Karaliaus Jarāsandhos išvadavimas

Didžiajame garbingų miestelėnų, draugų, giminaičių, brāhmaṇų, kṣatriyų bei vaiśyų susirinkime, brolių ir kitų susirinkusiųjų akivaizdoje karalius Yudhiṣṭhira kreipėsi į Kṛṣṇą: „Brangus Viešpatie Kṛṣṇa, imperatoriai paprastai atlieka auką, garsėjančią Rājasūyos yajños vardu, ir ji laikoma visų aukų karaliene. Šia auka aš norėčiau atiduoti pagarbos duoklę visiems pusdieviams, Tavo įgaliotiesiems atstovams šiame materialiame pasaulyje, ir, imdamasis šio neregėto žygio, noriu paprašyti Tavo pagalbos, idant jis vyktų sėkmingai. Mums, Pāṇḍavoms, iš pusdievių nieko nereikia. Mums užtenka to, kad esame Tavo bhaktai. „Bhagavad-gītoje“ Tu kalbi: „Materialių troškimų paklaidinti žmonės lenkiasi pusdieviams“, tačiau mes siekiame kitko. Aš norėčiau surengti Rājasūyos auką ir pakviesti į ją pusdievius, kad jie pamatytų, jog tik Tavo malone jie turi galią. Jie yra Tavo tarnai, o Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Nieko neišmanantys kvailiai Tavo Šviesybę laiko paprastu žmogumi. Kartais jie mėgina Tavyje ieškoti trūkumų, o kitąsyk net menkina Tave. Todėl aš ir noriu surengti Rājasūyos yajñą. Noriu pakviesti visus pusdievius – Viešpatį Brahmą, Viešpatį Śivą bei kitus kilniuosius dangaus planetų valdovus, ir šiame didžiajame susirinkime, į kurį atvyks pusdieviai iš visų visatos kampelių, įrodyti, kad Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, o mes visi – Tavo tarnai.

Brangus Viešpatie, tie, kurie nuolat yra Kṛṣṇos sąmonėje ir mąsto apie Tavo lotoso pėdas ar Tavo apavą, be abejonės, nusiplaus visas materialaus gyvenimo nešvarybes. Tarnaujantys Tau visiškoje Kṛṣṇos sąmonėje, medituojantys tiktai Tave ir Tau skiriantys savo maldą yra tyros sielos. Nuolatos atlikdami Kṛṣṇos sąmonės tarnystę, tokie žmonės yra laisvi ir jiems nebetenka nuolat gimti ir mirti. Kṛṣṇos sąmonės veikla juos išvaduoja net ir tuo atveju, kai jie nesistengia patys ištrūkti iš materialaus pasaulio, ir apdovanoja, kai jie net nesvajoja apie materialius turtus. Iš tikrųjų tyri bhaktai, tarnaujantys Tavo lotoso pėdoms, netrokšta materialių turtų. O dėl mūsų, tai mes visiškai atsidavėme Tavo lotoso pėdoms ir esame laimingi, galėdami Tave tiesiogiai pamatyti. Materialūs turtai, suprantama, mums nė ne galvoj. Vedų išmintis teigia, kad Tu esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Aš noriu tai įrodyti ir pareikšti pasauliui, kad laikyti Tave Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ar tiesiog garsia istorine asmenybe – ne vienas ir tas pats. Aš noriu parodyti pasauliui, kad lygiai kaip laistant šaknis, vandens gauna medžio šakos, lapai ir žiedai, taip ir atradęs prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų, žmogus pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Jeigu žmogus kreipiasi į Kṛṣṇos sąmonę, jį lydi ir materiali, ir dvasinė sėkmė.

