Kasdieniniai Viešpaties Kṛṣṇos darbai

Vedų mantros teigia, kad Aukščiausiajam Dievo Asmeniui nereikia nieko veikti: na tasya kāryaṁ karaṇaṁ ca vidyate. Bet jeigu Aukščiausiajam Dievo Asmeniui nereikia nieko veikti, kaip galima kalbėti apie Aukščiausiojo Viešpaties darbus? Ankstesnysis skyrius aiškiai rodo, kad Viešpaties Kṛṣṇos darbai nepakartojami. Turime įsidėmėti, kad iš Kṛṣṇos darbų reikia mokytis, bet ne mėgdžioti juos. Antai Kṛṣṇa, idealus šeimos galva, gali būti mums pavyzdys, tačiau mes negalime pamėgdžioti Kṛṣṇos ir išsiskleisti daugybe pavidalų. Todėl visada privalome atminti, kad Viešpats Kṛṣṇa, nors ir atlieka žmogaus vaidmenį, tačiau dėl to nesiliauja buvęs Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Mes galime gyventi su žmona taip, kaip gyveno Viešpats Kṛṣṇa, atlikdamas paprasto žmogaus vaidmenį, tačiau negalime pamėgdžioti Kṛṣṇos, kuris buvo vyras iškart daugiau nei šešiolikai tūkstančių žmonų. Taigi, kurdami idealią šeimą, mes turime sekti Viešpačiu Kṛṣṇa, Jo kasdieniniais darbais, tačiau niekada neturime stengtis Jo mėgdžioti.

Viešpats Kṛṣṇa guldavo miegoti su šešiolika tūkstančių žmonų, tačiau kėlėsi iš patalo ankstų rytą, trys valandos prieš patekant saulei. Gamta sutvarkė taip, jog gaidžių giedojimas skelbia prasidedant brāhma-muhūrtos metą. Žadintuvai nereikalingi: kai tik rytą užgieda gaidžiai, tai reiškia, kad metas keltis. Išgirdęs giedant gaidžius, Kṛṣṇa pakildavo iš patalo, nors Jo žmonoms ir nelabai tas patiko. Kṛṣṇos žmonos taip mylėjo vyrą, kad miegodamos nepaleisdavo Jo iš glėbio ir, pragydus gaidžiams, labai nuliūsdavo ir keikdavo jų skardenimą.

Sode aplink kiekvienus rūmus augo pārijātos gėlės. Pārijāta nėra veislinė gėlė. Mes atsimename, jog Kṛṣṇa parsinešė pārijātos medelius iš dangaus ir pasodino juos visuose Savo rūmuose. Švelnus rytmečio vėjelis nešiodavo pārijātos žiedų aromatą, kuris maloniai nuteikdavo iš patalo pakilusį Kṛṣṇą. Apsvaigę nuo šio aromato, dūzgė bitės ir švelniais balsais čirpeno paukščiai. Susilieję išvien, jų balsai buvo tarsi geriausių dainių, maldomis šlovinančių Kṛṣṇą, giedojimas. Nors Śrīmatī Rukmiṇīdevī, pirmoji Viešpaties Kṛṣṇos karalienė, ir žinojo, jog brāhma-muhūrta – palankiausias dienos metas, jam atėjus ji labai nuliūsdavo, nes jai nepatiko, kad Kṛṣṇa palieka jos guolį. Nepaisydamas Rukmiṇīdevī nepasitenkinimo, atėjus brāhma-muhūrtai Viešpats Kṛṣṇa kildavo iš patalo. Pavyzdingas šeimos žmogus turi mokytis iš Viešpaties Kṛṣṇos keltis anksti ryte, kad ir kaip būtų malonu gulėti savo žmonos glėbyje.

