Sāmbos vedybos

Dhṛtarāṣṭros sūnus Duryodhana turėjo dukrą, vardu Lakṣmaṇā, kuri jau buvo pasiekusi nuotakos amžių. Mergaitė, gimusi Kuru giminėje, pasižymėjo nuostabiomis ypatybėmis, ir nemažai karalaičių norėjo ją vesti. Kai merginos rankos siekia daug jaunikių, rengiama svayaṁvaros ceremonija, kad nuotaka galėtų pati išsirinkti vyrą. Lakṣmaṇos svayaṁvaros metu, kai ji turėjo išsirinkti sužadėtinį, pasirodė Sāmba. Sāmba buvo Jāmbavatī – vienos pagrindinių Viešpaties Kṛṣṇos žmonų, sūnus. Tokį vardą jis gavo todėl, kad nesiskyrė su motina ir buvo jos numylėtinis. Vardas „Sāmba“ reiškia „motinos numylėtinis.“ Ambā reiškia „motina“, o sa – „su.“ Taigi šį vardą jis gavo todėl, kad nė per žingsnį nesitraukė nuo motinos. Dėl šios priežasties jį dar vadino Jāmbavatīsuta. Jau buvo sakyta, kad visi Kṛṣṇos sūnūs savo privalumais nenusileido savo didžiajam tėvui, Viešpačiui Kṛṣṇai. Sāmba norėjo gauti Duryodhanos dukrą Lakṣmaṇą, nors jos širdis ir nelinko prie jo. Todėl Sāmba pagrobė nuotaką iš svayaṁvaros.

Kadangi Sāmba prievarta išsivežė Lakṣmaṇą, Kuru giminės nariai – Dhṛtarāṣṭra, Bhīṣma, Vidura, Ujjainas, Arjuna ir kiti – nutarė, kad pagrobęs jų dukrą Sāmba įžeidė visą giminę. Visi gerai žinojo, kad Lakṣmaṇā nė nemanė rinktis jo, tad, prievarta išsiveždamas nuotaką, jis sutrukdė jai išsirinkti vyrą. Buvo nutarta jį nubausti. Kuru giminės nariai vienu balsu pareiškė, kad Sāmba pasielgė įžūliai ir išniekino Kuru šeimos papročius. Todėl, Kuru giminės vyresniesiems patarus, buvo nutarta sučiupti jaunuolį, bet palikti jį gyvą. Giminė nusprendė, kad mergina nebegali ištekėti už kito vyro, nes Sāmba prie jos jau prisilietė. (Pagal Vedų tvarką, mergina, turėjusi ryšių su jaunuoliu, negali būti ištekinta už kito. O ir niekas nesutiktų tokios vesti.) Vyresnieji šeimos nariai, tarp jų ir Bhīṣma, norėjo suimti Sāmbą. Visa Kuru giminė, pirmiausia didieji karžygiai, nutarė bendromis jėgomis pamokyti Sāmbą. Būsimose kautynėse karvedžiu buvo paskirtas Karṇa.

Kuru ėmė tartis, kaip suimti Sāmbą, ir nusprendė, kad suėmus Sāmbą Yadu giminė labai ant jų supyks. Iškilo pavojus, kad Yadu priims tai kaip iššūkį ir stos kautis. „Bet kita vertus, – pamanė jie, – jeigu jie ir stos kautis, ką jie laimės? Yadu giminė nė iš tolo neprilygsta Kuru giminei, nes Kuru karaliai valdo visą pasaulį, o Yadu giminė karaliauja tik savo žemėse.“ Kuru galvojo: „Jeigu jie ateis ir pakvies mus į kovą už tai, kad sučiupome jų sūnų, mes priimsime iššūkį ir gerai juos pamokysime. Paimti į nagą jie bus paklusnūs, kaip jutimai, sutramdyti mistinės yogos prāṇāyāmos metodu.“ (Praktikuodamas mechaninę mistinę yogą, žmogus ima valdyti savo kūno oro sroves, sutramdo jutimus ir nebeleidžia jiems nukrypti nuo meditacijos į Viešpatį Viṣṇu.)