Tai nereiškia, jog Tu palankus tam, kuris turi Kṛṣṇos sąmonę, ir abejingas tam, kuris jos neturi. Tu vienodas visiems ir tą Pats paskelbei. Tu negali būti palankus vieniems ir abejingas kitiems, kadangi esi visų širdyse kaip Supersiela ir kiekvienam atlygini pagal jo karminę veiklą. Visoms gyvoms būtybėms Tu duodi galimybę mėgautis materialiame pasaulyje taip, kaip jos geidžia. Kaip Supersiela, Tu glūdi kūne drauge su gyvąja esybe, atlygindamas jai už jos darbus ir suteikdamas galimybę su atsidavimu tarnauti Tau, ugdant Kṛṣṇos sąmonę. Tu atvirai skelbi, kad reikia atsiduoti Tau, atsisakius visų kitų siekių, ir kad Tu pasirūpinsi tokiu žmogumi, išvaduodamas jį nuo visų nuodėmių pasekmių. Tu esi lyg dangaus planetų troškimų medis, dovanojantis kiekvienam jo norimą palaiminimą. Kiekvienas turi teisę siekti aukščiausiojo tobulumo, o jeigu kas to nenori, Tu dovanoji jam ne tokį vertingą palaiminimą, ir šališkumas čia niekuo dėtas.“

Į šiuos karaliaus Yudhiṣṭhiros žodžius Viešpats Kṛṣṇa atsakė: „Brangus karaliau Yudhiṣṭhira, priešų nugalėtojau, tobulai įkūnijantis teisingumą, Aš visiškai palaikau tavo norą atnašauti Rājasūyos auką. Atlikęs šią didžią auką, tu amžiams įrašysi savo šlovingąjį vardą į žmonių civilizacijos istoriją. Brangus karaliau, leisk tau pranešti, kad visi didieji išminčiai, tavo protėviai, pusdieviai bei tavo giminaičiai ir draugai, o ir Aš Pats, norime, kad tu atnašautum šią auką, ir manau, jog ji suteiks daug džiaugsmo visoms gyvosioms esybėms. Tenoriu paprašyti vieno – prieš pradėdamas šią didžiąją auką, nukariauk visus žemės karalius ir sukaupk visa, kas reikalinga aukai atlikti. Brangus karaliau Yudhiṣṭhira, keturi tavo broliai tiesiogiai atstovauja svarbiausiems pusdieviams – Vayu, Indrai ir kitiems. (Yra žinoma, kad Bhīmą pradėjo pusdievis Vayu, Arjuną – pusdievis Indra, o patį karalių Yudhiṣṭhirą – pusdievis Yamarāja.) Tavo broliai – garsūs didvyriai, o tu pats – dorovingiausias ir labiausiai savo jausmus valdąs karalius, todėl garsėji Dharmarājos vardu. Jūs taip sumaniai ir su tokiu dideliu atsidavimu tarnaujate Man, kad jūsų tarnystė negali Manęs nepavergti.“

Viešpats Kṛṣṇa pasakė karaliui Yudhiṣṭhirai, kad Jį pavergia meilė to žmogaus, kuris išmoko valdyti jausmus. Žmogus, nesuvaldąs savo jausmų, negali užkariauti Aukščiausiojo Dievo Asmens. Čia ir yra atsidavimo tarnystės paslaptis. Suvaldyti jausmus – tai pasitelkti juos nuolatinei Viešpaties tarnystei. Broliai Pāṇḍavos pasižymėjo tuo, kad jų jausmai visada buvo nukreipti tarnauti Viešpačiui. Tas, kurio jausmai tarnauja Viešpačiui, apsivalo, o apvalęs jausmus bhaktas pradeda tarnauti Viešpačiui su nuoširdžia transcendentine meile ir gali Jį užkariauti.

Viešpats Kṛṣṇa tęsė: „Trijuose visatos pasauliuose, neaplenkiant net ir galingųjų demonų, neatsiras nė vieno, kuris pranoktų Mano bhaktus bent viena iš šešių tobulybių, t.  y. būtų už juos turtingesnis, galingesnis, šlovingesnis, gražesnis, turėtų daugiau žinių ar būtų labiau atsižadėjęs. Todėl, jeigu nori nugalėti pasaulio karalius, žinok, kad jiems nėra vilčių tau pasipriešinti.“