Pakilęs iš lovos, Viešpats Kṛṣṇa išsiskalaudavo burną, nusiplaudavo rankas bei kojas ir iš karto sėsdavo medituoti į Save. Tai nereiškia, kad ir mes turime atsisėdę gilintis į save. Mes turime mąstyti apie Kṛṣṇą, apie Rādhą-Kṛṣṇą. Tokia tikroji meditacijos prasmė. Kṛṣṇa, apie kurį čia kalbama, yra Patsai Kṛṣṇa, todėl Jis mus mokė, kad brāhma-muhūrtos metas turi būti skirtas apmąstymams apie Rādhą-Kṛṣṇą. Meditacija teikė Kṛṣṇai didžiulį pasitenkinimą. Mes irgi galime pajusti transcendentinį džiaugsmą, brāhma-muhūrtos metu mąstydami apie Rādhą ir Kṛṣṇą ir prisimindami idealią porą – Śrī Rukmiṇīdevī ir Kṛṣṇą, kurie mokė žmones keltis anksti ryte ir tuoj pat atsidėti Kṛṣṇos sąmonės darbams. Nėra skirtumo tarp meditacijos į amžinus Rādhos-Kṛṣṇos pavidalus ir Hare Kṛṣṇa mahā-mantros kartojimo. O dėl Kṛṣṇos meditavimo į Save, tai Jis neturėjo kito pasirinkimo. Meditacijos objektas gali būti Brahmanas, Paramātmā arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau Kṛṣṇa Savo Asmenyje apjungia visą šią triadą: Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Bhagavānas; lokalizuota Paramātmā – Jo visiškas dalinis pasireiškimas, ir visa aprėpiantis Brahmano švytėjimas, kuris sklinda iš Jo Paties kūno. Todėl Kṛṣṇa visada vienalytis ir Jame nėra skirtybių. Tuo paprasta gyvoji būtybė ir skiriasi nuo Kṛṣṇos. Gyvajai būtybei egzistuoja daugybė skirtybių. Ji skiriasi nuo savo kūno bei kitos rūšies gyvųjų būtybių. Žmogus skiriasi nuo kitų žmonių, skiriasi nuo gyvūnų. Net jo paties kūne egzistuoja skirtingi organai. Turime rankas ir kojas, tačiau mūsų rankos skiriasi nuo kojų. Ranka negali pakeisti kojos, koja – rankos. Akys negali girdėti už ausis, o ausys – matyti už akis. Šie skirtumai įvardijami specialiu terminu svajātīya vijātīya.

Kūno ribotumas, kai viena kūno dalis negali pakeisti kitos, visiškai nebūdingas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Jo kūnas ir Jis Pats – niekuo nesiskiria. Jis absoliučiai dvasinis, todėl Jam neegzistuoja materialus skirtumas tarp Jo kūno bei sielos. Jis nesiskiria ir nuo milijonų Savo inkarnacijų bei visiškų ekspansijų. Baladeva – pirmoji Kṛṣṇos ekspansija, o iš Baladevos kyla Saṅkarṣaṇa, Vāsudeva, Pradyumna ir Aniruddha. Iš Saṅkarṣaṇos savo ruožtu randasi Nārāyaṇos ekspansija, o iš Nārāyaṇos – antroji ketverinė ekspansija: Saṅkarṣaṇa, Vāsudeva, Pradyumna bei Aniruddha. Egzistuoja be galo daug Kṛṣṇos ekspansijų, tačiau visos jos sudaro vienovę. Kṛṣṇos inkarnacijų yra daugybė – tai Viešpats Nṛsiṁha, Viešpats šernas, Viešpats žuvis, Viešpats vėžlys, tačiau iš tikrųjų nėra skirtumo tarp pirminio dvirankio Kṛṣṇos, panašaus į žmogų, pavidalo bei milžiniškų gyvūnų inkarnacijų. Nėra skirtumų ir tarp atskirų Jo kūno dalių funkcijų. Jo rankos atstoja kojas, akys – ausis, o nosis atlieka bet kurios kitos Jo kūno dalies darbą. Kṛṣṇai tas pats, ar uosti kvapą, ar valgyti, ar klausytis. Mes, ribotos gyvosios esybės, kuria nors kūno dalimi naudojamės tik tam tikru tikslu, tačiau Kṛṣṇai neegzistuoja jokie skirtumai. „Brahma-saṁhitoje“ pasakyta: aṅgāni yasya sakalendriya-vṛtti – viena Jo kūno dalis gali pakeisti kitą. Taigi, analitiškai išstudijavus Kṛṣṇą bei Jo asmenybę, galima prieiti išvadą, kad Jis – tobula visuma. Tad kai Kṛṣṇa medituoja, Jis medituoja į Save Patį. Kai į save gilinasi paprastas žmogus (sanskrite tai nusakoma žodžiu so ’ham), jis paprasčiausiai mėgdžioja Viešpatį. Kṛṣṇa gali būti Savo meditacijos objektas, nes Jis – tobula visuma, tuo tarpu mes negalime mėgdžioti Jo ir medituoti į save. Mūsų kūnas tėra pavadinimas. Kṛṣṇos kūnas – tai ne pavadinimas, Jo kūnas yra Patsai Kṛṣṇa. Kṛṣṇoje nėra to, kas nebūtų Kṛṣṇa. Viskas, kas yra Kṛṣṇoje, yra Pats Kṛṣṇa. Todėl Jis – aukščiausia, nesunaikinama, tobula būtis arba Aukščiausioji Tiesa.