Pasitarę su Kuru giminės vyresniaisiais, tarp jų – Bhīṣma ir Dhṛtarāṣṭra, ir gavę jų leidimą, penki didieji kariūnai: Karṇa, Śala, Bhuriśravā, Yajñaketu bei pagrobtosios merginos tėvas Duryodhana – visi mahā-rathiai,– didžiojo karžygio Bhīṣmadevos vadovaujami nutarė sučiupti jaunąjį Sāmbą. Yra įvairių kategorijų karžygiai, tarp jų: mahā-rathiai, eka-rathiai ir rathiai. Prie vienos ar kitos kategorijos jie priskiriami pagal kovinį pajėgumą. Mahā-rathis gali kautis prieš tūkstančius karių. Taigi visi kartu jie panoro sučiupti Sāmbą. Sāmba, kaip ir jo priešininkai, buvo mahā-rathis, tačiau jam vienam teko kautis su penkiais mahā-rathiais. Ir vis dėlto, pamatęs, kad didieji Kuru giminės kariai atsiveja jį, jis nepabūgo.

Nebodamas, kad yra vienas, Sāmba atsigręžė į persekiotojus ir drąsiai pakėlė savo nuostabųjį lanką. Jis atrodė kaip liūtas, kuris ryžtingai stoja į kovą prieš kitus žvėris. Karṇa, vedęs paskui save karius, metė Sāmbai iššūkį: „Kur taip skubiniesi? Palūkėk, tuojau mes tave pamokysime!“ Iškviestas į kovą kito kario, kṣatriyasnebegali trauktis – jis privalo kautis. Ir kai Sāmba, priėmęs iššūkį, stojo priešais juos visiškai vienas, į jį pasipylė didžiųjų karių strėlių lietus. Tačiau kaip liūtas, kuris neišsigąsta net tada, kai jį persekioja didžiulė vilkų ar šakalų ruja, Sāmba, šlovingasis Yadu giminės atstovas ir galingasis Kṛṣṇos sūnus, įpyko ant Kuru giminės karių už tai, kad tie negarbingai nukreipė į jį savo strėles. Sāmba kovėsi labai išmanančiai. Penkios pirmosios Sāmbos strėles įsmigo į kovos vežimus. Po keturias strėles jis paleido į vežimų arklius, ir jie krito negyvi. Po vieną strėlę gavo vežėjai, Karṇa bei kiti garsieji kariai. Sāmba atkakliai kovėsi su penkiais didžiaisiais karžygiais, ir jie įsitikino nepaprasta jaunuolio jėga. Kovos įkarštyje jie atvirai pripažino, jog tas jaunuolis Sāmba – nuostabus karys. Tačiau kova vyko kṣatriyų dvasia, tad jie, nors tai buvo negarbinga, keliese privertė Sāmbą išlipti iš kovos vežimo, kuris buvo sudaužytas į šipulius. Ketvertas jų pribaigė keturis Sāmbos žirgus, o vienam pavyko perkirsti Sāmbos lanko templę, ir Sāmba nebegalėjo kautis. Taigi su dideliu vargu, po žiaurios kovos, jie sudaužė Sāmbos kovos vežimą ir paėmė jį į nelaisvę. Šitaip Kuru giminės kariai laimėjo didžią pergalę ir, atsiėmę iš Sāmbos Duryodhanos dukrą Lakṣmaṇą, triumfuodami grįžo į Hastināpurą.

Didysis išminčius Nārada tuojau pat pranešė Yadu giminei, kad Sāmba paimtas į nelaisvę, ir papasakojo, kaip viskas nutiko. Yadu giminės nariai įniršo, kad Sāmba buvo sučiuptas, ir dargi tokiu negarbingu būdu, užpuolus penkiese. Yadu giminės karaliui Ugrasenai leidus, jie tučtuojau išsirengė pulti Kuru giminės sostinę.

