina gyvenimo sąlygas, tenkina jausmus ir pagaliau pasiekia išsivadavimą iš materijos nelaisvės. Šie keturi gyvenimo pažangos principai tegali būti įgyvendinti Kṛṣṇos malone. Štai kodėl šiame didžiajame aukojime Jis vertas būti pagerbtas pirmasis, ir dėl to neturėtų būti nesutarimų. Lygiai kaip laistant šaknis, vandens gauna ir šakos, ir lapai, ir žiedai, ar dedant maistą į skrandį, jo gauna visos kūno dalys ir vyksta normali medžiagų apykaita, taip, pirmuoju pagerbiant Kṛṣṇą, bus pagerbti visi susirinkimo dalyviai, neaplenkiant ir didžiųjų pusdievių. Jeigu žmogus turi polinkį labdarai, nesvarbu, koks jo kūnas ir individualybės bruožai, geriausia išeitis jam – viską aukoti Kṛṣṇai, visų mūsų Supersielai. Supersielos pavidalo Kṛṣṇa gyvena visų gyvųjų būtybių širdyse, ir jeigu mums pavyks Jį patenkinti, tuo pačiu mes patenkinsime visas gyvąsias būtybes.“

Sahadevai nusišypsojo laimė pažinti įstabias Kṛṣṇos ypatybes, ir, glaustai jas apibūdinęs, jis baigė kalbėti. Kai Sahadeva nutilo, pasigirdo darnūs susirinkusiųjų plojimai ir pritarimo šūksniai: „Tavo tiesa! Tavo tiesa!“ Įsitikinęs, kad visi susirinkimo dalyviai, pirmiausia – brāhmaṇai bei garbingieji išminčiai, tam pritaria, karalius Yudhiṣṭhira pagarbino Viešpatį Kṛṣṇą pagal visus Vedų reikalavimus. Iš pradžių karalius Yudhiṣṭhira drauge su savo broliais, žmonomis, vaikais, kitais giminaičiais bei ministrais vandeniu nuprausė Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdas ir pašlakstė juo susirinkusiųjų galvas. Po to jis dovanojo Viešpačiui Kṛṣṇai daugybę geltonų šilko rūbų, brangakmenių ir papuošalų.

Pagerbdamas Kṛṣṇą, tą, kuriam buvo skirta jo meilė, karalius Yudhiṣṭhira patyrė tokią ekstazę, kad iš akių jam ėmė riedėti ašaros, ir per ašaras, nors ir labai norėjo, jis beveik nematė Viešpaties Kṛṣṇos. Kai karalius Yudhiṣṭhira pagarbino Viešpatį Kṛṣṇą, susirinkimo dalyviai pakilo iš vietų ir sudėję rankas ėmė kartoti: „Jaya! Jaya! Namaḥ! Namaḥ!“ Jiems reiškiant pagarbą Kṛṣṇai, iš dangaus pabiro gėlių lietus.

Tarp susirinkimo dalyvių buvo ir karalius Śiśupāla. Jis buvo prisiekęs Kṛṣṇos priešas dėl daugelio priežasčių, bet labiausiai Śiśupāla nekentė Kṛṣṇos dėl to, kad Jis pagrobė Rukmiṇī iš vedybų ceremonijos. Taigi Śiśupāla negalėjo pakęsti, kad būtų taip garbstomas Kṛṣṇa ir giriamos Jo ypatybės. Tai, kad visi šlovino Viešpatį, jo nė kiek nedžiugino, priešingai, siutino jį. Kai atsistoję visi reiškė pagarbą Kṛṣṇai, Śiśupāla liko sėdėti, bet iš pykčio dėl liaupsių, skirtų Kṛṣṇai, jis ūmai pašoko ir iškėlęs ranką be jokios baimės ėmė koneveikti Viešpatį Kṛṣṇą. Śiśupāla kalbėjo taip garsiai, kad Viešpats Kṛṣṇa aiškiai girdėjo jo žodžius:

„Garbusis susirinkime, dabar aš supratau Vedų žodžius apie tai, kad viskas galų gale paklūsta laiko valdžiai. Kad ir kaip būtų stengiamasi ką nors pakeisti, laikas įveikia bet kokį pasipriešinimą ir padaro savo. Antai, kad ir kiek stengtųsi žmogus pratęsti savo gyvenimą, kai ateina mirtis, jos išvengti neįmanoma. Aš matau, kad nors čia, mūsų susirinkime, yra daug tvirtų žmonių, laikas juos taip stipriai paveikė, kad jie leidosi apgaunami to pienburnio, pripaisčiusio visokiausių kvailysčių apie Kṛṣṇą. Tarp mūsų yra daug garbių išminčių ir vyresniųjų, ir vis dėlto visi pritarė to paiko jauniklio žodžiams. Tai reiškia, kad net tokiems garbingiems žmonėms, kurie susirinko į šią ceremoniją, laiko poveikis gali sudrumsti protą. Aš visiškai sutinku su didelės pagarbos vertais šio susirinkimo dalyviais, kad jie pajėgūs išsirinkti tą, kuris turėtų būti pagerbtas pirmasis, tačiau aš negaliu sutikti su tuo, ką pasakė tas pienburnis Sahadeva, kuris čia taip liaupsino Kṛṣṇą ir teigė neva šiame aukojime Kṛṣṇa vertas būti pagerbtas pirmasis. Aš matau tarp šio susirinkimo dalyvių tokių, kurie atliko neregėtus asketiškus žygius, tramdė savo kūną ir yra labai apsišvietę. Pasinaudoję jų žiniomis ir patarimais, daug žmonių galėtų išsivaduoti iš materialios būties kančių. Tarp mūsų yra didieji ṛṣiai, kurių žinios neišsemiamos, daugybė save pažinusių žmonių bei brāhmaṇų, ir aš manau, kad bet kurį iš jų galima buvo išrinkti ir pagerbti pirmuoju, nes jiems lenkiasi net patys didieji pusdieviai, karaliai bei imperatoriai. Aš nesuprantu, kodėl buvo išrinktas tas piemuo Kṛṣṇa ir užmirštos šios didžiosios asmenybės. Mano galva, Kṛṣṇa niekuo ne geresnis už varną. Argi Jis vertas to, kad būtų pirmasis pagerbtas šiame didžiajame aukojime?

Kas iš mūsų gali pasakyti, kokiai kastai priklauso tas Kṛṣṇa, kokias nurodytas pareigas Jis turi atlikti?“ Iš tikrųjų Kṛṣṇa nepriklauso jokiai kastai ir Jam neegzistuoja nurodytų pareigų. Vedos sako, kad Aukščiausiasis Viešpats neturi privalomų pareigų. Viską Jo vardu atlieka įvairios Jo galios.

Śiśupāla tęsė: „Kṛṣṇa nepriklauso kilmingai giminei. Jis elgiasi taip laisvai, kad niekas nė nežino, kokių gi religinio gyvenimo normų Jis laikosi. Matyt, Jam negalioja jokios religijos normos. Jis visada elgiasi taip, kaip Jam šauna į galvą, visiškai nekreipdamas dėmesio į Vedų reikalavimus ir jų nustatytus reguliatyviuosius principus. Todėl Jis ir negali turėti kokių nors gerų ypatybių.“ Pats to nenorėdamas, Śiśupāla tarė pagyros žodį Kṛṣṇai, sakydamas, kad Jam negalioja Vedų reikalavimai. Tai tiesa, nes Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tai, kad Jis neturi jokių ypatybių, reiškia, kad Jis neturi materialių ypatybių, ir kadangi Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jis elgiasi kaip Jam atrodo geriausia, nekreipdamas dėmesio į socialinio ar religinio gyvenimo elgesio normas.

