Didysis išminčius Nārada aplanko Viešpaties Kṛṣṇos rūmus

Didysis išminčius Nārada sužinojo, kad, užmušęs demoną Narakāsurą, kurį dar vadina Bhaumāsura, Viešpats Kṛṣṇa vedė šešiolika tūkstančių karalaičių. Nārada labai stebėjosi, kad Viešpats Kṛṣṇa išsiskleidė į šešiolika tūkstančių pavidalų ir vienu metu vedė visas karalaites skirtinguose rūmuose. Smalsaudamas, kaip Kṛṣṇai sekasi gyventi su tiek žmonų, Nārada nutarė pamatyti tai pats ir išvyko aplankyti Kṛṣṇos rūmus. Kai Nārada pasiekė Dvāraką, jis pamatė, kad miesto sodai bei parkai pilni įvairiaspalvių žiedų, o nuo medžių svyra vaisiai. Čiulbėjo nuostabūs paukščiai ir džiugiai krykštavo povai. Tvenkiniuose gausiai žydėjo žydri bei rausvi lotosai, o kai kur matėsi ir įvairiausios lelijos. Ežeruose plaukiojo daugybė gražuolių gulbių ir gervių, ir visur skardeno jų balsai. Mieste buvo devyni šimtai tūkstančių didingų rūmų iš puikiausio marmuro, sidabro vartais bei durimis. Namų ir rūmų kolonas puošė brangieji akmenys – filosofinis akmuo, safyrai bei smaragdai, o rūmų grindys spindėjo nuostabia šviesa. Keliai, alėjos, gatvės, kryžkelės bei turgavietės – viskas buvo skoningai išpuošta. Mieste buvo gausu dailių gyvenamųjų namų, susirinkimų rūmų, šventyklų, ir kiekvienas pastatas buvo savito stiliaus. Dvārakā buvo turtingas miestas. Platūs keliai, kryžkelės, alėjos, gatvės bei visų gyvenamųjų namų slenksčiai spindėjo švara. Visi keliai iš abiejų pusių buvo apsodinti krūmais, lygiais tarpais augo didžiuliai medžiai, mesdami ant kelio šešėlį ir suteikdami keleiviams pavėsį.

Šiame nepakartojamo grožio mieste Aukščiausiasis Dievo Asmuo Viešpats Kṛṣṇa turėjo daugybę rūmų. Čia Jam nusilenkti atvykdavo didieji pasaulio karaliai bei princai. Rūmai buvo pastatyti pagal paties Viśvakarmos, pusdievių architekto, brėžinius. Į šiuos statinius jis sudėjo visus savo gabumus bei išmonę. Rūmų buvo pastatyta daugiau kaip šešiolika tūkstančių, ir kiekviena Viešpaties Kṛṣṇos žmona turėjo savo dvarą. Kai didysis išminčius Nārada įžengė į vienus iš tokių rūmų, jis pamatė, kad kolonos čia iš koralo, o lubos nusagstytos brangakmeniais. Sienos bei arkos tarp kolonų tviskėjo, išdabintos įvairių rūšių safyrais. Rūmuose kabojo daug Viśvakarmos sukurtų baldakimų su perlų vėriniais. Krėslai bei kiti baldai buvo padirbti iš dramblio kaulo, papuošti auksu bei briliantais, o brangiaisiais akmenimis inkrustuoti šviestuvai sklaidė rūmų tamsą. Rūmuose smilko tiek daug smilkalų bei kvapiosios dervos, kad aromatingi dūmai veržėsi pro langus. Povai, tupintys ant laiptų, palaikę dūmus debesimis imdavo džiaugsmingai šokti. Rūmuose buvo didelis būrys tarnaičių, pasipuošusių aukso vėriniais, apyrankėmis bei puikiais sāriais, bei tarnų puikiomis mantijomis, turbanais bei brangakmenių auskarais. Šie gražūs ir pasipuošę tarnai dirbo įvairiausius namų darbus.