Kṛṣṇos būtis nėra reliatyvi. Viskas, išskyrus Kṛṣṇą, yra reliatyvi tiesa. O Kṛṣṇa – Aukščiausioji Absoliuti Tiesa. Kṛṣṇai egzistuoti reikalingas tiktai Jis Pats. Tuo tarpu mūsų būtis reliatyvi. Antai mes galime matyti tik saulės, mėnulio ar lempų šviesoje. Todėl mūsų rega reliatyvi, tokia pat reliatyvi, kaip ir saulės, mėnulio ar lempų šviesa. Saulė, mėnulis ir dirbtinė šviesa laikomi šviesos šaltiniais tik todėl, kad tokius juos matome. O štai Kṛṣṇoje priklausomybės ir reliatyvumo nėra. Jam nereikalinga kieno nors pagalba. Jis pranoksta ribotą laiką bei erdvę. Jo, egzistuojančio aukščiau laiko ir erdvės, negali aptemdyti iliuzija, māyā,kurios veikimas ribotas. Vedų raštuose rasime teigiant, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi daugybę įvairialypių galių. Kadangi visos galios kyla iš Jo, Jis ir Jo galios sudaro vienovę. Tačiau kai kurie filosofai teigia, kad Kṛṣṇa apsireiškia materialiu kūnu. Net ir sutinkant su tvirtinimu, kad į materialų pasaulį Jis nužengia įgydamas materialų kūną, negalima neigti to, kad Jo kūnas atlieka nematerialią veiklą, nors materiali galia nuo Jo ir nesiskiria. Todėl „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Jis apsireiškia Savo vidine galia, ātma-māya.

Kṛṣṇą vadina Aukščiausiuoju Brahmanu, nes Jis – kūrimo, palaikymo ir naikinimo priežastis. Viešpats Brahmā, Viešpats Viṣṇu ir Viešpats Śiva – šių materialių ypatybių ekspansijos. Materialios ypatybės veikia sąlygotas sielas, tačiau nedaro įtakos Kṛṣṇai, nes jos sudaro su Juo vienovę ir skirtybę kartu. Kṛṣṇa yra sac-cid-ānanda-vigraha, amžinasis palaimos bei žinojimo pavidalas, ir dėl nesuvokiamos Savo didybės yra vadinamas Aukščiausiuoju Brahmanu. Medituodamas į Brahmaną, Paramātmą ir Bhagavāną, Kṛṣṇa meditavo ne į ką kitą, o į Save Patį. Paprasta gyvoji būtybė tokios meditacijos negali pamėgdžioti.

Baigęs medituoti Viešpats kasdien anksti ryte apsiprausdavo tyru, pašventintu vandeniu. Paskui apsivilkdavo švarius rūbus, apsisiausdavo skraiste ir pradėdavo Savo kasdienines religines pareigas. Pirmoji tarp daugelio Jo atliekamų religinių pareigų buvo atlikti ugnies auką ir tyliai pakartoti Gāyatrī mantrą. Viešpats Kṛṣṇa, kaip tobulas šeimos žmogus, atlikdavo šeimos žmogui skirtas pareigas visada ir be jokių išlygų. Nušvitus pirmiesiems saulės spinduliams, tam tikromis maldomis Viešpats pašlovindavo saulės dievą. Sakoma, kad saulės dievas bei kiti pusdieviai, paminėti Vedų raštuose, yra įvairios Viešpaties Kṛṣṇos kūno dalys, ir šeimos žmogaus pareiga – reikšti pagarbą pusdieviams, didiesiems išminčiams bei protėviams.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Viešpats neturi konkrečių pareigų šiame pasaulyje, bet vis dėlto Jis elgiasi tarsi būtų paprastas žmogus, pavyzdingas materialaus pasaulio gyventojas. Taigi, laikydamasis ritualinių Vedų taisyklių, Viešpats reiškė pagarbą pusdieviams. Taisyklės, pagal kurias garbinami pusdieviai bei protėviai, vadinasi tarpaṇa; tai reiškia „džiuginti.“ Gali būti, kad kieno nors protėviai gavo kūną kitoje planetoje, tačiau jeigu jų palikuonys vykdo tarpaṇą, protėviai patirs laimę, nesvarbu, kur jie būtų gimę. Kiekvieno šeimos žmogaus pareiga – padaryti šeimos narius laimingus. Taigi, vykdant tarpaṇos taisykles, laimingi tampa net ir mūsų protėviai. Būdamas pavyzdingas, tobulas šeimos žmogus, Viešpats Śrī Kṛṣṇa vykdė tarpaṇos taisykles ir reiškė pagarbą vyresniesiems Savo šeimos nariams.

