Gorilos Dvividos išvadavimas

Śukadeva Gosvāmis tęsė pasakojimą apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus bei ypatybes, o karalius Parīkṣitas vis su didesniu užsidegimu jo klausėsi, norėdamas kuo daugiau sužinoti. Śukadeva Gosvāmis ėmė pasakoti apie gorilą, vardu Dvivida, kurią užmušė Viešpats Balarāma.

Gorila labai draugavo su Bhaumāsura, arba Narakāsura, kurį Kṛṣṇa užmušė už tai, kad jis pagrobė šešiolika tūkstančių karalaičių iš viso pasaulio kraštų. Dvivida tarnavo karaliaus Sugrīvos patarėju. Jo brolis Mainda irgi buvo galingas gorilų karalius. Kai Dvivida sužinojo, kad Viešpats Kṛṣṇa užmušė jo draugą Bhaumāsurą, jis panūdo atkeršyti už Bhaumāsuros mirtį ir prikrėsti eibių visame krašte. Jis ėmė padeginėti kaimus, miestus, pramonės įmones, kasyklas ir pirklių, tiekiančių pieno produktus bei globojančių karves, namus. Kartais jis atplėšdavo nuo žemės didžiulį kalną ir sutrupindavo jį į grumstelius. Taip Dvivida drumstė taikų krašto gyvenimą, o ypač jis siautėjo Kathvaro provincijoje. Šiai provincijai priklausė ir Dvārakos miestas. Kadangi jame gyveno Viešpats Kṛṣṇa, jis tapo svarbiausiuoju Dvividos išpuolių taikiniu.

Jėga Dvivida nenusileido dešimčiai tūkstančių dramblių. Tai jis eidavo prie jūros kranto ir galingomis rankomis sukeldavo tokias bangas, kad jūra užliedavo artimiausius miestus bei kaimus, tai nusigavęs prie didžių šventųjų bei išminčių būstų, trypė ir laužė jų puikius sodus. Maža to, jis dar šlapinosi ir tuštinosi ant šventųjų aukurų ir taip nutraukdavo aukojimus. Jis grobė iš namų vyrus bei moteris ir tempė į kalnų olas, o ten, įmetęs savo aukas vidun, angas užversdavo didžiuliais akmenimis, tarsi vabzdys bhṛṅgī, kuris, prisigaudęs musių ir kitų vabzdžių, kaišo juos į medžio uoksą ir ten užlipdo. Dvivida nuolat pažeidinėjo šalies tvarką bei įstatymus. Jis išniekino daug kilmingų šeimų moterų, jėga versdamas su juo suartėti.

Siautėjančio po visą kraštą Dvividos ausis karts nuo karto pasiekdavo švelnūs muzikos garsai, kurie sklido nuo Raivatakos kalno. Sykį jis įsiropštė į kalną ir ten pamatė Viešpatį Balarāmą, kuris dainavo ir šoko, apsuptas daugybės gražių mergelių. Dvividą sužavėjo Viešpaties Balarāmos grožis: Jo kaklą puošė lotoso žiedų girlianda, o kūnas buvo nepriekaištingai sudėtas. Grožiu švytėjo ir puikiais rūbais bei gėlių girliandomis pasipuošusios jaunos mergelės. Viešpats Balarāma atrodė visiškai apsvaigęs nuo Vāruṇī gėrimo, ir Jo akys vartėsi tarsi girto. Viešpats Balarāma buvo panašus į dramblių karalių patelių būryje.

Dvivida mokėjo karstytis po medžius ir šokinėti nuo vienos šakos ant kitos. Jis ėmė judinti šakas ir šaukti: „Kila, kila!“, norėdamas sugadinti Viešpačiui Balarāmai malonią aplinką. Dvivida išnirdavo priešais moteris ir visaip vaipydavosi. O jos, – toks jau merginų būdas, – priima viską juokaudamos ir šaipydamosi, tad kai pasirodė gorila, jos rimtai į jį nepažvelgė ir ėmė juoktis. Tačiau Dvivida buvo tokio bjauraus būdo, kad Paties Balarāmos akivaizdoje ėmė rodyti moterims apatinę kūno dalį ir puldinėjo į priekį, iššiepęs dantis bei raukydamas antakius. Jis nepagarbiai elgėsi su moterimis netgi Balarāmos akivaizdoje. Viešpaties Balarāmos vardas nurodo ne tik į tai, kad Jis labai galingas, bet ir į tai, kad Jis su malonumu rodo Savo nepaprastą jėgą. Tarsi patvirtindamas Savo vardą, Balarāma čiupo akmenį ir sviedė į Dvividą. Bet gorila mikliai išsisuko nuo akmens. Norėdamas įžeisti Balarāmą, gorila nusinešė molio ąsotį su Vāruṇī gėrimu. Ir dar apkvaitęs Dvivida, nesuvokdamas, kokia ribota jo galia, puolė plėšti nuo Balarāmos bei Jį lydinčių mergaičių brangius drabužius. Jis taip puikavosi savimi, jog manė, kad Balarāmajī niekaip nepajėgs jo nubausti, ir toliau įžeidinėjo Jį bei Jo palydoves.