Śiśupāla tęsė: „Tad ar gali Jis būti vertas to, kad šiame aukojime Jį pagerbtų pirmuoju? Kṛṣṇa kvailas per visą pilvą, nes kaip kitaip paaiškinti, kad Jis paliko Mathurą, kurios gyventojai yra iškilnūs žmonės, besilaikantys Vedų kultūros normų, ir prisiglaudė vandenyne, kur apie Vedas niekas nė girdėt negirdėjo. Užuot gyvenęs atvirai, Jis surentė vidury vandenyno tvirtovę ir gyvena tokioje vietoje, kur apie Vedų išmintį neišgirsi nė žodžio. O ištrūkęs iš tos tvirtovės, Jis ima siautėti, tarytum koks plėšikas, vagis ar valkata.“

Śiśupāla šėlo dėl to, kad Kṛṣṇa buvo išrinktas svarbiausiuoju iš visų susirinkusiųjų ir buvo pagerbtas pirmasis. Jis kalbėjo taip neatsakingai, kad buvo aišku, jog laimingoji jo žvaigždė užgeso. Nesėkmė aptemdė jo protą, ir Śiśupāla toliau svaidėsi įžeidimais. Viešpats Kṛṣṇa kantriai, tylėdamas klausėsi Jam skirtų įžeidimų. Kaip liūtas, kuris nekreipia dėmesio į šakalų gaujos viauksėjimą, Viešpats Kṛṣṇa buvo ramus ir nesutrikdomas. Kṛṣṇa neatsakė nė į vieną iš Śiśupālos mestų kaltinimų, tačiau susirinkimo dalyviai, išskyrus kelis, pritarusius Śiśupālai, sujudo, nes joks save gerbiantis žmogus negali pakęsti, kai piktžodžiaujama prieš Dievą ar Jo bhaktą. Dalis jų, nutarę, kad Śiśupālos neįstengs nutildyti, užsikimšo ausis, kad daugiau negirdėtų piktų jo kaltinimų, ir protestuodami išėjo iš susirinkimo salės. Taip jie pasmerkė Śiśupālos elgesį. Kai piktžodžiaujama prieš Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Vedos nurodo tuoj pat išeiti iš tos vietos. Žmogus, kuris taip nepasielgia, nubraukia savo dorybingus darbus ir patiria nuopuolį.

Susirinkime dalyvaujantys karaliai iš Kuru, Matsyos, Kekayos ir Sṛñjayos giminių labai įtūžo ir tuojau stvėrė savo kardus ir skydus, norėdami užmušti Śiśupālą. Śiśupāla buvo toks kvailas, kad net tada, kai visi karaliai buvo pasiruošę jį užmušti, nė kiek nesutriko. Jam nė mintis nešovė pagalvoti, kuo gali baigtis kvaili jo plepalai, ir kai pamatė, kad karaliai ketina jį užmušti, jis neatlyžo, o čiupo kardą bei skydą ir atsistojo, pasirengęs su jais susiremti. Tuo tarpu Viešpats Kṛṣṇa, pamatęs, kad toje vietoje, kur turėjo įvykti džiugi šventė, Rājasūyos yajña, tuoj tuoj užvirs kautynės, visus nuramino ir iš Savo nepriežastinės malonės nutarė Pats užmušti Śiśupālą. Kol Śiśupāla plūdo besirengiančius jį pulti karalius, Viešpats Kṛṣṇa paėmė Savo aštrų kaip skustuvo briauna diską ir akimoju nukirto Śiśupālai galvą.

Kai Śiśupālos galva nusirito nuo pečių, susirinkusiųjų minia suūžė. Pasinaudoję sąmyšiu, keli Śiśupālą rėmę karaliai, persigandę dėl savo gyvybės, greitai spruko iš susirinkimo. O laimingoji Śiśupālos siela, nekreipdama į nieką dėmesio, visų susirinkusių akivaizdoje įsiliejo į Viešpaties Kṛṣṇos kūną, tarsi liepsnojantis meteoritas nukristų į žemę. Śiśupālos sielos įsiliejimas į transcendentinį Kṛṣṇos kūną primena mums istoriją apie Jayą ir Vijayą, kurie, keturių Kumārų prakeikti, puolė į materialųjį pasaulį. Kad galėtų sugrįžti į Vaikuṇṭhos pasaulį, tris gyvenimus iš eilės jie turėjo būti mirtinais Viešpaties priešais, o šiam laikui pasibaigus jie galėjo grįžti ir tarnauti Viešpačiui Jo palydovų vaidmenyje.