Atlikęs tarpaṇą, Jis dovanodavo brāhmaṇams karves ir kasdien išdalindavo ne mažiau kaip trylika tūkstančių aštuoniasdešimt keturias karves. Kiekviena jų buvo išpuošta šilko apdangalais ir perlų vėriniais, paauksuotais ragais ir pasidabruotomis kanopomis. Karvės buvo ramaus, taikingo būdo ir labai pieningos, nes pirmagimiai veršeliai nebūdavo iš jų atimami. Be karvių, brāhmaṇai dar gaudavo dailius šilko rūbus, elnio kailių ir daug sezamo sėklų. Viešpatį dažnai vadina go-brāhmaṇa-hitāya-ca. Tai reiškia, kad labiausiai Jam rūpi karvių ir brāhmaṇų gerovė. Taigi Viešpats dalino brāhmaṇams turtingai išpuoštas karves ir kitokias dovanas. Pabaigęs šį darbą, Jis paliesdavo įvairius palankius daiktus, tokius, kaip pienas, medus, ghī (lydytas sviestas), auksas, brangieji akmenys ir ugnis, linkėdamas visoms gyvoms esybėms klestėjimo. Nors Viešpats savaime yra nuostabaus grožio, o transcendentinis Jo kūnas puikiai sudėtas, vis dėlto Jis dėvėjo geltonus rūbus, ant kaklo nešiojo vėrinį su Kaustubhos akmeniu, puošėsi gėlių girliandomis, tepėsi kūną sandalmedžio pasta, naudojosi įvairia kosmetika ir papuošalais. Sako, kad ant transcendentinio Viešpaties kūno papuošalai suspindėdavo dar didesniu grožiu. Pasipuošęs Viešpats pažvelgdavo į marmurinę karvės bei veršiuko statulą ir vykdavo į Dievo ar tokių pusdievių, kaip Viešpats Śiva, šventyklą. Nemaža brāhmaṇų kasdien prieš pusryčius ateidavo pasimatyti su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Jie karštai trokšdavo Jį pamatyti, ir Viešpats sveikindavo atvykusius svečius.

Kitas Jo užsiėmimas buvo suteikti džiaugsmo įvairių kastų žmonėms, gyvenantiems tiek mieste, tiek rūmuose. Jis patenkindavo jų norus ir, matydamas juos laimingus, džiaugdavosi Pats. Jam dovanotas gėlių girliandas, betelio riešutus, sandalmedžio pastą bei kitus kvapiuosius kosmetikos reikmenis Viešpats išdalindavo. Pirmiausia dovanų gaudavo brāhmaṇai bei šeimos vyresnieji, po to – karalienės, ministrai, o jei kas likdavo, Viešpats naudodavosi Pats. Iki to laiko, kai Viešpats baigdavo atlikti šiuos kasdieninius Savo darbus, Jo vežėjas Dāruka atvarydavo stebuklingąjį Viešpaties vežimą ir suglaudęs delnus stodavo priešais Jį, duodamas suprasti, jog vežimas paruoštas. Tada Viešpats eidavo iš rūmų pasivažinėti. Kai Uddhavos ir Sātyakio lydimas Jis važiuodavo gatvėmis, atrodydavo, kad tai saulės dievas ankstų rytą keliauja savo vežimu, akinamais spinduliais nutvieksdamas visą žemę. Viešpačiui išeinant iš rūmų, visos karalienės lydėdavo Jį akimis ir atsisveikindamos grakščiai mojuodavo. Viešpats į jų mostus atsakydavo šypsena, kuri tuoj pavergdavo moterų širdis, ir išsiskyrimas su Viešpačiu tapdavo joms nebepakeliamas.