Nārada pamatė Viešpatį Kṛṣṇą, sėdintį su Rukmiṇīdevī, rūmų šeimininke, kuri laikė cāmarą. Rukmiṇīdevī turėjo tūkstančius jaunų tarnaičių, nenusileidžiančių jai grožiu bei kitomis ypatybėmis, tačiau pati vėdavo Viešpatį Kṛṣṇą. Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuriam lenkėsi netgi Nārada, tačiau, išvydęs į rūmus įeinant Nāradą, Kṛṣṇa tuoj pakilo iš Rukmiṇī lovos, tuo parodydamas jam pagarbą. Viešpats Kṛṣṇa – viso pasaulio mokytojas, ir, norėdamas visiems parodyti, kaip dera pagerbti tokį šventą asmenį, kaip Nārada Munis, nusilenkė jam, šalmu paliesdamas žemę. Kṛṣṇa palytėjo Nārados pėdas ir suglaudęs delnus paprašė jį sėsti į Savo sostą. Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Asmuo, Jį garbina visi bhaktai. Jis – visų mūsų dvasinis mokytojas, vertas didžiausios pagarbos. Gangos vandenys, srūvantys iš Jo pėdų, pašventina tris pasaulius. Visi tikri brāhmaṇai garbina Jį, todėl Jį vadina brahmaṇya-deva.

Brahmaṇya yra tas, kuris pasižymi visomis brāhmaṇo ypatybėmis – yra teisingas, susitvardęs, švarus, paprastas, valdo jutimus, turi tobulas žinias ir moka jas pritaikyti gyvenime, atsidavęs tarnauja Viešpačiui. Šiomis ypatybėmis pasižymi ir Pats Viešpats Kṛṣṇa, ir Jo garbintojai. Viešpatį Kṛṣṇą vadina tūkstančiais ir milijonais vardų (Viṣṇu-sahasra-nāma), ir kiekvienas jų atspindi kokią nors transcendentinę Jo ypatybę.

Dvārakoje Viešpats Kṛṣṇa atliko tobulo žmogaus vaidmenį. Todėl išminčius Nārada neprieštaravo, kai Kṛṣṇa plovė jam kojas ir tuo vandeniu pašlakstė Sau galvą, nes puikiai žinojo, kad Viešpats šitaip elgiasi, norėdamas visiems parodyti, kaip dera pagerbti šventus asmenis. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, pirminis Nārāyaṇa ir amžinasis visų gyvų esybių draugas, pagarbino išminčių Nāradą, kaip to reikalauja Vedos. Pasveikindamas Nāradą maloniais tarsi nektaras žodžiais, Viešpats pavadino jį bhagavānu, tuo, kuris yra pats sau pakankamas, nes turi visą žinojimą, atsižadėjimą, jėgą, šlovę, grožį bei kitas panašias vertingas ypatybes. Jis paklausė Nārados: „Kuo galėčiau tau pasitarnauti?“

Nārada atsakė: „Brangus Viešpatie, nenuostabu, kad Tu taip elgiesi, nes esi Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir visų gyvybės rūšių valdovas. Tu – viršiausias visų gyvų esybių draugas ir kartu didžiausias piktadarių bei nusidėjėlių persekiotojas. Žinau, kad nužengei į žemę rūpintis ir saugoti šią visatą. Todėl Tu apsireiški ir išeini iš šio pasaulio laisva Savo Paties valia ir neverčiamas jokios kitos jėgos. Man nusišypsojo didžiulė sėkmė šiandien pamatyti Tavo lotoso pėdas. Kiekvienas, kuris prisiriša prie Tavo lotoso pėdų, visiems laikams atsikrato aistrų, ir materialiosios gamtos guṇos jo nebeteršia. Viešpatie, Tu begalinis, ir Tavo didybė beribė. Didieji pusdieviai – Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva – stengiasi visad išlaikyti Tave savo širdyse ir mąstyti apie Tave. Sąlygotos sielos, patekusios į bedugnį materialios būties šulinį, gali ištrūkti iš amžinos nelaisvės tik nusilenkusios prie Tavo lotoso pėdų. Tai reiškia, kad Tu – vienintelis visų sąlygotų sielų prieglobstis. Brangus Viešpatie, Tu klausei, ką galėtum dėl manęs padaryti. Aš tetrokštu nuolat atminti Tavo lotoso pėdas. Man nesvarbu, kur mane nublokš likimas, prašau vieno – tegul man bus leista niekad neužmiršti Tavo lotoso pėdų.“