Nors Śiśupāla elgėsi kaip Kṛṣṇos priešas, jis nė akimirkos nebuvo be Kṛṣṇos sąmonės. Jo mintys visada sukosi apie Kṛṣṇą. Todėl pirmiausia jis pasiekė sāyujya-mukti išsivadavimą – įsiliejo į Aukščiausiojo būtį, ir galų gale atgavo savo prigimtinį tarno vaidmenį. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad žmogus, kuris prisimena Kṛṣṇą mirties akimirką, atsiskyręs nuo kūno išsyk eina į Dievo karalystę.

Kai Śiśupāla buvo išvaduotas, karalius Yudhiṣṭhira apdovanojo visus, kurie atėjo į aukojimą. Jis dosniai atlygino žyniams ir garbiems išminčiams už jų padarytą darbą ir, atlikęs viską, kas numatyta aukos ritualo, nusimaudė. Maudymasis atlikus auką irgi yra ritualo dalis ir vadinasi avabhṛta.

Taip Viešpaties Kṛṣṇos dėka karaliaus Yudhiṣṭhiros Rājasūyos yajña laimingai baigėsi, ir, Savo pusbrolių bei kitų giminaičių paprašytas, Kṛṣṇa pasiliko Hastināpuroje dar keletui mėnesių. Ir nors karalius Yudhiṣṭhira bei jo broliai nenorėjo, kad Viešpats Kṛṣṇa išvyktų iš Hastināpuros, Kṛṣṇa vis dėlto paprašė leidimo vykti į Dvāraką ir su Savo žmonomis bei ministrais sugrįžo namo.

Jayos ir Vijayos kritimo iš Vaikuṇṭhos planetų į materialųjį pasaulį istoriją pasakoja septintoji „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmė. Śiśupālos mirtis yra tiesiogiai susijusi su Jayos ir Vijayos istorija, tačiau svarbiausia, ko galime pasimokyti iš šio nutikimo, yra tai, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo, būdamas absoliutus, gali dovanoti išsivadavimą kiekvienam, nepaisant to, ar jis atlieka Jo priešo, ar draugo vaidmenį. Todėl klaidinga būtų manyti, kad Viešpats yra kieno nors draugas ar priešas. Jo draugiškumas ar priešiškumas visad yra absoliutūs. Jis neskirsto pagal materialius kriterijus.

Kai aukojimui pasibaigus karalius Yudhiṣṭhira išsimaudė ir atsistojo į garbingųjų išminčių bei brāhmaṇų būrį, jis buvo panašus į dangaus valdovą, kuriam niekas negalėjo prilygti savo puikumu. Karalius Yudhiṣṭhira apibėrė dovanomis dalyvavusius aukojime pusdievius, ir jie, girdami karaliaus darbus ir šlovindami Viešpatį Kṛṣṇą, laimingi išėjo iš susirinkimo.

Pasakodamas apie tai, kaip Viešpats Kṛṣṇa užmušė Śiśupālą ir kaip Mahārāja Yudhiṣṭhira sėkmingai atliko Rājasūyos yajñą, Śukadeva Gosvāmis pridūrė, kad buvo dar vienas žmogus, kuriam laiminga Rājasūyos yajños baigtis nesuteikė jokio džiaugsmo. Tai buvo Duryodhana. Jis buvo labai nuodėmingas, todėl jį nuolat graužė pavydas. Duryodhana gimė Kuru giminėje ir tarytum įsisenėjusi liga ruošė visai giminei pražūtį.

Śukadeva Gosvāmis patikino Mahārāją Parīkṣitą, kad pasakojimai apie Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus – tai, kaip Jis užmušė Śiśupālą bei Jarāsandhą ir grąžino laisvę įkalintiems karaliams, – yra transcendentiniai, ir kiekvienas, kuris klausosi šių pasakojimų iš autoritetingo pasakotojo lūpų, išsyk išsivaduoja nuo atlygio už visas gyvenime padarytas nuodėmes.