Šių Viešpaties Kṛṣṇos žodžių padrąsintas, karalius Yudhiṣṭhira nušvito tarsi saulė. Spindinčiu iš transcendentinės laimės veidu jis įsakė savo jaunesniems broliams apeiti pasaulį ir nugalėti visus karalius. Viešpats Kṛṣṇa įgaliojo Pāṇḍavas įgyvendinti didįjį tikslą, dėl kurio Jis nužengė – nubausti bedievius šio pasaulio piktadarius ir apginti Jo ištikimus bhaktas. Štai kodėl Viṣṇu pavidalo Viešpats Savo keturiomis rankomis laiko keturis ginklus. Dvi Jo rankos laiko lotoso žiedą ir kriauklę, o kitos dvi – vėzdą ir diską. Vėzdas ir diskas skirti Dievą užmiršusiems piktadariams ir demonams, o kadangi Viešpats yra Aukščiausiasis Absoliutas, visi Jo ginklai galų gale pasiekia vieną ir tą patį tikslą. Vėzdas ir diskas Jo rankoje baudžia piktadarius, kad jie atsipeikėtų ir suprastų, jog nėra svarbiausieji pasaulyje, nes aukščiau už juos yra Aukščiausiasis Viešpats. O pūsdamas Savo kriauklę ir laimindamas lotoso žiedu, Jis primena bhaktams, kad niekad, net ir atsidūrę didžiausioje nelaimėje, jie nepražus. Viešpaties Kṛṣṇos žodžių padrąsintas, karalius Yudhiṣṭhira liepė jaunesniajam savo broliui Sahadevai kartu su Sṛñjayos giminės kareiviais užkariauti pietų kraštus. Matsyadeśos karalių remiamam Nakulai Jis įsakė užkariauti vakaruose besidriekiančias karalystes. Arjuną su Kekayadeśos kariais siuntė nugalėti šiaurės kraštų kampelius, o Bhīmasenai, kurį rėmė Madradeśos (Madraso) kariai, buvo liepta užkariauti rytų kraštus.

Čia reikėtų pažymėti, kad, siųsdamas jaunesniuosius savo brolius užkariauti įvairius pasaulio kraštus, karalius Yudhiṣṭhira iš tiesų neketino skelbti jų valdovams karo. Iš tikrųjų broliai vyko į kitus pasaulio kraštus pranešti jų valdovams apie karaliaus Yudhiṣṭhiros ketinimą rengti Rājasūyos auką ir surinkti iš jų mokestį, skirtą šiai aukai atlikti. Sumokėtas mokestis reiškė, kad karalius paklūsta imperatoriui Yudhiṣṭhirai. Atsisakius mokėti, neišvengiamai kildavo kautynės. Taip brolių įtaka ir karinė galia padėjo jiems nugalėti visų kraštų karalius ir grįžti namo, surinkus pakankamai lėšų bei dovanų. Laimikį broliai atidavė karaliui Yudhiṣṭhirai.

Tačiau karalius Yudhiṣṭhira labai susirūpino sužinojęs, kad Magadhos karalius Jarāsandha atsisakė pripažinti jo viršenybę. Matydamas karaliaus Yudhiṣṭhiros susirūpinimą, Viešpats Kṛṣṇa papasakojo jam apie Uddhavos sumanymą, kaip nugalėti karalių Jarāsandhą, ir netrukus Bhīmasena, Arjuna ir Viešpats Kṛṣṇa, persirengę brāhmaṇais,iškeliavo į Girivrają, Jarāsandhos karalystės sostinę. Šį sumanymą Uddhava pasiūlė dar prieš Viešpaties Kṛṣṇos kelionę į Hastināpurą, ir dabar atėjo laikas jį įgyvendinti.

Karalius Jarāsandha buvo pareigingas šeimos galva ir labai gerbė brāhmaṇus. Kaip didis karys, karalius kṣatriyas,jis griežtai laikėsi Vedų nurodymų. Vedos nurodo, kad brāhmaṇai yra kitų kastų dvasiniai mokytojai. Viešpats Kṛṣṇa, Arjuna ir Bhīmasena buvo kṣatriyai, tačiau jie persirengė brāhmaṇais, ir kai karalius Jarāsandha rengėsi dalinti aukas brāhmaṇams, jie prisiartino prie karaliaus.

