Viešpats Kṛṣṇa Indraprasthos mieste

Didžiojo išminčiaus Nārados bei kitų Viešpaties Kṛṣṇos palydovų akivaizdoje Uddhava įvertino susiklosčiusią padėtį ir tarė: „Brangus Viešpatie, visų pirma leisk man priminti, jog didis išminčius Nārada Munis paprašė Tavęs vykti į Hastināpurą ir Savo atvykimu nudžiuginti karalių Yudhiṣṭhirą, Tavo pusbrolį, kuris ruošiasi didžiajam Rājasūyos aukojimui. Todėl man regis, kad Tavo Šviesybė turėtų nedelsdamas įvykdyti šį prašymą ir padėti karaliui surengti svarbią šventę. Ir vis dėlto, nors išminčiaus Nārados Munio kvietimą teisinga laikyti pirmučiausiu reikalu, Tavoji, Viešpatie, pareiga – globoti Tau atsidavusias sielas. Taigi, viską gerai apsvarstę, galime įgyvendinti iškart abu šiuos uždavinius. Jeigu nenugalėsime visų nepaklusnių karalių, Rājasūyos auka negalės įvykti. Žodžiu, visiškai aišku, jog karalius Yudhiṣṭhira negali atlikti tokios didžiulės aukos, nenugalėjęs karingojo karaliaus Jarāsandhos. Rājasūyos auką tegali aukoti tas, kuris nugalėjo visus savo varžovus. Todėl, norėdami pasiekti abu tikslus, pirmiausia turime užmušti Jarāsandhą. Manyčiau, kad jeigu mums pavyktų nugalėti Jarāsandhą, iškart pasiektume viską, kas užsibrėžta. Nekalti karaliai, uždaryti Jarāsandhos kalėjime, atgaus laisvę, ir garsas apie Tavo transcendentinę didybę plačiai pasklis po pasaulį, o tai visiems mums suteiks daug džiaugsmo.

Tačiau karalius Jarāsandha nėra paprastas žmogus. Prieš jį suklupdavo netgi didieji karžygiai, nes jis stiprus kaip dešimt tūkstančių dramblių. Jeigu kas ir gali įveikti tą karalių, tai tiktai Bhīmasena, kurio, kaip ir Jarāsandhos, jėga lygi dešimčiai tūkstančių dramblių. Geriausia būtų, jeigu Bhīmasena su juo kautųsi vienas prieš vieną. Taip būtų išvengta daugybės nereikalingų aukų. Nugalėti Jarāsandhą bus labai sunku, jeigu jį rems jo akṣauhiṇī pulkai. Todėl mums vertėtų pasirinkti kitą taktiką, kuri labiau tinka esamai padėčiai. Mes žinome, kad karalius Jarāsandha visa širdimi atsidavęs brāhmaṇams. Jis dosniai dalina jiems aukas ir patenkina visus jų prašymus. Todėl manyčiau, kad Bhīmasena, persirengęs brāhmaṇu, turi paprašyti Jarāsandhos išmaldos, o paskui stoti su juo į kovą. O kad būtume tikri Bhīmasenos pergale, mano manymu, Tavo Šviesybė turėtų eiti drauge su juo. Jeigu kova vyks Tavo akivaizdoje, esu tikras, jog Bhīmasena nugalės, nes Tavo buvimas ir tai, kas neįmanoma, padaro įmanoma. Juk tai Tavo dėka Viešpats Brahmā sukuria šią visatą, o Viešpats Śiva ją naikina.

Iš tikrųjų tai Tu kuri ir griauni kosminį pasaulį. Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva tėra regima kūrimo ir griovimo priežastis. Iš tikrųjų ir kuria, ir naikina neregima laiko jėga – Tavo beasmenis pasireiškimas. Viskas yra laiko jėgos valdžioje. Jeigu nematoma Tavo laiko jėga gali atlikti tokius nepaprastus darbus per Viešpatį Brahmą ir Viešpatį Śivą, argi Tavo Paties buvimas nepagelbės Bhīmasenai nugalėti Jarāsandhą? Brangus Viešpatie, kai Jarāsandha kris negyvas, iš džiaugsmo, kad įkalintieji karaliai Tavo malone atgavo laisvę, jų žmonos ims šlovinti Tave. Jos džiaugsis, kaip džiaugėsi gopės, kai Tu išgelbėjai jas iš Śaṅkhāsuros nagų. Didieji išminčiai, dramblių karalius Gajendra, sėkmės deivė Sītā, netgi Tavo tėvas bei motina – visi jie gavo laisvę nepriežastine Tavo malone. Tavo malone gavome laisvę ir mes, todėl mes nuolat šloviname transcendentinius Tavo darbus.