Viešpats Balarāma gerai žinojo, kad Kali amžiaus žmonėms tereikia menkos kibirkštėlės pradėti peštis, tačiau Jam nepatiko, kad dvi didžios giminės – Yadu ir Kuru, tegu ir Kali-yugos paveiktos, susiruošė kautis. „Užuot kovojus su jais, – išmintingai tarė Jis, – geriau Pačiam nuvykti tenai, išsiaiškinti padėtį ir pažiūrėti, ar galima sutvarkyti šį reikalą be kovos.“ Balarāma norėjo įkalbėti Kuru giminę išlaisvinti Sāmbą kartu su žmona Lakṣmaṇa. „Tada, – vylėsi Jis, – mūšio bus galima išvengti.“ Jis nedelsdamas liepė kinkyti puikų iškilmių vežimą, ketindamas vykti į Hastināpurą kartu su mokytais žyniais, brāhmaṇais bei keliais vyresniaisiais Yadu giminės nariais. Jis buvo įsitikinęs, kad Kuru giminė susitaikys su šiomis vedybomis, ir bus išvengta tarpusavio kovos. Vykstantis į Hastināpurą Savo iškilmių vežimu, mokytų brāhmaṇų bei vyresniųjų Yadu giminės narių apsuptas, Viešpats Balarāma atrodė tarytum mėnulis, spindintis skaidriame danguje tarp mirguliuojančių žvaigždžių. Viešpats Balarāma pasiekė Hastināpuros apylinkes, bet į patį miestą įžengti neskubėjo, o apsistojo šalia, nedideliame sodo namelyje. Jis paprašė, kad Uddhava susitiktų su Kuru vadovais ir sužinotų, ar jie nori kautis su Yadu gimine, ar sutiktų tartis dėl derybų. Nuvykęs derybų, Uddhava susitiko su Bhīṣmadeva, Dhṛtarāṣṭra, Droṇācārya, Bali, Duryodhana, Bāhlīka bei kitais žymesniais Kuru giminės nariais. Išreiškęs jiems deramą pagarbą, jis pranešė, kad atvyko Viešpats Balarāma ir kad Jis įsikūrė sode už miesto vartų.

Kuru giminės vadovai, visų pirma Dhṛtarāṣṭra ir Duryodhana, nudžiugo, nes puikiai žinojo, kad Viešpats Balarāma labai palankus jų šeimai. Išgirdus šią žinią, jų džiaugsmui nebuvo ribų ir jie ėmė sveikinti Uddhavą. Jie pasiėmė viską, ko reikia, norint deramai sutikti Viešpatį Balarāmą, ir nuskubėjo prie miesto vartų. Jie pasveikino Viešpatį Balarāmą, aukodami Jam puikias karves ir arghyą (rinkinį, kurį sudaro ārati vanduo, saldumynai, paruošti iš medaus, sviesto ir kitų produktų, gėlės bei girliandos, iškvėpintos sandalmedžio pasta), kaip reikalavo jų padėtis. Žinodami, koks didis yra Viešpats Balarāma, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, jie su didžia pagarba nulenkė prieš Jį galvas. Jie pasikeitė sveikinimo žodžiais, pasiteiravo vienas kito, kaip sekasi. Po šio mandagaus pasisveikinimo Viešpats Balarāma giliu balsu ir kantriai išdėstė jiems Savo mintis, tikėdamasis išgirsti, ką jie apie tai mano: „Mieli draugai, šį kartą Aš aplankiau jus kaip visagalio karaliaus Ugrasenos pasiuntinys. Prašau labai dėmesingai išklausyti jo valią ir neatidėliojant imtis ją vykdyti. Karalius Ugrasena puikiai žino, kad jūs, Kuru giminės kariai, negarbingai kovėtės su doruoju Sāmba, kuris buvo vienas, ir per didelį vargą, neteisingu būdu paėmėte jį į nelaisvę. Mus jau pasiekė ši naujiena, tačiau ji nesukėlė pernelyg didelio nerimo, nes su jumis mus jungia glaudūs ryšiai. Manau, kad mums nevertėtų gadinti gerų santykių – būkime ir toliau draugai ir nesipeškime be reikalo. Todėl prašau jūsų kuo greičiau išlaisvinti Sāmbą ir kartu su žmona Lakṣmaṇa atvesti jį pas Mane.“