Vėliau Viešpats vykdavo į Sudharmos susirinkimų rūmus. Prisiminkime, Sudharmos susirinkimų rūmai buvo atgabenti į Dvāraką iš dangaus planetų. Jie pasižymėjo tuo, kad kiekvienas į juos įžengęs tuoj pat išsivaduodavo iš šešių materialiųjų kančių – alkio, troškulio, sielvarto, iliuzijos, senatvės ir mirties. Šios bėdos yra materialios būties pinklės, ir kol žmogus viešėdavo Sudharmos susirinkimų rūmuose, šešių rūšių kančios jam būdavo nebaisios. Atsisveikinęs šešiolikoje tūkstančių rūmų, Viešpats vėl tapdavo vienu ir įžengdavo į Sudharmos susirinkimų rūmus kartu su kitais Yadu giminės nariais. Įėjęs į susirinkimų rūmus, Jis sėsdavo į karališkąjį sostą ant pakylos, ir visi matė iš Jo sklindantį akinamą transcendentinį švytėjimą. Tarp garsiausių Yadu giminės didvyrių Kṛṣṇa atrodė tarsi danguje žėrinti pilnatis dangaus šviesulių jūroje. Susirinkimų rūmuose buvo juokdarių, muzikantų, šokėjų moterų, ir, Viešpačiui pakilus į sostą, jie imdavo rodyti kas ką moka, kad suteiktų Jam malonumo ir pakeltų nuotaiką. Pirmieji imdavosi darbo juokdariai ir savo sąmojais linksmindavo Viešpatį bei Jo palydovus, pakeldami iš ryto jiems ūpą. Paskui vaidindavo dramos aktoriai, o kiek atokiau rodė savo meną šokėjos. Aktorių ir šokėjų pasirodymą lydėjo mṛdaṅgos ir vīṇos garsai, skambėjo fleitos ir varpeliai, dundėjo pākhvajas (kita būgnų rūšis). Kartu su muzikos garsais orą virpino malonus jūros kriauklės gaudimas. Giedojo puikūs dainiai – sūtos ir māgadhos, savo mokėjimą rodė šokėjai. Taip šie bhaktai šlovino Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Mokytieji brāhmaṇai, dalyvavę susirinkime, irgi kartais giedojo Vedų himnus ir, kiek leido jų išprusimas, stengėsi paaiškinti himnus susirinkusiems, o kartais vienas kuris pasakodavo Viešpačiui įvairias senovės laikų istorijas apie garsių karalių darbus, ir Viešpats bei Jo draugai klausėsi šių pasakojimų su didžiausiu malonumu.

Kartą prie susirinkimų rūmų vartų atėjo žmogus, kurio nė vienas iš susirinkimo narių nepažinojo. Viešpačiui Kṛṣṇai neprieštaraujant, vartų sargas įleido jį vidun. Kai sargas atvedė jį pas Viešpatį, atvykėlis suglaudė delnus ir su pagarba nusilenkė Viešpačiui. Nutiko taip, kad, karaliui Jarāsandhai užkariavus kitas karalystes, daugelis karalių jam nepakluso. Šiuos karalius, o jų buvo dvidešimt tūkstančių, Jarāsandha suėmė ir uždarė į kalėjimą. Žmogus, kurį sargas atvedė pas Viešpatį Kṛṣṇą, buvo jų pasiuntinys. Viešpačiui pristatytas, jis pradėjo pasakoti kas nutikę:

„Brangus Viešpatie, Tu – amžinas transcendentinės palaimos ir žinojimo pavidalas. Todėl joks šio pasaulio materialistas negali Tavęs suprasti abstrakčiai samprotaudamas ir nesugeba apibrėžti Tavęs žodžiu. Tie, kurie visa savo esybe atsidavė Tau ir nusilenkė prie Tavo lotoso pėdų, gali pažinti tik menką dalelę Tavo nuostabių ypatybių. Vien Tavo malone tokie žmonės išsivaduoja iš materialiųjų vargų. Brangus Viešpatie, aš nesu tokia atsidavusi siela, tad ligi šiol niekaip negaliu išsipainioti iš šios materialios būties dualizmo bei iliuzijos. Aš bijau, kad man niekada nepavyks ištrūkti iš gimimo ir mirties sūkurio, todėl ir atėjau, norėdamas rasti prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų. Brangus Viešpatie, aš manau, kad daugybė gyvų būtybių, tarp jų ir aš pats, amžinai skendi karminės veiklos bei jos pasekmių liūne. Jos visai nelinkusios laikytis Tavo nurodymų ir su atsidavimu Tau tarnauti, nors iš tiesų tarnystė džiugina širdį ir teikia žmogui didžiausią gėrį. Priešingai, jie nusiteikę prieš Kṛṣṇos sąmonės kelią ir, materialios būties iliuzinės galios užburti, klaidžioja po tris pasaulius.