Brāhmaṇu persirengęs Viešpats Kṛṣṇa pasakė karaliui: „Šlovė Jo didenybei. Trys tavo karališkųjų rūmų svečiai atvyko iš labai toli, tikėdamiesi, kad karalius maloningai dovanos mums viską, ko paprašysime. Mes žinome apie tavąsias dorybes. Kantrus žmogus yra pasiryžęs iškęsti net patį didžiausią skausmą. Kaip nusikaltėlis nesustoja prieš baisiausią nusikaltimą, taip toks labdarys, kaip tu, pasiryžęs atiduoti viską, ko iš jo paprašoma. Tokia didi asmenybė, kaip tu, nedaro skirtumo tarp artimo ir svetimo. Šlovę pelnęs žmogus gyvena per amžius, net ir po mirties. Todėl žmogus, galįs atlikti darbą, kuris įamžintų gerą jo vardą, jo neatlikęs sumenksta didžių asmenybių akyse. Didžiausias pasmerkimas bus per menkas tam, kuris atsisakys duoti išmaldos. Toks poelgis aptemdys visą jo gyvenimą. Jūsų didenybė negalėjo negirdėti apie šlovingus labdarius Hariścandrą, Rantidevą bei Mudgalą, kurie mito grūdais, surinktais ryžių lauke, apie didįjį Mahārāją Śibį, kuris išgelbėjo karvelio gyvybę, pamaitinęs jį savo kūno mėsa. Tos didžios asmenybės pelnė nemirtingą šlovę, paaukoję savo laikiną, mirtingąjį kūną.“ Tuo brāhmaṇu persirengęs Viešpats Kṛṣṇa norėjo pasakyti Jarāsandhai, kad kūnas mirtingas, o šlovė apie jį gyvuoja per amžius. Kas vardan amžinos šlovės paaukoja mirtingąjį kūną, tas išsikovoja labai garbingą vietą žmonijos istorijoje.

Kol brāhmaṇu apsimetęs Viešpats Kṛṣṇa kalbėjo, Jarāsandha, žvelgdamas į Kṛṣṇą ir šalia Jo stovinčius Arjuną bei Bhīmą, pastebėjo, kad ši trijulė visai nepanaši į tikrus brāhmaṇus. Iš tam tikrų požymių Jarāsandha suprato, kad tai kṣatriyai. Ant pečių jis pastebėjo žymes nuo sunkaus lanko, kūnai buvo tvirtai sudėti, o balsai – žemi ir įsakmūs. Jam neliko jokių abejonių, kad jie yra ne brāhmaṇai, o kṣatriyai. Jarāsandhai net pasirodė, kad kažkur bus juos matęs. Nors jie buvo kṣatriyai, tačiau jie peržengė jo slenkstį, prašydami išmaldos kaip brāhmaṇai. Todėl nepaisydamas, kad tai kṣatriyai, Jarāsandha nutarė duoti jiems viską, ko jie paprašys. Jis nutarė taip todėl, kad jie pažemino save, ateidami pas jį prašytojais. „Atsižvelgdamas į tai, aš pasiryžęs duoti jiems viską, ko tik jie panorės. Net jeigu jie paprašys mano kūno, nesvyruodamas jį atiduosiu“, – mąstė Jarāsandha. Čia jis prisiminė Bali Mahārāją. Persirengęs elgetaujančiu brāhmaṇu, Viešpats Viṣṇu atėjo pas Bali ir atėmė iš jo turtą bei karalystę. Viešpats tai padarė dėl Indros, kuris, Bali Mahārājos nugalėtas, neteko savosios karalystės. Nors Bali Mahārāja buvo apgautas, šlovė apie jį, kaip didį bhaktą, kuris aukoms nepašykštėjo nieko, pasklido po visus tris pasaulius. Bali Mahārāja nutuokė, kad brāhmaṇas yra Patsai Viešpats Viṣṇu, atėjęs pas jį atimti jo klestinčios karalystės ir atiduoti ją Indrai. Bali dvasinis mokytojas bei šeimos šventikas Śukrācārya keliskart jį perspėjo dėl to, ir vis dėlto Bali nesvyruodamas atidavė viską, ko brāhmaṇaspaprašė, ir prarado visus savo turtus. „Mano sprendimas tvirtas, – mąstė Jarāsandha. – Paaukojęs mirtingąjį kūną, aš įamžinsiu savo vardą, todėl vardan šio tikslo turiu padaryti viską. Pasmerktas yra kṣatriyas, kuris nepaaukoja savo gyvenimo dėl brāhmaṇo.“