Prašydamas Viešpaties tokio palaiminimo, išminčius Nārada parodė, kokia turi būti tobula tyrų bhaktų malda. Tyras bhaktas niekada neprašo Viešpaties materialių arba dvasinių palaiminimų, jis tenori nuolat, bet kuriomis aplinkybėmis, atminti Viešpaties lotoso pėdas. Tyram bhaktui nerūpi, kur jis pateks – į rojų, ar į pragarą, – jam gerai visur, kur tik gali nuolat atminti Viešpaties lotoso pėdas. Taip melstis moko ir Viešpats Caitanya „Śikṣāṣṭakoje“, kurioje Jis aiškiai sako, kad vienintelis Jo noras – gimimas po gimimo su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Tyras bhaktas netgi nesiekia išvengti nuolat besikartojančių gimimo ir mirties, jam nesvarbu, ar teks gimti kokia nors gyvybės forma, ar ne. Jis tenori jokiomis aplinkybėmis nepamiršti Viešpaties lotoso pėdų.

Išėjus iš Rukmiṇī rūmų, Nāradajī kilo noras pamatyti, kaip veikia vidinė Viešpaties Kṛṣṇos galia, yogamāyā,tad jis pasuko į kitos karalienės namus. Čia jis pamatė Viešpatį Kṛṣṇą su kita Savo žmona ir Uddhava žaidžiantį šachmatais. Viešpats bematant pakilo ir pakvietė Nāradą Munį sėstis į Savo vietą. Vėl, kaip ir Rukmiṇī rūmuose, Viešpats pagarbino išminčių tokiais pat sutikimo ritualais. Viešpats Kṛṣṇa parodė deramą pagarbą išminčiui ir elgėsi taip, tarsi nežinotų, kas vyko Rukmiṇī rūmuose. Jis pasakė Nāradai: „Brangus išminčiau, nors Tu atėjai į mūsų namus, Tavo Šventenybei būdinga visiška pilnatvė. Mes – šeimos žmonės, ir mums vis ko nors negana, o tau nereikia niekieno pagalbos, nes tu semiesi džiaugsmo iš savęs. Kad ir kaip mes sutiktume tave ir ką pasiūlytume – to vis tiek bus per maža. Ir vis dėlto, kadangi Tu, Tavo Šventenybe, esi brāhmaṇas,mūsų pareiga padaryti viską, ką leidžia mūsų galimybės ir jėgos. Tad Aš laukiu iš tavęs paliepimų. Ką galėčiau dėl tavęs padaryti?“

Nāradajī žinojo slaptąją Viešpaties apsireiškimo žemėje prasmę, todėl, neprataręs nė žodžio, apstulbintas to, ką pamatė, jis išėjo iš rūmų ir patraukė į kitus. Šį kartą Nāradajī pamatė Viešpatį Kṛṣṇą kaip mylintį tėvą glamonėjant Savo mažus vaikus. Paskui jis nuėjo dar į vienus rūmus, kur atrado Viešpatį Kṛṣṇą besirengiantį maudytis. Vieną po kito šventasis Nārada aplankė visus šešiolikos tūkstančių Viešpaties Kṛṣṇos karalienių rūmus ir kiekvienuose matė Kṛṣṇą, užsiėmusį vis kitokiais darbais.

Vienuose rūmuose Kṛṣṇa atnašavo ugnies aukas ir vykdė Vedų apeigas, skirtas šeimos žmonėms. Kituose aukojo privalomą šeimos žmogui pañca-yajños auką. Šią yajñą dar vadina pañca-śūna. Norom nenorom kiekvienas, o ypač šeimos žmogus, daro penkių rūšių nuodėmes. Geriant iš ąsočio vandenį, žūva daugybė smulkiausių būtybių, gyvenančių vandenyje. Daugybė jų žūva, malant girnomis grūdus arba valgant. Šluodamas grindis arba įkurdamas ugnį, žmogus irgi sunaikina daug akiai nematomų būtybių. Daugybę skruzdėlių bei kitų vabzdžių jis sutrypia gatvėje. Sąmoningai ar nesąmoningai, nesvarbu, ką darytume, mes žudome. Todėl kiekvienas šeimos žmogus privalo atlikti pañca-śūnos auką, kuri išvaduoja nuo nuodėmių pasekmių.