Brangus Viešpatie, kas pajėgus iki galo įvertinti Tavo malonę bei nepaprastus darbus? Tu egzistuoji visur kaip nenugalima amžinojo laiko jėga, neleidžianti materialistams įgyvendinti savo begalinius norus ir kaskart priverčianti juos patirti netikrumą ir nusivylimą. Todėl reiškiu savo pagarbą Tau, lenkdamasis Tavo amžinojo laiko pavidalui. Brangus Viešpatie, Tau priklauso visi trys pasauliai, ir dabar Tu įsikūnijai drauge su Savo visiška ekspansija Viešpačiu Balarāma. Pasakyta, kad Tu apsireiškei šiuo pavidalu, norėdamas apginti ištikimuosius ir susidoroti su piktadariais. Tad kaip atsitiko, kad tokie piktadariai, kaip Jarāsandha, prieš Tavo valią taip žiauriai mus kankina? Mes suglumę ir nesuprantame, kaip tat gali būti. Galbūt Jarāsandha neatsitiktinai mus kankino dėl mūsų piktų praeities darbų, tačiau apreikštieji šventraščiai sako, kad kiekvienas, kuris atsiduoda Tau ir nusilenkia Tavo lotoso pėdoms, jau nebepatiria nuodėmingo gyvenimo pasekmių. Todėl įkalintieji karaliai pasiuntė mane, kad aš iš visos širdies melsčiau Tavo užtarimo, ir mes viliamės, jog Tavo Šviesybė mus tikrai apgins. Pagaliau mes supratome, koks yra tikrasis gyvenimo tikslas. Mūsų karališka padėtis, kaip ir kančios Jarāsandhos kalėjime, tėra atlygis už mūsų ankstesnius gerus ir blogus darbus. Dabar mums aišku, kad tiek gerų, tiek nuodėmingų darbų pasekmės laikinos – šiame sąlygotame gyvenime mes niekada nebūsime laimingi. Materialų kūną mes gavome iš materialios gamtos guṇų, ir kol jį turime, negalime rasti ramybės. Materialus gyvenimas užkrauna ant mūsų pečių mirusio kūno naštą. Karminė veikla pavertė mus nešuliniais gyvuliais, kurie velka savo mirusį kūną. Spaudžiami sąlygoto gyvenimo, mes atsisakėme džiaugsmingo gyvenimo Kṛṣṇos sąmonėje. Dabar mes suvokiame savo neregėtą kvailumą. Per savo neišmanymą mes įsipainiojome į materialių pasekmių tinklą. Todėl ieškome prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų, kurios gali akimirksniu sunaikinti visas karminės veiklos pasekmes ir taip ištraukti mus iš materialių kančių ir malonumų purvyno.

Brangus Viešpatie, mes atsidavėme Tau ir nusilenkėme prie Tavo lotoso pėdų, todėl prašome Tavęs išlaisvinti mus iš karminės veiklos tinklo, kuris buvo užmestas ant mūsų Jarāsandhos rankomis. Brangus Viešpatie, juk Tau žinoma, kad Jarāsandha stiprus kaip dešimt tūkstančių dramblių, ir, pasinaudojęs savo jėga, jis uždarė mus į kalėjimą, tarsi liūtas žvilgsniu sukaustytų avinų bandą.

Brangus Viešpatie, aštuoniolika kartų iš eilės Tu koveisi su Jarāsandha. Septyniolika sykių jį nugalėjai, palaužęs jo nepaprastą galią, tačiau kaunantis aštuonioliktąjį kartą Tu, dėdamasis paprastu žmogumi, patyrei tariamą pralaimėjimą. Brangus Viešpatie, mes gerai žinome, kad Jarāsandha niekada negalėtų Tavęs nugalėti, nes Tavo įtaka, jėga, galimybės bei valdžia neriboti. Niekas negali nei Tau prilygti, nei Tavęs pranokti. Tariamas Tavo pralaimėjimas prieš Jarāsandhą per tas aštuonioliktąsias kautynes – ne kas kita, kaip noras pasirodyti paprastu žmogumi. Deja, kvailys Jarāsandha neperprato Tavo gudrybės ir dabar be galo didžiuojasi savo materialia jėga bei šlove. Jis suėmė ir įkalino mus, puikiai suprasdamas, kad mes, Tavo bhaktai, esame visiškoje Tavo valioje.

