Viešpats Kṛṣṇa grįžta į Hastināpuros miestą

Po Jarāsandhos mirties Viešpaties Kṛṣṇos išvaduoti karaliai ir karalaičiai valdė įvairius pasaulio kraštus. Jarāsandhos karinė galia buvo tokia didelė, kad jam pavyko nugalėti dvidešimt tūkstančių aštuonis šimtus karalių ir karalaičių. Visus juos Jarāsandha uždarė kalnų oloje, kuri buvo įrengta kaip tvirtovė, ir jie kalėjo ten ilgus metus. Kai Viešpaties Kṛṣṇos malone karaliai atgavo laisvę, į juos gaila buvo žiūrėti – skarmaluoti, nusilpę iš bado, nuo blogų gyvenimo sąlygų sulysusiais ir papilkėjusiais veidais. Metai, praleisti nelaisvėje, atėmė jėgas, suluošino kūną. Bet nors jie ir kentėjo, jie turėjo galimybę galvoti apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Viṣṇu.

Ir dabar priešais juos stovėjo Pats Viešpats Kṛṣṇa, kurio transcendentinis kūnas buvo ką tik danguje pasirodžiusio debesies spalvos. Viešpats Kṛṣṇa pasirodė jiems puikiais geltono šilko rūbais, keturiomis rankomis kaip Viṣṇu laikydamas keturis simbolius – vėzdą, kriauklę, diską ir lotoso žiedą. Jo krūtinėje ryškėjo aukso linijos, speneliai buvo panašūs į lapelių vainiką lotoso žiede, akys į lotoso žiedlapius, o besišypsantis veidas buvo tarsi amžinas taikos ir klestėjimo įsikūnijimas. Jo ausyse žybčiojo gražiai aptaisyti auskarai, o šalmas buvo nusėtas vertingų brangakmenių. Ant Viešpaties kūno transcendentiniu grožiu spindėjo perlų vėrinys ir apyrankės. Akinamą šviesą skleidė brangusis Kaustubhos akmuo ant Jo krūtinės, o ant kaklo kybojo nuostabi gėlių girlianda.

Kai po tiekos kančios karaliai ir karalaičiai pagaliau pamatė Viešpatį Kṛṣṇą, Jo puikius transcendentinius bruožus, jie ilgai negalėjo atplėšti nuo Jo akių. Viešpats Kṛṣṇa buvo tarytum nektaras, kurį jie gėrė akimis, ragavo liežuviais, kurio kvapą uodė šnervėmis ir kurį spaudė savo glėbyje. Ir vien dėl to, kad stovėjo priešais Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, karalaičiai apsivalė nuo visų savo nuodėmių pasekmių. Tad visa savo esybe jie atsidavė Viešpačiui ir nusilenkė prie Jo lotoso pėdų. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad, neapsivalius nuo visų nuodėmių pasekmių, negalima visiškai atsiduoti Viešpačiui ir nusilenkti prie Jo lotoso pėdų. Išvydę Viešpatį Kṛṣṇą, karalaičiai užmiršo visus praeities išmėginimus. Sudėję rankas, jie ėmė kalbėti meilės ir ištikimybės kupiną maldą:

„Brangus Viešpatie, o Aukščiausioji Dievo Asmenybe, pusdievių valdove, Tu gali tuojau pat pašalinti Savo bhaktų kančias, nes jie visiškai Tau atsidavė. Brangus Viešpatie Kṛṣṇa, o amžinasis Dieve, spindintis transcendentine palaima ir žinojimu, Tu – nemirtingas, ir mes pagarbiai lenkiame galvas prie Tavo lotoso pėdų. Tai Tavo nepriežastinė malonė, kad mes ištrūkome iš Jarāsandhos nelaisvės. O dabar mes prašome, kad Tu išgelbėtum mus ir iš materialios būties nelaisvės, kurioje mus laiko surakinusi iliuzinė galia. Padėk mums ištrūkti iš besikartojančių gimimų ir mirčių rato. Dabar mums jau nebereikia aiškinti, kiek kančių atneša materialus gyvenimas, į kurį esame visa galva panirę. Paragavę kartaus jo skonio, mes atėjome ieškoti prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų. Brangus Viešpatie, demono Madhu nugalėtojau, dabar mes aiškiai matome, kad Jarāsandha niekuo nekaltas – tai Tu Savo nepriežastine malone atėmei iš mūsų karalystes, nes mes pernelyg puikavomės valdovų ir karalių padėtimi. Tuščiagarbis valdovas arba karalius, kuris ima perdėm didžiuotis savo valdžia, neturi galimybės suvokti, kokia jo prigimtinė padėtis ir kas yra amžinas gyvenimas. Veikiami Tavo iliuzinės galios, kvaili vadinamieji valdovai ar karaliai be jokio pagrindo ima didžiuotis savo padėtimi ir tampa tarsi nuovoką praradę žmonės, kurie dykumos miražą palaiko vandeniu. Kvaili žmonės mano, kad materialūs turtai juos apsaugos, ir, paskendę jutiminiuose malonumuose, šį materialų pasaulį klaidingai laiko amžino džiaugsmo užuovėja. O Viešpatie, Aukščiausioji Dievo Asmenybe, turime prisipažinti, kad anksčiau ir mes didžiavomės savo materialiais turtais. Pavydas kurstė mumyse norą nugalėti vienas kitą, ir mes be paliovos kovėmės dėl valdžios, nepaisydami, kad daugybė mūsų valdinių sumokėjo už tai gyvybe.“