Vienuose rūmuose Nārada atrado Viešpatį Kṛṣṇą vaišinant brāhmaṇus, atlikusius yajños apeigas. Kituose jis matė Jį, tyliai kalbantį Gāyatrī mantrą, o trečiuose – besitreniruojantį su kardu ir skydu. Vienur Viešpats Kṛṣṇa jodinėjo žirgu, drambliu, važinėjo kovos vežimu. Kitur Nārada atrado Jį besiilsintį lovoje. Vienuose rūmuose Jis sėdėjo soste ir klausėsi Jį šlovinančių bhaktų maldų, svarstė svarbius reikalus su Savo patarėjais, pavyzdžiui, Uddhava, arba su būreliu laisvo elgesio merginų linksminosi vandenyje. Kituose Jis dalino brāhmaṇamsturtingai išpuoštas karves arba klausėsi Purāṇų bei istorinių pasakojimų (tokių, kaip „Mahābhārata“, kurie laikomi pagalbiniais raštais ir perteikia paprastiems žmonėms Vedų žinias per pasakojimus apie svarbius visatos istorijos momentus), o dar kitur Viešpats Kṛṣṇa linksmai pokštavo su viena iš Savo žmonų arba kartu su žmona vykdė religines apeigas. Kadangi šeimos žmonės turi įvairių išlaidų, jiems būtina galvoti apie savo pajamas, todėl kai kuriuose iš rūmų galima buvo matyti Kṛṣṇą, užsiėmusį gerovės kėlimo reikalais. Dar kituose rūmuose Jis mėgavosi šeimyniniu gyvenimu pagal reguliatyviuosius principus, kuriuos nurodo śāstros.

Vienuose rūmuose Jis meditavo, sukaupęs mintis į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, esantį anapus šių materialiųjų visatų. Autoritetingų šventraščių rekomenduojamos meditacijos tikslas – sutelkti savo mintis į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viṣṇu. Viešpats Kṛṣṇa yra pirminis Viṣṇu, bet Jis atliko žmogaus vaidmenį, todėl asmeniniu pavyzdžiu labai aiškiai mums parodė, ką gi iš tikrųjų reiškia meditacija. Kituose rūmuose Viešpats Kṛṣṇa patarnavo vyresnio amžiaus ir aukštesnės padėties žmonėms, dovanojo jiems įvairius reikalingus daiktus. Vienur Nāradajī atrado Viešpatį Kṛṣṇą, aptarinėjantį kautynes, sudarantį su priešu taikos sutartį, kitur Jis svarstė su vyresniuoju broliu Viešpačiu Balarāma, kas teikia didžiausią gėrį žmonėms. Nārada matė, kaip Viešpats Kṛṣṇa vesdino sulaukusius atitinkamo amžiaus sūnus ir tekino dukteris, suradęs jiems tinkamas nuotakas bei jaunikius, kaip kėlė prašmatnias vestuvių ceremonijas. Vienur atrado Jį išlydintį Savo dukras, o kitur – sutinkantį marčias. Miestelėnai stebėjosi, regėdami tokias prabangias ceremonijas.

Nārada ėjo iš rūmų į rūmus ir matė, kaip Viešpats atnašauja aukas, skirtas pusdieviams, kurie iš tikrųjų tėra Jo ypatybių ekspansijos, kaip atlieka labdaros darbus – kasa gilius šulinius, stato nakvynės namus, veisia sodus nepažįstamiems keleiviams ir šventiems žmonėms, stato didingus vienuolynus bei šventyklas. Tai tėra dalis to, ką Vedos nurodo šeimos žmonėms. Atliekant šiuos darbus, išsipildo materialūs mūsų norai. Nārada matė Kṛṣṇą – karalių kṣatriyą, medžiojantį miškuose ant puikaus sindhi žirgo. (Tam tikromis progomis Vedų taisyklės kṣatriyams leidžia užmušti kai kuriuos žvėris. Tai daroma, kad miškuose viešpatautų taika, arba kai norima žvėris paaukoti ant aukuro. Kṣatriyams leidžiama tobulintis žudyti, nes, norint palaikyti tvarką valstybėje, kartais jiems tenka be gailesčio žudyti priešus.) Dar didysis išminčius Nārada matė, kaip Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir visų mistinių jėgų meistras, persirengęs tarytum šnipas vaikštinėja po miestą bei rūmus, norėdamas sužinoti, ką galvoja Jo valdiniai.