Taigi, mano manymu, jeigu pirmiausia Tu susidorotum su Jarāsandha, išnyktų daugybė kitų sunkumų. O dėl Rājasūyos aukojimo, kurį rengiamasi atlikti Hastināpuroje, tai jis įvyks, ir jam įvykti padės arba įkalintųjų karalių dorovingi darbai, arba Jarāsandhos nuodėmės.

Brangus Viešpatie, ko gero, Tau Pačiam teks vykti į Hastināpurą ir atlikti šią didžią auką. Tik taip bus galima nugalėti demonus karalius Jarāsandhą bei Śiśupālą, išlaisvinti dorus karalius ir įvykdyti didžiąją Rājasūyos auką. Įvertinant visa tai, aš manau, kad Tavo Šviesybei derėtų nedelsiant vykti į Hastināpurą.“

Susirinkimo dalyviai pritarė Uddhavos pasiūlymui. Visiems atrodė, kad Viešpaties Kṛṣṇos kelionė į Hastināpurą visais atžvilgiais bus naudinga. Didysis išminčius Nārada, Yadu giminės vyresnieji ir pagaliau Patsai Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – visi palaikė Uddhavą. Tada Viešpats Kṛṣṇa, paprašęs Savo tėvo Vasudevos bei senelio Ugrasenos leidimo, įsakė tarnams Dārukai bei Jaitrai rengtis kelionei į Hastināpurą. Kai viskas buvo paruošta, Viešpats Kṛṣṇa dar atskirai atsisveikino su Viešpačiu Balarāma bei Yadu karaliumi Ugrasena ir, išsiuntęs Savo žmonas su vaikais bei visus būtiniausius krovinius į priekį, sėdo į Savo vežimą, virš kurio buvo iškelta vėliava su Garuḍos atvaizdu.

Prieš leisdamasis į kelionę, Viešpats Kṛṣṇa pamalonino didįjį išminčių Nāradą, atlikdamas prieš jį nurodytą pagerbimo apeigą. Nāradajī norėjo pulti prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, bet kadangi Viešpats atliko žmogaus vaidmenį, Nārada mintyse išreiškė Jam pagarbą ir, susikaupęs į transcendentinį Viešpaties pavidalą savo širdyje, pakilo į orą ir paliko susirinkimų rūmus. Paprastai išminčius Nārada keliauja ne žeme, o skrieja kosmine erdve. Išvykus Nāradai, Viešpats Kṛṣṇa kreipėsi į įkalintųjų karalių pasiuntinį ir pasakė, kad jie gali būti ramūs – Jis greitai pasirūpinsiąs, kad Magadhos karalius Jarāsandha gautų galą, ir palinkėjo įkalintiems karaliams bei jų pasiuntiniui sėkmės. Gavęs iš Viešpaties Kṛṣṇos pažadą, pasiuntinys atnešė džiugią žinią apie greitą Viešpaties atvykimą besikamuojantiems kalėjime karaliams. Karaliai labai nudžiugo ir ėmė nekantriai laukti atvykstant Viešpaties.