Tai liga, kurią sukelia politinė valdžia. Materialių turtų paragavęs karalius ar valstybė nori pavergti kitas valstybes ir pradeda karą. Taip ir prekybininkas siekia paimti į savo rankas kurią nors verslo sritį ir primesti konkurentams savo valią. Graužiama garbėtroškos ir apsvaiginta materialių turtų, žmonių visuomenė nesiekia Kṛṣṇos sąmonės, bet sėja chaosą ir griauna taikų gyvenimą. Taip žmonės užmiršta, kad tikrasis gyvenimo tikslas – laimėti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Viṣṇu, prielankumą.

Karaliai tęsė: „O Viešpatie, mūsų darbai nedori. Siekdami patenkinti savo politinius kaprizus, mes stūmėme į mirtį valdinius ir skatinome juos beprasmiškai aukotis. Mes negalvojome apie tai, kad žiaurios mirties pavidalu Tavo Šviesybė visad esi su mumis. Mes buvome tiek praradę nuovoką, kad užmiršome apie savo neišvengiamą mirtį ir per mus žuvo kiti žmonės. Tačiau brangus Viešpatie, neįmanoma pabėgti nuo Tau atstovaujančio laiko keršto. Laiko jėga tokia didelė, kad niekas negali išvengti jo veikimo. Todėl mums buvo atlyginta už mūsų baisius darbus, ir štai, netekę visų turtų, mes stovime priešais Tave kaip gatvės elgetos. Dabartinė mūsų padėtis yra Tavo gryniausia nepriežastinė malonė, nes dabar mums aišku, kad materialiais turtais nėra ko puikuotis – tereikia Tau panorėti, ir akimirksniu iš mūsų turtų nieko neliks. Tai Tavo malonės didžiausia dovana, kad dabar mes galime mąstyti apie Tavo lotoso pėdas. Brangus Viešpatie, kiekvienas žino, kad kūnas tėra dirva ligoms atsirasti. Mes jau nebejauni ir užmiršome didžiuotis savo jėga, kasdien vis labiau silpsta kūnas. Mūsų jau nebetraukia jutiminiai malonumai ir tariama laimė, kurią gali dovanoti materialus kūnas. Tavo malone mes priėjome prie išvados, kad vaikytis tokios materialios laimės tolygu eiti paskui vandens miražą dykumoje. Mūsų jau nebevilioja dorovingų darbų vaisiai, tokie, kaip galimybė pasikelti į dangaus planetas atliekant didžiulius aukojimus. Dabar mes suprantame, kad pasiekti aukštesnį gyvenimo lygį gali atrodyti labai patrauklu, tačiau iš tikrųjų laimė materialiame pasaulyje neįmanoma. Mes prašome Tavo Šviesybės suteikti mums Savo malonę ir pamokyti, kaip atlikti transcendentinę meilės tarnystę Tavo lotoso pėdoms, kad daugiau mes nebeužmirštume savo amžino ryšio su Tavimi. Mes netrokštame išsivaduoti iš materialiosios būties pančių. Jei Tu panorėsi, mes sutinkame gimti bet kurios gyvybės rūšies kūnu – tai mums nesvarbu. Teprašome vieno: padaryti taip, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis neužmirštume Tavo lotoso pėdų. Brangus Viešpatie, mes atsiduodame Tau ir, reikšdami savo pagarbą, lenkiamės prie Tavo lotoso pėdų, nes Tu – Aukščiausiasis Viešpats, Dievo Asmuo, Vasudevos sūnus Kṛṣṇa. Tu – Supersiela visų širdyse, Tu esi Viešpats Hari, pašalinantis materialios būties kančias. Brangus Viešpatie, vienas iš Tavo vardų – Govinda, kuris reiškia „visų malonumų šaltinis.“ Tave vadina Govinda todėl, kad tenkindamas Tavo jausmus žmogus tuo pačiu tenkina savuosius. Brangus Viešpatie, amžina šlovė Tau, nes Tu gali pašalinti Savųjų bhaktų kančias. Todėl mes prašome Tavęs laikyti mus Savo nuolankiais tarnais.“