Įsakmus Viešpaties Balarāmos tonas, kuriame buvo justi didvyrio tvirtybė, pranašumas prieš kitus ir narsa, bei Jo žodžiai nepatiko Kuru giminėms vadams. Priešingai, Jo kalba sukėlė Kauravų susierzinimą, ir jie ėmė tūžti: „Še tau, kad nori! Balarāmos žodžiai stebintų, jeigu tai nebūtų būdinga Kali amžiui. Kaipgi kitaip paaiškinti mus peikiančius Jo žodžius? Balarāmos kalba ir tonas yra paprasčiausiai įžeidžiantys. Turbūt Kali amžius taip veikia, kad apavas, turintis būti ant kojų, taikosi užsikarti ant galvos ir užimti šalmo vietą. Su Yadu giminės nariais mus jungia santuokos ryšiai – tai ir leidžia jiems lankytis ir gyventi pas mus, su mumis valgyti bei ilsėtis. Tačiau jie ėmė piktnaudžiauti šia garbe. Kol mes neatidavėme jiems valdyti dalies mūsų karalystės, jie iš esmės neturėjo jokios padėties visuomenėje, o dabar jie jau bando mums įsakinėti. Mes leidome Yadu giminei naudotis karališkosios valdžios ženklais – cāmara, vėduokle, kriaukle, baltu skėčiu, karūna, karališkuoju sostu, pakyla atsisėsti ir gultu – visomis karališkojo luomo privilegijomis. Jiems nederėtų naudotis šiais karališkos valdžios atributais mūsų akivaizdoje, tačiau dėl giminystės ryšių mes žiūrėjome į tai pro pirštus. Tačiau jiems jau pakanka akiplėšiškumo mums nurodinėti. Kiek galima kęsti šį įžūlumą? Mes nebegalime leisti jiems ir toliau taip elgtis ir naudotis karališkosios valdžios ženklais. Geriausia bus, jeigu mes atimsime iš jų tai, ką dovanojome. Neverta gyvatę girdyti pienu, nes iš tokio gailestingumo ji tampa dar nuodingesnė. Yadu giminė eina prieš savo geradarių valią. Jie gyvena iš mūsų gailestingumo bei dovanų, tačiau yra tokie begėdžiai, kad bando mums nurodinėti. Koks bjaurus elgesys! Niekas pasaulyje negali klestėti, jeigu to nepanorės tokie Kuru giminės nariai, kaip Bhīṣma, Droṇācārya ar Arjuna. Kaip ėriukas negali jaustis saugus, kai šalia yra liūtas, taip ir dangaus gyventojai pusdieviai, kuriems vadovauja karalius Indra, negali patirti laimės, jeigu to nenorime mes, o ką jau kalbėti apie paprastus žmones!“ Iš tikrųjų Kuru giminės nariai ėmė pernelyg didžiuotis savo turtais, karališka valdžia, kilmingumu, šeimos tradicijomis, didžiais kariais, šeimos nariais bei milžiniška savo imperija. Jie ėmė nebepaisyti civilizuotai visuomenei įprastų elgesio taisyklių ir Viešpaties Balarāmos akivaizdoje svaidėsi įžeidimais Yadu giminei. Prikalbėję šiurkštybių, jie patraukė atgal į Hastināpurą.

Viešpats Balarāma kantriai išklausė visus įžeidimus ir neparodė pasipiktinimo nederamu jų elgesiu, tačiau dabar Jo išvaizda išdavė, kad Jis tiesiog verda pykčiu ir galvoja apie kerštą. Balarāmos veido išraiška buvo tokia grėsminga, kad nebegalima buvo be išgąsčio į Jį žiūrėti. Jis garsiai nusikvatojo ir tarė: „Tikra tiesa, žmogui, kuris ima pernelyg didžiuotis savo šeima, turtu, grožiu ir materialiais laimėjimais, jau nebesinori taikos, jis ieško progos susipešti. Jam beprasmiška kalbėti apie padorumą ir taikų sugyvenimą, priešingai, reikia ieškoti būdų ir priemonių, kaip jį nubausti.“ Paprastai materialūs turtai paverčia žmogų gyvuliu. Kviesti gyvulį taikiai sugyventi nėra jokios prasmės, vienintelis būdas su juo susitarti – argumentum ad baculum. Kitaip sakant, vienintelė priemonė sutramdyti gyvulį – lazda. „Kaip suįžūlėjo Kauravos! Aš norėjau taikiai su jais susitarti, nors kiti Yadu giminės nariai ir Pats Viešpats Kṛṣṇa buvo kupini rūstybės. Jie jau rengėsi pulti Kuru karalystę, tačiau Aš juos nuraminau ir užsikroviau vargą vykti čia ir sutvarkyti šį reikalą, kad būtų apsieita be karo. Ir po to tie nenaudėliai drįsta šitaip elgtis! Dabar aišku, kad jie nori karo, o ne taikaus susitarimo. Plūsdami Yadu giminę, tie pasipūtėliai įžeidinėjo Mane.