Viešpaties Kṛṣṇos vežimas pajudėjo į priekį, o paskui jį truktelėjo iš vietos daugybė kitų vežimų, dramblių, kavalerijos ir pėstininkų – visa karališkoji vilkstinė. Rageliai, būgnai, triūbos, kriauklės ir ragai garsiai ir džiaugsmingai virpino orą, ir jų garsai aidu ritosi į tolius. Šešiolika tūkstančių karalienių ir pati sėkmės deivė Rukmiṇīdevī, nepriekaištingoji Viešpaties Kṛṣṇos žmona, sūnų apsuptos lydėjo Viešpatį Kṛṣṇą. Jos vilkėjo brangiais rūbais ir papuošalais, jų kūnai buvo ištrinti sandalmedžio pasta, o ant kaklo kabojo kvapnių žiedų girliandos. Sėdėdamos šilkais, vėliavomis bei aukso nėriniais išpuoštuose palankinuose, jos lydėjo Savo iškilnųjį sutuoktinį, Viešpatį Kṛṣṇą. Karalienių asmens sargybiniai pėstininkai nešėsi skydus, kalavijus bei ietis. Vilkstinės gale vyko Viešpaties Kṛṣṇos palydovų žmonos bei vaikai, taip pat gausus būrys laisvo elgesio moterų. Nešuliniai gyvuliai – jaučiai, buivolai, mulai bei asilai ant kuprų nešė žygio reikmenis, patalynę bei kilimus, o paskui juos neštuvuose, pritvirtintuose ant kupranugarių nugarų, sekė moterys. Įspūdinga vilkstinė traukė pirmyn, lydima žmonių šūksnių, džiugindama akį įvairiaspalvėmis vėliavomis, skėčiais bei cāmaromis, ginklais, apdarais, papuošalais, šalmais bei šarvais. Saulės spindulių nutviekstas karavanas atrodė tarsi vandenynas, kurio aukštose bangose nardė rykliai.

Traukdama į Hastināpurą (dabar Nju Delis) Viešpaties Kṛṣṇos ir Jo palydovų vilkstinė pamažu perėjo Ānartos karalystę (Gujarato provincija), Sauvīrą (Suratas), didžiąją Rājasthāno dykumą, paskui – Kurukṣetrą. Kelią iš vienos karalystės į kitą vilkstinei pastodavo kalnai, upės, miestai, kaimai, ganyklos ir kasyklos, bet ji atkakliai yrėsi į priekį. Vykdamas į Hastināpurą, Viešpats persikėlė per dvi dideles upes, Dṛṣvatī ir Sarasvatī, kirto Pañcālos ir Matsyos sritis, kol galiausiai pasiekė Indraprasthą.

Aukščiausiojo Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos atvykimas nėra įprastas, kasdieniškas įvykis. Todėl kai karaliui Yudhiṣṭhirai pranešė, kad Viešpats Kṛṣṇa artinasi prie jo karališkos sostinės Hastināpuros, jis taip nudžiugo, kad iš ekstazės pasišiaušė jo plaukai. Nedelsdamas nė valandėlės, jis nuskubėjo prie miesto vartų, kad tinkamai pasitiktų Viešpatį. Yudhiṣṭhiros įsakymu suskambo muzika ir dainos, mokyčiausi miesto brāhmaṇai ėmė garsiai giedoti Vedų himnus. Viešpats Kṛṣṇa vadinamas Hṛṣīkeśa, jausmų valdovu, ir kai karalius Yudhiṣṭhira žengė į priekį Jį pasitikdamas, atrodė, tarytum jausmai susitiko su gyvąja sąmone. Karalius Yudhiṣṭhira buvo vyresnysis Kṛṣṇos pusbrolis. Žinia, jis labai mylėjo Viešpatį, ir Jį pamačius Yudhiṣṭhiros širdį užliejo neapsakomos meilės bei švelnumo banga. Jis senokai nebuvo matęs Viešpaties ir dabar, kai Viešpats stovėjo priešais, pasijuto nepaprastai laimingas. Todėl karalius ilgai su didele meile glėbesčiavo Viešpatį Kṛṣṇą.