Taip išminčius Nārada pamatė, ką veikia Viešpats, kuris, būdamas visų gyvųjų būtybių Supersiela, atliko paprasto žmogaus vaidmenį, kad parodytų, kaip veikia Jo vidinė galia. Šypsodamasis širdies gelmėse, Nārada kreipėsi į Viešpatį: „Brangus Viešpatie, visų mistinių galių meistre, kurį medituoja visi didieji mistikai, Tavo mistinė galybė nesuvokiama net tokiems mistikams, kaip Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva. Tačiau Tavo Šviesybės malone Tu teikeisi parodyti man Savo vidinės galios veikimą, nes aš su meile be paliovos Tau tarnauju. Brangus Viešpatie, visi Tave garbina. Pusdieviai bei visų keturiolikos planetų sistemų vyriausiosios dievybės gerai suvokia transcendentinę Tavo šlovę. Dovanok man tokį palaiminimą, kad galėčiau keliauti po įvairius pasaulius ir apdainuoti transcendentinių Tavo darbų šlovę.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Kṛṣṇa, atsakė Nāradai: „Brangus Nārada, o išminčiau tarp pusdievių, tu žinai, kad Aš esu aukščiausias religijos principų mokytojas, tobulai jų laikausi ir Pats juos nustatau. Aš laikausi religijos principų, kad išmokyčiau visą pasaulį deramai elgtis. Brangus sūnau, tenestebina tavęs Mano vidinės galios veikimas.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo vykdė Savo vadinamąsias šeimos pareigas, kad parodytų žmonėms, kaip sudvasinti šeimyninį gyvenimą, nepaisant prisirišimo prie materialiosios būties nelaisvės. Iš tikrųjų šeimyninis gyvenimas dar labiau prirakina prie materialaus pasaulio. Tačiau Viešpats, būdamas maloningas šeimos žmonėms, parodė, kaip sudvasinti įprastą gyvenimą šeimoje. Kṛṣṇą įsisąmoninusio šeimos žmogaus gyvenimas transcendentalus Vedų nurodymams ir savaime šventas, nes Kṛṣṇa yra jo centras.

Taigi Nārada pamatė Kṛṣṇą, kuris Savo visiškų ekspansijų dėka gyveno šešiolikoje tūkstančių rūmų. Nesuvokiama Savo galia Kṛṣṇa buvo visų karalienių rūmuose. Viešpaties Kṛṣṇos galia neribota, ir kaskart, kai Nārada matė vidinės Viešpaties Kṛṣṇos galios veikimą, jo nuostabai nebuvo ribų. Viešpats Kṛṣṇa elgėsi taip, tarsi keturi civilizuoto gyvenimo veiksniai – religija, materialios gerovės kėlimas, jausmų tenkinimas ir išsivadavimas – Jam būtų labai svarbūs. Šie keturi materialiosios būties veiksniai būtini visuomenei dvasiškai vystytis, ir Viešpats Kṛṣṇa – nors Jam Pačiam ir nebuvo būtina taip elgtis – žmonių labui parodė pavyzdį, kaip gyventi šeimoje. Nārada buvo patenkintas apsilankymu pas Kṛṣṇą. Džiaugdamasis, kad pamatė, kaip Viešpats Kṛṣṇa gyvena Dvārakoje, jis iškeliavo iš miesto.

Śukadevos Gosvāmio pasakojimas apie Viešpaties Kṛṣṇos gyvenimą Dvārakoje karaliui Parīkṣitui padėjo suprasti, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo Viešpats Kṛṣṇa Savo vidine galia nužengia į šią materialią visatą ir Savo pavyzdžiu nubrėžia gaires, kurių reikia laikytis, norint pasiekti galutinį gyvenimo tikslą. Visos Dvārakos karalienės, kurių buvo daugiau kaip šešiolika tūkstančių, savo moterišką žavesį panaudojo transcendentinei Viešpaties tarnystei. Jos šypsojosi ir patarnavo Kṛṣṇai, o Viešpats neslėpdamas pasitenkinimo buvo joms idealus vyras, besidžiaugiantis šeimynine laime. Mes turime visada atminti, kad šitaip pramogauti tegali Viešpats Śrī Kṛṣṇa – pirminė kosminio pasaulio kūrimo, palaikymo ir sunaikinimo priežastis. Kiekvienas, kuris dėmesingai klausysis pasakojimų apie Viešpaties žaidimus Dvārakoje arba parems Kṛṣṇos sąmonės judėjimo pamokslininką, be vargo nueis išsivadavimo kelią ir pajus Viešpaties Kṛṣṇos lotoso pėdų nektaro skonį. Ir tokiu būdu jis įsitrauks į atsidavimo tarnystę Viešpačiui Kṛṣṇai.