Kai Viešpats Balarāma savo akimis įsitikino, koks bjaurus Dvivida, ir prisiminė, kiek nelaimių šis sukėlė visoje šalyje, Jis baisiai supyko ir griebė Savo vėzdą, ketindamas Jį užmušti. Dvivida suprato, kad Balarāma tuoj jį puls. Gindamasis jis mikliai išrovė galingą ąžuolą ir, šokęs į priekį, su siaubinga jėga trenkė Viešpačiui Balarāmai į galvą. Tačiau Viešpats Balarāma spėjo sugriebti didžiulį medį ir liko stovėti nepajudinamas tarsi milžiniškas kalnas. Balarāma stvėrė Savo vėzdą Sunandą, smogė Dvividai ir prakirto jam galvą. Iš gorilos galvos čiurkšlėmis – tarytum manganas iš didžiulio kalno – ėmė trykšti kraujas, ir, apsipylęs kraujais, jis atrodė žymiai gražesnis. Bet Balarāmos vėzdo smūgiai Dvividos neišjudino iš vietos. Priešingai, gorila tuoj išrovė kitą storą ąžuolą ir, nudraskiusi lapus, vėl trenkė Balarāmai į galvą. Tada Balarāma Savo vėzdu suskaldė medį į šipulius. Perpykusi gorila išrovė kitą medį ir mojuodama juo puolė Viešpatį Balarāmą. Ir vėl Viešpats Balarāma sutriuškino medį į šipulius. Kova nerimo. Kaskart, kai Dvivida išraudavo didžiulį medį ir užsimodavo trenkti Balarāmai, Savo vėzdo smūgiais Viešpats Balarāma jį sutrupindavo. Gorila griebdavo naują medį ir vėl puldavo Balarāmą. Taip jie kovojo tol, kol miške neliko nė vieno medžio.

Kai miškas ištuštėjo, Dvivida puolė prie kalnų ir ėmė svaidyti į Viešpatį Balarāmą didžiules akmenų nuolaužas. Viešpatį Balarāmą užgriuvo tikras akmenų lietus, bet Jis lengvai, tarsi žaisdamas, sutrupino visus juos į dulkes. Kai neliko nei medžių, nei uolų, Dvivida pradėjo mojuoti galingais kumščiais. Prišokęs prie Viešpaties Balarāmos, demonas su nežmoniška jėga ėmė talžyti Jam krūtinę. Šįkart Viešpats Balarāma nebeiškentė. Kadangi gorila mušė Jį plikomis rankomis, Jis padėjo į šalį Savo ginklus – vėzdą bei arklą, ir kumščiu smogė gorilai į raktikaulį. Smūgis buvo mirtinas: iš gorilos gerklės plūstelėjo kraujas, ir ji susmuko be sąmonės. Gorilai nugriuvus, atrodė, net kalnai ir miškai sudrebėjo.

Kai kova, įvariusi visiems tiek baimės, baigėsi, aukštesniųjų planetų sistemų gyventojai siddhos, didieji išminčiai bei šventieji apibėrė Viešpatį Balarāmą gėlėmis ir ėmė šlovinti Jo aukščiausią galią. Jie giedojo: „Šlovė, šlovė Viešpačiui Balarāmai! Tebūna mums leista su pagarba nusilenkti Tavo lotoso pėdoms. Tu užmušei tą nuožmųjį demoną Dvividą, ir žemėje prasidėjo nauji, geri laikai.“ Iš kosminės erdvės sklido džiaugsmingi pergalės garsai. O demono Dvividos nugalėtojas Balarāma, pagarbintas gėlių lietaus bei šlovingų pergalės garsų, sugrįžo į Savo sostinę Dvāraką.