Išklausęs išvaduotų iš Jarāsandhos nelaisvės karalių maldą, Viešpats Kṛṣṇa – atsidavusių sielų gynėjas, tas, kurio malonė bhaktams neišsenkama kaip vandenynas, atsakė jiems, ir Jo žodžiai, ištarti nuostabiu transcendentiniu balsu, buvo rimti ir kupini prasmės. „Brangūs karaliai, – kalbėjo Jis, – Aš laiminu jus. Nuo šiol jūs tarnausite Man su nepriekaištingu atsidavimu. Aš dovanoju jums šį palaiminimą, kurio taip troškote. Tegul jums bus žinoma iš Mano Paties lūpų, kad Aš esu jūsų širdyse kaip Supersiela, ir kadangi jūs atsigręžėte į Mane, jūs visad galite tikėtis iš Manęs, visų valdovo, patarimo, kuris leis jums niekada Manęs neužmiršti ir palaipsniui sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Brangūs karaliai, tai, kad jūs nutarėte atsisakyti visų materialių malonumų ir imtis atsidavimo tarnystės, yra jums nusišypsojusios laimės ženklas. Nuo šiol ir per amžius jūsų laukia palaimingas gyvenimas. Aš patvirtinu, kad visa tai, ką jūs sakėte apie Mane savo maldoje, yra tiesa. Tai tiesa, kad materialūs turtai, neturint visiškos Kṛṣṇos sąmonės, yra nuopuolio priežastis. Tada žmogus dėl materialių turtų tampa iliuzinės galios auka. Praeityje būta daug maištingų karalių, tarp jų galima paminėti Haihayą, Nahuṣą, Veną, Rāvaṇą ir Narakāsurą. Vieni iš jų buvo pusdieviai, kiti – demonai, bet pervertinę save jie neteko sosto ir karalystės ir tapo smurto, viešpataujančio baisiame sąlygotame gyvenime, aukomis.

Jūs turite suprasti, kad tai, kas materialu, turi pradžią, auga, pratęsia save, vysta ir pagaliau išnyksta. Šias šešias būsenas pergyvena visi materialūs kūnai, ir visos jų sukauptos sąlyginės vertybės neišvengiamai pasmerktos žūti. Todėl niekas iš mūsų neturėtų žavėtis tuo, kas laikina. Gyvendami materialiame kūne, mes turime būti labai atsargūs savo žemiškuose reikaluose. Geriausia, gyvenant materialiame pasaulyje – ištikimai, su transcendentine meile tarnauti Man ir nuoširdžiai vykdyti savo pareigas, kurios atitinka jūsų padėtį visuomenėje. Jūs priklausote kṣatriyų šeimoms, todėl turite gyventi teisingai ir, vykdydami valdovams nurodytas pareigas, stengtis, kad jūsų valdiniai visais atžvilgiais būtų laimingi. Laikykitės kṣatriyų gyvenimo normų. Nepradėkite vaikų dėl jutiminių malonumų. Vienintelis jūsų rūpestis turėtų būti visų žmonių gerovė. Materialiame pasaulyje visi gimsta dėl žemų ankstesnio gyvenimo norų ir todėl jie tuoj pat patenka į griežtų gamtos dėsnių, tokių, kaip gimimas ir mirtis, kančia ir laimė, laimėjimas ir netektis, valdžią. Tačiau žmogus neturi nerimauti dėl šio dualizmo, jis turi nuolatos nenukrypstamai tarnauti Man ir taip išlaikyti dvasios pusiausvyrą. Kad ir kas nutiktų, jis turi būti patenkintas, suprasdamas, kad viskas jam duota Viešpaties, ir neiškrypti iš atsidavimo tarnystės kelio. Net ir materialios būties sąlygomis tai laiduos taikų ir laimingą gyvenimą. Kitaip sakant, žmogus turi būti abejingas materialiam kūnui bei jo šalutiniams produktams ir nepasiduoti jų įtakai. Jis turi žiūrėti tiktai to, kas svarbu jo sielai, ir tarnauti Supersielai. Jis turėtų skirti Man visas savo mintis, tapti ištikimu Mano tarnu, garbinti Mane ir lenktis tik Man. Taip žmogus be vargo įveiks neišmanymo vandenyną ir galų gale sugrįš pas Mane. Baigdamas noriu pasakyti, kad visas jūsų gyvenimas turėtų būti nuolatinė tarnystė Man.“