Karalius Jarāsandha buvo tikrai dosnus brāhmaṇams, todėl tarė Viešpačiui Kṛṣṇai, Bhīmai ir Arjunai: „Brangūs brāhmaṇai, prašykite, ko tik širdis geidžia. Jei panorėsite, galite pasiimti ir mano galvą. Aš pasiruošęs ir ją paaukoti.“

Tada Viešpats Kṛṣṇa kreipėsi į Jarāsandhą: „Įsidėmėk, brangus karaliau, kad mes jokie brāhmaṇai, ir nereikia mums nei tavo valgių, nei grūdų. Mes – kṣatriyai, ir atėjome čia iškviesti tave į dvikovą. Tikimės, kad tu priimsi šį pasiūlymą. Pažvelk, štai čia stovi antrasis ir trečiasis karaliaus Pāṇḍu sūnūs – Bhīmasena ir Arjuna. Jeigu tau įdomu, kas Aš, tai žinok, Aš – senas tavo priešas, Pāṇḍavų pusbrolis Kṛṣṇa.“

Kai Viešpats Kṛṣṇa atskleidė paslaptį, karalius Jarāsandha nusikvatojo, o paskui, baisiausiai įniršęs, sušuko: „Kvailiai! Jei taip norite su manimi susiremti – prašom, aš sutinku! Tačiau Tu, Kṛṣṇa, esi bailys. Kai Tu susidurdavai su manimi akis į akį, Tau pradėdavo drebėti kinkos, todėl aš atsisakau su Tavimi kautis. Bijodamas manęs, Tu pabėgai iš Savojo miesto Mathuros ir pasislėpei jūroje. Aš atsisakau su Tavimi kovoti. Arjuna už mane jaunesnis ir kautynėse nebus man lygus. Todėl nesikausiu ir su juo, nes jo niekaip nepavadinsi lygiu priešininku. O dėl Bhīmasenos, tai manau, kad jis yra vertas priešininkas.“ Taip taręs, karalius Jarāsandha tučtuojau sviedė Bhīmasenai sunkų vėzdą, o patsai pasiėmė kitą, ir visi išėjo už miesto sienų kautis.

Bhīmasena ir karalius Jarāsandha pradėjo dvikovą ir apimti kovos įniršio ėmė negailestingai daužyti vienas kitą tvirtais tarsi perkūnas vėzdais. Jiedu buvo patyrę kovotojai vėzdais ir taip meistriškai juos valdė, kad buvo panašūs į du aktorius, šokančius scenoje. Jarāsandhos ir Bhīmasenos vėzdai susidauždavo su tokiu trenksmu, kad dingojos, jog tai iltimis susirėmė du drambliai ar šėlstant audrai trankosi žaibai. Kai cukranendrių lauke susiremia du drambliai, jie išrauna cukranendrės stiebą, tvirtai jį apveja straubliu ir čaižo vienas kitą, kol cukranendrės stiebas visai sueižėja. Nuo galingų smūgių į priešininko pečius, rankas, raktikaulius, krūtinę, klubus, juosmenį ir kojas į šipulius sutrupėjo ir Jarāsandhos, ir Bhīmasenos vėzdai. Sutrupinę kiek turėjo vėzdų, kovotojai sugniaužė sunkius kumščius ir paleido juos į darbą. Kumščių smūgiai aidėjo lyg kūjo dūžiai į priekalą, lyg perkūno dundesys. Priešininkai atrodė tarsi du kovojantys drambliai. Deja, nei Jarāsandhai, nei Bhīmasenai niekaip nesisekė nugalėti priešininko, nes abu buvo prityrę kariai, abu vienodai stiprūs ir vienodų kovos įgūdžių. Nei Jarāsandha, nei Bhīmasena nepasidavė ir nepavargo kaudamiesi, nors be paliovos daužė vienas kitą. Po kautynių dienos jie draugiškai grįždavo nakvoti į Jarāsandhos rūmus, o iš ryto vėl stodavo kautis. Taip jie kovėsi dvidešimt septynias dienas.