Yadu giminės valią vykdo net pats dangaus valdovas Indra, o jums karalius Ugrasena, vadovaujantis Bhojoms, Vṛṣṇi, Andhakoms bei Yādavoms, tėra menko ginkluoto būrio vadas! Nuostabu! Jums nė motais karalius Ugrasena – tas, kurio valia – įstatymas netgi karaliui Indrai. Jūs tik pagalvokite, kokia didinga Yadu giminė. Yadavos užėmė dangaus planetų susirinkimų rūmus ir pagrobė pārijātos medelį, o jūs tebemanote, kad jie negali jums įsakinėti. Nejau jūs nesuprantate, kad Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, turi teisę sėdėti aukštame karališkame soste ir įsakinėti visiems mums? Ką gi! Jeigu taip, jūs nusipelnėte geros pamokos. Jūs nutarėte, kad Yadu giminė turėtų atsisakyti cāmaros, vėduoklės, balto skėčio, karališkojo sosto bei kitų karališkos valdžios ženklų. Ar tai reiškia, kad ir Pats Viešpats Kṛṣṇa, visos kūrinijos valdovas bei sėkmės deivės vyras, nebegali naudotis šiais karališkaisiais simboliais? Visi didieji pusdieviai garbina dulkes nuo Kṛṣṇos lotoso pėdų. Gangos upė plukdo savo vandenis per visą pasaulį, ir jos krantai yra švenčiausia vieta maldininkams, nes ji srūva iš Kṛṣṇos lotoso pėdų. Svarbiausieji visų planetų dievai tarnauja Jam ir laiko didžiausia laime užsiberti dulkių nuo Kṛṣṇos lotoso pėdų ant savo šalmų. Didieji pusdieviai – Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, net sėkmės deivė, kaip, beje, ir Aš Pats – esame viso labo pilnavertės Jo dvasinės asmenybės dalys, ir Jis vis tiek jums atrodo nevertas karališkos valdžios ženklų ir karališkojo sosto? Deja, dėl kvailių, kurie mus, Yadu giminės narius, laiko apavu, o pačius save – šalmais, belieka tik apgailestauti. Dabar aišku, kad žemiški turtai Kuru giminės valdovams atėmė protą. Jie čia pripaistė beprotiškų dalykų. Mano pareiga nedelsiant juos pamokyti ir grąžinti jiems sveiką nuovoką. Aš pasielgčiau neteisingai, jeigu nesiimčiau prieš juos jokių priemonių. Todėl dar šiandien Kuru giminė atsisveikins su šiuo pasauliu! Aš bemat juos sudorosiu!“

Viešpats Balarāma kalbėjo su tokiu įniršiu, jog, rodės, pelenais paleis visą kosminį pasaulį. Balarāma tvirtai įsispyrė ir, paėmęs į rankas arklą, ėmė juo daužyti žemę. Nuo smūgių Hastināpuros miestas atsiskyrė nuo žemės paviršiaus, ir Viešpats Balarāma ėmė traukti jį į sraunius Gangos vandenis. Hastināpuroje kaip per žemės drebėjimą susiūbavo žemė, ir atrodė, kad miestas tuoj pavirs griuvėsiais.

Kai Kuru giminės nariai pamatė, jog nebedaug trūksta, kad jų miestas nugrimztų į Gangos vandenis, ir išgirdo kupinus nerimo miestelėnų riksmus, jie iškart atsipeikėjo ir suprato, kas atsitiko. Nedelsdami nė akimirkos, jie atvedė pas Viešpatį Balarāmą Lakṣmaṇą, o kartu ir bandžiusį ją pagrobti Sāmbą. Sāmba ėjo priekyje, Lakṣmaṇā – jam iš paskos. Visi Kuru giminės nariai stojo priešais Viešpatį Balarāmą, suglaudę delnus ir prašydami Aukščiausiojo Dievo Asmens atleidimo. Galų gale, parodę sveiką nuovoką, jie prakalbo: „O Viešpatie Balarāma, Tu – visų džiaugsmų šaltinis. Tu – kosmoso tvarkos saugotojas ir palaikytojas. Deja, mes neįsivaizdavome, kokia nesuvokiama Tavo galybė. Brangus Viešpatie, prašome Tave laikyti mus kvailių kvailiais. Mūsų protas buvo aptemęs. Todėl atėjome pas Tave prašyti atleidimo. Dovanok mums. Tu – pirminis kosminio pasaulio kūrėjas, palaikytojas bei naikintojas, ir, nepaisant to, Tu visad esi transcendentalus. O visagali Viešpatie, apie Tave byloja didieji išminčiai. Tu – pirmapradis valdovas, ir viskas pasaulyje yra tarytum Tavo žaislai. O beribi, Tu valdai viską. Laikyti visas planetų sistemas ant galvos – Tau tarsi vaikų žaidimas. Kai ateina metas naikinti, Tavyje atsiduria visas kosminis pasaulis. Tada nebelieka nieko – tiktai Tu, gulintis Priežasčių Vandenyne Mahā-Viṣṇu pavidalu. Brangus Viešpatie, Tu apsireiškei žemėje Savo transcendentiniu kūnu palaikyti kosminio pasaulio tvarką. Tu aukščiau pykčio, pavydo ir priešiškumo. Visi Tavo darbai, net ir Tavo skirta bausmė, neša gėrį visam materialiam pasauliui. Mes pagarbiai lenkiamės Tau, nes Tu – nemarus Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų vertybių bei galių šaltinis. O nesuskaičiuojamų visatų kūrėjau, leiski dar ir dar kartą kristi žemėn priešais Tave, išreiškiant Tau pagarbą. Dabar mes visiškoje Tavo valioje ir prašom Tavęs būti gailestingam ir apsaugoti mus.“ Kai žymiausi Kuru giminės nariai, nuo senolio Bhīṣmadevos iki Arjunos bei Duryodhanos, pašlovino Jį kupinomis pagarbos maldomis, Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Balarāmos, širdis suminkštėjo ir Jis patikino visus, kad daugiau nebėra dėl ko baimintis ar nerimauti.