Baigęs mokyti karalius ir karalaičius, Viešpats Kṛṣṇa tuojau pat paliepė daugybei tarnų ir tarnaičių jais pasirūpinti ir suteikti jiems visus patogumus. Viešpats Kṛṣṇa paprašė Jarāsandhos sūnaus Sahadevos suteikti karaliams viską, kas jiems reikalinga, ir elgtis su jais mandagiai ir pagarbiai. Vykdydamas Viešpaties Kṛṣṇos valią, Sahadeva sutiko juos su visais pagarbos ženklais ir apdovanojo papuošalais, rūbais, girliandomis ir kitais daiktais. Išsimaudę ir persirengę puošniais drabužiais, karaliai buvo laimingi ir ramūs. Jiems buvo surengtos puikios vaišės. Viešpats Kṛṣṇa pasirūpino, kad suteiktos sąlygos atitiktų jų karališką padėtį. Viešpaties Kṛṣṇos parodytas dėmesys suteikė karaliams daug džiaugsmo, ir jų veidai suspindo tarsi žvaigždės pasibaigus liūčių sezonui. Aprengti prašmatniais drabužiais, su tviskančiais papuošalais ir auskarais, karaliai sėdo į auksu ir brangenybėmis išdabintus vežimus, kuriuose buvo pakinkyti šventiškai išpuošti arkliai. Įsitikinęs, kad karaliais gerai pasirūpinta, Viešpats Kṛṣṇa maloniai paprašė jų vykti į savo karalystes. Iš Savo kilnumo, kuriam nėra lygių pavyzdžių istorijoje, Viešpats Kṛṣṇa išvadavo į Jarāsandhos nagus patekusius karalius, ir laimingi karaliai kartojo Jo vardą, prisiminė Jo dieviškąjį pavidalą ir aukštino Aukščiausiojo Dievo Asmens žaidimus. Taip jie sugrįžo į savo karalystes. Valdiniai džiaugėsi valdovų sugrįžimu, o sužinoję apie Viešpaties Kṛṣṇos meilę ir dėmesį, tapo be galo laimingi. Karaliai ėmė tvarkyti savo karalystės reikalus, kaip buvo nurodęs Viešpats Kṛṣṇa, ir kartu su savo valdiniais laimingai gyveno. Tai ryškus pavyzdys visuomenės, kuri gyvena pagal Kṛṣṇos sąmonės principus. Jei pasaulio žmonės, siekdami materialios bei dvasinės pažangos, padalintų visuomenę į keturis luomus pagal kiekvieno materialias ypatybes, susitelktų apie Kṛṣṇą ir laikytųsi nurodymų, kuriuos Jis išdėstė „Bhagavad-gītoje“, tada, be abejonės, visa žmonija būtų laiminga. Šito mums reikėtų pasimokyti iš aukščiau aprašytų įvykių.

Po to, kai Bhīmasena susidorojo su Jarāsandha ir Jarāsandhos sūnus Sahadeva parodė Viešpačiui Kṛṣṇai deramą pagarbą, lydimas Bhīmasenos ir Arjunos Kṛṣṇa patraukė atgal į Hastināpuros miestą. Pasiekę Hastināpuros apylinkes, jie ėmė pūsti savo kriaukles. Kai miesto gyventojai išgirdo kriauklių garsus ir suprato, kas parvyksta, jų džiaugsmui nebuvo ribų. Nesidžiaugė tik Kṛṣṇos priešai. Išgirdus Kṛṣṇos kriauklės gaudimą, džiaugsmas užliejo Indraprasthos gyventojų širdis, nes tai buvo ženklas, kad Jarāsandha nugalėtas. Dabar karaliui Yudhiṣṭhirai niekas nebetrukdė surengti Rājasūyos auką. Bhīmasena, Arjuna ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa atėjo pas karalių Yudhiṣṭhirą ir nusilenkė jam. Karalius Yudhiṣṭhira įdėmiai išklausė pasakojimą apie tai, kaip žuvo Jarāsandha ir buvo išvaduoti Jo įkalintieji karaliai. Jam taip pat buvo papasakota apie gudrybę, kurios griebėsi Kṛṣṇa, kad nužudytų Jarāsandhą. Karalius visada mylėjo Kṛṣṇą, tačiau kai jis išgirdo šį pasakojimą, jo meilė Kṛṣṇai dar labiau sustiprėjo. Iš Yudhiṣṭhiros akių pasipylė džiaugsmo ašaros, jam užgniaužė kvapą ir jis negalėjo pratarti nė žodžio.