Amžinasis Viešpaties Kṛṣṇos pavidalas – tai nuolatinė sėkmės deivės buveinė. Ir kai karalius Yudhiṣṭhira Jį apkabino, jis iškart apsivalė nuo materialiosios būties purvo. Yudhiṣṭhirą apėmė transcendentinė palaima, ir jis paniro į laimės vandenyną. Jo akyse sublizgo ašaros, iš ekstazės virpėjo kūnas. Jis visiškai užmiršo gyvenąs šiame materialiame pasaulyje. Po to šypsodamasis Viešpatį Kṛṣṇą apkabino Bhīmasena, antrasis Pāṇḍavų brolis, kuris laikė Jį savo pusbroliu iš motinos pusės. Bhīmaseną irgi apėmė tokia stipri ekstazė, kad ir jis laikinai užmiršo esąs materialiame pasaulyje. Paskui Viešpats Śrī Kṛṣṇa apkabino likusius tris Pāṇḍavas – Arjuną, Nakulą ir Sahadevą. Visų trijų brolių akys pritvinko ašarų, o Arjuna vis glėbesčiavosi su Kṛṣṇa, nes jie buvo labai artimi draugai. Du jaunesnieji broliai Pāṇḍavos, Kṛṣṇos apkabinti, parpuolė prie Jo lotoso pėdų, reikšdami savo pagarbą. Paskui Viešpats Kṛṣṇa išreiškė Savo pagarbą sutikimo dalyviams brāhmaṇams bei Kuru giminės vyresniesiems – Bhīṣmai, Droṇai ir Dhṛtarāṣṭrai. Kṛṣṇos pasitikti atėjo daug karalių – Kuru, Sṛñjayos, Kekayos ir kitų provincijų valdovai, ir Viešpats Kṛṣṇa, kaip ir dera tokiu atveju, apsikeitė su jais pasisveikinimais bei pagarbos ženklais. Puikūs skaitovai – sūtos, māgadhos ir vandinos kartu su brāhmaṇais pagarbia malda kreipėsi į Viešpatį. Aktoriai bei muzikantai, tokie, kaip gandharvos, o su jais ir karaliaus juokdariai suskato būgnyti, pūsti kriaukles bei ragelius. Sudundėjo litaurai, mṛdaṅgos, suskambo vīṇos. Norėdami Viešpačiui suteikti malonumą, jie šoko kaip galėjo. Šitaip visų šlovingiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, įžengė į didįjį Hastināpuros miestą, žėrintį neregėta prabanga. Viešpačiui Kṛṣṇai žengiant miestu, minia kalbėjo apie Viešpaties šlovę, aukštino transcendentinį Jo vardą, ypatybes, pavidalą ir pan.

Apsvaigę drambliai iš straublių kvapiuoju vandeniu išpurškė Hastināpuros kelius, gatves bei alėjas. Namai bei gatvės buvo papuošti įvairiaspalvėmis girliandomis bei vėliavomis. Svarbiausiose kryžkelėse kilo arkos, puoštos auksu, o iš abiejų arkos pusių stovėjo auksiniai vandens ąsočiai. Puiki miesto puošyba pabrėžė jo turtingumą. Būriavosi į sutikimo iškilmes sugužėję miestelėnai, vilkį naujais spalvingais rūbais, papuošalais, gėlių girliandomis, išsitepę kvapiaisiais aliejais. Kiekviename name spindėjo šimtai bei tūkstančiai žibintų, kybančių ant skersinių, sienų, kolonų ir atbrailų. Iš toli jų šviesa priminė Dīpāvalī iškilmes (šventė, rengiama pirmąją metų dieną pagal indiškąjį kalendorių). Namuose smilko kvapiausi smilkalai, jų dūmai veržėsi pro langus ir maloniai nuteikdavo aplinkinius. Virš namų plevėsavo vėliavos, ant stogų akinamai žėrėjo auksiniai vandens ąsočiai.

Įžengęs į Pāṇḍavų miestą, Viešpats Kṛṣṇa negalėjo atsidžiaugti jo grožiu ir neskubėdamas traukė per jį. Kai jaunos miesto merginos išgirdo, kad Viešpats Kṛṣṇa, tasai vienintelis, į kurį verta žiūrėti, žingsniuoja per miestą, jos užsidegė didžiausiu noru pamatyti visų šlovingiausiąjį. Merginų plaukai išsileido, o glaudžiai kūną aptempę sāriai susijaukė, kai jos kaip akis išdegusios puolė pamatyti Jį. Jos metė visus namų darbus, o tos, kurios tuo metu gulėjo vyrų glėbyje, šoko iš guolių ir išbėgo į gatvę pažiūrėti į Viešpatį Kṛṣṇą.