Karaliai kṣatriyai prieš vestuves dažnai rengdavo kautynes tarp jaunikio pusės ir nuotakos pusės. Kai Sāmba jėga išsivežė Lakṣmaṇą, vyresnieji Kuru giminės nariai iš tikrųjų buvo patenkinti, nes matė, kad jis tinka jai į porą. Tačiau jie norėjo patikrinti jo jėgą, ir, pamynę kovos taisykles, puolė jį visu būriu ir paėmė į nelaisvę. Kai Yadu giminė nutarė išvaduoti Sāmbą iš Kuru nelaisvės, Viešpats Balarāma Patsai ėmėsi tvarkyti šį reikalą ir, kaip dera tikram karžygiui, įsakė jiems tuojau pat išlaisvinti Sāmbą. Iš pažiūros, Kauravas tas įsakymas įžeidė, todėl Viešpačiui Balarāmai jie metė iššūkį. Kauravos tenorėjo paskatinti Jį parodyti nesuvokiamą Savo galybę. Ir štai dabar jie su didžiausiu malonumu atidavė Sāmbai Duryodhanos dukrą, ir taip šis reikalas išsisprendė. Duryodhana labai mylėjo savo dukrą Lakṣmaṇą ir iškėlė jai prašmatnias vestuves. Kraičiui jis davė tūkstantį du šimtus dramblių, ir kiekvienam iš jų buvo mažiausiai šešiasdešimt metų, be to, jis davė dešimt tūkstančių puikių žirgų, šešis tūkstančius kovos vežimų, kurie spindėjo it saulė, ir tūkstantį auksu išpuoštų tarnaičių. Viešpats Balarāma, žymiausias Yadu giminės narys, atliko jaunikio Sāmbos globėjo vaidmenį ir su malonumu priėmė kraitį. Balarāma buvo labai patenkintas iškilmingu Kauravų sutikimu ir lydimas jaunavedžių išvyko į Savo sostinę Dvāraką.

Viešpats Balarāma pergalingai įžengė į Dvāraką, kur Jį sutiko minios gyventojų – Jo bhaktų bei draugų. Kai susirinkusieji apspito Viešpatį Balarāmą, Jis papasakojo šių vedybų istoriją, ir miestelėnai be žado klausėsi, kaip Balarāma drebino Hastināpuros miestą. Śukadevos Gosvāmio liudijimai patvirtina nuomones, kad vietovėje, kurioje buvo iškilęs Hastināpuros miestas, dabar yra Nju Delis, o per miestą tekanti upė – tai Yamunā, nors anuomet ji garsėjo Gangos vardu. Pripažinti autoritetai, tokie, kaip Jīva Gosvāmis, irgi patvirtina, kad Ganga ir Yamunā – ta pati upė, tekanti skirtingomis vagomis. Gangos atkarpa nuo Hastināpuros iki Vṛndāvanos apylinkių vadinasi Yamunā, nes ją pašventino transcendentiniai Viešpaties Kṛṣṇos žaidimai. Hastināpuros miesto dalis, kuri nuokalne leidžiasi link Yamunos, liūčių laikotarpiu būna užtvindyta ir primena mums, kaip Viešpats Balarāma grasino nublokšti miestą į Gangos vandenis.