Dvidešimt aštuntąją dieną Bhīmasena tarė Kṛṣṇai: „Brangus Kṛṣṇa, turiu atvirai prisipažinti, kad negaliu įveikti Jarāsandhos.“ Tačiau Viešpats Kṛṣṇa žinojo mįslingąsias Jarāsandhos gimimo aplinkybes. Pusę Jarāsandhos pagimdė viena moteris, o kitą pusę – kita. Jo tėvas, pamatęs, kad vaikas gimė niekam tikęs, abi puses išmetė girioje, kur vėliau jas surado piktoji ragana, vardu Jarā. Jai pavyko sujungti abi kūdikio dalis. Žinodamas tai, Viešpats Kṛṣṇa žinojo ir kaip jį užmušti. Jis užsiminė Bhīmasenai, kad Jarāsandhą, kuris atgijo sujungus dvi kūno puses, žus jas vėl išskyrus. Taip Viešpats Kṛṣṇa įkvėpė Bhīmasenai Savo Paties stiprybės ir pasakė, kokios gudrybės jam griebtis, kad galėtų užmušti Jarāsandhą. Viešpats Kṛṣṇa nulaužė medžio šakelę ir perskėlė ją perpus, tuo parodydamas Bhīmasenai, kaip užmušti Jarāsandhą. Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visagalis, ir jei Jis sumanė ką nors pražudyti, niekas to žmogaus neišgelbės, kaip niekas neįveiks to, kurį Viešpats ketina išgelbėti.

Supratęs Viešpaties Kṛṣṇos užuominą, Bhīmasena tuoj čiupo Jarāsandhą už kojų ir partrenkė ant žemės. Parvertęs Jarāsandhą, Bhīmasena vieną jo koją prispaudė prie žemės, o kitą sugriebė abiem rankom ir perplėšė Jarāsandhą pusiau – nuo šakymo iki galvos. Bhīmasena perplėšė jį taip lengvai, kaip dramblys perlaužia medžio šaką. Apspitę kovotojus žmonės pamatė, kad Jarāsandhos kūnas per stuburo liniją trūko į dvi dalis, ir kiekviena dalis turėjo po vieną koją, vieną šlaunį, vieną sėklidę, vieną krūtinės ir nugaros pusę, vieną raktikaulį, vieną ranką, vieną akį, vieną ausį bei pusę veido.

Kai pasklido žinia apie Jarāsandhos mirtį, Magadhos gyventojai ėmė raudoti: „Deja, deja!“, o Viešpats Kṛṣṇa ir Arjuna glėbesčiavo Bhīmaseną ir sveikino jį su pergale. Nors Jarāsandha buvo nebegyvas, nei Kṛṣṇa, nei abu broliai Pāṇḍavos nepareiškė jokių teisių į jo sostą. Jie nužudė Jarāsandhą, kad padarytų galą jo išpuoliams ir kad pasaulis vėl būtų taikiai valdomas. Demonai nuolat drumsčia žemėje taiką, o pusdieviai nori ją palaikyti. Viešpaties Kṛṣṇos tikslas – apginti teisuolius ir užmušti demonus, kurie griauna tvarką bei ramybę. Todėl Viešpats Kṛṣṇa tuoj išsikvietė Jarāsandhos sūnų, vardu Sahadeva, ir, kaip to reikalauja ritualas, paprašė jo perimti tėvo sostą ir taikiai valdyti karalystę. Viešpats Kṛṣṇa – viso kosminio pasaulio valdovas, ir Jis nori, kad žmonės taikiai gyventų ir laikytųsi Kṛṣṇos sąmonės principų. Pasodinęs Sahadevą į sostą, Jis išvadavo visus karalius bei karalaičius, kuriuos Jarāsandha be jokios kaltės buvo uždaręs į kalėjimą.