Vilkstinėje buvo tiršta dramblių, arklių, vežimų ir pėstininkų. Kai kurie žmonės, nieko neįžiūrėję toje minioje, ėmė ropštis ant stogų. Džiūgaudami, kad mato Viešpatį Kṛṣṇą, einantį su tūkstančiais Savo žmonų, jie apibėrė eiseną gėlėmis. Mintimis žmonės glėbesčiavo Viešpatį Kṛṣṇą ir reiškė Jam šilčiausio sutikimo ženklus. Išvydę Viešpatį gausiame Jo karalienių pulke tarsi mėnulio pilnatį dangaus šviesulių jūroje, jie ėmė dalintis įspūdžiais.

„Brangi bičiule, – kalbėjo viena mergina, – sunku net įsivaizduoti, kiek gero padarė šios karalienės, kad dabar galėtų nuolat matyti besišypsantį Kṛṣṇos veidą ir meilės kupinus Jo žvilgsnius.“ Viešpačiui Kṛṣṇai traukiant keliu, tai vienas, tai kitas iš turtingų miestelėnų, kurie buvo garbingi ir nesutepti nuodėmių, kaip pagarbos ženklą siūlė Kṛṣṇai įvairių šia proga tinkamų daiktų. Taip jie garbino Viešpatį, laikydami save nuolankiais Jo tarnais.

Kai Viešpats Kṛṣṇa įžengė į rūmus, rūmų moterų širdis užliejo švelniausi jausmai – užteko Jį tik pamatyti. Jos sutiko Viešpatį Kṛṣṇą kupinais meilės žvilgsniais, o Viešpats Kṛṣṇa šypsojosi, palankiai priimdamas tokį jausmų protrūkį bei sveikinimo gestus. Kai Pāṇḍavų motina Kuntī pamatė savo sūnėną Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jos širdis prisipildė meilės bei švelniausių jausmų. Ji iškart pakilo nuo krėslo ir su savo marčia Draupadī priėjusi prie Jo motiniškai apkabino. Karalius Yudhiṣṭhira, atvedęs Kṛṣṇą į rūmus, iš džiaugsmo buvo kaip nesavas ir užmiršo, kaip turįs sutikti Kṛṣṇą ir pagerbti. Viešpats Kṛṣṇa nusilenkė Kuntī ir kitoms vyriausioms rūmų moterims, išreikšdamas joms Savo pagarbą. Čia buvo ir jaunesnioji Kṛṣṇos sesuo Subhadrā, kuri stovėjo drauge su Draupadī, ir abi moterys pagarbiai nusilenkė prie Viešpaties lotoso pėdų. Anytai davus ženklą, Draupadī atnešė rūbus, papuošalus bei gėlių girliandas, ir su šiomis dovanomis jos sutiko karalienes Rukmiṇī, Satyabhāmą, Bhadrą, Jāmbavatī, Kālindī, Mitravindą, Lakṣmaṇą bei ištikimąją Satyą. Šias vyresniąsias Viešpaties Kṛṣṇos karalienes pasitiko pirmąsias, o paskui, kaip dera, buvo pasveikintos ir kitos karalienės. Karalius Yudhiṣṭhira pasirūpino, kad Kṛṣṇa galėtų pailsėti ir kad visi su Juo atvykusieji – karalienės, kariai bei patarėjai – patogiai įsikurtų ir viešėdami pas Pāṇḍavas kasdien būtų kuo nors nudžiuginami.

Kaip tik šios viešnagės metu, norėdamas patenkinti ugnies dievą Agnį, Viešpats Śrī Kṛṣṇa Arjunos padedamas leido ugnies dievui suryti Khāṇḍavos mišką. Kṛṣṇa išgelbėjo degančiame miške besislapstantį demoną Mayāsurą. Išgelbėtasis Mayāsura jautėsi skolingas Pāṇḍavoms ir Viešpačiui Kṛṣṇai, ir atsidėkodamas pastatė stebuklingus susirinkimų rūmus Hastināpuros mieste. Taigi, karaliaus Yudhiṣṭhiros džiaugsmui, Viešpats Kṛṣṇa kelis mėnesius viešėjo Hastināpuroje. Besisvečiuodamas mieste, Jis išeidavo pasivaikščioti arba, lydimas didelio būrio karių, važinėjosi su Arjuna kovos vežimais.