Dabar aš papasakojau, į kokią baisią padėtį mes pakliuvome, ir Tavo Šviesybė, viską pasvėręs, gali elgtis kaip tinkamas. Aš esu kalėjime vargstančių karalių pasiuntinys bei atstovas, tad išdėsčiau jų prašymą Tavo Šviesybės teismui ir perdaviau Tau jų maldas. Visi karaliai karštai trokšta Tave pamatyti, kad galėtų patys nusilenkti Tavo lotoso pėdoms. Brangus Viešpatie, būk maloningas ir išgelbėk juos.“

Tuo metu, kai uždarytų į kalėjimą karalių pasiuntinys dėstė savo prašymą Viešpačiui, pasirodė didysis išminčius Nārada. Nārada buvo didis šventasis, jo plaukai spindėjo lyg auksas, ir jam įžengus į susirinkimų rūmus atrodė, jog nusileido patsai saulės dievas. Viešpačiui Kṛṣṇai lenkiasi ir Jį garbina net Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva, tačiau, pamatęs įžengiantį Nāradą, Jis drauge su Savo patarėjais tuojau atsistojo pasveikinti didįjį išminčių ir išreiškė jam pagarbą, nulenkdamas galvą. Didysis išminčius Nārada patogiai atsisėdo, ir Viešpats Kṛṣṇa pagarbino jį pagal visus ritualo reikalavimus, kaip ir dera, sutinkant šventąjį. Stengdamasis praskaidrinti Nāradajī nuotaiką, Viešpats Kṛṣṇa prabilo aiškiu maloniu balsu:

„O išminčiau tarp pusdievių, tikiuosi, kad trijuose pasauliuose viskas klojasi gerai. Tu laisvai keliauji per kosminę erdvę, pasieki aukštesniąsias, viduriniąsias ir žemesniąsias šios visatos planetų sistemas. Kaip puiku, kad sutikę tave mes galime lengvai iš Tavo Šventenybės išgirsti visas trijų pasaulių naujienas. Aukščiausiojo Viešpaties kosminiame pasaulyje tau nėra jokių paslapčių. Tu žinai viską, todėl norėčiau tavęs paklausti, kaip klojasi Pāṇḍavoms ir ką artimiausiu metu ketina daryti karalius Yudhiṣṭhira. Būk maloningas ir papasakok Man, ką jie dabar veikia.“

Didysis išminčius Nārada atsakė: „Brangus Viešpatie, Tu minėjai kosminį pasaulį, kurį sukūrė Aukščiausiasis Viešpats, bet aš žinau, jog tai Tu esi visur esantis kūrėjas. Tavo galios beribės ir nesuvokiamos, ir net galingosios asmenybės, tokios, kaip šios visatos valdovas Brahmā, negali aprėpti nesuvokiamos Tavo galybės. Brangus Viešpatie, nesuvokiama Savo galia, Supersielos pavidalu, Tu glūdi visų širdyse tarsi ugnis, kuri slypi visur, nors jos niekas nemato. Sąlygotame gyvenime visos gyvosios esybės yra trijų materialiosios gamtos guṇų valdžioje, todėl materialiomis savo akimis jos negali matyti Tavęs – to, kuris esi visur. Tačiau Tavo malone man teko daugybę kartų būti Tavo nesuvokiamos galios veikimo liudininku, todėl aš nesistebiu, kai Tu klausi, kaip gyvena Pāṇḍavos, nors Pats viską puikiai žinai.

Brangus Viešpatie, Tavo nesuvokiamos galios sukuria šį kosminį pasaulį, palaiko jį ir vėl sunaikina. Tavo nesuvokiamos galios dėka šis materialus pasaulis, kuris tėra dvasinio pasaulio šešėlis, atrodo esąs realus. Niekas negali atspėti Tavo ateities sumanymų. Transcendentinė Tavo padėtis visada yra mįslė žmonėms, o man belieka tik dar ir dar kartą išreikšti Tau savo pagarbą. Žmogus gyvena materialiais norais ir kaskart kuria naują materialų kūną, negalėdamas ištrūkti iš gimimo ir mirties rato. Supančiotas kūniškosios būties sampratos, žmogus nė nežino, kaip ištrūkti iš materialaus kūno nelaisvės. Savo nepriežastine malone, Viešpatie, Tu nužengi, kad apreikštum kupinus prasmės, šlovingus transcendentinius žaidimus. Todėl man belieka su pagarba nusilenkti Tau.

Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Parambrahmanas, ir kai apsimeti paprastu žmogumi, tai tėra eilinė gudrybė. Tu elgiesi kaip tas aktorius, kuris scenoje vaidina visiškai į save nepanašų personažą. Ėmęsis Savo pusbrolių globėjo vaidmens, Tu paklausei apie juos, todėl pranešiu Tau jų ketinimus. Išklausyk manęs.

Pirmiausia leiski pranešti, kad karalius Yudhiṣṭhira valdo visus materialius turtus, kokius tik įmanoma gauti aukščiausioje Brahmalokos planetų sistemoje. Nėra tokių materialių turtų, kurių jis neturėtų, ir vis dėlto jis nori atlikti Rājasūyos auką, kad galėtų Tave pamatyti ir patenkinti.“


Nārada pranešė Viešpačiui Kṛṣṇai: „Karalius Yudhiṣṭhira toks turtingas, kad gyvendamas Žemės planetoje turi visus Brahmalokos turtus. Jis viskuo patenkintas ir nieko nebetrokšta. Jis turi viską, tačiau nori pagerbti Tave, siekdamas Tavo nepriežastinės malonės, ir aš prašau Tavęs patenkinti jo norus. Brangus Viešpatie, kai karalius Yudhiṣṭhira atnašaus šią didžiąją auką, jos pažiūrėti atvyks visi pusdieviai ir visi įžymiausi žemės karaliai.

Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Brahmanas, Dievo Asmuo. Tasai, kuris su atsidavimu tarnauja Tau pagal Vedų nurodytąjį metodą, t. y. klausosi pasakojimų apie Tave, kartoja Tavo vardą ir Tave atsimena, – nusiplauna materialiosios gamtos guṇų purvą, tad ką gi kalbėti apie tuos, kurie tiesiogiai mato Tave ir liečiasi prie Tavęs. Brangus Viešpatie, Tu įkūniji gėrį. Transcendentinis Tavo vardas bei šlovė sklinda po visą visatą – aukštesniąsias, viduriniąsias ir žemesniąsias planetų sistemas. Transcendentinė upė, plaunanti Tavo lotoso pėdas, aukštesnėse planetų sistemose vadinasi Mandākinī, žemesnėse – Bhogavatī, o šioje Žemės planetoje – Ganga. Ji plukdo savo šventus transcendentinius vandenis per visą visatą ir išvalo viską, ką sutinka savo kelyje.“

Kaip tik prieš pasirodant didžiajam išminčiui Nāradai Sudharmos susirinkimų rūmuose Dvārakoje, Viešpats Kṛṣṇa bei Jo patarėjai tarėsi, kaip užpulti Jarāsandhos karalystę. Kadangi vyko labai rimti svarstymai, Nārados pasiūlymas Viešpačiui Kṛṣṇai vykti į Hastināpurą, į Mahārājos Yudhiṣṭhiros rengiamą didįjį Rājasūyos aukojimą, ne itin juos sužavėjo. Viešpats Kṛṣṇa suprato, apie ką mąstė patarėjai, nes Jo valdžioje buvo net Pats Viešpats Brahmā. Todėl, norėdamas juos nuraminti, Jis nusišypsojo ir tarė Uddhavai: „Brangus Uddhava, tu visada buvai Mano artimas ir gera linkintis draugas. Todėl norėčiau paklausti tavo nuomonės, nes žinau, jog tavo patarimai visada teisingi. Aš manau, kad tu puikiai supranti susiklosčiusią padėtį, todėl ir klausiu tavo patarimo. Ką Man daryti? Aš tavimi pasitikiu ir elgsiuosi taip, kaip tu pasiūlysi.“ Uddhava žinojo, kad nors Viešpats Kṛṣṇa elgiasi kaip paprastas žmogus, Jam nėra paslapčių: Jis pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį. Ir vis dėlto, kai Viešpats paklausė jo patarimo, Uddhava, norėdamas Jam pasitarnauti, ėmė kalbėti.